Civilinė byla Nr. e2A-1773-794/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34622-2015-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.20; 3.3.1.18.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 6 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės profesinės bendrijos „D. Gintauto ir partnerių juridinė kontora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Profesinės bendrijos „D. Gintauto ir partnerių juridinė kontora“ ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė profesinė bendrija „D. Gintauto ir partnerių juridinė kontora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 1 406 160 EUR neturtinės žalos, padarytos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-1420-2008 pažeidus Europos Sąjungos teisės aktus, neužtikrinus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu ginamų vertybių apsaugos ir nusižengus konstituciniam teisinės valstybės principui, atlyginimo; įpareigoti atsakovę viešai paaiškinti priežastis, dėl kurių galutinės instancijos teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiami, padarė nurodytus pažeidimus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškinyje nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi nepagrįstai atmesdamas UAB „Pastoliai“ (buvęs ieškovės pavadinimas) skundą atsakovei Lietuvos valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pažeidė Europos Sąjungos teisės aktus ir Konstitucijos 29 straipsnį. Ieškovė 2013 m. liepos 19 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje, tačiau teismas prašymo netenkino. Tačiau tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2014 m. kovo 20 d. sprendime C-61/12, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 3 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 18/2012 konstatavo, kad nustatytas teisinis reglamentavimas, uždraudžiantis dešiniavairių automobilių registravimą, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje saugomas vertybes, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir pažeidžia pamatines Europos Sąjungos teisės nuostatas.
3. Ieškovė nuo 2005 m. kreipėsi į įvairias Lietuvos Respublikos institucijas dėl nepagrįsto ir neteisėto draudimo registruoti dešiniavairius automobilius, tačiau administraciniai teismai nesuprato nagrinėjamo klausimo prieštaravimo Konstitucijai ir ES teisės normoms. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teisės aiškinimo bei taikymo praktika buvo neteisėta, antikonstitucinė ir nesuderinta su ES teise. Dėl to ieškovei kilo neigiami padariniai (žlugo jos verslas – prekyba dešiniavairiais automobiliais, nukentėjo jos reputacija, dėl to teko keisti pavadinimą ir vykdomą veiklą) ir buvo padaryta žala, kurią privalo atlyginti atsakingas asmuo – valstybė. Reikalaudama priteisti neturtinę žalą, ieškovė vadovaujasi aplinkybe, jog UAB „Pastoliai“ buvo sudarę sutartį įvežti ne mažiau 540 automobilių. LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutarties priėmimo diena a. b. Nr. A146-1686/2014, kurioje ieškovė prašė priteisti iš valstybės turtinę ir neturtinę žalą, laikytina momentu, nuo kurio pradedama skaičiuoti neturtinė žala. Vadovaujantis teismo jurisprudencija analogiškoje byloje, 540 automobilių nepagrįsto bei neteisėto atsisakymo registruoti neturtinė žala per vieną mėnesį sudaro 16740 EUR (540 vnt. x 31 EUR). Per vienerius metus neturtinė žala pagal analogišką skaičiavimą sudaro 200880 EUR. Nuo padaryto ES teisės ir Konstitucijos pažeidimo praėjo daugiau nei 7 m., todėl neturtinės žalos dydis vertintinas 1406160 EUR (200880 EUR x 7 m.).
4. Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovės pateikti dokumentai nepatvirtina jo teisės reikšti ieškinį. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008-08-11 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1450/2008 nurodyta, kad pareiškėjas yra UAB „Pastoliai“. Jeigu ieškovė nepateiks dokumentų, įrodančių, kad ji yra tinkamas ieškovas, ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtu. Taip pat atsakovas nurodė, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, prašo jį taikyti ir ieškinį atmesti ir šiuo pagrindu, o be to ieškovė neįrodė visų būtinų civilinei atsakomybei įtvirtintų CK 6.246-6.250 straipsniuose sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei tuos veiksmus padariusio asmens kaltės. Ieškovės nurodytoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ne ES teisės aktų taikymo, o žalos atlyginimo klausimas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, todėl administracinis teismas tyrė, ar Lietuvos valstybei atstovaujančių institucijų veiksmuose buvo aukščiau išvardintos deliktinės atsakomybės sąlygos, neskaitant kaltės. Nutartyje konstatuota, kad pareiškėjas neįrodė ne tik neteisėtų veiksmų, bet ir žalos. Ieškovės minimų Europos sąjungos teisės aktų taikymo ir aiškinimo praktika yra visiškai nesusijusi su ieškovės pareiga įrodyti savo teiginiu nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo, todėl ginčijama nutartis nėra vertintina kaip pažeidžianti ES teisę, todėl nėra pagrindas valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Ieškovės reikalavimas priteisti žalą yra grindžiamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotomis valstybės atsakomybės už žalą, padarytą galutinės instancijos teismo veiksmais, sąlygomis, ieškovės paminėta byla G. K. prieš Austriją. Tačiau atsakomybė už galutinės instancijos teismo veiksmus gali kilti ne visais, tik ypatingais atvejais, t. y. esant akivaizdžiam pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į šiuos kriterijus: 1) pažeistos taisyklės aiškumą ir tikslumą; 2) ar padaryta teisės klaida pateisinama; 3) jei nagrinėjamas spendimas akivaizdžiai pažeidė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką. Pareiga įrodyti šių kriterijų egzistavimą tenka ieškovei. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo priimtoje nutartyje matyti, kad teismas, atsižvelgdamas į ieškovės apibrėžtas bylos ribas, išnagrinėjo kilusį ginčą civilinės deliktinės atsakomybės aspektu, todėl ieškinyje nepagrįstai teigiama, kad teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo teismą dar 2008 metais. Ieškovė teigia, kad jo paminėtas ESTT sprendimas ir Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutiniai, neskundžiami ir įsiteisėję, todėl juose nustatytos teisės aiškinimo taisyklės yra privalomos visiems Lietuvos Respublikos teismams, tačiau, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo priimta 2008 metais, t. y. prieš 6-7 metus, todėl visiškai nelogiškai būtų teigti, jog teismas, priimdamas nutartį, galėjo numatyti po kelių metų būsiančius įvykius. O pagal LR Konstitucijos 72 str. 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos įstatymas, jo dalis ar Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl, aplinkybės, kad Konstitucinis Teismas pripažino atitinkamus teisės aktus prieštaraujančius Konstitucijai, nereiškia, kad visi šiais teisės aktais paremti anksčiau priimti teismo sprendimai yra neteisėti. Todėl, ieškovė neįrodė teismo neteisėtų veiksmų, kaip būtinos sąlygos deliktinei atsakomybei kilti. Neįrodė ieškovė ir kitos deliktinės atsakomybės sąlygos-teismo (teisėjų) kaltės. Teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti. Jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad teismas padarė akivaizdžias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, ieškinyje nėra nurodyta, todėl teismo kaltė taip pat nėra įrodyta. Ieškiniu ieškovė prašo priteisti 1 406 160 EUR neturtinę žalą, kuri paskaičiuota remiantis Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-18 nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1686/2014 priteistos neturtinės žalos dydžiu ir matematiškai padauginus ją iš laiko bei kiekio matų. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra juridinis asmuo, atsakovui nesuprantama, kodėl neturtinė žala grindžiama dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija ir kitomis pasekmėmis, kurias gali patirti tik fizinis asmuo. Nors teismų praktikoje ir teisės doktrinoje neneigiama, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ir juridinis asmuo, tačiau juridinio asmens patiriama žala yra siejama su dalykinės reputacijos sumenkinimu, neigiamu bendrovės įvaizdžiu visuomenėje ir pan. Abstraktus ir nedetalus pažeistos juridinio asmens dalykinės reputacijos argumentavimas nėra pakankamas pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė privalo įrodyti realius faktinius padarinius, atsiradusius dėl galimo dalykinės reputacijos pablogėjimo, neigiamo požiūrio atsiradimo ir pan. Nors ieškovė nurodo, kad dėl negalėjimo vykdyti sutartį įvežti į Lietuvą dešiniavairius automobilius, ieškovė patyrė pažeminimą, bei privalėjo keisti juridinio asmens pavadinimą, veiklos sritį, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, nepateikė. Atsakovas prašė ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė nei jai padarytos neturtinės žalos, nei reikalaujamos priteisti 1 406 160 EUR neturtinės žalos dydžio. Teismas pažymėjo, kad ieškovės argumentai dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos pablogėjimo yra abstraktūs, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad su ja, kaip juridiniu asmeniu, verslo partneriai būtų nutraukę ar nesudarę sutarčių dėl priimto teismo sprendimo. Jeigu UAB „Pastoliai“ verslo kryptis buvo automobilių prekyba, nereiškia, kad negalėjimas prekiauti dešiniavairiais automobiliais galėjo priversti ieškovę keisti automobilių prekybos verslo kryptį į teisinių paslaugų verslą.
