Administracinė byla Nr. eA-121-602/2019

      Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02415-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.8; 24.1

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) 2017 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas R. A. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–9), kurį vėliau patikslino (II t., b. l. 163–180, III t., b. l. 18), prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2016 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. (33.215)R-4304 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Administracijos direktoriaus 2017 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. A1-66 (toliau – ir Įsakymas); 3) įpareigoti Administraciją pareiškėjui skirti socialinę paramą ir mokėti, apmokant už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. susidariusį 386,77 Eur įsiskolinimą, paskaičiuotą uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) Kauno butų ūkio už pareiškėjo nuomojamo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą; 4) įpareigoti Administraciją pareiškėjui skirti vienkartinę 173,77 Eur pašalpą už advokatų kvalifikacijos egzamino laikymą; 5) priteisti iš Savivaldybės iš viso 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė teismo ištirti Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T-354 (toliau – ir Tvarkos aprašas), teisėtumą ir jį panaikinti kaip neteisėtą (prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Administracijos Sprendimu buvo atsisakyta skirti jam pašalpą skoloms, t. y. 386,77 Eur įsiskolinimui už būstą, apmokėti už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d., o skundžiamu Administracijos direktoriaus Įsakymu neskirta pareiškėjui vienkartinė pašalpa apmokėti 173,77 Eur už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą. Priimant skundžiamus sprendimus buvo vadovautasi Tvarkos aprašu, kuriame nėra numatyta galimybė asmenims skirti pašalpą skoloms už būstą apmokėti ir už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą. Šis Tvarkos aprašas, pasak pareiškėjo, neteisėtas iš esmės, nes neapima nepasiturinčių asmenų, kurie vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu (toliau – ir Paramos nepasiturintiems įstatymas) gauna socialines pašalpas ir iš minimų pašalpų neišgali susimokėti nuomos mokesčio už iš Savivaldybės nuomojamas gyvenamąsias patalpas ir kitų reikmių. Minėtas aprašas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, kadangi neatitinka Paramos nepasiturintiems įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatų, kuriose numatyta, kad Savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką, pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (apmokama skola už būstą). Minėtas aprašas taip pat neatitinka Paramos nepasiturintiems įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyto socialinio teisingumo ir veiksmingumo principo, kada piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, kad išvengti skurdo spąstų. Be to, minimas aprašas prieštarauja Europos socialinės chartijos nuostatoms, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnio 3 daliai. Nepagrįsto Tvarkos aprašo pagrindu priimti skundžiami administraciniai aktai yra neteisėti, nepagrįsti ir neteisingi, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintini.

3.       Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad būdamas darbingas, sveikas, turėdamas keturis aukštuosius išsilavinimus ir meno kūrėjo statusą Lietuvos Respublikoje neturi galimybės įgyvendinti savo teisę dirbti ir užsidirbti pragyvenimui (II t., b. l. 120). 2017 m. kovo 6 d. pareiškėjas dar kartą nurodė teismui, kad visomis išgalėmis siekia įsidarbinti, tačiau jau daug metų tokios galimybės Lietuvos Respublikoje neturi (III t., b. l. 10).

4.       Atsakovai atsiliepime prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą (III t., b. l. 1–6).

5.       Atsakovai paaiškino, kad Savivaldybės taryba Tvarkos apraše numatė vienkartinės pašalpos skyrimo atvejus, pašalpos dydžius, dokumentų pateikimo tvarką ir kt. Taryba patvirtino tokią tvarką, kurią priėmus būtų tenkinami Kauno miesto gyventojų daugumos poreikiai. Atsakovų nuomone, advokato kvalifikacinio egzamino laikymo apmokėjimas nelaikytinas vienu iš svarbiausių socialinės paramos teikimo prioritetų, ignoruojant kitas mokymo ar profesijos įgijimo galimybes. Atsakovai atkreipė dėmesį į tai, kad socialinė parama skiriama labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, kurie dėl objektyvių priežasčių neturi galimybių dirbti bei gauti pajamų. Vienas pagrindinių socialinės paramos sistemos tikslų – užtikrinti piniginę socialinę paramą tiems asmenims, kuriems jos labiausiai reikia, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos tenkinti būtiniausius poreikius, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas. 

