Civilinė byla Nr. 2A-790-773/2016

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04003-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.; 3.4.4.2.        

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 31 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Mindaugas Šimonis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Rusijos Federacijos Ambasados Lietuvos Respublikoje Socialinio aprūpinimo skyriaus apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. J. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Rusijos Federacijos Ambasados Lietuvos Respublikoje Socialinio aprūpinimo skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio asmens išlaikymo fakto nustatymo.

Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja D. J. su pareiškimu kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos sutuoktinis N. J. (N. E.) nuolat teikė jai išlaikymą, kuris buvo nuolatinis jos pragyvenimo šaltinis, tikslu gauti našlės pensiją iš kitos valstybės. Pareiškėja nurodė, kad ji su sutuoktiniu N. J., Rusijos Federacijos piliečiu, santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), turi dvi dukras. Pažymėjo, kad santuokoje su N. J. gyveno iki jo mirties (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, nuo santuokos pradžios jie gyveno Alytuje, jos vyras buvo karininkas, gaudavo gerą atlyginimą ir išlaikydavo šeimą bei padėjo išlaikyti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad jos sutuoktinis 1993 metais baigė tarnybą Rusijos Federacijos kariuomenėje ir išėjo į pensiją. Pareiškėjos teigimu, jis gaudavo nemažą pensiją, kurią skirdavo šeimos poreikių tenkinimui, nes pareiškėja tuo metu gaudavo nedidelį atlyginimą, iš kurio pragyventi buvo sunku. Nurodė, kad jos sutuoktinis turėjo motiną V. E., kuri gyveno Rusijoje, sunkiai sirgo ir kadangi nebuvo kitų asmenų, kurie galėtų ja pasirūpinti, vyras 1993 metais išvyko prižiūrėti savo motinos ir paskutinius 10 metų iki savo mirties, dažnai gyvendavo pas motiną Rusijoje. Pareiškėjos D. J. teigimu, kai tik turėjo galimybę, ji taip pat nuvažiuodavo į Rusiją, tačiau turėjo grįžti gyventi į Lietuvą, nes jai reikėjo dirbti, kad turėtų darbo stažą senatvės pensijai gauti. Pažymėjo, kad vyras nuolat siųsdavo jai pašto perlaidomis arba laiškais pinigus, taip pat pinigus perduodavo per pažįstamus asmenis. Nurodė, kad ji ir dukros po sutuoktinio mirties paveldėjo jo turtą.

