Civilinė byla Nr. e3K-3-201-611/2025 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01127-2024-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.16; 3.3.3.10.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. M. ir D. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens teisinį statusą prenatalinėje stadijoje bei paciento sutuoktinio teisę į neturtinės žalos atlyginimą paciento sveikatos sužalojimo atveju, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai V. M. ir D. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos valstybei, prašydami:
2.1. pripažinti ieškovei V. M. teisę į 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir priteisti iš atsakovės ieškovei 24 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą;
2.2. priteisti iš atsakovės ieškovui D. M. 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą;
2.3. priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
2.4. priteisti iš atsakovės ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovai nurodė, kad ieškovė 2021 m. rugpjūčio 23 d. atvyko į gimdymo namus dėl nėštumo nutraukimo. Gimdymo namų gydytojas, apžiūrėjęs ieškovę, nėštumo nutraukimo medicininėje kortelėje įrašė diagnozę – 7 savaičių nėštumas – ir ieškovei atliko nėštumo nutraukimą. Tą pačią dieną ieškovė iš gimdymo namų buvo išrašyta į namus. Praėjus keletui dienų, blogėjant sveikatai, ieškovė buvo atvežta į ligoninę. Čia, apžiūrėjus ieškovę, buvo nustatyta diagnozė – 18 savaičių nėštumas, priešlaikinis vaisiaus vandenų plyšimas. Ligoninės gydytojų konsiliumas konstatavo, kad vaisius gyvas, širdies veikla yra, judesių ir vaisiaus vandenų nebuvo. (Duomenys neskelbtini) įvyko persileidimas, gimė negyvas apie 18 cm ilgio vaisius kartu su placenta.
4. Ieškovai kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (toliau – komisija) dėl gimdymo namuose ieškovei netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Komisija nusprendė iš dalies patenkinti ieškovės reikalavimą dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti ieškovei 5300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Komisija atmetė ieškovo reikalavimą dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
5. Ieškovai nesutinka su komisijos sprendimu nepriteisti ieškovei 24 700 Eur, o ieškovui – 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, todėl kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, padarytos ieškovams gimdymo namuose ieškovei teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimo. Ieškovų teigimu, gimdymo namuose buvo padaryta žala ieškovės sveikatai ir ieškovų bendro vaisiaus gyvybei. Dėl gimdymo namų gydytojo nustatytos neteisingos nėštumo trukmės ieškovei buvo atlikta nėštumo nutraukimo procedūra – gimdos abrazija, kurią draudė atlikti teisės aktai. Nėštumo nutraukimo procedūra buvo atlikta netinkamai (vaisius liko gimdoje gyvas), dėl to ieškovei buvo skirti vaistai nuo sepsio ir vaistai, skirti persileidimui, ieškovė vartojo vaistus nuo skausmo ir uždegimo.
6. Ieškovai nurodo, kad turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą ir kaip bendrai pradėto vaisiaus tėvai dėl jo mirties, nes, jei nebūtų buvę netinkamų gimdymo namų gydytojo veiksmų, tikėtina, kad vaikas būtų tinkamai išsivystęs ir būtų gimęs gyvas. Ieškovai dėl bendro vaiko netekties patyrė dvasines, emocines ir psichologines kančias.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui D. M. iš atsakovės 1000 Eur neturtinės žalos ir 53,36 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą ieškinio dalį atmetė.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovė (duomenys neskelbtini) pagimdė antrą vaiką. 2021 m. rugpjūčio pradžioje ieškovė pradėjo jausti į nėštumą panašius simptomus. 2021 m. rugpjūčio 10 d. ieškovė atliko nėštumo testą, jis buvo teigiamas. Kadangi šeimoje jau augo du vaikai, ieškovai nusprendė, kad, jeigu nėštumas bus ne ilgesnis kaip 12 savaičių, nėštumą nutrauks.
9. Teismas pažymėjo, kad civilinės teisės požiūriu vaisius neturi civilinio teisnumo ir negali turėti teisių ir pareigų, t. y. negali būti teisinių santykių subjektas, taigi, ir pacientas. Tačiau nagrinėjamu atveju gimdymo namuose sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos ieškovei (pacientei), o ieškovų bendrai pradėtas vaisius buvo ieškovės kūno dalimi. Vaisius žuvo dėl ieškovei netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Teismas nusprendė, kad ieškovas pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – PTŽSAĮ) 13 straipsnį turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą kaip asmuo, kurio kartu su ieškove pradėtas vaisius žuvo ieškovei netinkamai suteikus sveikatos priežiūros paslaugas.
10. Vertindamas, ar ieškovei priteistinas didesnis nei komisijos sprendimu priteistas neturtinės žalos atlyginimas ir kokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas priteistinas ieškovui, teismas pažymėjo, kad ieškovai prioritetą teikė nėštumo nutraukimui, o ne galimam jo išsaugojimui. Apsisprendimą nutraukti nėštumą ieškovai argumentavo tuo, kad turėti trečią vaiką „dar ne laikas“.
11. Ieškovai, sužinoję apie ieškovės nėštumą, iš karto priėmė sprendimą nėštumą nutraukti, ir iki ieškovės kreipimosi į gimdymo namus dėl konsultacijos ir nėštumo nutraukimo bei iki nėštumo nutraukimo procedūros praėjo tik kelios savaitės. Teismo vertinimu, per šį laikotarpį neužsimezgė ieškovų emocinis ryšys su vaisiumi. Ieškovai neplanavo nėštumo, nesidžiaugė juo, neplanavo savo ir šeimos gyvenimo kartu su šiuo būsimu vaiku, nėštumą apsisprendė nutraukti dėl subjektyvių asmeninio patogumo priežasčių. Teismas konstatavo, kad nėštumo nutraukimas, t. y. vaisiaus netekimas, buvo ieškovų siektas ir planuotas padarinys, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovai patyrė tokius stiprius neigiamus išgyvenimus kaip išgyvenimai dėl vaiko netekties.
12. Ieškovo teiginiai apie tai, kad po vaisiaus netekties jis dėl emocinių priežasčių nedirbo mėnesį, tapo uždaras, nebegali kaip anksčiau bendrauti su draugais ir pažįstamais, dėl to turėjo net pakeisti darbovietę, pradėjo itin jautriai reaguoti į kitų nelaimes, susijusias su vaikais, todėl vengia kontakto su draugais, kurie turi sergančių vaikų, nepagrįsti įrodymais. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad ieškovas turi teisę į 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
13. Teismas taip pat nustatė, kad dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ieškovė kreipėsi į Krizinio nėštumo centrą, jame ieškovei 2021 m. rugsėjo–spalio mėn. buvo suteiktos 3 psichologinės konsultacijos. Suteiktų psichologinių konsultacijų skaičius ir trukmė, teismo vertinimu, neleidžia daryti išvados apie stiprius ir ilgalaikius ieškovės dvasinius išgyvenimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad dėl gimdymo namuose netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų ieškovė patyrė ilgalaikes ar nesugrąžinamas pasekmes sveikatai. Nėštumo nutraukimu nebuvo pakenkta ieškovės reprodukcinei funkcijai – (duomenys neskelbtini) ieškovė pagimdė sveiką sūnų, nėštumas buvo sklandus. Teismas konstatavo, kad komisijos sprendimu ieškovei nustatytas 5300 Eur neturtinės žalos atlyginimas atitinka ieškovės patirtą neturtinę žalą, todėl ieškovės ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.
14. Teismas konstatavo, kad ieškovai pateikė įrodymus, jog už advokato paslaugas ieškovams PTŽSAĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka kreipiantis į komisiją, kuri yra privaloma ikiteisminė institucija ginčų dėl žalos, padarytos sveikatos priežiūros įstaigose asmeniui teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, jie patyrė 800 Eur bylinėjimosi išlaidų. Patenkinęs 6,67 proc. ieškovo reikalavimų, teismas iš atsakovės ieškovui priteisė 53,36 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. gegužės 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.
16. Kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog gimdymo namuose ieškovei sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos netinkamai, komisija konstatavo, kad ieškovės sveikatai gimdymo namuose žala buvo padaryta ir ji nelaikytina neišvengiama.
17. Kolegija pažymėjo, kad įstatymų leidėjas įtvirtino nebaigtinį sąrašą asmenų, kurie turi teisę prašyti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau, sprendžiant dėl kitų asmenų (įstatymo normoje neįvardytų asmenų) teisės gauti neturtinės žalos atlyginimą, svarbu atsižvelgti į kriterijų – artimą ir glaudų ryšį su pacientu.
18. Spręsdama dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovei, kolegija atsižvelgė į tai, kad ieškovai kartu priėmė sprendimą nutraukti nėštumą, ieškovas neįrodė, jog siekė pakeisti ieškovės nuomonę dėl nėštumo nutraukimo, laiko tarpas nuo tada, kai ieškovai sužinojo apie nėštumą, iki jo nutraukimo buvo nedidelis. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, leidžia prieiti išvadą, kad ieškovas nejautė prieraišumo ir šiltų jausmų pradėtam vaisiui, nebuvo suinteresuotas išsaugoti jo gyvybę.
19. Kolegija pažymėjo, kad reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovas grindė ne tik vaisiaus mirties faktu, netinkamai atlikus ieškovei nėštumo nutraukimo operaciją, bet ir rūpinimusi pačios ieškovės, kaip pacientės, sveikatos būkle. Atsižvelgdama į tai, kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovo dvasiniai išgyvenimai dėl ieškovės, kaip sutuoktinės, sveikatos būklės lėmė ieškovo teisę į neturtinės žalos atlyginimą pagal PTŽSAĮ 13 straipsnį. Kolegija konstatavo, kad neįžvelgia sąlygų priteisti didesnį, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, žalos atlyginimą. Kolegijos vertinimu, kadangi dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų ieškovė nepatyrė nesugrąžinamų pasekmių sveikatai, ieškovo išgyvenimai dėl ieškovės sveikatos būklės nesukėlė jam ilgalaikių psichologinių pasekmių, dėl to pirmosios instancijos teismo ieškovui nustatytas 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pagrįstas ir teisėtas.
20. Spręsdama dėl ieškovei priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, kolegija atsižvelgė į tai, kad ieškovė dar iki apžiūros atlikimo buvo apsisprendusi nėštumą nutraukti, kadangi atvykusi į gimdymo namus iš karto susimokėjo kasoje, nors dar nebuvo atlikta apžiūra. Taip pat kolegija atsižvelgė į tai, kad nustatyta, jog ieškovė kreipėsi į paramos grupę po persileidimo (vaisiaus netekties), tačiau jos nepradėjo lankyti. Ieškovei buvo pasiūlyta psichologinė pagalba, jai buvo suteiktos 2 psichologo konsultacijos, po jų dėl tolesnės pagalbos ieškovė nesikreipė, į konsultacijas neatvyko. Kolegijos nuomone, tiek ieškovės tvirtas apsisprendimas nutraukti nėštumą, tiek ieškovės būsena po nėštumo nutraukimo neleidžia spręsti apie ieškovės patirtus ypač gilius, ilgalaikius ir skaudžius dvasinius išgyvenimus, kurie lemtų poreikį priteisti didesnį nei komisijos sprendimu nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Kolegija konstatavo, kad ieškovė, suprasdama, jog nėštumo nutraukimas yra žalingas veiksmas, pati priėmė sprendimą nėštumą nutraukti, todėl jos patirti fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai iš dalies yra nulemti jos pačios sprendimo nutraukti nėštumą.
21. Taigi, vadovaudamasi bendraisiais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes (nėštumo nutraukimo operacija buvo atlikta ieškovės pageidavimu, ilgalaikių negrįžtamųjų pasekmių ieškovės fizinei ir emocinei sveikatai nenustatyta), kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog priteisti didesnį nei komisijos sprendimu ieškovei nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis (5300 Eur) nėra pagrindo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
22. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui priteista 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 26 d. nutartį, kuria skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalis palikta iš esmės nepakeista. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad, vaisiui esant pacientės kūno dalimi, pacientės sutuoktiniui taip pat priklauso neturtinės žalos atlyginimas. Teismas pažeidė materialiosios teisės normas (PTŽSAĮ 13 straipsnį, 2 straipsnio 10 dalį, 24 straipsnio 1 dalį ir CK 2.2 straipsnio 1 punktą) ir nepagrįstai bei neteisėtai nustatė ieškovui atlygintiną 1000 Eur neturtinės žalos dydį.
22.2. Vaisius, kuris buvo pacientės kūno dalimi, šiuo atveju teisiškai negali būti pripažintas pacientu. CK 2.2 straipsnio 1 punktas nustato, kad fizinio asmens civilinis teisnumas (galėjimas turėti civilines teises ir pareigas) atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus. Šiuo atveju tam, kad pacientas (ar jam mirus, asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą) galėtų įgyti teisę į žalos atlyginimą, asmuo turėtų būti įgijęs civilinį teisnumą, t. y. gimęs.
22.3. Vaisius yra moters kūno dalis ir žala padaroma moteriai, kuri ir yra pacientė. PTŽSAĮ nereglamentuoja, jog pagal šį įstatymą galimas neturtinės žalos atlyginimas gyvo paciento artimiesiems. Žala buvo padaryta pacientės sveikatai tuo aspektu, kad buvo netinkamai suteikta paslauga, t. y. neįgyvendintas ieškovų lūkestis neturėti vaiko ir buvo laikinai sutrikdyta sveikata. O tinkamai nesuteikus paslaugos, įvyko pasekmės sveikatai, kurios yra įvardytos medicininiuose dokumentuose kaip galimos komplikacijos. Tačiau pažymėtina, kad įvyko tai, ko ieškovai ir pageidavo, t. y. neturėti trečio vaiko, nes „nebuvo laikas“ (taip pat įvardyta medicininiuose dokumentuose).
22.4. Šioje byloje negalima traktuoti, kad ieškovams padaryta žala, jiems netekus negimusio kūdikio, nes ieškovai ir neplanavo tokio šeimos modelio. Teiginiai, kad jei būtų žinoję, kiek laiko yra vaisiui, būtų nedarę aborto, yra nepagrįsti ir abejotini, dėstomi iš šios dienos perspektyvos: jei gydytojas būtų tinkamai įvertinęs vaisiaus laikotarpį, pacientė (ieškovai) nebūtų turėjusi teisės pasirinkti, ar nori turėti kūdikį, arba jei gydytojas tinkamai būtų atlikęs procedūrą ir vaisius būtų buvęs pašalintas, niekas net nebūtų sužinoję apie tai, kiek vaisiui yra savaičių.
22.5. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas nepagrįstai pripažino, kad dėl ieškovo sutuoktinei netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų ir ieškovo patirtų dvasinių išgyvenimų dėl ieškovės, kaip sutuoktinės, sveikatos būklės ieškovas įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą pagal PTŽSAĮ 13 straipsnį. Teismas išplėtė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2024 m. sausio 24 d. nutarimo Nr. KT10-N1/2024 byloje Nr. 9/2023-16/2023 aiškinimo ribas ir atitinkamai išplėtė PTŽSAĮ 13 straipsnio taikymo ribas. Minimame nutarime Konstitucinis Teismas pateikė išvadą tik dėl nebaigtinio sąrašo asmenų po paciento mirties. Šioje byloje pacientė yra gyva ir patyrė laikiną sveikatos sutrikdymą dėl neteisingai įvertinto nėštumo laikotarpio (atsižvelgiant į tai, jog abu tėvai siekė nutraukti nėštumą).
22.6. PTŽSAĮ 13 straipsnis nustato du pagrindinius teisės į žalos atlyginimą atvejus – kai žala padaryta gyvam pacientui arba kai dėl padarytos žalos pacientas miršta. Jei pacientas gyvas ir patyrė žalą, žala atlyginama pacientui, o ne jo artimiesiems. Įstatyme nenustatyta, kad gyvo paciento artimieji gali gauti žalos atlyginimą dėl paciento emocinės traumos. Neturtinė žala yra asmeninė – ją patiria pats asmuo, kai jo paties teisinė gėrybė (sveikata, orumas ir pan.) yra pažeista. Šiuo atveju sutuoktinis (pacientės vyras) nėra pacientas, jo sveikata nebuvo pažeista, jam neteiktos medicinos paslaugos ir jis nėra paciento netekęs asmuo, todėl jis neturi teisinio pagrindo gauti neturtinės žalos atlyginimą. Fizinio asmens emociniai išgyvenimai dėl artimojo sužalojimo, nors žmogiškai suprantami ir jautrūs, teisiškai nėra pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, jei būtų leista kiekvienam artimajam reikalauti žalos atlyginimo vien dėl to, kad jis jautė skausmą ar stresą dėl artimojo sveikatos, atsakomybė netektų ribų, taptų neproporcinga ir reikštų neribotą civilinės atsakomybės išplėtimą.
23. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
23.1. Atsakovei pripažinus, kad pacientės (ieškovės) sveikatai buvo padaryta žala, tai tiesiogiai apima netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų neigiamas pasekmes: ieškovės sveikatos sutrikdymą ir jos įsčiose buvusio ieškovų bendro vaisiaus žūtį.
23.2. Nei bylą nagrinėję teismai, nei ieškovai byloje neteigė, kad ieškovų bendras vaisius buvo pacientas pagal PTŽSAĮ 2 straipsnio 10 dalį, CK 2.2 straipsnio 1 punktą. Ieškinys buvo reiškiamas tuo pagrindu, kad V. M. sveikatai buvo padaryta žala, kuri pasireiškė ir tuo, kad dėl netinkamai suteiktų paslaugų V. M. įsčiose buvęs ieškovų bendras 18 savaičių vaisius žuvo, t. y. neteko gyvybės.
23.3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kiti asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik išimtiniais atvejais. Nagrinėjamą atvejį galima laikyti išimtiniu tuo aspektu, kad dėl pacientei P. Mažylio gimdymo namuose teiktomis netinkamomis ir neteisėtomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis padaryto sveikatos sužalojimo pobūdžio kilo neigiamų pasekmių ne tik pačiai pacientei, bet ir jos sutuoktiniui, kaip 18 savaičių amžiaus vaisiaus biologiniam tėvui, asmeniškai.
23.4. Byloje nėra ginčo dėl civilinio teisnumo sąvokos, jos aiškinimo ar taikymo, nes keliamas klausimas kitu aspektu: ar ieškovų 18 savaičių vaisius (lot. fetus) turi būti vertinamas kaip besivystantis organizmas, ar kaip ieškovės kūno dalis, ar jam bent iš dalies taikomos žmogaus prigimtinės teisės į gyvybę principas, ar abu vaisiaus biologiniai tėvai vienodai turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, jei vaisius neteko gyvybės dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigos (jos specialistų) suteiktų ypač nekokybiškų paslaugų, ar, tokiu atveju nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi būti vertinami kriterijai ir teismų praktika, susijusi su neturtinės žalos atlyginimu žmogaus (paciento) netekties (gyvybės praradimo), o ne sveikatos sutrikdymo (sužalojimo) atvejais.
23.5. Žmogui prigimtines teises laiduoja jo žmogiškoji prigimtis, o ne formalus juridinis politinis bendruomenės sprendimas. Tai svarbu, nes žmogaus prigimtis nėra įgyjama vien gimimu – savo prigimtį žmogus išlaiko visose vystymosi stadijose.
23.6. Nagrinėjamoje byloje turi būti įvertinta ir konstatuota, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 19 straipsnyje įtvirtinta viena svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių – teisė į gyvybę. Abu biologiniai vaisiaus tėvai – ieškovai dėl P. Mažylio gimdymo namų specialistų netinkamų veiksmų neteko pradėto vaisiaus gyvybės, kuri jau vystėsi 18 savaičių ir 1 dieną iš įprastinio 40 savaičių termino. Pažymėtina, kad, autopsijos duomenimis, vaikui jokių patologinių pakitimų makroskopiškai nenustatyta.
23.7. Buvo pažeista ir ieškovų teisė į šeimą, kuri pagal Konstitucijos 38 straipsnį yra valstybės saugoma. Jei gydytojas akušeris ginekologas nebūtų neprofesionaliai ir nekvalifikuotai atlikęs savo paslaugų, tai ieškovai, žinodami, kad vaisiaus vystymosi terminas yra 18 savaičių ir 1 diena, net nebūtų svarstę apie nėštumo nutraukimą, nes tai pusės nėštumo termino subrendęs vaisius, o ieškovai visada svajojo apie tris vaikus.
23.8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2024 m. sausio 24 d. nutarime nebuvo atliktas PTŽSAĮ 13 straipsnio (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) atitikties Konstitucijai vertinimas, kuris aktualus šioje nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai, prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar 2019 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. I-1562 2, 7, 8, 13, 20 straipsnių ir V skyriaus pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2377 1, 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2703 4 straipsniu įtvirtintas 13 straipsnis tiek, kiek juo nustatytas baigtinis asmenų, turinčių teisę kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai paciento sveikatai padaryta žala, sąrašas, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, asmenų lygiateisiškumo, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
23.9. Būtina ištirti, ar galimas toks teisinis reguliavimas, kai įstatyme įtvirtintiems asmenims nustatyta privaloma kvaziteisminė procedūra, o kitiems asmenims, kurie nenurodyti sąraše, nenustatyta (apribota) galimybė pasinaudoti tokia procedūra, tačiau nepanaikinant teisės kreiptis į teismą dėl to paties įvykio. Taip pat ar galimas toks teisinis reguliavimas, kai įstatyme įtvirtintų asmenų reikalavimai būtų nagrinėjami pagal šio įstatymo teisiniu reguliavimu pakeistas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas (nevertinant kaltės), o kitų asmenų, kurie nenurodyti sąraše, reikalavimai būtų vertinami pagal bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, nustatytas CK. Neįtvirtinant kito asmens, kuris artimai susijęs su pacientu dėl paciento sveikatai padarytos žalos, teisės kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pažeidžiama šio asmens, t. y. ieškovo, pacientės sutuoktinio, teisė į lygiateisiškumą. Ieškovė, kaip pacientė, dėl bendro savo ir ieškovo vaisiaus žūties turi teisę reikšti reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, o, atsakovės nuomone, ieškovas, kaip pacientės sutuoktinis ir jų bendro žuvusio vaisiaus biologinis tėvas, neturi teisės reikšti reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau tai neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio asmenų lygybės įstatymui principo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų
24. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
25. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).
26. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, pažeisdami PTŽSAĮ 13 straipsnio normą, nepagrįstai pripažino ieškovui teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kadangi, pagal minėtą įstatymo normą, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik pacientas, kuriam buvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, arba paciento mirties atveju – šioje normoje tiesiogiai nurodyti giminystės ryšiu susiję asmenys arba kiti asmenys, kuriuos su pacientu siejo ypač artimas ir glaudus ryšys. Kadangi nagrinėjamu atveju pacientė yra ieškovė, kuri nėra mirusi dėl netinkamai suteiktų paslaugų, ieškovas neįgijo teisės į žalos atlyginimą. Be to, ieškovų bendrai pradėtas vaisius neturi fizinio asmens statuso, todėl ieškovas neturi teisės į žalos atlyginimą dėl vaisiaus praradimo.
27. Taigi, kasaciniame skunde keliamas teisės klausimas, ar dėl pacientei (ieškovei) netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų jos sutuoktinis (ieškovas) įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą pagal PTŽSAĮ 13 straipsnį, t. y. ar pacientės sutuoktinis įgijo teisę į neturtinės žalos, patirtos dėl pacientei netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, dėl kurių jai buvo sužalota sveikata, atlyginimą. Dėl šio keliamo teisės klausimo teisėjų kolegija pasisakys toliau.
28. Ieškovai atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad ieškovės sveikatai padaryta žala pasireiškė ne tik ieškovės sveikatos sutrikimais, bet kartu apėmė ir ieškovų bendro vaisiaus, buvusio ieškovės įsčiose, netektį (žūtį) dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų. Ieškovai pripažįsta, kad jų bendras vaisius nebuvo pacientas pagal PTŽSAĮ 2 straipsnio 10 dalį (atsiliepimo 21 punktas), tačiau neturtinę žalą kildina ne tik iš to, kad sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos netinkamai, bet ir iš to, kad dėl netinkamai suteiktų paslaugų ieškovės įsčiose žuvo bendras ieškovų 18 savaičių vaisius.
29. Ieškovai atsiliepime akcentuoja, kad byloje keliamas klausimas, ar ieškovų 18 savaičių vaisius turi būti turi būti vertinamas kaip besivystantis organizmas ar kaip ieškovės kūno dalis, ar jam bent iš dalies taikomos žmogaus prigimtinės teisės į gyvybę principas (Konstitucijos 19 straipsnis), ar abu ieškovai, vaisiaus biologiniai tėvai, vienodai turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, jei vaisius neteko gyvybės dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigos (jos specialistų) suteiktų ypač nekokybiškų paslaugų, ar tokiu atveju, nustatant neturtinės žalos dydį, turi būti vertinami kriterijai ir teismų praktika, susijusi su neturtinės žalos atlyginimo žmogaus (paciento) netekties (gyvybės praradimo), o ne sveikatos sutrikdymo (sužalojimo) atvejais.
30. Bylą nagrinėję teismai pripažino, jog ieškovų vaisius neįgijo civilinio teisnumo, todėl negali būti teisinių santykių subjektu, taigi, ir pacientu. Ieškovai kasacinio skundo dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties neteikė, šios teismo nustatytos aplinkybės, kad jie neįgijo teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl žuvusio vaisiaus, kasacine tvarka neginčija. Todėl ieškovų atsiliepime nurodomi argumentai dėl jų patirtos žalos netekus vaisaus, dėl jų teisės į žalos atlyginimą būtent dėl vaisiaus netekties bus vertinami tik tiek, kiek tai reikšminga aiškinant ir taikant PTŽSAĮ 13 straipsnio normą.
31. Taip pat ieškovai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl PTŽSAĮ 13 straipsnio atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, asmenų lygiateisiškumo, konstituciniam teisingumo ir teisinės valstybės principams tiek, kiek juo nustatytas baigtinis asmenų, turinčių teisę kreiptis dėl neturtinės žalos, padarytos paciento sveikatai, atlyginimo, sąrašas. Šiuo klausimu teisėjų kolegija taip pat pasisakys.
Dėl asmens teisinio statuso prenatalinėje stadijoje
32. Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, o 19 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime, vertindamas tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – BK) įtvirtintos mirties bausmės atitiktį Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai, konstatavo, jog teisė į gyvybę yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė, o prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo. Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę, todėl yra aukščiau įstatymo. Teismas pažymėjo, kad teisės konkrečiam žmogui egzistuoja tol, kol jis yra gyvas, nes teisė apskritai yra skirta žmonių tarpusavio bendravimui suderinti. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucija reikalauja įstatymais užtikrinti teisę į gyvybę, o ne pačią gyvybę. Akcentuota, kad teisinis reguliavimas kartu su moralės, religijų ir kitomis socialinėmis normomis pirmiausia skirtas saugoti žmogaus teisei į gyvybę (žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimą).
33. Nors Konstitucijoje įtvirtinta, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, pati Konstitucija tiesiogiai neapibrėžia, nuo kokio momento (pavyzdžiui, nuo apvaisinimo, nuo tam tikros embriono (vaisiaus) raidos stadijos, nuo gimimo) turėtų pradėti galioti teisinė apsauga. Kita vertus, vargu ar iš viso įmanoma atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai.
34. Vertinimas, nuo kokios žmogaus vystymosi stadijos žmogaus teisė į gyvybę yra teisiškai saugotina, priklauso nuo visuomenėje esančių filosofinių ir religinių teorijų, medicinos mokslo pasiekimų, taip pat teisės ir nacionalinių tradicijų. Kai kurie teisės filosofai laikosi nuomonės, kad gyvybė prasideda nuo pradėjimo, kiti laikosi nuomonės, kad gyvybė prasideda nuo tam tikro negimusio žmogaus raidos momento, treti – kad teisė į gyvybę atsiranda nuo gimimo momento. Specialistų nesutarimo gimimo ir mirties momento klausimais pagrindas yra tai, kad žmogaus vystymasis, gimimas ir mirtis yra ne akimirkos aktas, o kurį laiką vykstantis procesas. Žmogaus gyvybės pradžios ir pabaigos klausimu įvairių autorių nuomonės išsiskiria. Mokslo darbuose galima aptikti ir kitokių pasiūlymų, nuo kada laikytina gyvybės pradžia: (1) pradėjimo momentas; 14-a diena nuo pradėjimo, nes embrionas jau turi visus žmogaus požymius; (2) vaisiaus smegenų masės susiformavimas (apie 22 nėštumo savaitė); (3) fiziologinio gimdymo pradžia, nors naujagimis dar ir neišėjęs iš įsčių, bet jau yra žmogus; (4) nors vienos vaisiaus dalies pasirodymo iš motinos organizmo momentas; (5) viso gyvybingo vaisiaus pasirodymas iš motinos organizmo; (6) pirmo įkvėpimo pradžia ir kt. (Stasiūnienė, J. Naujagimio nužudymas: medicininės, socialinės, teisinės įžvalgos, jų analizė ir vertinimas. Disertacija, 2015, p. 41).
35. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 2 straipsnio 1 dalis, tiesiogiai užtikrinanti teisę į gyvybės apsaugą, iš esmės savo turiniu atitinka Konstitucijos 19 straipsnio normą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje, aiškindamas Konvencijos 2 straipsnį ir bandydamas atsakyti į klausimą, nuo kurio momento žmogaus gyvybė saugotina, yra nurodęs, kad Konvencija klausimą, ar negimęs žmogaus vaisius laikytinas asmeniu, nesant europinio konsensuso dėl mokslinio ir teisinio gyvybės pradžios apibrėžimo, palieka valstybės vertinimo laisvei (nacionalinei teisei). Iš bylų, kuriose buvo keliamas klausimas dėl vaisiaus teisės į gyvybę ir kuriose nebuvo jokio konflikto tarp motinos ir tėvo arba negimusio vaiko ir tėvų teisių, matyti, kad valstybėse negimusio vaiko teisės gali būti ginamos netiesiogiai, per motiną, per jos fizinį vientisumą, sveikatą ir gerovę; Konvencijos 2 straipsniu vaisiui savarankiškos teisės nesuteikiamos. Konvenciniai įsipareigojimai pagal 2 straipsnį (procesiniu aspektu; jei teisės į gyvybę ar fizinį neliečiamumą pažeidimas nėra padarytas tyčia) paprastai gali būti laikomi įvykdytais, jei motina turėjo galimybę inicijuoti žalos atlyginimo procesą, siekdama apginti savo teises.
36. EŽTT sprendime byloje Vo prieš Prancūziją pažymėjo, kad Europos lygiu nėra sutarimo dėl embriono ir (arba) vaisiaus prigimties ir statuso ir, geriausiu atveju, galima laikyti valstybių bendru sutarimu tai, kad embrionas (vaisius) priklauso žmonių giminei (EŽTT 2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Vo prieš Prancūziją [DK], peticijos Nr. 53924/00). EŽTT nurodė, kad šiuo metu nėra nei pageidautina, nei įmanoma abstrakčiai atsakyti į klausimą, ar negimęs vaikas yra „asmuo“ Konvencijos 2 straipsnio prasme. Šios būtybės potencialas ir jos gebėjimas tapti asmeniu, kuris kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, paveldėjimo ir dovanojimo srityje yra saugomas pagal civilinę teisę, reikalauja apsaugos žmogaus orumo vardan, nepadarant jo „asmeniu“, turinčiu „teisę į gyvybę“ pagal Konvencijos 2 straipsnį (nesuteikiant jam „asmens“, turinčio „teisę į gyvybę“ pagal 2 straipsnį, statuso) (žr. ten pat, 84–85 punktai; 2024 m. gruodžio 10 d. nutarimas byloje Korkmaz prieš Turkiją, peticijos Nr. 1618/23).
37. Iš EŽTT praktikos aiškinant Konvencijos 2 straipsnį matyti, kad valstybės gali vaisiui suteikti apsaugą „per motiną“. Minėtame EŽTT sprendime byloje Vo prieš Prancūziją nurodyta, kad vaisiaus vardu reikalaujamos (reiškiamos) teisės ir būsimos motinos teisės yra neatskiriamai susijusios; negimusio vaiko aiškaus teisinio statuso nebuvimas nebūtinai atima iš jo bet kokią apsaugą; šioje byloje vaisiaus gyvybė buvo glaudžiai susijusi su motinos gyvybe ir galėjo būti apsaugota per ją (EŽTT 2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Vo prieš Prancūziją, peticijos Nr. 53924/00, 86 punktas; 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje A, B ir C prieš Airiją, peticijos Nr. 25579/05, 237 punktas; 2024 m. gruodžio 10 d. nutarimas byloje Korkmaz prieš Turkiją, peticijos Nr. 1618/23).
38. Pažymėtina, kad medicininės priežiūros aplaidumo srityje Konvencijos 2 straipsnyje įtvirtinti principai taip pat galioja ir ribojimams, kurie patenka į Konvencijos 8 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2013 m. rugsėjo 3 d. nutarimą byloje Altun prieš Turkiją, peticijos Nr. 33475/09). EŽTT yra pažymėjęs, kad medicininio aplaidumo atveju Konvencijos 2 straipsnyje nustatyta valstybės pozityvioji pareiga (procesinis aspektas) sukurti veiksmingą teismų sistemą gali būti įvykdyta, pavyzdžiui, jei atitinkama teisinė sistema suinteresuotiems asmenims suteikia galimybę kreiptis į civilinius, administracinius teismus ir (arba) taikyti drausmines priemones, atskirai arba kartu su teise kreiptis į baudžiamosios teisės institucijas, siekiant nustatyti atitinkamų gydytojų atsakomybę ir prireikus užtikrinti, kad būtų taikomos tinkamos civilinės sankcijos (žr. EŽTT 2002 m. sausio 17 d. nutarimo byloje Calvelli ir Ciglio prieš Italiją, peticijos Nr. 32967/96, 51 punktą; 2013 m. rugsėjo 3 d. nutarimą byloje Altun prieš Turkiją, peticijos Nr. 33457/09).
39. Lietuvoje įstatymų leidėjo valia pagal galiojantį teisinį reguliavimą yra ginti gyvybę kaip teisinį gėrį nuo gimdymo pradžios (Čaikovski, A., Žukovaitė, I. Neteisėto aborto kriminalizavimas Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse. 2010, Teisė, Nr. 75, p. 23). Ši apsauga, be kita ko, atsispindi BK 142 straipsnyje, kuris nustato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą abortą. Atkreiptinas dėmesys, kad ši nusikalstama veika įtvirtinta BK XIX skyriuje „Nusikaltimai, pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei“, o ne XVII skyriuje „Nusikaltimai žmogaus gyvybei“, šios nusikalstamos veikos objektas yra nėščios moters, kuriai atliekamas neteisėtas abortas, sveikata, o ne prenatalinė gyvybė.
40. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, nėštumo nutraukimas pacientės pageidavimu (nesant medicininių indikacijų) gali būti atliekamas iki 12 nėštumo savaičių, o esant medicininių indikacijų – ir iki 22 nėštumo savaičių (1994 m. sausio 28 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. 50 3.1 ir 12 punktai). Pažymėtina, kad panašus teisinis reguliavimas įtvirtintas ir kitose Europos valstybėse: dauguma Europos šalių leidžia atlikti abortą tam tikru nėštumo laikotarpiu, kuris paprastai trunka nuo pastojimo iki dešimties ar keturiolikos savaičių. Pavyzdžiui, Portugalija leidžia abortą iki dešimtos nėštumo savaitės; Prancūzija – iki dvyliktos nėštumo savaitės pabaigos; Austrija – per pirmuosius tris nėštumo mėnesius; o Švedija – iki aštuonioliktos nėštumo savaitės. Vis daugiau šalių linksta pratęsti šiuos terminus, ilgesnis laikotarpis dabar taikomas Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje (18 savaičių), Islandijoje (22 savaitės) ir Nyderlanduose (22–24 savaitės) (žr. https://www.epfweb.org/node/1156).
41. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko gimimo momento nustatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnį, vaiko gimimu pripažįstamas gyvo vaisiaus išstūmimas ar ištraukimas iš moters organizmo, o vaiko gimimo momentu laikomas viso gyvybingo (savarankiškai kvėpuojančio ar esant širdies plakimui) vaisiaus pasirodymas iš moters organizmo. Pagal CK 2.2 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus, o pagal CK 2.3 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas. Pagal CK 2.2 straipsnio 2 dalį, teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo jo gimimo.
42. Remdamasi pirmiau aptartais motyvais ir atsižvelgdama į EŽTT praktiką aiškinant Konvencijos 2 straipsnį, teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, jog negimęs 18 savaičių vaisius negali būti prilyginamas savarankiškam asmeniui, turinčiam teisinį subjektiškumą ir galinčiam įgyti civilines teises ir pareigas, įskaitant teisę į žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, bylą nagrinėjusiems teismams pripažinus vaisių ieškovės kūno dalimi, jo teisės buvo gintos per motiną – ieškovę, o tai atitinka ir EŽTT pateiktą Konvencijos 2 straipsnio aiškinimą, kartu nepažeidžiant ir Konstitucijos 19 straipsnio. Tačiau ieškovai neįgijo teisės tiesiogiai reikšti reikalavimą atlyginti žalą, patirtą dėl negimusio vaisiaus.
Dėl asmenų, turinčių teisę į neturtinės žalos atlyginimą pagal PTŽSAĮ 13 straipsnį dėl paciento sveikatai padarytos žalos, ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą
43. Ieškovai atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą kelia klausimą, ar PTŽSAĮ 13 straipsnis tiek, kiek juo nustatytas baigtinis asmenų, turinčių teisę kreiptis dėl neturtinės žalos, padarytos paciento sveikatai, atlyginimo, sąrašas, t. y. tik pacientas, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, asmenų lygiateisiškumo, konstituciniam teisingumo ir teisinės valstybės principams. Tokią abejonę grindžia tuo, kad pagal įstatymą ieškovė, kaip pacientė, patyrusi sveikatos sutrikdymą, turi teisę gauti žalos atlyginimą supaprastinta tvarka, nevertinant sveikatos priežiūros įstaigos (specialistų) kaltės per kvaziteisminę nagrinėjimo procedūrą, o jos sutuoktinis (ieškovas) tokios teisės neturi, nors jis artimai susijęs su paciente, kurios sveikatai padaryta žala teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Ieškovai mano, kad tokiu reguliavimu pažeidžiamas ieškovo, kaip pacientės sutuoktinio, lygiateisiškumas, Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas.
44. Pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį, teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pagal minėto CPK straipsnio 3 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.
45. Pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikytino akto atitikties Konstitucijai. Tai reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kita vertus, tai nepaneigia teisme nagrinėjamoje byloje asmens teisės prašyti bylą nagrinėjantį teismą, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi su atitinkamu prašymu į Konstitucinį Teismą, tačiau toks prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014; 2023 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-381/2023, 29 punktas).
46. Siekiant tinkamai įvertinti ieškovų prašyme dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą išdėstytus argumentus dėl PTŽSAĮ 13 straipsnio atitikties Konstitucijai, būtina sistemiškai įvertinti šios teisės normos turinį, tikslą ir taikymo apimtį.
47. PTŽSAĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato, be kita ko, žalos, padarytos paciento sveikatai, atlyginimo pagrindus. Pagal šio straipsnio 2 dalį, PTŽSAĮ vadovaujamasi nuostata, kad paciento ir sveikatos priežiūros specialistų, sveikatos priežiūros įstaigų santykiai yra grindžiami, be kita ko, paciento teisių užtikrinimu pagal valstybės nustatyta tvarka pripažįstamas sveikatos priežiūros sąlygas. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 10 dalį, pacientu pripažįstamas asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, nepaisant to, ar jis sveikas, ar ligonis.
48. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, pagal PTŽSAĮ normas, teisei į žalos atlyginimą atsirasti būtina nustatyti šių sąlygų visumą: 1) paciento sveikatai yra padaryta žala; 2) žala nėra (nebuvo) neišvengiama (žala turi būti atlyginama, jei jos, atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktikos patirtį, buvo galima išvengti); 3) žala padaryta teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. teiktas sveikatos priežiūros paslaugas ir atsiradusią žalą sieja priežastinis ryšys. Galiojantis paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo reglamentavimas neįtvirtina kaltės kaip vienos iš būtinųjų sąlygų teisei į tokios žalos atlyginimą atsirasti – jame įtvirtintas atsakomybės be kaltės modelis, todėl šios sąlygos buvimas ar nebuvimas bei jos nustatymas nėra aktualus. Neteisėtų sveikatos priežiūros įstaigos veiksmų (neveikimo), atliktų teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, nustatyti įstatymas taip pat nereikalauja ir teisės į žalos atlyginimą su jais nesieja (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-421/2023 32–34 punktus). Taigi, PTŽSAĮ nustatytas specialus žalos, padarytos paciento sveikatai, atlyginimo teisinis reguliavimas lemia, kad, sprendžiant klausimą dėl žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo, asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir ją padariusio sveikatos priežiūros specialisto kaltė nėra vertinama.
49. PTŽSAĮ 13 straipsnyje yra apibrėžtas asmenų, turinčių teisę į paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimą, ratas. Iki Konstitucinio Teismo 2024 m. sausio 24 d. nutarimo šiame straipsnyje buvo nustatyta, kad pacientas ir asmuo, kuris buvo mirusio paciento išlaikomas arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, nedarbingi tėvai (įtėviai) ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusio paciento vaikas, gimęs po jo mirties, turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos (toliau – žala), atlyginimą. Teisę į neturtinės žalos atlyginimą taip pat turi mirusio paciento darbingi tėvai (įtėviai) ir pilnamečiai vaikai (įvaikiai), kuriuos su pacientu siejo ypač artimas ir glaudus ryšys. Dėl mirusio paciento ir jo tėvų bei pilnamečių vaikų ryšio artimumo ir glaudumo sprendžia komisija pagal mirusio paciento tėvų (įtėvių) ir pilnamečių vaikų (įvaikių) ar jų atstovo pateiktus duomenis, patvirtinančius paciento ir jo tėvų bei pilnamečių vaikų ypač artimą ir glaudų ryšį (atsižvelgiant į bendravimo intensyvumą ir rūpinimosi vienas kitu pobūdį).
50. Konstitucinis Teismas 2024 m. sausio 24 d. nutarime pripažino, kad PTŽSAĮ 13 straipsnis tiek, kiek pagal jį ne visi asmenys, dėl paciento mirties patyrę neturtinę žalą, turi teisę į tokios žalos atlyginimą šio įstatymo nustatyta tvarka, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Pažymėtina, kad šioje byloje nebuvo vertinama PTŽSAĮ 13 straipsnio atitiktis Konstitucijai tuo aspektu, ar yra pateisinamas teisinis reguliavimas, nustatantis baigtinį sąrašą asmenų, turinčių teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, pacientui esant gyvam.
51. Po minėto Konstitucinio Teismo 2024 m. sausio 24 d. nutarimo PTŽSAĮ 13 straipsnis buvo papildytas nustatant, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą taip pat turi kiti asmenys, kuriuos su pacientu siejo ypač artimas ir glaudus ryšys. Atitinkamai dėl mirusio paciento ir šių asmenų ryšio artimumo ir glaudumo sprendžia Komisija pagal šių asmenų ar jų atstovo pateiktus duomenis, patvirtinančius paciento ir šių asmenų ypač artimą ir glaudų ryšį (atsižvelgiant į bendravimo intensyvumą ir rūpinimosi vienas kitu pobūdį).
52. Vertinant PTŽSAĮ pakeitimų parengiamuosius dokumentus (pranc. travaux préparatoires), įskaitant ir po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo, galima išskirti tris PTŽSAĮ 13 straipsnio pakeitimų tikslus: 1) 2019 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. XIII-2377 bendrai įtvirtintas gydytojų atsakomybės be kaltės modelis; 2) 2019 m. gruodžio 17 d. įstatymu Nr. XIII-2703 išplėstas asmenų, kurie turi teisę gauti žalos atlyginimą pacientui mirus, ratą, įtraukiant ir darbingus mirusio paciento tėvus bei pilnamečius vaikus, atsižvelgiant į šios normos panašumą į CK 6.284 straipsnio 1 dalies normą ir kasacinio teismo plėtojamą pastarosios normos aiškinimo praktiką, jog CK 6.284 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad šioje materialiosios teisės normoje yra nustatytas apskritai baigtinis asmenų, turinčių teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl gyvybės atėmimo, sąrašas; 3) atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2024 m. sausio 24 d. nutarime pateiktus PŽSAĮ 13 straipsnio atitikties Konstitucijai išaiškinimus, pasiūlyta nustatyti, jog tokią teisę turi visi neturtinę žalą dėl paciento mirties patyrę asmenys, kuriuos su pacientu siejo ypač artimas ir glaudus ryšys.
53. Teisėjų kolegija pažymi, kad PTŽSAĮ 13 straipsnio norma, atsižvelgiant į jos konstrukciją, aiškintina taip, kad pagal šią normą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų patirta žala (turtinė ir neturtinė) supaprastinta tvarka pirmiausia atlyginama pačiam pacientui, o tik pacientui mirus žala pagal šį įstatymą atlyginama šioje normoje nurodytiems su mirusiu pacientu giminystės ryšiais ir kitiems itin artimais ir glaudžiais ryšiais susijusiems asmenims. Tokia įstatymų leidėjo valia paaiškinama tuo, kad paciento mirties atveju jam žala objektyviai nebegali būti atlyginama. Šioje normoje vartojama konstrukcija – veiksmažodis „siejo“ ir po šio veiksmažodžio einantys žodžiai „<...> dėl mirusio paciento ir šių asmenų artimumo ir glaudumo“ – aiškiai nurodo, kad PTŽSAĮ 13 straipsnis nustato teisę į žalos atlyginimą artimiesiems tik tų pacientų, kurie mirė dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų.
54. Taigi, PTŽSAĮ 13 straipsnyje išskirtos dvi asmenų grupės, turinčios teisę į supaprastintą, t. y. nevertinant sveikatos priežiūros įstaigos ir (ar) gydytojo kaltės, žalos atlyginimą: patys pacientai dėl jų sveikatai padarytos žalos, o paciento mirties atveju, kai jis pats jau nebegali pretenduoti į žalos atlyginimą, – artimi giminaičiai ir kiti ypač artimą ir glaudų ryšį su juo turėję asmenys. Šioje normoje gyvo (sužaloto) paciento artimieji nėra įvardyti kaip asmenys, turintys teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl paciento patirtos žalos.
55. Minėta, kad teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą tik tada, kai kyla abejonė dėl byloje taikytino teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai. Teisėjų kolegijos nuomone, PTŽSAĮ 13 straipsnis tiek, kiek jis nustato teisę į supaprastintą žalos atlyginimą tik pačiam pacientui, kuriam buvo netinkamai suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, jam nepraradus gyvybės dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, ir tokios teisės nesuteikia paciento artimiesiems giminaičiams ar kitiems ypač artimais ir glaudžiais ryšiais su juo susijusiems asmenims, nekelia abejonių dėl jo atitikties Konstitucijai. Toks reguliavimas vertintinas kaip pateisinamas ir nepažeidžiantis konstitucinių asmenų lygybės ir teisinės valstybės principų. Visų pirma, situacijos, kai dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pacientas nepraranda gyvybės, ir situacijos, kai praranda gyvybę, nėra vienodos nei pasekmių prasme, nei padarytos žalos pobūdžiu. Antra, teisę į žalos atlyginimą paciento artimieji ir kiti ypač artimais ir glaudžiais ryšiais su pacientu susiję asmenys įgyja tik paciento mirties atveju dėl to, kad pačiam pacientui žala nebegali būti atlyginama, o patirta žala netekus artimojo, lyginant su jo sveikatos sužalojimu, reikšmingai skiriasi. Trečia, aplinkybė, kad PTŽSAĮ 13 straipsnis suteikia teisę į supaprastintą žalos atlyginimą tik pačiam pacientui, nepaneigia paciento artimųjų teisės, pacientui nepraradus gyvybės, reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingų asmenų pagal bendrąsias įstatymo normas. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija ieškovų prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkina.
56. Kaip minėta šios nutarties 53 punkte, pacientui patyrus žalą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, tačiau nepraradus gyvybės, teisę į žalos atlyginimą pagal PTŽSAĮ 13 straipsnį turi tik pacientas, t. y. nagrinėjamoje byloje tik ieškovė turi teisę į patirtos žalos atlyginimą pagal minėtą normą. Minėta PTŽSAĮ 13 straipsnio norma nesuteikia gyvo paciento artimiesiems teisės gauti neturtinės žalos atlyginimą dėl paciento sveikatos sužalojimo netinkamai suteikus sveikatos priežiūros paslaugas. Priešingas aiškinimas neatitiktų PTŽSAĮ ir šio įstatymo 13 straipsnio paskirties ir neproporcingai išplėstų asmenų, turinčių teisę į neturtinės žalos atlyginimą, sąrašą.
57. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad teisiškai nėra pagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog ieškovas įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl ieškovei padarytos žalos pagal PTŽSAĮ 13 straipsnį. Ieškovas tokios teisės neįgijo pagal minėtą normą ir dėl ieškovų bendrai pradėto vaisiaus netekties, vadovaujantis pirmiau nurodytais motyvais (šios nutarties 42 punktas).
58. Tačiau, kaip minėta, toks PTŽSAĮ 13 straipsnio aiškinimas nereiškia, kad ieškovas neturi teisės į patirtos žalos atlyginimą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Akivaizdu, kad suvokimas, jog artimas asmuo kenčia dėl patirtos žalos, sukelia tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nukentėjusio asmens artimiesiems, tačiau tai savaime nereiškia, kad toks nukentėjusiojo artimasis visais atvejais gali reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Atitinkamai kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad su sužalotu asmeniu susijusiems asmenims (tėvams, vaikams, sutuoktiniui) gali būti padaryta rimta neturtinė žala, pasireiškianti dideliu neigiamu poveikiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005).
59. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio, todėl kiti asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik išimtiniais atvejais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005; 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018, 95 punktas). Tokią išvadą patvirtina ir 1975 m. kovo 15 d. Europos Tarybos Komiteto priimta rezoliucija Nr. (75)7, kurioje rekomenduota valstybėms – Europos Tarybos narėms – savo įstatymuose nustatyti teisę į neturtinės žalos atlyginimą, sužalojus sveikatą. Rezoliucijoje nustatytas bendras principas, kad kiti asmenys neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl išgyvenimų, susijusių su nukentėjusio asmens sužalojimu. Tėvai ir sutuoktinis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą tik patyrus nepaprastai didelius išgyvenimus, susijusius su nukentėjusiojo sužalojimu (13 punktas), o nukentėjusiojo mirties atveju teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi mirusiojo sutuoktinis, vaikai arba tėvai (19 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2005). Taigi, neturtinės žalos asmeninis pobūdis lemia, kad tik išimtiniais atvejais – esant ypač artimam ryšiui ir nepaprastai didelei patirtai žalai – asmens, patyrusio žalą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, artimasis gali reikalauti neturtinės žalos atlyginimo iš kalto asmens.
60. Ar sužaloto asmens artimasis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinus individualias bylos aplinkybes. Pavyzdžiui, pripažinta, kad, sužalojus naujagimį, t. y. sukėlus gyvybei pavojingus sunkius kūno sužalojimus, neturtinė žala padaroma ir pačiam naujagimiui, ir jo tėvams dėl ypač glaudaus ryšio, išgyvenimo dėl naujagimio, kaip bejėgės būtybės, sužalojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005). Kitoje byloje, spręsdamas dėl artimojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą, kasacinis teismas reikšmingomis laikė aplinkybes, kad tėvas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ne tik dėl sūnaus sunkaus sveikatos sužalojimo jo akivaizdoje, bet ir dėl tęstinio gydymo bei neapibrėžtumo, kaip padaryti sužalojimai paveiks jo sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks pašalinti jį gydant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2007). Taip pat priteistas neturtinės žalos atlyginimas motinai, įvertinus jos patirtą didelį dvasinį sukrėtimą, nerimą ir išgyvenimus dėl sūnaus sveikatos jam esant komos būsenos, vėliau dėl sunkaus sužalojimų pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-696/2016). Paminėtinas ir atvejis, kai abiem tėvams buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl jų mažametei dukteriai padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, atsižvelgus į tai, kad eismo įvykio pasekmės yra itin sunkios ir reikalauja ne tik intensyvių pačios mažametės, bet ir jos artimųjų, ypač motinos ir tėvo, pastangų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018, 30–31 punktai). Dar vienoje byloje teisėjų kolegija, priteisdama neturtinės žalos atlyginimą eismo įvykio metu sužaloto asmens sutuoktinei, atsižvelgė į tai, kad dėl sutuoktinio sužalojimų jo žmona ne tik patyrė neigiamų emocinių išgyvenimų, jį slaugė ir juo rūpinosi, bet ir dėl liekamųjų reiškinių sutuoktinio sveikatai, jo netekto dalies darbingumo žymiai suprastėjo jos gyvenimo kokybė. Tuo tarpu vertindama byloje nustatytas aplinkybes dėl neturtinės žalos atlyginimo sužaloto asmens pilnamečiams vaikams teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju patirti neigiami emociniai išgyvenimai, slaugymas, ribotos laisvalaikio praleidimo galimybės nesudaro pakankamo pagrindo jiems priteisti neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-1214/2024, 15 punktas). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą praktiką, darytina išvada, kad, sprendžiant dėl artimojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą, gali būti atsižvelgiama, be kita ko, į sužalojimo sunkumą ir jo sukeltus ilgalaikius padarinius tiek tiesiogiai sužalotam asmeniui, tiek netiesiogiai ir jo artimiesiems, taip pat kitas ypatingas aplinkybes, turinčias reikšmingą įtaką gyvenimo kokybės pokyčiams.
61. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad vaisius yra ieškovės kūno dalis, ieškovo patirtą neturtinę žalą vis dėlto siejo su ieškovo išgyvenimais dėl vaisiaus žūties, ieškovei netinkamai suteikus sveikatos priežiūros paslaugas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šią išvadą pakeitė, nurodydamas, jog ieškovas įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą kaip ieškovės sutuoktinis, patyręs dvasinių išgyvenimų dėl ieškovės sveikatos būklės, jai netinkamai suteikus sveikatos priežiūros paslaugas.
62. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovai kartu priėmė sprendimą nutraukti nėštumą, laiko tarpas nuo sužinojimo apie ieškovės nėštumą iki jo nutraukimo buvo nedidelis, todėl nusprendė, kad ieškovas nejautė prieraišumo ir šiltų jausmų pradėtam vaisiui, nebuvo suinteresuotas išsaugoti jo gyvybę. Apeliacinės instancijos teismas nustatė ir tai, kad reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovas grindė vaisiaus mirties faktu, netinkamai atlikus ieškovei nėštumo nutraukimo operaciją, taip pat rūpinimusi pačios ieškovės sveikata. Taip pat abu teismai nustatė, kad dėl gimdymo namuose netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų ieškovė nepatyrė nesugrąžinamų pasekmių sveikatai, nes nebuvo pakenkta ieškovės reprodukcinei funkcijai – 2023 metais ieškovė pagimdė sveiką sūnų, nėštumas buvo sklandus. Taigi, žala ieškovės sveikatai buvo laikina, todėl nesusiklostė išskirtinė situacija, kai būtų galima konstatuoti ieškovą patyrus nepaprastai didelius išgyvenimus. Pažymėtina, kad tiek ieškinio, tiek ieškovų apeliacinio skundo dalyje dėl ieškovo teisės į neturtinės žalos atlyginimą ieškovo patirta neturtinė žala iš esmės buvo siejama su jo kartu su ieškove pradėto vaiko (vaisiaus) gyvybės netekimu.
63. Taigi, bylą nagrinėjusių teismų nebuvo nustatytos išimtinės aplinkybės, sudarančios ieškovui pagrindą reikalauti, remiantis CK 6.250 straipsniu, neturtinės žalos atlyginimo dėl ieškovės sveikatai padarytos žalos. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ieškovui, taip pat ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra nepagrįstos, neturtinės žalos atlyginimas ieškovui priteistas neįrodžius išimtinių aplinkybių, dėl to šios abiejų instancijų teismų procesinių sprendimų dalys naikinamos, ieškovo ieškinį atmetant.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovo D. M. ieškinys ir jam buvo priteista iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir šią Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 26 d. nutarties dalį panaikinti ir ieškovo D. M. ieškinį atmesti.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 26 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Andžej Maciejevski
Agnė Tikniūtė
Jūratė Varanauskaitė