Civilinė byla Nr. e3K-3-245-1120/2024

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00089-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 2.4.2.8; 2.4.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno (kolegijos pirmininkas), Egidijos Tamošiūnienės ir Agnės Tikniūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. E. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Palangos miesto savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įgyjamosios senaties taikymo sąlygas, kai šiuo pagrindu siekiama įgyti nuosavybės teisę į objektus, kuriuos atsisakyta įregistruoti kaip nekilnojamuosius daiktus, aiškinimo ir taikymo.

2.       Pareiškėjas prašė nustatyti faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teise statinius – poilsio namelius, statinių išdėstymo plane pažymėtus indeksais 2K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 5K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 6K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 8K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 9K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 10K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 11K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 12K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 131ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 14K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 15H1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 16K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 17K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 18H1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 20K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 22K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 23K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 24K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 25K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 25K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 26K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 27K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 28K1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius ant suteikto statybai žemės sklypo, adresas: (duomenys neskelbtini) (tikslus adresas nesuteiktas ir turės būti tikslinamas).

3.       Pareiškėjas nurodė, kad poilsio namelius įsigijo pagal 1993–1995 m. sudarytas pirkimo?pardavimo sutartis iš kelių asmenų, o jie šiuos namelius įsigijo 1993–1994 m. aukcionuose iš VĮ „Kauno statyba“ ir jos teisių perėmėjos Valstybinės Palangos poilsio ir paslaugų įmonės. Šie pastatai buvo naudojami nuo 1967 m., vėliau inventorizuoti, tačiau neįregistruoti ir dėl neišlikusių dokumentų nėra galimybės atlikti jų teisinės registracijos įprasta tvarka. Juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nurodytus statinius, reikia nustatyti siekiant atlikti šių statinių ir nuosavybės teisės į juos teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre ir nustatyti, kad statiniai pastatyti išdavus statybos leidimą ir buvo perduoti valstybinei komisijai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Plungės apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo R. E. pareiškimą atmetė.

5.       Teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą Nr. 317 „Dėl pastatytų gyvenamųjų namų ir civilinių objektų priėmimo naudoti“ (Žin., 1970, Nr. 25-193), pastatytus arba rekonstruotus pastatus turi priimti naudoti valstybinės priėmimo komisijos, kurių priėmimo naudoti aktus per savaitę po priėmimo tvirtina institucijos, paskyrusios valstybines priėmimo komisijas (neteko galios 1991 m. kovo 16 d.). Anksčiau galiojo panaši tvarka, kuri buvo patvirtinta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 700 „Dėl pastatytų įmonių, gyvenamųjų namų ir įrenginių priėmimo naudoti tvarkos“ (Žin., 1962, Nr. 32-295), šio nutarimo 1 punkte nustatyta, kad pastatus arba rekonstruotus pastatus, įmones ir įrenginius būtinai turi priimti naudoti valstybinės priėmimo komisijos. Pagal Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1950 m. vasario 23 d. potvarkio Nr. 131 „Dėl kovos priemonių su savavališkomis statybomis miestuose, gyvenamosiose vietovėse bei kurortinėse gyvenvietėse“ 1 ir 3a punktus, buvo draudžiama pradėti statybas neturint raštiško leidimo. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1969 m. spalio 20 d. potvarkio Nr. 884-p 1 punktu uždraudė statyti vasarnamius Kretingos rajono Šventosios apylinkės teritorijoje.