Suinteresuotas asmuo Rusijos Federacijos Ambasados Lietuvos Respublikoje Socialinio aprūpinimo skyrius atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad byla turėtų būti nagrinėjama Rusijos Federacijoje ir nėra galimybės nustatyti, jog pareiškėja po savo vyro mirties neteko maitintojo. Pažymėjo, kad pagal Rusijos Federacijos 1993 m. kovo 12 d. įstatymą Nr. 4468-1 ,,Dėl asmenų, atlikusių karinę tarnybą, tarnavusių vidaus reikalų įstaigose, Valstybinėje priešgaisrinėje tarnyboje, įstaigose, kontroliuojančiose narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartą, baudžiamosios sistemos įstaigose, ir jų šeimų aprūpinimo pensijomis“ teisė į pensiją netekus maitintojo atsiranda esant dviem sąlygoms: visiškas šeimos narių išlaikymas iš maitintojo pusės ir mirusiojo maitintojo parama šeimos nariams yra nuolatinis ir pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis. Nurodė, kad pareiškėjos D. J. sutuoktinis N. J. po atleidimo iš karinių pajėgų 1993 m. birželio 27 d. nuolat gyveno Rusijos Federacijoje. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjos pateiktos pašto perlaidų kuponų kopijos patvirtina, kad N. J. savo šeimai išlaikymą teikė trumpai ir ši parama buvo vienkartinė suteikta pareiškėjos prašymu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį asmens išlaikymo faktą, tikslu gauti našlės pensiją iš kitos valstybės, kad pareiškėjos D. J. sutuoktinis N. J. nuolat teikė D. J. išlaikymą, kuris buvo nuolatinis jos pragyvenimo šaltinis. Teismas, remdamasis bylos duomenimis ir pareiškėjos D. J. parodymais nustatė, kad jos sutuoktinis N. J., gyvendamas ir slaugydamas savo motiną Rusijoje, rūpinosi pareiškėja ir dukromis, siuntė perlaidomis arba perduodavo per pažįstamus asmenis pinigus pareiškėjos ir dukterų pragyvenimui. Pažymėjo, kad pareiškėja yra senatvės pensininkė ir gauna 226,95 Eur dydžio pensiją, taip pat išlaiko nuosavybės teise valdomą butą. Teismas nurodė, kad pareiškėjos nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojai J. G., M. Č., I. Z., V. P.. Teismas nustatė, kad pareiškėja turi dvi pilnametes dukras I. Z. ir V. P., tačiau jos teismo posėdyje nurodė, jog neturi galimybės teikti paramą motinai. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad nors pareiškėjos sutuoktinis   N. J. apie 10 metų negyveno Lietuvoje, tačiau jis visą laiką gyvenant santuokoje nuolat teikė pareiškėjai išlaikymą, kuris buvo iš esmės pagrindinis ir nuolatinis jos pragyvenimo šaltinis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Rusijos Federacijos Ambasados Lietuvos Respublikoje Socialinio aprūpinimo skyrius (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos D. J. pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nurodė, kad pagal Rusijos Federacijos 1993 m. kovo 12 d. įstatymo Nr. 4468-1 ,,Dėl asmenų, atlikusių karinę tarnybą, tarnavusių vidaus reikalų įstaigose, Valstybinėje priešgaisrinėje tarnyboje, įstaigose, kontroliuojančiose narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartą, baudžiamosios sistemos įstaigose, ir jų šeimų aprūpinimo pensijomis“ 29 straipsnį, 31 straipsnį teisė į pensiją netekus maitintojo atsiranda esant dviem sąlygoms: visiškas šeimos narių išlaikymas iš maitintojo pusės, t. y. šeimos nariai turi gauti išlaikymą tik iš mirusiojo maitintojo ir mirusiojo maitintojo parama šeimos nariams yra nuolatinis ir pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis. Pažymėjo, kad išlaikymo faktui pripažinti nebūtinai šeimos nariai turėjo gyventi su maitintoju, bet tokiu atveju turi būti pateikti dokumentai patvirtinantys, kad maitintojo parama šeimos nariams buvo nuolatinis ir pagrindinis pragyvenimo lėšų šaltinis.

2. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Pažymėjo, kad pareiškėjos pateiktos 1996-1998 metų pašto perlaidų kuponų kopijos rodo, jog N. J. išlaikymą teikė trumpai ir tai buvo išlaikymas dukroms iki jų pilnametystės. Nurodė, kad N. J. gautos pensijos dydis buvo panašus į minimalų atlyginimą Lietuvoje. Apelianto teigimu, iš pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjos D. J. darbo užmokestis daugelį metu buvo didesnis nei jos sutuoktinio N. J. gaunama pensija, kurios dalį jis turėjo skirti sergančios motinos slaugai bei savo asmeniams poreikiams. Pažymėjo, kad paramą savo šeimai N. J. galėjo teikti tik po 2012 metų, tačiau byloje nėra piniginių lėšų pervedimą patvirtinančių dokumentų po 2012 metų. Atkreipė dėmesį, kad N. J. po karinės tarnybos nuolat gyveno Rusijos Federacijoje, šeima pas jį nepersikraustė.

