Administracinė byla Nr. ATP-439-135/2015
Teisminio proceso Nr.: 4-70-3-02582-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija: 2.7.4.5; 3.26.1
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 8 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Bronius Zalaga, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto P. Ž. bei suinteresuoto asmens D. Ž. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo, kuriuo P. Ž. pripažintas kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 1241 str. 8 d., 1302 str, ir nubaustas 1448 (vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių) eurų bauda su transporto priemonės BMW 760, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančios D. Ž., konfiskavimu,
n u s t a t ė :
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu P. Ž. pripažintas kaltu, padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 1241 str. 8 d., 1302 str., ir nubaustas subendrinta nuobauda - 1448 (vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių) eurų bauda su transporto priemonės BMW760, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančios D. Ž., konfiskavimu už tai, kad jis 2015-07-17 14.30 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 0,51 promilių girtumas), vairavo automobilį BMW760, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neturėdamas tam teisės, kai ji atimta, nepateikė automobilio registracijos dokumento, civilinės atsakomybės draudimo, techninės apžiūros talono.
Apeliaciniu skundu P. Ž. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015-08-26 nutarimą ir, vadovaujantis teisingumo principu, už ATPK 1302 str. numatytą pažeidimą paskirti mažesnę piniginė baudą ir, taikant ATPK 301 str., nekonfiskuoti transporto priemonės BMW760, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).
Nurodo, kad automobilis BMW 760 jam nuosavybės teise nepriklauso, jis priklauso jo mamai D. Ž., pažeidimo padarymo metu automobilį valdė neteisėtai, o pirmosios instancijos teismas paskyrė jam vairuoto automobilio konfiskavimą motyvuodamas savo vidiniu įsitikinimu, nes tik taip bus užtikrinta prevencija kelių eismo srityje. Apeliantas su tuo nesutinka, nes tai prieštarauja teismų praktikai.
Tvirtina, kad tiek teikdamas rašytinius paaiškinimus, tiek apklausiamas teisme, buvo nuoseklus, nurodė analogiškas nagrinėjimo įvykio aplinkybes, paaiškino, kad automobilį pasiėmė savavališkai, be automobilio savininkės - mamos D. Ž.- sutikimo ir be jos žinios, automobilio mamos neprašė, ji nematė, kaip jis pasiėmė automobilį, nes buvo darbe.
Pažymi, kad mama visada labai rūpinosi automobiliu, o jis žinojo, jog ji į darbą vyksta viešuoju transportu, t.y. juo nesinaudoja, o laiko garaže, todėl pažeidimo dienos rytą atvyko į tėvų namus, namuose dokumentų nerado, tačiau rado automobilio atsarginius raktelius, garažo raktais nesinaudojo, nes mokėjo atsuktuvu atidaryti garažo duris, tikėjosi, jog sutvarkęs reikalus, automobilį pastatys į vietą, o raktus padės, tačiau buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Nurodo, kad D. Ž. teismui parodė, kad nežinojo ir net neįtarė, kad jis paims automobilį be jos žinios, todėl ji niekaip negalėjo užkirsti kelio pažeidimo padarymui, o tai, kad ji laikė automobilį garaže, o automobilio raktus ir dokumentus, bei garažo raktus nešiojosi su savimi, tai nebuvo jam kliūtis pasinaudoti mamai priklausančiu automobiliu. Todėl, apelianto nuomone, teisėta automobilio savininkė negali būti baudžiama už jo neatsakingą elgesį, nes ji negalėjo numatyti tokių jo veiksmų.
Nurodo, kad kai nustatoma aplinkybė, kad savininko turtas kitiems asmenims patenka be savininko žinios ir dėl pažeidimo nėra turto savininko kaltės, teismų praktikoje yra taikomos ATPK 301 straipsnio nuostatos už ATPK 1302 straipsnyje numatytą pažeidimą ir nekonfiskuojamas ne pažeidėjo automobilis. Apelianto nuomone, šioje byloje buvo nustatytos aukščiau paminėtos aplinkybės, tačiau apylinkės teismas vis vien nepagrįstai taikė automobilio konfiskavimą ir nemotyvavo, kaip konfiskavus mamos automobilį, bus užtikrinta administracinių pažeidimo prevencija.