6.       Teismas nustatė, kad teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir šalia esančioje miško teritorijoje ties (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas: (duomenys neskelbtini) žemės sklypas statiniams eksploatuoti nesuformuotas ir neįregistruotas VĮ Registrų centre. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017 pateiktus išaiškinimus, konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė nei statybos leidimo, nei valstybinės komisijos pasirašyto statinių priėmimo naudoti akto, nei žemės sklypo skyrimą statiniui statyti patvirtinančių dokumentų. Tuo atveju, jei pareiškėjas sutartimis įgijo nekilnojamuosius daiktus, tokios sutartys yra negaliojančios, nes nepatvirtintos notaro (tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ? 1964 m. CK) 58 straipsnio 3 dalis). Teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė dėl tų pačių pareiškėjo namelių yra konstatuota įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-7482-433/2019. Tačiau jei namelius pareiškėjas įgijo kaip kilnojamuosius daiktus (statybines konstrukcijas ir medžiagas), tai sandoriai yra galiojantys ir jokių faktų nustatyti nereikia. Teismas padarė išvadą, kad ginčo statinių statytojai niekada neturėjo statybą leidžiančio dokumento ir priėmimo naudoti aktų, todėl ir negalėjo jų pateikti.

7.       Teismas pažymėjo, kad, tiek siekiant nustatyti buvus juridinį faktą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus įgijimo vienu iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnyje nustatytų būdų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ? ir CPK) 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas), tiek siekiant nustatyti nuosavybės teisę į juos įgyjamosios senaties būdu (CPK 533 straipsnis), būtina konstatuoti, jog nekilnojamieji daiktai buvo sukurti įstatymų nustatyta tvarka (net galimai ir nesant išlikusių visų tai patvirtinančių duomenų). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, siekdamas įteisinti statinius įgyjamosios senaties pagrindu, neįrodė įgyjamosios senaties sąlygų visumos, be to, nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti tikėtiną prielaidą apie statybos teisėtumą ar konstatuoti, kad jie apskritai gali būti įteisinti ir kartu būti privačios nuosavybės teisės objektai.

8.       Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

9.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad visi pareiškėjui priklausantys poilsio nameliai buvo baigti statyti 1968 m. Siekiant nustatyti, ar šių statinių statybos procesas buvo teisėtas, būtina vadovautis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog buvo gauti leidimai statyti poilsio namelius ir šie poilsio nameliai buvo priimti naudoti tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nustatyta tvarka (CPK 178 straipsnis).

10.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, faktas, jog poilsio nameliai buvo pastatyti, nesudaro pagrindo prielaidai, jog leidimai statyti tokius namelius buvo gauti. Statybos leidimo gavimo neįrodo ir byloje pateiktas poilsio namų „(duomenys neskelbtini)“ pasas (registracijos knyga). Šie duomenys patvirtina tik tai, jog poilsio nameliai buvo naudojami pagal paskirtį, buvo suderinti su atitinkamomis institucijomis leidimai vykdyti veiklą, tačiau leidimas naudoti poilsio namelius pagal paskirtį neįrodo jų statybos teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tai, kad nebuvo pritaikytos sankcijos dėl savavališkos statybos, nedaro šios statybos teisėtos. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad 2015 m. atliktas poilsio namelių ir kitų statinių techninės būklės įvertinimas patvirtina, jog poilsio nameliai yra tinkami eksploatuoti, atitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą statinio apibrėžimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nepagrindžia poilsio namelių statybos teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tai, jog nebuvo gautas leidimas statyti poilsio namelius, patvirtina ir faktinės aplinkybės, konstatuotos kitoje civilinėje byloje dėl tų pačių poilsio namelių (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-7482-433/2019).

11.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad neįrodytas ginčo statinių statybos teisėtumas, t. y. kad ji vykdyta ir užbaigta laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos. Nesant byloje pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ginčo statinių teisėtą statybą iki jų pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymo, taip pat ir vėliau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti teisėtas privačios nuosavybės teisės objektas. Įvertinęs šią aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12.       Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – pareiškimą patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Bylą nagrinėję teismai ginčo statinių teisėtumą vertino remdamiesi neaktualiais teisės aktais. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo statiniai pastatyti 1968 m., skundžiamą sprendimą grindė Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. rugpjūčio 31d. nutarimu Nr. 317 „Dėl pastatytų gyvenamųjų namų ir civilinių objektų priėmimo naudoti“ (Žin. 1970 Nr. 25-193), Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1969 m. spalio 20 d. potvarkiu Nr. 884-p, kuriuo buvo uždrausta statyti vasarnamius Kretingos rajono Šventosios apylinkės teritorijoje, t. y. skundžiamą sprendimą grindė teisės aktais, priimtais po ginčo statinių statybos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 281 patvirtintais Individualinės statybos nuostatais, kurie reguliavo tik gyvenamųjų namų statybą, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“, nors Palanga jau nuo 1951 m. buvo srities pavaldumo miestas.