3. Teismas nepagrįstai remdamasis liudytojų J. G., M. Č., I. Z., V. P. (suinteresuotų asmenų) parodymais padarė išvadą, kad N. J. nuolat sistemingai teikė paramą savo šeimai. Pažymėjo, kad liudytoja J. G. patvirtino, jog perdavė pareiškėjai D. J. pinigus nuo sutuoktinio tik kelis kartus. Atkreipė dėmesį, kad liudytoja    M. Č. negalėjo nurodyti, iš kur jai žinoma, kad N. J. perduodamo pinigus pareiškėjai, o liudytoja I. Z. patvirtino, kad tėvas N. J. kartais perduodamo pinigų per pažįstamus. Apelianto vertinimu, jeigu N. J. ir teikė išlaikymą šeimai, tai jis buvo nepastovus ir vienkartinis.

4. Nurodė, kad pareiškėja nesąžiningai pateikė informaciją apie 2012 m. vasario-kovo mėnesiais patirtas komunalines išlaidas. Pažymėjo, kad į pateiktas išlaidas yra įskaičiuotas anksčiau susidaręs įsiskolinimas. Apelianto teigimu, pareiškėja nors gauna tik 780 Lt pensiją, tačiau negauna kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį, kas leidžia spręsti, kad su pareiškėja kartu gyvena kiti darbingi ir turintys pajamas šeimos nariai. Aplinkybė, kad pareiškėja turėjo įsiskolinimą už komunalines paslaugas, pasak apelianto, patvirtina paramos iš sutuoktinio nebuvimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja su sutuoktiniu daugiau nei 20 metų gyveno atskirai skirtingose valstybėse, o po jo atleidimo iš karinių pajėgų neatvyko pas jį į Rusijos Federaciją, taip pat nepersikraustė ir po jos išėjimo į pensiją. Nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja                      D. J. Rusijos Federacijoje buvo tik nuo 2013 m. sausio 26 d. iki 2013 m. vasario 8 d. su tikslu gauti įgaliojimą paimti iš po N. J. mirties iš jo sąskaitos 200 000 rublių. Ši aplinkybė, apelianto vertinimu, patvirtina faktą, kad N. J. neteikė paramos šeimai, o pinigus kaupė. Pažymėjo, kad faktas, jog pareiškėja su dukterimis nedalyvavo N. J. laidotuvėse, joms nebuvo pranešta apie jo mirtį ir tai, kad pareiškėja su dukterims paveldėjo turtą pagal įstatymą rodo, kad šeiminiai santykiai buvo nutrūkę.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja D. J. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad sutuoktiniui N. J. išėjus į pensiją, jie kurį laiką gyveno bute Alytuje, kuris buvo skirtas kariniam daliniui ir suteiktas sutuoktiniui. Pažymėjo, kad butas buvo privatizuotas jos vardu, nes ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė, o privatizavus butą N. J. jis nebūtų galėjęs baigti karinės tarnybos ir jam nebūtų paskirta pensija. Pareiškėjos teigimu, baigęs karinę tarnybą N. J. nurodė, kad pensiją jam pervestų Rusijoje, nes nebuvo aišku, ar Lietuvoje likę kariškiai gaus pensiją. Pažymėjo, kad baigus sutuoktiniui karinę tarnybą kartu su juo nuvyko pas jo motiną Rusijoje, kuri gyveno vieno kambario bute, buvo ligota, todėl šeima ten apsigyventi negalėjo. Nurodė, kad Lietuvoje liko jos tėvai, kuriais ji turėjo rūpintis. Pasak pareiškėjos, pablogėjus sutuoktinio motinos sveikatai maždaug nuo 1996-1997 metų jis dažniau būdavo Rusijoje, tačiau šeima santykių nenutraukė ir rėmė šeimą. Pažymėjo, kad sutuoktinį lankydavo pagal galimybes, tačiau ji dirbo iki 2014 metų, taip pat kelionė brangiai kainuodavo, todėl tai ribojo galimybę bendrauti, bet jie bendravo elektroninėmis ryšio priemonėmis. Nurodė, kad po sutuoktinio motinos mirties, jis pats sunkiai susirgo, jam buvo atlikta operacija ir pareiškėja su dukra 2013 metų žiemą buvo nuvykę pas jį, tačiau pasilikti negalėjo. Pažymėjo, kad išvykus sutuoktiniui viena dukra jau buvo sudariusi santuoką, o kita pilnametė, todėl parama buvo skirta būtent pareiškėjai D. J.. Atkreipė dėmesį, kad N. J. paramą teikė duodamas pakankamai dideles sumas. Nurodė, kad jai kompensacijos už komunalinius mokesčius nebuvo teikiamos, nes ji buvo sudariusi santuoką, todėl buvo skaičiuojamos jos ir sutuoktinio pajamos. Pažymėjo, kad byloje jai yra teikiama antrinė teisinė pagalba, kas patvirtina, jog ji neturi piniginių lėšų. Pareiškėjos teigimu, sutuoktinio motina gaudavo nemažą pensiją, todėl jam nereikėjo jos išlaikyti, priešingai, ji remdavo savo sūnų, kad jis galėtų padėti pareiškėjai. Nurodė, kad ji buvo susitarusi su sutuoktinio kaimyne, jog ji pasirūpins jo laidotuvėmis. Pasak pareiškėjos, po sutuoktinio mirties ji nuvyko į Rusijos Federaciją ir sužinojo, kad sutuoktinis mirė staiga ir ji kompensavo visas laidojimo išlaidas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Byloje kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčio išlaikymo fakto nustatymo tikslu gauti maitintojo netekimo pensiją iš Rusijos Federacijos (CPK 444 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja D. J. su Rusijos Federacijos piliečiu N. J. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, N. J. (duomenys neskelbtini) mirė (b. l. 8, 18). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad N. J. buvo Rusijos Federacijos karininkas, kuriam 1993 m. birželio 22 d. paskirta pensija (b. l. 12). Pareiškėja D. J. kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos sutuoktinis N. J. teikė jai išlaikymą, tikslu gauti pensiją netekus maitintojo iš Rusijos Federacijos. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pareiškėjos paaiškinimais, liudytojų parodymais, padarė išvadą, kad N. J. nuolat teikė pareiškėjai išlaikymą, kuris buvo iš esmės pagrindinis ir nuolatinis jos pragyvenimo šaltinis. Suinteresuotas asmuo Rusijos Federacijos Ambasados Lietuvos Respublikoje Socialinio aprūpinimo skyrius nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pareiškėja neįrodė, jog jos sutuoktinio N. J. parama buvo nuolatinis ir pagrindinis jos pragyvenimo lėšų šaltinis.