Taip pat nurodo ir tai, kad jis mamos nebuvo informavęs, jog neturi teisės vairuoti, mama nežinojo apie jo pažeidimus ir jo skolas, nesutinka su teismo išvadą, jog jo santykiai su tėvais geri, nes jis to teismui nesakė.
Nurodo, kad pažeidimo padarymo metu jis nežinojo, jog yra neblaivus, alkoholį jis buvo vartojęs iš vakaro ir net neįtarė, jog jo organizme bus jo dar likę. Teigia, kad teismas visiškai nevertino pažeidimo metu nustatyto neblaivumo - 0,51 promilių girtumo, o įvertinus alkotesterio paklaidą, jo neblaivumas būtų dar mažesnis - 0,49 prom, t.y. nežymiai viršijo įstatymo leidžiamą normą, jis savo iniciatyva nuvažiavo į gydymo įstaigą pasimatuoti neblaivumą, tačiau dėl biurokratinių procedūrų, jo kraujo mėginys buvo paimtas tik 18 val. 53 min. ir nustatytas 0.00 prom. Mano, jog ši aplinkybė, tai yra tai, kad alkoholis vartotas iš vakaro, o ne pažeidimo dieną, kartu su kitomis išdėstytomis aplinkybėmis leidžia vertinti kaip ypatingą, išimtinį atvejį, skunde apeliantas nurodo, jog to laikomasi ir teismų praktikoje (Nutartys Nr ATP-331-337/2014; Nr. ATP-242-366/20N; Nr. ATP-1182-166/2013 ir t.t.).
Pažymi, kad teisme nurodė, jog jis yra registruotas mamos bute, tačiau jis faktiškai gyvena ne su tėvais, o su drauge nuomojame bute, todėl į jo registracijos vietą teismas neturėjo atsižvelgti. Mano, kad automobilio konfiskavimu iš esmės baudžiama jo mamą, nors ji nėra padariusi jokio teisės pažeidimo ir nesudarė sąlygų elgtis neteisėtai, todėl teismas netinkamai pritaikė ATPK normas ir skundžiamas nutarimas turi būti keistinas dėl netinkamo įstatymo pritaikymo.
Be to teigia, jog teismas neteisingai nurodė, jog jis nemoka baudų, kadangi, apelianto tvirtinimu, jis dėl sunkios finansinės padėties jų nemokėjo, o baudos išieškomos per antstolius, paskutiniu metu jis jas sumoka, yra įsteigęs logistikos įmonę ir skolas valstybei greitu laiku atiduos. Mano, jog teismas nepagrįstai jo gailėjimosi nepripažino lengvinančia aplinkybe, nes jis gailėjosi dėl padaryto pažeidimo, jo neginčijo. Tvirtina, kad nagrinėjamas įvykis privertė jį susimąstyti, pakeisti požiūrį, pažada ateityje elgtis atsakingai, laikytis įstatymų. Mano, jog esant jo atsakomybei lengvinančiai ir sunkinančiai aplinkybėms, jam teismas privalėjo skirti sankcijoje numatytos baudos vidurkį.
Apeliaciniu skundu automobilio savininkė D. Ž. prašo pakeisti skundžiamą nutarimą ir, vadovaujantis teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijais, P. Ž., padariusiam ATPK 1302 straipsnyje pažeidimą, taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas ir nekonfiskuoti jai priklausančios transporto priemonės - automobilio „BMW 760“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Atsižvelgdama į teismų praktiką, nurodo, jog norint taikyti pažeidėjui nuosavybės teise nepriklausančių daiktų konfiskavimą, turi būti nustatyta, kad savininkas su jam priklausančiu daiktu nesielgė taip rūpestingai, kad kiti asmenys jo negalėtų panaudoti priešingai visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-23-2012; Nr. 2AT-21-746-2015;2AT-1-2011).
