Nuorašas

Civilinė byla Nr. 2-552-357/2011 Proceso Nr. 2-12-3-01183-2010-4 Procesinio sprendimo kategorija 116.1.;116.4.; 125.7.;126.5.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

 (S)

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 15 d. Šiauliai

 

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė, sekretoriaujant Romutei Lengvenienei,

 dalyvaujant ieškovei R. N.,

Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas" atstovui P. G.,

atsakovo bankrutuojančios UAB „Hemiris ir Ko" atstovei advokatei E. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. N. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai UAB „Hemiris ir Ko" dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėta ir darbo užmokesčio priteisimo,

 

nustatė:

Ieškovė R. N. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama: pripažinti jos atleidimą iš darbo 2010 spalio 11 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtu; negražinti jos į darbą; vadovaujantis LR DK 140 str. 1 d. 4 p., priteisti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. spalio 12 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; vadovaujantis LR DK 141 str. 3 d. priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laiką; pripažinti, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Nurodė, kad pas atsakovą UAB „Hemiris ir Ko" pradėjo dirbti 2003 sausio 6 d. fasuotojos pareigose. 2010 birželio 22 d. atsakovas įspėjo ieškovę, kad po dviejų mėnesių ji bus atleista iš darbo LR DK 129 straipsnio pagrindu. 2010 spalio 11 d.  įsakymu ieškovė buvo atleista iš darbo nuo 2010 m. spalio 12d., tačiau atleidimo dieną su ieškove nebuvo atsiskaityta, todėl atsakovui už tai turi būti taikyta sankcija, numatyta LR DK 141 str. 3 d., t. y. atsakovas privalo sumokėti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką.

Ieškovė mano, jog iš darbo yra atleista neteisėtai, nes buvo atleista ne 2010-08-22, o 2010-10-12, t. y. pasibaigus dviejų mėnesių įspėjimo laikotarpiui. Be to, atsakovas pažeidė LR DK 47 str. 4 d., pagal kurią, prieš priimdamas sprendimą dėl įmonės reorganizavimo ir kitus sprendimus, galinčius turėti esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje ir darbuotojų teisinei padėčiai, prieš įteikdamas ieškovei 2010 m. birželio 22 d. įspėjimą, atsakovas privalėjo informuoti darbuotojų atstovus ir konsultuotis su jais dėl tokio sprendimo priežasčių. Atsakovas privalėjo nagrinėti, ar ieškovės atžvilgiu neturėjo būti taikomas LR DK 135 str., kuriame numatytos pirmenybės teisės būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Vadovaujantis LR DK 297 str. 4 d., jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Atsakovas bankrutuojanti UAB „Hemiris ir Ko" pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti ieškovei 545,13 Lt, neatskaičius mokesčių, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d.

Dalyje dėl reikalavimo priteisti ieškovei iš atsakovo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką pagal DK 140 str. 1 d. 4 p., kuri sudaro 2713,20 Lt, neatskaičius mokesčių, ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nesant galimybės ieškinio palikti iš dalies nenagrinėto, priteisti ieškovei iš atsakovo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką pagal DK 140 str. 1 d. 4 p., kuri sudaro 2713,20 Lt, neatskaičius mokesčių.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovės atsakovo naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad LR DK 130 str. 1 d. garantuoja minimalius įspėjimo terminus, atleidžiant darbuotoją iš darbo. Šie minimalūs terminai neturi būti pažeisti, tačiau įspėjimo atleidimo terminas gali būti ir ilgesnis, nei įstatymo garantuojamas minimalus terminas. Todėl įspėjus ieškovę apie atleidimą 2010 m. birželio 22 d. ir ją atleidus tik 2010 m. spalio 12 d., t. y. pasibaigus dviejų mėnesių laikotarpiui, atleidimo tvarka nebuvo pažeista.

