Administracinė byla Nr. eA-427-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07605-2022-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios akcinės bendrovės „INTER RAO Lietuva“ skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – V. Č., E. J. (ankstesnė pavardė V.), A. V., L. Š., G. V. ir D. G.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas bankrutuojanti akcinė bendrovė „INTER RAO Lietuva“ (toliau – ir BAB „INTER RAO Lietuva“, Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2022 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 25-15733 (toliau – ir Sprendimas) ir iš esmės išnagrinėti pareiškėjo prašymus, leidžiant jam sumokėti darbo užmokestį pagal darbo sutartis su darbuotojais V. Č., E. V., A. V., L. Š., G. V. ir D. G. (toliau – ir Darbuotojai).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2022 m. balandžio 28 d. jam yra taikomos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) sankcijos pagal 2022 m. vasario 28 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2022/336, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 269/20141 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi (toliau – ir Reglamentas Nr. 269/2014). Dėl to pareiškėjas yra įtrauktas į Juridinių asmenų ar kitų organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso, kurios nuosavybės teise priklauso arba yra kontroliuojamos subjekto, kuriam taikomos sankcijos, sąrašą (toliau – ir Sąrašas). Pareiškėjo teigimu, dėl jo įtraukimo į Sąrašą yra įšaldytas pareiškėjo turtas ir jis, norėdamas atlikti mokėjimus, įskaitant ir mokėjimus Darbuotojams pagal darbo sutartis, turi kreiptis į Tarnybą ir gauti jos leidimą. Pareiškėjas su 2022 m. rugsėjo 1 d. ir 2022 m. rugsėjo 20 d. prašymais buvo kreipęsis į Tarnybą, prašydamas leisti atlikti einamuosius mokėjimus (toliau – ir Prašymai), įskaitant mokėjimus pagal darbo sutartis, sudarytas su Darbuotojais.

3.       Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba ginčijamu Sprendimu atsakė tik į 2022 m. rugsėjo 20 d. prašymą, į 2022 m. rugsėjo 1 d. prašymą atsakymas iki šiol nepateiktas. Tarnyba Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui leidimo išmokėti darbo užmokestį Darbuotojams, nes, Tarnybos vertinimu, pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo (toliau – ir Tarptautinių sankcijų įstatymas, Įstatymas) 7 straipsnį darbo sutartys, sudarytos po bankroto proceso iškėlimo, yra niekinės ir negaliojančios; darbo sutartys su prašyme nurodytais Darbuotojais galėjo būti sudarytos tik tuomet, jeigu pareiškėjas būtų kreipęsis į Tarnybą dėl šių darbo sutarčių sudarymo, o Tarnyba tam būtų davusi leidimą.

4.       Pareiškėjas pažymėjo, kad darbo sutartys nebuvo nauji sandoriai, Tarnyba Sprendime šias sutartis nepagrįstai vertino kaip naujai sudarytas. Iki bankroto proceso ne teismo tvarka pradžios pareiškėjas turėjo darbo santykius su minėtais Darbuotojais. Darbo santykiai turėjo būti užmegzti iš naujo tik dėl procedūrų, privalomų atlikti bankroto procese, nes kreditorių susirinkimui priėmus sprendimą vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka, nemokumo administratorius turi sudaryti darbuotojų, su kuriais bus sudarytos terminuotos darbo sutartys, trunkančios ne ilgiau kaip iki įmonės bankroto proceso pabaigos, sąrašą. Su darbuotojais sudaromos terminuotos darbo sutartys yra naujos tik tiek, kad vietoj buvusių neterminuotų darbo sutarčių nemokumo administratorius turi pareigą įmonės vardu sudaryti terminuotas darbo sutartis. Pareiškėjo teigimu, tai nereiškia, kad yra sukuriami nauji darbo santykiai, priešingai, darbo santykiai tęsiami, tačiau darbuotojas yra aiškiai informuojamas apie tai, kad tokie santykiai bus terminuoti.

5.       Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. lapkričio 18 d. yra sudaręs disbalanso elektros energijos pirkimo pardavimo sutartį (toliau – ir Balansavimo sutartis) su Baltijos valstybių elektros sistemų perdavimo operatoriais AS „Augstsprieguma tikls“, Elering AS ir Litgrid, AB, Balansavimo sutarties galiojimas – iki 2022 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublika, Latvijos Respublika ir Estijos Respublika tik 2025 metų pabaigoje bus pasirengę atsijungti nuo BRELL žiedo ir sinchronizuotis su kontinentiniu Europos tinklu, buvo poreikis pratęsti Balansavimo sutarties galiojimą iki 2025 m. gruodžio 31 d. Nemokumo administratorius, įvertinęs Baltijos valstybių poreikį tęsti Balansavimo sutarties vykdymą, taip pat tai, kad Balansavimo sutarties vykdymas leidžia uždirbti pelną pareiškėjui, kas leis didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais, priėmė sprendimą tęsti Balansavimo sutarties vykdymą ir apie tai informavo Balansavimo sutarties šalis. Siekiant toliau vykdyti Balansavimo sutartį, pareiškėjui reikia turėti darbuotojus, kurie iki tol vykdė darbines funkcijas, būtinas vykdyti Balansavimo sutartį.