12.2.                      Bylą nagrinėję teismai ginčo statinių statybą nepagrįstai kvalifikavo kaip savavališką. Pagal Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 700 „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudojimui tvarkos“ 4 punktą, užsakovas neturėjo teisės naudotis techninės komisijos nepriimtais statiniais, savavališkai pastatytų statinių inventorizacijos bylose būdavo daromos žymos – bylos viršelyje ir žemės sklypo plano viršutinėje dalyje dedamas spaudas (Bobrik, Zinaida. Statinių inventorizacija ir įteisinimas 1940?1990 metais. VĮ Registrų centras, p. 8). Ginčo statinių inventorizacijos byloje nėra jokių žymų apie savavališką statybą, ginčo statiniai buvo naudojami valstybinėms institucijoms pavaldžių įmonių poilsio tikslais, iki šios dienos yra išlikusios žymos Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje apie ginčo statinių buvimą žemės sklype.

12.3.                      Teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 straipsnio 1 dalį), nes, vertindami įrodymus, nesivadovavo byloje esančių įrodymų visetu, pareiškėjo teisę įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su ginčo statinių statybos teisėtumu, nepagrįstai susiaurino iki pareigos ginčo statinių statybos teisėtumą grįsti vien tiesioginiais įrodymais – statybos leidimu ir statinio priėmimo naudoti aktu. Teismai apribojo pareiškėjo teisę įrodinėti juridinio fakto nustatymą netiesioginiais įrodymais, patvirtinančiais, kad poilsio nameliai buvo ministerijoms pavaldžių valstybinių įmonių nuosavybės objektai, vyko šių statinių nuosavybės teisės perdavimas tarp ministerijai pavaldžių įmonių, t. y. ginčo statiniai buvo teisėti apyvartos objektai ir buvo laikoma, kad jie pastatyti teisėtai. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas gali būti įrodinėjamas netiesioginiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, 29 punktas). Teismai paneigė pareiškėjo teisę būti išklausytam, taikė per aukštą 1968 m. statybos statinių teisėtumo įrodinėjimo standartą, preziumavo ginčo statinių neteisėtumą. Teismai pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę, pagal kurią civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Byloje esančių netiesioginių įrodymų pakanka konstatuoti, kad ginčo statinių statyba buvo teisėta, o įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo statinių statyba neteisėta, byloje iš viso nėra.

12.4.                      Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2024 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-701/2024, pagal kurią statybos teisėtumas yra vertinamas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Bylą nagrinėję teismai, konstatuodami ginčo statinių statybų neteisėtumą, vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-7482-433/2019 ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-612-603/2020 nustatytais faktais, kad ginčo poilsio namelių statyba pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus yra neteisėta, tačiau šios aplinkybės neturi prejudicinės galios sprendžiant dėl ginčo statinių statybos teisėtumo jų pastatymo laikotarpiu, t. y. 1968 m.

12.5.                      Skundžiami teismų procesiniai sprendimai yra nesuderinami su ankstesniais teismų sprendimais analogiškose bylose, taip pat bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnis), paneigia pareiškėjo nuosavybės teisę į sąžiningai bei nepertraukiamai daug metų teisėtai valdytą turtą ir pažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Dalis toje pačioje vietovėje esančių poilsio namelių valdytojų yra įteisinę nuosavybės teisę į poilsio namelius, o dalis teisėtų poilsio namelių valdytojų (įskaitant pareiškėją) nuosavybės teisės į poilsio namelius įteisinti neturi galimybės, tai rodo, kad poilsio namelių valdytojų teisinė padėtis yra nevienoda (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis).

