Administracinė byla Nr. eA-164-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00278-2020-6 

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 12.17; 43.5.1.1; 57.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. pareiškimą atsakovui Pagėgių savivaldybės tarybai dėl norminių administracinių teisės aktų teisėtumo ištyrimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys R. S. su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas ištirti (1) Pagėgių savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-50 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo 2018 metams nustatymo” (toliau – ir 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas) 1 bei 2 punktų, (2) Tarybos 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. T-85 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo 2019 metų mokestiniam laikotarpiui nustatymo” (toliau – ir 2018 m. gegužės 22 d. sprendimas) 1.1 bei 1.2 punktų ir (3) Tarybos 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. T-92 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo 2020 metų mokestiniam laikotarpiui nustatymo” (toliau – ir 2019 m. gegužės 31 d. sprendimas) 1.1 bei 1.2 punktų atitiktį Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTM įstatymas) 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 3, 9 punktams, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 4 straipsnio 2 daliai, taip pat pripažinti šias Tarybos sprendimų nuostatas prieštaraujančiomis minėtiems įstatymams.

2.       Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad:

2.1.                      Tarybos sprendimų ginčijamomis dalimis nustatytas padidintas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio (toliau – ir NTM) tarifas vėjo elektrinėms ir/ar atsinaujinančių išteklių energiją naudojantiems energijos gamybos statiniams pažeidžia viešąjį interesą ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ginčijami Tarybos sprendimų punktai prieštarauja: NTM įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, nustatančiai Tarybos diskreciją ribojančius kriterijus, kurių pagrindu gali būti diferencijuojamas NTM tarifas, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikai dėl diferencijuotų NTM tarifų nustatymo; MAĮ 7 straipsnyje įtvirtintam mokesčių mokėtojų lygybės principui, VAĮ 3 straipsnio 9 punkte įtvirtintam lygiateisiškumo principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės įstatymui principui; VAĮ 3 straipsnio 3 punkte bei MAĮ 6 bei 8 straipsniuose įtvirtintam proporcingumo principui; KĮ 4 straipsnio 2 daliai, draudžiančiai viešojo administravimo subjektams priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus.

2.2.                      Tarybos sprendimų dalimis nustatytas padidintas 3 proc. NTM tarifas diskriminuoja atsinaujinančią išteklių energiją naudojančių energijos gamybos statinių savininkus, kadangi visiems kitiems energetikos statiniams taikomas tik 0,3 proc. NTM tarifas. Toks energetikos sektoriaus nekilnojamojo turto diferencijavimas pagal energijos gamybos šaltinius yra akivaizdžiai diskriminacinis. Pagėgių savivaldybės administracijos direktorė 2014 m. birželio 6 d. UAB „LITERA” Šilutės ir Pagėgių krašto laikraščio „Pamarys” internetinėje svetainėje publikuotame straipsnyje „Kas bendra tarp vėjo jėgainių ir fontano?” pakomentavo susiklosčiusią situaciją dėl NTM tarifų ir pasisakė, kad 2015 m. padidintas NTM tarifas energijos išteklių gavybai – „<...> tai papildomos pajamos į biudžetą”. Tačiau padidintas 3 proc. NTM tarifas visiems energijos statiniams buvo taikomas tik iki 2018 m. Nuo 2018 m. padidintas 3 proc. NTM tarifas paliktas vėjo jėgainėms, o nuo 2019 m. – visiems atsinaujinančių išteklių energiją naudojantiems energijos gamybos statiniams (saulės, vandens ir pan.). Tarybos sprendimai nustatyti maksimalų 3 proc. NTM tarifą atsinaujinančios energijos gamintojams, kai tuo metu visas kitas negyvenamosios paskirties turtas apmokestinamas 10 kartų mažesniu 0,3 proc. NTM tarifu, yra diskriminaciniai ir selektyvūs.