6.       Savivaldybė, veikdama vietos gyventojų interesais, įvertinusi savo gyventojų socialinę padėtį, labiausiai pažeidžiamas asmenų grupes, nustatė papildomos socialinės paramos skyrimo atvejus, atsižvelgdama išimtinai ne tik į finansines galimybes, bet ir į konkrečius Savivaldybės gyventojų interesus. Vienkartinės pašalpos skyrimas ir šiam tikslui skiriamų lėšų dydis yra išimtinai tarybos kompetencija, todėl tik pati savivaldybė turi teisę nuspręsti, kokiam subjektų ratui bus skiriama papildoma socialinė parama.

 

II.

 

7.       Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat atmetė pareiškėjo prašymą ištirti Tvarkos aprašo, kaip norminio administracinio akto teisėtumą (III t., b. l. 19–26).

8.       Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 113 straipsnio 3 dalį, nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualią bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais. Taigi, teismas nėra saistomas asmens prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011).

9.       Teismas taip pat nurodė, kad Paramos nepasiturintiems įstatymo paskirtis yra nustatyti piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas, atsižvelgus į tai, kad socialinė parama skiriama išskirtinai tais atvejais, kai asmuo neturi pakankamai pajamų išgyventi, kaip tai nurodyta šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje. Vienkartinės pašalpos skyrimas ir šiam tikslui skiriamų lėšų dydis yra išimtinai tarybos kompetencija (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 15 p.). Teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikti argumentai nesudaro pagrįsto pagrindo abejoti Tvarkos aprašo teisėtumu, todėl nėra tikslinga pradėti šio norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą.

10.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Administraciją, prašydamas skirti socialinę paramą apmokėti įsiskolinimą už buto nuomą. Administracijos Būsto valdymo skyrius 2016 m. rugsėjo 16 raštu Nr. 53-5-2055 informavo pareiškėją, jog vienkartinė pašalpa nebus skiriama skolai už būsto nuomą apmokėti, nes Tvarkos aprašas nenumato tokio atvejo. Pareiškėjas šį atsisakymą apmokėti įsiskolinimą už buto nuomą apskundė Seimo kontrolierių tarnybai, Administracijos direktoriui, Administracijos Socialinės paramos skyriui. Administracija skundžiamu Sprendimu informavo pareiškėją, jog Tvarkos apraše nėra numatytas pašalpos skyrimas asmenims skoloms už būstą apmokėti. Pareiškėjas 2017 m. sausio 9 d. pateikė prašymą Administracijai, prašydamas apmokėti 386,77 Eur įsiskolinimo, susidariusio laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. už nuomojamo iš Savivaldybės būsto nuomą bei 173,77 Eur už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą. Administracija 2017 m. sausio 19 d. raštu informavo pareiškėją, jog vienkartinė pašalpa įsiskolinimams apmokėti už nuomojamo iš Savivaldybės būsto nuomą ir už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą Administracijos direktoriaus Įsakymu nėra skirta.

11.       Teismas nurodė, kad Paramos nepasiturintiems įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog piniginę socialinę paramą savivaldybės teikia vykdydamos savarankišką savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybės biudžeto lėšų. To paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką, pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas; bendruomeninių organizacijų ir (ar) religinių bendruomenių, ir (ar) religinių bendrijų, ir (ar) kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų, ir (ar) gyvenamosios vietovės bendruomenės narių, ir (ar) seniūnaičių, ir (ar) kitų suinteresuotų asmenų pasitelkimo dalyvauti svarstant klausimus dėl piniginės socialinės paramos skyrimo tvarką bei jų teises ir pareigas. Paramos nepasiturintiems įstatymo 5 straipsnyje numatytos dvi socialinės paramos rūšys: 1) socialinė pašalpa ir 2) būsto šildymo, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos.