Teismas pažymi, kad CPK 789 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai priskiriamos ypatingosios teisenos bylos, jeigu nors vienas iš dalyvaujančių byloje asmenų yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja D. J. yra Lietuvos Respublikos pilietė, todėl pareiškimą pagrįstai nagrinėjo jos gyvenamosios vietos apylinkės teismas (CPK 443 straipsnio 10 dalis). Dėl nurodytų priežasčių atmestinas apelianto argumentas, kad byla turėtų būti nagrinėjama Rusijos Federacijos teisme.

Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nagrinėja bylas dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjamoje byloje pareiškėja                    D. J. siekia nustatyti išlaikymo faktą tikslu gauti pensiją netekus maitintojo pagal Rusijos Federacijos 1993 m. vasario 12 d. įstatymą Nr. 4468-I „Dėl asmenų, atlikusių karinę tarnybą, tarnavusių vidaus reikalų įstaigose, Valstybinėje priešgaisrinėje tarnyboje, įstaigose, kontroliuojančiose narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartą, baudžiamosios sistemos įstaigose, ir jų šeimų aprūpinimo pensijomis“. Nurodyto įstatymo 29 straipsnyje numatyta, kad nedarbingi mirusių (žuvusių) asmenų šeimos nariai, kuriuos šie asmenys išlaikė, turi teisę gauti maitintojo netekimo pensiją, o pagal įstatymo 31 straipsnį išlaikytiniais laikomi mirusiojo šeimos nariai, jeigu šis juos visiškai išlaikė arba teikdavo paramą, kuri buvo jiems nuolatinis ir pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad bylų dėl juridinę reikšmę turinčio asmens išlaikymo fakto nustatymo, siekiant gauti iš Rusijos Federacijos maitintojo netekimo pensiją, nagrinėjimo dalykas yra ne fakto ar asmeniui buvo reikalingas išlaikymas ir, ar apskritai teikto išlaikymo fakto nustatymas, o reikia nustatyti, ar asmeniui teiktas išlaikymas buvo pagrindinis ir nuolatinis jo pragyvenimo šaltinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008). Taigi šioje byloje esminis klausimas yra, ar iš sutuoktinio N. J. gauta parama buvo pagrindinis ir nuolatinis pareiškėjos D. J. pragyvenimo šaltinis.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos sutuoktinis N. J. apie 10 metų negyveno Lietuvoje, tačiau nuolat teikė pareiškėjai išlaikymą. Teismas pažymi, kad pareiškėja D. J. 2015 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog jos sutuoktinis N. J. apie 1993 metais išvyko iš Lietuvos, paskui grįžo, o nuolat gyventi į Rusiją išvyko apie 1997-1998 metais (2015 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 11:35 min., 14:22 min.). Pastebtina, kad atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog N. J. jau nuo 1996 metų dažniausia būdavo Rusijoje. Byloje esanti 2014 m. rugpjūčio 19 d. pažyma patvirtina, kad N. J. gyveno (duomenys neskelbtini), Rusijoje (b. l. 21). Suinteresuotas asmuo Rusijos Federacijos Ambasados Lietuvos Respublikoje Socialinio aprūpinimo skyrius 2015 m. spalio 28 d. atsiliepime nurodė, kad pagal Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje Konsulinio skyriaus duomenis pareiškėja D. J. nuo 2005 m. Rusijos Federacijoje lankėsi du kartus, t. y. 2013 metais ir 2014 metais (b. l. 47-49). Iš byloje esančios 2013 m. vasario 8 d. pažymos nustatyta, kad pareiškėja D. J. tik nuo 2013 m. sausio 21 d. iki 2013 m. vasario 8 d. buvo apsistojusi (duomenys neskelbtini), Rusijoje (b. l. 23). Pareiškėjos teigimu, ji negalėjo likti gyventi Rusijoje su vyru, nes reikėjo Lietuvoje užsidirbti senatvės pensiją, be to, jos sutuoktinis su sergančia motina Rusijoje gyveno vieno kambario bute. Teismas pažymi, kad pareiškėja D. J. nuo 2011 m. gegužės 26 d. yra senatvės pensininkė, tačiau ir tapusi pensininke neišvyko gyventi pas sutuoktinį (b. l. 3). Pastebėtina, kad pagal 2015 m. sausio 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą pareiškėja D. J. paveldėjo trijų kambarių butą, kuriame gyveno jos sutuoktinis su motina (b. l. 26-27). Iš byloje pateikto N. J. motinos mirties liudijimo nustatyta, kad ji mirė 2012 m. rugpjūčio 16 d., tačiau ir po jos mirties N. J. negrįžo į Lietuvą (b. l. 17). Įvertinęs minėtas aplinkybes teismas sprendžia, kad  pareiškėja D. J. su sutuoktiniu N. J. beveik 20 metų nevedė bendro šeimos ūkio, gyveno skirtingose valstybėse, kurios viena kitos piliečiams taiko vizų režimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėja D. J. faktą, kad sutuoktinis jai teikė išlaikymą įrodinėja pašto kvitų perlaidomis ir liudytojų J. G., M. Č., I. Z., V. P. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių pašto perlaidų kvitų kopijų nustatė, kad N. J. prieš 20 metų, t. y. 1996-1998 metais pareiškėjai D. J. septynis kartus persiuntė pinigus (b. l. 15). Liudytoja M. Č. nurodė, kad N. J. kartais atveždavo pareiškėjai pinigų, sumos buvo nedidelės (2015 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 30-31 min.). Liudytojos J. G. teigimu, jai N. J. du kartus perdavė pinigus, kad ji juos perduotų D. J., taip pat N. J. kelis kartus jos dukrai perdavė pinigų (2015 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 33-34 min.). Pareiškėja D. J. 2015 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad sutuoktinis jos prašymu atsiųsdavo pinigų buto išlaikymui, taip ji galėjo pasikeisti buto langus, duris ir sutuoktinio perduodamos piniginės lėšos jai leido gyventi geriau (2015 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 15 min., 25-27 min.). Pareiškėja pareiškime nurodė, kad nuo 2011 m. gauna senatvės pensiją, o atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo, kad dirbo iki 2014 metų (b. l. 1, 83-85). Apeliacinės instancijos teismas įvertina, kad pareiškėja D. J. 2015 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirbo mokykloje, tačiau duomenų apie gautą darbo užmokestį nepateikė (2015 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 18 min.). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja D. J. nuolat gaudavo darbines pajamas, vėliau senatvės pensiją, t. y. turėjo savarankišką pragyvenimo šaltinį, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad sutuoktinis N. J. paramą teikė tik 1996-1998 metais, t. y. prieš 20 metų, o vėliau jo perduodamos piniginės lėšos buvo vienkartinė parama pareiškėjos prašymu, o ne pagrindinis ir nuolatinis jos pragyvenimo šaltinis (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad aplinkybės, jog pareiškėja turėjo įsiskolinimų už komunalines paslaugas, paneigia jos bei liudytojų I. Z. ir V. P. (pareiškėjos dukterų) teiginius apie nuolatinę, sistemingą sutuoktinio N. J. finansinę paramą šeimai (b. l. 32, 33, 37).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje taip pat svarbu įvertinti N. J. galimybes teikti paramą savo sutuoktinei. Iš byloje pateikto Ivanovo srities karinio komisariato pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad N. J. 1993 m. birželio 22 d. buvo paskirta 54 630 rublių pensija (b. l. 12). Pareiškėjos teigimu, jos sutuoktinis gaudavo apie 20 000 rublių pensiją (2015 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 15:58 min.). Apeliantas nurodė, kad N. J. pensijos dydis paskaičiuotas pagal 1995 m. balandžio 15 d. Rusijos Federacijos Vyriausybės nutarimą Nr. 335 buvo panašus į minimalų darbo užmokestį Lietuvoje, pavyzdžiui, 2009 m. rugpjūčio 1 d. pensijos suma buvo 8660,02 rublių, atitinkamai 673,01 Lt (b. l. 73-77). Teismas pažymi, kad pati pareiškėja nurodė, jog daugiau nei 30 metų dirbo mokytoja. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog N. J. turėjo galimybę savo sutuoktinei teikti nuolatinę paramą, o pareiškėjos gaunamas darbo užmokestis buvo pakankamas save išlaikyti, todėl net ir gautos vienkartinės paramos negali būti laikomos nuolatiniu ir pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu, tenkindamas pareiškėjos   D. J. pareiškimą ir nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos D. J. sutuoktinis N. J. nuolat jai teikė išlaikymą, kuris buvo nuolatinis jos pragyvenimo šaltinis, netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo daryti išvadą, jog sutuoktiniams beveik 20 metų gyvenant skirtingose valstybėse ir nevedant bendro ūkio, pareiškėjai D. J. gaunant darbo užmokestį, vėliau senatvės pensiją, N. J. teikta parama buvo nuolatinis ir pagrindinis D. J. pragyvenimo lėšų šaltinis, o geranoriškas epizodiškas turtinės pagalbos asmeniui teikimas, savaime nereiškia, kad toks rėmimas yra pagrindinis remiamo asmens išlaikymo šaltinis (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir padarytas teisines išvadas Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškimą atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu teismas

n u s p r e n d ž i a:

Apeliacinį skundą tenkinti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos D. J. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Rusijos Federacijos Ambasados Lietuvos Respublikoje Socialinio aprūpinimo skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio asmens išlaikymo fakto nustatymo atmesti.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                                                                             Mindaugas Šimonis