2.3.                      Ginčijamos Tarybos sprendimų dalys prieštarauja NTM įstatyme keliamiems reikalavimams ir juos aiškinančiai teismų praktikai. Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys socialiniai, ekonominiai procesai, remiamos naudingos ūkinės pastangos, pritraukiamas kapitalas, investicijos arba priešingai – stabdomos nepageidautinos socialinės-ekonominės raidos tendencijos. Atitinkamai savivaldybės, naudodamosi savo diskrecija, turi atsižvelgti į tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas. Įstatymų leidėjo ketinimus išsamiai paaiškina 2015 m. kovo 17 d. aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233, 2, 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-282. Nurodyto aiškinamojo rašto turinys pagrindžia, kad pagrindinis tikslas buvo suteikti instrumentus, galinčius paskatinti savininkus sutvarkyti apleistus statinius. Vienas iš esminių imperatyvų, kuriuo, naudodamasi savo diskrecija nustatyti NTM tarifus, privalo laikytis savivaldybės, yra asmenų lygybės prieš įstatymus ir diskriminavimo draudimo principas. Savivaldybė, kaip teisėkūroje dalyvaujantis subjektas, privalo paisyti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme (toliau – ir TPĮ) įtvirtintų teisėkūros principų bei stadijų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų teisėkūroje dalyvaujančių asmenų teisių ir pareigų. TPĮ 3 straipsnis numato imperatyvius reikalavimus keliamus teisėkūroje dalyvaujantiems subjektams. Tai, kad savivaldybės tarybos negali vien tik formaliai vadovautis NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, savo praktikoje yra aiškiai nurodęs ir LVAT. Sistemiškai vertinant LVAT suformuotą praktiką, darytina išvada, kad nekilnojamojo turto objektų grupavimo pagrindu NTM tarifų nustatymas negali būti selektyvus. Tokiu diferencijavimu negalima nepaisyti nekilnojamojo turto prigimties ir paskirties bei iš Konstitucijos, įstatymų kylančių reikalavimų. Galiojantis teisinis reguliavimas ir susiklosčiusi teismų praktika suponuoja, jog privalu aiškiai ir konkrečiai pagrįsti, kodėl nustatomas kiekvienas konkretus NTM tarifas, nurodant konkrečius motyvus, juos pagrindžiant objektyviais įrodymais.

2.4.                      Ginčijami Tarybos sprendimų punktai prieštarauja mokesčių mokėtojų lygybės (MAĮ 7 str.) bei lygiateisiškumo (VAĮ 3 str. 9 p.) principams. Nei NTM įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti NTM tarifų diferencijavimo kriterijai, nei pats nekilnojamojo turto skirstymas pagal jo naudojimo paskirtį savaime ir absoliučiai (t. y. visais be išimties atvejais) dar nereiškia, kad tarp šių nekilnojamojo turto grupių automatiškai egzistuoja skirtumai, pateisinantys skirtingų NTM tarifų tokiam turtui taikymą. Tuo atveju, jeigu atitinkamas reguliavimas (toks pat NTM tarifas) taikomas ne visam panašiais požymiais vienijamam turtui, turėtų būti identifikuojami aiškiai tokį išskyrimą pagrindžiantys pozityvūs, visuomenei naudingi tikslai. Jokios analizės ir vertinimo, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo išskirtas būtent atsinaujinančios energijos (vėjo, saulės ir kt.) jėgainės, kodėl jis išskirtas iš kito panašaus pobūdžio ir paskirties turto, Tarybos sprendimai nepateikia. Nekilnojamojo turto, skirto atsinaujinančios energijos gamybai, išskyrimas ir padidinto nekilnojamojo turto tarifo jiems nustatymas šiuo konkrečiu atveju nėra pateisinamas jokiais visuomeniškai reikšmingais tikslais.

2.5.                      Tarybos sprendimais nustatyti ženklūs tarifų skirtumai tokios pat paskirties turtui prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 punkte ir MAĮ 6 bei 8 straipsniuose įtvirtintam proporcingumo principui, nes atsinaujinančių energijos jėgainių išskyrimas iš kito Pagėgių savivaldybėje registruoto turto nėra niekaip pagrindžiamas.

2.6.                      Tarybos sprendimų dalys pažeidžia sąžiningos konkurencijos principus ir imperatyvus, potencialiai (kitų ūkio subjektų sąskaita, per jiems taikomą padidintą NTM tarifą) netiesiogiai subsidijuojami kiti ūkio subjektai (akivaizdžiai sumažinant jiems taikomą NTM), kas prieštarauja KĮ nuostatoms ir laikytina neteisėta valstybės pagalba (tą atskleidžia spaudoje pateikta informacija).

3.       Atsakovas Pagėgių savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą prašė pareiškimą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1.                      Pareiškėjas jau ne pirmą kartą ir iš esmės tais pačiais motyvais teikia teismui prašymą ištirti kitų savivaldybių tarybų priimtų sprendimų dėl NTM tarifų nustatymo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjas ir vėl teikia tuos pačius argumentus ir motyvus, kuriuos LVAT jau pripažino netinkamais teikiant pareiškimą dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo (2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3016-968/2019).

