Civilinė byla Nr. e2A-245-803/2021 

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.20.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,FIMITEKS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „FIMITEKS“ pareiškimą dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, biudžetinė įstaiga Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teismas

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „FIMITEKS“ kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu priklauso (duomenys neskelbtini), esantys nekilnojamieji daiktai, t. y. 26 garažai, sargo namelis, pastogė, sandėlis ir kiemo statiniai (2 metaliniai vartai ir tvora). Pareiškėjos teigimu, ji nurodytą nekilnojamąjį turtą 1995 metais įgijo iš UAB „Griflit“ ir nuo to laiko nepertraukiamai, atvirai valdo-naudoja, tačiau savo nuosavybės teisių įregistruoti negali, nes nepateikti dokumentai. Pareiškėja pažymėjo, kad garažų statymo metu (1993 metais), jų statyboms nebuvo reikalingi statybos leidimai, todėl UAB „Griflit“ garažus pastatė teisėtai, vėliau garažai buvo inventorizuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

2.       Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra.

3.       Suinteresuoti asmenys BĮ Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir BĮ Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškimą atmesti.

4.       Suinteresuoti asmenys nurodė, kad pareiškėjos nurodomi statiniai gali tapti privačios nuosavybės teisės objektais, jeigu jie suformuoti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau pareiškėja nepateikė dokumentų (statybos projektų, statybos leidimų, statinių priėmimo naudoti aktų, duomenų apie statinių statybai suteiktą žemės sklypą), patvirtinančių, kad statiniai pagrįstai įvesti į eksploataciją ir perduoti pareiškėjai. Anot suinteresuotų asmenų, būtent pareiškėjai tenka pareiga įrodyti statinių pastatymo teisėtumą. Suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad pareiškėjos pateikti įrodymai patvirtina, jog automobilių stovėjimo aikštelė buvo suteikta tik laikinai eksploatacijai. Be to, Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 5 d. sprendimu leista pareiškėjai išnuomoti žemės sklypą 3 metams be teisės statyti ir rekonstruoti, t. y. laikinoje aikštelėje nebuvo leista statyti jokių statinių. Suinteresuoti asmenys atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėja yra tik statinių naudotoja, o ne valdytoja.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjos UAB „FIMITEKS“ pareiškimą atmetė.

6.       Teismas sprendė, kad pareiškėjos pareiškime nurodyti nekilnojamojo turto objektai, į kuriuos ji prašė nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą, jai yra perleisti įvairių (tačiau konkrečiai nenustatytų-neidentifikuotų) civilinių teisinių sandorių pagrindu, dėl to nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja įgijo nuosavybės teisę į pareiškime nurodytus statinius įgyjamosios senaties būdu.

7.       Teismas nustatė, kad:

7.1. Vilniaus miesto valdybos 1991 m. liepos 3 d. potvarkio Nr. 984V-1 3 punktu leista uždarajai akcinei bendrovei „Griflit“ apie 1,2 ha teritorijoje šalia Justiniškių gyvenamojo rajono, pažymėtoje pridedamoje miesto plano ištraukoje raudonomis linijomis ir skaičiais 1-8, projektuoti ir įrengti laikiną mokamą automobilių stovėjimo aikštelę (iki šiaurinio apvažiavimo magistralės statybos pradžios, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams);

7.2. Vilniaus miesto valstybinė statybos-architektūros inspekcija 1993 m. sausio 21 d. leidimu Nr. KP-93-01 leido užsakovui UAB „Griflit“ vykdyti automobilių stovėjimo aikštelės Justiniškių-Pašilaičių rajone statybos darbus ūkio būdu. Vilniaus miesto mero 1993 m. kovo 8 d. potvarkiu Nr. 106 pastatytai automobilių stovėjimo aikštelei priimti eksploatuoti sudaryta priėmimo komisija, taip pat nurodyta, kad, patvirtinus aikštelės priėmimo aktą, objektą priimti į UAB „Griflit“ balansą. Sudarytos komisijos 1993 m. kovo 17 d. akte nurodyta, kad komisija nustatė, jog UAB „Griflit“ automobilių stovėjimo aikštelė laikinai eksploatacijai galima. Komisija taip pat nurodė, jog aikštelės nuolatinei eksploatacijai reikia atlikti šiuos darbus: a) baigti asfaltuoti aikštelę, b) atlikti aikštelės žymėjimo darbus, c) sutvarkyti aikštelės ir teritorijos apie ją gerbūvį pagal projektą, d) įrengti atsarginį išvažiavimą, e) sutvarkyti privažiavimą prie aikštelės, f) baigti įrengti sargo namelį, g) kitus darbus įvykdyti pagal projektą;

