Civilinė byla Nr. e2-1177-1099/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11529-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 3.1.7.6; 3.2.6.1

dalyvaujant ieškovės G. K. atstovei advokatei Svetlanai Naidenko,

atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, atstovei teisininkei R. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko, dėl atidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Priemiestis“.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1.       Byloje ginčas kilo dėl šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – buto, atidalinimo bei kompensacijos priteisimo, taip pat kompensacijos mokėjimo išdėstymo.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

2.       Ieškovė G. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašo: 1) atidalinti ieškovės dalį iš bendrosios nuosavybės, ieškovei natūra priteisiant 42/100 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 29 000 Eur rinkos vertės; 2) atsakovei už jos dalį priteisti iš ieškovės 29 000 Eur piniginę kompensaciją; 3) teismo sprendimo vykdymą išdėstyti penkeriems metams, nustatant, kad piniginė kompensacija atsakovei mokama kas mėnesį lygiomis dalimis po 483,33 Eur.

3.       Ieškovė nurodo, kad yra 58/100 dalių trijų kambarių buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), savininkė. Teigia, kad kitos ginčo buto dalies – 42/100 dalių, savininkas buvo M. K., tačiau jis 2008 m. birželio 25 d. mirė; jo palikimo niekas nepriėmė, todėl galiausiai jo palikimą, įskaitant ir ginčo buto dalį, paveldėjo valstybė.

4.       Aiškina, kad siekia atidalinti bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomą ginčo butą – priteisiant valstybės paveldėto 42/100 buto dalį ieškovei, o iš ieškovės priteisiant atsakovei kompensaciją. Ieškovė sutinka su atsakovės į bylą pateiktu ginčo buto 42/100 dalių vertinimu, t. y. kad šių ginčo buto dalių rinkos vertė sudaro 29 000 Eur. Ieškovė pažymi, kad nagrinėjamu atveju atidalinti butą, suformuojant du atskirus nekilnojamojo turto objektus, nėra galimybių. Be to, teigia, kad po M. K. mirties už jam priklausančią ginčo buto dalį yra likusi 2 365,54 Eur skola trečiajam asmeniui UAB „Priemiestis“.

5.       Ieškovė nurodo, kad nurodyta piniginė kompensacija sudaro pakankamai didelę sumą, tuo labiau, jog ieškovė yra pensininkė, nors ir dirbanti, be to, ginčo butas yra labai apleistas, atitinkamai jam reikės lėšų tvarkymui, todėl ieškovė prašo išdėstyti minėtos kompensacijos mokėjimą atsakovei penkerių metų laikotarpiui.

6.       Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu palaikė patikslinto ieškinio reikalavimus ir prašė jį tenkinti; iš esmės palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo turto atidalinti natūra nėra galimybės; tuo labiau atsakovė iš esmės sutinka su atidalijimo būdu – išmokant jai kompensaciją, tačiau nesutinka su kompensacijos mokėjimo išdėstymu. Nurodė, kad šiuo atveju ginčo buto dalies realizavimas aukcione nebūtų protingas/tikslingas, prioritetas turėtų būti skiriamas būtent turto atidalinimui. Aiškino, kad prašymas dėl kompensacijos išdėstymo yra procesinio pobūdžio, todėl dėl jo sprendžia teismas, teisės aktai nedraudžia prašyti išdėstyti kompensacijos mokėjimą; ieškovė teoriškai galėtų sumokėti kompensaciją ir per trumpesnį laikotarpį (pavyzdžiui, trejus metus).

7.       Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės (toliau – VĮ) Turto banko, atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.

8.       Nurodo, kad atidalijus turtą išmokant kompensaciją pinigais atidalijamam bendraturčiui – valstybei, o tuo pačiu ieškovei priteisiant valstybei priklausantį turtą, būtų pažeistas viešosios teisės principas – valstybės turtas perduotas kitaip, negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes). Teigia, kad perleisti privatiems asmenims viešosios nuosavybės teisės objektą atsakovė gali tik viešo aukciono būdu, nes turtas priklausantis valstybei gali būti perleidžiamas tik griežtai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Be to, teisės aktai, reglamentuojantys valstybei priklausančio turto perleidimą ar pardavimą, nenustato, jog už valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą galima būtų atsiskaityti per 5 metus. Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 21 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog valstybei priklausančio turto perleidimo atveju, už valstybei priklausančio turtą gali būti atsiskaitoma dalimis, tačiau atsiskaitymo terminas negali būti ilgesnis kaip trys metai.

9.       Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu su patikslinto ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė jo netenkinti. Iš esmės palaikė atsiliepime į ieškinį ir atsiliepimuose į patikslintus ieškinius nurodytą poziciją. Pakartotinai pažymėjo, kad nesutinka su ieškinio reikalavimu dėl ginčo buto atidalinimo, nes valstybei priklausantis turtas realizuojamas aukcione; be to, atsakovė nesutinka su ieškovės nurodomos kompensacijos išdėstymu (kompensacijos dydžio neginčijo).

10.       Trečiasis asmuo uždaroji akcinės bendrovė (toliau – UAB) „Priemiestis“ atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, bylos nagrinėjime jo atstovai nedalyvavo.

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

11.       Iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad byloje dalyvaujantiems asmenims – ieškovei ir atsakovei Lietuvos Respublikai, bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. ieškovės vardu registruotos 58/100 dalys, atsakovės – 42/100 dalys minėto buto. Ieškovė nurodytą turtą (jo dalį) įgijo 2017 m. rugpjūčio 10 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 2866 pagrindu, o atsakovė – 2023 m. rugsėjo 27 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo Nr. 1714 pagrindu (valstybė šį turtą paveldėjo po buvusio savininko M. K. mirties).

12.       Ieškovė į bylą pateikė 2023 m. gegužės 22 d. ginčo buto vertinimo ataskaitą, pagal kurią ginčo butas įvertintas 54 000 Eur verte.

13.       Atsakovė į bylą pateikė 2024 m. vasario 20 d. ginčo buto dalies vertinimo ataskaitą, pagal kurią atsakovei priklausančios 42/100 dalys ginčo buto įvertintos 29 000 Eur. Ieškovė šios vertinimo ataskaitos neginčijo, su ja sutiko ir atitinkamai ja rėmėsi formuluodama reikalavimus.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Dėl galimybės atidalinti valstybei priklausančio nekilnojamojo turto dalį

14.       Atsakovė su ieškinio reikalavimais iš esmės nesutiko dėl to, kad, anot atsakovės, perleisti privatiems asmenims viešosios nuosavybės teisės objektą atsakovė gali tik viešo aukciono būdu, todėl ginčo buto atidalinimas prieštarauja įstatymų nustatytai tvarkai. Teismas neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovės pozicija.

15.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2022 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. KT43-N2/2022 (toliau – Nutarimas) pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 „Dėl Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 50 punktas (2015 m. kovo 13 d. redakcija, TAR, 2015-03-19, Nr. 3963, identifikacinis kodas 2015-03963) tiek, kiek pagal jį valstybės paveldėto nedalomo nekilnojamojo daikto dalis gali būti perduodama kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų) nuosavybėn jame nustatytais būdais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktams.

16.       Konstitucinis Teismas Nutarimo 8.5 punkte pažymėjo, jog valstybei priklausanti nedalaus nekilnojamojo daikto dalis kito subjekto, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn gali būti perduodama vienu iš dviejų Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (toliau – Įstatymas) nustatytų pagrindų: pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punktą – šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka parduodama viešame aukcione arba pagal šios dalies 8 punktą – perduodama kito subjekto nuosavybėn kitais kitų įstatymų nustatytais būdais, inter alia pasidalijant turtą tarp jo įpėdinių Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.70 straipsnyje nustatyta tvarka arba atidalijant atitinkamą dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės CK 4.80 straipsnyje nustatyta tvarka; priimant sprendimus dėl būdo, kuriuo valstybei priklausanti nedalaus nekilnojamojo daikto dalis perduodama kito subjekto, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn, taip pat pasirinktu būdu perduodant ją kito subjekto nuosavybėn, turi būti vadovaujamasi Įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintais valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principais, inter alia užtikrinamas visuomenės interesų tenkinimas (visuomenės naudos principas), siekiama maksimalios naudos visuomenei (efektyvumo principas), nešvaistomas valstybės turtas (racionalumo principas).

17.       Taigi, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo Nutarime pateiktus išaiškinimus, yra pagrindo spręsti, kad, valstybei paveldėjus dalį nekilnojamojo turto, šios dalies perleidimas kito subjekto nuosavybėn galimas ir kitais kitų įstatymų nustatytais būdais, inter alia CK 4.80 straipsnyje nustatyta tvarka. Tą patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-701/2022; 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-611/2023), kurioje pasisakyta, jog CK normose nėra įtvirtinto draudimo atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, kai vienas iš bendraturčių yra valstybė, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas nereglamentuoja klausimų, susijusių su valstybės turto valdymu bendrąja nuosavybės teise kartu su kitais asmenimis, šios nuosavybės teisės kaip bendrosios su kitais asmenimis įgyvendinimo tvarkos, jame nėra nustatyta speciali tvarka, pagal kurią turėtų būti vykdomas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, kai vienas iš bendraturčių yra valstybė.

18.       Atitinkamai atmestinas atsakovės argumentas, jog teisės aktuose nėra numatyta valstybės turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn galimybė atidalijimo išmokant kompensaciją pagrindu (o tik viešo aukciono būdu).

Dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo

19.       Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). CK yra išskirtos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys – bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir bendroji jungtinė nuosavybės teisė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisei būdingas tas ypatumas, kad yra nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis).

20.       Pamatinė nuostata, kuria grindžiami bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, yra ta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Valstybės (per teisminę valdžią) įsikišimas į bendraturčių teisinius santykius yra galimas tik tais atvejais, jeigu bendraturčiai nesutaria, t. y. kyla jų ginčas, dėl nuosavybės teisės į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą įgyvendinimo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

21.       Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (CK 4.72 straipsnio 2 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, be kitų specifinių teisių, būdingų bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, turi teisę reikalauti atidalyti jo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ši bendraturčio subjektinė teisė yra apibrėžta CK 4.80 straipsnyje.

22.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sąlygiškumas (atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos) pirmiausia išplaukia iš CK 1.137 straipsnio, apibrėžiančio visų civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo pamatines sąlygas, nuostatų. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, kita vertus, pagal to paties straipsnio antrąją dalį asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Be to, atidalijimo teisės, kaip nuosavybės teisės sudėtinės dalies, sąlygiškumas išplaukia ir iš pačios nuosavybės teisės turinio, apibrėžto CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, kurioje bendriausia prasme nurodyta, jog nuosavybės teisė įgyvendinama savininko nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Bendraturčio teisė atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės nėra absoliuti – šios teisės įgyvendinimas galimas tiek, kiek nėra pažeidžiami įstatymai, kitų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai, tačiau ši teisė bet kuriuo atveju, be paties bendraturčio valios, gali būti apribota tik įstatymu arba teismo sprendimu pagal įstatymą (CK 4.39 straipsnio 1 dalis).

23.       Taip pat kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse pažymėta, kad atidalijimo teisės įgyvendinimas suponuoja bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektų teisinio statuso pasikeitimus: 1) tais atvejais, jeigu įvyksta dalinis atidalijimas, bendraturtis, įgyvendinęs aptariamą subjektinę teisę, pasitraukia iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių, t. y. pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė; 2) tais atvejais, jeigu įvyksta visiškas atidalijimas, t. y. visų bendraturčių dalys atidalijamos iš bendrosios dalinės nuosavybės, bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai apskritai pasibaigia. Be to, atidalijimas lemia ir paties daikto, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto, teisinio režimo pasikeitimus – po atidalijimo suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, jie atitenka atitinkamo bendraturčio nuosavybėn. Taip asmuo, buvęs bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektas, įgyja galimybę vienvaldiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į daiktą, kaip atskirą turtinį vienetą (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto tokios galimybės atsiradimas sietinas su labai svarbia sąlyga: atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-695/2019).

24.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės iš esmės palengvina savininko teisių į daiktą turinį sudarančių teisių įgyvendinimą ir padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009).

25.       Asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

26.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014). Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia parinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006).

27.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai, tenka atidalijimo siekiančiam bendraturčiui. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016). Nesiekdamas jokio atidalijimo varianto, atsakovas, pagrįsdamas savo nesutikimą su ieškovo projektu, gali pateikti motyvus, tiek išdėstydamas bendraturčių interesų pažeidimus, galinčius atsirasti įgyvendinant ieškovo siūlomą projektą, tiek pasiūlydamas aiškias alternatyvias ieškovo atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014).

28.       Nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių nekilo, kad atidalinti ginčo buto natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanoma. Tai patvirtina ta aplinkybė, jog nei viena iš ginčo šalių teismui net nepateikė daikto atidalijimo natūra projektinio pasiūlymo. Be to, pažymėtina, kad ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių galimybių, kurios leistų manyti esant realią galimybę atidalinti bendrosios dalinės nuosavybės dalis. Kaip minėta, ginčo butas priklauso dviem bendraturčiams: ieškovei 58/100, atsakovei 42/100 dalys. Ginčo buto pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji. Atsižvelgiant į buto tikslinę naudojimo paskirtį, kambarių skaičių, akivaizdu, kad jį atidalinti į du butus, kuriems būtų atskirai priskirtos pagalbinės patalpos – virtuvė, koridorius bei sanmazgas, nėra galimybės – nebūtų galimas racionalus tokio atidalinto turto naudojimas pagal jo paskirtį, būtų padaryta neproporcinga žala turtui (šalims, tikėtina, būtų apsunkinta galimybė bendrai naudotis jiems priklausančiu turtu), be to, tai reikalautų nepagrįstai didelių investicijų. Taigi, darytina išvada, jog natūra atidalinti ginčo buto dalių neįmanoma; kaip minėta, ginčo dėl to byloje nekilo; be to, atsakovė iš esmė sutiko, jog racionaliausias būdas būtų jos ginčo buto dalį parduoti viešame aukcione, t. y. neplanuoja ginčo buto dalies naudoti.

29.       Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje situacijoje buto dalies atidalijimas priteisiant ieškovei atsakovei priklausančią buto dalį, o iš ieškovės atsakovei – kompensaciją, yra racionaliausias, labiausiai abiejų šalių interesus bei Įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintus principus atitinkantis atidalijimo būdas.

30.       Kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2014; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1595-614/2019). Sprendžiant, kam konkrečiai priteistina kompensacija, vertinama kiekviena konkreti situacija ir reikšmingos aplinkybės, tarp jų: pirma, daikto nedalumas fizine prasme neužkerta kelio atidalijimui bendrąja prasme, nes tokiu atveju atidalijamajam priteistina piniginė kompensacija, atitinkanti tikrąją atidalijamosios dalies vertę, kuri nustatytina pagal daikto rinkos vertę. Tokia kompensacija reikš bendraturčio atidalijimą su sąlyga, kad piniginė kompensacija atitiks tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai ji yra teisinga, jeigu atitinka daikto rinkos kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011). Taigi, viena iš būtinų tokio atidalijimo būdo sąlygų – teisingas (turto rinkos kainą atitinkantis) kompensacijos dydis. Antra, nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-253/2011; Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1797-258/2016). Trečia, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją galimas tik tada, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2010; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012). Taip pat svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005).

31.       Be to, piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje daikto dalies atskyrimo natūra yra leistinas, esant atidalijamo bendraturčio (ar kelių bendraturčių) sutikimui. Jeigu nėra bendraturčių sutarimo dėl šio nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo, tai jis paprastai gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nėra galimybės nei atidalyti turtą natūra nepadarius neproporcingos žalos daikto paskirčiai, nei nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką.

32.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimus esminis reikalavimas, nustatant kompensaciją (jos dydį), kai taikomas išimtinis, įtvirtintas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje, turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, – kad ji būtų teisinga. Paprastai kompensacija gali būti pripažinta teisinga, jei ji atitinka daikto dalies rinkos vertę. Tačiau tai neeliminuoja teismo pareigos, atsižvelgiant į būtinumą užtikrinti bendraturčių, kaip turto savininkų, interesus, sprendžiant, kokia kompensacija konkrečiu atveju yra teisinga, atsižvelgti ir į kitus reikšmingus kriterijus. Teisinga kompensacija – tai vertinamojo pobūdžio dalykas, dėl kurio pagal bylos duomenis ir vidinį įsitikinimą turi spręsti bylą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnis). Teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio negali riboti ieškovo reikalavime nurodyta suma. Teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą. Didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017).

33.       Turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008). Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis.

34.       Nagrinėjamu atveju tarp šalių iš esmės nekilo ginčo dėl kompensacijos dydžio – atsakovė pateikė į bylą 2024 m. vasario 20 d. ginčo buto dalies vertinimo ataskaitą, pagal kurią atsakovei priklausančios 42/100 dalys ginčo buto įvertintos 29 000 Eur; ieškovė su šia vertinimo ataskaita sutiko. Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti nurodytos vertinimo ataskaitos išvadomis. Byloje taip pat nėra pagrindo abejoti ieškovės realiomis galimybėmis sumokėti atsakovei nustatyto dydžio kompensaciją pinigais; be to, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių ieškovės siūlytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas turėtų būti laikomas esminiu atsakovės, kaip turto dalies savininkės, teisių pažeidimu.

35.       Taigi, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, sprendžia, kad ieškovės atidalijimo pasiūlymas yra racionalus, teisingas, sąžiningas ir protingas vertinant visas aplinkybes kompleksiškai, atitinka visų bendraturčių interesų pusiausvyrą, todėl ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai – atidalinant atsakovės dalį iš bendrosios nuosavybės, ieškovei natūra priteisiant 42/100 dalis ginčo buto, o atsakovei iš ieškovės priteisiant 29 000 Eur piniginę kompensaciją (CPK 12, 178, 185 straipsniai; CK 4.80 straipsnis).

36.       CPK

37.       Pastebėtina, kad lengvatinio termino teismo sprendimui įvykdyti nustatymu siekiama socialiai reikšmingų tikslų – užtikrinti socialinį teisingumą, todėl atidėti ar išdėstyti sprendimo vykdymą galima tik tada, kai to reikia dėl konkrečių socialiai reikšmingų aplinkybių bei tik išimtiniais atvejais. Nors sunki skolininko turtinė padėtis yra viena iš reikšmingų aplinkybių sprendžiant sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, ji pati savaime nėra pakankamas pagrindas išdėstyti sprendimo vykdymą. Sprendimo vykdymo išdėstymo ir (ar) atidėjimo institutas negali būti taikomas kaip bet kokių sunkumų skolininko veikloje, vykdant teismo sprendimą, išvengimo instrumentas, nes bet kuris teisminis ginčo nagrinėjimas ir teismo sprendimo vykdymas susijęs su tam tikrais neigiamais padariniais (dažniausiai finansiniais) skolininkui, pralaimėjusiam bylą, atsiradimu ir skolininkas negali tikėtis jam patogiausių sprendimo vykdymo sąlygų sudarymo jau ir taip nukentėjusio nuo skolininko veiksmų ir (ar) neveikimo kreditoriaus sąskaita. Priešingas šio instituto aiškinimas ir taikymas reikštų ne tik teisėtų kreditoriaus ir išieškotojo interesų pažeidimą, bet ir teisingumo vykdymo esmės iškreipimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-733-823/2016).

38.       Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo teismo sprendimo vykdymą išdėstyti penkeriems metams, nustatant, kad piniginė kompensacija atsakovei mokama kas mėnesį lygiomis dalimis po 483,33 Eur. Atsakovė su tokiu ieškovės prašymu nesutiko.

39.       Remiantis į bylą ieškovės pateiktais ir Sodros duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) ieškovė dirba ir gauna nuolatines pajamas (paskutinių trijų mėnesių vidutinis darbo užmokestis sudaro apie 1 551 Eur (neatskaičius mokesčių)), taip pat gauna apie 656 Eur senatvės pensiją; turi apie 3 600 Eur santaupų. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ieškovė G. K. turi nekilnojamojo turto – butą, esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė nurodyta 6 359 Eur, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši vidutinė rinkos vertės nustatyta dar 1999 m. masinio vertinimo būdu; aktuali mokestinė šio buto vertė nurodoma 29 500 Eur; be to, ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis (su kitais bendraturčiais) priklauso 3 žemės sklypai (duomenys neskelbtini), kurių mokestinė vertė sudaro apie 22 276 Eur, ieškovei tenkančių dalių vertė – apie 5 617 Eur.

40.       Įvertinus aukščiau nurodytus duomenis, darytina išvada, kad nors ieškovės turtinė padėtis negali būti pripažįstama kaip sunki, tačiau sprendimu priteista 29 000 Eur kompensacija laikytina pakankamai ženkli ieškovei, dėl ko ieškovei būtų apsunkinta galimybė iš karto sumokėti visą priteistą kompensaciją atsakovei. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad yra pagrindas išdėstyti priteistos kompensacijos mokėjimą, tačiau trumpesniam laikotarpiui (ieškovei gaunant pakankamo dydžio pajamas, taip pat turint nekilnojamojo turto, kuris gali būti realizuojamas; be to, bylos procesui vykstant nuo 2023 m. rugpjūčio mėn., ieškovė turėjo galimybę sukaupti reikšmingą sumą), nei kad prašė ieškovė – teismo sprendimu priteista 29 000 Eur dydžio kompensacija išdėstytina 12 mėnesių, įpareigojant ieškovę iki kiekvieno mėnesio paskutinės kalendorinės dienos mokėti po 2 416,67 Eur. Toks vykdymo išdėstymas, teismo vertinimu, geriausiai atitiktų abiejų šalių teisėtus interesus.

41.       Teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, kad teisės aktai, reglamentuojantys valstybei priklausančio turto perleidimą ar pardavimą, nenustato, jog už valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą galima būtų atsiskaityti dalimis. Visų pirma, teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovė dalyvauja civiliniuose santykiuose iš esmės lygiais pagrindais, atitinkamai galimas ir priteistos kompensacijos išdėstymas. Antra, pati atsakovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 21 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog valstybei priklausančio turto perleidimo atveju, už valstybei priklausančio turtą gali būti atsiskaitoma dalimis, tačiau atsiskaitymo terminas negali būti ilgesnis kaip trys metai; pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju teismo nustatytas kompensacijos mokėjimo išdėstymo laikotarpis neviršija nurodyto trejų metų laikotarpio.

42.       Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

44.       Ieškovė patyrė byloje 109 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis.

45.       Atsakovė, kaip ir trečiasis asmuo, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo ir/ar įrodymų dėl jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl jos atsakovei ir trečiajam asmeniui nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

46.       Taigi, nagrinėjamu atveju ieškinį tenkinus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos – 109 Eur, priteistinos jai iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

47.       Byloje iš viso patirta 48,03 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl šios išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovės (CPK 96 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

ieškovės G. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko, dėl atidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Priemiestis“, tenkinti.

Atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovei Lietuvos Respublikai, j. a. k. 111105555, nuosavybės teise priklausančias 42/100 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažįstant šio turto 42/100 dalis ieškovės G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybe ir iš ieškovės G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei Lietuvos Respublikai, j. a. k. 111105555, priteisti 29 000 Eur (dvidešimt devynių tūkstančių eurų) kompensaciją.

Išdėstyti teismo sprendimu priteistos kompensacijos – 29 000 Eur, įvykdymą, išdėstant priteistą sumą lygiomis dalimis 12 (dvylikos) mėnesių laikotarpiui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, įpareigojant ieškovę G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 12 (dvylika) mėnesių nuo šio sprendimo įsiteisėjimo iki kiekvieno mėnesio paskutinės kalendorinės dienos mokėti po 2 416,67 Eur (du tūkstančius keturis šimtus šešiolika eurų 67 ct).

Priteisti ieškovei G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos, j. a. k. 111105555, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, j. a. k. 112021042, 109 Eur (vieną šimtą devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovės Lietuvos Respublikos, j. a. k. 111105555, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, j. a. k. 112021042, 48,03 Eur (keturiasdešimt aštuonis eurus 3 ct) bylinėjimosi išlaidų (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                 Pavel Liubkevič