3.2.                      Tiriamais Tarybos sprendimais (jų punktais) atsakovas atsižvelgė į nekilnojamojo turto paskirtį ir vienodu tarifu apmokestino tą patį Nekilnojamojo turto registre registruotą nekilnojamąjį turtą. Tarybos sprendimais nustatyti skirtingi konkretūs NTM tarifai neprieštarauja NTM įstatymo 6 straipsnio 2 daliai. Be to, akcentuodamas teisėkūros procedūrų metu priimtų dokumentų turinį, atkreipė dėmesį, jog NTM įstatyme nebuvo ir iki šio nėra atskirai išskirta, kad padidintas 3 proc. NTM tarifas gali būti taikomas tik apleistam ir neprižiūrimam nekilnojamajam turtui, vadinasi, tikroji įstatymų leidėjo valia buvo ir yra ta, kad savivaldybių tarybos turi teisę diferencijuoti tarifą NTM įstatymo 6 straipsnio 1 dalyse nustatytose ribose ir vadovaujantis NTM įstatymo 6 straipsnio 2 dalyse nustatytais kriterijais.

3.3.                      Iš Tarybos sprendimų matyti, kad mokesčio mokėtojai skirtingą NTM tarifo dydį moka priklausomai nuo nekilnojamojo turto naudojimo ir paskirties. Tokiu atveju diferencijuotas mokesčio tarifas taikytas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms grupėms, kurios turi atitinkamos paskirties ir naudojimo turtą, todėl šios grupės traktavimas yra objektyviai pateisinamas. Atitinkamai pagal nekilnojamojo turto paskirtį nustatytas NTM tarifas būtent ir taikomas tiems nekilnojamojo turto turėtojams, kurie būtent ir turi Tarybos sprendimuose įvardintos paskirties turtą, t. y. kitos paskirties inžinerinius statinius – atsinaujinančių išteklių energiją naudojančius energijos gamybos statinius (vėjo elektrinės, saulės šviesos energijos elektrinės, saulės šilumos energijos kolektoriai ir kiti). NTM tarifas nustatytas elektros energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaminančius statinius turintiems asmenims,..

II.

4.       Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė, pripažino, kad Tarybos 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo 1, 2 punktai, 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo 1.1, 1.2 punktai, 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo 1.1, 1.2 punktai neprieštarauja NTM įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, MAĮ 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, VAĮ 3 straipsnio 3, 9 punktams, KĮ 4 straipsnio 2 daliai. Pagėgių savivaldybės tarybos prašymą priteisti atstovavimo išlaidas atmetė.

5.       Teismas įvertino prašomas ištirti Tarybos sprendimų bei NTM įstatymo nuostatas ir konstatavo, jog pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkretų mokesčio tarifą aptariamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto mokesčio tarifų intervalo ribose, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo išvardintus kriterijus. Savivaldybių taryboms yra numatyta diskrecijos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus nekilnojamajam turtui, kita vertus, nurodyta diskrecijos teisė nėra neribota, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio tarifų dydis privalo atitikti NTM įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas intervalo ribas, o tarifas privalo būti diferencijuojamas pagal konkretų to paties straipsnio 2 dalyje nustatytą kriterijų.

6.       Teismas, įvertinęs tiriamų sprendimų turinį bei šalių paaiškinimus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju Taryba tiriamų sprendimų atitinkamais punktais atsižvelgė į nekilnojamojo turto valdymą ir / ar naudojimą bei iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą Nekilnojamojo turto registre registruotą turtą apmokestino vienodu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Tokiu atveju atsakovas, nustatydamas konkrečius mokesčio tarifus, atsižvelgė į NTM tikslus, kurių siekiama įstatymu. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad ginčo Tarybos sprendimų nuostatomis skirtingi atitinkamo dydžio NTM tarifai buvo nustatyti teisėtai – jie neprieštarauja NTM įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl konkretaus mokesčio tarifo, atsižvelgiant į apmokestinto NTM, naudojimą, teisinį statusą, nustatymo, nes apmokestinto nekilnojamojo turto paskirtis, naudojimas, teisinis statusas buvo nustatytas atsižvelgiant į objektyvius kriterijus ir NTM įstatymo keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – kitos paskirties inžinerinius statinius (atsinaujinančių išteklių energiją naudojantys energijos gamybos statiniai (vėjo elektrinės, saulės šviesos energijos elektrinės, saulės šilumos energijos kolektoriai ir kiti)), diferencijuojant NTM sąlygas pagal apmokestintų objektų požymius, susijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu.

7.       Teismas, pasisakydamas dėl Tarybos sprendimų tiriamų punktų atitikimo proporcingumo principui (VAĮ 3 str. 3 p. ir MAĮ 8 str. 2 d.), mokesčių mokėtojų lygybės principui (MAĮ 7 str.), lygiateisiškumo principui (VAĮ 3 str. 9 p.), vertino, jog tiriamų sprendimų atitinkamais punktais NTM tarifas nustatytas visiems atsinaujinančių išteklių energiją naudojančius energijos gamybos statinius turintiems asmenims, jų nediferencijuojant. Šiuose sprendimuose nėra nustatyta, kad vienas fizinis ar juridinis asmuo už atsinaujinančių išteklių energiją naudojančius energijos gamybos statinius moka vieną tarifą, o kitas asmuo už tokios pačios paskirties statinių turėjimą moka kito dydžio NTM tarifą. Teismas sprendė, kad NTM atskiroms grupėms buvo nustatytas atsižvelgiant į ūkinės veiklos specifiką, ekonominį pajėgumą bei siekiant pozityvių tikslų.

8.       Teismas vertino, kad NTM įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinus lygiaverčius kriterijus bei nustačius skirtingą nekilnojamojo turto mokestį, nėra pažeidžiamas proporcingumo principas, nes kiekvienu NTM įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytu kriterijumi siekiama skirtingų tikslų. Diferencijuotas teisinis reguliavimas savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Atsakovas diferencijuotai apmokestino nekilnojamąjį turtą, atsižvelgdamas į nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą. Tarybos pasirinktu būdu paskirstyta mokesčių našta atsižvelgiant į nekilnojamojo turto naudojimą, paskirtį ir teisinį statusą, nepažeidžia proporcingumo principo. Todėl Teismas konstatavo, kad tikrinamos Tarybos sprendimų nuostatos neprieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 punktui ir MAĮ 8 straipsnio 2 daliai.

9.       Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, įvertinęs, kad Pagėgių savivaldybės tarybos 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo 1, 2 punktai, 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo 1.1, 1.2 punktai, 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo 1.1, 1.2 punktai neprieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, MAĮ 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, VAĮ 3 straipsnio 3, 9 punktams, KĮ 4 straipsnio 2 daliai bei yra teisėti, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo šių punktų panaikinti. 

III.

10.       Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 18 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą dėl Tarybos sprendimų nuostatų atitikties aukštesnės teisinės galios teisės aktams tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

10.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialiosios teisės normas, taip pat buvo esmingai pažeistos proceso teisės normos ir ši klaida nulėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo dalies priėmimą. Skundžiamo sprendimo dalies motyvuojamojoje dalyje iš tiesų nurodyti formalūs motyvai (pvz., teisės aktų ir teismų praktikos citatos), tačiau neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir nepasisakyta iš esmės dėl jokių pareiškėjo pateiktų argumentų.

10.2.                      Teismo sprendimas atmesti pareiškėjo prašymą pripažinti, kad ginčijami Tarybos sprendimų punktai prieštarauja NTM įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, yra nemotyvuotas ir priimtas netinkamai taikant šio straipsnio 2 dalį. Teismas netyrė ir neanalizavo (nors turėjo tai padaryti): ar apskritai egzistuoja kokie nors objektyvūs požymiai, leidžiantys išskirti turtą, nurodytą ginčijamų Tarybos sprendimų punktuose, ir sudarantys pagrindą diferencijuoti jų apmokestinimą; kokių įstatymo numatytų tikslų Taryba galbūt siekė nustatydama tokius diferencijuotus tarifus šiam Tarybos sprendimų 2 ir 1.2 punktuose nurodytam turtui, ir ar šie tikslai yra suderinami su įstatymo leidėjo tikslais. Teismas konstatavo, kad, remiantis galiojančiu reguliavimu, Taryba turi teisę (kurios pareiškėjas nekvestionuoja) diferencijuoti nekilnojamojo turto apmokestinimą remiantis NTM įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytais kriterijais. Tačiau ši teisė, kaip detaliai nurodė pareiškėjas pareiškime bei papildomame paaiškinime ir žodinių posėdžių metu, nėra absoliuti. NTM įstatymo 6 straipsnio 2 dalį aiškinanti LVAT praktika labai aiškiai pagrindžia, kad iš esmės tapačioje padėtyje esančių NTM subjektų valdomas nekilnojamasis turtas turi būti apmokestintas vienodomis sąlygomis (LVAT 2018 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018). Šiuo atveju Tarybos sprendimuose išskirtos vėjo jėgainės ir atsinaujinančių išteklių energiją naudojantys energijos statiniai nėra apibrėžti jokiais objektyviais kriterijais, leidžiančiais juos išskirti ir apmokestinti kitaip, nei kitą tokios pat paskirties / naudojimo turtą. Teismo nebuvo atsakyta, kodėl vėjo jėgainės ir atsinaujinančių išteklių energiją naudojantys energijos statiniai buvo išskirti ne tik iš kitos paskirties inžinerinių statinių, bet ir visų kitų energetikos statinių bei viso kito nekilnojamojo turto. Be to, ribotos galimybės plėtrai reikštų tik atitinkamų leidimų neišdavimą, o ne tokius leidimus gavusių asmenų diskriminavimą. Tarybos 2011 m. kovo 24 d. patvirtintame Pagėgių savivaldybės strateginio plėtros plane 2011–2021 metams nėra jokių užuominų, jog įrengti vėjo jėgaines skatinami tik Pagėgių savivaldybės teritorijoje registruoti ūkio subjektai, todėl vien tai, jog atsinaujinančių išteklių energiją naudojančius energijos gamybos statiniai priklauso kitose Lietuvos savivaldybėse registruotiems mokesčių mokėtojams, negali būti objektyvus kriterijus nustatantis atsinaujinančių išteklių energiją naudojančius energijos gamybos statiniams didžiausią NTM tarifą.