7.3.  1995 m. gegužės 2 d. sutartimi prekybos namų „Griflit“ prezidentas J. F. ir individualios įmonės „G. M.“ prezidentas G. M. susitarė, kad, be kita ko, F. F. nuo sutarties pasirašymo momento perduoda visą valdymą su nuosavybės teise pusę automobilių aikštelės, kuri priklausė UAB „Griflit“ Pašilaičių rajone. Sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad aikštelė visiškai pereina į įmonės „G. M.“ nuosavybę;

7.4. G. M. personalinė įmonė 1996 m. gegužės 30 d. raštu prašė Vilniaus miesto savivaldybės pratęsti automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini)nuomos sutartį GM įmonės vardu, nes aikštelė buvo įrengiama bendromis lėšomis su UAB „Griflit“ ir tarpusavio sutarties pagrindu perduota „GM“ įmonės žinion. Be to, nurodytu raštu G. M. personalinė įmonė įsipareigojo vykdyti visus aikštelės eksploatavimo reikalavimus ir savivaldybės pareikalavimu perduoti žemės sklypą savivaldybei;

7.5. Vilniaus miesto valdyba 1996 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 1429V nusprendė: 1) nustatyti, kad G. M. personalinės įmonės automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini) sklypas yra 11 972,6 kv. m dydžio; 2) leisti išnuomoti žemės sklypą trejiems metams (be teisės statyti ir rekonstruoti); 3) patvirtinti sklypo naudotojui išduodamą pažymą apie sklypo nuomininko žemės naudojimo teisės apribojimus;

7.6.  2003 m. spalio 22 d. įmonės pertvarkymo aktu G. M. įmonė pertvarkyta į UAB „Gerontijus“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini) (ankstesnis kodas (duomenys neskelbtini)), įregistravimo data 1993 m. birželio 29 d. Iš pateikto 2006 m. rugpjūčio 16 d. pažymėjimo matyti, kad pareiškėjos įmonė UAB „Fimiteks“, kurios kodas 120423980 (ankstesnis kodas 2042398), įregistruota 1991 m. vasario 28 d.;

8.       Teismo vertinimu, nurodytos faktinės aplinkybės, jų chronologinė seka, taip pat pareiškėjos (jos atstovų) žodiniai paaiškinimai teismo posėdžių metu, patvirtina faktinę aplinkybę, kad ginčo statinius 1992-1993 metais ūkio būdu pastatė UAB „Griflit“ ir kad vėliau šie statiniai (be kita ko, vykdant 1995 m. gegužės 2 d. sutartį) kartu su stovėjimo aikštele perduoti pareiškėjos įmonei – būtent taip nurodyta ir 1995 m. gegužės 2 d. sutarties padarytame prieraše (kad G. M. nusprendė automobilių stovėjimo aikštelę (iš pareiškėjo procesinės pozicijos darytina išvada, kad kartu su aikštelėje esančiais statiniais) perduoti uždarajai akcinei bendrovei „Fimiteks“).

9.       Teismo vertinimu, nustatyta faktinė aplinkybė, kad ginčo statinius ūkio būdu pastatė UAB „Griflit“, ir kad šie statiniai vėliau pagal įvairius civilinius teisinius sandorius buvo perleisti pareiškėjai, paneigia galimybę konstatuoti, kad šiuos statinius pareiškėjas įgijo būtent pagal įgyjamąją senatį.

10.       Teismas nurodė, kad nors bylos teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjos atstovai ir sutiko, kad šioje byloje būtų sprendžiama ir dėl pareiškėjos nuosavybės teisių į ginčo statinius nustatymo-konstatavimo kitais teisiniais pagrindais (pavyzdžiui, kad būtų nustatomas daiktų valdymo faktas arba jų valdymo nuosavybės teisėmis juridinę reikšmę turintis faktas), tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nurodyti faktai gali būti nustatomi tik tuo atveju, kai pareiškėja negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

11.       Teismas sprendė, kad neturi pagrindo preziumuoti, kad pareiškėja iš tikrųjų neturi išlikusių dokumentų, patvirtinančių jam perleistas teises į ginčo statinius (pavyzdžiui, kaip tai nurodyta 1995 m. gegužės 2 d. prieraše) ir (arba) kad tie dokumentai negali būti atkurti. Teismo nuomone, kadangi faktinės aplinkybės (dėl išlikusių ar neišlikusių dokumentų) nebuvo nagrinėjamos-įrodinėjamos šios bylos teisminio nagrinėjimo metu, be to, šios aplinkybės išeina už pareikštų reikalavimų ribų (dėl šių aplinkybių suinteresuoti asmenys neturėjo galimybių teikti savo atsikirtimų ar įrodymų), tai priimdamas šį sprendimą teismas vis dėlto nesiima viršyti pareikštų reikalavimų ribų ir spręsti dėl pareiškėjos nuosavybės teisių į ginčo statinius nustatymo kitokiais teisiniais pagrindais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12.       Pareiškėja UAB „FIMITEKS“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 28 d. sprendimo, prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškime išdėstytą prašymą patenkinti visiškai; priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, solidariai pareiškėjai UAB „Fimiteks“ šioje civilinėje byloje jos patirtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas, kadangi pareiškėjos bei šių dviejų suinteresuotų asmenų suinteresuotumas šios civilinės baigtimi yra skirtingas. Nurodo šiuos esminius argumentus:

