Administracinė byla Nr. A-1865-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00194-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja K. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos AVPK), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė).

Pareiškėja paaiškino, kad ji nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. buvo laikoma perpildytose Areštinės kamerose, kuriose buvo drėgna, šalta, nuo lubų krito tinkas, tualete nebuvo nei durų, nei užuolaidos. Pareiškėjos teigimu, ji dėl tokių sąlygų patyrė didelę moralinę žalą, garbės ir orumo pažeminimą, nes buvo kalinama žiauriomis, nežmoniškomis sąlygomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja Areštinėje buvo laikoma periodiškai nuo 2015 m. rugpjūčio 30 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d. ir visada vienam asmeniui teko daugiau negu 3,6 kv. m kameros ploto, o 5 kv. m standartas tam tikrais laikotarpiais galėjo būti nežymiai pažeistas. Atsakovo teigimu, ginčo laikotarpiu Areštinė atitiko higienos normose nustatytus reikalavimus. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atliko Areštinės patikrinimus ir konstatavo, kad oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, nuo lubų tinkas nebyra, pelėsio nėra. Atsakovas nurodė, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus, nes jie nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirti 120–130 cm aukščio pertvarka ir tokiu būdu užtikrina privatumą. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėja nėra reiškusi pretenzijų dėl netinkamų jos laikymo Areštinėje sąlygų. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėja Areštinėje buvo kankinama, žiauriai su ja elgiamasi ar žeminamas jos žmogiškasis orumas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjos K. B. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Ploto (ne)užtikrinimo gyvenamosiose patalpose aspektu teismas vadovavosi Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – Taisyklės), 80 punktu, kuriame įtvirtinta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas nustatė, kad pareiškėja Areštinėje buvo laikoma įvairiais periodais nuo 2015 m. rugpjūčio 30 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d. Įvertinęs byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose buvo kalinama pareiškėja, dydžius, kartu su pareiškėja laikytų asmenų skaičių, sanitarinio mazgo užimamą plotą, teismas konstatavo, kad pažeidžiant minimalų vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą pareiškėja buvo laikoma 35 paras. Teismas pažymėjo, kad nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 27 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d. pažeidimas buvo itin nežymus, nes pareiškėjai teko 4,18–4,99 kv. m kameros ploto, ir tik nuo 2015 m. rugsėjo 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d. vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimas laikytinas žymiu, nes vienam asmeniui teko 3,74–3,88 kv. m.

Teismo vertinimu, patikrinimų metu pareiškėjos nurodyti higienos reikalavimų pažeidimai nebuvo nustatyti, o nustatyti pažeidimai pareiškėjai galėjo sukelti tam tikrus nepatogumus, tačiau jie nebuvo tokiais, kurie būtų galėję nulemti tas pasekmes, kurias įvardijo pareiškėja. Vertindamas, ar pareiškėja turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, teismas nurodė, kad į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog Areštinės kameroje, kurioje buvo laikoma pareiškėja, sanitarinio mazgo erdvė buvo visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto. Atsižvelgęs į tai, kad visos abejonės turi būti vertinamos asmens, kuris kreipėsi su skundu, naudai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjos teisė į privatumą nebuvo užtikrinta, nes ji, naudodamasi tualetu, galėjo patirti nepatogumus. Nustatęs, kad 35 paras pareiškėjos laikymo Areštinėje sąlygos neatitiko vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m minimalaus kameros ploto reikalavimo (iš jų 10 parų nežymiai), o sanitarinio mazgo erdvės neatitvėrimu nuo likusio kameros ploto nebuvo užtikrinta pareiškėjos teisė į privatumą, teismas sprendė, jog atsakovo atstovo neveikimas, t. y. neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, pareiškėjai sukėlė tam tikras neigiamas pasekmes (nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus), t. y. nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus pareiškėja patyrė dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalimi, CK 6.250 straipsniu bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas pareiškėjos patirtą žalą įvertintino 300 Eur.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti pažeistą pareiškėjos teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino bylos aplinkybes bei dėl to nepagrįstai ir neteisingai nusprendė dėl žalos atlyginimo būdo (dydžio). Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai tekusio kameros ploto neatitikimas nebuvo nepertraukiamas, t. y. tam tikrais laikotarpiais pareiškėjai teko didesnis kameros plotas, nei nustatyta norma, be to, kartais nustatytas neatitikimas buvo labai nežymus ir todėl negalėjo sukelti papildomų nepatogumų. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į pareiškėjos reputaciją: pareiškėja iki ginčijamo laikotarpio pradžios buvo jau 8 kartus teista ir Areštinės sąlygos jai buvo žinomos, todėl neturėjo sukelti psichikos ir fizinių sunkumų; pareiškėja, nuolat darydama tyčines nusikalstamas veikas, suvokė, kad bus apribota jos laisvė ir ji patirs nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės apribojimu. Pareiškėja nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo ir objektyvių įrodymų apie patirtą žalą nepateikė. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti: kalinimo įstaigą (Areštinė veikė 1862 metais statytame pastate, kuris yra įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, todėl atsakovo atstovas neturėjo galimybių iš esmės keisti (pagerinti) Areštinėje laikomų asmenų kalinimo sąlygų); atsakovo turtinę padėtį, kuri yra bloga (atsakovas yra skolingas ir yra priverstas nuolat skolintis, kad finansuotų skirtumą tarp pajamų ir išlaidų); bendrą visuomenės gyvenimo lygį (pagal statistiką 2015 metais Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyveno apie 640 tūkst. šalies gyventojų); teisingumo ir sąžiningumo principus (priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis diskriminuoja asmenis, kurie nedaro nusikalstamų veikų, yra sąžiningi mokesčių mokėtojai, savo indėliu prisidedantys prie gerovės valstybėje kūrimo). Nustatytos aplinkybės ir pateikti žalos dydžio nustatymo kriterijai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nusistovėjusį vidutinį neturtinės žalos atlyginimo dydį.