Tvirtina, kad sprendžiant klausimą dėl daikto, buvusio pažeidimo padarymo įrankiu ir nesančio pažeidėjo nuosavybe, konfiskavimo, yra būtina išsiaiškinti ar šis daiktas buvo valdomas teisėtai, nepažeidžiant paties savininko teisių, t.y. ar su savininko žinia ir sutikimu ir tik tokiu atveju, kai pats savininkas savanoriškai yra perdavęs savo daiktą valdyti kitam asmeniui ar neužtikrino savo turto apsaugos nuo neteisėto pasinaudojimo juo, ir dėl to šis daiktas panaudojamas pažeidimui padaryti, savininkui pačiam kyla su to daikto praradimu susijusios pasekmės.
Teigia, kad tiek savo rašytiniame teismui pateiktame prašyme, tiek teismo posėdžio metu, nuosekliai tvirtino, kad savo automobilio pažeidimo dieną nei blaiviam, nei neblaiviam sūnui nedavė, buvo darbe ir apie padarytą pažeidimą sužinojo tik vakare, sūnus su ja negyvena, tad pažeidimo rytą ji jo nematė, nebuvo jokios kalbos apie tai, kad pažeidimo dieną leis jam valdyti savo automobilį, o automobilį valdo ir disponuoja ji, sūnus jos automobiliu nesinaudoja, anksčiau keletą kartų buvo davusi savo automobilį vairuoti sūnui, tačiau vėliau jo sūnui nė karto nebedavė.
Nurodo, kad pažeidimo dieną sūnus savavališkai įrankiu, o ne raktu, atsirakino garažą ir savavališkai paėmė jos automobilį, t.y. automobilį valdė neteisėtai ir be jos žinios. Kad jis ketina imti automobilį nežinojo, nieko nežinojo ir apie jo anksčiau padarytus pažeidimus. Tvirtina, jog su savo daiktu elgėsi atsakingai ir rūpestingai- automobilį laikė garaže, su savimi nešiojosi jo raktus ir dokumentus, o pažeidimo rytą sūnus namuose surado atsarginius raktelius pasinaudodamas progą, jog namuose nieko nėra. Mano, kad būtų logiška tai, jog, ji, jei būtų leidusi naudotis automobiliu, būtų davusi ir automobilio dokumentus, tačiau sūnus jų neturėjo, nes jie buvo jos rankinėje.
Tvirtina, kad teismas nenustatė aplinkybių, susijusių su tuo, kad ji netinkamai rūpinosi savo turtu ir sudarė sąlygas jos automobiliu pasinaudoti kitiems asmenims, o aplinkybių, kad automobilis buvo paliktas neužrakintas, kad jo užvedimo rakteliai bei dokumentai buvo padėti viešai, visiems prieinamoje vietoje, apylinkės teismas nenustatė. Mano, kad tai buvo išskirtinė situacija ir pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą taikyti ATPK 301 straipsnį ir P. Ž., padariusiam ATPK 1302 straipsnyje numatytą pažeidimą, neskirti administracinės nuobaudos - daikto konfiskavimo.
Nurodo, kad teismas aiškiais ir logiškais argumentais nepagrindė kaip, konfiskuojant pažeidėjui nepriklausančią transporto priemonę, bus įgyvendinti „prevenciniai tikslai“ ar bus užtikrinta „pažeidimų prevencija kelių eismo srityje“, juolab, kad pats apylinkės teismas pažymėjo, kad P. Ž. administracinius pažeidimus daro su skirtingomis transporto priemonėmis ir administracinių baudų nemoka. Sprendžia, kad transporto priemonės konfiskavimas neturės tiesioginio nubaudimo poveikio pažeidėjui ir nebus efektyvi prevencinė priemonė.
Teigia, kad teismas, nagrinėdamas šią bylą, nukrypo nuo teisminės praktikos aiškinant ir taikant teisės normas ir pažeidė jos teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, konstitucinio teisingumo principą.
Mano, kad konfiskuojant automobilį, buvo pažeistas Konstitucijos 29 str., kuriame įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas, įpareigojantis vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus vertinti skirtingai. Nurodydama teismų praktiką administracinėse bylose (Nr.ATP-730-318/2015, ATP-337-116/2015, ATP-243-116/2015, ATP-376-397/2015 ir t.t.), apeliantė teigia, kad yra daugybė atveju, kai nustačius, jog pažeidėjas savavališkai pasinaudojo automobiliu, automobilis nekonfiskuojamas.