1.1.                      teismas pateiktus įrodymus analizavo ir vertino neteisingai. Pareiškėja pateikė į bylą, be kita ko, ir Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išduotą 2006m. rugpjūčio 18 d. išrašą, kuris patvirtina, kad Nekilnojamojo turto registre adresu: (duomenys neskelbtini), statusas – nevisiškai sutvarkyti duomenys, įregistruotas nekilnojamasis turtas – nekilnojamieji daiktai: 29 pastatai bei kiemo statiniai (viso 30 statinių). Daiktinės teisės neįregistruotos, tačiau visų 30 statinių naudotojas – UAB „Fimiteks“. Tuo tarpu teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėjos teigimu, ji nurodytą nekilnojamąjį turtą 1995 metais įgijo iš UAB „Griflit“ ir nuo to laiko nepertraukiamai, atvirai valdo-naudoja, tačiau savo nuosavybės teisių įregistruoti negali, nes nepateikti dokumentai. Pareiškėja tokiam teiginiui nepritaria, kadangi pareiškėja neteigė ir neįrodinėjo, jog 30 statinių (t. y. 26 garažus, sargo namelį, pastogę, sandėlį ir kiemo statinius, kuriuos sudaro 2 metaliniai vartai bei tvora) pareiškėja įgijo iš UAB „Griflit“, taip pat pareiškėja neteigė ir neįrodinėjo, jog nurodytus statinius ji įgijo 1995 metais;

1.2.                      pareiškėja pateikė į bylą 1995 m. gegužės 2 d. UAB „Griflit“ prezidento J. F. bei tuometinės individualios įmonės „G.M.“ prezidento G. M. (individualios įmonės „G.M.“ savininkas ir UAB ,,FIMITEKS“ vienintelis steigėjas bei akcininkas – tas pats fizinis asmuo G. M.) pasirašytą sutartį, kuria šalys susitarė dėl automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), perėjimo IĮ „G.M.“ nuosavybėn (Sutarties 1.3 punktas). Sutarties turinyje nėra užuominos apie nurodytus 30 statinių, todėl teiginys apie statinių perėjimą į pareiškėjos nuosavybę Sutarties, pasirašytos 1995 metais, pagrindu, nėra pagrįstas ir teisingas, kadangi visiškai neatitinka tikrovės. Pareiškėja net nebuvo Sutarties šalimi;

1.3.                      1995 m. sutarties prieraše, priešingai nei kad nurodo teismas, apie statinius nėra pateikta jokių duomenų. Šį prierašą asmeniškai surašė tuometinės IĮ „G.M.“ prezidentas G. M.. Prezidentas G. M. nusprendė perduoti į UAB ,,FIMITEKS“ balansą automobilių stovėjimo aikštelę, nurodęs, kad sutartis yra aikštelės ir priėmimo-perdavimo aktas. Tiek Sutartyje, tiek Sutarties prieraše kalbama tik apie automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), perdavimą. Duomenų apie pareiškėjos įsigijimą (perėmimą) nurodytų 30 statinių nei Sutartyje, nei Sutarties prieraše nėra, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjo procesinės pozicijos sprendė, kad kartu su aikštelėje esančiais statiniais G. M. nusprendė automobilių stovėjimo aikštelę perduoti UAB „Fimiteks“. Teismas nepaaiškino, kuo pasireiškė pareiškėjos procesinė pozicija, kuria remiantis teismas padarė tokią išvadą, kuri neparemta jokiais objektyviais duomenimis;

