Administracinė byla Nr. eI3-9846-438/2022 Administracinės bylos kategorija 1.3
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02526-2022-6
Procesinio sprendimo kategorija 15.8; 55.1.1; 55.1.3; 57.3 (S)
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gruodžio 15 d.
Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Kiaurakytės, Romano Klišausko (pirmininkaujantis ir pranešėjas) ir Aušrelės Mažrimienės,
sekretoriaujant Vaidai Damašienei,
dalyvaujant pareiškėjo A. Ž. atstovui advokatui A. I.,
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuotojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus atstovei R. S.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos dėl 2022 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 12SD-(14.12.137 E) „Dėl atsisakymo nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus“ panaikinimo,
n u s t a t ė:
pareiškėjas prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2022 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 12SD-(14.12.137 E) „Dėl atsisakymo nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus“ ir įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Klaipėdos rajono skyrių priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų A.Ž. priklausančiame žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini).
Nurodo, kad 2022 07 13 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Klaipėdos rajono skyriui pateikė prašymą priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini). 2022 08 26 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Klaipėdos rajono skyrius surašė raštą Nr. 12SD-(14.12.137 E) „Dėl atsisakymo nustatyti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžią ir planavimo tikslus“ (toliau- Sprendimas), kuriame nurodyta, kad atsakovas, nepriims sprendimo dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini).
Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra išaiškinta, kad bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - ir VAĮ) 8 straipsnyje, kurio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad VAĮ 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui - viešojo administravimo subjektui - privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Akcentuotina, kad VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, be kita ko, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius, priimdamas individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012). Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-13 3 4/20 1 3) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-07-19 nutartis Nr. A-1150-502/2018, 32 p.).
Nurodo, kad 2006 07 14 buvo priimtas Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-437-06/2006, kuriuo teismas nustatė juridinį faktą, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), XX amžiaus I pusėje buvo vėjinis malūnas su prie jo buvusiais dviem pastatais. 2006 07 14 Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tikslu atkurti pareiškėjui A.Ž. nuosavybes teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvusią sodybą. Tai reiškia, kad 2006 07 14 Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimu nustatytas prejudicinis faktas tikslu atkurti pareiškėjui A.Ž. nuosavybes teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvusią sodybą, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus šio fakto nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti.
Teigia, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Klaipėdos rajono skyrius, priimdamas Sprendimą nenustatė juridinių faktų viseto, būtino ir pakankamo teisės normai taikyti, administracinio sprendimo nepagrindė nei teisiniais, nei faktiniais argumentais, nenurodė priežasčių, lėmusių neigiamo sprendimo priėmimą, todėl skundžiamas administracinis aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad ginčijamo sprendimo turinys patvirtina, jog atsakovas atsisakė priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Ginčijamame sprendime nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas patenka į Pajūrio regioninio parko teritoriją, buvo kreiptasi į Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkciją (toliau - Direkcija) su prašymu pateikti informaciją apie galimybę parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą saugomoje teritorijoje. Skundžiamajame sprendime nurodyta, jog Pajūrio regioninio parko direkcija 2022-08-22 raštu Nr. S-209 (7.3) „Dėl tarnybinės pagalbos” informavo, kad pagal Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-08-17 nutarimu Nr. 838, ginčo žemės sklypas patenka į Šaipių kraštovaizdžio draustinį. Nurodyta, jog pagal LR Aplinkos ministro 2016-09-19 įsakymu Nr. D1-623 patvirtinto Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano (toliau - Tvarkymo planas) 26.2 papunktį sprendinius draustiniuose naujų sodybų kūrimas galimas buvusių sodybų vietose. LR saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje yra įtvirtinta buvusios sodybos sąvoka - vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko). Todėl, pagal nusistovėjusią teismų praktiką, nusistatinėjant buvusios sodybos faktą, būtina nustatyti ir buvusio gyvenamojo namo faktą. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimu buvo nustatytas juridinis faktas, kad A. Ž. priklausančiame minėtame žemės sklype buvo vėjinis malūnas su prie jo buvusiais dviem pastatais.
Pažymi, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2006 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-437-06/2006 pagal pareiškėjo A. Ž. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kurio rezoliucinėje dalyje nurodoma, jog nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), XX amžiaus pusėje buvo vėjinis malūnas su prie jo buvusiai dviems statiniais; juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tikslu atkurti pareiškėjui A. Ž. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvusią sodybą.
Direkcija nurodė, jog teismo metu buvusio gyvenamojo namo faktas nustatytas nebuvo, todėl jos nuomone žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), nėra galimybės parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą, atkuriant buvusius (išlikusius) statinius.
Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2004-08-11 įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 patvirtintų Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių 2 punktas nustato, jog kaimo plėtros žemėtvarkos projektas - vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentas, rengiamas siekiant kaimo gyvenamųjų vietovių neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose kompleksiškai suplanuoti žemės naudmenų sudėties pakeitimą, miško sodinimą, kitą su žemės ūkiu susijusią veiklą ir suformuoti žemės ūkio ir alternatyviosios veiklos subjektų žemės valdas. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punktas nustato, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti statinius, išskyrus statinius, kurių statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir atvejus, kai Saugomų teritorijų įstatyme nustatytomis sąlygomis (statomi statiniai, susiję su draustinio steigimo tikslais; statomi statiniai, būtini vykdant veiklą, kuriai taikomos išimtys pagal šio straipsnio nuostatas; statomi sodybos statiniai buvusios sodybos vietoje; atkuriami kultūros paveldo objektai pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą; statomi statiniai, siekiant užtikrinti valstybės sienos apsaugą, valstybinio jūrų uosto veiklą; statomi sodybos pastatai ir inžineriniai statiniai sodybose; atstatomi identiški buvusių sodybų pastatai ir jų inžineriniai statiniai pirminėse jų stovėjimo vietose). Aptariamo įstatymo 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybiniuose parkuose esančiose konservacinio funkcinio prioriteto zonose (rezervatuose, draustiniuose), gamtos ir kultūros paveldo objektų teritorijose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatytos šiame įstatyme atitinkamai nurodytose teritorijose (rezervatuose, draustiniuose, kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijose ir jų apsaugos zonose, gamtos paveldo objektų teritorijose).
Klaipėdos rajono skyrius, įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas, Direkcijos tarnybinės pagalbos metu suteiktą informaciją, nusprendė, kad statyba ginčo žemės sklype priklauso nuo šios saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, kuriuose numatyti ne tik draudimai, bet ir išimtys statinių statybai.
Teigia, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus - yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
Ginčas kilęs dėl Sprendimo, kuriuo atsakovas atsisakė priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau- Žemės sklypas).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 07 13 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Klaipėdos rajono skyriui pateikė prašymą priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų Žemės sklype.
Ginčijamu Sprendimu atsakovas šio pareiškėjo prašymo netenkino. Atsisakymą priimti sprendimą dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimo pradžios ir planavimo tikslų Žemės sklype grindė tuo, kad Žemės sklypas patenka į Pajūrio regioninio parko teritorijoje esantį Šaipių kraštovaizdžio draustinį, o Pajūrio regioninio parko direkcija (toliau-Direkcija) 2022 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. S-209 (7.3) „Dėl tarnybinės pagalbos“ informavo Klaipėdos rajono skyrių, kad Direkcija nemato galimybės parinkti ūkininko ūkio sodybos vietą žemės sklype.
Iš nekilnojamojo turto registro išrašo apie Žemės sklypą matyti, kad jis patenka į teritoriją, kuriai pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatas yra taikomos kraštovaizdžio draustinių, gamtinių ir kompleksinių draustinių bei valstybinių parkų specialiosios žemės naudojimo sąlygos.
Byloje tarp šalių nėra ir ginčo, kad pagal Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838, ginčo žemės sklypas patenka į Šaipių kraštovaizdžio draustinį.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės siekia, kad Žemės sklype, būtų sudarytos teisinės prielaidos bei sąlygos statyti ūkininko ūkio sodybą, tuo tikslu jis ir inicijavo kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimą.
Pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punkto c papunkčio nuostatas gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama <...> statyti statinius, išskyrus statinius, kurių statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir atvejus, kai Saugomų teritorijų įstatyme nustatytomis sąlygomis <...> statomi sodybos statiniai buvusios sodybos vietoje.
Iš šios teisės normos matyti, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, kaip išimtis, gali būti statomi sodybos statiniai buvusios sodybos vietoje, esant dviem sąlygoms, kurios abi turi būti visumoje: 1. šių statinių statyba turi atitikti savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius; 2. šių statinių statyba (statybos pobūdis, sąlygos ir kt.) turi atitikti ir Saugomų teritorijų įstatymo nustatytas sąlygas.
LR Aplinkos ministro 2016 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. D1-623 patvirtinto Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano 26.2 papunktyje nustatyta, kad šio parko teritorijoje naujų sodybų kūrimas galimas buvusių sodybų vietose.
Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje taip pat nustatyta, kad „Buvusi sodyba – vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu.“
Iš šios teisės matyti, kad buvusios sodybos vieta turi būti nustatyta, arba pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jei jie neišliko - nustatant juridinį faktą teismo sprendimu.
Aptartas teisinis reglamentavimas lemia, kad atsakovo nurodymas pareiškėjui, jog jis statyti ūkininko ūkio sodybą Žemės sklype gali tik buvusios (neišlikusios) sodybos vietoje, yra pagrįstas ir teisingas.
Nagrinėjamu atveju tarp šalių iš esmės ginčas kilo dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-437-06/2006 aiškinimo ir taikymo.