7. Teismas taip pat nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo a. b. Nr. I-7983-437-2007 2007 m. spalio 31 d. sprendimas įsiteisėjo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi, todėl ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes ieškovė neginčijo aplinkybės, jog jai buvo žinoma apie priimtą sprendimą nuo jo įsiteisėjimo momento. Ieškiniu dėl žalos atlyginimo ieškovė kreipėsi 2015 m. spalio 7 d., t. y. praleidusi įstatymo nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl teismas ieškinį atmetė ir CK 1.131 str. 1 d. pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė profesinė bendrija „D. Gintauto ir partnerių juridinė kontora“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Savo reikalavimą atlyginti žalą ieškovė grindžia tuo, jog. Lietuvos Vyriausiasis teismas, kaip galutinė teisminė instancija, nagrinėdamas administracinę bylą I-7983-437/2007 (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla, apeliacinės instancijos Nr. A-146-1420-2008 ) pažeidė Europos Sąjungos teisę ir šiais veiksmais padarė jam neturtinę žalą, kadangi Europos Sąjungos Teisingumo teismas 2014-03-20 sprendime Nr. C-61/12 pripažino, jog Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas draudimas registruoti lengvuosius dešiniavairius automobilius, pažeidžia Europos Sąjungos teisės aktus, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2015-02-06 nutarimu Nr. KT6-N2/2015 pripažino atitinkamas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių nuostatas prieštaraujančias Konstitucijai.
8.2. Ieškovė patikslintu skundu, atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos ir VĮ „Regitra“, pareiškė šiuos reikalavimus- 1. Įpareigoti atsakovus vykdyti Direktyvos 74/60/EEB 3 straipsnio, Direktyvos 92/62/EEB 2 straipsnio bei Direktyvos 1999/7/EB 2 straipsnio 1 dalies, JTO/EEK reglamento Nr. 79, 1995 m. spalio 16 d. Sutarties dėl vienodų techninių nurodymų ratinėms transporto priemonėms, įrangai ir jų dalims, kurios gali būti sumontuotos ir (arba) naudojamos ratinėse transporto priemonėse, priėmimo ir pagal šiuos nurodymus išduotų patvirtinimų abipusio pripažinimo sąlygų 11 straipsnio 3 dalies, Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklių, patvirtintų 2006 m. gegužės 9 d. Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko įsakymu Nr. 2-152, 20 straipsnio, Kelių transporto priemonių registracijos taisyklių, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1V-492, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 skirsnio 16 straipsnio 3 dalies, Kelių eismo taisyklių 276 straipsnio reikalavimus; 2. priteisti iš atsakovo - Lietuvos valstybę atstovaujančių institucijų 540 000 Lt turtinės žalos (iš Susisiekimo ministerijos - 340 000 Lt., Valstybinės kelių inspekcijos - 100 000 Lt., VĮ „Regitra“ - 100 000 Lt) bei 10 000 litų neturtinės žalos (iš Susisiekimo ministerijos) atlyginimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007-10-31 sprendimu ieškovės reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės atmetė, konstatavęs, jog galiojantys nacionaliniai teisės aktai dėl dešiniavairių transporto priemonių registravimo yra suderinti su Europos Bendrijos teisės aktais, teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo skundo pirmąjį reikalavimą, ieškovas neskundė. 2008-08-11 nutartimi Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.
8.3. Ieškovė, prašydama priteisti neturtinę žalą argumentuoja, jog teismui nusprendus, kad ieškovė (buvęs pavadinimas UAB „Pastoliai“) nepagrįstai pareiškė skundą, ieškovė patyrė daug nepatogumų, nes visomis informacijos sklaidos priemonėmis buvo pateikta informacija, kad UAB „Pastoliai“ skundas atmestas, kaip nepagrįstas, bendrovė tapo pajuokos objektu, diletantiškumo pavyzdžiu, pseudoteisybės ieškotoju, kurį teismas nutartimi pastatė į vietą dėl nepagrįstų reikalavimų valstybei, ieškovės atstovui teko perskaityti daug įžeidžiančių ir dalykinę reputaciją žeminančių komentarų internete. Juridinis asmuo su šiuo pavadinimu nebegalėjo daugiau sėkmingai veikti ir verstis šia veikla, dėl ko 2011 metais pakeitė pavadinimą.
8.4. Pirmosios instancijos teismas net nevertino aplinkybės ar administraciniam teismui nesikreipus į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą ir Europos sąjungos teisingumo teismą yra teismo klaida ir ar ji galėjo būti pateisinama. Teismas neatsižvelgė į tai, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus.
8.5. Teismas visiškai neteisingai nustatė teisės į ieškinį atsiradimo momentą. CK 1.277 straipsnio 1 dalies nustato ieškinio termino pradžią nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Apeliantui nekyla abejonių, kad tokiu atskaitos tašku laikytina 2014 m. kovo 30 d., kuomet Europos sąjungos teisingumo teismas sprendimu byloje C-61/12 konstatavo, jog Lietuvos Respublika pažeidė ES teisę, bei 2015- m. vasario 26 d. kuomet analogiškai pasisakė Konstitucinis teismas.
8.6. Vilniaus miesto apylinkės teismas (2016 m. rugsėjo 26 d. pirmosios instancijos teismo teisėjos rezoliucija) nepagrįstai, pažeidžiant proceso teisės normas, priėmė apeliacinį skundą.. Apeliaciniame skunde nebuvo nurodytas skundo dalykas (reikalavimas), taip pat nebuvo nurodyti argumentai, kokie nors prašymai. Taigi, paduotas apeliacinis skundas neatitiko Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 306 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, todėl negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas. Aplinkybė, kad paduotas apeliacinis skundas yra netinkamas (per EPP sistemą įkelta tik dalis skundo) ir neatitinka įstatymo jam keliamų reikalavimų, ieškovei tapo žinoma tik vėliau susipažinus su įkeltu skundu ir jo turiniu. Tokie veiksmai, kai teisėja priima apeliacinį skundą, kuris neatitinka imperatyvių teisės normų reikalavimų, suponuoja išvadą, jog teisėja aplaidžiai atliko savo pareigas.
9. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu teigė, kad apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutarties neteisėtumą jai buvo žinoma nuo pat jo priėmimo momento. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškinio senaties terminas yra skaičiuotinas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, todėl ieškinio pateikimo metu (2015 m. spalio 7 d.) jis jau buvo suėjęs. Apeliantės minimos aplinkybės - Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Konstitucinio Teismo priimti sprendimai neturi įtakos ieškinio senaties pradžios skaičiavimui, nes ieškovei nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo iškart po nutarties priėmimo ir jau teisminio proceso metu kreiptis į atitinkamas nacionalines ir tarptautines institucijas prašant įvertinti ginčijamos teisės normos atitikimą aukštesnės galios teisės aktams.
9.2. Valstybės deliktinė atsakomybė, atsiradusi dėl teismo veiksmų civiliniame (ir administraciniame) procese, yra reglamentuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnyje, o jai kilti būtinos visos keturios sąlygos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246-6.250 straipsniuose: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei tuos veiksmus padariusio asmens kaltė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad neįrodžius bent vienos iš būtinąjį} atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo“ (pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje N r. 3K-3-319/2008). Apeliaciniame skunde pasisakoma tik dėl vienos iš paminėtų sąlygų - kaltės. Kadangi Teisingumo ministerija pritaria visoms pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog šioje byloje ieškovė neįrodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kaltais veiksmais padarė akivaizdžiais teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, išsamiau dėl šios sąlygos nebus pasisakoma.