Atsakovas nesutinka su ieškinio argumentais, kad, atleidžiant ieškovę, buvo pažeista LR DK 47 str. 4 d., nes ieškovė neįrodė konsultacijų su darbuotojų atstovais nebuvimo, neįrodė, jog, surengus konsultacijas, būtų išvengta ieškovės atleidimo iš darbo. Be to, ieškovę atstovaujanti profesinė sąjunga ieškovės teisių dėl jos įspėjimo apie atleidimą nelaikė pažeistomis, jų negynė, konsultacijų nereikalavo ir nesiūlė. Todėl vien tik formalus reikalavimas laikytis konsultacijų su darbuotojų atstovais reikalavimo, kai pati profesinė sąjunga neveikė ieškovės interesais, nesudaro pagrindo pripažinti atleidimo tvarką pažeista.

Teigia, kad ieškovė pati nenurodo, kuri konkreti LR DK 135 str. 1 d. nuostata buvo pažeista ir kokiu pagrindu ieškovė turėjo būti palikta dirbti ir prieš kuriuos atleidžiamus darbuotojus ji turėjo pirmenybės teisę. Atleidžiant fasuotojus buvo įvertinta, kad fasuotojos K. Š. turi mažametį vaiką o D. Č. - vaiką iki 18 m., jos apie atleidimą buvo įspėtos prieš 4 mėn., tačiau taip pat buvo atleistos kaip ir ieškovė, kurios atžvilgiu, atsakovo turimais dokumentais, negaliojo LR DK 135 str. 1 d. nurodytos aplinkybės.

Nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla, todėl taikytinas LR Įmonių bankroto įstatymas, kurio 19 str. 1 d. numatyta, kad administratorius per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo raštu įspėja įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis. Todėl ieškovė, nors ir jei nebūtų buvusi atleista LR DK 129 str. pagrindu, ji būtų buvusi atleista pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 19 str. 1 d. Mano, kad nėra sąlygų LR DK 297 str. 4 d. taikymui, todėl ieškovė negali būti atleista teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas sutinka, jog ieškovei būtų priteista 4 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, kuri, neatskaičius mokesčių, yra 2713,20 Lt, ir ši suma būtų patvirtinta atsakovo bankroto byloje kaip ieškovės kreditorinis reikalavimas. Kadangi, atsakovo teigimu, nėra pagrindo atleisti ieškovę, vadovaujantis LR DK 297 str. 4 d., todėl ir šiame straipsnyje numatytas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, kuris priteisiamas, taikant LR DK 297 str. 4 d. ir nustačius, kad darbuotojas buvo atleistas neteisėtai, negali būti priteistas.

Atsakovas nurodo, kad bankrutuojančios įmonės veiklą ir įsipareigojimų vykdymą reglamentuojantis LR Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. numato, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, t. y. po 2010 m. lapkričio 23 d., nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Ši speciali LR Įmonių bankroto įstatymo nuostata turi prioritetą prieš LR DK 141 str. 3 d., numatančią, kad kai uždelsiamą atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamasjo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Todėl už uždelsimo atsiskaityti su ieškove laiką ieškovė turi teisę reikalauti vidutinio darbo užmokesčio tik už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 12 d., t. y. nuo atleidimo dienos, iki 2010 m. lapkričio 23 d., t. y. už 1 mėn. ir 11 dienų.

Bylą nagrinėjant teismo posėdyje ieškovė R. N. prašė ieškinį patenkinti. Nurodė, kad atsakovas, atleisdamas ją iš darbo, nesumokėjo 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos, viso, atskaičius mokesčius, 4258,35 Lt. Prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. spalio 12 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; vadovaujantis LR DK 141 str. 3 d. priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laiką.

Atsakovo bankrutuojančios UAB „Hemiris ir Ko" atstovė advokatė E. R. su ieškiniu sutiko iš dalies. Sutiko, kad būtų patvirtintas ieškovės 4258,35 Lt kreditorinis reikalavimas. Likusioje dalyje prašė ieškinį atmesti.

Ieškovė R. N. sutiko su atsakovo pasiūlymu dėl 4258,35 Lt kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, tik prašė, jog būtų pripažinta, kad ji atleista iš darbo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas" atstovas P. G. nurodė, jog ieškovė iš darbo atleista neteisėtai. Jeigu atsakovas ieškovės neatleido per įspėjime nurodytą terminą, tai privalėjo pratęsti įspėjimo terminą, tačiau to nepadarė.

 

           Ieškinys tenkintinas iš dalies.

 

          Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo.

Tarp ieškovės R. N. ir UAB „Hemiris ir Ko“ sudarius neterminuotą darbo sutartį  ieškovė  nuo 2003 m. sausio 6 d. pradėjo dirbti pas atsakovą fasuotoja., jai buvo mokamas Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlygis (32 – 34 b. l.).                      Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė apie atleidimą iš darbo buvo įspėta 2010 m. birželio 22 d. darbdavio įsakymu Nr. 16 „Dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo“, kuriame nurodyta, kad po dviejų mėnesių ji bus atleista LR DK 129 str. pagrindu (4 b. l.), tačiau, suėjus įspėjimo terminui, ieškovė atleista nebuvo, įsakymas dėl jos atleidimo iš darbo pasirašytas tik 2010 m. spalio 11 d., kuriuo ieškovė atleista iš darbo nuo 2010 m. spalio 12 d, atleidimo pagrindu nurodytas 2010 m. birželio 22 d. įsakymas Nr. 16. (5 b. l.). Duomenų, jog ieškovė patektų į LR DK 129 str. 4 d. numatytų asmenų sąrašą, byloje nėra pateikta. LR DK 130 str. 1 d. nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius, išskyrus LR DK 129 str. 4 d. nustatytą pagrindą, kai darbuotojas apie darbo sutarties nutraukimą turi būti įspėtas ne vėliau kaip prieš 4 mėnesius.

          Ieškovė teigia, kad suėjus įspėjime dėl atleidimo iš darbo nurodytam dviejų mėnesių terminui ir jos neatleidus iš darbo, atsakovas privalėjo pratęsti įspėjimo terminą, o jam to nepadarius, mano, kad iš darbo yra atleista neteisėtai, todėl prašo pripažinti, jog darbo sutartis su ja nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Grąžinti į darbą neprašo, nes darbdaviui iškelta bankroto byla.

          Su ieškinio argumentais teismas sutinka iš dalies. Nors įstatyme nėra aiškiai suformuluota, tačiau nustatytas dviejų mėnesių įspėjimo terminas traktuotinas kaip minimalus reikalavimas, nes darbdavys turi teisę įspėti darbuotoją apie būsimą sutarties nutraukimą anksčiau nei prieš du mėnesius ir darbo sutartį tuomet nutraukti, praėjus atitinkamai įspėjime nurodytam terminui, kuris gali būti ilgesnis nei du mėnesiai. Tačiau, teismo vertinimu, šis ilgesnis nei dviejų mėnesių įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas būtinai turi būti nurodytas įspėjime. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju atsakovas, įspėjęs ieškovę, jog darbo sutartis su ja bus nutraukta po dviejų mėnesių, atleido ieškovę iš darbo tik po trijų su viršum mėnesių, t. y. ne 2010 m. rugpjūčio 22 d., o 2010 m. spalio 12 d.

          Įspėjimo terminas, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo nesant jo kaltės, yra viena iš darbuotojo teisių į darbą apsaugos garantijų, kad apsaugotų darbuotoją nuo neigiamų padarinių netikėtai nutraukus darbo sutartį ir sudaryti galimybę – susirasti kitą darbą. Todėl praėjus įspėjime nurodytam terminui ir atsakovui neatleidus ieškovės iš darbo, ji galėjo pagrįstai tikėtis, jog darbo santykiai tarp jos ir darbdavio tęsis toliau, nes tokia neapibrėžta ieškovės padėtis negali trukti neribotą laiką. Todėl atsakovui nepratęsus įspėjimo termino ir atleidus ieškovę iš darbo tik 2010 m. spalio 12 d., toks atleidimas pripažintinas neteisėtu, pažeidžiantis LR DK 130 str. 1 d. reikalavimus.