10.3.                      NTM diferencijavimu turi būti siekiama pozityvių, su įstatymo leidėjo tikslais suderinamų tikslų. Teismas ir atsakovas nenurodė jokių pozityvių tikslų, suderinamų su tikslais, kurių siekė įstatymų leidėjas priimdamas NTM įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, t. y. nenurodyti jokie pozityvūs tikslai, kurie leistų vėjo jėgaines bei atsinaujinančių išteklių energiją naudojančius energijos gamybos statinius išskirti iš kitos paskirties inžinerinių statinių, kitų energetikos statinių bei viso kito nekilnojamojo turto.

10.4.                      Teismo sprendimo dalis atmesti pareiškėjo prašymą pripažinti, kad ginčijami Tarybos sprendimų punktai prieštarauja mokesčių mokėtojų lygybės (MAĮ 7 str.), lygiateisiškumo (VAĮ 3 str. 9 p.) principams, yra nemotyvuota ir priimta netinkamai taikant MAĮ 7 straipsnį ir VAĮ 3 straipsnio 9 punktą. Teismas netyrė ir neanalizavo (nors turėjo tai padaryti): kokios konkrečiai atitinkamos paskirties nekilnojamojo turto savybės, požymiai ar ypatumai išskiria tą konkretaus pobūdžio turtą (t. y. NTM taikymo tikslais atskiria jį nuo panašaus kito nekilnojamojo turto) ir lemia, kad būtent tokiam turtui reikalinga nustatyti vienokį teisinį reguliavimą, o kitam (šių požymių neturinčiam nekilnojamajam turtui) kitokį; ar analogiškas reguliavimas (NTM tarifas) nustatytas visiems tas pačias savybes atitinkantiems statiniams; tuo atveju, jeigu atitinkamas reguliavimas (toks pat mokesčio tarifas) taikomas ne visam panašiais požymiais vienijamam turtui, turėtų būti identifikuojami aiškiai tokį išskyrimą pagrindžiantys pozityvūs, visuomenei naudingi tikslai. Remiantis ginčijamais Tarybų sprendimų punktais, subjektai turintys bet kokios paskirties statinius (jiems taikomas 0,3 proc. NTM tarifas) faktiškai privilegijuojami palyginus su atsinaujinančių išteklių energiją naudojančiais energijos gamybos statinius turinčiais subjektais, kuriems taikomas 3 proc. NTM, t. y. taikomas 10 kartų didesnis tarifas. Jokios objektyvios priežastys, galinčios pateisinti atsinaujinančių išteklių energiją naudojančių energijos gamybos statinių išskyrimą iš kitų negyvenamosios paskirties statinių (įskaitant kitus energetikos sektoriaus statinius), nebuvo nurodytos nei priimant Tarybos sprendimus, nei nagrinėjant šią bylą.

10.5.                      Teismo sprendimas atmesti pareiškėjo prašymą pripažinti, kad ginčijamų Tarybos sprendimų punktai neatitinka proporcingumo principo (VAĮ 3 str. 3 p. ir MAĮ 8 str. 2 d.), yra nemotyvuotas ir priimtas netinkamai taikant VAĮ 3 straipsnio 3 punktą ir MAĮ 8 straipsnio 2 dalį. Teismas, konstatavęs, kad šiuo atveju proporcingumo principas nebuvo pažeistas, nes neva mokesčių našta paskirstyta atsižvelgiant į nekilnojamojo turto naudojimą, paskirtį ir teisinį statusą, akivaizdžiai netinkamai taikė VAĮ 3 straipsnio 3 punktą ir MAĮ 8 straipsnio 2 dalį.