12.       Tvarkos apraše numatyti vienkartinės pašalpos skyrimo atvejai, pašalpos dydžiai, dokumentų pateikimo tvarka ir kt. Tvarkos aprašo 3 punkte apibrėžtas pašalpos mokėjimo periodiškumas – tai, kad vienkartinė pašalpa gali būti skiriama vieną kartą per kalendorinius metus, o apraše numatytais atvejais ir pakartotinai (minėto aprašo 3.1–3.9.2 punktuose nurodytais konkrečiais atvejais ir sąlygomis). Tvarkos aprašas nenumato socialinės pašalpos skyrimo skoloms už buto nuomą apmokėti ir advokato kvalifikacijos egzaminui laikyti finansavimo atvejų. Tvarkos apraše numatytos socialiai pažeidžiamų asmenų grupės (neįgalieji, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, slaugos ligoniai ir t. t.) ir tam tikri ypatingi atvejai (sunkios ligos, stichinės nelaimės, amžius ir t. t.) socialinei pašalpai gauti, prie kurių pareiškėjo atvejis nepriskirtinas ir negali būti laikytinas ypatingai komplikuotu ar sunkiu, jog pareiškėjas neišgalėtų pasirūpinti savimi dėl objektyvių ar išskirtinių aplinkybių.

13.       Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (negalėjimas rasti atitinkančio jo išsilavinimą darbo ar darbo apskritai, negalėjimas pragyventi vien tik iš gaunamų socialinių pašalpų) nėra pateisinamas socialinės paramos skyrimo prasme.

14.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad buvo pažeisti piniginės socialinės paramos teikimo principai, t. y. teisingumo ir veiksmingumo, lygių galimybių. Teismas pažymėjo, kad visi šie principai apima socialinės paramos teikimą siekiant sudaryti sąlygas tiems asmenims, kurie labiausiai pažeidžiami skurdo, nepriteklių dėl objektyvių priežasčių ir tada, kada jos labiausiai reikia, didinant motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius.

15.       Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutarimu, kuriame buvo pažymėta, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas.

16.       Teismas pažymėjo, kad Tvarkos aprašas nenumatė socialinės paramos skyrimo pareiškėjo nurodytais atvejais ir aplinkybėmis, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė skirti socialinę paramą apmokėti pareiškėjui 386,77 Eur įsiskolinimą už nuomojamo buto nuomą ir apmokėti 173,77 Eur už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą, nes tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, teismas pastebėjo, kad nagrinėjamojoje byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl teismas sprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

 

III.

 

17.       Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 31–39), kurį vėliau patikslino (III t., b. l. 61–70), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

18.       Pasak pareiškėjo, teismas nepagrįstai atsisakė ištirti Tvarkos aprašo teisėtumą ir šį Tvarkos aprašą panaikinti kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Europos socialinei chartijai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, Paramos nepasiturintiems įstatymui). Pareiškėjo nuomone, prieštaravimas pasireiškia neveiksminga, nepakankama socialine parama asmenims, kuriems jos labiausiai reikia, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos tenkinti būtiniausiems poreikiams ir kurių gebėjimas pasirūpinti savimi, darbu užsidirbti pragyvenimui dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai nusprendė, kad nekyla abejonių dėl Tvarkos aprašo teisėtumo. Teismui teisingai neišsprendus šio klausimo, pasak pareiškėjo, negalėjo būti teisingai išspręsti ir visi kiti pareiškėjo prašymai šioje byloje.