Teigia, kad nei administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, nei ji nenurodė, kad tarp jų geri santykiai, apie santykius su pažeidėju teisme visai nebuvo kalbėta. Tvirtina, kad jos ir sūnaus santykiai nėra artimi, o apie blogus dalykus sūnus niekada nebuvo sakęs, todėl apylinkes teismas iškreipė byloje nustatytas aplinkybes, o ji apie jo asmeninį gyvenimą visko nežino, nes jis yra pilnametis ir gyvena atskirai. Nurodo, kad ji nežinojo, jog jis neturi teisės vairuoti automobilius. Pažymi, kad įstatymas nenumato galimybės konfiskuoti automobilio iš sąžiningo, atidaus, rūpestingo, aktyviai saugančio savo turtą savininko net ir tuo atveju, jei savininkas būtų žinojęs ar galėjęs žinoti, jog pažeidėjas neturi teisės vairuoti.
Nurodo, kad nutarimu nustatyta aplinkybė, kad P. Ž. paėmė jos automobilį savavališkai, be leidimo, turi esminės reikšmės sprendžiant šioje byloje aktualių ATPK normų taikymo klausimą, mano, jog teismas netinkamai taikė ir BK 72 str. 4 d.
Pažymi, kad teismas turėjo įvertintai tai, kad ji automobilį nusipirko už savo santaupas, yra drausminga ir pavyzdinga, 11 metų vairuoja automobilį, turi 30 metų darbo stažą, jos motina serga ir jai reikalinga pagalba, tenka motiną dažnai vežti pas medikus ir be automobilio ji negalės tinkamai ja rūpintis. Pažymi, kad dėl pažeidimo nukenčia teisėti jos interesai, nors ji nėra atsakinga už pažeidimą. Tvirtina, kad administracinė atsakomybė yra individuali atsakomybė ir atsako tik kaltas asmuo, o trečiųjų asmenų teisės neturėtų būti nepagrįstai pažeidžiamos ir suvaržomos skiriant administracinę nuobaudą kaltininkui (žr. pvz. nutartys Nr. ATP-231-380/2015; Nr. ATP-395-383/2015 ir kt.). Mano, kad konfiskuodamas jos automobilį, teismas, vietoje to, kad nubaustų išgėrusį vairuotoją, perkėlė atsakomybę jai, nors ji visiškai nesusijusi su pažeidimu ir nesudarė jokių sąlygų pasinaudoti jos automobiliu.
Nurodo ir tai, kad motyvas, jog P. Ž. nemoka baudų negali būti pagrindu konfiskuoti jos automobilį, taip situacija vertinama ir teismų praktikoje (Nr. ATP-884-493/2015). Tvirtina, kad skiriama administracinė nuobauda turi nubausti konkretų teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, tuo tarpu šioje administracinio teisės pažeidimo bylos teisenoje taikant ar netaikant konfiskavimo nuobaudą yra sprendžiama dėl kito asmens (ne teisės pažeidėjo) civilinės teisės - teisės netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Teigia, kad kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys daiktai gali būti konfiskuojami tik išimtiniais atvejais, atidžiai įvertinant padaryto pažeidimo pavojingumą, atkreipiant dėmesį į tai, kaip savininkas pažeidimo padarymo priemonę perdavė pažeidėjui arba kaip kitaip buvo sudarytos sąlygos tuo daiktu pasinaudoti. Tai reiškia, apeliantės tvirtinimu, kad aptariamo daikto konfiskavimui pritaikyti būtina nustatyti, jog savininkas su jam priklausančiu daiktu nesielgė taip rūpestingai, kad kiti asmenys jo negalėtų panaudoti priešingai visuomenės interesams (Konstitucinio Teismo 2007 m, balandžio 8 d, nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylu skyriaus teisėjų kolegijų nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-23-2012, 2AT-36-2014.2AT-60/201). Nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ji transporto priemonės valdymo teisės neteko nepriklausomai nuo jos valios ir neturėjo jokių galimybių užkirsti kelią šios teisės praradimui, todėl ji nėra atsakinga už jos nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu.