10.6.                      Teismo sprendimo dalis atmesti pareiškimo prašymą pripažinti, kad ginčijami Tarybos sprendimų punktai prieštarauja KĮ 4 straipsnio 2 daliai, yra priimtas netinkamai taikant KĮ 4 straipsnio 2 dalį. Tarybos nustatytas reguliavimas pažeidžia dar ir sąžiningos konkurencijos principus ir imperatyvus, nes savivaldybei priklausantys ūkio subjektai (akivaizdžiai sumažinant joms taikomą NTM) potencialiai (kitų ūkio subjektų sąskaita, per jiems taikomą padidintą NTM tarifą) netiesiogiai subsidijuojami, kas prieštarauja KĮ nuostatoms ir laikytina neteisėta valstybės pagalba. Be to, teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, jog padidintas NTM tarifas atsinaujinančių išteklių energiją naudojantiems energijos gamybos statiniams buvo nustatytas atsižvelgiant ir į tai, jog vėjo jėgaines valdančios įmonės registruotos ne Pagėgių savivaldybės teritorijoje. Taigi toks reguliavimas ir pateikti žodiniai paaiškinimai tik patvirtina, jog yra ne tik nepagrįstas konkretaus nekilnojamojo turto diskriminavimas, bet ir netiesioginis konkrečių ūkio subjektų diskriminavimas, kuris remiantis KĮ 4 straipsnio 2 dalimi yra draudžiamas. Tokiu reguliavimu, per padidintą NTM tarifą visoje Lietuvoje veikiančių įmonių Pagėgių savivaldybėje turimiems atsinaujinančių išteklių energiją naudojantiems energijos gamybos statiniams, Pagėgių savivaldybė neproporcingai ir nepagrįstai padidino mokesčio naštą, ir dar įgijo galimybę (per sumažintą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą) faktiškai subsidijuoti NTM mokėtojus, turinčius kitus energijos gamybos statinius. Dėl to toks reguliavimas savyje turi akivaizdaus selektyvumo ir konkurenciją reglamentuojančių teisės aktų draudžiamos valstybės pagalbos elementų.

11.       Atsakovas Taryba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

11.1.                      Taryba, nustatydama skirtingus mokesčio tarifus vadovaudamasi NTM įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytais kriterijais, taip įgyvendina jai įstatymų leidėjo suteiktą diskrecijos teisę. Jeigu šiame straipsnyje numatyta savivaldybės teise būtų galima pasinaudoti tik išimtinais atvejais ir taikant itin griežtus kriterijus, savivaldybių diskrecija iš esmės būtų paneigta ir netektų prasmės. Įstatymų leidėjas nėra išskyręs reikalavimo padidintą 3 proc. NTM tarifą taikyti tik apleistam ir neprižiūrimam nekilnojamajam turtui, vadinasi, tikroji įstatymų leidėjo valia buvo ir yra ta, kad savivaldybių tarybos turi teisę diferencijuoti tarifą NTM įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatytose ribose. Įstatymų leidėjas, keisdamas ir pildydamas NTMĮ 6 straipsnį, siekė savivaldybių taryboms suteikti diskrecijos teisę nustatyti atitinkamą NTM tarifą, įvertinant būtent atitinkamai savivaldybei geriausiai žinomus vietos poreikius bei prioritetus, NTM poveikį mokesčių mokėtojams, verslo subjektų vystymąsi bei kitas aplinkybes.

11.2.                      Tarybai nustačius skirtingus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, skirtingas mokesčio tarifas taikomas atsižvelgiant į nekilnojamojo turto objektą, o ne jį turintį (valdantį, naudojantį ar disponuojantį juo) subjektą, t. y. Tarybos sprendimuose kaip nors individualiai nėra išskirti asmenys, kuriems būtų taikomas kitas mokesčio tarifas, nėra išskiriami reikšmingi NTM mokėtojų požymiai. Taigi vienodas NTM tarifas nustatytas visiems atsinaujinančių išteklių energiją naudojančius energijos gamybos statinius turintiems asmenims, jų nediferencijuojant.

11.3.                      Nustatydama skirtingus NTM tarifus, atsakovas siekė pozityvių tikslų, o būtent, kad savivaldybės teritorijoje esančios įmonės vienodai prisidėtų prie vietos savivaldos biudžeto ir tuo pačiu – savivaldybės socialinio gyvenimo gerinimo, nes didžioji dalis surinktų mokesčių panaudojama savivaldybės teritorijoje esančioms švietimo įstaigoms išlaikyti, kitoms socialinėms reikmėms, įvertinus vietos poreikius ir prioritetus.

11.4.                      Tarybos sprendimais NTM tarifai nustatyti pagal nuosavybės teisės objektus, o ne pagal mokestį mokančių subjektų požymius. Todėl pareiškėjo pozicija dėl, jo nuomone, diskriminacinio nuosavybės teisės objektų traktavimo negali būti laikoma tinkamu teisiniu argumentu, pagrindžiančiu abejonę dėl ginčijamų sprendimų nuostatų prieštaravimų asmenų lygybės ir lygiateisiškumo principams.

