Civilinė byla Nr. e2A-47-450/2021

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00059-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.17; 2.1.3.8; 2.8.1.2

                                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOSVARDU

2021 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės SIA „OLDERI“ ir atsakovės V. S.-J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės SIA „OLDERI“ ieškinį atsakovėms V. S.-J., uždarajai akcinei bendrovei „Happy Print LT“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė SIA „OLDERI“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovių priteisti solidariai 206 458,52 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad ji sėkmingai veikia spausdinimo, etikečių, barkodų gamyboje, turi sukaupusi nemažą klientų ratą. Lietuvoje atstovybę įsteigė 2013 m., jos vadove buvo paskirta atsakovė V. S.-J. SIA „OLDERI“ ir V. S.-J. 2016 m. vasario 23 d. pasirašė Konfidencialumo sutartį, kuria, be kita ko, atsakovė V. S.-J. 2.6 punkte įsipareigojo nenaudoti kitais nei darbo funkcijų vykdymo tikslais turimos informacijos, nevykdyti jokios komercinės ar kitos veiklos pasinaudojusi turima konfidencialia informacija be ieškovės ir tokią informaciją pateikusių klientų raštiško sutikimo; apibrėžė, kas sudaro ieškovės konfidencialią informaciją bei komercinę paslaptį (1.1.1 punktas).

3.       Atsakovė 2017 m. vasario 7 d. buvo atleista iš darbo darbuotojo pareiškimu. 2017 m. vasario 24 d. atsakovė kartu su buvusiu ieškovės darbuotoju G. L. įsteigė konkuruojančią, analogišką ieškovės vykdomai veiklai vykdančią bendrovę uždarąją akcinę bendrovę UAB (toliau – UAB) „Happy Print LT“. Atsakovės, veikdamos nesąžiningai, pažeisdamos sąžiningos konkurencijos principus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme (toliau – KĮ), pasinaudodamos ieškovės komercine paslaptimi – jos klientų sąrašu, kainomis, gamybos, pardavimų metodais ir kt., ieškovės klientams pradėjo siųsti komercinius pasiūlymus, siūlydamos paslaugas teikti mažesnėmis kainomis, dėl ko ieškovė pastebėjo ženklų užsakymų mažėjimą. AG „Capital CFO Services“ LTd. parengė vertinimo ataskaitą (toliau – Ataskaita), taikant negauto pelno metodą, iš kurios matyti, kad nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2018 m. gegužės mėn. dėl neteisėtų atsakovių veiksmų, perviliojus 29 ieškovės klientus, ieškovei padaryta 206 458,52 Eur žala, kurią atsakovės turi atlyginti. Atsakovei V. S.-J. taikytina sutartinė civilinė atsakomybė (Konfidencialumo sutarties 2.6 punktas), o UAB „Happy Print LT“ – deliktinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 straipsnio 4 dalis ir KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nors pareiga atlyginti atsakovėms žalą kylą skirtingais pagrindais, tačiau žala padaryta bendrais atsakovių veiksmais, neįmanoma nustatyti kokia žala kilo dėl kiekvienos iš jų neteisėtų veiksmų, dėl to taikytina solidarioji atsakomybė. 

                                   II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovei solidariai iš atsakovių priteisė 141 785,98 Eur žalą, procesines palūkanas ir 14 023,26 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5.       Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė 2016 m. vasario 23 d. Konfidencialumo sutarties pasirašymo su atsakove fakto. Nors 2019 m. sausio 18 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad elektroniniai laiškai su lietuvišku Konfidencialumo sutarties tekstu buvo išsiųsti iš atsakovės elektroninio pašto dėžutės (duomenys neskelbtini), tačiau teismo vertinimu, to nepakanka identifikuoti, jog Konfidencialumo sutartį pasirašė atsakovė. Šalims nepateikus popierine forma sudarytos Konfidencialumo sutarties originalo, sprendė, kad atsakovės parašo identifikavimas neįmanomas.

6.       Nepaisant to, kad ieškovė neįrodė Konfidencialumo sutarties sudarymo, teismo vertinimu, ieškovė pagrindė, jog klientų sąrašas yra jos komercinė paslaptis ir, kad atsakovės juo neteisėtai pasinaudojo. Toks sąrašas yra slaptas ir vertingas, nes nėra prieinamas viešai, o įgytas per ilgamečius veiklos ryšius. Aplinkybę, kad ši informacija yra vertinga, teismo vertinimu, patvirtina faktas, jog ieškovė patyrė išlaidas klientų sąrašui kurti ir plėsti, t. y. siuntė atsakovę į komandiruotes, parodas, kur ji pritraukdavo naujus klientus.

7.       Teismo vertinimu, ieškovė dėjo protingas pastangas informacijai išsaugoti. Ji pateikė atsakovei pasirašyti Konfidencialumo sutartį, atsakovė pripažino, kad koregavo ir parengė sutarties tekstą, tai pagrindžia, jog sutarties tekstas atsakovei buvo žinomas. Teismas sprendė, kad tuometė ieškovės padalinio Lietuvoje vadovė, kuriai yra taikomi vadovui CK 2.87 straipsnyje nurodyti standartai, negalėjo nesuprasti, jog ieškovės klientų duomenys sudaro įmonės komercinę paslaptį.

8.       Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog atsakovė dar dirbdama ieškovės įmonėje, o nutraukusi darbo santykius – tiek prieš UAB „Happy Print LT“ įsteigimą, tiek po įsteigimo, iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) rašė ieškovės klientams laiškus, raginančius dirbti su atsakovėmis, siūlė savo prekes ir paslaugas (atsakovės 2017 m. vasario 7 d. laiškas A. R., 2017 m. vasario 13 d. laiškas M. (J. P.), 2017 m. balandžio 13 d. laiškas M. (D. W.), 2017 m. lapkričio 20 d. laiškas G. atstovui; 2017 m. liepos 11 d. B. laiškas ieškovei, ieškovės klienčių A. ir C. H. patvirtinimas, kad atsakovė pati su jomis susisiekė ir siūlė UAB „Happy Print LT“ paslaugas). Teismo vertinimu, nurodyti elektroniniai laiškai taip pat paneigia atsakovės teiginius, kad ji iš ieškovės išsivedė tik tuos klientus, kuriuos pati atsivedė į ieškovės įmonę, pradėdama dirbti. Pasak teismo, atsakovė turėjo numatyti, kad į įmonę atvesti klientai yra ne jos, o ieškovės, ir kad ji, išeidama iš darbo, negalės jų išsivesti; tai neatleidžia atsakovės nuo KĮ 15 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto draudimo naudoti duomenimis apie asmenis, tapusiais ieškovės klientais, praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo santykių pasibaigimo, nors atsakovės darbo sutartyje tokio draudimo ir nebuvo nurodyta. Teismas sprendė, kad pareiga saugoti ieškovės komercinę paslaptį atsakovei kilo nurodyto įstatymo pagrindu.

9.       Teismas nustatė, kad nuo pat UAB „Happy Print LT“ įsteigimo, įmonė generavo pajamas, teikdama prekes ir paslaugas ieškovės klientams, o kiekvieną jos veiklos mėnesį perviliotų klientų vis daugėjo. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog UAB „Happy Print LT“, nesąžiningai konkuruodama, pasinaudodama jai atsakovės perduota informacija apie ieškovės klientus (jų kontaktinius asmenis, kainas, taikomus gamybinius metodus ir kita informacija), sudarančia ieškovės komercinę paslaptį, perviliojo ieškovės klientus, taip perimdama pastarosios turėtą rinkos dalį. Teismo vertinimu, nors didžiosios dalies neteisėtų veiksmų atlikimo metu darbo sutartis su atsakove V. S.-J. buvo pasibaigusi, jos civilinė atsakomybė yra sutartinė, o atsakovės UAB „Happy Print LT“ – deliktinė.

10.       Pasak teismo, ieškovė įrodė, kad dėl neteisėtų atsakovių veiksmų ji patyrė netiesioginius nuostolius, pagrįstus Ataskaitos duomenimis, tačiau pažymėjo, jog KĮ 15 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas galioja vienerius metus nuo asmens, kuriam komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jo darbo su atitinkamu ūkio subjektu, todėl spręsdamas dėl atsakovių pareigos atlyginti netiesioginius nuostolius, juos skaičiavo 2017 m. vasario mėn. – 2018 m. sausio mėn. laikotarpiu, todėl ieškovės prašomą priteisti netiesioginių nuostolių sumą sumažino iki 141 785,98 Eur (166 807,03 - 25 021,05).

11.       Teismas atmetė atsakovių atsikirtimus dėl ieškovės netiesioginių nuostolių nepagrįstumo, vertino, kad jos nepateikė teisingos, jų manymu, žalos apskaičiavimo metodikos, nenurodė, kokie duomenys turėtų būti vertinami apskaičiuojant žalą, kokią įtaką žalos dydžiui turi ieškovės finansiniai ištekliai, kintamosios sąnaudos, kaip turėtų būti vertinami pateikti įmonės balansai, pelno ir nuostolių ataskaitos ir pan. Tačiau teismas sutiko, kad tiesioginės išlaidos, patirtos už ieškovės 2016 m. metinę narystę BNI (1 028,50 Eur) bei atsakovės komandiruotės išlaidos (1 750,81 Eur) nepagrįstai prilyginamos ieškovės patirtai tiesioginei žalai. Verslo praktikoje tokios išlaidos yra įprasta investicija į darbuotoją, kuri atsiperka veikloje.

12.       Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovių veiksmų ir ieškovės negauto pelno. Jį patvirtina tai, kad darbo sutartį su ieškove atsakovė nutraukė savo noru, be svarbių priežasčių ir, nepraėjus vienam mėnesiui, įsteigė konkuruojančią bendrovę; atsakovei buvo žinoma ieškovės komercinę paslaptį sudaranti informacija; atsakovės įsteigta konkuruojanti bendrovė per atsakovę pradėjo siųsti elektroninius laiškus ieškovės klientams, siūlydama paslaugas; atsakovė apie jos išėjimą iš darbo ieškovės klientus informavo iš naujo elektroninio pašto (duomenys neskelbtini); ieškovė patyrė ir patiria nuostolius, prarado rinkos dalį; konkuruojanti bendrovė gavo ir gauna pajamas iš užsakymų iš buvusių ieškovės klientų; ieškovė neteko užsakymų iš klientų, su kuriais dirba atsakovė.

13.       Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad pardavimų sumažėjo dėl to, jog ieškovės atstovybėje sumažėjo darbuotojų. Ieškovės atstovai paaiškino, kad atstovybė Lietuvoje nevykdė klientų užsakymų nuo pradžios iki pabaigos. Po to, kai sumažėjo darbuotojų atstovybėje, visi Vokietijos klientai buvo perduoti dviem vokiškai kalbantiems darbuotojams, dirbantiems Latvijoje, o Lietuvos klientai buvo perduoti darbuotojams, kalbantiems angliškai ir rusiškai. Teismas nepagrįstais laikė ir atsakovės teiginius, kad klientai ėmė pirkti UAB „Happy Print LT“ paslaugas, nes ieškovė jas teikė nekokybiškai. Teismo vertinimu, pretenzijos, sulauktos iš pavienių klientų, neįrodo, kad net 29 klientai nesinaudojo ieškovės paslaugomis dėl jos gaminių kokybės.

14.       Teismas sprendė, kad atsakovės nepaneigė kaltės prezumpcijos. Atsakovės žinojo arba negalėjo nežinoti, kad neteisėtai perduoda ir naudoja ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją ir siekė gauti iš to naudos, todėl, pasak teismo, privalo solidariai atlyginti ieškovės patirtą žalą.

15.       Teismas, proporcingai patenkintai (69 procentai) ir atmestai ieškinio daliai, remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punktu, šalims paskirstė jų patirtas bylinėjimosi išlaidas ir atlikęs tarpusavio reikalavimų įskaitymą, ieškovei iš atsakovių solidariai priteisė 14 023,26 Eur bylinėjimosi išlaidų. 

             III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

16.       Apeliaciniame skunde ieškovė SIA „OLDERI“ prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir iš atsakovių solidariai priteisti 199 666,81 Eur žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1.                      Atsakovės teiginiai, kad ji nepasirašė Konfidencialumo sutarties ir neišsiuntė skenuotos kopijos ieškovei yra melagingi ir laikytini gynybine pozicija, nes pati atsakovė rengė konfidencialumo sutarties projektus, juos derino, redagavo, vertė lietuvių kalbos nesuprantantiems ieškovės vadovams, iš savo elektroninio pašto siuntė konfidencialumo sutarties projektus ieškovės atstovui, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 202 straipsniu, teismas, pripažindamas, kad atsakovė pati išsiuntė ieškovei elektroninį laišką su pasirašyta Konfidencialumo sutartimi, turėjo pripažinti ir tai, kad atsakovė šią sutartį pasirašė. 2016 m. kovo 14 d. elektroninis laiškas su pasirašyta, skenuota Konfidencialumo sutartimi buvo išsiųstas atsakovės ir negalėjo būti išsiųstas kitų asmenų, prisijungusių prie jos kompiuterio nuotoliniu būdu. Atsakovė turėjo visas galimybes pateikti duomenis apie galimus kitų asmenų nuotolinius prisijungimus prie jos kompiuterio, nes kompiuterio programa TeamViewer tokią informaciją saugo, tačiau to nepadarė ir teismui pasiūlius.

16.2.                      Remiantis CK 6.192 straipsnio 2 dalimi ir teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-924-798/2015), skenuota, pasirašyta ir elektroniniu paštu kitai sutarties šaliai išsiųsta Konfidencialumo sutartis yra rašytinė sutartis, kuri laikoma sudaryta.

16.3.                      Ieškovė pagrįstai reikalavo priteisti negautas pajamas už ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį. Nustačius, kad šalys sudarė Konfidencialumo sutartį, darytina išvada, jog draudimas naudoti komercinę paslaptį sudarančią informaciją, į kurią patenka ir klientų sąrašas, galioja joje numatytam laikotarpiui, t. y. neterminuotai (Konfidencialumo sutarties 2.1 punktas). Be to, atsakovių pervilioti klientai buvo reguliarūs ieškovės klientai, todėl tikėtina, kad, jei atsakovės nebūtų jų pervilioję, ieškovė su šiais klientais bendrautų iki šiol ir gautų pajamas.

16.4.                      Ieškovės patirtos sąnaudas komandiruotėms ir BNI klubui laikytinos ieškovės turėtomis išlaidomis komercinei paslapčiai sukurti ir tobulinti, t. y. tiesioginiais nuostoliais. Aplinkybė, kad ieškovės patirtos išlaidos klientų sąrašui plėsti, lėmė jos pelną, tik patvirtina tiesioginių nuostolių faktą. Atsakovė perdavė informaciją, kuri buvo įgyta pasinaudojant ieškovės lėšomis (apmokant komandiruotes, klubo narystę), konkuruojančiai bendrovei, kuri ja naudojasi neatlygintinai, nepatyrusi tokių išlaidų.

17.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovės UAB „Happy Print LT“ ir V. S.-J. prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

17.1.                      Ieškovė netinkamai aiškina CK 6.192 straipsnio 2 dalį, nes nebuvo užtikrintas Konfidencialumo sutarties teksto saugumas bei nėra galimybės identifikuoti išsiuntusios šalies parašo, tai pripažįsta ir ieškovė, todėl teismas teisingai nustatė, kad Konfidencialumo sutartis nebuvo pasirašyta. Būtent ieškovei, teigiant, kad atsakovė pasirašė Konfidencialumo sutartį, teko pareiga įrodyti šį faktą, kurios ji neįvykdė.

17.2.                      Nėra pagrindo remtis CPK 202 straipsniu. Nors ieškovė teigia, kad tuo pačiu atsakovės siųstu elektroniniu laišku atsakovė atsiuntė ne tik savo, bet ir G. L. ir A. S. pasirašytas konfidencialumo sutartis, tačiau tiek G. L., tiek ir A. S. paneigė pasirašę konfidencialumo sutartis. Teismui pasiūlius pateikti minėtų asmenų pasirašytas konfidencialumo sutartis, ieškovė jų nepateikė. Kartu su atsiliepimu ieškovės teikiama G. L. konfidencialumo sutartis be jo parašo tik patvirtina atsakovių poziciją.

17.3.                      Aplinkybė, kad darbdavio pavedimu atsakovė rengė Konfidencialumo sutartį, ją redagavo, vertė lietuvių kalbos nesuprantantiems bendrovės vadovams, nereiškia, kad ji pasirašė sutartį. Įmonėje strigdavo vidinė komunikacija serveryje ir užsakymų sistemoje, todėl buvo prašoma IT specialisto pagalbos, kuris jungdavosi prie atsakovės kompiuterio nuotoliniu būdu iš Latvijos. Akivaizdu, kad prisijungus prie atsakovės kompiuterio, buvo galimybė per atsakovės el. paštą išsiųsti konfidencialumo sutartis.

17.4.                      Atsakovė su ieškove nesudarė ir nepasirašė Konfidencialumo sutarties, todėl ieškovės teiginys, kad draudimas naudoti komercinę paslaptį galioja neribotą laiką, akivaizdžiai nepagrįstas.

17.5.                      Ieškovė neįrodinėjo kokių klientų kontaktus gavo atsakovė dėl komandiruočių ir BNI programos, todėl teismas pagrįstai nepriteisė ieškovės nurodomų tiesioginių nuostolių.

18.       Apeliaciniame skunde atsakovė V. S.-J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1.                      Ieškovė neįrodė, kad klientų sąrašas yra jos komercinė paslaptis ar atsakovė juo neteisėtai pasinaudojo. Atsakovė pateikė įrodymus, kad pradėdama dirbti pas ieškovę turėjo klientų ratą, kuriuos atsivedė pas ieškovę ir kurie, nutraukus darbo sutartį su ieškove, pageidavo tęsti bendradarbiavimą su atsakove. Klientų kontaktai, kuriuos teismas laikė ieškovės komercine paslaptimi, atsakovei tapo žinomi ne dėl darbo santykių su ieškove. Be to, ieškovės klientai nebuvo patenkinti ieškovės darbu, kadangi ieškovė lėtai reagavo į skundus bei netekę kontaktinio asmens, pasirinko kitas įmones ar spaustuves. Todėl vien tik klientų sumažėjimu neįrodyta, kad atsakovė savo veiksmais padarė žalą ieškovei.

18.2.                      Ieškovė nesiėmė protingų bei tinkamų priemonių apsaugoti konfidencialią informaciją, nebuvo priimti sprendimai dėl įmonės komercinę paslaptį sudarančių žinių sąrašo, imtasi veiksmų apsaugoti komercinę paslaptį. Ieškovė neturėjo vidinės CRM programos, kur buvo galima saugiai talpinti užsakymus, naudojosi Google sistema, prie kurios galėjo jungtis bet kas. Jei ieškovė klientų kontaktus būtų laikiusi komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija, ji nebūtų atsakovės asmeninio telefono numerio nurodžiusi internetiniame puslapyje, el. laiško paraše bei spaudos lankstinukuose.

18.3.                      Ieškovė pateikė tik kelis laiškus klientams (G., M., A. R., M., A.), tačiau kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė viliojo kitus klientus, nepateikta. Nurodyti klientai buvo atsivesti pačios atsakovės. Vien iš A. ieškovės negautos pajamos sudaro 136 337,53 Eur (2/3 ieškinio sumos ir daugiau kaip 96 procentus priteistos sumos). Be to, pati ieškovė pripažino, kad kai kuriuos pokyčius pardavimų klientams galėjo lemti kitos priežastys ir todėl sutrumpino vertintų klientų sąrašą.

18.4.                      Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą dėl žalos dydžio atsakovei. Ieškovės pateikta Ataskaita yra ydinga, pvz., neįvertinti valstybei mokami mokesčiai, sąnaudos darbuotojų išlaikymui, darbuotojų sumažėjimas / nebuvimas atstovybėje Lietuvoje, jų įtaka pajamų ir pelno sumažėjimui, neteisingai apskaičiuota pelno marža (Ataskaitoje nurodyta, kad dėl atsakovių veiksmų negautas grynasis pelnas yra 65,679 procento, kai įmonės grynasis pelnas svyruoja nuo 1,67492 iki 3,219 procento).

18.5.                      Teismas ieškovės pateiktus banko sąskaitų išrašus pripažino nevieša bylos medžiaga, kai tuo tarpu su atsakovės PVM sąskaitų faktūrų registrų ir bankų sąskaitų išrašais, kuriuose matyti visi atsakovės klientai ir jų mokėtos sumos, ieškovė turėjo galimybę susipažinti, t. y. teismas taikė dvigubus standartus šalių atžvilgiu. Teismas byloje įrodymus, liudytojų parodymus, vertino ieškovės naudai.

18.6.                      Nustatant žalos dydį buvo išimtinai remtasi Ataskaita, kuri nebuvo tinkamai išversta į lietuvių kalbą. Nepaisant to, kad teismas, išėjęs į pasitarimo kambarį, atnaujino bylos nagrinėjimą ir sudarė galimybę ieškovei pateikti tinkamą šio dokumento vertimą, vertinimo prieduose liko neišversta dalis teksto, todėl nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista proceso kalbos taisyklė, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 3 dalis 2 punktas).

18.7.                      Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatitinka Rekomendacijų, todėl teismas priteistą ieškovei bylinėjimosi išlaidų sumą privalėjo sumažinti 5 803,03 Eur suma.

19.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė SIA „OLDERI“ prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

19.1.                      Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dalis ieškovės klientų būtų buvę atsakovės klientais iki jai įsidarbinant pas ieškovę. Atsakovė remiasi 2019 m. sausio 11 d. raštu, kad neva ieškovės klientai iš tiesų buvo jos, tačiau šis raštas pateiktas ir pasirašytas pačios atsakovės ir kartu su juo nepateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog dalis klientų būtų buvę ir atsakovės klientai. Atsakovė įvardijo du klientus A. ir Ch. H. G., kaip jos asmeninius klientus, tačiau patvirtino, kad neteikė jiems prekių ir paslaugų savo vardu, o veikiau jiems rekomendavo kitas įmones, tame tarpe ir ieškovę. Be to, klientų pritraukimas buvo atsakovės pagrindinis darbas, todėl aplinkybė, kad ji atvedė vieną ar kitą klientą, nepaneigia fakto, jog atsakovės surastas klientas tapo ieškovės klientu, o ne atsakovės bei duomenys apie jį yra ieškovės komercinė paslaptis.

19.2.                      Atsakovė netinkamai aiškina KĮ 15 straipsnio 4 dalį, nurodydama, kad apie nuviliotus klientus (ieškovės komercinę paslaptį) ji neva sužinojo ne iš darbo santykių su ieškove, o dėl ankstesnio bendravimo su jais. Kasacinio teismo praktikoje komercine paslaptimi laikomas ne tik kliento pavadinimas, bet ir visos tam klientui taikomos sąlygos ir įmonės žinios apie klientą. Dirbant pas ieškovę atsakovė žinojo specifinę informaciją apie konkretų klientą ir jam taikomas sąlygas (kainas, apimtis, gamybos greitį), kurios vien iš viešos paieškos nebūtų žinojusi ir šia informacija naudojantis, nuviliojo ieškovės klientus.

19.3.                      Informacija apie klientus yra ieškovės komercinė paslaptis, yra slapta ir vertinga (atsakovę siuntė į komandiruotes, parodas ir pan.), neprieinama viešai, įgyta per ilgamečius veiklos ryšius. Ieškovė pasirašant Konfidencialumo sutartį siekė šią informaciją apsaugoti. Atsakovė buvo atstovybės vadovė, jai taikomi vadovui priskirtini standartai, įskaitant, lojalumo ir interesų konflikto vengimą.

19.4.                      Atsakovės nurodomos aplinkybės dėl komercinių paslapčių sąrašo nebuvimo, CRM sistemos nenaudojimo yra bereikšmės, nes kasacinis teismas yra pasisakęs, kad komercinių paslapčių sąrašas yra nebūtinas; ieškovė kaip CRM sistemą naudojo Google profesionalią verslui skirtą sistemą (apsaugotą slaptažodžiais ir ribotu prisijungimu). Tai, kad atsakovės telefono numeris, jai dirbant pas ieškovę, buvo nurodytas ieškovės tinklapyje, el. pašto paraše bei spaudos lankstinukuose, neišviešina informacijos apie ieškovės klientus.

19.5.                      Atsakovė aktyviai dalyvavo steigiant konkuruojančią bendrovę (pati buvo jos steigėja), išėjusi iš ieškovės įmonės, joje dirbo vadove. Konkuruojanti bendrovė pradėjo dirbti su dalimi ieškovės klientų ir šie neteikė užsakymų ieškovei, atitinkamai didėjo konkuruojančios bendrovės ir mažėjo ieškovės apyvarta.

19.6.                      Teismas tinkamai rėmėsi Ataskaita, paskaičiuojant ieškovės patirtų nuostolių dydį. Ataskaitoje įvertintos ieškovės sąnaudos darbuotojams, apskaičiuota pelno marža, gauta iš tų klientų, kuriuos perviliojo atsakovė į konkuruojančią bendrovę. Ieškovė žalą, patirtą dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, galėjo įrodinėti negautų pajamų metodu, todėl atsakovės teiginiai, kad neva ieškovė turėjo reikalauti tik konkuruojančios bendrovės metinio pelno už 2017 m. ir 2018 m. yra nepagrįsti.

19.7.                      Atsakovė neįrodė, kad teismas būtų buvęs šališkas. Teismas klientų perviliojimo iš ieškovės į konkuruojančią bendrovę faktą nustatė remdamasis tiek tiesioginiais (atsakovės laiškais klientams), tiek netiesioginiais įrodymais ir aplinkybėmis (teismo išreikalautais konkuruojančios bendrovės PVM sąskaitų faktūrų registrais, sąskaitų išrašais). Ieškovės banko sąskaitos išrašas yra bylos medžiagos dalis, su juo galėjo susipažinti bylos šalys.

19.8.                      Atsakovė neabejotinai suprato visą bylos medžiagą ir jokių pretenzijų dėl joje esančių duomenų vertimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepareiškė. Atsakovei nenurodant konkrečių į bylą pateiktų dokumentų vertimų trūkumų, nepaaiškinant ko ji nesuprato, vertinama, kad jos teisės nebuvo pažeistos.

19.9.                      Atsakovė, ginčydama bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir atlikdama skaičiavimus pagal Rekomendacijų 8 punktą, ignoruoja tai, kad teismas byloje išlaidas už advokato pagalbą priteisė pagal Rekomendacijų 2 punktą, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą ir trukmę – bylą sudaro 7 tomai; byloje nagrinėti sudėtingi teisiniai santykiai, tai reikalavo išsamios teismų praktikos analizės; ginčui aktualių faktinių aplinkybių gausą patvirtina sprendimo apimtis (22 puslapiai, iš kurių 13 puslapių motyvuojamoji dalis). Be to, byla reikalavo ne tik teisinių, bet ir ekonominių žinių. Byla buvo nagrinėjama ilgą laiką. Teismas turėjo pagrindą ieškovės naudai priteisti didesnį, nei Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

  IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos

21.       Atsakovės UAB „Happy Print LT“ ir V. S.-J. kartu su atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą pateikė ieškovės ir buvusio darbuotojo G. L. konfidencialumo sutartį be G. L. parašo. Nurodo, kad teikiama sutartis be darbuotojo parašo patvirtina, jog konfidencialumo sutarties nepasirašė ne tik G. L., bet ir atsakovė V. S.-J.. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2019 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdžio metu atsisakė prie bylos pridėti aptariamą sutartį.

22.       CPK 314

23.       Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus).

24.       Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

25.       Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas pridėti prie bylos atsakovių pateiktą įrodymą, tai išsamiai argumentavo, nurodydamas, jog teikiama sutartis nei patvirtina, nei paneigia aplinkybes, turinčias įrodomąją reikšmę byloje. Antra, teisėjų kolegija, pritardama nurodytai pirmosios instancijos teismo išvadai, konstatuoja, kad atsakovių teikiama sutartis (kuri atsisakyta priimti) išties neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui ir nei paneigia, nei patvirtina bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisėtumo dėl Konfidencialumo sutarties sudarymo / nesudarymo aplinkybių. Dėl nurodytų argumentų konstatuotina, kad nėra pagrindo taikyti bendrosios taisyklės (CPK 314 straipsnis) išimtį ir atsakovių pateiktą sutartį atsisakytina pridėti prie bylos, kaip neturinčią esminės įrodomosios vertės nagrinėjamam ginčui. 

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų

26.       Byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 1994 m. veikianti spausdinimo, etikečių, barkodų gamybos Latvijoje įregistruota įmonė. Siekdama savo veiklą plėsti į Lietuvos ir Vokietijos rinkas, 2013 m. įsteigė atstovybę Lietuvoje. 2013 m. lapkričio 25 d. ieškovė ir atsakovė V. S.-J. sudarė darbo sutartį Nr. LT02 marketingo specialistės – eksperto pareigoms užimti. 2016 m. kovo 3 d. šalys sudarė darbo sutarties priedą, kuriuo susitarė, kad atsakovė nuo 2016 m. kovo 7 d. dirbs ieškovės įsteigtos atstovybės Kaune vadove. 2016 m. balandžio 22 d. ieškovės valdybos pirmininkas J. L. priėmė sprendimą pakeisti atstovybės Kaune vadovą J. L. į atsakovę V. S.-J. ir leisti jai atstovauti ieškovę pasirašant sutartis su klientais, priimti ir atleisti darbuotojus, pasirašyti sutartis ir dokumentus, susijusius su ieškovės veikla. 2017 m. vasario 7 d. atsakovė savo noru buvo atleista iš darbo. Atsakovė kartu su buvusiu ieškovės darbuotoju G. L. 2017 m. vasario 24 d. įsteigė bendrovę UAB „Happy Print LT“, kuri užsiima etikečių, barkodų, lipdukų spausdinimu ir gamyba, taip pat teikia kitas spausdinimo paslaugas pakavimo srityje.

27.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama solidariai priteisti iš atsakovių žalos atlyginimą – 203 679,21 Eur netiesioginius nuostolius (negautas pajamas) už laikotarpį nuo 2017 m. sausio iki 2018 m. gegužės mėn. bei 2 779,31 Eur tiesioginius nuostolius, patirtus dėl atsakovių neteisėtų veiksmų – ieškovės komercinės paslapties atskleidimo, jos įgijimo ir panaudojimo, atliekant nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Ieškinį grindė tuo, kad atsakovė V. S.-J., suprasdama, jog klientų sąrašas ir su juo susijusi informacija, yra ieškovės komercinė paslaptis, ją atskleidė savo įkurtai konkuruojančiai bendrovei UAB „Happy Print LT“ ir ją naudojo, atstovaudama konkuruojančią bendrovę – taip pažeidė CK 1.116 straipsnio 4 dalį ir šalių Konfidencialumo sutarties 2.1 punktą; atsakovė UAB „Happy Print LT“ neteisėtai iš atsakovės įgijo ieškovės komercinę paslaptį bei ja pasinaudojusi (informacija apie ieškovės siūlomas kainas bei klientų poreikius), perviliojo ieškovės klientus, kuriems teikia prekes ir paslaugas – taip pažeidė CK 1.116 straipsnio 4 dalį ir KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

28.       Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu, nors ir nepripažino Konfidencialumo sutarties pasirašymo su atsakove fakto įrodytu, tačiau atsakovių veiksmus kvalifikavo kaip neteisėtus ir sprendė, kad ieškovės klientų sąrašas yra jos komercinė paslaptis, kurią atsakovė V. S.-J. atskleidė konkuruojančiai bendrovei UAB „Happy Print LT“, o ši tokia informacija pasinaudojusi, perėmė dalį ieškovės klientų; teismas, remdamasis KĮ 15 straipsnio 4 dalimi, ieškovei iš atsakovių priteisė šios negautas pajamas už laikotarpį nuo 2017 m. vasario mėn. iki 2018 m. kovo mėn. (141 785,98 Eur) bei atmetė ieškovės reikalavimą dėl 2 779,31 Eur tiesioginių išlaidų (ieškovės išlaidos atsakovės komandiruotėms bei BNI narystei) priteisimo, kvalifikuodamas šias išlaidas kaip investiciją į darbuotoją, kuri atsiperka jo veikloje, sąlygodama ieškovės pelną, o ne nuostolius. 

29.       Ieškovė SIA „OLDERI“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria  reikalavimas dėl netiesioginių nuostolių sumažintas, o reikalavimas dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo atmestas, teigdama, kad atsakovė pasirašė Konfidencialumo sutartį ir prisiėmė neterminuotą prievolę nenaudoti ir neatskleisti ieškovės komercinių paslapčių, todėl ieškovė turi teisę reikalauti atlyginti netiesioginius nuostolius už ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį; ieškovės patirtos išlaidos už atsakovės komandiruotes bei narystę BNI yra išlaidos klientų sąrašui plėsti, t. y. komercinei paslapčiai sukurti, tobulinti bei naudoti.

30.       Atsakovė V. S.-J. su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka toje dalyje, kuria tenkintas ieškovės ieškinys, ir teigia, kad ji Konfidencialumo sutarties nepasirašė, o ieškovė neįrodė, jog klientų sąrašas yra jos komercinė paslaptis, kuria atsakovė pasinaudojo, ar, kad ieškovė ėmėsi protingų pastangų tokią informaciją apsaugoti. Atsakovė taip pat nurodo, kad didelę dalį klientų būtent ji atvedė į ieškovės įmonę, o ieškovės klientų sąrašo sumažėjimas buvo sąlygotas ieškovės negebėjimo teikti kokybiškas paslaugas, spręsti konfliktus, dėl darbuotojų sumažėjimo ir pan. Apeliaciniame skunde atsakovė, be kita ko, kritikuoja ir ieškovės pateiktą Ataskaitą, kuria remiantis pirmosios instancijos teismas nustatė iš atsakovių priteistiną žalos dydį.

31.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad apeliacijos dalyką ir ribas sudaro klausimai dėl konfidencialumo sutarties sudarymo / nesudarymo, ieškovės konfidencialios informacijos apie ginčo klientus atitikimo komercinės paslapties sampratai, atsakovės pasinaudojimo / nepasinaudojimo ieškovės konfidencialia informacija fakto bei su tuo susijusio pagrindo kilti atsakovių civilinei atsakomybei, byloje taikytino ieškovei padarytos žalos apskaičiavimo metodo ir žalos dydžio.

Dėl konfidencialumo sutarties (ne) sudarymo ir dokumento kopijos įrodomosios reikšmės

32.       Nagrinėjamu atveju išsiskyrė šalių pozicijos dėl Konfidencialumo sutarties sudarymo / nesudarymo. Ieškovė teigia, kad šalys sudarė Konfidencialumo sutartį, tai patvirtina 2016 m. kovo 14 d. elektroninis laiškas atsakovės išsiųstas ieškovei su pasirašyta, skenuota Konfidencialumo sutartimi. Atsakovė V. S.-J. neigia pasirašiusi tokią sutartį ir nurodo, kad jos parašas galimai yra suklastotas, nes prie jos kompiuterio ir elektroninio pašto nuotoliniu būdu galėjo prisijungti kiti asmenys (pvz., ieškovės IT specialistas) ir išsiųsti Konfidencialumo sutartį. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė Konfidencialumo sutarties pasirašymo fakto, nes byloje nepateiktas sutarties originalas ar įrodymai, kad skenuota sutartis pasirašyta saugiu elektroniniu parašu, todėl ieškovei, kaip atsakovės darbdavei, kurios iniciatyva ir kuriai aktualios informacijos apsaugai šią sutartį ieškovė nurodė sudariusi, tenka sutarties originalo praradimo rizika.

33.       Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015). Tokiu būdu, pagal bendrąsias CPK 12, 178 straipsnių taisykles SIA „OLDERI“, teigdama, kad šalys sudarė Konfidencialumo sutartį, turėjo pareigą pateikti sutarties sudarymo faktą pagrindžiančius įrodymus, o atsakovė, nurodydama, kad jos parašas Konfidencialumo sutartyje yra suklastotas bei ji iš jos elektroninio pašto galimai buvo išsiųsta kitų asmenų, privalėjo pateikti sutarties suklastojimo bei elektroninio laiško siuntėjos duomenis paneigiančius įrodymus.

34.       Įrodinėdama Konfidencialumo sutarties sudarymo faktą ieškovė pateikė 2019 m. sausio 18 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, iš kurio matyti, kad elektroniniai laiškai su lietuvišku konfidencialumo sutarties tekstu buvo išsiųsti iš atsakovės elektroninio pašto dėžutės adresatui (duomenys neskelbtini). Liudytojai A. Č. bei J. L., ieškovės valdybos nariai, patvirtino, kad atsakovė Konfidencialumo sutartį pasirašė ne iškarto, o vėliau, pasirašytą ir skenuotą sutartį persiuntė elektroniniu paštu, sutarties originalas, anot jų, turėjo likti įmonės ofise Kaune, tačiau atsakovei išėjus iš darbo, nebuvo rastas.

35.       Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį, be kita ko, reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Jis remiasi vidiniu savo įsitikinimu, kuris turi būti grindžiamas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010, 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismo galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, kuriai šaliai lengviau įrodyti vienas ar kitas aplinkybes, materialinės ir proceso teisės normos tarp šalių paskirsto įrodinėjimo naštą. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos apsektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš procesinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012).

36.       Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytomis teisės normomis ir kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu darydamas išvadą dėl įrodymų nepakankamumo, jog atsakovė pasirašė Konfidencialumo sutartį, nepažeidė CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles. Ginčo sutarties sudarymo faktas pagrįstai nepripažintas įrodytu.

37.       Teisėjų kolegija, vertindama ieškovės pateiktą 2019 m. sausio 18 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, pažymi, kad antstolis, protokole fiksuodamas faktines aplinkybes apžiūros, stebėjimo, patikrinimo ar kitu būdu, kuris nesusijęs su specialių žinių panaudojimu, užfiksuoja tam tikrą padėtį, esančią fiksavimo metu, todėl ieškovės pateiktas į bylą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas niekaip nepagrindžia jos teiginių dėl atsakovės parašo originalumo Konfidencialumo sutartyje ir jos sudarymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pateiktas faktinių aplinkybių protokolas patvirtina tik elektroninio laiško su Konfidencialumo sutarties tekstu išsiuntimą iš atsakovės elektroninio pašto, bet ne Konfidencialumo sutarties sudarymo faktą. Nutarties 33 punkte minėta, kad būtent ieškovei, teigiant, kad šalys sudarė Konfidencialumo sutartį, teko pareiga pagrįsti savo įrodinėjimas aplinkybes, tačiau pastarajai nepateikus sutarties originalo, jos argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto neobjektyvaus įrodymų vertinimo, atmestini kaip nepagrįsti. Neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga šiuo atveju, kaip minėta, pirmiausiai teko ieškovei, kuri šios procesinės pareigos neįvykdė, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs negatyviojo įrodinėjimo naštos aspektą, pagrįstai šioje dalyje sprendimą priėmė ieškovės nenaudai.

38.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės SIA „OLDERI“ nurodomos aplinkybės, kad atsakovė rengė konfidencialumo sutarčių projektus, juos derino, redagavo, vertė lietuvių kalbos nesuprantantiems ieškovės atstovams bei jų projektus iš savo elektroninio pašto siuntė ieškovei, taip pat niekaip nepatvirtina Konfidencialumo sutarties pasirašymo / sudarymo fakto. Pažymėtina, kad ieškovės nurodomos aplinkybės gali būti svarbios vertinant atsakovės žinojimą / nežinojimą apie informacijos, sudarančios ieškovės komercinę paskirtį, turinį bei apimtį, bet ne Konfidencialumo sutarties sudarymo faktą.

39.       Vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

40.       Šioje byloje apklaustų liudytojų A. Č. bei J. L. parodymus vertindama pagal pirmiau nurodytas taisykles, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl subjektyviųjų veiksnių, darančių įtaką liudytojų nurodomoms faktinėms aplinkybėms, yra pagrindas pripažinti jų parodymus subjektyviais ir silpnos įrodomosios galios. Tokiais subjektyviaisiais veiksniais pripažintinas priešiškumas arba konfliktas su kita šalimi, liudytojų priklausymas ieškovės kolegialiam valdymo organui – valdybai, dėl kurių faktinės aplinkybės interpretuojamos vienos iš šalių (ieškovės) naudai.

41.       Atsakovė nuosekliai tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme teigė, kad jos parašas Konfidencialumo sutartyje yra suklastotas.

42.       Pagal CPK 184 straipsnį, jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus; tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Taigi įrodinėjimo našta tenka pareiškusiai apie dokumento klastojimą šaliai, o teismas gali skirti ekspertizę klastojimo faktui nustatyti, kai yra tokio abejotino tikrumo dokumento originalas.

43.       Kai nėra dokumento originalo, neįmanoma patikrinti jo klastojimo fakto atliekant ekspertizę. Pateikus tik dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta ne pagal CPK 184 straipsnio, o pagal CPK 202 straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Dokumento kopijos įrodomosios reikšmės nustatymas priskirtas teismo diskrecijai; jis įgyvendinamas teismui įvertinus, ar, be kopijos, yra kitų dokumento sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2013; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016 41 punktą; 2017 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017 32 punktą).

44.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 42–43 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad byloje nesant Konfidencialumo sutarties originalo patikrinti atsakovės parašo suklastojimo faktą yra neįmanoma, todėl remdamasi šios nutarties 37, 38 ir 40 punktuose pirmiau išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu pagrįstai darė išvadą, jog Konfidencialumo sutarties kopija, nesant sutarties originalo ir kitų tokių sutarties sudarymą pagrindžiančių įrodymų, nepatvirtina, kad Konfidencialumo sutartis buvo sudaryta. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas tokią išvadą, nepažeidė CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles. Dėl įvardytų priežasčių teisėjų kolegija nepasisako bei nevertina ieškovės apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su komercinės paslapties apsaugos laikotarpio ne ribojimu vienerių metų terminu.

45.       Nepaisant nustatyto neįrodytu fakto dėl Konfidencialumo sutarties sudarymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad darbuotojo pareiga saugoti komercinę paslaptį pirmiausia kyla iš įstatymo reikalavimų (CK 1.116 straipsnis).

Dėl informacijos pripažinimo komercine paslaptimi ir jos apsaugos

46.       CK 1.116 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2018 m. gegužės 31 d., nes veiksmai, ieškovės nurodomi kaip komercinės paslapties atskleidimas, įvyko nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2018 m. gegužės mėn. laikotarpiu) įtvirtinta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Komercine (gamybine) paslaptimi nelaikoma informacija apie viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiančių subjektų paslaugų ir prekių kainas bei veiklos sąnaudas. Kitą informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai (CK 1.116 straipsnio 2 dalis). Taigi CK 1.116 straipsnio dispozicijoje apibrėžti tokie komercinę paslaptį sudarančios informacijos požymiai: 1) informacija turi turėti tam tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys (informacijos vertingumo, reikšmingumo ir naudingumo bendrovei kriterijus, siejamas su viešu jos neatskleidimu – slaptumu); 2) informacija neturi būti viešai prieinama dėl informacijos savininko (patikėtinio) pastangų išsaugoti jos slaptumą (informacijos formalizavimo, jos identifikavimo ir apsaugos nustatymo kriterijus). Tai formalūs informacijos norminiai požymiai, kuriais įstatymų leidėjas apibrėžia informaciją, kuriai taikoma apsauga ir kuri galėtų būti pripažįstama bendrovės komercine paslaptimi. Taigi informacija, kurią bendrovė laiko komercine paslaptimi, turi būti slapta, labai svarbi ir identifikuojama tinkamu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-421/2015; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-611/2020, 51 punktas).

47.       Plėtojant praktiką dėl pirmiau nurodytų požymių kasacinio teismo pažymėta, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, jog ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 38 punktas; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-611/2020, 52 punktas).

48.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.116 straipsnyje nurodyti požymiai yra suformuluoti taip, kad į komercinės paslapties sąvoką patektų platus spektras bendrovės interesų. Aptarti formalieji teisės kriterijai beveik neriboja informacijos, kuri galėtų būti laikoma konfidencialia bendrovės informacija, pobūdžio ar turinio. Jei kompetentingi bendrovės valdymo organai mano turį vertingos bendrovės veiklai informacijos, tokiai informacijai jie gali pritaikyti komercinės paslapties statusą ir taikyti visus reikalingus apsaugos mechanizmus, išskyrus atvejus, kai informacija įstatymo pripažįstama kaip vieša bendrovės informacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014).

49.       Aiškindamas informacijos apsaugos požymį, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad komercine paslaptimi laikoma informacija, kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis; ar asmuo ėmėsi priemonių saugoti informaciją, vertinama pagal tai, ar jis priėmė sprendimą paskelbti konkrečius duomenis kaip saugotinus ir ėmėsi protingų saugos priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2006; 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2011). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad konkrečiu atveju pastangos turėtų būti „protingos“, bet ne „ypatingos“, nes tai nepagrįstai susiaurintų komercinės paslapties ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015). Protingomis pastangomis išsaugoti informacijos slaptumą inter alia (be kita ko) galėtų būti laikomos papildomos sutarčių nuostatos, įtvirtinančios konfidencialumo pareigą, tačiau savaime faktas, jog bendrovėje nėra patvirtinto komercinių paslapčių sąrašo, neturi būti suabsoliutinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2011).

50.       Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo, kad atsakovė V. S.-J. atskleidė UAB „Happy Print Lt“ ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją apie jos klientus, klientams taikomas kainas, jų poreikius ir kt. Tam, kad būtų galima nuspręsti, ar atsakovė atskleidė ieškovės komercinę paslaptį, visų pirma būtina nustatyti, kokia ieškovės informacija turėjo būti saugoma atsakovės, kaip ieškovės komercinė paslaptis, ar ši informacija, atsižvelgiant į pirmiau aptartus CK 1.116 straipsnio 1 dalies normoje nurodytus komercinės paslapties požymius ir kasacinio teismo šios normos aiškinimo ir taikymo praktiką, vertintina kaip komercinė paslaptis.

51.       Iš į bylą pateiktos Konfidencialumo sutarties nustatyta, kad ieškovė įmonės komercine paslaptimi įvardijo – ieškovės darbuotojams mokamą darbo užmokestį, jos pajamas, išlaidas, vykdomus projektus ir jų apimtis, visą jos finansinę informaciją; klientų, tiekėjų, partnerių sąrašą, pardavimo ir pirkimo sąlygas, sutartis, pardavimų kainas, metodus, produktų bei paslaugų savikainą, valdymo ataskaitas ir principus; informaciją apie bendrovės klientus ir klientų bendrovei teikiamas paslaugas, mokamą mokestį ir jo dydį, klientams taikomas nuolaidas, bendrovės ir klientų apyvartą (pajamas), pelną, bendrovės ir klientų taikomas nuolaidas iš paslaugų teikėjų ir prekių tiekėjų ir paslaugų teikėjams bei prekių tiekėjams mokamą užmokestį; kitą bendrovės klientų pateiktą ar su klientais dirbant sužinotą informaciją (Konfidencialumo sutarties 1.1.1 punktas). Taigi iš nurodytų aplinkybių bei byloje ieškovės išdėstytų argumentų galima spręsti, kad SIA „OLDERI“ komercine paslaptimi, kurią jos įsitikinimu atskleidė ir panaudojo atsakovės, laiko informaciją apie klientus ir jiems teikiamas paslaugas, mokamą mokestį ir jo dydį, klientams taikomas nuolaidas, bendrovės ir klientų apyvartą (pajamas), pelną, bendrovės bei kitą bendrovės klientų pateiktą ar su klientais dirbant sužinotą informaciją.

52.       Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia atsakovė, aukščiau nurodyta SIA „OLDERI“ informacija apie klientus atitinka komercinės paslapties apibrėžtį. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės klientų sąrašai, jų kontaktiniai duomenys, sutartys su klientais, informacija apie klientams taikomas kainas bei nuolaidas, jų poreikius ir kt. būtų skelbiami viešai. Priešingai, iš į bylą pateiktos Konfidencialumo sutarties matyti, kad ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino duomenų, kurie, jos nuomone, yra saugotini ir neviešintini tretiesiems asmenims, sąrašą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors aptariamos Konfidencialumo sutarties sudarymo tarp ieškovės ir atsakovės faktas pripažintas neįrodytu, tačiau byloje ginčo, kad atsakovė rengė konfidencialumo sutarčių projektus, juos derino, redagavo, vertė lietuvių kalbos nesuprantantiems ieškovės atstovams bei jų projektus iš savo elektroninio pašto siuntė ieškovei, nėra, t. y. atsakovei, kaip atstovybės Lietuvoje vadovei, buvo žinomas tiek informacijos turinys, tiek ir jos apimtis, kurią ieškovė laiko savo komercine paslaptimi (taip pat žr. nutarties 38 punktą). Atsakovė taip pat teigia, kad ieškovė neturėjo vidinės CRM programos, o naudojosi Google sistema, prie kurios galėjo jungtis atsitiktiniais asmenys, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepaneigia aplinkybių, kad ieškovės turima informacija apie klientus nebuvo viešai skelbiama ir prieinama tretiesiems asmenims. Byloje nustatyta, kad duomenys apie klientus buvo fiksuojami Google sistemoje, kuri buvo apsaugota slaptažodžiu ir ribotu prisijungimu, t. y. duomenys sistemoje buvo prieinami tik bendrovės darbuotojams. Anot atsakovės, jos asmeninio telefono numerio nurodymas ieškovės internetiniame tinklapyje, elektroninio pašto paraše bei spaudos lankstinukuose patvirtina, kad ieškovė klientų kontaktų nelaikė komercine paslaptimi. Pažymėtina, kad ieškovė įrodinėja, kad jos komercinę paslaptį sudaro ne tik klientų kontaktai, bet ir informacija apie klientams taikomas kainas, jų poreikius ir kt. Be to, kaip pagrįstai teigia ieškovė, atsakovės asmeninio telefono nurodymas niekaip neišviešina informacijos apie klientus. Kaip minėta, teismų praktikoje išaiškinta, kad protingos pastangos apsaugoti informaciją neturėtų būti suprantamos kaip ypatingos, nes tai nepagrįstai susiaurintų komercinės paslapties ribas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovė ėmėsi protingų priemonių informacijai apie jos klientus apsaugoti, ieškovės veiksmai ir pastangos, apsaugant informaciją apie jos klientus, buvo protingos bei pakankamos.

53.       Vertindama, ar SIA „OLDERI“ informacija apie klientus, turi komercinę vertę, teisėjų kolegija, pažymi, kad komercinę vertę turi ne bendra informacija apie klientą (pavadinimas, adresas), o būtent duomenys apie tai, kokiomis sąlygomis ūkio subjektams teikiamos paslaugos ir parduodamos prekės, nes tik tokia informacija gali suteikti ūkio subjektui pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Informacija apie klientus susideda iš daugelio įvairiausių duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y. informacija apie tai, kokios konkrečios įmonės turi paslaugų / prekių užsakymo poreikį, koks tų įmonių mokumas, finansinė būklė, patikimumas, kas konkrečioje įmonėje priima sprendimus dėl paslaugų / prekių užsakymo, kainų nustatymo, kokios yra planuojamos užsakymo apimtys, kokio tipo paslaugas ir prekes perka klientai ir kita. Akivaizdu, kad tokia informacija nėra skelbiama ir prieinama viešai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012; 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2013). Teismų praktikoje išaiškinta, kad įgautas kliento pasitikėjimas, parinktas kliento siekius ir poreikius atitinkantis produktas garantuoja kliento lojalumą bei įmonės vardo žinomumo augimą. Investuoti į turimą klientą įmonėms apsimoka labiau nei bandyti pritraukti naujų, nes iš lojalių klientų jos gali uždirbti daugiau pelno nei iš naujai pritrauktų, todėl praktikoje pripažįstama, kad ūkio subjekto klientų sąrašas priskirtinas rinkų informacijai, sudarančiai komercinę paslaptį. Tokia informacija užtikrina ūkio subjekto pranašumą prieš kitus ūkio subjektus, ji yra neatskiriamas rinkos elementas, todėl šios informacijos atskleidimas tretiesiems asmenims gali lemti sąžiningos konkurencijos pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014).

54.       Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau nurodyta kasacinio praktika bei įvertinusi bylos aplinkybių visumą, sprendžia, kad ieškovės informacija apie klientus (klientų sąrašas, jų kontaktiniai duomenys, užsakymų sąlygos, informacija apie klientams taikomus įkainius, klientų poreikius ir reikalavimus prekių bei paslaugų kokybei, informacija apie klientų finansinę būklę ir pan.) suteikia ieškovei pranašumą prieš kitus ūkio subjektus ir turi didelę komercinę vertę. Informacijai apie klientus sukaupti reikalingos reikšmingos pastangos ir investicijos, o kitiems asmenims nežinant šios informacijos, būtent ieškovei yra lengviau konkuruoti pasinaudojant šia sukaupta informacija. Taigi dėl aukščiau nurodytų protingų ieškovės dedamų pastangų išsaugoti šios informacijos slaptumą, ši informacija turi realią komercinę vertę.

55.       Apibendrindama argumentais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad SIA „OLDERI“ informacija apie klientus atitinka komercinei paslapčiai keliamus reikalavimus.

Dėl civilinės atsakomybės už komercinės paslapties atskleidimu padarytą žalą

56.       Aktualioje CK 1.116 straipsnio redakcijoje, galiojusioje laikotarpiu, kai, anot ieškovės, 

57.       Tam, kad pagal CK 1.116 straipsnio 4 dalį įmonės darbuotojui už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą kiltų civilinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala (CK 1.116 straipsnio 3 dalis, 6.249 straipsnis) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 17 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2013). 

58.       Atsakovės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nenustatyti jos neteisėti veiksmais, nes klientų kontaktai, kuriuos pirmosios instancijos teismas laikė ieškovės komercine paslaptimi, atsakovei tapo žinomi ne dėl darbo santykių su ieškove, ateidama dirbti pas ieškovę atsakovė jau turėjo savo klientų ratą, kuriuos ir atsivedė pas ieškovę, ir kurie, atsakovei nutraukus darbo sutartį su ieškove, pageidavo tęsti bendradarbiavimą su atsakove. Be to, klientai nebuvo patenkinti ieškovės darbu, lėta reakcija į nusiskundimus, todėl netekę nuolatinių kontaktinių asmenų, pasirinko kitas įmones, tame tarpe ir atsakovės įsteigtą.

59.       Bylos duomenimis nustatyta, kad netrukus po to, kai atsakovė V. S.-J. jos pačios prašymu 2017 m. vasario 7 d. buvo atleista iš darbo SIA „OLDERI“, ji kartu su G.. L. 2017 m. vasario 24 d. įsteigė bendrovę UAB „Happy Print LT“ (žr. nutarties 26  punktą). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad abi įmonės teikia etikečių, barkodų, lipdukų gamybos bei spausdinimo paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai patvirtinta, kad abu juridiniai asmenys veikia toje pačioje verslo srityje ir teikia iš esmės analogiškas paslaugas, todėl laikytinos konkurentėmis minėtų paslaugų srityje. Nors atsakovės UAB „Happy Print LT“, konkuruojančios ieškovei, įsteigimo faktas, kaip toks, savaime nelaikytinas neteisėtu veiksmu, tačiau byloje esantys duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad netrukus po UAB „Happy Print LT“ įsteigimo pastaroji ėmė teikti paslaugas net dvidešimt devyniems ieškovės klientams. Byloje esantys 2017 m. vasario 7 d. elektroninis laiškas, rašytas A. R., 2017 m. vasario 13 d. elektroninis laiškas, adresuotas M. (J. P.), 2017 m. balandžio 13 d. elektroninis laiškas M. (D. W.), 2017 m. lapkričio 20 d. elektroninis laiškas G. atstovui bei 2017 m. liepos 11 d. B. laiškas ieškovei, ieškovės klienčių A. ir Ch. H. patvirtinimai pagrindžia ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, kad būtent pati atsakovė V. S.-J. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) susiekė su minėtais ieškovės klientais ir pasiūlė jiems įmonės UAB „Happy Print LT“ teikiamas paslaugas. Būtent su šiais ginčo klientais SIA „OLDERI“ dirbo atsakovė V. S.-J. – pardavinėjo jiems ieškovės paslaugas, todėl žinojo, koks yra konkretaus kliento poreikis, taip pat konkrečiam klientui taikomas paslaugų kainas, jų skaičiavimo metodikas, klientams taikomas nuolaidas bei pardavimo ir mokėjimo sąlygas, žinojo kiekvieno kliento asmenis (jų kontaktus), kurie buvo atsakingi už paslaugų pirkimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nustatytos aplinkybės, kuomet naujai įsteigta įmonė netrukus po įsteigimo pradeda itin sėkmingai bendradarbiauti su jos steigėjos buvusios darbdavės klientais, neabejotinai patvirtina atsakovę V. S.-J. atskleidus bei perdavus ieškovės SIA „OLDERI“ konfidencialią informaciją apie tuos pačius (ginčo) klientus UAB „Happy Print LT“, o pastarąją šią informaciją neteisėtai panaudojus. Šių aplinkybių nepaneigia ir atsakovės argumentai, jog SIA „OLDERI“ klientai nebuvo patenkinti pastarosios teikiamomis paslaugomis, o netekę kontaktinių duomenų, kreipėsi į atsakovę. Iš byloje esančių elektroninių laiškų bei klientų patvirtinimų matyti, kad būtent atsakovė kreipėsi į ieškovės klientus, siūlydama jiems teikti analogiškas paslaugas palankesnėmis sąlygomis, o ne atvirkščiai. Be to, keturiolikos darbo dienų laikotarpis nuo atsakovės darbo santykių su SIA „OLDERI“ pasibaigimo iki UAB „Happy Print LT“ įsteigimo yra pernelyg trumpas laikotarpis atsirasti ginčo klientų poreikiui kreiptis į V. S.-J. dėl paslaugų, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė neįrodė savo teiginių dėl ginčo klientų nebebendradarbiavimo su ieškove teiginių.

60.       Minėta, kad atsakovė, siekdama paneigti komercinės paslapties atskleidimo aplinkybę, itin akcentuoja, jog klientų kontaktai atsakovei tapo žinomi ne dėl darbo santykių su ieškove, nes ateidama dirbti pas ieškovę atsakovė jau turėjo savo klientų ratą, kuriuos ir atsivedė pas ieškovę, ir kurie, atsakovei nutraukus darbo sutartį su ieškove, pageidavo tęsti bendradarbiavimą su atsakove. Įrodinėdama šią aplinkybę atsakovė pateikė savo sudarytą ir pasirašytą klientų sąrašą, kuriuos, anot jos, ji atsivedė, pradėdama dirbti ieškovės įmonėje – A. mbH, Ch. H. G. (ankstesnis pavadinimas K.), UAB „B.“, Co filling (ankstesnis pavadinimas A.), K. T. GmbH, K. GmbH, UAB „BS Ch.“, UAB „M.“, UAB „D.“, A. S. GmbH, S. T. / Y. GmbH, P. K. GmbH (E. M. essig O. companie), G. P. GmbH, B. GmbH (P. GHbH), L.W.M. GmbH)), tačiau, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė iš šio sąrašo atsakovėms reiškia pretenzijas tik dėl klientų A. mbH, UAB „B.“, UAB „BS Ch.“, Co filling, Ch. H. G., K. T. GmbH, UAB „M.“, UAB „D.“, P. K. GmbH (E. M. essig O. companie). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aptariamas klientų sąrašas yra sudarytas ir pasirašytas pačios atsakovės. Atsakovė taip pat teikia A. mbH ir Ch. H. G. elektroninius laiškus, adresuotus atsakovei, kuriuose nurodyta, kad atsakovės ir klientų bendradarbiavimas egzistuoja kelerius metus ir prasidėjo nuo UAB „P.“; atsakovei informavus, jog pastaroji palieka UAB „P.“ ir pereis dirbti į SIA „OLDERI“, A. ir G. nusprendė eiti kartu; atsakovei nurodžius, kad ši palieka ieškovę ir leidžia rinktis likti ar ne, A. ir G. nusprendė eiti kartu su atsakove. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės pareiga neatskleisti ir nenaudoti jai žinomos ieškovės konfidencialios informacijos apie ieškovės klientus kyla iš įstatymo reikalavimų (CK 1.116 straipsnis). Dėl to net ir nustačius aplinkybę, kad dalis klientų, anot atsakovės, jos atsivestų į ieškovės įmonę, išreiškė sutikimą ir toliau bendradarbiauti su atsakove, ji negali būti laikoma kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmus šalinantis veiksnys. Ieškovės komercinių paslapčių naudojimas be jos žinios, neabejotina, net ir esant klientų sutikimams, yra neteisėtas. Juo labiau kad, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, byloje nėra pateikta įrodymų, jog minėtos įmonės buvo atsakovės klientės, laiškuose kalbama tik apie bendradarbiavimą, kai atsakovė dirbo kitoje įmonėje. Teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau nurodytus motyvus, atsižvelgdama į tai, kad klientų pritraukimas į ieškovės įmonę buvo pagrindinė atsakovės užimamų pareigų funkcija, atsakovės argumentus dėl turėto savo klientų rato ir jų atsivedimo į ieškovės įmonę, atmeta kaip nepagrįstus. Taigi bylos aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad atsakovei neteisėtai atskleidus bei perdavus UAB „Happy Print LT“ ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją apie ginčo klientus, bei ją neteisėtai panaudojus savo įsteigtos UAB „Happy Print LT“ veikloje, buvo atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmai, tai įrodo atsakoves atlikus neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu.

Dėl žalos bei jos dydžio

61.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė įrodė patyrusi netiesioginius nuostolius, pagrįstus pateiktos Ataskaitos duomenimis, tačiau remdamasis KĮ 15 straipsnio 4 dalimi, sutrumpino nuostolių skaičiavimo laikotarpį nuo 2017 m. sausio – 2018 m. gegužės mėn. iki 2017 m. vasario – 2018 m. sausio mėn. ir ieškovei iš atsakovių solidariai priteisė 141 785,98 Eur šios negautų pajamų už minėtą laikotarpį bei atmetė ieškovės reikalavimą dėl 2 779,31 Eur tiesioginių išlaidų (ieškovės išlaidos atsakovės komandiruotėms bei BNI narystei) priteisimo. Tiek ieškovė, tiek atsakovė skundžia pirmosios instancijos teismo ieškovei iš atsakovių priteistą žalos dydį. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl netiesioginių nuostolių dydžio, kritikuoja ieškovės pateiktą Ataskaitą. Nurodo, kad Ataskaitoje neįvertintos išlaidos, susijusios su darbuotojų atlyginimais ir su tuo susiję mokesčiai; Ataskaitoje neteisingai nurodyta ieškovės pelno marža, nes, atsakovės skaičiavimais, 2016 m. ji buvo 3,219 procentų, 2017 m. – 1,67492 procentų, tačiau Ataskaitoje nurodoma, kad 2017 m. pelno marža sudaro 65,679 procentų; ieškovės nuostoliai galėtų būtų lygūs atsakovės grynajam pelnui. Ieškovės vertinimu, atsakovė, pasirašydama Konfidencialumo sutartį, prisiėmė neterminuotą prievolę nenaudoti ir neatskleisti ieškovės komercinių paslapčių, todėl ieškovė turi teisę reikalauti atlyginti netiesioginius nuostolius už ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį; ieškovės patirtos išlaidos už atsakovės komandiruotes bei narystę BNI yra išlaidos klientų sąrašui plėsti, t. y. komercinei paslapčiai sukurti, tobulinti bei naudoti.

62.       Jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais (CK 6.249 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 1.116 straipsnio 4 dalies (redakcija, galiojusi ginčo santykių atsiradimo metu iki 2018 m. birželio 1 d.) nuostatas, asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu. Teismų praktikoje išaiškinta, jog ginčuose dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais, pasireiškusiais komercinės paslapties atskleidimu ir panaudojimu, padarytos žalos atlyginimo gali būti reiškiami reikalavimai dėl: 1) komercinės paslapties sukūrimo, naudojimo, tobulinimo išlaidų (tiesioginiai nuostoliai) priteisimo; 2) negautų pajamų (netiesioginiai nuostoliai) priteisimo; 3) nepagrįsto praturtėjimo sumos priteisimo. Šios kategorijos bylose prašomų priteisti nuostolių dydis gali būti grindžiamas ir nukentėjusiojo asmens negautomis pajamomis, ir neteisėtus veiksmus atlikusio asmens gauta nauda (nepagrįsto praturtėjimo dydžiu), taip pat tiek negautomis pajamomis, tiek ir nepagrįstu praturėjimu kartu. Tais atvejais, kai žalą patyrusio asmens negautos pajamas iš esmės sutampa su paslaptimi pasinaudojusio asmens gauta nauda, jų negalima priteisti kartu. Tokiais atvejais turi būti tenkinamas didesnis reikalavimas, nes tai atitiktų visiškos žalos atlyginimo ir non bis in idem principus. Tais atvejais, kai nepagrįstas asmens, pasinaudojusio komercine paslaptimi, praturtėjimas viršija komercinės paslapties savininko negautas pajamas, priteisiamas tik nepagrįstas praturtėjimas. Tais atvejais, kai prašomos priteisti negautos pajamos viršija nepagrįstą praturtėjimą, laikoma, kad negautos pajamos apima nepagrįstą praturtėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).

63.       Ieškovė, kaip nuo nesąžiningos konkurencijos veiksmų nukentėjęs asmuo, savo pažeistas teises gina reikšdama reikalavimus dėl nuostolių, patirtų negautų pajamų grynojo pelno forma, bei dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo.

64.       Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl komercinės paslapties sukūrimo, tobulinimo išlaidų (tiesioginių nuostolių) atlyginimo priteisimo, konstatavo, kad ieškovė neįrodė šių nuostolių fakto. Ieškovė prašomus priteisti tiesioginių nuostolių dydį įrodinėjo įmonės patirtomis išlaidomis atsakovės komandiruotėms (1 750,81 Eur) bei metinei narystei BNI (1 028,50 Eur). Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, pažymi, kad ieškovė nepateikė įrodymų, nors ir netiesioginių, pagrindžiančių, jog atsakovė, ieškovės siuntimu nuvykusi į komandiruotes užsienio šalyse, juose veikė ne darbdavės interesais. Tokių įrodymų dėl atsakovės veikimo ne darbdavės interesais byloje nėra pateikta ir dėl atsakovės narystės BNI. Juo labiau kad atsakovė į komandiruotes vyko 2015 m. ir 2016 m. sausio mėn., o ginčo suma už narystę BNI buvo apmokėta už 2016 m. Ieškovė nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, taip pat neteigė, kad atsakovė nuviliojo būtent tuos klientus, kuriuos atsakovė, vykdydama savo tiesiogines funkcijas, surado minėtose komandiruotėse ar pasinaudodama BNI naryste. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas prašomus priteisti tiesioginius nuostolius pagrįstai vertino kaip įprastą investiciją į darbuotoją, kuri atsiperka jo veikloje, sąlygodama ieškovės pelną, o ne kaip išlaidas komercinei paslapčiai sukurti, tobulinti bei naudoti. Juo labiau kad ieškovė neneigė, jog atsakovei vadovaujant atstovybei Lietuvoje, pastaroji generavo pelną ieškovei. Todėl minėtos tiesioginės išlaidos iš atsakovės nepriteistos pagrįstai.

65.       CK 6.249

66.       Ieškovė, grįsdama savo negautas pajamas, pateikė Ataskaitą, kurioje ieškovės patirti nuostoliai negautų pajamų forma už laikotarpį nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2018 m. gegužės mėn. skaičiuojami lyginant vidutines mėnesines kiekvieno kliento pajamas, ieškovės gautas 2016 m., atsižvelgiant į ieškovės patiriamas kintamąsias sąnaudas ir pelno mokestį. Minėta, kad ūkio subjekto negautomis pajamomis, kaip patirtais nuostoliais, neturi būti suprantamos visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų. Nuostoliais teismų praktika pripažįsta nukentėjusiojo asmens negautą grynąjį pelną – gautų bendrųjų pajamų dalį, liekančią atėmus finansines veiklos sąnaudas, ypatinguosius praradimus bei sumokėtus mokesčius. Atsakovė teigia, kad Ataskaitoje neįvertintos išlaidos, susijusios su darbuotojų atlyginimais ir su tuo susiję mokesčiai, tačiau teisėjų kolegija tokius argumentus laiko nepagrįstais. Iš Ataskaitos turinio matyti, kad joje nurodyta, jog nėra tiesioginių su darbo užmokesčiu susijusių sąnaudų, nes darbuotojai gauna fiksuotus atlyginimus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė nurodė, kad jos atstovybėje Lietuvoje nelikus darbuotojų, pastarųjų funkcijos buvo perduotos Latvijoje dirbantiems jos darbuotojams, todėl ieškovė papildomų sąnaudų dėl darbuotojų nepatyrė. Atsakovė aplinkybių, kad jai savo noru išėjus iš darbo, įmonės atstovybėje liko dirbti viena darbuotoja, kuri taip pat greitu metu išėjo iš darbo, neginčija, todėl teisėjų kolegijai neturint pagrindo abejoti, kad atstovybėje nelikus darbuotojų, jų funkcijos buvo perduotos Latvijoje dirbantiems darbuotojams, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė nepatyrė atskirų išlaidų darbuotojams, jau dirbantiems Latvijoje, išlaikyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad juridinio asmens atstovybė nėra juridinis asmuo, todėl išlaidos ieškovės atstovybės darbuotojams, vertinant atstovybės gaunamą pelną, turi būti vertinamos atsižvelgiant į tai, kad ieškovė turi daug darbuotojų, kurie gali aptarnauti jos atstovybės aptarnautus klientus, nepatirdama atskirų išlaidų jiems išlaikyti.

67.       Anot atsakovės, Ataskaitoje taip pat neteisingai nurodyta ieškovės pelno marža, nes, atsakovės skaičiavimais, 2016 m. ji buvo 3,219 procentai, 2017 m. – 1,67492 procentai, tačiau Ataskaitoje nurodoma, kad 2017 m. pelno marža sudaro 65,679 procentus. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių vyksta dėl 29 ieškovės buvusių klientų, kuriuos, anot ieškovės, pasinaudojus jos komercine paslaptimi bei ją atskleidus UAB „Happy Print LT“, atsakovės nuo jos nuviliojo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė pagrįstai savo pelningumą skaičiuoja, vertindama iš konkrečių atsakovių perviliotų į konkuruojančią įmonę klientų planuotas gauti pajamas, o ne visos ieškovės įmonės pelningumo kontekste.

68.       Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais atsakovės argumentus, kad ieškovės nuostoliai galėtų būtų lygūs atsakovės grynajam pelnui. Nutarties 62 punkte minėta, kad tokio pobūdžio bylose gali būti reiškiami reikalavimai dėl: 1) komercinės paslapties sukūrimo, naudojimo, tobulinimo išlaidų (tiesioginiai nuostoliai) priteisimo; 2) negautų pajamų (netiesioginiai nuostoliai) priteisimo; 3) nepagrįsto praturtėjimo sumos priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 89, 93 punktai). Nagrinėjamu atveju ieškovė šioje byloje remiasi būtent savo negautomis pajamomis kaip žalos apskaičiavimo kriterijumi, o ne pažeidėjos gauta nauda, todėl atsakovės argumentai dėl ieškovės nuostolių kaip iš pažeidėjos gautos naudos atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

69.       Teisėjų kolegija dėl ieškovės teisės reikalauti atlyginti netiesioginius nuostolius už ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį šioje nutartyje jau pasisakė (žr. nutarties 44 punktą), todėl papildomai motyvų dėl nurodyto argumento nekartoja.

70.       Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, sprendžia, kad SIA „OLDERI“ ieškinyje ir Ataskaitoje pateiktą nuostolių skaičiavimo metodą ir jo teisingumą iš esmės pagrindė (CPK 12, 178 straipsniai), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškiniu prašomą žalos atlyginimo sumą, kaip ieškovės negautas pajamas, priteisė iš atsakovių, sutrumpindama nuostolių skaičiavimo laikotarpį.

Dėl atsakovės argumentų, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeistos jos procesinės teisės

71.       Atsakovė kelia absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo klausimą dėl proceso kalbos principo pažeidimo. Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

72.       Absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, jeigu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos proceso (lietuvių) kalbos taisyklės ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

73.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas teismo procesiniam sprendimui panaikinti tik tuo atveju, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi net nustačius, kad tam tikri Ataskaitos priedai liko neišversti, nenustačius, kad ši aplinkybė galėjo neigiamai įtakoti bylos rezultatą, tai savaime nesudarytų pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Nagrinėjamu atveju atsakovė savo apeliacinio skundo negrindžia tuo, kad ji nesuprato pateiktos informacijos, esančios, anot jos neišverstuose Ataskaitos prieduose. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesirėmė Ataskaitos priedu, esančiu elektroninės bylos IV tome, 58 puslapyje, o elektroninės bylos IV tomo 60–61 puslapiuose esančios lentelės reikšmės išverstos ir pateiktos elektroninės bylos IV tomo 59 puslapyje. Todėl absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas nagrinėjamu atveju nekonstatuotinas.

74.       Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, teigdama, kad teismas ieškovės pateiktus banko sąskaitų išrašus pripažino nevieša bylos medžiaga, kai tuo tarpu su atsakovės PVM sąskaitų faktūrų registrų ir bankų sąskaitų išrašais, kuriuose matyti visi atsakovės klientai ir jų mokėtos sumos, ieškovė turėjo galimybę susipažinti. Taip pat nurodo, kad teismas akivaizdžiai byloje esančius įrodymus, suinteresuotų liudytojų parodymus vertino ieškovės naudai.

75.       Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 8 d. bei 2019 m. gegužės 30 d. nutartimis ieškovės pateiktus banko sąskaitų išrašus pripažino nevieša bylos medžiaga.

76.       Vertinant atsakovės argumentus, visų pirma, pažymėtina, kad pagal bendrąjį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje išdėstytą principą, visuose teismuose bylos yra nagrinėjamos viešai. Viešas bylų nagrinėjimas yra viena iš teisingumo vykdymo ir užtikrinimo sąlygų. Viešu bylų nagrinėjimu teisme sudaromos prielaidos užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti asmens teises ir laisves (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas). Civiliniame procese teismo proceso viešumo principas taikomas teismo posėdžiams (CPK 9 straipsnio 1 dalis), teismo sprendimo paskelbimui (CPK 268 straipsnis), bylos medžiagai (CPK 10 straipsnis).

77.       Kita vertus, proceso viešumo principas nėra absoliutus. Viena iš šio principo išimčių yra nustatyta CPK 10 straipsnio 2 dalyje, kurioje reglamentuota, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. CPK 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmuo, teikiantis teismui dokumentus ar medžiagą, kuriuose esantys duomenys sudaro profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti. Dėl to teismas priima nutartį.

78.       Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad atsakovė apeliaciniame skunde kvestionuodama dalies bylos medžiagos pripažinimo nevieša klausimą nepateikė jokių argumentų dėl to, kokią įtaką šis pripažinimas turėjo jos teisėms. Priešingai, bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės teisėms ginti savo interesus bylos dalies medžiagos pripažinimas nevieša neturėjo jokios įtakos. Be to, pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas pareikštų reikalavimų pagrįstumą, iš esmės ištiria bei įvertina ir nevieša bylos medžiaga pripažintus dokumentus. Antra, atsakovė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas taikė dvigubus standartus, nenurodo, kad ji ar atsakovė UAB „Happy Print LT“ būtų reiškusios teismui prašymą dėl PVM sąskaitų faktūrų registrų ir bankų sąskaitų išrašų pripažinimo nevieša bylos medžiaga, o teismas nepagrįstai tokio prašymo būtų netenkinęs.

79.       Pirmosios instancijos teismo šališkumą atsakovė taip pat sieja ir įrodymų ir liudytojų parodymų vertinimu, anot atsakovės, išimtinai ieškovės naudai. Teisėjų kolegija, atmesdama tokius atsakovės argumentus, pažymi, kad vienokia ar kitokia teismo išvada, padaryta įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese, nepalanki ar nepriimtina kuriai tai iš bylos šalių, pati savaime teismo suinteresuotumo priešingos šalies naudai nepatvirtina, juo labiau kad įstatymas suteikia būtent teismui diskrecijos teisę įvertinti įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012). Nagrinėjamu atveju duomenų apie teismo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teismo, išnagrinėjusio bylą, šališkumo byloje nėra. Apeliantė jokių konkrečių faktų dėl jos procesinių teisių ribojimo, neužtikrinimo ir teismo suinteresuotumo, apeliaciniame skunde neįvardija, o vien deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo įrodymų ar liudytojų parodymų vertinimo šioje byloje vertinti kaip apeliantės klaidingas įsivaizdavimas, tinkamą teismo procesą nepagrįstai sutapatinant su ieškinio reikalavimų atmetimu. Aplinkybė, kad ieškinio reikalavimai iš dalies patenkinti, taip pat nereiškia, kad apeliantės procesinės teisės buvo suvaržytos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, dydžio ir jų atlyginimo

80.       Anot atsakovės, ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 rekomendacijų, todėl priteistina ieškovei bylinėjimosi išlaidų suma turėtų būti mažinama 5 803,03 Eur suma.

81.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 22 346 Eur (2 038 Eur žyminis mokestis + 1 872 Eur vertėjo paslaugų išlaidos + 2 662 Eur įrodymų rinkimo išlaidos + 15 774 Eur advokato pagalbos išlaidos). Teismas, atsižvelgdamas į proporcingai patenkinto ieškinio reikalavimo dalį (69 procentai), remdamasis Rekomendacijų 2 punktu, iš atsakovių solidariai priteisė 15 418,74 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą.

82.       Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio tenkinimo iš dalies atveju bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

83.       Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis).

84.       Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta pagal Rekomendacijas. Rekomendacijų 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

85.       Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, kad bylą sudaro 7 tomai; byloje nagrinėti sudėtingi teisiniai santykiai, tai reikalavo išsamios teismų praktikos analizės; ginčui aktualių faktinių aplinkybių gausą patvirtina sprendimo apimtis; byla reikalavo ne tik teisinių, bet ir ekonominių žinių; byla truko ilgą laiką.

86.       Teisėjų kolegija su nurodytais ieškovės atsikirtimais sutinka tik iš dalies. Kolegijos vertinimu, ši byla vertintina kaip išties didelės apimties, kadangi byla pirmosios instancijos teisme nagrinėta pakankamai ilgą laiko tarpą – maždaug metus ir 10 mėnesių, byloje gausu faktinių aplinkybių, visą elektroninės bylos medžiagą sudaro 7 tomai. Kita vertus, byloje nebuvo nagrinėjami nauji ar išskirtiniai teisiniai klausimai, kurie įprastai nagrinėjami dėl neteisėtos komercinės paslapties atskleidimo padarytos žalos atlyginimo bylose, ginčo suma (206 458,52 Eur) tokio pobūdžio bylose taip pat vertintina kaip vidutinė. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas ieškovei priteisiamų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį sumažinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byla nepakankamai sudėtinga, kad būtų galima priteisti gerokai maksimalius užmokesčio dydžius viršijančias bylinėjimosi išlaidas, todėl ieškovei suteikta teisinė pagalba, šioje byloje atstovaujant ieškovę pirmosios instancijos teisme, galėtų būti vertinama 12 517,23 Eur (15 418,74 Eur - 5 803,03 Eur : 2) suma.

87.       Pirmosios instancijos teismas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė solidariai iš abiejų atsakovių. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad proceso teisės normose nenustatyta solidariosios prievolės bylinėjimosi išlaidoms mokėti, todėl šios išlaidos priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-701/2015, 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2011). Atsakovai lygiais pagrindais naudojasi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdo pareigas. Dėl to iš bylą pralaimėjusių atsakovų bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos lygiomis dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos (12 517,23 Eur) priteisiamos iš atsakovių lygiomis dalimis.

88.       Atlikus priešpriešinių reikalavimų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo įskaitymą (1 395,48 Eur), iš atsakovių lygiomis dalimis ieškovės naudai priteisiama 11 121,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

89.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimas iš esmės yra teisėtas, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, patikslinant sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nurodant, kad ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis priteistina 11 121,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvienos atsakovės po 5 560,87 Eur, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

90.       Ieškovė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 3 852 Eur atstovavimo išlaidų bei 1 098 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų; atsakovė patyrė 1 197,90 Eur atstovavimo išlaidų, 300 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų, Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-405-236/2020 atidėjo atsakovei V. S.-J. 1 738 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo.

91.       Kadangi šia nutartimi ieškovės ir atsakovės apeliaciniai skundai dėl ginčo esmės nėra tenkinami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas patikslinamas tik dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šalys viena kitai patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme neatlygina.

92.       Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą, taip pat į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-405-236/2020 buvo atidėtas atsakovei V. S.-J. 1 738 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo, iš atsakovės V. S.-J. valstybei priteisiama 1 738 Eur nesumokėto žyminio mokesčio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, išdėstant ją taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei Latvijos įmonei SIA „OLDERI“, juridinio asmens kodas 40003225633, solidariai iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Happy Print LT“, juridinio asmens kodas 304470655, ir V. S.-J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 141 785,98 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt vieną tūkstantį septynis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus 98 ct) žalai atlyginti.

Priteisti ieškovei Latvijos įmonei SIA „OLDERI“, juridinio asmens kodas 40003225633, iš atsakovės V. S.-J., asmens kodas (duomenys neskelbtini)), 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. vasario 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei Latvijos įmonei SIA „OLDERI“, juridinio asmens kodas 40003225633, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Happy Print LT“, juridinio asmens kodas 304470655, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. vasario 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

Priteisti ieškovei Latvijos įmonei SIA „OLDERI“, juridinio asmens kodas 40003225633, lygiomis dalimis iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Happy Print LT“, juridinio asmens kodas 304470655, ir V. S.-J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 11 121,75 Eur (vienuolika tūkstančių vieną šimtą dvidešimt vieną eurą 75 ct) bylinėjimosi išlaidas, t. y. iš kiekvienos atsakovės po 5 560,87 Eur (penkis tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt eurų 87 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.“

Priteisti valstybės naudai iš atsakovės V. S.-J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 738 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus trisdešimt aštuonis eurus) žyminį mokestį.

Teisėjos                                                  Vilija Mikuckienė

           Asta Radzevičienė

          Jūratė Varanauskaitė