13.       Suinteresuoti asmenys Palangos miesto savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimais į kasacinį skundą prašo pareiškėjo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:

13.1.                      Poilsio nameliai pastatyti kaip laikini ir nesudėtingi statiniai be statybos leidimų, dalis šių namelių yra valstybiniame pajūrio miške, o kita dalis – Šventosios katalikų bažnyčios šventoriuje. Pagal parengto ginčo teritorijos (bažnyčios) detaliojo plano pagrindinio brėžinio TPDRIS proceso TPD Nr. K-VT-25-22-249 sprendinius, šie nameliai turi būti nugriauti. Kasaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad Šventoji Palangai priskirta nuo 1951 m. Šventoji prie Palangos prijungta tik 1970 m. ir šį faktą patvirtina paties pareiškėjo į bylą pateikti Kretingos DŽDT Vykdomojo komiteto 1967 m. sprendimai, kuriuose Šventoji minima kaip Kretingos r. gyvenvietė. 

13.2.                      Pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, asmuo įgyjamosios senaties būdu negali įgyti daikto, kurį jau yra įgijęs sutarties pagrindu. Šiuo atveju nurodoma, kad pareiškėjas namelius pirko pagal sutartis. Kadangi pareiškėjo sutartys sudarytos ne notarine forma, tai pareiškėjas namelius įsigijo kaip statybines medžiagas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017). Notariniais sandoriais šie nameliai niekada nebuvo perleidžiami (nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai visada privalėjo būti tik notariniai), o apyvartoje buvo kaip laikini statiniai (statybinės medžiagos).

13.3.                      Pareiškėjas kaip precedentus nurodo dvi civilines bylas, kuriose priimti sprendimai nebuvo patikrinti apeliacine tvarka, tačiau nutyli apie daug kitų precedentų, kai sprendimai buvo patikrinti apeliacine tvarka ir buvo nuspręsta, kad įteisinti tokio pobūdžio namelius nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017, 2017 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017, 2018 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018 nurodyta, kad tokio pobūdžio statiniai ir teisės į juos negali būti registruojami Nekilnojamojo turto registre, nes nėra pateikti įrodymai, jog statiniai buvo pastatyti gavus statybos leidimą ir statyba buvo užbaigta statinį priėmus naudoti.

13.4.                      Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-7482-433/2019, įvertinęs tuos pačius įrodymus, konstatavo, kad ginčo statinių registracija apskritai nėra galima. Nurodytas sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl šios aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

13.5.                      Europos Žmogaus Teisių Teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendime byloje Milašauskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 58179/18, pasisakydamas dėl Šventosios namelių savininkų tariamų teisėtų lūkesčių, nurodė, kad pagal nacionalinę teisę neteisėtai pastatyti pastatai negali būti laikomi teisėtu turtu, be to, tokiu kišimusi buvo siekiama teisėto tikslo – atsisakymas įregistruoti sovietų okupacijos metu Baltijos pakrantėje pastatytus vasarnamius ir galiausiai jų nugriovimas buvo būtinas siekiant apsaugoti ekologiškai ir kultūriškai vertingą pakrantės zoną ir užtikrinti tinkamą jos plėtrą.

13.6.                      Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Nekilnojamojo turto registre registruojami nekilnojamieji daiktai, jei jie Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris. Pareiškėjas nepateikė duomenų ir dokumentų, patvirtinančių faktą, kad jo valdomi statiniai yra suformuoti kaip nekilnojamieji daiktai ir galėtų būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

13.7.                      Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, statinių formavimo kaip nekilnojamųjų daiktų ir jų registravimo tvarką nustato įstatymai ir šių veiksmų atlikimas nepriklauso teismų kompetencijai, todėl nėra pagrindo taikyti CPK nuostatas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų dėl valdymo nuosavybės teise pripažinimo nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009). Kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013).