11.5.                      Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje kilęs ginčas buvo sudėtingas, taigi pasiruošimui ir dalyvavimui teismo procese buvo reikalingos nemažos laiko sąnaudos, esant tik vienam darbuotojui savivaldybėje, turinčiam kompetenciją atstovauti atsakovą teismo proceso metu, konstatuotina, kad vidinių resursų nepakako ir advokato padėjėjo pasitelkimas buvo būtinas. Dėl to darytina išvada, kad iš pareiškėjo atsakovo naudai turi būti priteistos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12.       Pareiškėjas Seimo narys su abstrakčiu, t. y. su individualia byla nesusijusiu pareiškimu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Pagėgių savivaldybės tarybos 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T-50 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo 2018 metams nustatymo” 1 bei 2 punktai, 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. T-85 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo 2019 metų mokestiniam laikotarpiui nustatymo” 1.1 bei 1.2 punktai ir 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. T-92 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo 2020 metų mokestiniam laikotarpiui nustatymo” 1.1 bei 1.2 punktai neprieštarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3, 9 punktams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

13.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo apeliaciniu skundu skundžiamu sprendimu pripažino, kad ginčijami norminių administracinių aktų punktai neprieštarauja pareiškime nurodytoms įstatymų nuostatoms.

14.       Šioje norminėje administracinėje byloje ginčijamomis Tarybų sprendimų nuostatomis buvo nustatyti 2018 (2017 m. balandžio 27 d. sprendimas), 2019 (2018 m. gegužės 22 d. sprendimas) ir 2020 (2019 m. gegužės 31 d. sprendimas) metų mokestiniais laikotarpiais Pagėgių savivaldybės teritorijoje taikomi NTM tarifai. Kitaip tariant, abstrakčiu pareiškimu prašoma patikrinti tų norminių administracinių nuostatų teisėtumą, kuriomis nustatyti šiuo metu jau pasibaigusiems (2018, 2019 ir 2020 metų) mokestiniams laikotarpiams taikyti NTM tarifai.

15.       Kalbant apie 2020 metų mokestinio laikotarpio NTM tarifus nustačiusį 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą, paminėtina, kad Taryba 2020 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. T-95 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo 2021 metų mokestiniam laikotarpiui nustatymo“, t. y. nepažeidus NTM įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (2019 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. XIII-2244 redakcija) nustatytų terminų, buvo patvirtintas NTM tarifas 2021 metų mokestiniam laikotarpiui. Todėl nėra aktuali toje pačioje NTM įstatymo nuostatoje įtvirtinta taisyklė, kad „jeigu savivaldybės taryba per šioje dalyje nurodytus terminus nenustato naujų konkrečių mokesčio tarifų, kitą mokestinį laikotarpį galioja paskutiniai nustatyti konkretūs mokesčio tarifai.“

16.       Be to, nagrinėjamu atveju taip pat nereikšmingos NTM įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (2019 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. XIII-2244 redakcija) nurodytos aplinkybės, suponuojančios atitinkamiems metams nustatyto NTM tarifo taikymą vėlesniems mokestiniams laikotarpiams. Klausimas dėl ginčijamomis norminių administracinių aktų nuostatomis nustatytų NTM tarifų galiojimo nepatenka į šios įstatymo nuostatos taikymo sritį (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233 2, 3 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo (Nr.XIII-2244) 4 str. 2 d.).

17.       Taigi, nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl jau pasibaigusių mokestinių laikotarpių NTM tarifus nustačiusių norminių administracinių aktų nuostatų, kurios oficialiai nebuvo pripažintos nebegaliojančiomis, teisėtumo, kaip šios norminės administracinės bylos dalyko.

18.       Šiuo klausimu pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-7-552/2021 10 punkte, be kita ko, remdamasi oficialia konstitucine doktrina, iš esmės yra konstatavusi, kad (abstraktaus pareiškimo atveju) suėjus teisės akto galiojimo terminui, byla gali būti nutraukiama kaip praradusi savo dalyką dėl to, kad teisės aktas nebegalioja – neprivaloma išnagrinėti bylos tada, kai atitinkamas teisės aktas negalioja ir negali būti taikomas.

