Administracinė byla Nr. A-399-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04126-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. B., L. J., A. Š. ir D. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Druskininkų miesto apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai N. B., L. J., A. Š. ir D. U. skundu kraipėsi į teismą, prašydami: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d.: N. B. – 23 236 Eur (80 229,26 Lt); L. J. – 17 582,95 Eur (60 710,40 Lt); A. Š. – 20 440,51 Eur (70 577 Lt) ir D. U. – 21 465,09 Eur (74 114,68 Lt); 2) priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostata, jog apylinkės teismo teisėjų pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) yra 12,5, ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostata, kad apylinkės teismo teisėjų pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) yra 11,56, yra nesuderinamos su Įstatymo 3 straipsniu (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija), kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai akcentavo, kad nustatant apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientą nebuvo laikytasi proporcingumo principo tarp valdžių ir nepagrįstai apylinkės teismų teisėjų koeficientas yra pats mažiausias. Pareiškėjai nurodė, kad, negaudami žymios dalies atlyginimo, patyrė nuostolius negautų pajamų pavidalu, valstybė neteisėtai naudojosi jiems priklausančia atlyginimo dalimi, palūkanų nemokėjo, todėl, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, prašė priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą, o tenkinus pareiškėjų skundą, prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas įvykdė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą, kuriuo pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas tvirtino, kad prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka.

Atsakovas nurodė, kad teisėjams vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo santykiai. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, todėl, atsakovo teigimu, pagal analogiją turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje.

Atsakovas nurodė, kad prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, todėl reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų miesto apylinkės teismas atsiliepimu į pareiškėjų skundą sutiko su jų skundu ir nurodė, kad įsiskolinimą pareiškėjams turi padengti valstybė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė: pareiškėjai D. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 15 432,38 Eur neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2010 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d.; pareiškėjai N. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 16 280,53 Eur neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2010 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d.; pareiškėjui A. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 14 485,98 Eur neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2010 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d.; pareiškėjai L. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 11 986,41 Eur neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2010 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. Likusią skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Sprendimo vykdymą teismas atidėjo 2016 biudžetiniams metams. Teismas pažymėjo, kad priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą.

Teismas padarė išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi, todėl pareiškėjų teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. laikant, jog apylinkės teismo, kuriame dirba 14 ir mažiau teisėjų, pirmininko pareiginės algos koeficientas – 16,7, o teisėjo – 14,2.

Teismas vadovavosi DK 27 straipsnio 5 dalimi ir CK 1.126 straipsnio 1, 2 dalimis bei atsižvelgęs į tai, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį skundo reikalavimams nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d. pareikšti, nusprendė taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad pareiškėjai neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, teismas ex officio nenustatė pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų skundo dalis dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 24 d. atmestinas.

Apskaičiuodamas pareiškėjams priteistiną neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, teismas vadovavosi Druskininkų miesto apylinkės teismo pateiktomis pažymomis, kuriomis teismas neturėjo pagrindo abejoti, be to, atkreipė dėmesį, kad šių duomenų atsakovas neginčijo.

Teismas aplinkybės, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, nelaikė darančios įtaką bylos baigčiai. Teismas pažymėjo, kad kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2006 m. sausio 16 d., 2005 m. vasario 7 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. rugpjūčio 6 d. nutarimus ir darė išvadą, kad pareiškėjų pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus sureguliuosiančio, įstatymo projekto parengimo ir paties įstatymo priėmimo.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir atmetė pareiškėjų prašymą priteisti 5 procentų metines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir nurodo, kad Seimas, vykdydamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą, kuriuo pavedė Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas daro išvadą, kad, įsigaliojus šiam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir pažymi, kad teismas netyrė ir nenagrinėjo aplinkybių, kurias, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, privalėjo tirti, t. y. nustatyti, ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis, įvairūs valstybės prisiimti įsipareigojimai, susiję su finansine drausme, ir kitos aplinkybės leidžia atidėti kompensavimo mechanizmo reglamentavimą, ar įstatymų leidėjas pagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir kt. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar teisės aktas, kuriuo iki 2015 m. gegužės 15 d. buvo pratęstas terminas nustatyti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, neprieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjai N. B., L. J. ir A. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu, pažymi, kad atsakovas iki šiol nėra sumokėjęs pareiškėjams atlyginimo nepriemokos, nėra patvirtinęs pareiškėjų praradimų kompensavimo mechanizmo, nors kompensavimo mechanizmą turėjo patvirtinti iki 2014 m. gegužės 1 d. Toks Lietuvos Respublikos Vyriausybės neveikimas ir akivaizdus Konstitucinio Teismo sprendimo nevykdymas, kuriuo nepagrįstai delsiama nustatyti kompensavimo mechanizmą, pareiškėjų teigimu, pažeidžia teisėtų lūkesčių principą. Pareiškėjai daro išvadą, kad įstatymų leidėjas bei atsakovas, kuriam buvo pavesta parengti ir pateikti įstatymo projektą, nepagrįstai delsia nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjai turi pagrindą savo pažeistas teises ginti teismine tvarka. Pareiškėjų manymu, jie į teismą galėjo kreiptis bet kada, nelaukdami įstatymo, nustatančio kompensavimo mechanizmą, priėmimo.

Pareiškėja D. U. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas neginčija jai priteistos neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies sumos dydžio ir pagrindo, nenurodo jokių proceso teisės normų pažeidimų ar kitų aplinkybių, kurios pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnį sudarytų pagrindą panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėja pažymi, kad apelianto teiginiai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjos teigimu, teisės aktais negalima nustatyti tokio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė jas ginti teisme. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad atsakovas nepagrįstai ilgai delsia nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą, tuo pažeisdamas pareiškėjos teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų miesto apylinkės teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai – Druskininkų miesto apylinkės teismo teisėjai – kreipėsi į teismą, reikalaudami priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jiems 2009–2013 metais buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2010 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo kiekvienam iš pareiškėjų nuo 2010 m. spalio 25 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų argumentu, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Druskininkų miesto apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjų pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus dėl pareiškėjų teisės kreiptis į teismą, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos (2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjai, paduodami skundą, realizavo atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojamą savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. jiems nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą, nes jie pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Druskininkų miesto apylinkės teismas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija buvo įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų N. B., L. J., A. Š. ir D. U. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.