           LR DK 129 str. 1 d. įtvirtinta, kad darbdavys neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju gali nutraukti tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį LR DK 130 str. nustatyta tvarka, ir jeigu negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, o 2 dalyje nurodyta, kad svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Svarbus aspektas šioje byloje yra tai, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi atsakovui UAB „Hemiris ir Ko“ yra iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2010 m. lapkričio 23 d. (47 – 48 b. l.). Vertinant ekonomines priežastis plačiuoju požiūriu, prie šių priežasčių galima priskirti ir darbuotojų atleidimą dėl įmonės bankroto. Ir nors sisteminė Darbo kodekso normų analizė suponuoja į tai, kad atleidimo dėl įmonės bankroto pagrindai nėra priskiriami prie LR DK 129 str. minimų darbo sutarties nutraukimo priežasčių, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jau po ieškovės atleidimo iš darbo atsakovui buvo iškelta bankroto byla, pripažintina, kad ieškovė atleista iš darbo LR DK 129 str. pagrindu teisėtai, tačiau neteisingai nurodyta jos atleidimo data, kuri privalėjo būti – 2010 m. lapkričio 23 d., t. y. nutarties, kuria atsakovui UAB „Hemiris ir Ko“ iškelta bankroto byla įsiteisėjimo data.

          Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui UAB „Hemiris ir Ko“ iškelta bankroto byla, įmonė veiklos nevykdo, atmestini ieškinio argumentai, kad atsakovas privalėjo nagrinėti, ar ieškovės atžvilgiu neturėjo būti taikomos LR DK 135 str. nuostatos, numatančios pirmenybės teisę būti paliktam darbe, kaip atmestinas ir argumentas, kad atsakovas, prieš atleisdamas ieškovę, privalėjo apie tai informuoti darbuotojų atstovus.

          LR DK 47 str. 4 d. numatyta, kad prieš priimdamas sprendimą dėl įmonės reorganizavimo ir kitus sprendimus, galinčius turėti esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje ir darbuotojų teisinei padėčiai, darbdavys privalo informuoti darbuotojų atstovus ir konsultuotis su jais dėl tokio sprendimo priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams ir dėl numatytų priemonių galimiems padariniams išvengti arba jiems sušvelninti. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, atsakovui iškelta bankroto byla, todėl LR DK 47 str. 4 d. netaikoma.

          Dėl kitų ieškinio reikalavimų.

          Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad sutinka, jog būtų patvirtintas ieškovės 4258,35 Lt kreditorinis reikalavimas. Iš šios sumos  atskaičius mokesčius, dalį sudaro darbo užmokestis, išeitinė išmoka; kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Ieškovė R. N. teismo posėdžio metu sutiko, jog būtų patenkintas jos 4258,35 Lt kreditorinis reikalavimas. Todėl pripažintina, kad šalys ginčą, dalyje dėl darbo užmokesčio priteisimo, baigė taikiai. Toks šalių susitarimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl, atsižvelgiant į tai, kad atsakovui UAB „Hemiris ir Ko“ yra iškelta bankroto byla, ieškovė įtrauktina į bankrutuojančios UAB „Hemiris ir Ko“ kreditorių sąrašą, tvirtintinas jos kreditorinis reikalavimas už 4258.35 Lt sumą. Likusioje dalyje ieškinys atmestinas.  

                                                                          

             Vadovaudamasis  Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 263 str., 265 str., 269 str., 270 str., 279 str., Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 26 str., teismas,

 

         n u s p r e n d ž i a :

 

         Ieškinį patenkinti iš dalies.

         Pripažinti ieškovės R. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atleidimą iš darbo UAB „Hemiris ir Ko“ (įmonės kodas 153089876, buveinė – Statybininkų g. 3, Venta, Akmenės r.) nuo 2010 m. spalio 12 d. neteisėtu ir perkelti atleidimo datą nuo 2010 m. lapkričio 23 d.

          Įtraukti ieškovę R. N. į bankrutuojančios UAB „Hemiris ir Ko“ kreditorių sąrašą, patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą už 4258.35 Lt (keturis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt aštuonis  Lt 35 ct).

          Likusioje dalyje ieškinį atmesti.    

          Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per  Šiaulių apygardos teismą.

                                                                                                                                                                             

Teisėja                                                                                                      Rasa Bartašienė

 

Nuorašas tikras

Teisėja

Rasa Bartašienė