Civilinės bylos numeris e2A-50-585/2019

                              Teisminio proceso numeris 2-68-3-44118-2017-7

              Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14.; 3.3.1.20.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka,

vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo už akių už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ ieškinį atsakovei J. M. dėl skolos priteisimo, 

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Kapitalo valda“ prašė teismo priteisti iš atsakovės 122,14 Eur skolą, 230,05 Eur delspinigius, 12,21 Eur baudą, 17,40 Eur Gyventojų registro išlaidas, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog UAB „Ūkio banko lizingas“ ir atsakovė pasirašė 2007-02-09 išperkamosios nuomos sutartį Nr. 702575472, pagal kurią atsakovė išperkamosios nuomos būdu įsigijo prekę – mobilųjį telefoną Sony Ericsson Z550i. Atsakovė Sutarties 2.1 punktu įsipareigojo per Sutartyje numatytą 12 mėnesių turto išpirkimo pagal šalių suderintą mokėjimų grafiką ir sąlygas mokėti lizingo įmonei visas mokėjimo grafike numatytas įmokas, vykdyti kitas sutarties sąlygas. Atsakovė nuo 2007-08-15 jokių įmokų už turtą nemokėjo. 2009-03-04 reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 09/03/04-1, sudaryta tarp UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Kapitalo valda“ reikalavimas į atsakovės neįvykdytą prievolę UAB „Ūkio banko lizingas“ buvo perleistas ieškovei.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Skundžiamu sprendimu teismas priteisė iš atsakovės 122,14 Eur skolą, 10,99 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 11,34 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai. Likusioje dalyje ieškinio reikalavimus atmetė.

3.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2007-02-09 pirminė kreditorė UAB „Ūkio banko lizingas“ ir atsakovė J. M. sudarė Išperkamosios nuomos sutartį Nr. 70257472, pagal kurią pradinė kreditorė nuosavybės teise įgijo ir perdavė atsakovei naudotis ir valdyti prekę (mobilųjį telefoną Sony Ericsson Z550i), o atsakovė pradinei kreditorei įsipareigojo per 12 mėnesius sumokėti daikto kainą pagal šalių suderintą grafiką, bei sumokėti kitus sutartimi nustatytus mokesčius. Atsakovė savo įsipareigojimų pagal sutartį tinkamai nevykdė, sumokėjo tik 6 įmokas ir liko skolinga 122,14 Eur sumą už įsigytą prekę. 2009-03-04 UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Kapitalo valda“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovė perėmė skolos iš atsakovės reikalavimo teisę.

4.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovė yra vartotoja, kuri sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties pusė ir turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, į tai, kad ieškovė dėl skolos priteisimo kreipėsi tik po devynerių metų nuo atsakovo įsipareigojimų vykdymo termino pabaigos ir po daugiau nei septynerių metų po reikalavimų perleidimo sutarties pasirašymo su pradiniu kreditoriumi, taip pat į prievolės sumą, kuri yra beveik du kartus mažesnė nei prašoma priteisti delspinigių suma, ir į delspinigių susidarymo laikotarpį (3 767 dienos), ir daro išvadą, kad ieškovės prašomi priteisti delspinigiai yra nepagrįstai dideli. Ieškovė, tiek metų pati delsusi aktyviai ginti savo teises, turi prisiimti sutarties ilgalaikio neįvykdymo pasekmes. Ieškovė nenurodė jokių svarbių priežasčių ir nepateikė pagrįstų paaiškinimų, kodėl tiek metų delsė prisiteisti skolą iš atsakovės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad tinkami ir protingi šioje byloje būtų 0,05 procento dydžio delspinigiai, skaičiuojami iš viso už 180 dienų, kurie sudaro 10,99 Eur sumą (122,14 Eur * 0,05 proc. * 180 dienų).

5.       Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo 12,21 eurų baudą. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis numato, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi, todėl šį reikalavimą atmetė.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Kapitalo valda“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo apeliaciniam skundui pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:

6.1.       Priimtame sprendime priteisiamiems delspinigiams teismas savo iniciatyva pritaikė sutrumpintą 6 mėnesių senaties terminą, senaties terminą teismas turi teisę taikyti tik esant šalies pareiškimui.

6.2.       Tarp šalių buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, o ne vartojimo kredito sutartis, todėl Vartojimo kredito įstatymo nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos.

6.3.       Vartojimo kredito įstatymas buvo priimtas ir įsigaliojo 2011-04-11, įstatymo 41 straipsnyje aiškiai yra nurodyta, kad šio nuostatos netaikomos sutartims, sudarytoms iki 2011 m. balandžio 1 d. Šalių sutartis buvo sudaryta 2007 m., todėl vartojimo kredito įstatymo nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti taikomos.

6.4.       Sutartyje yra aiškiai atskirti bendrą vartojimo kredito kainą sudarantys mokesčiai bei netesybos, taikomos pavėluoto mokėjimo atvejais; vartojimo kredito gavėjas atitinkamai yra informuojamas, iš ko susideda mėnesinės įmokos, bei kokie mokesčiai bus taikomi už vėlavimą.

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

8.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo apeliacinio skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). 

9.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007-02-09 UAB „Ūkio banko lizingas“ ir atsakovė sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. 70257472. Atsakovė tinkamai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų pagal sutartį, todėl pradiniam kreditoriui liko skolinga 122,14 Eur sumą. 2009-03-04 Reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius UAB „Ūkio banko lizingas“ reikalavimo teisę į atsakovės vardu susidariusią skolą perleido UAB „Kapitalo valda“. Atsakovė apie sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį buvo informuota.

10.       Pirmosios instancijos teismas šalis siejančius santykių įvertino kaip vartojimo kredito teisinius santykius. Apeliantė pateiktame apeliaciniame skunde su tokiu teisinių santykių vertinimu nesutinka. Apeliantės vertinimu atsakovė negali būti laikoma vartotoja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos. Išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties tikslas – sumokėjus visas sutartyje nurodytas įmokas įgyti nuosavybės teisę į sutarties dalyku esantį daiktą. Šios sutarties pagrindu kredito gavėjas pagrįstai tikisi padengęs daikto vertę ir įvykdęs kitus sutartyje numatytus papildomus mokėjimus (už naudojimąsi paskolintomis lėšomis ir pan.) įsigyti nuosavybėn konkretų daiktą. Išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartimi mokamas įmokas vertinant ne kaip priemonę įsigyjamo daikto vertei ir papildomiems mokėjimams padengti, o kaip nuomos mokestį už naudojimąsi kredito gavėjui perduotu turtu, jis iš esmės negautų to, ko pagrįstai tikėjosi, prisiimdamas sutartinius įsipareigojimus (sutartyje nustatyta turto perėjimo nuosavybės teise sąlyga). Išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties atveju vyraujantis yra kredito gavėjo interesas įgyti į sutarties dalyką nuosavybės teisę – ne tik jį valdyti ir juo naudotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011; 2018-11-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-428-695/2017). Įvertinus nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai kvalifikavo šalis siejusius teisinius santykius.

11.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas sutartines netesybas sumažino nepagrįstai, turėjo būti priteista visa reikalaujama suma. Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pritaikydamas senaties terminą apeliantės prašomiems priteisti delspinigiams pažeidė įstatymo reikalavimus, nes senaties terminas byloje taikomas tik esant šalies prašymui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, jog atžvilgiu buvo priimtas teismo sprendimas už akių, todėl teismui prašymo dėl ieškinio senaties taikymo pateikta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas nesant pareikšto prašymo dėl ieškinio senaties taikymo, priimdamas skundžiamą sprendimą negalėjo jos taikyti.

12.       Nagrinėjamu atveju sprendžiant ginčą dėl vartojimo teisinių santykių, svarbu atkreipti dėmesį į kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

13.       Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė nurodo, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos, nes šis įstatymas priimtas 2011-04-11, kai tuo tarpu išperkamosios nuomos sutartis sudaryta dar 2007-02-09. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka. Tačiau pažymėtina, jog teismo teisė mažinti netesybų dydį yra numatyta ne tik Vartojimo kredito įstatyme, bet ir kituose įstatymuose. Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2 dalimi nustatyta, jog jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pagal Civilinio kodekso 6.258 straipsnio 3 dalį, jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (Civilinio kodekso 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2dalis). Sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).

14.       Apeliantės vertinimu byloje nėra pagrindo mažinti priskaičiuotą delspinigių dydį, nes atsakovė ilgą laiko tarpą nevykdo turimų įsipareigojimų, nebendrauja ir nebendradarbiauja, Nurodo, jog apeliantė dėjo maksimalias pastangas išieškoti skolą iš atsakovės neteisminiu būdu. Iš bylos duomenų matyti, jog apeliantė dėl skolos priteisimo kreipėsi tik po daugiau nei devynių metų nuo atsakovės įsipareigojimų vykdymo termino pabaigos ir po daugiau nei septynerių metų po reikalavimų perleidimo sutarties pasirašymo su pradiniu kreditoriumi. Apeliantė nenurodė jokių papildomų aplinkybių, patvirtinančių pagrįstą jos lūkestį dėl atsakovės atsiskaitymo nesikreipus į teismą. Tokį ilgą laiko tarpą delsiant kreiptis į teismą atsakovės skola tik didėjo, nes už kiekvieną dieną yra skaičiuojami delspinigiai. Kreipimosi į teismą dieną prašomos priteisti netesybos skolą viršija daugiau nei du kartus. Akivaizdu, kad tokio dydžio netesybos negali būti laikomos pagrįstomis ir protingomis, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti sutartimi nustatytų delspinigių dydžio pagrįstumą mažinant delspinigių dydį. Juo labiau jokių įrodymų dėl nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog dėl negrąžintos skolos apeliantė patyrė didesnius nuostolius negu pirmosios instancijos teismo priteista suma, UAB „Kapitalo valda“ apeliantė nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog ieškovės prašoma priteisti delspinigių suma yra akivaizdžiai per didėlė, todėl pagrįstai sumažino prašomų priteisti delspinigių dydį.

15.       Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė taip pat ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nepriteisė apeliantei 12,21 Eur baudą už netinkamą prisiimtų prievolių vykdymą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nurodė, jog tokios baudos priteisimas yra tiesiogiai susiję su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku, todėl papildomas jų nustatymas laikytinas prieštaraujančiu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog net nagrinėjamoje byloje netaikant Vartojimo kredito įstatymo nuostatų, teismui išlieka teisė spręsti dėl netesybų, baudų, delspinigių priteisimo iš vartotojo, kuris yra silpnesnioji šalis vartojimo teisiniuose santykiuose. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš atsakovės 10,99 Eur dydžio delspinigius, baudos priteisimas už netinkamą sutarties vykdymą yra įskaitomas į priteistų delspinigių sumą ir atskirai nepriteisiama.

16.       Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmos instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

17.       Apeliacinės instancijos teismas pateiktą apeliacinį skundą byloje atmetė. Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tai šaliai kurios naudai priimamas sprendimas. Kadangi apeliantės apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl teismas nepriteisia apeliantei jos bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r ė :

        ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

        Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

        Teisėjai         Vytautas Zelianka