13.8.                      Civilinėse bylose sprendžiant ginčus dėl tokio pobūdžio laikinų statinių kaip nekilnojamųjų daiktų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, formuojama praktika, kad poilsio nameliai nelaikomi nekilnojamaisiais daiktais, sukurtais statybos proceso metu, todėl negali būti registruojami Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017; 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).

13.9.                      Byloje nėra duomenų, jog valstybinėje žemėje esantys pareiškėjo faktiškai valdomi statiniai yra pastatyti teisėtai. Todėl, net ir nustačius faktą dėl šių statinių valdymo nuosavybės teise, nė viena sąlyga, įpareigojanti kompetentingą instituciją suformuoti ir išnuomoti ar parduoti valstybinės žemės sklypą, neatsirastų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įgyjamosios senaties taikymo sąlygų, kai šiuo pagrindu siekiama įgyti nuosavybės teisę į objektus, kuriuos atsisakyta įregistruoti kaip nekilnojamuosius daiktus

14.       Šioje byloje pareiškėjas prašė nustatyti faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pareiškime nurodytus poilsio namelius. Šį faktą, kaip turintį juridinę reikšmę, pareiškėjas prašė nustatyti tam, kad būtų galima atlikti statinių ir nuosavybės teisės į juos teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre ir nustatyti, jog statiniai pastatyti išdavus statybos leidimą ir perduoti valstybinei komisijai.

15.       Pareiškėjas kasaciniame skunde nurodo, kad jo prašymą atmetę teismai nukrypo nuo teismų praktikos įgyjamosios senaties bylose, nes, viena vertus, nepagrįstai nusprendė, jog ginčo statinių pastatymo laikotarpiu (1968 m.) galioję teisės aktai nepatvirtina, kad ginčo nameliai pastatyti teisėtai, nes nepagrįstai nesivadovavo netiesioginiais įrodymais, nevertino įrodymų viseto. Kita vertus, teismai nepagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-7482-433/2019 ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-612-603/2020, kuriais buvo atsisakyta patenkinti ieškovo (pareiškėjo šioje byloje) reikalavimą įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyrių iš naujo priimti sprendimą dėl sutikimo laisvoje valstybinėje žemėje R. E. atlikti jam nuosavybės teise priklausančių statinių ? poilsio namelių teisinę registraciją. Pareiškėjas teigia, kad nurodytoje byloje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytos aplinkybės, jog pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus ginčo statinių statyba yra neteisėta, neturi prejudicinės galios sprendžiant dėl ginčo statinių statybos teisėtumo jų pastatymo laikotarpiu, t. y. 1968 m.

16.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad pareiškėjas 1993?1995 m. įsigijo ginčo namelius paprasta rašytine forma sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK reikalavimus, nekilnojamojo turto objektų įsigijimo sutartims buvo taikomi notarinės formos ir teisinės registracijos reikalavimai, pastarasis (teisinės registracijos) reikalavimas atliko nuosavybės teisę sukuriančią funkciją nekilnojamojo turto objekto atžvilgiu (1964 m. CK 255 straipsnis). Taigi, iš šių bylos duomenų būtų galima spręsti, kad pareiškėjas yra ginčo poilsio namelių, kaip nuosavybės teisės objektų, savininkas, tačiau šie daiktai pagal teisinį statusą nėra registruotinas nekilnojamasis turtas.

17.       Bylą nagrinėjusių teismų taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-7482-433/2019 atmestas ieškovo R. E. ieškinys atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (šiuo metu – prie Aplinkos ministerijos), tretieji asmenys Palangos miesto savivaldybės administracija, VĮ Valstybinių miškų urėdija, VĮ Registrų centras, dėl Nacionalinės žemės tarnybos sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Minėtoje byloje ieškovas (pareiškėjas šioje byloje) prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriaus 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 2 16SD-1927-(14.16.104.) „Dėl sutikimo išdavimo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos 2018 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. lSS-276-(8.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ ir įpareigoti instituciją iš naujo priimti sprendimą dėl sutikimo laisvoje valstybinėje žemėje ieškovui R. E. atlikti jam nuosavybės teise priklausančių statinių, esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-612-603/2020 atmetus ieškovo R. E. apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą.

18.       Pareiškėjas, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl atsisakymo tenkinti jo reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą (Palangos skyrių) iš naujo priimti sprendimą dėl sutikimo laisvoje valstybinėje žemėje atlikti jam nuosavybės teise priklausančių poilsio namelių teisinę registraciją, šioje byloje siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis pagal 1993?1995 m. sutartis nupirktus poilsio namelius įgyjamosios senaties pagrindu įgijo būtent kaip nekilnojamuosius daiktus, galinčius būti civilinės apyvartos objektais.

19.       CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

20.       Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje Nr. e3K-3-71-916/2023 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).

21.       Nekilnojamųjų daiktų buvimą civilinėje apyvartoje lemia tinkamas viešosios teisės normų (pvz., Žemės įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo, Statybos įstatymo) įgyvendinimas, todėl, sprendžiant dėl galimybės įgyti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, kartu taikytinos ir šios teisės normos. Statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai).

22.       Pažymėtina, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis yra privačios nuosavybės teisės objektas, tačiau ne kaip statinys, o kaip kilnojamasis daiktas. Tik tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011; 2016 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016 17 punktą).

23.       Apibendrinant tai, kas pirmiau išdėstyta, pagal kasacinio teismo praktiką, CK

24.       Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013). Todėl teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tai nepriklauso teismų kompetencijai. Statinių statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus sprendžia įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos institucijos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009; 2017 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017 20 punktą).

25.       Asmuo, teisėtai pastatęs statinį, šį statinį ir nuosavybės teisę į jį turi įregistruoti administracine tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis, Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379, 32 punktas). Tuo atveju, kai atsisakoma įregistruoti nekilnojamojo turto objektą ir nuosavybės teisę į jį, šį atsisakymą pareiškėjas gali skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnis).

26.       Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad statiniai, dėl kurių pareikštas reikalavimas, nėra įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas inicijavo statinių įteisinimo viešojo administravimo procedūras, tačiau jos buvo nesėkmingos – nei administracinės institucijos, nei teismai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl statinių teisinės registracijos. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad po šios procedūros jis gali pakeisti poilsio namelių teisinį statusą tik prašydamas nustatyti juridinį faktą dėl namelių, kaip nekilnojamo turto objektų, įgijimo įgyjamosios senaties būdu, nes negali ne teismo, bet kita tvarka gauti dokumentų, reikalingų kadastriniams vienetams suformuoti ir objektų kadastriniam suformavimui užbaigti.

27.       CPK 445 straipsnyje nustatyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tačiau, kai pareiškėjas siekia nustatyti kaip juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pareiškime nurodytus statinius kaip pastatytus teisėtai, ši taisyklė negali būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai valstybės institucijos atsisako atlikti statybos įteisinimo procedūrą, analogišką administracinės procedūros teigiamam rezultatui, tikslą statinio savininkas gali pasiekti po administracinės procedūros ir jos teisminės patikros kreipdamasis į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl statybos teisėtumo.

28.       Nagrinėjamos bylos atveju poilsio nameliai buvo pastatyti laikotarpiu (1968 m.), kai galiojo Lietuvos TSR įstatymai, šių įstatymų sukurtus teisinius faktus Lietuvos Respublika perėmė tik iš dalies ir su išlygomis. Jau vien dėl to negalima sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad teismai, spręsdami dėl namelių sukūrimo teisėtumo, nepagrįstai nesivadovavo netiesioginiais įrodymais vertindami laikotarpiui, kuriuo buvo pastatyti poilsio nameliai, aktualias teisės normas.