19.       Nagrinėjamu atveju paminėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje negaliojantiems teisės aktams (jų dalims) buvo prilyginti ginčijami teisės aktai (jų dalys), kurie atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu oficialiai galiojo, bet nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip negu ginčijami teisės aktai (jų dalys) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimai). Negaliojantiems teisės aktams (jų dalims) gali būti prilyginti ir laikinai taikomi teisės aktai (jų dalys), kurių taikymo nustatytas terminas ir jais reguliuoti santykiai sprendžiant konstitucinės justicijos bylą yra pasibaigę, nors šie aktai (jų dalys) nėra oficialiai pripažinti negaliojančiais (Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 15 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai ir ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prilygintinas nebegaliojantiems teisės aktams (jų dalims), nes yra laikinai taikomas ir juo reguliuoti santykiai yra pasibaigę, nors šis aktas (jo dalis) nėra oficialiai pripažintas negaliojančiu, Konstitucinis Teismas turi teisę nutraukti pradėtą teiseną. Taigi, kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja, bet ir apskritai negali būti taikomas, Konstitucinis Teismas turi diskreciją spręsti dėl tokio teisės akto konstitucingumo tyrimo. Tai darydamas jis turi įvertinti ne tik tai, kad tas įstatymas skirtas tam tikram biudžetiniam laikotarpiui, bet ir kitas svarbias aplinkybes (taip pat šiais klausimais žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimą). Į šiuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) atsižvelgtina ir nagrinėjamoje byloje.

20.       Remiantis išdėstytu konstatuotina, kad pareiškėjo prašomos ištirti (terminuoto galiojimo) Tarybos sprendimų nuostatos nebegalioja (prilygintinos nebegaliojančioms teisės aktų nuostatoms), nes jos nebegali būti taikomos, jomis reguliuoti santykiai yra pasibaigę ir jokia teisėkūros subjekto intervencija į atitinkamą teisinį reguliavimą nebebūtų galima. Tokio vertinimo nepaneigia ir negali paneigti vien hipotetiškai ateityje galintys kilti ginčai, pavyzdžiui, mokesčių mokėtojui netinkamai vykdžius pareigą apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti NTM į valstybės biudžetą arba mokesčio mokėtojui siekiant patikslinti jau pateiktą aptariamo mokesčio deklaraciją ir pan.

21.       Vadovaujantis ABTĮ 118 straipsnio 1 dalimi, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

22.       Jeigu norminis administracinis aktas yra negaliojantis (prilyginamas negaliojančiam), tada teismo sprendimas byloje pagal abstraktų pareiškimą (dėl šio akto pripažinimo neteisėtu nuo teismo sprendimo paskelbimo) negali sukelti jokių teisinių padarinių, kadangi teismo sprendimo paskelbimo metu toks aktas nebegalėjo būti taikomas dėl to, kad yra pasibaigę santykiai, kuriems jis yra taikytinas. Be to, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių ir išskirtinių aplinkybių, kurios suponuotų poreikį taikyti ABTĮ 118 straipsnio 2 dalies, pagal kurią administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, nuostatas.

23.       Tai lemia, kad nagrinėjamu atvejų tyrimas dėl ginčijamų Tarybos sprendimų nuostatų atitikties pareiškime nurodytoms įstatymų nuostatoms būtų savitikslis – pripažinimas, kad toks prilyginamas nebegaliojančiam norminis administracinis aktas prieštaravo įstatymui, nebetenka prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualią bylą nagrinėjantis teismas (taip pat žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-49-629/2020 27 ir 28 p.).

24.       Tai reiškia, kad pareiškėjo, kaip vieno iš ABTĮ 112 straipsnyje numatytų subjektų pateiktas abstraktus pareiškimas ištirti nebegaliojančių (prilyginamų nebegaliojantiems) norminių administracinių aktų (jų dalių) teisėtumą negali būti nagrinėjamas, nes toks pareiškimas yra nepriskirtinas nagrinėti administraciniams teismams. Tokiu atveju prašymą atsisakoma priimti, o, jeigu prašymas buvo priimtas ir vėliau paaiškėjo, kad aktas nebegalioja arba akto galiojimas pasibaigė bylos nagrinėjimo metu, byla turi būti nutraukiama (ABTĮ 103 str. 1 p.).

25.       Atsižvelgdama į išdėstytą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir norminė administracinė byla nutrauktina.

26.       Pažymėtina, kad šios norminės administracinės bylos nutraukimas neužkerta kelio individualią bylą nagrinėjančiam bendrosios kompetencijos arba administraciniam teismui kreiptis su prašymu ištirti ir nebegaliojančio norminio administracinio akto dalies teisėtumą, jeigu tai būtina sprendimui individualioje byloje (ABTĮ 113, 114 str.).

27.       Dėl atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą primintina, kad, kiek tai susiję su norminėmis administracinėmis bylomis, pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokios išlaidos šalims nėra atlyginamos (pvz., žr. 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1282/2012; 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-523/2012; 2016 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016; 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1012-261/2020 64 p.; 2020 m. spalio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-3172-552/2020 93 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. birželio 18 d. sprendimą panaikinti ir norminę administracinė bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. pareiškimą atsakovui Pagėgių savivaldybės tarybai dėl norminių administracinių teisės aktų teisėtumo ištyrimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Arūnas Sutkevičius

        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

        Milda Vainienė

        Skirgailė Žalimienė