Civilinė byla Nr. 2-144/2014

  Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00500-2013-7

                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos 101; 122.3; 122.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

  N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

  2014 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „RIVONA“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria jo prašymas panaikinti baudą, paskirtą Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, atmestas, civilinėje byloje Nr. B2-2031-343/2013 dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Kaišiadorių agrofirma“.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

                                                               I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su bankroto bylos iškėlimu.

Atskiruoju skundu ginčijamas nutarties, kuria teismas atmetė ieškovo prašymą dėl baudos panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Ieškovas UAB „Rivona“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, atsakovui UAB „Kaišiadorių agrofirma“ dėl bankroto bylos iškėlimo, bankroto administratoriumi prašė paskirti UAB „J ir LBR Bankroto administravimo, teisinės ir buhalterijos paslaugos“. Nurodė, kad 2010 m. birželio 8 d. ieškovas su atsakovu sudarė gamybos sutartį, tačiau atsakovas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų ir pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą liko skolingas ieškovui 822 525,10 Lt.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas UAB „Kaišiadorių agrofirma“ prašė nutraukti civilinę bylą kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, o nusprendus civilinės bylos nenutraukti – UAB „Rivona“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti kaip nepagrįstą, skirti ieškovui įstatymo nustatytą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodė, kad atsakovas yra mokus, vykdo prisiimtus įsipareigojimus tiek kreditoriams, tiek valstybei, atsakovo pradelsti įsipareigojimai yra neženklūs (53 917,67 Lt) ir neviršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Pažymėjo, kad ieškovas nuslėpė informaciją, jog ieškovas yra skolingas atsakovui 162 576,45 Lt už suteiktas skerdimo paslaugas bei 728 677,81 Lt už saugojimo, sandėliavimo paslaugas. Be to, nurodė, kad ieškovas nėra atsakovo kreditorius Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) prasme, todėl neturi teisės paduoti teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo.

Kauno apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi nutarė atsisakyti iškelti atsakovui bankroto bylą UAB „Kaišiadorių agrofirma“ pagal ieškovo UAB „Rivona“ pareiškimą, paskirti ieškovui UAB „Rivona“ 20 000 Lt baudą, pusę šios sumos - 10 000 Lt paskirti atsakovui UAB „Kaišiadorių agrofirma“. Teismas nurodė, jog tarp šalių esant ginčui dėl 822 525,10 Lt skolos, ieškovas pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurias pritaikius atsakovas patyrė nepatogumų. Teismas konstatavo, kad dėl nagrinėjamos bylos atsakovui bankas atsisakė padidinti kredito limitą ir tokiu būdu atsakovas negalėjo išnaudoti viso potencialo ir gauti pajamų, buvo pakenkta atsakovo reputacijai. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes teismas ieškovo elgesį vertino kaip piktnaudžiavimą procesine teise pateikiant teismui nepagrįstą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. spalio 3 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą UAB „Kaišiadorių agrofirma“ paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo finansinius dokumentus, konstatavo, jog atsakovas yra moki ir stabiliai veikianti įmonė, todėl bankroto bylos iškėlimas atsakovui prieštarautų bankroto instituto tikslui – iš rinkos šalinti tik akivaizdžiai nemokius subjektus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal CPK 95 straipsnį pirmosios instancijos teismo paskirtos baudos dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis panaikinimo ar sumažinimo apeliantas gali kreiptis į teismą, paskyrusį baudą (CPK 107 str. 1 d.).

Ieškovas UAB „Rivona“ 2013 m. spalio 17 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu dėl termino atnaujinimo ir jam paskirtos baudos panaikinimo.

Ieškovas UAB „Rivona“ nurodė, kad kreipėsi į teismą su pagrįstu pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Kaišiadorių agrofirma“, kadangi UAB „Rivona“ turėjo reikalavimo teisę. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo teikiamas prieš tai įspėjus atsakovą apie ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, surinkus informaciją apie prastą įmonės finansinę būklę, pagal tokią informacijos buvo galima pagrįstai manyti, kad atsakovas negali tinkamai ir laiku atsiskaityti nei su ieškovu, nei su kitais kreditoriais. Atsakovo ilgalaikis turtas beveik visas buvo įkeistas, turimo turto neužteko padengti pradelsto įsipareigojimo ieškovui. Pareiškimo teismui padavimo dieną atsakovas buvo skolingas valstybės biudžetui, o tai sudarė atskirą pagrindą pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes atsakovas laiku nemokėjo įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų (ĮBĮ 4str. 1d. 3 p.). Pažymėjo, kad ieškovas, teikdamas pareiškimą, vadovavosi teisės aktais. Ar įmonė yra moki, ar nemoki nustatinėja teismas, aktyviai rinkdamas ir vertindamas įrodymus. Ieškovo UAB „Rivona“ įsitikinimu, ĮBĮ nenumato pareigos kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pateikti duomenis apie tarp šalių vykstančius ginčus. Tikėtina, kad atsakovo išrašyta PVM sąskaita faktūra už skerdienos saugojimą yra išrašyta nesąžiningai. Ši sąskaita buvo išrašyta tos pačios dienos data, kaip ir ieškovo sąskaita, tačiau ši sąskaita galėjo būti išrašyta vėliau. Atsakovas pasirašė ieškovo sąskaitoje, todėl atsakovas sutiko su skola ir sutiko ją apmokėti iki 2013 m. balandžio 25 d. Kauno apygardos teismo argumentas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmių atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 21 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių antstoliui buvo išsiųsta 2013 m. liepos 4 d., teismas laikinąsias apsaugos priemones panaikino 2013 m. liepos 5 d. nutartimi, kurią atsakovas gavo 2013 m. liepos 10 d. Ieškovas šios nutarties neskundė, nes buvo sąžiningas ir suprato, kad būtina įsitikinti dėl atsakovo pateiktų duomenų teisingumo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl fakto, kad atsakovas pasisavino ieškovui priklausančios skerdienos už 822 525,10 Lt .

Kauno apygardos teismo teisėja 2013 m. spalio 21 d. rezoliucija atnaujino terminą pateikti prašymą dėl baudos panaikinimo.

Atsakovas UAB „Kaišiadorių agrofirma“ atsiliepime į prašymą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi paskirtos baudos panaikinimo nurodė, kad su prašymu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi atmetė ieškovo UAB „Rivona“ prašymą dėl baudos panaikinimo.

Teismas konstatavo, kad ieškovas piktnaudžiauja teise, kadangi pareiškė teismui aiškiai nepagrįstą ieškinį, esant ginčijamai jo reikalavimo teisei, pakenkė atsakovo reputacijai. Teismas nustatė, kad nebuvo pagrindo ieškovui sąžiningai ir pagrįstai būti įsitikinusiam, kad atsakovas su juo neatsiskaito, nes yra nemokus, kadangi atsakovas ginčijo jo reikalavimo teisę apskritai, tvirtino, kad ieškovas yra ne kreditorius, bet skolininkas. Teismas nurodė, kad ieškovas nuslėpė nuo teismo aplinkybę, kad ieškovas nėra atsiskaitęs su atsakovu pagal tarp šalių sudarytą gamybos sutartį ir atsakovo paskaičiavimu ieškovo skola yra 728 677,81 Lt.

Teismas ieškovo argumentus, kad ieškovas, teikdamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, vadovavosi teisės aktais atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kreditorius turi turėti neginčijamą reikalavimo teisę į skolininką, kuriam siekia iškelti bankroto bylą.

Teismo vertinimu, prie pareiškimo nepridėjus jokių įrodymų, kurie pagrįstų pareiškimo teiginius, teigti, kad buvo pateiktas pagrįstas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas nurodė, kad neturėdamas įrodymų, ieškovas padarė išvadą, kad atsakovas negali atsiskaityti su kreditoriais. Duomenis apie atsakovo finansinę būklę ieškovas rinko tik teismui nustačius terminą pašalinti ieškinio trūkumus ir iš  šių duomenų matyti, kad atsakovas apskritai neturi jokių įsiskolinimų nei VSDFV biudžetui, nei VMI.  Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo argumento, kad yra pagrindas iškelti ieškovui bankroto bylą ĮBĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pažymėjo, kad ieškovas nėra įgaliotas administruoti privalomųjų mokėjimų biudžetui, VSDFV, todėl negali šiuo pagrindu teikti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo.

Ieškovo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teiginius apie tai, kad UAB „Rivona“ išrašė PVM sąskaitą faktūrą 822 525,10 Lt sumai, kuri turėjo būti apmokėta iki 2013 m. balandžio 25 d., nes atsakovas ją pasirašė, pasirašydamas įsiskolinimą pripažino ir sutiko, kad ji turi būti apmokėta iki 2013 m. balandžio 25 d., ir šią sąskaitą atsakovas UAB „Kaišiadorių agrofirma“ nepagrįstai vengia apmokėti, todėl kreditorius UAB „Rivona“ turėjo reikalavimo teisę, teismas vertino kaip nesąžiningą ieškovo elgesį, kadangi atsakovo menama skola, ką pripažįsta ir ieškovas, yra ne 822 525,10 Lt, bet 624 730,19 Lt. Teismo nuomone, ieškovas elgdamasis sąžiningai privalėjo pirma išsiaiškinti skolos dydį, turėti neginčijamus dokumentus apie kreditorinį reikalavimą ir tik po to kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Kaišiadorių agrofirma“.

Teismas nurodė, kad ieškovas nuslėpė nuo teismo kitas svarbias aplinkybes: ieškovas vienašališkai, be išankstinio įspėjimo 2013 m. vasario 19 d. nutraukė sutartį su atsakovu, nors buvo pagrindinis atsakovo užsakovas, o tai apsunkino atsakovo veiklą, sutrikdė jos finansines galimybes atsiskaityti su kreditoriais, sukėlė eilę nepatogumų; atsakovas dar iki ieškovui pateikiant atsakovui pretenziją siūlė bendradarbiauti, informavo ieškovą apie atliktą tarpusavio skolų įskaitymą, kurio pasėkoje, ieškovas tapo atsakovo skolininku, o ne kreditoriumi; ieškovui buvo įteiktas raštas dėl tolimesnio bendradarbiavimo, kuriame buvo nurodyta, kad ieškovas neatsiskaitė su atsakovu, raginama atsiskaityti, siūloma atnaujinti bendradarbiavimą, tačiau ieškovas į tai nereagavo; pateikus pretenziją ir įspėjus atsakovą dėl ketinimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovas 2013 m. gegužės 15 d. gavo atsakovo atsiliepimą į pretenziją, kuriuo ginčijamas ieškovo kreditorinis reikalavimas bei nurodyta, kad jeigu ieškovas bandys trikdyti atsakovo veiklą nepagrįstai kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovas reikalaus atlyginti patirtus nuostolius bei prašys teismo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Teismas konstatavo, kad ieškovo nesąžiningus veiksmus patvirtina tai, kad ieškovas, būdamas pagrindinis atsakovo užsakovas, neįspėjęs atsakovo, 2013 m. vasario 19 d. nutraukė tarp šalių sudarytą gamybos sutartį, aiškiai pažeisdamas jos 7.5 punktą, kuris nustatė, kad sutartis gali būti nutraukta bet kurios iš šalių iniciatyva, informavus apie tai kitą šalį raštu prieš 30 dienų. Teismas nustatė, kad ieškovo nesąžiningus veiksmus patvirtina ir tai, jog atsakovas nuslėpė, kad atsakovas ieškovui 2013 m. balandžio 2 d. raštu siūlė bendradarbiauti, informavo ieškovą apie atliktą tarpusavio skolų įskaitymą, kurio pasėkoje, ieškovas tapo atsakovo skolininkui, o ne kreditoriumi.

Teismas sprendė, kad ieškovo sprendimas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, o ne bandymas menamą skolą prisiteisti pareiškiant ieškinį teisme, patvirtina, kad ieškovas tokiu būdu bandė ginčijamą reikalavimo teisę paversti neginčijama.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas teikė teismui, kaip paaiškėjo atsakovui pateikus atsiliepimą, nepagrįstą, nesąžiningą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad ieškovas jau 2013 m. liepos 10 d. žinodamas, kad yra panaikinta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir šis ieškovo prašymas atmestas, 2013 m. liepos 12 d. pateikė antstoliui vykdyti panaikintą nutartį. Teismas pažymėjo, kad nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo priimta 2013 m. birželio 21 d., ieškovas šią nutartį gavo 2013 m. birželio 27 d., tačiau tik 2013 m. liepos 12 d. ją teikė vykdymui.

Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo argumento, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl fakto, kad atsakovas pasisavino ieškovo skerdienos už 822 525,10 Lt, nurodė, kad pats savaime ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas teisinių pasekmių nesukuria, teisines pasekmes sukuria ikiteisminio tyrimo rezultatas.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas yra juridinis asmuo, kurio gera finansinė padėtis, į anksčiau nurodytus argumentus, faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad už piktnaudžiavimą procesine teise – nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį ieškovui paskirtina 20 000 Lt bauda, pusę šios sumos skiriant atsakovui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB „Rivona“, nesutikdamas su nurodyta teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi paskirtą baudą bei teismo nustatytas aplinkybes apie šalių santykius, kylančius iš 2013 m. vasario 19 d. gamybos sutarties nutraukimo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apelianto teigimu, aplinkybė, kad ieškovas nepridėjo prie pareiškimo viešai prieinamų duomenų apie atsakovo finansinę padėtį, nėra pagrindas laikyti pareiškimą nesąžiningai nepagrįstu.
2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas pateikė pareiškimą nepagrįstai, yra neteisinga. Ieškovas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi atsakovas ieškovui buvo skolingas, skolos per nustatytą terminą nesumokėjo, atsakovas  nemokėjo mokesčių valstybės biudžetui, o juos padengė ieškovui pateikus pareiškimą teismui.
3. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, jog ieškovas pareiškime nurodė, kad atsakovas neginčija skolos. UAB „Rivona“ pareiškime nurodė, kad atsakovas sutiko su 2013 m. kovo 19 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RKZ000015477, šio fakto neginčijo ir atsakovas. Apelianto teigimu, UAB „Rivona“ neturėjo teisinės pareigos apmokėti atsakovo išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir reikalavimų įskaitymas nėra galimas, kadangi atsakovo reikalavimas buvo netikslus.
4. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nesąžiningai elgėsi, prašydamas teismo taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįsta, kadangi pats teismas laikė, kad pateiktų duomenų objektyviai užtenka daryti išvadai, kad atsakovas gali būti nesąžiningas, slėpti turtą ir pan.
5. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Rivona“, teikdama pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nesivadovavo teisės aktais, yra nepagrįsta, nes ar įmonė yra moki, ar nemoki nustatinėja teismas, aktyviai rinkdamas ir vertindamas įrodymus. Ieškovas siekė teisingo bylos išnagrinėjimo, t.y. neveikė prieš neteisingą bylos išnagrinėjimą.
6. Apelianto teigimu, vien gera ieškovo finansinė padėtis nėra pagrindas taikyti maksimalios 20 000 Lt baudos. Bylos nagrinėjimas užtruko mažiau nei 3,5 mėnesius, laikinosios apsaugos priemonės taikytos mažiau nei 1 mėnesį, todėl laikini apribojimai negalėjo sukelti neigiamų pasekmių atsakovui.
7. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl 2013 m. vasario 19 d. tarp šalių sudarytos gamybos sutarties nutraukimo ir vykdymo, kadangi ieškovas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Teismas neturi teisės nustatinėti aplinkybių, kurių šalys neįrodinėja ir kurios gali būti laikomos prejudicinę galią turinčiomis kitose tarp šalių bylose, todėl apelianto įsitikinimu, nutartis dalyje dėl šių aplinkybių turi būti panaikinta.

              Atsakovas UAB „Kaišiadorių agrofirma“ atsiliepime į atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

1. Teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės nesuteikia pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį.
2. Teismas, skirdamas UAB „Rivona“ baudą, nepažeidė CPK 95 straipsnio nuostatų. Ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.
3. Aplinkybės dėl sutarties vykdymo ir nutraukimo teismo buvo tiriamos ir vertinamos, siekiant nustatyti ar ieškovas elgėsi sąžiningai.
4. Pirmosios instancijos teismui sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo žinomi tik ieškovo pateikti duomenys apie atsakovo turtinę padėtį, teismas, remdamasis tik ieškovo pateiktais duomenimis, padarė nepagrįstą išvadą apie atsakovo ribotas galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Pirmosios instancijos teismui panaikinus atsakovui taikytas laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas vis tiek prašė antstolio ir toliau vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovo turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir ieškovo kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo žymiai pablogino atsakovo mokumo reitingą ir padidino atsakovo kreditavimo riziką.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2013 m. gruodžio 30 d. gautas atsakovo UAB „Kaišiadorių agrofirma“ prašymas prijungti prie bylos pridedamą UAB „Rivona“ 2013 m. gruodžio 16 d. pranešimą Nr. S-7954 dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo.

            IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo UAB „Rivona“ prašymo dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis panaikinimo.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

UAB „Rivona“ pateikė teismui UAB „Rivona“ 2013 m. gruodžio 16 d. pranešimą Nr. S-7954 dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad UAB „Rivona“ pateikti į bylą įrodymai gali turėti reikšmės vertinant apelianto įrodinėjamas aplinkybes, todėl jie priimtini į bylą (CPK 314, 338 str.).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005;2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-94/2010;2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013). Savo teisėmis dalyvaujantys byloje asmenys privalo naudotis nepiktnaudžiaudami (CK 1.2 str. 1 d., 1.137 str. 3 d.; CPK 7 str. 2 d.), t. y. savo teises įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo nepažeidžia ir nevaržo kitų asmenų teisių, nedaro žalos kitiems asmenims, neprieštarauja įgyvendinamos teisės prigimčiai, atitinka civilinio proceso tikslus. Asmuo, kuriam įstatymo suteikiamos tam tikros teisės, kartu privalo vykdyti ir įstatymo jam nustatytus įpareigojimus, kurių būtina laikytis, kad įgyvendinant šias teises, nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Ar asmuo laikosi šių reikalavimų, nustatoma analizuojant, ar elgiasi taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi rūpestingas, sąžiningas ir protingas žmogus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008). Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reikalavimo sąžiningai naudotis savo teisėmis pažeidimas yra piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009). Taigi, visomis procesinėmis teisėmis turi būti naudojamasi sąžiningai, tik pagal jų paskirtį – užtikrinti operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą (Konstitucijos 28 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., CPK 7 str.). Aiškiai nepagrįsto ieškinio (kito procesinio dokumento) pareiškimas konstatuojamas tada, kai procesinis dokumentas teikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti nepatogumų, trukdžių, rūpesčių.

CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti asmeniui iki dvidešimties tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Taigi, šių teisės normų turinio analizė suponuoja išvadą, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Tačiau ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, numatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2570/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2682/2013). Kartu pažymėtina, kad bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis gali būti skiriama tik konkrečioje byloje, nustačius aplinkybes, įrodančias, kad jomis piktnaudžiaujantis byloje dalyvaujantis asmuo sąmoningai veikia prieš greitą ir teisingą bylos išsprendimą.

Kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą dėl įstatymo saugomų interesų ar pažeistų teisių gynimo, turi elgtis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti savo teise į teisminę gynybą. Dėl tinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis ir nepiktnaudžiavimo šiomis teisėmis svarbu ir reikšminga yra neinicijuoti bankroto bylos iškėlimo skolininkui, kuomet tarp kreditoriaus ir skolininko vyksta aiškūs, dideli nesutarimai dėl skolos fakto ar/ir dydžio, o pasinaudoti teise kreiptis į teismą su ieškiniu (pareiškimu) dėl skolos priteisimo. Tai nepanaikina kreditoriaus teisės vėliau, esant pagrindui kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovo UAB „Rivona“ pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Kaišiadorių agrofirma“ padavimą vertino kaip piktnaudžiavimą procesu, nes padarė išvadą, kad vykstant ginčui tarp šalių dėl 822 525,10 Lt skolos priteisimo, atsakovui ją ginčijant, ieškovas elgėsi nesąžiningai, kadangi pagrįstai neįsitikinęs, jog atsakovas neatsiskaito su juo ne todėl, kad ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę, o todėl kad negali atsiskaityti (yra nemokus), kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, nesiekė menamą skolą prisiteisti pareiškiant ieškinį teisme, tokiu būdu siekdamas ginčijamą reikalavimo teise paversti neginčijama. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo nurodė, kad 2010 m. birželio 8 d. ieškovas su atsakovu buvo sudaręs gamybos sutartį, o atsakovas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų ir pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą yra skolingas ieškovui  822 525,10 Lt, tačiau bylos nagrinėjimo metu ieškovas pripažino, kad atsakovo skola yra ne 822 525,10 Lt, o 624 730,19 Lt. Kaip matyti iš į bylą pateikto ieškovo 2013 m. gruodžio 16 d. pranešimo dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo atsakovui, prieš UAB „Rivona“ atlikto priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą UAB „Rivona“ nebuvo sumokėjusi UAB „Kaišiadorių agrofirma“ pagal PVM sąskaitas faktūras 73 307,98 Lt, 88 342,06 Lt, viso ieškovo skola atsakovui buvo 162 576,54 Lt. Dėl nurodyto sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pirmiausiai ieškovas turėjo išsiaiškinti skolos dydį, pagrįsti jį dokumentais, t.y. kreditorius turi turėti pagrįstą, neabejotiną reikalavimo teisę į skolininką, bei įsitikinti, kad atsakovo finansinė padėtis yra nestabili ir atsakovas nėra pajėgus atsiskaityti su kreditoriais. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog ieškovas, teikdamas teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškime nenurodė aplinkybės, kad atsakovas skolą ginčija, su skola nesutinka, siūlė ieškovui su atsakovu bendradarbiauti, aiškindamas, kad ieškovas yra skolingas atsakovui 162 576,45 Lt už suteiktas skerdimo paslaugas bei 728 677,81 Lt už saugojimo, sandėliavimo paslaugas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas, visapusiškai neišsiaiškinęs atsakovo skolos ieškovui dydžio, atsakovo mokumo, kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 4 straipsnyje numatyti pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindai. Vienas iš tokių pagrindų, kai įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų. Nurodytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ieškovas siekė apginti savo pažeistas teises netinkamu būdu, neteisingai naudodamasis savo procesinėmis teisėmis ir neturėjo pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šių pirmosios instancijos teismo išvadų apeliantas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nepaneigė (CPK 178 str., 314 str.).

Apeliacinis teismas pažymi, kad atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentai yra viešai prieinami ir iš 2012 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad įmonės turimo turto vertė – 6 681 360 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 457 844 Lt, iš jų 992 483 Lt kredito įstaigoms, tiekėjams – 176 939 Lt, su darbo santykiais susiję įsipareigojimai – 26 285 Lt, o įmonės pelnas sudaro 3 749 Lt. Šie duomenys turėjo būti žinomi ieškovui, inicijavusiam atsakovui bankroto bylą. Tačiau ieškovas, 2013 m. birželio 5 d. kreipdamasi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ir prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pateikė teismui atsakovo finansinės ataskaitas už 2011 m. laikotarpį. Tai patvirtina, kad atsakovo turtinė padėtis bankroto bylos inicijavimo atsakovui momentu ieškovui buvo ir turėjo būti žinoma.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nesąžiningai elgėsi, prašydamas teismo taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones, teigia, kad pats teismas laikė, kad pateiktų duomenų objektyviai užtenka daryti išvadai, kad atsakovas gali būti nesąžiningas, slėpti turtą ir pan. Apeliacinis teismas nesutinka su tokiais apelianto teiginiais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas, priėmęs ieškovo UAB „Rivona“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Kaišiadorių agrofirma“, patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir 2013 m. birželio 21 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones - sustabdė atsakovo turto realizavimą ir (ar) išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, išduotus teismų ir kitų institucijų sprendimų pagrindu, areštavo atsakovo įmonės balanse esantį turtą, įmonės pinigines lėšas, esančias atsiskaitomosiose sąskaitose, įmonės kasose bei pas trečiuosius asmenis ir nustatė visam areštuotam turtui disponavimo teisės apribojimą. 2013 m. liepos 4 d. teisme gautas atsakovo atskirasis skundas dėl 2013 m. birželio 21 d. nutarties, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti atsako atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prie atskirojo skundo ir kitus atsakovo į bylą pateiktus rašytinius įrodymus bei sutikdamas su atskirajame skunde pateiktais argumentais, 2013 m. liepos 5 d. nutartimi, Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį panaikino pats (CPK 334 str. 2 d. 1 p.). Kaip matyti iš šios nutarties turinio, nagrinėjamu atveju teismui, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo žinomi tik ieškovo pateikti duomenys apie atsakovo turtinę padėtį. Kaip minėta anksčiau, teismui pateikti duomenys, remiantis kuriais teismas sprendė esant pagrindą abejoti atsakovo galimybėmis atsiskaityti su kreditoriais, buvo pateikti tik už 2011 metų laikotarpį (finansinės ataskaitos). Apeliacinio teismo vertinimu, ieškovas pateikė pirmosios instancijos teismui nepagrįstą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ieškovas žinomai neteisingai nurodė apie atsakovo turtinę padėtį, nepagrįstai teigė, kad atsakovas nevykdo įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Pažymėtina, kad atsakovas reagavo į ieškovo prašymą sumokėti įsiskolinimą, ginčijo įsiskolinimą, įspėjo ieškovą dėl nepagrįsto kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui. Apeliacinio teismo nuomone, ieškovui nebuvo pagrindo abejoti atsakovo mokumu. Ieškovas suvokė arba turėjo suvokti, kad ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo naudojasi kaip priemone tikslui atgauti atsakovo ginčijamą skolą pasiekti. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad jis apeliacine tvarka neskundė nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismui panaikinus atsakovui taikytas laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas vis tiek prašė antstolio ir toliau vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinio teismo vertinimu, dėl nurodyto pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad toks ieškovo elgesys laikytinas nesąžiningu.

Esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ieškovo piktnaudžiavimą procesine teise pateikti teismui nepagrįstą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 95 str.).

Dėl prejudicinių faktų nustatymo

Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliantas argumentuoja tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo eilę aplinkybių (pvz.: ieškovas žinojo, kad nėra mokėjęs saugojimo mokesčio), susijusių su tarp ieškovo ir atsakovo 2013 m. vasario 19 d. sudaryta sutartimi, kurias atsakovas gali bandyti nesąžiningai laikyti prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis kitose tarp šalių bylose. Apeliacinis teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir pažymi, kad teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normos. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) res judicata galia, reiškianti draudimą šalims ir kitiems dalyvavusiems byloje asmenims, taip pat jų teisių perėmėjams iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Aiškindamas prejudicinio fakto definiciją, kasacinis teismas yra nurodęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-214/2008;2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; kt.). Įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) res judicata galią lemia ginčo materialinio teisinio santykio šalių dalyvavimas teisminiame procese, suponuojantis draudimą pareikšti tapatų reikalavimą tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) nustatytų faktų bei teisinių santykių. Toks draudimas taikomas tik proceso šalims, kitiems byloje dalyvavusiems asmenims ir jų teisių perėmėjams (CPK 279 str. 4 d.). Apeliacinis teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį dėl ieškovui paskirtos baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, bet ne sprendimą dėl ginčo dėl tarp šalių sudarytos sutarties galiojimo, nutraukimo bei vykdymo, todėl apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos ar nurodytos aplinkybės, susijusios su tarp ieškovo ir atsakovo 2013 m. vasario 19 d. sudaryta sutartimi, jos vykdymu, galiojimu, nėra ir negali būti pagal CPK 182 straipsnį laikomos prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis kitose tarp šalių bylose.

Dėl paskirtos baudos dydžio

Tačiau, nors ir konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovui UAB „Rivona“ paskyrė baudą, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas neįrodinėjo, jog patyrė kokius nors nuostolius dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesine teise, tik pažymėjo, kad atsakovo turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir ieškovo kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo žymiai pablogino atsakovo mokumo reitingą ir padidino atsakovo kreditavimo riziką, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, nes CPK 107 straipsnyje, numatančiame baudos panaikinimo ar sumažinimo tvarką, nėra nustatyta kriterijų, kuriais remiantis sprendžiama dėl baudos sumažinimo, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju paskirta bauda per didelė, nėra pagrindo skirti maksimalią baudą, o šios baudos tikslai bus pasiekti ir ją sumažinus iki 10 000 Lt (CPK 3 str., 107 str.).

Dėl nurodytų motyvų ir aplinkybių ieškovo UAB „Rivona“ atskirasis skundas tenkinamas iš dalies ir skundžiama Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis pakeičiama, tenkinant ieškovo UAB „Rivona“ prašymą dėl baudos panaikinimo iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi ieškovui paskirtą baudą sumažinant iki 10 000 Lt, pusę šios sumos skiriant atsakovui UAB „Kaišiadorių agrofirma“, kitą nutarties dalį paliekant nepakeistą (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį, tenkinant ieškovo UAB „Rivona“ (įmonės kodas 110512039) prašymą dėl baudos panaikinimo iš dalies, ir Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi ieškovui paskirtą 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) baudą sumažinant iki 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų), pusę šios sumos skiriant atsakovui UAB „Kaišiadorių agrofirma“ (įmonės kodas 258879220), kitą nutarties dalį paliekant nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                         Kazys Kailiūnas