Šio teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma, jog yra nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), XX amžiaus I pusėje buvo vėjinis malūnas su prie jo buvusiais dviems statiniais; juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tikslu atkurti pareiškėjui A. Ž. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvusią sodybą.
Iš šios teismo sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad joje nėra nustatyta (pasisakyta) kokia yra vėjinio malūno „su prie jo buvusiais dviem statiniais“ paskirtis bei pobūdis, t. y. ar šie statiniai buvo ūkimės, ar gyvenamosios paskirties pastatai. Akivaizdu, kad vėjinis malūnas nėra gyvenamosios paskirties statinys, todėl aktuali tampa kitų dviejų statinių paskirtis bei pobūdis.
Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies taip pat matyti, kad joje išvadų dėl šių statinių paskirties bei pobūdžio taip pat nėra padaryta.
Minėta, kad pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punkto c papunkčio nuostatas gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, kaip išimtis, gali būti statomi sodybos statiniai buvusios sodybos vietoje, kai šių statinių statyba (statybos pobūdis, sąlygos ir kt.) atitinka ir Saugomų teritorijų įstatymo nustatytas sąlygas, o būtent, kai sodyba statoma „žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų“.
Visa tai lemia, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-437-06/2006, Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punkto c papunkčio taikymo aspektu, yra ydingas, nes jame nėra informacijos apie Žemės sklype buvusių statinių paskirtį, o juridinio fakto nustatymo tikslas, neatitinka teismo sprendime padarytų išvadų.
Nagrinėjamu atveju Regionų apygardos administraciniam teismui įstatymu nėra suteikta teisė plačiau, vienu ar kitu aspektu aiškinti minėtą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimą, nes tai gali daryti teismas priėmęs sprendimą (CPK 278 str.).
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė atsakovui įrodymų, numatytų Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalyje, kurie patvirtintų aplinkybę, jog Žemės sklype „faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų“, dėl ko jo Sprendimas nerengti kaimo plėtros žemėtvarkos projekto yra pagrįstas bei teisingas.
Šiuo atveju pareiškėjas, siekdamas įrodyti aptariamą aplinkybę, turėtų kreiptis į teismą, priėmusį minėtą sprendimą, kad pastarasis atitinkamai išaiškintų savo sprendimą, ar kitokiu būdu pašalintų jame esančius trūkumus.
Nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai dėl Sprendimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų ir pan.. Iš Sprendimo matyti, kad jame aiškiai pareiškėjui yra pateikiama informacija, jog atsakovas nerengs kaimo plėtros žemėtvarkos projekto tikslu nustatyti ūkininko ūkio sodybos vietą bei kad tai atsakovas daro, remdamasis Direkcijos raštu, kurio nuorašą pridėjo pareiškėjui prie Sprendimo. Iš šio Direkcijos rašto matyti, kad jame yra nurodomos anksčiau šiame teismo sprendime aptartos aplinkybės dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-437-06/2006 ydingumo bei Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 19 punkto c papunkčio nuostatos dėl reikalavimo naujas sodybos statyti „žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų“.
Visa tai lemia, kad pareiškėjui Sprendimu buvo suteikta visa reikiama bei pakankama informacija apie faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, kurie reglamentuoja šį teisinį santykį, todėl pareiškėjo teisė žinoti apie sukeliamas pasekmes Sprendimu jo subjektinių teisių apimčiai, nėra pažeista.
Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymo 27 straipsnio 4 dalį „Valstybės įsteigtų saugomų teritorijų, išskyrus kultūrinius rezervatus, kultūrinius draustinius, istorinius nacionalinius parkus bei kultūros paveldo objektus, apsaugą ir tvarkymą organizuoja biudžetinė įstaiga – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Ją steigia Aplinkos ministerija. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos steigia saugomų teritorijų direkcijas (biudžetines įstaigas), kontroliuoja, kaip saugomų teritorijų direkcijos užtikrina nustatyto apsaugos ir naudojimo režimo laikymąsi ir saugomų teritorijų planavimo dokumentų įgyvendinimą.“
Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad Direkcija yra institucija, kuriai teisės aktais yra pavesta kontroliuoti jai priskirtos saugomos teritorijos naudojimo sąlygas ir tvarką. Todėl atsakovo kreipimasis į Direkciją tarnybinės pagalbos tvarka dėl išvados gavimo byloje nagrinėjamu klausimu, yra logiškas bei atitinkantis šiems viešojo administravimo subjektams suteiktos kompetencijos ribas bei gero administravimo principo reikalavimus.
Apibendrinus darytina išvada, kad Sprendimas yra pagrįstas, teisingas bei teisėtas, dėl ko tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.
Teisėjai Eglė Kiaurakytė
Romanas Klišauskas
Aušrelė Mažrimienė