2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, kuriais buvo pažeista pareiškėjos teisė privačiai naudotis Areštinės kamerose esančiais tualetais. Be to, privatumo nebuvo įmanoma pažeisti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 5 d., nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d., kadangi pareiškėja tuo metu Areštinės kameroje buvo laikoma viena. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 konstatuota, kad kameroje esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara, t. y. kaip reikalauja teisės aktai, todėl pareiškėja neturi teisės reikalauti išskirtinių sąlygų. Be to, veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

3. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuluotos bylose, kurių aplinkybės yra identiškos arba labai panašios (žr. 2016 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-433-858/2016; Nr. A-476-858/2016; 2016 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1497-556/2016), todėl neteisingai konstatavo esant atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tam tikras Areštinėje patalpintų asmenų privatumo apribojimas yra neišvengiama sulaikymo ar kalinimo pasekmė. Kiekvienam asmeniui, suabejojusiam dėl esamo privatumo, nėra uždrausta tualete panaudoti kameroje esantį 120–130 cm aukščio audinį, galintį padidinti privatumo lygį. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktais yra nustatyta privaloma nuolatinė Areštinėje laikomų asmenų kontrolė ir priežiūra, sanitarinio mazgo įrengimas negali užtikrinti visiško privatumo. Uždaro sanitarinio mazgo neįrengimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą, t. y. tokio sanitarinio mazgo neįrengimas nėra neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjai K. B. už kalinimą nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. Klaipėdos AVPK Areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Šiuo atveju pareiškėja į pirmosios instancijos teismą kreipėsi dėl Areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir skunde teigė, kad ji nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. buvo laikoma Areštinėje netinkamomis sąlygomis, dėl kurių patyrė 20 000 Eur neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu, skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjos teisė į privatumą naudojantis tualetu ir kad 35 paras pareiškėjos laikymo Areštinėje sąlygos neatitiko vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m minimalaus kameros ploto reikalavimo, tačiau kitų pareiškėjos skunde nurodytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatė, todėl priteisė pareiškėjai iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, kuris savo nesutikimą su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimu grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pažeidimą, susijusį su pareiškėjos teisės į privatumą naudojantis tualetu neužtikrinimu, ir be pagrindo priteisė pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su Areštinės pareigūnų neteisėtais veiksmais (neveikimu) vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimo aspektu, todėl šie pirmosios instancijos teismo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) apeliacine tvarka nebus vertinami.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Dėl pareiškėjos privatumo naudojantis tualetu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo šiuo aspektu nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog Areštinės kameroje, kurioje buvo laikoma pareiškėja, sanitarinio mazgo erdvė buvo visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto. Šios aplinkybės atsakovas apeliaciniame skunde neneigia, nurodydamas, kad kameroje esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara. Taigi byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto.

Atsakydama į atsakovo argumentą, kad veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, teisėjų kolegija nurodo, jog į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Taisyklių 6 p.). Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą, tačiau atsakovas turėjo teisinę pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, jog užtikrintų pareiškėjos teisę naudotis tinkamai įrengtu tualetu, t. y. tokiu tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėja turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015).

Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog pareiškėjos teisė į privatumą nebuvo užtikrinta, nes ji, naudodamasi tualetu, galėjo patirti nepatogumus, padarė visas abejones vertindamas pareiškėjos, teigusios, kad jos privatumas buvo pažeistas, naudai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Nors atsakovas tvirtina, kad dalį ginčo laikotarpio, kai pareiškėja kameroje buvo viena, jos privatumo nebuvo įmanoma pažeisti, tačiau skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pažymėta, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Atsakovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, kurie patvirtintų, kad tuo laikotarpiu, kai pareiškėja kameroje buvo viena, jos privatumas buvo užtikrintas būtent nuo pareigūnų.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde remiasi kalinamų asmenų galimybe naudoti audinį, galintį padidinti privatumo lygį, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjos teisė privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. kad ji, naudodamasi tualetu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjos naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetas kamerose, kuriose buvo laikoma pareiškėja, buvo įrengtas taip, kad pareiškėja galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų.

Dėl atsakovo nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kuria, atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2016 m. gegužės 27 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A-433-858/2016 ir Nr. A-476-858/2016 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendė, jog nėra pagrindo nesutikti su atsakovo atstovo pateiktais įrodymais ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, sanitarinių mazgų įrengimo aspektais atitinkančiose higienos normos reikalavimus, tačiau asmens privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo aspekto neanalizavo, o nagrinėjamoje byloje kaip tik šis aspektas ir buvo atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) konstatavimo pagrindas. Atsakovo nurodomoje 2016 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1497-556/2016 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sanitarinio mazgo įrengimo aspektu iš viso nepasisakė, nurodydama, kad pareiškėjas dėl to apeliaciniame skunde nepateikia jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, be to, nurodytoje byloje ginčas buvo kilęs dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, o ne Areštinėje.

Akcentuotina, kad naujausioje teismų praktikoje dėl kalinimo sąlygų Areštinėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra pabrėžusi, jog Klaipėdos AVPK nurodytos aplinkybės patvirtina, kad įėjimas į sanitarinį mazgą Areštinės kamerose nebuvo uždengtas, todėl kitas patalpoje laikomas asmuo arba pareigūnai, įėję į patalpas arba pažvelgę pro duryse esantį stebėjimo langelį, galėjo pareiškėją pastebėti besinaudojant tualetu ir taip pažeisti pareiškėjo privatumą; atsižvelgusi į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 konstatavo, jog Areštinės kamerose nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą jam besinaudojant tualetu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, kuriais buvo pažeista pareiškėjos teisė privačiai naudotis Areštinės kamerose esančiais tualetais.

Vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo forma, teisėjų kolegija nurodo, kad EŽTT yra konstatavęs, jog tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą).

Taigi neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, ar būtina priteisti piniginį žalos atlyginimą (žr. 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, CK 6.250 straipsniu bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus, sprendė, kad pareiškėjos patirta žala vertintina pinigais, ir priteisė jai iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas, apeliaciniame skunde kritikuodamas tokią pirmosios instancijos teismo poziciją ir prašydamas pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino bylos aplinkybes bei dėl to nepagrįstai ir neteisingai nusprendė dėl žalos atlyginimo būdo (dydžio).

Kaip jau minėta, atsakovas apeliacine tvarka neginčija fakto, kad 35 paras pareiškėjos laikymo Areštinėje sąlygos neatitiko vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m minimalaus kameros ploto reikalavimo. Be to, kaip jau buvo konstatuota šioje nutartyje, atsakovas nepaneigė, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas pareiškėjos privatumas naudojantis tualetu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad pareiškėjai tekusio kameros ploto neatitikimas nebuvo nepertraukiamas, nes tam tikrais laikotarpiais pareiškėjai teko didesnis kameros plotas, nei nustatyta norma, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos skundo reikalavimo pagrįstumo, atsižvelgė į nustatytų pažeidimų trukmę, mastą ir intensyvumą. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog tam tikrais laikotarpiais nustatytas vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neatitikimas buvo labai nežymus, šiuo atveju buvo įvertinta visų nustatytų faktinių aplinkybių, kurios yra svarbios sprendžiant dėl žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, kontekste.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo argumentai, susiję su pareiškėjos reputacija, nepagrindžia, jog pareiškėja dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepatyrė neturtinės žalos ar jog pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti mažesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą, nei buvo priteista nagrinėjamu atveju. Atsakydama į atsakovo argumentus, kad pareiškėja šiuo atveju nepateikė objektyvių įrodymų apie patirtą žalą, teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma.

Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimų pobūdį ir trukmę, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėja patyrė neturtinę žalą, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.).

Akcentuotina, kad faktas, jog Areštinė veikė pastate, kuris yra įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, nepaneigia atsakovo pareigos atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų asmeniui padarytą neturtinę žalą. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į atsakovo turtinę padėtį, kuri yra bloga, tačiau šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Teisėjų kolegijos vertinimu, deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai apie bendrą visuomenės gyvenimo lygį, apie teisingumo ir sąžiningumo principus taip pat nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.

Teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nusistovėjusį vidutinį neturtinės žalos atlyginimo dydį, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar turėjo priteisti mažesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė