Administracinė byla Nr. A-2620-502/2018
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00144-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo
2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gegužės 11 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos
Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. Sr-2786 „Dėl socialinės
paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo, įsiskolinimo nurašymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. Sr-2786); 2) įpareigoti atsakovą Panevėžio miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas, Administracija) tenkinti pareiškėjo prašymą dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta tenkinti jo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti vienkartinę 5 000 Eur pašalpą, skirtą susimokėti skolai už komunalines paslaugas, bei iki 250 Eur padidinti skiriamą socialinę pašalpą. Pareiškėjo nuomone, toks sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-306 patvirtintame Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra numatyta, kad vienkartinė pašalpa negali būti skiriama skolai už komunalines paslaugas susimokėti, priešingai, Aprašo 19 punkte nustatyta, kad Paramos teikimo komisija turi teisę skirti pašalpą ir kitais Apraše neįvardytais atvejais. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo pažeistos procedūrinės taisyklės, kadangi jo gyvenimo sąlygos ir gaunamos pajamos nebuvo vertinamos, jo prašymui nagrinėti Paramos teikimo komisija apskritai nebuvo sudaryta. Be to, pareiškėjas teigė, kad jo šiuo metu gaunama 102 Eur socialinė pašalpa neleidžia sumokėti skolos už komunalines paslaugas ir pragyventi.
3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad šiuo metu jam skiriama socialinė pašalpa vos užtikrina jo egzistavimą. Administracija, neskirdama vienkartinės pašalpos, visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo padėtį, t. y. kad jis turėjo siekį vienkartinę pašalpą panaudoti ne pramogoms ar pasipelnymui, o likviduoti turimus įsiskolinimus už įvairias komunalines paslaugas ir taip išsaugoti turimą būstą.
4. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas tvirtino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi, jis neturi teisės didinti pareiškėjui skiriamos piniginės socialinės pašalpos. Atsakovas, remdamasis Aprašo 13 punktu ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui 76 Eur dydžio vienkartinė pašalpa paskutinį kartą buvo paskirta Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. AF-359, o naują prašymą skirti vienkartinę pašalpą jis pateikė 2017 m. balandžio 4 d., t. y. nepraėjus 12 mėnesių nuo jam skirtos vienkartinės pašalpos, teigė, jog pareiškėjo pateiktas prašymas Paramos teikimo komisijoje negalėjo būti nagrinėjamas. Buities tyrimo aktas rengiamas ir kiti veiksmai atliekami tik tuo atveju, kai asmens pateiktas prašymas atitinka visus Aprašo 13 punkte nustatytus reikalavimus.
6. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas papildomai paaiškino, kad pareiškėjo atvejis nepateko į Apraše nurodytą vienkartinių pašalpų skyrimo atvejų sąrašą.
II.
7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašymu, reg. Nr. Pr1-753, kreipėsi į Administracijos Socialinės paramos skyrių, prašydamas 2017 m. balandžio mėn. jam skirti vienkartinę 5 000 Eur dydžio pašalpą, o paskirtą socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur; tuo atveju, jei vienkartinė pašalpa nebūtų skirta, surasti galimybę, kad Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžios įmonės pareiškėjo įsiskolinimą už komunalines paslaugas nurašytų. Administracijos Socialinių reikalų skyrius 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 pareiškėjo prašymo netenkino.
9. Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 3624 ir 2017 m. rugpjūčio 10 d. pažymos Nr. 1087 duomenimis, pareiškėjui 2015 m. gruodžio mėn. –
2016 m. gegužės mėn. laikotarpiu buvo mokama 71,40 Eur dydžio socialinė pašalpa, 2016 m. birželio – lapkričio mėn. laikotarpiu – 61,20 Eur, 2016 m. gruodžio mėn. – 2017 m. liepos mėn. laikotarpiu – 102,00 Eur. Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 2448 duomenimis, pareiškėjui 2017 m. kovo 17 d. sprendimu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. buvo paskirta 102,00 Eur dydžio socialinė pašalpa.
10. Pareiškėjas teigė, kad jam skiriama socialinė pašalpa turi būti didinama iki 250 Eur, nes mokama 102 Eur dydžio socialinė pašalpa neleidžia patenkinti būtiniausių poreikių, atsiskaityti su įvairias paslaugas teikiančiomis įmonėmis, likviduoti turimus įsiskolinimus. Jis, remdamasis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikto tyrimo ataskaitos duomenimis (paskelbta adresu: http://www.fsf.vu.lt/dokumentai/ataskaita_mpd_151216f.pdf), pagal kuriuos asmens (šeimos) minimalių poreikių vienam suaugusiam asmeniui dydis yra 238,35 Eur, tvirtino, kad jo gaunamos socialinės pašalpos dydis neprilygsta piniginių lėšų sumai, reikalingai patenkinti moksliniais tyrimais pagrįstus minimalius vieno suaugusiojo asmens poreikius.
11. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad įgalioto vietos savivaldybės viešojo administravimo subjekto sprendimas piniginės socialinės paramos klausimu turi atitikti ne tik specialiųjų, bet ir bendrųjų teisės aktų keliamus reikalavimus. Panevėžio miesto savivaldybės taryba Aprašo 29 punkte nustatė, kad bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui papildomai skiriama socialinė pašalpa, kurios dydis lygus 50 procentų socialinės pašalpos, mokėtos per praėjusius 12 mėnesių iki įsidarbinimo, vidutinio dydžio, už kiekvieną su darbo ar tarnybos santykiais susijusį mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius, jeigu vienas gyvenantis asmuo arba bendrai gyvenantys asmenys atitinka visas 29.1–29.4 punktuose nustatytas sąlygas. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, jog jis atitinka Aprašo
29 punkte nustatytas sąlygas, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ilgą laiką, įskaitant ir 2016–2017 metus, nedirba, Panevėžio teritorinėje darbo biržoje yra registruotas kaip ieškantis darbo.
12. Teismas, atsižvelgęs į Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 4 dalį, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimą Nr. 923, kuriuo patvirtinta, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. valstybės remiamų pajamų dydis yra 102 Eur, konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias socialinės pašalpos, skiriamos vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, dydžio nustatymą, ir pagrįstai atsisakė padidinti pareiškėjui skiriamą socialinę paramą iki jo nurodyto 250 Eur dydžio.
13. Teismas taip pat nustatė, jog kreiptis dėl vienkartinės pašalpos turi teisę asmuo, atitinkantis visas Aprašo 3 ir 13 punktuose nustatytas sąlygas. Pareiškėjas, kaip Panevėžio mieste nuolat gyvenantis ir jame deklaravęs gyvenamąją vietą, atitiko Aprašo 3 punkte įtvirtintą kriterijų. Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. AF-359 ir 2017 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 3624 duomenimis, pareiškėjui 2016 m. buvo paskirta ir išmokėta 76 Eur dydžio vienkartinė pašalpa; pareiškėjas prašymu skirti vienkartinę pašalpą, dėl kurio priimtas ginčijamas Sprendimas Nr. Sr-2786, kreipėsi 2017 m. balandžio 4 d. Teismas priėjo išvadą, jog atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas faktines aplinkybes ir disponuodamas turimais duomenimis apie jam suteiktą piniginę socialinę paramą, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, kaip vienas gyvenantis asmuo, prašymu skirti vienkartinę pašalpą į Administraciją kreipėsi nesilaikydamas Aprašo 13 punkte nustatyto termino ir todėl nėra įgijęs teisės į naują vienkartinę pašalpą. Administracijos Socialinės paramos skyrius, nustatęs šias aplinkybes ir vykdydamas Aprašo 24.1 papunktį, neprivalėjo imtis veiksmų bei atlikti procedūras, skirtas dokumentams, teikiamiems vienkartinės pašalpos skyrimo klausimą svarstančiai Paramos teikimo komisijai, parengti. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo teiginius, kad Sprendimas Nr. Sr-2786 buvo priimtas pažeidžiant Apraše nustatytas procedūrines taisykles, pripažino nepagrįstais.
14. Teismas akcentavo, kad Administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimą neskirti pareiškėjui 5 000 Eur vienkartinės pašalpos pagrindžiantis teiginys, jog Apraše nėra numatyta galimybė vienkartinę pašalpą skirti komunaliniams mokesčiams ir įsiskolinimams padengti, yra pagrįstas sistemiškai taikomų teisės normų (Aprašo 17, 18 ir 19 p., Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 sprendimo Nr. 1-68 2 p., Socialinės paramos įstatymo) nuostatomis.
15. Pareiškėjas teismo posėdžio metu teismo prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant išaiškinti, ar pagal ginčo nagrinėjimo metu galiojančius teisės aktus asmens gaunamos socialinės išmokos nepažeidžia žmogaus oraus gyvenimo Lietuvos Respublikoje konstitucinės doktrinos, tokį prašymą motyvuodamas tuo, kad, jo nuomone, atsakovo veiksmai ir sprendimai piniginės socialinės paramos kausimais pažeidžia jo, kaip žmogaus, konstitucines teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 48, 52 straipsniuose. Pareiškėjo teigimu, tai, kad jis yra verčiamas gyventi nepritekliuje, kęsti alkį ir šaltį, negauti medicininių paslaugų, reiškia, jog yra pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas draudimas žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Valstybės vykdoma socialinė politika neatitinka nūdienos reikalavimų, negarantuoja asmens teisės į socialinę apsaugą, socialinę paramą nedarbo atveju, pažeidžia nuosavybės neliečiamumo principą.
16. Teismui, apžvelgus Konstitucinio Teismo jurisprudenciją socialinės paramos klausimais, nekilo pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikomos Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
17. Teismas nusprendė, kad Sprendimas Nr. Sr-2786 yra pagrįstas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai parinktomis teisės normomis. Todėl nebuvo pagrindo tokį sprendimą panaikinti. Atmetęs pagrindinį skundo reikalavimą dėl administracinio akto panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti veiksmus.
III.
18. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
19. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas neįvertino realios situacijos. Pareiškėjo prašymui nagrinėti nebuvo sudaryta vertinimo komisija, o tai rodo socialinį nejautrumą ir formalų pareigų atlikimą. Pareiškėjas, remdamasis Konstitucijos 48 ir 52 straipsniais, teigia, kad valstybė turi socialinės rūpybos prievolę, bet jos vykdymui skiria tik 102 Eur, nors mokslininkai yra apskaičiavę, kad vienam asmeniui pragyventi šiandien reikia 238,35 Eur per mėnesį. Pareiškėjas teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad būtiniausioms išlaidoms padengti jis kas mėnesį turi sumokėti vidutiniškai 159 Eur, gaunamą 102 Eur pašalpą jis skiria maistui ir vaistams įsigyti, todėl per mėnesį patiria 261 Eur išlaidų. Pareiškėjo teigimu, jam mokesčiai už paslaugas yra nekompensuojami pažeidžiant 10 proc. nuo pajamų išlaidų dydžio principą. Pareiškėjo nuomone, Socialinės paramos įstatymo 3 straipsnio 1 punktas ir 7 straipsnis neatitinka Konstitucijos 48 ir 52 straipsnių, kadangi šis įstatymas ilgą laiką nesikeitė, jis nebeatitinka makroekonominių sąlygų ir padidėjusių kainų. Pareiškėjas tvirtina, kad savivaldybė turi imperatyvią teisę nurodyti savo valdomoms įmonėms padengti nuostolius kaip blogą skolą, susidariusią ne dėl skolininko kaltės, iš savo arba savo valdomos įmonės biudžeto, bet Panevėžio miesto savivaldybė tokia galimybe nesinaudoja. Jis siūlė Administracijai jo prašomą 5 000 Eur vienkartinę pašalpą iškart pervesti savivaldybės valdomoms įmonėms, kuriose jis turi įsiskolinimų, bet buvo atsisakyta tai padaryti.
20. Pareiškėjas pažymi, kad jis įvardijo savo konstitucinių teisių pažeidimo motyvus kitose bylose, ir teismo prašė prijungti civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) ir kitų bylų procesinę medžiagą, bet teismas, to neargumentuodamas, prijungė tik teismų nutartis iš civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014), o ne jų procesinę medžiagą. Teismas nekreipė dėmesio į pareiškėjo teiktus prašymus, netaikė koncentracijos ir ekonomiškumo principų bei pažeidė jo teisę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnyje, kad posėdžio metu pareikšti proceso dalyvio–ieškovo reikalavimai privalo būti nagrinėjami teisme, jie gali būti pakelti ir / ar sumažinti. Teismas teismo posėdžio metu turėjo išspręsti daug teisinių kolizijų, bet to nepadarė. Tai rodo teismo šališkumą valstybės institucijų naudai.
21. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 15 d. apeliacinio skundo papildyme nurodo, kad jo pajamos įvairiais laikotarpiais buvo nuo 61,20 Eur iki 102 Eur, bei pakartoja, jog nekompensuojama mokesčių už paslaugas dalis turėtų būti ne didesnė nei 10 proc. gaunamų pajamų.
22. Pareiškėjas 2018 m. sausio 11 d. prašyme prašė prijungti pateiktus papildomus rašytinius įrodymus, išreiškė nuomonę, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija turėtų būti įtraukta į bylą proceso šalimi, bei teigė, kad dėl didelio informacijos kiekio, paaiškinimų, atsikirtimų, bylos išspręsti objektyviai nėra galimybės, todėl byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.
23. Pareiškėjas 2018 m. sausio 12 d. prašyme prašė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Konstitucinį Teismą, nes asmenys, turintys teisę pareiškėjo prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą (advokatas, teismas, Lietuvos Respublikos Seimo narys), to nepadarė. Pareiškėjo nuomone, Konstitucinis Teismas turėtų nagrinėjamoje byloje pateikti išvadą dėl konstitucinių teisių pažeidimo. Esant poreikiui, byla turėtų būti perduota nagrinėti Konstituciniam Teismui.
24. Pareiškėjas 2018 m. kovo 5 d. prašyme Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko prašė paskirti bylą nagrinėti skubos tvarka, kadangi byla yra susijusi su asmens gerove.
25. Pareiškėjas 2018 m. kovo 9 d. prašyme prašė prijungti prie bylos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tyrimo dėl nepasiturinčio asmens minimalių išlaidų per mėnesį rezultatus, kurie buvo papildyti 2018 m. sausio 1 d.
26. Pareiškėjas 2018 m. kovo 12 d. prašyme nurodė, kad byloje nagrinėjamas itin jautrus klausimas – socialiai remtino asmens galimybė išgyventi už per mažą išmoką, kuri neatitinka protingumo kriterijų, tuo kartu pažeidžiant jo orumą, konstitucines ir žmogaus teises. Siekiant išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą, paaiškinti dviprasmišką teisinę situaciją, kurios visiškai aprašyti nėra įmanoma, byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas taip pat pakartojo prašymą bylą nagrinėti skubos tvarka.
27. Pareiškėjas 2018 m. birželio 25 d. ir 2018 m. spalio 12 d. prašymuose prašė prijungti jo pateiktus papildomus rašytinius įrodymus.
28. Pareiškėjas 2018 m. spalio 15 d. prašyme nurodė, kad byloje yra labai didelis informacijos kiekis, todėl žodžiu būtų lengviau įvertinti pateiktus argumentus ir atsikirtimus į juos. Bylos nagrinėjimo laikotarpiu pasikeitė finansinė situacija tarp proceso dalyvių. Be to, rengiant rašytinį procesą, iš pareiškėjo būtų atimta galimybė pasinaudoti Civilinio proceso kodekso 42 straipsnyje įtvirtinta teise padidinti arba sumažinti procesinius reikalavimus, tuo ribojant jo teisę į teisingą teismą. Pareiškėjas pažymi, kad bylos dalykas yra socialiai jautrus klausimas – socialinės pašalpos dydis bei socialinės politikos formavimo teisėtumas ir pagrįstumas pareiškėjo atžvilgiu, tai taip pat yra ir viešojo intereso dalykas. Todėl, esant tokiai situacijai, bei atsižvelgiant į pareiškėjo konstitucinių teisių pažeidimą, yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, peržengiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas proceso ribas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimą, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į viešą bylos nagrinėjimą apima teisę į žodinį bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas nėra atsisakęs savo teisės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
29. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 19 d. pareiškime, susipažinęs su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi, kurioje jo prašymai bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka buvo netenkinti, nurodo, kad dėl ilgo bylos nagrinėjimo buvo padaryta esminė klaida, t. y. nagrinėjamas ne tas pareiškėjo skundas ir ne tie reikalavimai – visai kitos sumos. Tai, jo nuomone, įrodo, kad byla yra nagrinėtina žodinio proceso tvarka, todėl pareiškėjas prašo ištaisyti atsiradusią klaidą ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
30. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
31. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.
32. Atsakovas 2018 m. spalio 22 d. pateiktuose papildomuose paaiškinimuose, atsakydamas į pareiškėjo pateiktą apeliacinio skundo papildymą, teigia, kad, 2017 m. birželio 1 d. pasikeitus Socialinės paramos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms, įstatymų leidėjas būsto šildymo išlaidų ribą kompensacijoms skirti sumažino nuo 20 proc. iki 10 proc. Tačiau ginčijamame 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 nebuvo nagrinėjamas būsto šildymo išlaidų kompensacijos skyrimo klausimas, kadangi pareiškėjas tokio prašymo nebuvo suformulavęs. Atsakovas nurodo visiškai nesutinkantis su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas neįvertino realios situacijos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
33. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. Sr-2786 „Dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo, įsiskolinimo nurašymo“, kuriame atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą 2017 m. balandžio mėn. jam skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą ir socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur, o jeigu vienkartinė pašalpa nebus skirta, rasti galimybę Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžioms įmonėms pareiškėjo turimą įsiskolinimą už suteiktas komunalines paslaugas nurašyti, teisėtumo ir pagrįstumo.
34. Pirmiausiai pastebėtina, kad, kaip minėta (žr. nutarties 22 p.), pareiškėjas 2018 m. sausio 11 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (b. l. 134), kuriame prašė prie bylos prijungti papildomus rašytinius įrodymus, į procesą įtraukti naują šalį – Socialinių reikalų ir darbo ministeriją, bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kartu su šiuo prašymu pareiškėjas teismui pateikė: 2017 m. lapkričio 21 d. prašymą (b. l. 139), skirtą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų skyriui, kuriame apžvelgė savo finansinę padėtį, nurodė 2017 m. spalio 31 d. susidariusius įsiskolinimus ir prašė po 2017 m. gruodžio 17 d. (suėjus metams po paskutinio vienkartinės pašalpos mokėjimo) jam skirti 7 000 Eur vienkartinę pašalpą, socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur, o jeigu vienkartinė pašalpa nebus skirta, rasti galimybę Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžioms įmonėms pareiškėjo turimą įsiskolinimą už suteiktas komunalines paslaugas nurašyti kaip nepagrįstą ir neįvykdomą prievolę; 2017 m. lapkričio 21 d. prašymo priedus (papildomą informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, išlaidas vaistams,
b. l. 144–147); Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. raštą Nr. Sr-7216 (šio rašto viršuje padarytas neesminis rašymo apsirikimas, datose klaidingai nurodant metus – „2016“ vietoj „2017) (b. l. 137), kuriame pareiškėjui nurodoma, jog jo 2017 m. lapkričio 21 d. prašymas bus nagrinėjamas po 2017 m. gruodžio 21 d., t. y. praėjus 12 mėnesių nuo paskutinės pašalpos skyrimo dienos (2016 m. gruodžio 21 d.); Administracijos Socialinių reikalų skyriaus
2018 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. AF-5(6.1E) (b. l. 143), kuriame nuspręsta pareiškėjui skirti
114 Eur vienkartinę pašalpą; bei kitus dokumentus. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šioje administracinėje byloje yra vertinamas atsakovo atsakymas į pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą jam skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą ir socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur – Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. Sr-2786, o ne atsakovo administraciniai aktai, priimti atsakant į pareiškėjo 2017 m. lapkričio 21 d. prašymą jam skirti 7 000 Eur vienkartinę pašalpą ir socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur, – Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. Sr-7216 ir Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2018 m. sausio 9 d. įsakymas Nr. AF-5(6.1E). Atitinkamai teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo argumentų ir pateiktų dokumentų, kurie nėra susiję su atsakovo atsisakymu tenkinti jo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą ir socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur. Pareiškėjas, manydamas, jog Administracija jo 2017 m. lapkričio 21 d. prašymą išnagrinėjo netinkamai, t. y. nesutikdamas su Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. Sr-7216 ir / ar 2018 m. sausio 9 d. įsakyme Nr. AF-5(6.1E) išreikštais sprendimais, šiuos administracinius aktus gali apskųsti juose nurodyta tvarka.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl proceso šalių nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina Sprendimo Nr. Sr-2786 teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas pagrįstai atsisakė padidinti pareiškėjui skiriamą socialinę paramą iki jo nurodyto 250 Eur dydžio bei jam skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą, byloje nebuvo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliaciniame skunde ir kituose vėliau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktuose dokumentuose pareiškėjas pakartoja skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytus argumentus, teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl Sprendimo Nr. Sr-2786 atitikties teisės aktų reikalavimams ir dėl teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų (dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinimo, dėl ne visiško prašymo prijungti civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014
(Nr. L2-4406-488/2014) procesinę medžiagą tenkinimo, dėl teismo posėdžio metu pareikštų prašymų netenkinimo). Teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kompensacijomis, kadangi Sprendime Nr. Sr-2786 galimybė pareiškėjui skirti kompensaciją nebuvo vertinta (pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašyme tokio reikalavimo nepareiškė).
36. Atsakovas ginčijamame 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 nurodė, kad vienkartinė pašalpa pareiškėjui nebus skirta, nes Apraše nėra numatyta galimybė skirti vienkartinę pašalpą komunaliniams mokesčiams ar įsiskolinimams padengti, be to, dar nepraėjo 12 mėnesių nuo paskutinės pašalpos pareiškėjui skyrimo dienos (2016 m. gruodžio 21 d.), taip pat nebus padidintas iki 250 Eur pareiškėjui skiriamos socialinės pašalpos dydis, nes Socialinės paramos įstatymas savivaldybių administracijoms nesuteikia teisės skirti didesnę nei 102 Eur (valstybės remiamų pajamų dydžio) socialinę pašalpą vienam gyvenančiam asmeniui.
37. Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas nustato Socialinės paramos įstatymas (Socialinės paramos įstatymo 1 str.). Piniginę socialinę paramą nepasiturintiems asmenims teikia savivaldybės, vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų (Socialinės paramos įstatymo 4 str. 1 d.). Savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką (prašymų-paraiškų priėmimo; trūkstamų dokumentų pateikimo; duomenų apie turtą pateikimo; piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo; prašymus-paraiškas pateikusių asmenų informavimo apie piniginės socialinės paramos skyrimą ar neskyrimą; neteisėtai gautos ar išmokėtos piniginės socialinės paramos išskaičiavimo; paskirtos, bet laiku neatsiimtos piniginės socialinės paramos, taip pat mirus asmeniui, kurio vardu bendrai gyvenantiems asmenims mokama piniginė socialinė parama, arba mirus vienam gyvenančiam asmeniui paskirtos ir iki kito mėnesio po jo mirties neišmokėtos piniginės socialinės paramos išmokėjimo procedūras); pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas; bendruomeninių organizacijų ir (ar) religinių bendruomenių, ir (ar) religinių bendrijų, ir (ar) kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų, ir (ar) gyvenamosios vietovės bendruomenės narių, ir (ar) seniūnaičių, ir (ar) kitų suinteresuotų asmenų pasitelkimo dalyvauti svarstant klausimus dėl piniginės socialinės paramos skyrimo tvarką bei jų teises ir pareigas (Socialinės paramos įstatymo 4 str. 2 d.).
38. Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-306 patvirtino Aprašą, kuriame yra nustatytos vienkartinių pašalpų skyrimo sąlygos, dydžiai, pateikiamų dokumentų sąrašas, pašalpų gavėjų teisės ir pareigos, Socialinės paramos skyriaus atsakomybė, sprendimų apskundimo tvarka (Aprašo 1 p.). Aprašo 13 punkte įtvirtinta, kad pašalpa skiriama vieną kartą per metus; bendrai gyvenantis asmuo arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę kreiptis dėl pašalpos ir ši pašalpa gali būti skiriama praėjus 12 mėnesių, skaičiuojant nuo paskutinės pašalpos skyrimo dienos. Pareiškėjui vienkartinė pašalpa paskutinį kartą buvo skirta Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. AF-359 (b. l. 40–41) – 76 Eur, pareiškėjas šios aplinkybės neginčija. Taigi, pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti vienkartinę pašalpą Administracijai pateikė nepraėjus 12 mėnesių, skaičiuojant nuo paskutinės pašalpos skyrimo dienos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien dėl tos priežasties, kad pareiškėjas nesilaikė termino kreiptis į Administraciją dėl vienkartinės pašalpos skyrimo, vienkartinė pašalpa jam negalėjo būti skirta, o Administracijai (jos Socialinės paramos skyriui) nekilo pareiga atlikti bendrai gyvenančio asmens arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygų ir gaunamų pajamų vertinimą bei surašyti buities tyrimo aktą, kaip tai numatyta Aprašo 15 punkte. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad, priimant Sprendimą Nr. Sr-2786, nebuvo laikytasi procedūrinių reikalavimų, yra nepagrįsti.
39. Vienkartinių pašalpų dydžiai yra įtvirtinti Aprašo 17 punkte, nurodant, kad skiriama:
1. 28,96 Eur asmenims, grįžusiems iš kalinimo, socialinės ir psichologinės reabilitacijos įstaigų, kardomojo kalinimo vietų; 2. iki 7 bazinės socialinės išmokos (toliau – ir BSI) ligos atveju, kai bendrai gyvenančio asmens arba vieno gyvenančio asmens pajamų vidurkis vienam asmeniui neviršija 1,5 valstybės remiamų pajamų (toliau – ir VRP) dydžių; 3. iki 10 BSI – nukentėjusiems nuo gaisro, kai žala padaryta tik nuosavybės teise turimam gyvenamajam būstui, kuriame gyvena bendrai gyvenantis asmuo arba vienas gyvenantis asmuo, ir (ar) jame esančiam turtui, kai pajamos vienam šeimos nariui neviršija 3 VRP dydžių; 4. iki 2 BSI dėl objektyvių priežasčių neturintiems jokių pajamų; 5. iki 1 BSI – ligoninėse ir (arba) slaugos ligoninėse gulintiems ar guldomiems asmenims ir Socialinių paslaugų centro klientams, neturintiems asmens dokumentų ir negalintiems jų įsigyti dėl lėšų trūkumo, kai šių dokumentų išdavimu rūpinasi šių įstaigų socialiniai darbuotojai. Taigi, Apraše nėra numatyta galimybė skirti vienkartinę pašalpą įsiskolinimui, susidariusiam už komunalines paslaugas, apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė
2014 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. 924 patvirtino bazinės socialinės išmokos dydį – 38 Eur, o pareiškėjui 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. AF-359 buvo skirta 76 Eur (2 BSI) dydžio vienkartinė pašalpa, laikytina, kad pareiškėjui vienkartinė pašalpa anksčiau buvo skirta pagal Aprašo 17.4 papunktį. Todėl Sprendime Nr. Sr-2786 teisingai nurodyta, kad pareiškėjo prašomo pobūdžio vienkartinė pašalpa Apraše nėra įtvirtinta.
40. Pagal Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, socialinės pašalpos dydis vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, sudaro 100 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį. Socialinės paramos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos sąlygos, kai bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui gali būti papildomai skiriama socialinė pašalpa, tačiau tokia galimybė yra siejama su vieno gyvenančio asmens arba bent vieno iš bendrai gyvenančių asmenų įsidarbinimu, todėl nagrinėjamam ginčui nėra aktuali. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. 923 patvirtino valstybė remiamų pajamų dydį – 102 Eur. Remiantis Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. birželio 7 d. pažyma Nr. 2448 ir 2017 m. birželio 7 d. raštais Nr. 3624 „Duomenys apie išmokėtas sumas“
(b. l. 36–39), pareiškėjui nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. buvo paskirta ir išmokėta 102 Eur pašalpa. Taigi, 2017 m. balandžio 4 d. prašymo pateikimo metu pareiškėjas gavo maksimalią teisės aktų nustatytą pašalpą, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti jo prašymą skirtą pašalpą padidinti iki 250 Eur.
41. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo
8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-583-575/2018). Nagrinėjamu atveju Sprendime Nr. Sr-2786 yra aiškiai ir suprantamai išdėstytos teisės aktų nuostatos, kuriomis atsakovas vadovavosi priimdamas tokį sprendimą, teisės normos yra susietos su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka, sprendimas yra pasirašytas įgalioto asmens (byloje nėra duomenų, dėl to keliančių abejonių). Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tokiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.
42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas ginčijamame 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą 2017 m. balandžio mėn. jam skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą ir socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur. Nors ginčijamame sprendime nepasisakyta dėl trečiojo pareiškėjo prašymo reikalavimo – jeigu vienkartinė pašalpa nebus skirta, rasti galimybę Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžioms įmonėms pareiškėjo turimą įsiskolinimą už suteiktas komunalines paslaugas nurašyti, – toks prašymas yra abstraktus, bendro pobūdžio, pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu dėl šio sprendimo trūkumo pretenzijų nereiškė, todėl šis Sprendimo Nr. Sr-2786 trūkumas nelaikytinas esminiu ir sudarančiu pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Sprendimą Nr. Sr-2786. Netenkinus šio pagrindinio skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą tenkinti visiškai.
43. Pagrindinis pareiškėjo argumentas, dėl kurio jis nesutinka su ginčijamu 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. Sr-2786, yra tai, kad valstybė netinkamai įgyvendina savo pareigą piliečiams teikti socialinę paramą nedarbo ir kitais atvejais (skiriamas socialinės paramos dydis yra per mažas), t. y. teisinis reglamentavimas nevisiškai užtikrina Konstitucijos 48 ir 52 straipsniuose įtvirtintas piliečių teises. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsniu, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (1 d.); administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (2 d.). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnį, Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. Atsižvelgdama į tai, kad administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija vertinti įstatymų ir Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai, teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo argumentų, susijusių su tokio pobūdžio teisės aktų atitiktimi Konstitucijai.
44. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo procesinę teisę, įtvirtintą Civilinio proceso kodekso 42 straipsnyje, kad teismo posėdžio metu pateikti visi proceso dalyvio-ieškovo reikalavimai privalo būti nagrinėjami teisme, jie gali būti pakelti ir / ar sumažinti. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neįvardijo, kokius konkrečiai jo reikalavimus pirmosios instancijos teismas atsisakė nagrinėti. Šiame kontekste akcentuotina, kad ši administracinė byla yra nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintas proceso teisės normas, o ne pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta pareiškėjo teisė tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos; tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas (prašymas, pareiškimas), kuris turi atitikti šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje ir 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus; patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimas sprendžiamas
mutatis mutandis (liet. pakeitus tai, kas keistina) taikant šio įstatymo 33 straipsnio nuostatas; teismas atsisako priimti pavėluotai pateiktą patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą), išskyrus atvejus, kai atsakovas neprieštarauja dėl patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo arba jeigu būtinybė pateikti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) iškilo vėliau, arba jeigu teismas mano, kad tai yra būtina bylai teisingai išspręsti; teismo nutartis atsisakyti priimti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) atskiruoju skundu neskundžiama. Taigi, Administracinių bylų teisenos įstatymas pareiškėjui nenumato galimybės žodinio posėdžio metu keisti (tikslinti) skunde pareikštus reikalavimus. Pareiškėjo pageidavimas, kad jo teismo posėdžio metu žodžiu pareikštas prašymas prijungti civilinėje byloje pateiktą priešieškinį ir jį nagrinėti kaip skundą dėl žalos atlyginimo šioje administracinėje byloje, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi. Pirmosios instancijos teismas
2017 m. rugpjūčio 31 d. posėdžio metu pareiškėjui išaiškino teisę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka pateikti naują skundą. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus.
45. Pareiškėjas teigia savo konstitucinių teisių pažeidimo motyvus nurodęs kitose bylose ir atitinkamai pirmosios instancijos teismo prašęs prijungti civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014
(Nr. L2-4406-488/2014) ir kitų bylų procesinę medžiagą, tačiau teismas, to neargumentavęs, prijungė tik bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) galutinius teismo sprendimus (nutartis). Teisėjų kolegija iš 2017 m. rugpjūčio 31 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme garso įrašo nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu įvertino šį pareiškėjo prašymą ir nusprendė prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungti tik civilinės bylos
Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) teismo nutartis, tai motyvuodamas tuo, kad šiuose procesiniuose dokumentuose yra aptarti skolos dydžiai. Pareiškėjas posėdžio metu su tokiu teismo sprendimu nesutiko, tvirtindamas, jog šiuose teismo procesiniuose dokumentuose atsispindi tam tikras šališkumas, tik teismo nuomonė, o ne pareiškėjo nuomonė apie vienokius ar kitokius reikalavimus, ieškinius, jo pasiūlymai, kurie yra kituose civilinės bylos dokumentuose; civilinėje byloje yra ir jo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, jo argumentai ten sudėlioti papunkčiui. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui paaiškino, kad jis civilinėje byloje pateiktus
savo paaiškinimus, prašymus gali pateikti šioje administracinėje byloje kaip naujus
paaiškinimus, prašymus. Taigi, pareiškėjas prašymą prijungti civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) procesinę medžiagą grindė tik tuo, kad jis minėtoje byloje pateikė tam tikrus paaiškinimus, prašymus, kurie, jo nuomone, yra reikšmingi nagrinėjamai administracinei bylai. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis šių savo paties paaiškinimų, prašymų negalėjo suformuluoti iš naujo ir pateikti administraciniam teismui. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungti visą civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) procesinę medžiagą.
46. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016). Šiuo atveju pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, tokį prašymą grindė ne galimu konkrečių teisės normų neatitikimu Konstitucijai, o abstrakčiais, bendro pobūdžio argumentais, išreikšdamas nuomonę, jog atsakovo veiksmai ir sprendimai piniginės socialinės paramos klausimais pažeidžia pareiškėjo konstitucines teises, įtvirtintas Konstitucijos 21, 48, 52 straipsniuose. Iš tokio prašymo neįmanoma suprasti, su kokiomis konkrečiai teisės normų nuostatomis ir kodėl pareiškėjas nesutinka, nustatyti šių teisės normų vertinimo priskirtinumą Konstitucinio Teismo kompetencijai. Įvertinus nagrinėjamam ginčui aktualias teisės aktų – Socialinės paramos įstatymo, Aprašo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimų Nr. 923 ir Nr. 924 – nuostatas, teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl šių teisės aktų atitikties Konstitucijai. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti tam tikrų teisės normų atitiktį Konstitucijai.
47. Prašyme Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl situacijos ir teisinių santykių išaiškinimo (b. l. 96–99) pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu pateikti išaiškinimą į pateiktus klausimus ir teisinę situaciją: 1) dėl geros moralės nebuvimo viešajame administravime ir viešosiose sutartyse, kas žemina piliečio orumą;
2) dėl piliečio (kliento, vartotojo) prioritetinių teisių pažeidimo gauti kokybiškas paslaugas; 3) dėl sutartinių santykių paveldėjimo uždraudimo paliekant tik sutartinius santykius; 4) dėl šalto vandens ir nuotekų, karšto vandens ir šilumos, šilumos ūkio priežiūros, elektros, dujų (energetinių, gyvybiškai svarbių) paslaugų atjungimo uždraudimo, kas pažeidžia piliečio konstitucinę teisę ir žmogaus orumą; 5) dėl prievartinio skolos sutarties sudarymo socialiai remtinam asmeniui panaikinimo; 6) dėl kėsinimosi ir grasinimo į piliečio turimą paskutinį būstą; 7) dėl kompensacijų ribų už vandenį ir nuotekas, karštą vandenį ir šildymą, šildomą plotą išplėtimo ir taikymo piliečio pragyvenimo orumui gerinti; 8) dėl prievartinio darbo socialiai remtinam asmeniui; 9) dėl savivaldybės valdomų įmonių / įstaigų privalomo atsakomybių (imperatyvaus) konsolidavimo;
10) dėl įstatymų, sutarčių sudarymo metodikos pažeidimo; 11) dėl galimybės piliečiui tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą ir pačiam surašyti kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui; 12) dėl hipotekinio įsipareigojimo prioriteto panaikinimo; 13) dėl teisėjų, teisėjų kolegijų pavardžių apeliaciniuose procesiniuose dokumentuose privalomo įtraukimo; 14) dėl teisėjo ir politiko viename asmenyje konstitucinio suderinamumo.
48. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 73 straipsnį, Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus;
2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai. Prašyti išvados dėl tarptautinės sutarties galima ir iki jos ratifikavimo Seime; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Taigi, teisės aktai nenumato galimybės kreiptis į Konstitucinį Teismą su tokio pobūdžio prašymu kaip pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl situacijos ir teisinių santykių išaiškinimo. Pareiškėjas prašyme nenurodo jokių konkrečių teisės normų, kurių atitiktimi Konstitucijai jis abejoja. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl situacijos ir teisinių santykių išaiškinimo yra atmetamas.
49. Pareiškėjas 2018 m. sausio 11 d. prašyme (b. l. 134) nurodo, jog, kadangi Administracijos Socialinių reikalų skyrius 2017 m. gruodžio 27 d. rašte teigia, kad šis skyrius yra vertikalaus ir horizontalaus valdymo lauke, t. y. negali / nenori / nesprendžia situacijos be Socialinių reikalų ir darbo ministerijos, todėl ši ministerija yra įtrauktina į bylą proceso šalimi. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip minėta, šioje administracinėje byloje yra vertinamas būtent Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. Sr-2786 teisėtumas ir pagrįstumas. Argumentai, kuriais remdamasis Administracijos Socialinių reikalų skyrius 2017 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. Sr-7641 (b. l. 140) netenkino pareiškėjo 2017 m. gruodžio 12 d. prašymo jam skirti būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas nuo 2017 m. gruodžio mėn., nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl plačiau nenagrinėtini. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Socialinių reikalų ir darbo ministerijai nekelia jokių reikalavimų, neginčija jokių jos priimtų administracinių aktų, prašyme nenurodo, kaip šis ginčas paveiks ministerijos teisių ir pareigų apimtį. Konstatuotina, kad Socialinių reikalų ir darbo ministerija neturi jokio suinteresuotumo nagrinėjamoje byloje, todėl nėra pagrindo tenkinti šį pareiškėjo prašymą ir ministeriją įtraukti į bylą proceso šalimi.
50. Pareiškėjas 2018 m. sausio 12 d. prašyme (b. l. 148) prašo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Konstitucinį Teismą, suteikiant galimybę pareikšti savarankiškus reikalavimus dėl išvados pateikimo dėl konstitucinių teisių pažeidimo šioje byloje ir dėl bylos nagrinėjimo perkėlimo Konstituciniam Teismui, esant tokiam poreikiui. Pareiškėjas tokį prašymą grindžia tuo, jog jis nepatenka į subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, ratą. Pareiškėjas ir šiuo atveju prašomam į bylą įtraukti asmeniui nekelia jokių reikalavimų, neginčija jokių jo priimtų administracinių aktų. Toks pareiškėjo prašymas yra susijęs išimtinai su jo pageidavimu, kad Konstitucinis Teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktų savo poziciją. Pažymėtina, kad, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams; Konstitucijos ir šio įstatymo nustatytais atvejais Konstitucinis Teismas teikia Seimui ir Respublikos Prezidentui išvadas; Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, Konstituciniam Teismui nėra suteikta kompetencija nagrinėti bylas dėl konkrečių asmenų galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų. Be to, kaip minėta, įstatymai nenumato galimybės Konstituciniam Teismui teikti išaiškinimus pareiškėjo prašomais klausimais. Todėl toks pareiškėjo prašymas yra atmetamas.
51. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 19 d. pareiškime išreiškė pakartotinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas naują prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžia tuo, kad dėl ilgo bylos nagrinėjimo buvo padaryta esminė klaida, t. y. nagrinėjamas ne tas pareiškėjo skundas ir ne tie reikalavimai – visai kitos sumos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepaaiškino, kuo pasireiškė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartyje, kurioje ankstesni jo prašymai bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka buvo netenkinti, galbūt esančios klaidos. Palyginus 2018 m. lapkričio 7 d. teismo nutarties ir pareiškėjo skundo turinį, jokių neatitikimų, ypač susijusių su pareiškėjo reikalavimais, nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų tikslinęs teismui pateiktą skundą, jis aplinkybių dėl nagrinėjamų ne tų jo reikalavimų nenurodė ir apeliaciniame skunde. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarties matyti, jog yra nagrinėjamas visiškai ne tas pareiškėjo skundas ir ne tie reikalavimai, yra nepagrįsti. Pareiškėjas argumentų, dėl kurių byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, išskyrus poreikį ištaisyti neva esančias klaidas, pareiškime nenurodė. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė priežasčių (po 2018 m. lapkričio 7 d. nutarties atsiradusių naujų arba pasikeitusių aplinkybių), dėl kurių byla negalėtų būti teisingai išnagrinėta rašytinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pakartotinis prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra tenkinamas.
52. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Rytis Krasauskas