9.3. Aptariamoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ne ES teisės aktų taikymo, o žalos atlyginimo klausimas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje aiškiai nurodė, jog „pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti ir 2007 m. spalio 31 d. sprendime pasisakyti dėl <...> atsakovo įpareigojimo vykdyti pareiškėjo išvardintų teisės aktų nuostatas, kadangi buvo įsiteisėjusi 2007 m. liepos 31 d. Vilniaus apygardos administracinis teismo nutartis, kuria šį pareiškėjo reikalavimą priimti buvo atsisakyta. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo tik reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjant šį reikalavimą turėjo būti remiamasi tais teisės aktais, kurie reglamentuoja ginčo teisinius santykius. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ginčo ribos nesikeičia“. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tyrė, ar Lietuvos valstybei atstovaujančių institucijų veiksmuose buvo aukščiau išvardintos deliktinės atsakomybės sąlygos (neskaitant kaltės), tačiau konstatavęs, kad pareiškėjas neįrodė ne tik neteisėtų veiksmų, bet ir žalos, jo skundą atmetė. Taigi, ginčijama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis negali būti vertinama kaip pažeidžianti ES teisę (tuo labiau, kad nuo jos iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo praėjo beveik 6 metai), todėl konstatuotina, jog ieškovas neįrodė neteisėtų veiksmų fakto.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
12. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir bylai svarbių aplinkybių, todėl egzistuoja teisinis pagrindas, įtvirtintas CPK 322 straipsnyje, bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.
13. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Taigi, iš minėtų normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos teisė. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad minėtas teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; kt.).
14. Tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas (plačiąja prasme – aukštesnės instancijos teismas), siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (žr. Oganova v. Georgia, no. 25717/03, 13 November 2007, par. 27, 28).
15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo atveju ieškovės profesinės bendrijos „D. Gintauto ir partnerių juridinė kontora“ apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, t. y. kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nesiaiškino itin reikšmingų aplinkybių, jeigu būtų nustatyta, jog jie pagrįsti, bet kuriuo atveju sudarytų pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui, tačiau nepatvirtina išimtinio būtinumo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Taigi, apeliantei nepateikus jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, bei šalims savo poziciją pakankamai išsamiai išdėsčius procesiniuose dokumentuose, prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
16. Ieškovė profesinė bendrija „D. Gintauto ir partnerių juridinė kontora“ patikslintu skundu atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos ir VĮ „Regitra“ Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje I-7983-437/2007 pareiškė šiuos reikalavimus: 1) įpareigoti atsakovus vykdyti Direktyvos 70/311/EEB 2 straipsnio, Direktyvos 74/60/EEB 3 straipsnio, Direktyvos 92/62/EEB 2 straipsnio bei Direktyvos 1999/7/EB 2 straipsnio 1 dalies, JTO/EEK reglamento Nr. 79, 1995 m. spalio 16 d. Sutarties dėl vienodų techninių nurodymų ratinėms transporto priemonėms, įrangai ir jų dalims, kurios gali būti sumontuotos ir (arba) naudojamos ratinėse transporto priemonėse, priėmimo ir pagal šiuos nurodymus išduotų patvirtinimų abipusio pripažinimo sąlygų 11 straipsnio 3 dalies, Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklių, patvirtintų 2006 m. gegužės 9 d. Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko įsakymu Nr. 2-152, 20 straipsnio, Kelių transporto priemonių registracijos taisyklių, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1V-492, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 skirsnio 16 straipsnio 3 dalies, Kelių eismo taisyklių 276 straipsnio reikalavimus; 2) priteisti iš atsakovo - Lietuvos valstybę atstovaujančių institucijų 540 000 Lt turtinės žalos (iš Susisiekimo ministerijos -340 000 Lt., Valstybinės kelių inspekcijos – 100 000 Lt., VĮ „Regitra“ -100 000 Lt) bei 10 000 litų neturtinės žalos (iš Susisiekimo ministerijos) atlyginimo. Pareiškėjas jo nurodytą turtinę žalą (540 000 Lt) kildina iš 2004 m. kovo 2 d. UAB „Pastoliai" ir Didžiosios Britanijos įmonių „W. C." bei „Archers V. S." sutarties dėl automobilių tiekimo, pagal kurią per laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gegužės 1 d. dienos pareiškėjui turėjo būti pateikta ne mažiau 540 įvairių automobilių, kurių vairo mechanizmas įrengtas dešinėje pusėje, naudojimui Lietuvoje, tačiau dėl nustatyto teisinio reglamentavimo Lietuvos Respublikoje neregistruojant transporto priemonių, kurių vairo mechanizmas įrengtas dešinėje pusėje, UAB „Pastoliai“ patyrė nuostolius. 2007 m. liepos 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo patikslinto skundo 2-ąjį reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ta pačia nutartimi teismas atsisakė priimti UAB „Pastoliai“ patikslinto skundo 1-ąjį reikalavimą dėl atsakovų įpareigojimo vykdyti patikslinto skundo 1-ajame punkte išvardintų teisės aktų reikalavimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007-10-31 sprendimu ieškovo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės atmetė, konstatavęs, jog galiojantys nacionaliniai teisės aktai dėl dešiniavairių transporto priemonių registravimo yra suderinti su Europos Bendrijos teisės aktais, teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo skundo pirmąjį reikalavimą, ieškovas neskundė. 2008-08-11 nutartimi Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. 2008-08-28 ieškovas pateikė prašymą Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui dėl proceso atnaujinimo, prašyme nurodė įvairias galiojusio Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo normas, neatitinkančias Europos Sąjungos teisei, tačiau teismas 2009-06-26 nutartimi atsisakė atnaujinti procesą. Nutartyje konstatavo, jog ieškovės pateikiamoje argumentacijoje konkrečiai ir aiškiai neatskleidžia, dėl kokių priežasčių bylą nagrinėjusių teismų išvados bei sprendimai neatitinka pareiškėjo nurodytų normų. Taip pat teismas nustatė, jog nepatvirtinta, kad egzistuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
17. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo taikyti LR CK 6.272 str. nuostatų Ieškovė (buvęs pavadinimas UAB „Pastoliai“) patyrė daug nepatogumų, nes visomis informacijos sklaidos priemonėmis buvo pateikta informacija, kad UAB „Pastoliai“ skundas atmestas, kaip nepagrįstas, bendrovė tapo pajuokos objektu, diletantiškumo pavyzdžiu, pseudoteisybės ieškotoju, kurį teismas nutartimi pastatė į vietą dėl nepagrįstų reikalavimų valstybei, ieškovės atstovui teko perskaityti daug įžeidžiančių ir dalykinę reputaciją žeminančių komentarų internete. Juridinis asmuo su šiuo pavadinimu nebegalėjo daugiau sėkmingai veikti ir verstis šia veikla, dėl ko 2011 metais pakeitė pavadinimą.
18. CK 6.272 str. nustato, jog žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.
19. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo neturtinės žalos atlyginimo. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).
20. Apeliantė teismo veiksmų neteisėtumą grindžia tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 31 d. sprendime) suformavo neteisėtą teisės aiškinimo bei taikymo praktiką dėl lengvųjų dešiniavairių automobilių registravimo, kuri buvo antikonstitucinė ir nesuderinta su ES teise. Šias aplinkybes patvirtina tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimas C-61/12, tiek ir Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 3 d. nutarimas konstitucinės justicijos byloje Nr. 18/2012.
21. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015). Nors nurodyta teisės aiškinimo taisyklė suformuluota byloje, kurioje buvo sprendžiamas žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio 1 dalies pagrindu klausimas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ši taisyklė aktuali ir nagrinėjamoje byloje, nes CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės reglamentavimas teismo neteisėtų veiksmų aspektu nenumato kitokių valstybės civilinės atsakomybės taikymo taisyklių ar apribojimų. Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką, aplinkybė, kad žala yra kildinama iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, savaime nėra pagrindas ieškinį atmesti / nekonstatuoti teismo neteisėtų veiksmų, nes, kaip minėta, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.
22. Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje sprendė dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, kad 2007 m. liepos 31 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo UAB „Pastoliai“ reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovų įpareigojimo vykdyti teisės aktų reikalavimus atsisakė priimti; pareiškėjas nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti jo patikslintą skundą, neskundė, taip apibrėždamas administracinio ginčo byloje ribas (dėl žalos atlyginimo). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tyrė, ar Lietuvos valstybei atstovaujančių institucijų veiksmuose buvo deliktinės atsakomybės sąlygos (neskaitant kaltės), tačiau konstatavęs, kad pareiškėjas neįrodė ne tik neteisėtų veiksmų, bet ir žalos, jo skundą atmetė. Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo pareigą kreiptis tiek į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, tiek ir Europos Sąjungos Teisingumo teismą, nes, kaip minėta, teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje sprendė dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, o ne dėl valdžios institucijų įpareigojimo vykdyti teisės aktų, reglamentuojančių lengvųjų dešiniavairių automobilių registravimą, reikalavimus.
23. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas C-61/12 priimtas 2014 m. kovo 20 d., o Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Nr. KT6-N2/2015, bylos Nr. 18/2012 - 2015 m. vasario 6 d., tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, priimta 2008 m. rugpjūčio 11 d. t. y. prieš 6-7 metus, todėl visiškai nepagrįsti ir nelogiški ieškovės argumentai, jog teismas, priimdamas procesinius sprendimus, galėjo numatyti po kelių metų būsiančius įvykius. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 72 str. 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos įstatymas, jo dalis ar Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl, sutiktina su atsakovės ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog Konstitucinis teismas pripažino atitinkamus teisės aktus prieštaraujančiais Konstitucijai, nereiškia, jog visi šiais teisės aktais paremti anksčiau priimti teismo sprendimai yra neteisėti. Esant nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas administracinio teismo veiksmus nagrinėjant administracinę bylą, pagrįstai nenustatė teismo kaltų veiksmų, kaip to reikalauja CK 6.272 straipsnio nuostatos. Taigi, teismo kaltės, kaip būtinosios atsakomybės taikymo sąlygos, padarytos dėl akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti, nėra. Ieškovei neįrodžius atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo taikyti CK 6.272 str. nuostatų.
Dėl ieškinio senaties
24. Vilniaus miesto apylinkės teismas kaip savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą nurodė ieškinio senaties termino praleidimą. Teismas konstatavo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo a. b. Nr. I-7983-437-2007 2007 m. spalio 31 d. sprendimas įsiteisėjo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi, todėl ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes ieškovė neginčijo aplinkybės, jog jai buvo žinoma apie priimtą sprendimą nuo jo įsiteisėjimo momento. Ieškiniu dėl žalos atlyginimo ieškovė kreipėsi 2015 m. spalio 7 d., t. y. praleidusi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl teismas ieškinį atmetė ir CK 1.131 str. 1 d. pagrindu.
25. Apeliantės teigsimu , ji dėl žalos atlyginimo galėjo kreiptis tik 2014 m. kovo 20 d., kuomet ESTT sprendimu byloje C-61/12 konstatavo, jog Lietuvos Respublika pažeidė ES teisę, bei 2015 m. vasario 6 d., kuomet analogiškai pasisakė Konstitucinis teismas.
26. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliantės argumentus kaip visiškai nepagrįstus. Pati apeliantė nurodo, jog apie nutarties neteisėtumą buvo žinoma nuo nutarties priėmimo, t. y. nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog ieškovė dar 2008 m. rugpjūčio 28 d. pateikė prašymą Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui dėl proceso atnaujinimo. Todėl būtent šis momentas laikytinas senaties termino pradžia pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Kadangi apeliantė šio termino atnaujinti neprašė ir nenurodė jo praleidimo priežasčių, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškovės reikalavimus.
27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir nenustačius jokių absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, tačiau įrodymų apie patirtas išlaidas atsakovė teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš ieškovės nepriteistinos (CPK 178 straipsnis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Alvydas Barkauskas
Vaclovas Paulikas
Jūratė Varanauskaitė