19.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino pareiškėjo argumentų, jog jis nuo 2009 m. gegužės 1 d. gyvena visiškame skurde, gaudamas tik 102 Eur socialinę pašalpą. Pareiškėjas nurodo, kad dėl objektyvių priežasčių jis negali susimokėti už nuomojamą iš Savivaldybės butą, kurio nuoma už 2016 m. sausio-balandžio mėn. buvo po 90,74 Eur ir už 2016 m. gegužės-spalio mėn. – po 51,85 Eur. Pareiškėjas nurodo, kad beveik visą pašalpos sumą išleidžia maistui, todėl neturi galimybės susimokėti už advokatūros egzaminą, kurį išlaikęs pareiškėjas nurodo, jog galėtų pradėti savo teisinių paslaugų veiklą ir išbristi iš skurdo. Pasak pareiškėjo, jam turėtų būti skiriama socialinė parama pagal Paramos nepasiturintiems įstatymo 4 straipsnio 2 dalį (kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais).

20.       Pareiškėjas taip pat pastebi, kad teismas neanalizavo pareiškėjo argumentų, jog kitose savivaldybėse (pavyzdžiui, Biržų, Joniškio) yra numatytas pašalpų skyrimas įsiskolinimams už būsto nuomą sumokėti bei kitoms reikmėms, kurių neįmanoma numatyti, asmeniui pateikus motyvuotą prašymą bei dokumentus, pagrindžiančius vienkartinės pašalpos skyrimo būtinumą.

21.       Pareiškėjo nuomone, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje buvo išaiškinta, kad savivaldybės veiklos laisvė ir savarankiškumas nėra absoliutus, o yra ribojamas Konstitucijos ir įstatymų jai suteiktos kompetencijos. Pareiškėjas pažymi, kad jis priklauso labiausiai pažeidžiamų gyventojų grupei iš paties skurdžiausio visuomenės sluoksnio, būtent todėl pareiškėjas ir gauta socialinę paramą pagal Paramos nepasiturintiems įstatymo 6 straipsnį, tačiau gaunamos socialinės pašalpos nepakanka ir negali pakakti susimokėti labai didelį nuomos mokestį už butą, nuomojamą iš Savivaldybės.

22.       Pareiškėjas taip pat pastebi, kad prašė bylą nagrinėti uždarame posėdyje, tačiau teismas tokio prašymo netenkino ir, pažeisdamas pareiškėjo teisę į orumą, nagrinėjo bylą viešame teismo posėdyje.

23.       Atsakovai atsiliepime prašo pareiškėjo patikslintą apeliacinį skundą atmesti (III t., b. l. 84–90).

24.       Atsakovai nurodo, kad teismas visiškai pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo ištirti Tvarkos aprašo teisėtumą, nes minėtas aprašas teismui nesukėlė abejonių dėl jo neteisėtumo ir neatitikimo aukštesnės galios teisės aktams.

25.       Pasak atsakovų, Lietuvos Respublikos įstatymai leidžia kiekvienai savivaldybei, atsižvelgiant į jos gyventojų poreikius bei finansines galimybes, numatyti papildomus, nacionalinės teisės neapibrėžtus atvejus, kada tos savivaldybės gyventojai turi teisę į papildomą, įstatymuose nenumatytą socialinę paramą. Atsakovai pažymi, kad kiekvienoje savivaldybėje gali būti visiškai skirtingi atvejai (ar skirtingas subjektų ratas), kurie taikomi tik tos savivaldybės ribose. Atsakovai taip pat pažymi, kad Savivaldybė išskyrė labiausiai pažeidžiamas miesto gyventojų grupes (asmenis, gulinčius slaugos ligoninėse, neturinčius asmens dokumentų, grįžusius iš įkalinimo vietų, neįgaliuosius ir t. t.) bei atvejus (gaisras, sunki liga ir kt.), kada labiausiai reikalinga parama. Savivaldybė, siekdama suteikti paramą gyventojams, kurie dėl objektyvių priežasčių neturi galimybių dirbti ir gauti pajamų, nusprendė šiems asmenims skirti kiek įmanoma didesnį paramos dydį.

26.       Atsakovų nuomone, išlaidos advokato kvalifikacijos egzaminui laikyti niekaip negali būti laikomos minimalių ir būtiniausių asmens poreikių tenkinimu, ypač įvertinant tai, kad minėtas egzaminas gali būti ir neišlaikytas. Dėl didelės nuomos už butą atsakovai pastebi, kad pareiškėjas vienas gyvena dviejų kambarių bute, turi galimybę išsinuomoti mažesnio ploto būstą ir taip mokėti mažesnį nuomos mokestį. Atsakovai pažymi, kad butas pareiškėjui yra nuomojamas ne komercinėmis sąlygomis, t. y. mažesniu nuomos mokesčio dydžiu, nei rinkoje, todėl Tvarkos aprašo papildymas, numatant paramos skyrimą ir už nekomercinėmis sąlygomis išnuomoto būsto nuomą darbingo amžiaus asmenims (nesant neįgalumo ar kitoms aplinkybėms, kurioms esant asmuo neturi galimybių dirbti) bei dar gaunantiems socialinę paramą bendra tvarka, neatitiktų socialinio teisingumo kitų miesto gyventojų atžvilgiu ir nepagrįstai sumažintų paramos dydį labiausiai pažeidžiamoms miesto gyventojų grupėms.

27.       Atsakovai taip pat nurodo, kad mažos asmens pajamos arba asmens bedarbystė nėra ir negali būti laikytinos priežastimi uždaram teismo posėdžiui skirti, nes šios aplinkybės nelaikytinos žeminančiomis asmens orumą. Be to, viešame teismo posėdyje dalyvavo tik teisėjų kolegija ir proceso šalys, t. y. teismo posėdyje nedalyvavo nė vienas pašalinis asmuo.

28.       Atsakovai pažymėjo, kad Savivaldybės taryba, atsižvelgdama į gyventojų poreikius bei interesus, ekonominę bei socialinę situaciją, 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. T-586 patvirtinto naują Vienkartinės piniginės paramos skyrimo tvarkos aprašą (toliau – ir Naujas tvarkos aprašas), kuriame reglamentavo vienkartinę piniginę paramą asmenims, turintiems būsto išlaikymo skolų.

 

Teisėjų kolegija 

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

29.       Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su Kauno miesto savivaldybe 2015 m. spalio 29 d. sudarė Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią pareiškėjas vienas išsinuomojo dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 22–27). Iš Administracijos Socialinės paramos skyriaus byloje esančių raštų matyti, kad pareiškėjas nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo socialinės pašalpos gavėjas, nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. jam buvo nustatyta teisė į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas (I t., b. l. 46–49). Pareiškėjas periodiškai nuo 2001 m. rugsėjo 3 d. buvo įregistruotas darbo biržoje (I t., b. l. 50–51, 98).

30.       2016 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas kreipėsi į Administraciją su prašymu apmokėti visą pareiškėjo skolą už savivaldybei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą (I t., b. l. 84–85). Atsakydamas į šį pareiškėjo prašymą, Administracijos Būsto valdymo skyrius 2016 m. rugsėjo 16 d. raštu nurodė, kad Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos apraše, patvirtintame Savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T-354 nėra numatyti atvejai vienkartinę pašalpą skirti asmenims skoloms už būstą apmokėti (I t., b. l. 86). Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 27 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai, Administracijai bei Administracijos Socialinės paramos skyriui (I t., b. l. 87–90). Administracija pareiškėjo skundžiamu Sprendimu atsakė į minėtą pareiškėjo skundą, nurodydama iš esmės tą patį atsisakymo apmokėti pareiškėjo skolą argumentą, t. y., kad Tvarkos apraše nėra numatyta asmenims skirti pašalpą skoloms už būstą apmokėti (I t., b. l. 91).

31.       Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 9 d. kreipėsi į Administracijos Socialinės paramos skyrių su prašymu paskirti jam socialinę paramą (vienkartinę pašalpą) 386,77 Eur įsiskolinimo už buto nuomą apmokėjimui ir 173,77 Eur už advokatų kvalifikacinio egzamino, kuris įvyks 2017 m. sausio 17 d., laikymą (II t., b. l. 182). Administracijos direktorius, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 11.3 punktu ir atsižvelgdamas į Vienkartinės pašalpos skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. sausio 12 d. posėdžio protokolą Nr. 62-15-01 (toliau – ir Protokolas), skundžiamo Įsakymo 3 punktu pareiškėjui vienkartinės pašalpos neskyrė (II t., b. l. 185). Komisijos Protokole nurodyta, kad buvo nutarta pareiškėjui neskirti vienkartinės pašalpos, nes Tvarkos apraše prašoma pašalpa nėra numatyta (III t., b. l. 8).

32.       2018 m. kovo 30 d. pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 10 d. dar kartą kreipėsi į Administraciją su prašymu skirti maksimalaus dydžio vienkartinę piniginę pašalpą skolai už buto nuomą apmokėti (III t., b. l. 111–113). Pareiškėjas taip pat pateikė Administracijai prašymą sudaryti dokumentą dėl skolos už buto nuomą apmokėjimo dalimis, nurodydamas, kad Savivaldybė yra nustačiusi vienkartinės paramos skyrimo tvarką, kurioje numatyta, kad vienkartinė parama skiriama asmenims turintiems būsto išlaikymo skolų, jei jie yra pasirašę dokumentą dėl skolos apmokėjimo dalimis (III t., b. l. 114).

 

V.

 

33.       Paramos nepasiturintiems įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad piniginė socialinė parama teikiama vadovaujantis socialinio teisingumo ir veiksmingumo principu, t. y. piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius.

34.       Savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką (prašymų-paraiškų priėmimo; trūkstamų dokumentų pateikimo; duomenų apie turtą pateikimo; piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo; prašymus-paraiškas pateikusių asmenų informavimo apie piniginės socialinės paramos skyrimą ar neskyrimą; neteisėtai gautos ar išmokėtos piniginės socialinės paramos išskaičiavimo; paskirtos, bet laiku neatsiimtos piniginės socialinės paramos, taip pat mirus asmeniui, kurio vardu bendrai gyvenantiems asmenims mokama piniginė socialinė parama, arba mirus vienam gyvenančiam asmeniui paskirtos ir iki kito mėnesio po jo mirties neišmokėtos piniginės socialinės paramos išmokėjimo procedūras); pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas; bendruomeninių organizacijų ir (ar) religinių bendruomenių, ir (ar) religinių bendrijų, ir (ar) kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų, ir (ar) gyvenamosios vietovės bendruomenės narių, ir (ar) seniūnaičių, ir (ar) kitų suinteresuotų asmenų pasitelkimo dalyvauti svarstant klausimus dėl piniginės socialinės paramos skyrimo tvarką bei jų teises ir pareigas (Paramos nepasiturintiems įstatymo (2012 m. sausio 1 d. redakcija) 4 str. 2 d. (2014 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XII-1366 redakcija)).

35.       Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 43 punktą (2014 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XII-1367 redakcija) prie savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų yra priskirtas socialinės pašalpos ir kompensacijų, nustatytų Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, teikimas.

36.        Pareiškėjo skundžiamų Sprendimo ir Įsakymo priėmimo metu galiojusio Tvarkos aprašo 3 punkte numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti skiriama vienkartinė pašalpa. Pareiškėjas kelia abejonę dėl šio reguliavimo atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, nes minėtas teisinis reguliavimas neapima situacijos, kurioje yra pareiškėjas. Pareiškėjas, kaip minėta, nurodė, kad jo turtinė padėtis yra itin bloga, pareiškėjui nepavyksta susirasti darbo, jis negali susimokėti įsiskolinimo už buto nuomą, tai pat negali susimokėti už advokatūros egzamino laikymą, o Savivaldybė, vadovaudamasi tuo, kad Tvarkos apraše pareiškėjo atvejis nėra numatytas, atsisakė šioms pareiškėjo reikmėms skirti pašalpą.

37.       Nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. įsigaliojusio Naujo tvarkos aprašo X skyriuje reglamentuojama vienkartinė piniginė parama asmenims, turintiems būsto išlaikymo (taip pat ir Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos) skolų. Naujo tvarkos aprašo 28 punkte nustatyta, kad vienkartinės piniginės paramos dydis – 50 proc. asmens būsto išlaikymo skolos, sumokėtos per praėjusius kalendorinius metus, bet ne daugiau kaip 400 Eur.

 

VI.

 

38.       Paramos nepasiturintiems įstatymas (2012 m. sausio 1 d. redakcija) nustato piniginės socialinės paramos rūšis: socialinę pašalpą; būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas (toliau – kompensacijos) (5 str.). Paramos nepasiturintiems įstatymas detaliai reguliuoja sąlygas, kurioms esant asmuo įgyja teisę į socialinę pašalpą ar teisę į kompensaciją. Minėta, kad Paramos nepasiturintiems įstatymo 4 straipsnio 2 dalis įtvirtina savivaldybės tarybos kompetenciją tvirtinti piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame, be kita ko, nustatomi pagrindai, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė, tikslinė, periodinė, sąlyginė pašalpa; apmokama skola už būstą kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita).

39.       Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T-354, kurio teisėtumą aukštesnės galios teisės aktams prašė ištirti pareiškėjas, nustato socialinės paramos teikimą, kurios teikimo sąlygų nereguliuoja Paramos nepasiturintiems įstatymas, kuris nustato savivaldybės tarybos kompetenciją nustatyti pagrindus, kai socialinė parama gali būti skiriama ir kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais, kurių nebaigtinis sąrašas nurodytas Paramos nepasiturintiems įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Taigi Tvarkos aprašas nustato galimybę gauti papildomą paramą, be tos, kurią garantuoja Paramos nepasiturintiems įstatymas. Tai, kad konkrečiame Tvarkos apraše ginčijamu laikotarpiu nebuvo nustatyti tam tikri vienkartinės pašalpos skyrimo pagrindai, nesudaro pagrindo abejoti šio teisės akto atitikimu aukštesnės galios teisės aktams ir inicijuoti bylos dėl šio normino teisės akto tyrimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais pareiškėjo argumentai yra paneigti.

40.       Akcentuotina ir tai, kad Tvarkos aprašas patvirtintas ir vienkartinės pašalpos skyrimo pagrindai nustatyti vykdant savarankiškąją savivaldybės funkciją. Atsakovo nurodyti motyvai dėl to, kad Tvarkos aprašas priimtas vykdant savarankiškąją savivaldybės funkciją, taigi  atsižvelgiant į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat sudaro pagrindą laikyti nepagrįstu pareiškėjo prašymą inicijuoti norminę bylą dėl šio Tvarko aprašo.  

41.       Pati savivaldos teisės prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Kartu pažymėtina, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negalima atsieti nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

42.       Neturi reikšmės šios bylos išsprendimui pareiškėjo apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ įtvirtintas taisykles, reguliuojančias bylų nagrinėjimo teisme viešumą. ABTĮ 8 straipsnis įtvirtina bendrą taisyklę dėl bylų nagrinėjimo viešumo ir nustato tam tikras išimtis, kai teismo posėdis gali būti uždaras (pvz. žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti). Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą laikydamasis bendro teismo procesui būdingo viešumo principo, minėtų proceso taisyklių nepažeidė, nes nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos aplinkybės, dėl kurių reikėtų taikyti minėtą išimtį.

43.       Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai patikrino atsakovo sprendimų ir veiksmų teisėtumą, proceso teisės normų nepažeidė, todėl naikinti ar keisti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.   

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo R. A. S. patikslintą apeliacinį skundą atmesti.

            Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                 Ričardas Piličiauskas

 

 

 

Veslava Ruskan

 

 

 

Arūnas Sutkevičius