6.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nemokumo administratorius 2022 m. liepos 26 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, Lietuvos Respublikos finansų ministeriją ir Tarnybą, prašydamas informuoti, kurių nemokumo administratoriaus funkcijų, nustatytų Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 66 straipsnio 1 dalyje, vykdymą nemokumo administratorius turėtų koordinuoti su Tarnyba. Taigi dar 2022 m. liepos mėnesio pabaigoje nemokumo administratorius ėmėsi aktyvių veiksmų, kad išsiaiškintų, ar kurias iš jam JANĮ pavestų funkcijų jis turi koordinuoti su atitinkamomis institucijomis.

7.       Pareiškėjas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos finansų ministerija, nei Tarnyba nenurodė, jog pareiškėjo nemokumo administratorius turėtų, iki priimdamas sprendimą tęsti darbo santykius su buvusiais Darbuotojais, gauti Tarnybos leidimą tokiam sprendimui (JANĮ 66 str. 1 d. 7 p.), todėl Tarnybos Sprendimu išreikšta pozicija su juo derinti darbo sutarčių sudarymą yra neteisėta, pažeidžianti pareiškėjo teisėtus lūkesčius, atsiradusius po to, kada Tarnyba tokio reikalavimo nenurodė, gavusi 2022 m. liepos 26 d. užklausą.

8.       Pareiškėjas pažymėjo, kad nei vienas iš Bendrovės buvusių arba dabartinių darbuotojų nebuvo įvardintas kaip sankcionuotas asmuo Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatų aspektu, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad darbo užmokesčio mokėjimas Darbuotojams pažeistų Lietuvos Respublikos įgyvendinamas tarptautines sankcijas. Atsakovas Sprendime nenurodė, dėl kokio asmens taikomas sankcijas pažeidžia Bendrovės sudarytos darbo sutartys, nenurodė, kokias konkrečias sankcijas pažeistų darbo užmokesčio sumokėjimas sąžiningai tokį darbo užmokestį uždirbusiems Darbuotojams, taip pat nepagrindė, kaip minėtos darbo sutartys gali prieštarauti Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, todėl Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostatų, pažeidžia Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį.

9.       Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra nenuoseklus, nes, viena vertus, teigia, jog darbo sutartys su Darbuotojais buvo tęsiamos, t. y. jos nebuvo nutrauktos, kita vertus, nurodo aplinkybę, jog, vadovaujantis JANĮ ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis, darbo sutartys su bankrutuojančios įmonės darbuotojais nutraukiamos (darbuotojai atleidžiami) ir su tais darbuotojais, kurie dirbs įmonėje bankroto proceso metu, sudaromos naujos terminuotos darbo sutartys, kurios galioja iki bankroto proceso pabaigos. Atsakovas pažymėjo, kad tokioms sutartims sudaryti yra būtinas Tarnybos leidimas. Ginčijamame Sprendime yra nurodytas teisinis pagrindas ir aplinkybės, kuriomis remiantis buvo atsisakyta duoti pareiškėjui leidimą atlikti mokėjimus pagal sudarytas darbo sutartis, išaiškinta, jog tokia padėtis gali būti ištaisyta pateikus Tarnybai motyvuotą prašymą leisti sudaryti naujas darbo sutartis su Darbuotojais. Minėtas aplinkybes pareiškėjas žinojo ir aiškiai suprato, tai patvirtina Tarnybai pateiktas naujas pareiškėjo 2022 m. lapkričio 4 d. prašymas, kuriame prašoma leisti sudaryti naujas darbo sutartis su Darbuotojais. Tarnyba šiuo atveju tokį leidimą suteikė.

11.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Tarnyba turėjo iš anksto pareiškėją informuoti, jog naujoms darbo sutartims sudaryti pareiškėjas privalo gauti kompetentingos institucijos sutikimą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas yra bankrutuojanti įmonė, bankroto procesas vykdomas ne teismine tvarka, įmonę administruoja nemokumo administratorius, paskirtas įmonės kreditorių. Pareiškėjas ir jį administruojantis nemokumo administratorius turi pareigą laikytis Lietuvoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų ir jas įgyvendinti savarankiškai. Aplinkybė, kad pareiškėjas yra sankcionuotas, žinoma ir viešai skelbiama Tarnybos tinklapyje ir Juridinių asmenų registre. Pareiškėjo nemokumo administratorius neginčijo, kad jis žinojo, jog administruoja įmonę, kuriai taikomos tarptautinės sankcijos, todėl turėjo pareigą vertinti, ar sudaromos darbo sutartys nepažeidžia galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių tarptautinių sankcijų įgyvendinimą. Nemokumo administratoriaus veikla yra licencijuojama, tokia veikla užsiimantis asmuo privalo turėti atitinkamas kompetencijas ir kvalifikaciją (JANĮ 118, 122 str.), todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, atsiradę po to, kai Tarnyba nenurodė pareiškėjui reikalavimo gauti Tarnybos leidimą dėl naujų darbo sutarčių sudarymo.

12.       Atsakovo teigimu, pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigė, jog Tarnyba privalėjo nurodyti papildomus duomenis apie Europos Komisijos su sankcionuotais asmenimis sudaromų darbo sutarčių vertinimą, nes toks įpareigojimas minėtu atveju laikytinas pertekliniu. Tarnyba nesuteikė leidimo mokėti darbo užmokestį Darbuotojams remiantis tuo, kad su jais nebuvo sudarytos naujos darbo sutartys, kurioms sudaryti buvo suteiktas Tarnybos leidimas, todėl, vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, tokios sutartys laikytinos negaliojančiomis, dėl to nėra teisinio pagrindo mokėti darbo užmokestį.

13.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo argumentai dėl jo svarbos ir reikšmingumo Baltijos valstybių energetikos sistemoms ir viešojo intereso buvimo, neatitinka tikrovės. Tarnyba gavo pareiškėjo 2022 m. spalio 6 d. prašymą dėl Balansavimo sutarties pratęsimo, kurį pagal kompetenciją persiuntė Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, kuri, atsakydama į pareiškėjo prašymą, konstatavo, jog informaciją apie poreikį pratęsti Balansavimo sutarties galiojimą ir tokio poreikio priežastis vertina kaip nepagrįstą. 

14.       Atsakovas teigė, kad jis Sprendime nurodė teisinį ir faktinį pagrindą, prie Sprendimo pridėjo gautą kompetentingos institucijos (Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija)) išaiškinimą dėl Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies taikymo darbo sutartims, nurodė atsisakymo priežastis, todėl Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus.

II.

15.       Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 31 d. sprendimu tenkino pareiškėjo Bendrovės skundą – panaikino Tarnybos Sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo Prašymus leisti atlikti einamuosius mokėjimus pagal darbo sutartis su Darbuotojais.

16.       Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl darbo sutarčių, sudarytų su Darbuotojais, laikantis JANĮ reikalavimų, vertinimo ir Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pagrįstumo.

17.       Teismas, įvertinęs DK 62 straipsnyje nurodytą reglamentavimą, pažymėjo, kad darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju yra specialusis darbo sutarčių pasibaigimo atvejis, kuris susiklosto dėl to, kad darbdavys tampa nemokiu.

18.       Teismas, išanalizavęs JANĮ 59 straipsnio 3 ir 4 punktų, 63 straipsnio 3 ir 6 dalių, ir 66 straipsnio 1 dalies 7 punkto, DK 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, darė išvadą, kad atsakovo Sprendime dėl darbo sutarčių, sudarytų su Darbuotojais, prievolių naujumas nėra motyvuotas, atsižvelgiant į juridinių asmenų nemokumo ir darbo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų specialias nuostatas ir šioms procedūroms taikytinus principus. Vien tai, kad laikantis juridinių asmenų nemokumo imperatyvaus teisinio reguliavimo darbo sutartys buvo nutrauktos ir sudarytos terminuotos darbo sutartys su bankrutuojančios tuo metu įmonės keliais komercinei ūkinei veiklai vykdyti reikalingais darbuotojais, neduoda pagrindo savaime (be prievolių atsiradimo pagrindo ir susiklosčiusių santykių išsamaus įvertinimo) pagal šias darbo sutartis atsiradusių prievolių laikyti naujomis Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies prasme.

19.       Teismas akcentavo, kad Sprendimas iš esmės grindžiamas vieninteliu argumentu, jog darbo sutartys yra naujos darbo sutartys, įvertinus vien tik jų sudarymo datą (po pareiškėjo įtraukimo į Sąrašą dienos) ir tai, kad pagal naujai sudarytas darbo sutartis Tarnyba nesuteikė leidimo atlikti darbo užmokesčio mokėjimus Darbuotojams, nes tokios darbo sutartys yra niekinės ir negalioja.

20.       Teismas pažymėjo, kad pagal galiojantį reglamentavimą draudžiama sudaryti sandorius ir prisiimti naujas prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą galima daryti išvadą, kad tam, jog būtų priimtas administracinis sprendimas nurodytu teisiniu pagrindu, būtina nustatyti ne tik tai, kad 1) prievolė yra nauja, bet ir tai, kad 2) jos vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms.

21.       Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju vien prievolių naujumo vertinimo nepakanka, būtina nustatyti, jog šių prievolių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Sprendime nėra jokių argumentų, kad nemokumo administratoriaus sudarytų terminuotų darbo sutarčių su Darbuotojais vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Teismo vertinimu, tik nustačius tokias aplinkybes būtų buvęs pagrindas konstatuoti, kad darbo sutartys yra niekinės ir negaliojančios. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoriai yra niekiniai ir negalioja, jeigu jų vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, o ne dėl to, kad sudarant sutartį nebuvo gautas Tarnybos pritarimas.

22.       Teismas pažymėjo, kad Tarnyba 2022 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 25-17542 leido sudaryti darbo sutartis su Darbuotojais, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog nebuvo nustatytos aplinkybės, kad darbo sutartys prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms.

23.       Teismas nurodė, kad atsakovo Sprendime taip pat nebuvo vertinamas prieigos prie išteklių sankcionuotiems asmenims (ne)suteikimo klausimas ir prašymai dėl leidimo atlikti einamuosius mokėjimus Darbuotojams atmesti nevertinant Prašymų pagrįstumo. Atsakovas tik nustatęs, kad tokiais mokėjimais būtų suteikta prieiga prie išteklių sankcionuotiems asmenims, galėtų atsisakyti tenkinti minėtus prašymus.

24.       Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, atstovaujamas nemokumo administratoriaus, kreipėsi į Įstatymo 11 straipsnyje nurodytas kompetentingas institucijas, taip pat ir į Tarnybą, prašydamas pateikti konsultaciją, kokioms JANĮ nustatytoms funkcijoms įgyvendinti (įskaitant ir darbo sutarčių pasibaigimą bei terminuotų darbo sutarčių sudarymą) reikalingas išankstinis Tarnybos sutikimas. Lietuvos Respublikos finansų ministerija nurodė, kad pareiškėjas turėtų užtikrinti, jog jo finansiniai ištekliai nebus perduodami sankcionuotiems asmenims, o Tarnyba į šią užklausą neatsakė, 2022 m. rugsėjo 1 d. rašte nurodė tik tai, kad nemokumo administratorius privalo užtikrinti, kad Tarnybos įvardinti asmenys negautų išteklių iš Bendrovės.

25.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė įrodymus, jog Tarnyba analogiškomis aplinkybėmis teikė leidimus atlikti mokėjimus pareiškėjo dukterinės įmonės – uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) Vydmantai wind park darbuotojui E. N., su kuriuo darbo sutartis buvo sudaryta po ribojamųjų priemonių pritaikymo. Atsakovas leistinais įrodymais šių aplinkybių nepaneigė, todėl teismas turėjo pagrįstą pagrindą konstatuoti, kad Tarnyba ne visas sutartis, kurios sudarytos be išankstinio leidimo, laiko niekinėmis ir negaliojančiomis.

26.       Teismas akcentavo, kad pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 1 d. prašymas atsakovo iš viso nebuvo išnagrinėtas, nes ginčijamas Sprendimas buvo priimtas tik dėl pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 20 d. prašymo.

27.       Teismas panaikino atsakovo Sprendimą kaip neteisėtą dėl to, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų tesenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.). Panaikinęs Sprendimą, teismas įpareigojo Tarnybą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 1 d. ir 2022 m. rugsėjo 20 d. prašymus leisti atlikti einamuosius mokėjimus pagal darbo sutartis su Darbuotojais.

III.        

28.       Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

29.       Atsakovo teigimu, nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas pagrindas panaikinti Sprendimą. Nei pareiškėjas, nei teismas nenurodė jokių tarptautines sankcijas nustatančių teisės aktų nuostatų, kurių pagrindu Tarnyba galėtų priimti kitokį nei nagrinėjamu atveju sprendimą. Nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, būtų viršijęs savo kompetenciją, kad Sprendimas prieštarautų tikslams ir uždaviniams, dėl kurių Tarnyba buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus, nes pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

30.       Atsakovas laikosi pozicijos, kad Sprendimas, kuriuo atsisakyta leisti mokėjimus pagal naujas darbo sutartis, buvo priimtas Tarnybai veikiant kompetencijos ribose, Sprendimas yra motyvuotas pareiškėjo individualia situacija, priimtas atsižvelgiant į Valstybinės darbo inspekcijos 2022 m. spalio 11 d. rašte pateiktą nuomonę. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nesudaro pagrindo teigti, kad Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, būtų pažeidusi taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

31.       Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai dėl Sprendimo neteisėtumo sprendė, remdamasis aplinkybe, kad Tarnyba 2022 m. gruodžio 2 d. raštu leido pareiškėjui sudaryti darbo sutartis su darbuotojais, taip pat teismas nepagrįstai vertino aplinkybę, jog Tarnyba leistinais įrodymais nepaneigė pareiškėjo teiginių apie tai, kad Tarnyba suteikė leidimus atlikti mokėjimus pareiškėjo patronuojamosios įmonės darbuotojui.

32.       Atsakovas nesutinka, kad naujų darbo sutarčių su Darbuotojais sudarymas buvo formalaus, o ne realaus pobūdžio. Nemokumo administratorius turi diskreciją spręsti dėl terminuotų darbo sutarčių sudarymo su darbuotojais, taip pat turi diskreciją spręsti dėl prievolių pagal terminuotas darbo sutartis prisiėmimo. Taigi, darbo sutarties šalys iš naujo sprendžia dėl prievolių prisiėmimo, todėl Tarnyba darbo sutartis pagrįstai kvalifikavo kaip naujai sudarytas darbo sutartis.

Teisėjų kolegija        

k o n s t a t u o j a:        

IV.

33.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 20 d. prašymas leisti atlikti einamuosius mokėjimus pagal darbo sutartis su Darbuotojais, teisėtumo ir reikalavimo įpareigoji atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 1 d. ir 2022 m. rugsėjo 20 d. prašymus leisti jam sumokėti darbo užmokestį Darbuotojams pagal darbo sutartis pagrįstumo.

34.       Byloje nustatyta, kad Tarnybos direktoriaus 2022 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-174 patvirtintas Juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, nuosavybės teise priklausančių arba kontroliuojamų subjektų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašas, kurio 1 punktu nurodytas pareiškėjas. Pagal Tarnybos viešai skelbiamą Sąrašą pareiškėjui taikomas lėšų, akcijų ir nekilnojamojo turto įšaldymas pagal Tarybos 2022 m. vasario 25 d. sprendimą (BUSP) 2022/331, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos sprendimas 2014/145/BUSP.

35.       Pareiškėjo kreditoriai 2022 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą pradėti Bendrovės bankroto ne teismo tvarka procedūrą, bankroto administratoriumi paskirtas UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras (toliau – ir Nemokumo administratorius).

36.       Nemokumo administratorius 2022 m. liepos 26 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, Lietuvos Respublikos finansų ministeriją ir Tarnybą su prašymu informuoti, kurių nemokumo administratoriaus funkcijų, nustatytų JANĮ 66 straipsnio 1 dalyje, vykdymą nemokumo administratorius turėtų koordinuoti su Tarnyba.

37.       Lietuvos Respublikos finansų ministerija, 2022 m. rugpjūčio 17 d. raštu atsakydama į Nemokumo administratoriaus 2022 m. liepos 26 d. raštą, nurodė, kad visi subjektai, įskaitant nemokumo administratorius, privalo įsitikinti, ar vykdydami veiklą su atitinkamais klientais jie nepažeidžia galiojančių tarptautinių sankcijų ir užtikrinti, kad lėšomis ar ekonominiais ištekliais negalėtų disponuoti subjektas, dėl kurio įgyvendinamos tarptautinės sankcijos. Rašte taip pat nurodyta, kad vadovaujantis Tarybos 2014 m. kovo 17 d. sprendimu 2014/145/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, 2 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos, kurių laikantis kompetentingos institucijos gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų ar ekonominių išteklių įšaldymą, todėl siekiant pasinaudoti išimtimis ar gauti leidimą netaikyti tarptautinių finansinių sankcijų nustatytų apribojimų ir įpareigojimų reikia kreiptis į Tarnybą.

38.       Tarnyba 2022 m. rugsėjo 1 d. rašte Nr. 25-12813 nurodė, kad visi fiziniai ir juridiniai asmenys pagal Tarptautinių sankcijų įstatymą ir kitus teisės aktus privalo laikytis Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų ir jas įgyvendinti bei imtis veiksmų, privalomų dėl Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų, ir (arba) susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, jeigu dėl to būtų nesilaikoma ar išvengiama Lietuvos Respublikoje įgyvendinamomis tarptautinėmis sankcijomis nustatytų apribojimų ir įpareigojimų. Tarnyba pažymėjo, kad vykdant likvidavimą dėl bankroto būtina užtikrinti su sankcionuotais asmenimis susijusių kreditorių piniginių lėšų pagal turtinius reikalavimus įšaldymą.

39.       Nemokumo administratorius 2022 m. rugpjūčio 3 d. sudarė terminuotas darbo sutartis su Bendrovės Darbuotojais; darbo sutarčių terminas – iki Bendrovės kreditorių susirinkimo sprendimo patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą priėmimo. Nemokumo administratorius, atstovaudamas pareiškėją, 2022 m. rugsėjo 1 d. ir 2022 m. rugsėjo 20 d. pateikė Tarnybai prašymus leisti atlikti einamuosius mokėjimus, įskaitant mokėjimus pagal darbo sutartis su Darbuotojais. Nemokumo administratorius 2022 m. rugsėjo 5 d. pranešimu Nr. 09-16292 taip pat informavo AB Litgrid, jog toliau bus vykdoma Balansavimo sutartis.

40.       Tarnyba dėl pareiškėjo prašymų kreipėsi nuomonės į Inspekciją, kuris 2022 m. spalio 11 d. rašte Nr. SD-128-20815 nurodė, jog Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 1 punkte nustatytas imperatyvus draudimas sudaryti sandorius ir prisiimti naujas prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, – tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja. Inspekcija taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą galima daryti išvadą, jog tuo atveju, jeigu konkrečiam subjektui taikomos tarptautinės sankcijos, su šiuo subjektu draudžiama sudaryti naujas sutartis ir (ar) sandorius, kurių vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, toks draudimas gali apibrėžti ir naujų darbo sutarčių sudarymą; kiekvienu konkrečiu atveju šalys, vadovaudamosi teisinio apibrėžtumo ir protingumo principais, turėtų įvertinti, ar gali sudaryti naują sutartį pagal konkrečiu momentu galiojančius teisės aktus.

41.       Tarnyba šioje byloje ginčijamu Sprendimu, atsakydama į pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 20 d. prašymą, vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 269/2014 2 straipsnio, 4 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatomis, Tarptautinių sankcijų įstatymo 4 straipsnio 1–2 dalių, 7 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, Inspekcijos 2022 m. spalio 11 d. rašte išdėstyta nuomone, atsisakė suteikti leidimus atlikti darbo užmokesčio mokėjimus Darbuotojams pagal darbo sutartis, nes, Tarnybos vertinimu, vadovaujantis Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, darbo sutartys laikytinos niekinėmis ir negaliojančiomis. Tarnybos teigimu, pareiškėjas, įgijęs bankrutuojančios bendrovės statusą ir nutraukęs darbo sutartis su darbuotojais, siekdamas sudaryti naujas darbo sutartis su tais darbuotojais, kurių atliekamos funkcijos yra būtinos tinkamam Bendrovės bankroto proceso vykdymui bei jos likvidavimui, turėjo kreiptis į Tarnybą su motyvuotu prašymu leisti sudaryti naujas darbo sutartis; vadovaujantis Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, sutartys su sankcionuotais asmenimis, sudarytos iki tarptautinių sankcijų įsigaliojimo, turi būti nutrauktos vienašališkai arba šalių susitarimu arba jų vykdymas sustabdomas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu.

42.       Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, kurį pirmosios instancijos teismas sprendimu tenkino – panaikino Tarnybos Sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 1 d. ir 2022 m. rugsėjo 20 d. prašymus leisti atlikti einamuosius mokėjimus pagal darbo sutartis su Darbuotojais. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė motyvais, kad tam, jog būtų priimtas administracinis sprendimas pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriomis Tarnyba, be kita ko, grindė savo Sprendimą, turi būti nustatyti du aspektai, t. y. kad prievolė yra nauja, ir kad jos vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Tarnyba Sprendime pasisakė tik dėl prievolės naujumo, tačiau neįvertino, ar šių prievolių vykdymas (darbo sutarčių sudarymas su Darbuotojais ir darbo užmokesčio jiems išmokėjimas) prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Tarnyba 2022 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 25-17542 leido Bendrovei sudaryti darbo sutartis su Darbuotojais, todėl tai sudaro pagrindą vertinti, jog nebuvo nustatytos aplinkybės, kad darbo sutartys prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Taip pat pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Tarnybai teikė tiek 2022 m. rugsėjo 1 d. prašymą, tiek 2022 m. rugsėjo 20 d. prašymą dėl leidimo išmokėti darbo užmokesčius, tačiau Tarnyba atsakymą pateikė tik į 2022 m. rugsėjo 20 d. prašymą, t. y. Tarnyba neišnagrinėjo pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 1 d. prašymo.

43.       Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino Sprendimą, kaip priimtą pažeidus pagrindines procedūros, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Sprendimas, kuriuo atsisakyta leisti mokėjimus pagal naujas darbo sutartis, buvo priimtas Tarnybai veikiant kompetencijos ribose, Sprendimas yra motyvuotas pareiškėjo individualia situacija, priimtas atsižvelgiant į Inspekcijos 2022 m. spalio 11 d. rašte pateiktą nuomonę.

44.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pareiškėjas yra įtrauktas į Juridinių asmenų ar kitų organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso, kurios nuosavybės teise priklauso arba yra kontroliuojamos subjekto, kuriam taikomos sankcijos, sąrašą, ir kad Tarnybai yra suteikta kompetencija spręsti dėl išimčių ar leidimų netaikyti apribojimų ir įpareigojimų, nurodytų tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose, suteikimo, į šią Tarnybos kompetenciją įeina ir prašymų dėl išimties suteikimo darbo užmokesčiui apmokėti pagrįstumo vertinimas.

45.       Teisiniai santykiai dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, reglamentuojami Reglamentu Nr. 269/2014. Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 1 dalis nustato, jog įšaldomos visos I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms ar su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms priklausančios, jų nuosavybe esančios, jų valdomos ar kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nesuteikiama galimybė I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms ar su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms tiesiogiai arba netiesiogiai naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais arba galimybė jais naudotis tų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba organizacijų naudai.