1.4.                      pareiškėja nurodytą 1995 metų Sutartį pateikė teismui, kad pagrįsti savo pareiškimo teiginius, jog tuometinė IĮ „G.M.“ 1990-1995 metais turėjo glaudžius verslo ryšius su UAB „Griflit“, kuriai Vilniaus miesto valdybos 1991 m. liepos 3 d. potvarkiu Nr. 984V-1 „Dėl žemės sklypų skyrimo įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“ buvo leista apie 1,2 ha teritorijoje šalia Justiniškių gyvenamojo rajono, pažymėtoje miesto plano ištraukoje raudonomis linijomis ir skaičiais 1-8, projektuoti ir įrengti laikiną mokamą automobilių stovėjimo aikštelę. O Vilniaus miesto valstybinė statybos-architektūros inspekcija 1993 m. sausio 21 d. leidimu Nr. KP-93-01 leido užsakovui UAB „Griflit“ vykdyti automobilių aikštelės Justiniškių-Pašilaičių rajone statybos darbus ūkio būdu. Pareiškėja procesiniuose dokumentuose ir teismo proceso metu paaiškino, kad tie ryšiai pasižymėjo tuo, jog minėtos automobilių aikštelės įrengimą finansavo ir IĮ „G.M.“, ir pareiškėja. Pareiškėja taip pat paaiškino ir tai, kad nurodytų 30 statinių, kurie išsidėsto minėtoje automobilių aikštelėje, visi statybos darbai buvo finansuojami ne UAB „Griflit“ lėšomis, o išimtinai UAB „Fimiteks“ jėgomis bei lėšomis, nors visi dokumentai, susiję su automobilių aikštele ir jos įteisinimu, buvo išduodami įmonei UAB „Griflit“. Dėl šios priežasties būtent UAB „Griflit“ vardu ir buvo tvarkoma visa dokumentacija, susijusi su automobilių aikštelės įrengimu, jos priėmimu eksploatuoti, po to pilnu jos perėjimu į IĮ „G.M.“ nuosavybę;

1.5.                      į bylą nėra pateikta jokio įrodymo, iš kurio būtų galima spręsti ir sutikti, kad nustatyta faktinė aplinkybė, kad ginčo statinius ūkio būdu pastatė UAB „Griflit“ ir kad šie statiniai vėliau pagal įvairius civilinius teisinius sandorius buvo perleisti pareiškėjai, kas teismo vertinimu, paneigia galimybę konstatuoti, kad šiuos statinius pareiškėja įgijo būtent pagal įgyjamąją senatį. Nesuprantama, kokių duomenų pagrindu teismas minėtą išvadą padarė. Minėta, kad 1995 m. Sutartis visiškai neįrodo, kad 30 statinių buvo perleisti pareiškėjai, taip pat iš Sutarties teksto negalima nuspręsti, jog ginčo statinius ūkio būdu pastatė UAB „Griflit“;

1.6.                      nurodytų statinių priklausomumą būtent pareiškėjai patvirtina į bylą pateikti dokumentai: 1) 1993 m. liepos 28 d. pažymėjimas 1-3809, kurį išdavė Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus teritorinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“, kuriame įrašyta, kad sklype, (duomenys neskelbtini), teritoriniame inventorizacijos biure registruoti UAB „Fimiteks“ vardu garažai, kurių bendra kaina – 450000 rublių; 2) 1993 m. liepos 28 d. notaro draudimas, kuriuo UAB „Fimiteks“ draudžiama perleisti automobilių stovėjimo aikštelę su garažais; 3) 2006 m. liepos 27 d. notaro liudijimas, kuriuo panaikintas draudimas ir leidžiama UAB „Fimiteks“ disponuoti įkeistu turtu: automobilių stovėjimo aikštele su garažais; 4) Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išduotas 2020-01-31 išrašas, kurio turinys (žr.7 punkto 7.1-7.17 papunkčiai) įrodo, kad aukščiau nurodytų dokumentų pagrindu nuo 1993-08-16 buvo įregistruota hipoteka visiems automobilių aikštelėje esantiems statiniams, tuo pačiu ir dvidešimt šešiems garažams. Taigi jau 1993 metais pareiškėja visais nurodytais statiniais naudojosi ir juos valdė, tačiau dėl to, kad visi dokumentai buvo išduoti ir tvarkomi UAB „Griflit“ vardu, pareiškėja, stokodama teisinio pagrindimo, negalėjo jų įregistruoti kaip nuosavą nekilnojamąjį turtą;

1.7.                      pareiškėja neturi jokių išlikusių dokumentų, taip pat pareiškėja neturi ir jokios galimybės tokius dokumentus atkurti ar kokia kita tvarka ir/ar būdu juos gauti, kurie patvirtintų, kad visų 30 statinių statybos darbų finansavimą atliko pareiškėja. Dėl to, jog automobilių aikštelės statybai ir įteisinimui visus reikalingus dokumentus gaudavo UAB „Griflit“, todėl juos ir tvarkė savo vardu, tačiau būdama sąžininga ir dora pareiškėjos verslo partnerė, niekuomet į tuos 30 statinius nepretendavo, ir neįregistravo jokių teisių į juos, kaip matyti iš dviejų Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išduotų išrašų, kuriuos pareiškėja pateikė į bylą. Be to, pareiškėja pateikė į bylą UAB „Griflit“ prezidento J. F. 2006 m. liepos 17 d. parengtą, pasirašytą ir adresuotą UAB „Fimiteks“ prezidentui G. M. pareiškimą, kuriame J. F. nurodė, jog visa automobilių aikštelė perduota su garažais iš Griflit–Fimiteksui. Tokiu būdu UAB „Griflit“ vadovas eilinį kartą pažymėjo, kad jokių reikalavimų į garažus neturi.