Atsiliepimais į P. Ž. ir D. Ž. apeliacinius skundus Šiaulių apskrities PK Kelių policijos biuras prašo palikti galioti 2015-08-26 Šiaulių apylinkės teismo nutarimą nepakeistą. Nurodo, jog teismas bylą išnagrinėjo tinkamai ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliaciniai skundai surašyti atskirai, tačiau pagal savo esmę ir juose keliamus klausimus dėl automobilio konfiskavimo pagrįstumo yra praktiškai vienodi, todėl teismas dėl tapačių skundo argumentų pasisakys bendrai, tačiau sprendime vertins ir pažeidėjui paskirtos piniginės baudos dydžio pagrįstumą.
Apeliaciniuose skunduose keliamas paskirtosios administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas. Prašymas neskirti transporto priemonės konfiskavimo siejamas su aplinkybe, kad automobilio, kurio konfiskavimas numatytas skundžiamu nutarimu, savininkas yra ne pažeidimą padaręs asmuo ir automobilį pažeidėjas vairavo be savininko leidimo. Tokie apeliantų argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti. Pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos ATPK 26 str. 1 d. ir 1302 str. nuostatas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2AT-23-2012 išaiškinta, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatų, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, ATPK 26 straipsnio 1 dalies nuostatų, kad be apribojimų gali būti konfiskuojami tik pažeidėjui nuosavybės teise priklausantys daiktai, išplaukia, kad kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys daiktai gali būti konfiskuojami tik išimtiniais atvejais. Kitoje nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. 2AT-1/2011, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad negalimas konfiskavimas administracinio teisės pažeidimo įrankio (transporto priemonės), jeigu jis paimtas savavališkai, be savininko leidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje 2AT-21-2012 išaiškinta analogiškai, jog nustačius faktinę aplinkybę, kad transporto priemonė, kuri buvo panaudota darant administracinį teisės pažeidimą, gali būti nekonfiskuojama, jeigu ji paimta prieš savininko valią, pažymėta ir tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką transporto priemonės konfiskavimas už ATPK 1302 straipsnio pažeidimą gali būti netaikomas, o ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas yra galimas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu. Taigi, situacija, kai automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu, laikytina išskirtine ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose N575-2114/2011; N575- 3213/2010).
Teismas, susipažinęs su skundais ir bylos medžiaga, sprendžia, jog šioje byloje nėra išskirtinės situacijos ir nėra pagrindo taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Ir nors apeliantai skunduose nurodo aplinkybes, jog automobilis prieš įvykį buvo laikomas garaže ir P. Ž. pažeidimo dienos rytą atvyko į tėvų namus, namuose rado automobilio atsarginius raktelius, garažo raktais nesinaudojo, nes mokėjo atsuktuvu atidaryti garažo duris, ir paėmė automobilį be savininkės leidimo, tačiau iš teismo posėdžio metu policijos pareigūnų D. Š. ir O. Š. parodymų matyti, jog buvo gauta informacija, kad automobilio BMW vairuotojas gali būti neblaivus, pareigūnai, važiuodami Architektų gatve, prasilenkė su minėtu automobiliu. Pareigūnai nurodė, kad prieš tai jie buvo įvykyje, kuriame buvo kilęs konfliktas tarp pažeidėjo P. Ž. ir jo draugės, kuri ir nurodė, kad P. Ž. gali būti neblaivus, sėdo į automobilį ir išvažiavo, automobilį Architektų gatvėje policijos pareigūnai pastebėjo atsitiktinai, pasiviję sustabdė, vairuotojas dokumentų nepateikė, buvo nustatytas jo girtumas (51 b. l.). Analogiškas aplinkybes policijos pareigūnai nurodė ir savo tarnybiniuose pranešimuose (6, 7 b. l.).
Akivaizdu, kad atsakomybėn traukiamo asmens ir automobilio savininkės nurodytos automobilio paėmimo aplinkybės prieštarauja policijos pareigūnų nurodytoms aplinkybėms, taip pat atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimas apie būtinybę važiuoti automobiliu yra prieštaringas, nes iš jo parodymų teisme matyti, kad jis teigė, jog automobilį paėmė dėl to, jog būtinai turėjo sutvarkyti įmonės reikalus (50 b. l.), o jo draugė policijos pareigūnams nurodė, kad P. Ž. į automobilį sėdo iškart po jų konflikto ir išvažiavo, o kaip minėta anksčiau, jį policijos pareigūnai netrukus ir sustabdė po informacijos gavimo. Be to, iš transporto priemonės nuvežimo akto (8 b. l.) matyti, kad P. Ž., pasirašydamas šiame dokumente, pripažino, kad jis yra minėtos transporto priemonės savininkas arba valdytojas. Pasirašytinai jam išaiškintos teisės ir pareigos pagal ATPK 272 str. Jis paaiškinimus užrašyti atsisakė nurodydamas tik tai, kad nesutinka. Jokių pastabų, prieštaravimų dėl automobilio nuosavybės nereiškė (2 b. l.).
Kaip anksčiau minėta, P. Ž. pažeidimo padarymo dieną pripažino esantis šios transporto priemonės valdytoju. LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 1 d. nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę, o pastarajam važinėjant ja, atsiranda atsakomybė dėl šios transporto priemonės, todėl konfiskuojant transporto priemonę, nėra pažeista D. Ž. teisė. Byloje nepateikta jokių įrodymų, išskyrus pačių apeliantų paaiškinimus, jog automobilis buvo paimtas prieš savininkės D. Ž. valią prieš pat įvykį, kadangi, kaip minėta anksčiau, iš policijos pareigūnų paaiškinimų teismui daroma išvada, kad P. Ž. iki įvykio buvo pas draugę, ten konfliktavo, o po to iš kart sėdo į automobilį ir išvažiavo, o netrukus ir buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Minėtos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog automobilis BMW760 pažeidėjo buvo valdomas dar gerokai iki įvykio, o nebuvo paimtas tik ką prieš policijos pareigūnų sustabdymą.
Taigi, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai P. Ž. pagal ATPK 130² str. sankciją skyrė administracinę nuobaudą - transporto priemonės konfiskavimą. Toks nutarimas yra teisėtas ir neprieštaraujantis tiek susiformavusiai teismų praktikai, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams.
Pažymėtina, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens padarytas pažeidimas yra vienas iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai, todėl vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios, nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų.
Iš skundžiamo nutarimo matyti, jog teismas skyrė pažeidėjui didžiausią sankcijoje numatytą piniginę baudą atsižvelgdamas į tai, kad P. Ž. nuolat daro KET pažeidimus, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, jog jis padarė per metus pakartotinį tos pačios rūšies pažeidimą, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, kadangi teismas sprendė, jog P. Ž. gailėjimasis nėra nuoširdus.
Pažymėtina, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo (LR ATPK 602 str.).
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog teismas, atsižvelgdamas į apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į padaryto teisės pažeidimo pobūdį bei į apelianto asmenybę ir tinkamai motyvavęs savo sprendimą, pagrįstai apeliantui paskyrė administracinę nuobaudą, siekiančią sankcijoje numatytos baudos maksimumą. Iš P. Ž. pažymos apie baustumą matyti, kad jis baustas administracine tvarka daugiau nei 40 kartų, jam inkriminuotą pažeidimą padarė turėdamas galiojančias administracines nuobaudas už tokios pat rūšies pažeidimus (12-18 b. l.), bylos tyrimo metu buvo nustatytos aplinkybės, susijusios su automobilio valdymu, kitokios, nei teismui bei skunde nurodė pažeidėjas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, priešingai nei teigiama pažeidėjo apeliaciniame skunde, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nepripažino apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tai, kad jis prisipažino.
Įvertinus visas administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad P. Ž. už jo padarytą pažeidimą paskirta administracinė nuobauda yra aiškiai per griežta.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms nėra jokio teisinio pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nutarimą.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30212 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė:
palikti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą nepakeistą ir P. Ž. bei D. Ž. apeliacinių skundų netenkinti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjas Bronius Zalaga