46.       Pagal Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnio 1 dalį, nukrypdamos nuo 2 straipsnio, valstybių narių kompetentingos institucijos gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą arba leisti naudotis tam tikromis lėšomis arba ekonominiais ištekliais tokiomis sąlygomis, kurias šios institucijos laiko tinkamomis, jei jos nustatė, kad lėšos ar ekonominiai ištekliai yra: a) reikalingi I priede išvardytų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba įstaigų, taip pat nuo tų fizinių asmenų priklausomų šeimos narių pagrindiniams poreikiams tenkinti, įskaitant mokėjimus už maisto produktus, nuomą arba hipoteką, vaistus ir gydymą, mokesčius, draudimo įmokas ir komunalines paslaugas; b) skirti tik pagrįstiems profesiniams mokesčiams mokėti arba patirtoms išlaidoms, susijusioms su teisinių paslaugų teikimu, kompensuoti); c) skirti tik mokesčiams arba aptarnavimo mokesčiams už kasdieninį įšaldytų lėšų arba ekonominių išteklių laikymą ar tvarkymą mokėti arba d) reikalingi ypatingoms išlaidoms, jei atitinkama kompetentinga institucija kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms ir Komisijai ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki leidimo suteikimo yra pranešusi motyvus, dėl kurių, jos nuomone, konkretus leidimas turėtų būti suteiktas.

47.       Tarybos 2014 m. kovo 17 d. sprendimo 2014/145/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, 2 straipsnio 3 dalies b punkte įtvirtinta, kad valstybės narės kompetentinga institucija gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą arba leisti jais naudotis tokiomis sąlygomis, kurios, jos nuomone, yra tinkamos, nustačiusi, kad atitinkamos lėšos ar ekonominiai ištekliai yra skirti išimtinai pagrįstiems mokesčiams už profesines paslaugas sumokėti ir su teisinių paslaugų teikimu susijusioms išlaidoms kompensuoti.

48.       Kompetentingas institucijas įgyvendinant tarptautines sankcijas, jų funkcijas bei veiklos sritis nustato Tarptautinių sankcijų įstatymo 11 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad kompetentingos institucijos, nurodytos šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse, pagal kompetenciją užtikrindamos tarptautinių sankcijų įgyvendinimą, be kita ko: 1) priima sprendimus, nurodytus tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose; 2) sprendžia dėl išimčių ar leidimų netaikyti apribojimų ir įpareigojimų, nurodytų tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose, suteikimo ir atlieka visas tuo tikslu reikalingas procedūras. Tarnyba pagal jai priskirtą veiklos sritį, užtikrina apribojimų disponuoti lėšomis ir ekonominiais ištekliais, mokėjimų apribojimų, kitų finansinės veiklos apribojimų (finansinių sankcijų) įgyvendinimą (Įstatymo 11 str. 3 d. 1 p.).

49.       Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo tvarkos aprašas nustato Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat fizinių ir juridinių asmenų teises ir pareigas įgyvendinant tarptautines sankcijas, koordinuojant ir užtikrinant jų įgyvendinimą, bei laikinojo administratoriaus skyrimo, tarptautinių sankcijų išimčių ir leidimų suteikimo, įšaldytų ekonominių išteklių aprašymo ir realizavimo, informacijos gavimo ir teikimo tvarką. Aprašo 13.3 punkte įtvirtinta, kad Tarnyba, įgyvendindama Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytas kompetentingos institucijos funkcijas, koordinuoja, prižiūri ir užtikrina finansinių sankcijų (apribojimų disponuoti lėšomis ir ekonominiais ištekliais) įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje, priima tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose nustatytus sprendimus dėl išimčių taikymo arba leidimų netaikyti apribojimų ir įpareigojimų suteikimo Aprašo VI skyriuje nustatyta tvarka. Aprašo 33 punktas numato, kad jeigu tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose yra numatytos jų įgyvendinimo išimtys ir (arba) nustatyta, kad gali būti suteikiami leidimai netaikyti tarptautinių sankcijų nustatytų apribojimų ir įpareigojimų, sprendimus dėl išimčių taikymo arba leidimų netaikyti apribojimų ir įpareigojimų suteikimo priima kompetentingos institucijos. Pagal Aprašo 34 punktą prašymus taikyti išimtį ar suteikti leidimą netaikyti tarptautinių sankcijų nustatytų apribojimų ir įpareigojimų gali pateikti subjektai, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos, ir kiti suinteresuoti asmenys. Prašymas turi būti motyvuotas, kartu su prašymu pateikiami prašyme nurodytas faktines ir teisines aplinkybes patvirtinantys dokumentai, kurie laikytini neatsiejama prašymo dalimi. Pateikti prašymai nagrinėjami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatyta tvarka (Aprašo 37 p.). Aprašo 39 punktas įtvirtina, kad kiekvienas prašymas nagrinėjamas atskirai, atsižvelgiant į visas teisines ir faktines aplinkybes.

50.       VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

51.       Byloje nustatyta, kad Tarnyba Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą atlikti darbo užmokesčio mokėjimus Darbuotojams pagal darbo sutartis, spręsdama, kad darbo sutartys, sudarytos su Darbuotojais, yra niekinės ir negaliojančios, nes Tarnyba joms sudaryti nebuvo davusi leidimo, todėl ir prašymas jų pagrindu išmokėti darbo užmokesčius negali būti išduotas.