2.       Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliantės UAB „FIMITEKS“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

2.1.                      apeliantė nepagrįstai nesutinka su teismo išvada, kad iš pareiškėjos procesinės pozicijos darytina išvada, kad kartu su aikštelėje esančiais statiniais G. M. nusprendė automobilių stovėjimo aikštelę perduoti UAB „FIMITEKS“, kadangi apeliantės pateiktame pareiškime teismui nurodoma: „1995 m. gegužės 2 d. UAB „Griflit“ prezidentas J. F. ir tuometinės individualios įmonės „G. M.“ prezidentas G. M. pasirašė Sutartį, kurioje (be kitų nuostatų) šalys susitarė ir tai, kad nurodyta automobilių stovėjimo aikštelė pilnai pereina į įmonės „G. M.“ nuosavybę. Svarbu pažymėti, kad UAB „Griflit“ prezidentas J. F. 2006 m. liepos 17 d. parengė ir pasirašė adresuojamą UAB „FIMITEKS“ prezidentui G. M. pareiškimą, kuriame (be kitų pozicijų) patvirtino, jog visa automobilių aikštelė perduota su garažais iš Griflit – Fimiteksui.“ Taip pat pareiškime teigiama, kad tiek individualios įmonės „G. M.“, tiek UAB „Gerontijus“ ir UAB „FIMITEKS“ vienintelis steigėjas bei akcininkas – fizinis asmuo G. M.;

2.2.                      pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektu. Tai - teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka atsiradęs daiktas. Nekilnojamasis daiktas gali atsirasti kaip naujo daikto sukūrimas ar esamo daikto rekonstrukcija statybos būdu (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje. byloje Nr. 3K-3-514/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2006, yra išaiškinęs, kad statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Savavališka statyba yra pažeidžiamas CK 4.253 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka;

2.3.                      jeigu daiktas sukurtas statybos būdu, tai jam keliami reikalavimai kaip nekilnojamajam daiktui atsižvelgiant ne tik į bendruosius nekilnojamiesiems daiktams keliamus reikalavimus, bet ir į keliamus reikalavimus pagal statybos norminius aktus. Statiniai, kaip nekilnojamieji daiktai, yra nekilnojamojo turto kadastro objektai, jie formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Kai statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei valdymo, t.y. nėra CK 4.68 – 4.71 str. nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008);

2.4.                      laikinoje automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), nebuvo leista statyti jokių statinių. Pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių statinių (minėtų aukščiau pastatų – garažų, pastato – sargo namelio, pastato pastogės, pastato – sandėlio, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini)) statybos teisėtumą, yra pagrindas manyti, kad šių statinių statybos neteisėtos. Nesant duomenų apie tai, kad minėti statiniai buvo sukurti ir įteisinti įstatymo nustatyta tvarka, statiniai nuo jų sukūrimo pradžios laikytini savavališkais ir negali būti laikomi daiktinių teisių objektais, o jų valdymas negali būti laikomas sąžiningu ir teisėtu. Taigi kiek besitęstų tokių daiktų valdymas, jų valdytojui negalima pripažinti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu. Iš pareiškėjos pateiktų Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad pareiškėja nuo 1993-06-30 yra tik minėtų pastatų naudotoja, o ne valdytoja;

3.       Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

3.1.                      pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyręs bei įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teisingai išaiškino ir nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su pagrindiniu apeliantės reiškiamu prašymu, taip pat motyvuotai savo sprendime nurodė priežastis, dėl kurių apeliantei negali būti nustatyta nuosavybės teisė į 26 garažus, sargo namelį, pastogę, sandėlį ir kiemo statinius, (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį;

3.2.                      dalis apeliaciniame skunde nurodytų argumentų yra išskirtinai susiję su apeliantės išdėstyta pozicija dėl statinių, į kuriuos ji ketino įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, sukūrimo. VĮ Turto bankas šiuo atveju nėra tiesiogiai susijusi su ginčo objektais ir apie juos jokių duomenų neturi, todėl papildomai pasisakyti dėl pateikto apeliacinio skundo argumentų neturi pagrindo;

3.3.                      teismas teisingai taikė ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialines ir procesines teisės normas, susijusias su apeliantės byloje reiškiamais prašymais, taip pat visapusiškai ir pilnai ištyręs byloje esančius įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

4.       Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

4.1.                      CK 4.69 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007, 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011);

4.2.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7- 67/2011);

4.3.                      remiantis Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko duomenimis žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre registruotiems statiniams nėra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre;

4.4.                      apeliantė nutyli apie Vilniaus miesto valdybos 1991 m. liepos 3 d. potvarkiu Nr. 984V-1 „Dėl žemės sklypų skyrimo įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“ nustatytą 5 metų terminą, kuriam buvo suteikta teisė projektuoti ir įrengti laikiną mokamą automobilių stovėjimo aikštelę, t. y. kad Vilniaus miesto valdybos 1991 m. liepos 3 d. potvarkio Nr. 984V-1 „Dėl žemės sklypų skyrimo įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“ 3 p. buvo leista apie 1,2 ha ploto teritorijoje šalia Justiniškių gyvenamojo rajono projektuoti ir įrengti laikiną mokamą automobilių stovėjimo aikštelę (iki šiaurinio apvažiavimo magistralės statybos pradžios), bet neilgiau kaip penkeriems metams. Vilniaus miesto mero 1993 m. kovo 8 d. potvarkio Nr. 106 „Dėl komisijos automobilių stovėjimo aikštelei tarp Justiniškių ir Pašilaičių mikrorajonų priimti eksploatuoti sudarymo“ 1 p. buvo nuspręsta sudaryti komisiją aikštelei priimti eksploatuoti, o šios komisijos 1993 m. kovo 17 d. Akte konstatuojama, kad aikštelė laikinai eksploatacijai galima. Taigi iš pareiškėjos pateiktų įrodymų akivaizdu, jog automobilių stovėjimo aikštelė buvo suteikta tik laikinai eksploatacijai, o vertinant šių pastatų valdymo teisėtumą būtina atsižvelgti ir į tai, ar minėti statiniai buvo pastatyti teisėtai;

4.5.                      tiek pareiškėjos į bylą pateikto Vilniaus miesto valdybos 1991 m. liepos 3 d. potvarkio Nr. 984V-1 „Dėl žemės sklypų skyrimo įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“ 3 punkte nurodyta, kad <...>Leisti uždarajai akcinei bendrovei „Griflit“ apie 1,2 ha teritorijoje šalia Justiniškių gyvenamojo rajono, pažymėtoje pridedamoje miesto plano ištraukoje raudonomis linijomis ir skaičiais 1-8, projektuoti ir įrengti laikiną mokamą automobilių stovėjimo aikštelę (iki šiaurinio apvažiavimo magistralės statybos pradžios, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams)<...>, tiek Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2020 m. sausio 31 d. išrašo 11 punkte nurodyta, kad <...> 1999 m. Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamento miesto ūkio skyriaus ir G. M. sutartis, leidžianti pastarajam „Laikinai (iki 2007 m) naudotis...aikštele“. Atsižvelgiant į tai manytina, kad tiek apeliantei, tiek kitiems asmenims valstybinė žemė buvo perduota laikinai naudoti aikštelę;

4.6.                      atsižvelgiant į tai, kad apeliantė nepateikė dokumentų, patvirtinančių statinių, esančių (duomenys neskelbtini), statybos teisėtumą (statybos projektų, leidimų statyti pastatus, statinių priėmimo naudoti aktų, duomenų apie statinių statybai suteiktą, žemės sklypą, manytina, kad šių statinių statybos yra neteisėtos, o nesant duomenų apie tai, kad minėti statiniai buvo sukurti ir įteisinti įstatymų nustatyta tvarka, statiniai nuo jų sukūrimo pradžios laikytini savavališkais ir negali būti laikomi daiktinių teisių objektais, o jų valdymas negali būti laikomas sąžiningu ir teisėtu;

4.7.                      remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, apeliantė nuo 1993 m. birželio 30 d. yra tik minėtų pastatų naudotoja, o ne valdytoja, taip pat valstybinė žemė, kurioje yra apeliantės nurodomi statiniai, buvo suteikta tik laikinam naudojimui;

4.8.                      apeliantė neįrodė esant visų CK 4.68 - 4.71 straipsniuose numatytų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti būtinų sąlygų, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 28 d. sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas, teismas aiškiai motyvavo ir pagrindė savo motyvus ir aiškiai nurodė, kokiais motyvais pareiškėjos pareiškimas yra netenkinamas, todėl nėra pagrindo jo panaikinimui.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5.       Byloje kilo ginčas, ar nekilnojamieji daiktai: 26 garažai, sargo namelis, pastogė, sandėlis ir kiemo statiniai (2 metaliniai vartai ir tvora) gali būti pripažinti UAB „FIMITEKS“ nuosavybe įgyjamosios senaties pagrindu.

6.       Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011).

7.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

8.       UAB „FIMITEKS“ prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu jai priklauso (duomenys neskelbtini) mieste esantys šie nekilnojamieji daiktai: 1) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 1G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,53 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 2) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 2G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,49 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 3) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 3G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,58 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 4) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 4G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,58 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 5) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 5G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,55 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 6) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 6G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,55 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 7) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 7G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,49 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 8) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 8G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,56 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 9) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 9G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,55 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 10) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 10G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,58 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 11) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 11G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,58 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 12) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 12G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,49 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 13) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 13G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,53 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 14) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 14G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,42 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 15) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 15G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,49 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 16) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) žymėjimas – 16G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,58 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 17) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) žymėjimas – 17G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,49 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 18) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 18G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,49 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 19) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 19G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,55 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 20) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 20G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,55 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 21) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 21G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,47 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 22) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) žymėjimas – 22G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,49 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 23) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 23G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,49 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 24) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 24G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,53 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 25) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 25G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,49 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 26) pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 26G1b, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 17,49 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 27) pastatas sargo namelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 28H1p, statybos pabaigos metai – 1993, bendras plotas – 10,36 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 28) pastatas – pastogė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 27I1b, statybos pabaigos metai – 1993, užstatytas plotas – 27 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 29) pastatas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas – 29I1m, statybos pabaigos metai – 1992, užstatytas plotas – 17 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04; 30) kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai (metaliniai vartai 2 vnt., tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų fiksavimo data – 1993-06-04.

9.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad visų išvardytų pastatų bei kiemo statinių (iš viso 30 statinių) Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės neįregistruotos, tačiau, apeliantės nuomone, pateiktas į bylą Nekilnojamojo turto registro išrašas (4.1. punktas Nuosavybė) patvirtina, kad visų 30 statinių naudotojas – UAB „FIMITEKS“, o jų įregistravimo pagrindas: Nepateikti dokumentai, 1993-06-24, Nr. įrašas galioja: Nuo 1993-06-30. 

10.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu apeliantės argumentu, nes aplinkybė, kurią ji pati nurodė dėl statinių naudojimo ir dėl neįregistruotų daiktinių teisių, paneigia valdymo kaip daiktinės teisės faktą. Pagal CPK 531 straipsnį, pareiškėjas turi įrodyti ne naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais faktą, bet valdymo sąžiningumą, teisėtumą, atvirumą ir nepertraukiamumą.

11.       Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnį Nekilnojamojo turto registro paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teises bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikti oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis. Kasacinio teismo konstatuota, kad turto registracija viešame registre atlieka visų pirma teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010).

12.       Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs iš esmės dėl sukurtų statybos būdu nekilnojamųjų daiktų: garažų, kurie yra monolitinio bloko, sargo namelio, pastatyto iš plytų mūro, pastogės, kuri pastatyta iš šlakblokių, medinio sandėlio. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs statybinių darbų sukuriant daiktus pobūdį, visiškai sutinka su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentu, kad jeigu daiktas sukurtas statybos būdu, tai jam keliami reikalavimai kaip nekilnojamajam daiktui atsižvelgiant ne tik į bendruosius nekilnojamiesiems daiktams keliamus reikalavimus, bet ir į keliamus reikalavimus pagal statybos norminius aktus. Statiniai, kaip nekilnojamieji daiktai, yra nekilnojamojo turto kadastro objektai, jie formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Kai statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei valdymo, t. y. nėra CK 4.68 – 4.71 str. nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008).

13.       Taigi, jeigu teisme nagrinėjamos aplinkybės dėl nuosavybės teisės įgijimo, tai pirmiausia reikia teisiškai kvalifikuoti, ar konkretūs materialūs objektai yra nuosavybės teisės objektai – statiniai, pastatai, įrenginiai ar jų dalys. Apeliantė pripažįsta, kad neturi dokumentų, patvirtinančių statinių (minėtų aukščiau pastatų – garažų, pastato – sargo namelio, pastato pastogės, pastato – sandėlio, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini)) statybos teisėtumą. Statybą leidžiantis dokumentas, jei jis buvo išduotas, yra dokumentas, kuris archyvuojamas. Iš į bylą pateiktų dokumentų nustatyta, kad laikinoje automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), nebuvo leista statyti statinių dėl kurių prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Nesant duomenų apie tai, kad minėti statiniai buvo sukurti ir įteisinti įstatymo nustatyta tvarka, statiniai nuo jų sukūrimo pradžios laikytini savavališkais ir negali būti laikomi daiktinių teisių objektais, o jų valdymas negali būti laikomas sąžiningu ir teisėtu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas (CPK 185 straipsnis).

14.       Anot apeliantės, statinių priklausomumą būtent pareiškėjai patvirtina į bylą pateikti dokumentai: 1) 1993 m. liepos 28 d. pažymėjimas 1-3809, kurį išdavė Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus teritorinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“, kuriame įrašyta, kad sklype, (duomenys neskelbtini), teritoriniame inventorizacijos biure registruoti UAB „FIMITEKS“ vardu garažai, kurių bendra kaina – 450000 rublių; 2) 1993 m. liepos 28 d. notaro draudimas, kuriuo UAB „FIMITEKS“ draudžiama perleisti automobilių stovėjimo aikštelę su garažais; 3) 2006 m. liepos 27 d. notaro liudijimas, kuriuo panaikintas draudimas ir leidžiama UAB „FIMITEKS“ disponuoti įkeistu turtu: automobilių stovėjimo aikštele su garažais; 4) Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išduotas 2020-01-31 išrašas, kurio turinys (žr.7 punkto 7.1-7.17 papunkčiai) įrodo, kad aukščiau nurodytų dokumentų pagrindu nuo 1993-08-16 buvo įregistruota hipoteka visiems automobilių aikštelėje esantiems statiniams, tuo pačiu ir dvidešimt šešiems garažams.

15.       Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pabrėžia, kad statybą leidžiantis dokumentas yra saugotinas dokumentas, todėl apeliantės teiginys, jog visi su statyba susiję dokumentai buvo išduoti ir tvarkomi UAB „Griflit“ vardu, todėl pareiškėja, stokodama teisinio pagrindimo, negalėjo jų įregistruoti kaip nuosavą nekilnojamąjį turtą, nepagrindžia statinių teisėtumo. 

16.       Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus miesto valdybos 1991m. liepos 3d. potvarkio Nr. 984V-1 „Dėl žemės skyrimo įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“ 3 punktu leista UAB „Griflit“ apie 1,2 ha teritorijoje šalia Justiniškių gyvenamojo rajono, pažymėtoje pridedamoje miesto plano ištraukoje raudonomis linijomis ir skaičiais 1-8, projektuoti ir įrengti laikiną mokamą automobilių stovėjimo aikštelę (iki šiaurinio apvažiavimo magistralės statybos pradžios, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams). Vilniaus miesto valstybinė statybos-architektūros inspekcija 1993m. sausio 21d. leidimu Nr. KP-93-01 leido užsakovui UAB „Griflit“ vykdyti automobilių stovėjimo aikštelės Justiniškių-Pašilaičių rajone statybos darbus ūkio būdu.

17.       Vilniaus miesto mero 1993 m. kovo 8 d. potvarkio Nr. 106 „Dėl komisijos automobilių stovėjimo aikštelei tarp Justiniškių ir Pašilaičių mikrorajonų priimti eksploatuoti sudarymo“ 1 punktu nuspręsta sudaryti komisiją pastatytai automobilių stovėjimo aikštelei priimti eksploatuoti. Šio potvarkio 2 punkte nurodyta, kad, patvirtinus aikštelės priėmimo aktą, objektą priimti į UAB „Griflit“ balansą. Sudarytos komisijos 1993 m. kovo 17d. akte nurodyta, kad komisija nustatė, jog UAB „Griflit“ automobilių stovėjimo aikštelė laikinai eksploatacijai galima. 1995 m. gegužės 2 d. sutartimi prekybos namų „Griflit“ prezidentas J. F. ir individualios įmonės „G. M.“ prezidentas G. M. susitarė, kad, be kita ko, F. F. nuo sutarties pasirašymo momento perduoda visą valdymą su nuosavybės teise pusę automobilių aikštelės, kuri priklausė UAB „Griflit“ Pašilaičių rajone. Sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad aikštelė visiškai pereina į įmonės „G. M.“ nuosavybę.

18.       Personalinė įmonė „G. M.“ 1996 m. gegužės 30 d. raštu prašė Vilniaus miesto savivaldybės pratęsti automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį įmonės „G. M. vardu, nurodydama, kad aikštelė buvo įrengiama bendromis lėšomis su UAB „Griflit“ ir tarpusavio sutarties pagrindu perduota įmonės „GM“ žinion. Taip pat šiuo raštu personalinė įmonė „ G. M.“ įsipareigojo vykdyti visus aikštelės eksploatavimo reikalavimus ir Vilniaus miesto savivaldybės pareikalavimu perduoti žemės sklypą savivaldybei.

19.       Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 1429V „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir dydžio nustatymo“ 1 punktu nustatyta, kad G. M. personalinės įmonės automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini) sklypas yra 11972,6 kv. m dydžio; o 2 punktu nuspręsta leisti išnuomoti žemės sklypą trejiems metams be teisės statyti ir rekonstruoti. Šio sprendimo 3 punktu nuspręsta patvirtinti sklypo naudotojui išduodamą pažymą apie sklypo nuomininko žemės naudojimo teisės apribojimus. Vadinasi, nepateikus įrodymų, paneigiančių aplinkybę dėl draudimo pakeitimo ir panaikinimo, apeliantės argumentai, kad nekilnojamieji daiktai sukurti teisėtai, yra paneigti.

20.       Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių statinių (minėtų aukščiau pastatų – garažų, pastato – sargo namelio, pastato pastogės, pastato – sandėlio, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini)) statybos teisėtumą, kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, nes tuomet įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyjama (CK  4.47 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

21.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos prašymą, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

22.       CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

23.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismas

n u t a r i a :

apeliantės (pareiškėjos) uždarosios akcinės bendrovės „FIMITEKS“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėja                                                                                Rūta Petkuvienė