29.       Byloje, kurioje buvo atsisakyta tenkinti ieškovo (pareiškėjo šioje byloje) reikalavimą įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyrių iš naujo priimti sprendimą dėl sutikimo laisvoje valstybinėje žemėje R. E. atlikti jam nuosavybės teise priklausančių statinių – poilsio namelių teisinę registraciją, buvo įvertinti namelių įteisinimo pagrindai tiek pagal aktualų reglamentavimą, tiek ir pagal teisės aktus, reglamentuojančius Lietuvos TSR laikotarpiu sukurto turto teisinę registraciją. Minėtoje byloje teismas pažymėjo, kad ginčo statiniai pastatyti 1967–1968 m. ir siekiant juos įregistruoti turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278, kuriuo patvirtintas Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ir pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašas. Pagal šio sąrašo 6 punktą, dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą, yra: vykdomojo komiteto sprendimai, potvarkiai, pažymėjimai, leidimai statyti (6.3 papunktis); Statinio priėmimo naudoti komisijos aktas (6.7 papunktis); Aplinkos ministerijos nustatyto turinio deklaracija apie statybos užbaigimą (6.9 papunktis). Atsižvelgdamas į tai, kad, neturint minėtų statinių statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, ginčo statinių registracija nėra galima, teismas padarė išvadą, jog atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyrius, būdamas valstybinės žemės patikėtinis, pagrįstai atsisakė išduoti ieškovo R. E. prašomą sutikimą.

30.       Įvertinusi tai, kad įgyjamąja senatimi gali būti įgytas tik teisėtai sukurtas turtas, o ši aplinkybė bylą nagrinėjusių teismų nenustatyta, teisėjų kolegija nusprendžia, jog teismai nagrinėjamoje byloje pagrįstai nepripažino, kad pareiškėjas įgyjamąja senatimi įgijo būtent nekilnojamojo turto objektus.

31.       Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad ir aplinkybė, jog pareiškėjas įgijo poilsio namelius nesilaikydamas nekilnojamojo turto sandoriams taikomos formos reikalavimų, taip pat leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad, viena vertus, pareiškėjas namelių įgijimo metu neturėjo teisėto lūkesčio valdyti juos kaip nekilnojamojo turto objektus, o tik kaip statybines medžiagas, kita vertus, minėta aplinkybė paneigia ir pareiškėjo valdymo sąžiningumą nekilnojamųjų daiktų aspektu, nes jis, įsigydamas poilsio namelius, žinojo ir negalėjo nežinoti apie nekilnojamojo turto sandoriams taikomus formos reikalavimus, tačiau jų nepaisė. Kaip minėta, sąžiningas valdymas yra būtina daikto įgijimo senatimi sąlyga, todėl sąžiningo valdymo nebuvimas šiuo atveju yra savarankiškas pagrindas netaikyti šio teisių gynimo būdo.

32.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pareiškėjo kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjant šią bylą buvo padaryti materialiosios ir (ar) proceso teisės normų pažeidimai, dėl kurių reikėtų naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Dėl to pareiškėjo kasacinis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

33.       Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34.       Kadangi pareiškėjo kasacinis skundas atmetamas, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame procese neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 443 straipsnio 6 dalis).

35.       Suinteresuoti asmenys duomenų apie savo turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl suinteresuotų asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

36.       Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

37.       Pareiškėjas už kasacinį skundą sumokėjo 73 Eur žyminį mokestį. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 4, 7 dalių, 82 straipsnio nuostatomis, šiuo atveju už kasacinį skundą turėjo būti sumokėta 55 Eur žyminio mokesčio. Nustačius, kad sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikalaujama pagal įstatymus, pareiškėjui grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 18 Eur (73 Eur – 55 Eur) (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui R. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) 18 (aštuoniolikos) Eur dalį žyminio mokesčio, sumokėto 2024 m. gegužės 27 d. per akcinę bendrovę „Swedbank“ mokėjimo nurodymu Nr. 05/1.

Nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims ir valstybės įmonei Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Donatas Šernas

        Egidija Tamošiūnienė

        Agnė Tikniūtė