52.       Tokia Tarnybos Sprendime pateikta pozicija buvo grindžiama Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudžiama sudaryti sandorius ir prisiimti naujas prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, – tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sandoriai, kurie buvo sudaryti, ir prievolės, kurios atsirado iki nustatant tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą, turi būti nedelsiant nutraukti vienašališkai ar šalių susitarimu arba jų vykdymas sustabdytas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu.

53.       Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisės norma reiškia tai, jog sandoriai, kuriais prisiimamos naujos prievolės, yra niekiniai ir negalioja, jeigu jų vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Vadinasi pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad Tarnyba, siekdama Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pagrindu priimti pareiškėjui neigiamas pasekmes sukeliantį sprendimą, turėjo nustatyti ne tik prievolės (sandorio) naujumo aspektą, bet ir jos (jo) vykdymo prieštaringumą Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Nagrinėjamu atveju Tarnyba turėjo įvertinti ne tik su Darbuotojais sudarytas darbo sutartis, bet ir aplinkybes, ar minėtomis darbo sutartimis prisiimti įsipareigojimai prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, ar patenka į išimtis, nurodytas tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose, t. y. skirti išimtinai pagrįstiems mokesčiams už profesines paslaugas sumokėti (šiuo aspektu taip pat žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-750-821/2025).

54.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas motyvuotai neįgyvendino Tarptautinių sankcijų įstatymo jam, kaip kompetentingai institucijai, nustatytos diskrecijos priimti sprendimą dėl išimčių ar leidimų netaikyti apribojimų ir įpareigojimų, nurodytų tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose, suteikimo, iš esmės apsiribojęs formaliu teiginiu apie kompetentingos institucijos leidimo sudaryti terminuotas darbo sutartis su Darbuotojais, vykstant Bendrovės bankroto procesui (JANĮ 59 str. 3–4 p., 62 str. 1 d., DK 62 str. 1–2 d.), nebuvimą, neįvertinęs, ar sudarytų darbo sutarčių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Šiuo atveju darbo sutarčių naujumo aplinkybės vertinimas, t. y. ar neterminuotos darbo sutartys, kurios Bendrovės bankroto procese buvo nutrauktos ir su kai kuriais darbuotojais sudarytos terminuotos darbo sutartys, galiojančios iki bankroto proceso pabaigos, yra tik vienas iš aspektų, kuris turi būti įvertintas pagal Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas. Priimdamas sprendimą, duoti ar neduoti sutikimą dėl prašomos išimties įgyvendinimo, atsakovas turi įvertinti konkrečią situaciją ir aplinkybes dėl sudaryto sandorio ir prisiimtos prievolės naujumo, tačiau taip pat turi patikrinti, ar lėšos pagrįstos, ar nebus panaudotos kitiems, priešingiems tarptautinėms sankcijoms, tikslams. 

55.       Pažymėtina, kad byloje yra pateikti duomenys, jog pareiškėjas su 2022 m. lapkričio 4 d. raštu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas leisti vykdyti darbo sutartis, o jeigu bus nuspręsta, kad toks leidimas negali būti suteiktas – leisti sudaryti naujas darbo sutartis su Darbuotojais. Tarnyba 2022 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 25-17542 leido Bendrovei sudaryti naujas darbo sutartis su minėtais Darbuotojais. Taigi, kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nustatyta aplinkybė sudaro pagrindą vertinti, jog Tarnyba dėl darbo sutarčių su Darbuotojais sudarymo nenustatė jokių prieštaravimų Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Tokios susiklosčiusios faktinės aplinkybės tik patvirtina padarytą išvadą, kad ankstesnis pareiškėjo prašymas leisti išmokėti Darbuotojams darbo užmokesčius buvo atmestas vien formaliai apsiribojant aplinkybe dėl darbo sutarčių sudarymo, neturint kompetentingos institucijos leidimo, o pareiškėjui formaliai kreipusis dėl tokio leidimo išdavimo – leidimas buvo išduotas kaip neprieštaraujantis Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 

56.       Tarnyba, nagrinėdama tokio pobūdžio prašymus, koks buvo pareiškėjo pateiktas šioje byloje, veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl Tarnyba yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, išklausyti asmenis, kurių atžvilgiu yra priimami administraciniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5184-575/2019), taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; kt.).

57.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimtame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 10 straipsnio imperatyvais.

58.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 20 d. prašymą neįgyvendino jam, kaip viešojo administravimo subjektui, nustatytos pareigos priimti individualų administracinį aktą, kuris būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis, o dėl pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 1 d. prašymo administracinio sprendimo iš viso nepriėmė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Tarnybos Sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 1 d. ir 2022 m. rugsėjo 20 d. prašymus leisti atlikti einamuosius mokėjimus pagal darbo sutartis su Darbuotojais.

59.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius