Administracinė byla Nr. eI-7771-208/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02348-2016-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.26; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. lapkričio 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Irenos Paulauskienės ir Donato Vansevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjai I. M., pareiškėjos atstovui (advokatui) Andriejui Tiščenko ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei Agatai Šeporaitienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, V. Č. ir G. V., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
pareiškėja I. M. (toliau – ir pareiškėja) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 3R-207 (AG-152/01-2016) (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) bei įpareigoti Komisiją pareiškėjos skundą išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėja mano, jog Skundžiamas sprendimas neatitinka gero viešojo administravimo principo nuostatų yra be motyvų bei prieštaringas. Pareiškėjos skundas nebuvo nagrinėtas iš esmės. Pareiškėja teigia, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovė, NŽT, Tarnyba) bei Komisija neatlieka veiksmų, priskirtų jų kompetencijai, neužtikrina žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo, jų priežiūros ir kokybės kontrolės.
Pareiškėja teismo posėdžiu metu nurodė, kad Komisija netinkamai išnagrinėjo jos prašymą bei netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus. Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog NŽT vietoje to, kad maksimaliai atkurtų nuosavybės teises savininkams veikė aplaidžiai ir nevykdė savo funkcijų, o Skundžiamas sprendimas dangsto padarytus teisės pažeidimus.
Atsakovė NŽT atsiliepimu į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti.
Atsakovė nurodo, jog Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir ŽŪM) 2015 m. vasario 24 d. raštu Nr. 3IN-M-252-226 persiuntė Tarnybai pagal kompetenciją išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. vasario 18 d. skundą, kuriuo ji prašė: 1) atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės M. N. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį (0,18 ha) grąžinant natūra miškų ūkio paskirties žemės sklypą 0,18 ha miško, 2) grąžinti pareiškėjai pinigus, sumokėtus uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Vilija-6“ už pareiškėjai kartu su kitais bendraturčiais nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus; 3) „permatuoti V. Č. ir G. V. žemės sklypus“ dalyvaujant pareiškėjai; 4) reikalavimas, kad „V. Č. grąžintų pareiškėjai jos valdas“. Tarnyba į pareiškėjos skundą atsakė 2015 m. kovo 19 d. raštu Nr. 1SS-619-(9.5.), kurį pareiškėja apskundė VAGK. VAGK 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 2R-90 4R-155 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nes pastaroji skundu siekė išspręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, o tokio pobūdžio ginčai nagrinėtini teisme, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą administracinėje byloje Nr. I-3149-171/2016, panaikino VAGK 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 2R-90 4R-155 ir įpareigojo pareiškėjos skundą išnagrinėti iš naujo. VAGK pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos skundą bei Skundžiamu sprendimu skundą atmetė. Tarnybos nuomone, šis sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas. Tokią savo poziciją atsakovė grindžia tuo, kad Tarnybos 2015 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. 3S-37 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei I. M.“ pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią 0,18 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,53 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3149-171/2016 konstatuota, kad pareiškėjai nuosavybė atkurta į visą jai priklausančią dalį, todėl pastaroji neginčija ir neginčys priimtų sprendimų atkurti nuosavybės teises. Vadinasi, skundo pirmu numeriu pažymėtas reikalavimas yra išspręstas, todėl nebeaktualus. Kiti pareiškėjos skundo reikalavimai pagal savo pobūdį kildinami iš privačių santykių, todėl jų įgyvendinimas, atsižvelgiant į šiuos santykius reguliuojančius teisės aktus, nepriskirtinas Tarnybos kompetencijai. Visi pareiškėjos skundo reikalavimai kildinami išskirtinai iš privačių asmenų konfliktinių santykių, t. y. pareiškėja nesutaria su savo giminaičiais dėl žemės sklypų naudojimosi tvarkos bei ribų nustatymo.
NŽT paaiškina, kad pareiškėjai 2000 m. rugpjūčio 7 d. Alytaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 38-9352 buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią K. N. valdytą nekilnojamojo turto dalį 3,05 ha žemės ir 1,25 ha miško grąžinant natūra 7,73 ha žemės ir 26,70 ha miško bendrosios nuosavybės teise su kitais bendraturčiais. 2003 m. gegužės 28 d. susitarimu bendraturčiai sutarė, atidalyti žemės sklypus, iš jų suformuoti atskirus žemės sklypus bei juos įregistruoti. Alytaus apskrities viršininkas 2003 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 38-1796ž minėto susitarimo pagrindu (atlikus preliminarus matavimus) patvirtino padalijimo būdu naujai suformuotų žemės sklypų kadastro duomenis. Kadangi, sklypai buvo atidalyti ir naujai suformuoti atlikus preliminarius matavimus, šiuo metu nėra aiškios sklypų ribos ir todėl kyla nesutarimai tarp bendraturčių, o tai savo ruožtu lemia pareiškėjos sistemingą skundų rašymą, nes pastaroji siekia, kad ribos būtų nustatytos išskirtinai pagal jos pageidavimus. Pažymi, kad gretimų sklypų savininkai negali atlikti kadastrinių matavimų, kadangi pareiškėja nesutinka suderinti bei pasirašyti žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto. Pareiškėja reikalauja, kad Tarnyba „permatuotų“ V. Č. ir G. V. nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų ribas, o toks reikalavimas vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) bei Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 „Dėl Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) nesuderinamas, su Tarnybos kompetencija, todėl pastaroji negali tokio prašymo realizuoti. Be to, pažymi, kad žemės sklypuose, kuriuos dalinės nuosavybės teise valdo pareiškėja kartu su A. N., nėra nustatyta žemės sklypų naudojimosi tvarka, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 2 straipsnio 15 punktu bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjos skundo dėl A. N. dalinės nuosavybės teise su pastarąja valdomų žemės sklypų naudojimosi tvarkos ar atidalijimo natūra ginčai yra priskirtini teismo kompetencijai.
Atsakovė, pasisakydama dėl reikalavimo grąžinti pinigus, sumokėtus UAB Nekilnojamojo turto agentūrai „Vilija-6“ nurodo, jog Tarnyba tinkamai atliko jos kompetencijai priskirtą kadastrinių matavimų darbų kontrolę, patikrinusi UAB Nekilnojamojo turto agentūros „Vilija-6“ matininkės Ž. G. parengtas žemės sklypų kadastro duomenų bylas, konstatavo trūkumus, kuriuos nurodė ištaisyti, tačiau aplinkybė, kad matininkei Ž. G. buvo panaikintas matininko kvalifikacijos pažymėjimas savaime neįpareigoja Tarnybos nei grąžinti sumokėtus pinigus, nei atlikti kadastrinius matavimus ir suformuoti Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų bylas (atlikti matininko funkcijas). Vadovaujantis CK 6.154 straipsnio 1 dalimi ir 6.256 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nuostolius privalo atlyginti sutarties šalis, kuri neįvykdo sutartinių prievolių. Šiuo atveju, Tarnyba nėra UAB „Vilija-6“ bei pareiškėjos sudarytos paslaugų teikimo sutarties šalis, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą grąžinti jai pinigus.
Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog NŽT negali įsikišti ir permatuoti pareiškėjos giminaičiams priklausančių žemės sklypų, o ginčas tarp pareiškėjos ir jos giminaičių yra privataus pobūdžio.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje byloje iš esmės kilo dėl Komisijos sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjos skundo netenkinti. Pareiškėja skunde teismui iš esmės teigia, jog toks sprendimas neatitinka gero viešojo administravimo principo nuostatų yra be motyvų bei prieštaringas, o pareiškėjos skundas nebuvo nagrinėtas iš esmės.
Taigi, teismas šioje administracinėje byloje turi nustatyti, ar Komisija išsamiai ir tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos pateiktą skundą, t. y. ar Skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.
Vertinant, ar Skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556?336/2011 yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756?450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556?15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y., turi būti įvertinama kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (LVAT 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015). Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas (LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1302/2013).
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Komisiją su skundu (Komisijos bylos 1 t., b. l. 1–14), kuriuo prašė panaikinti Tarnybos 2015 m. kovo 19 d. raštą Nr. 1SS-619-(9.5) (Komisijos bylos 1 t., b. l. 25–30). Šį skundą Komisija atmetė tuo pagrindu, kad Tarnyba tinkamai atsakė į pareiškėjos 2015 m. vasario 17 d. skunde keltus klausimus bei pateikė motyvuotus atsakymus. Minėtame pareiškėjos 2015 m. vasario 17 d. skunde pareiškėja prašė Tarnybos 1) atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės M. N. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį (0,18 ha) grąžinant natūra miškų ūkio paskirties žemės sklypą 0,18 ha miško, 2) grąžinti pareiškėjai pinigus, sumokėtus uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Vilija-6“ už pareiškėjai kartu su kitais bendraturčiais nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus; 3) „permatuoti V. Č. ir G. V. žemės sklypus“ dalyvaujant pareiškėjai; 4) reikalavimas, kad „V. Č. grąžintų pareiškėjai jos valdas“ (Komisijos bylos 1 t., b. l. 112–123).
Komisija Skundžiamą sprendimą, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas, visų pirma grindė tuo, kad Tarnyba neturėjo jokio teisinio pagrindo pasisakyti dėl pirmojo pareiškėjos reikalavimo, nes ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra išspręstas iš esmės. Teismas su tokia Komisijos išvada sutinka, nes šią aplinkybę 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3149-171/2016 konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas.
Skundžiamame sprendime Komisija taip pat konstatavo, kad į likusius pareiškėjos keltus klausimus Tarnyba atsakė tinkamai, nes pateikė nuorodas į ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, vertino susiklosčiusią faktinę situaciją bei atsižvelgė į Tarnybai pateiktus dokumentus. Teismas sutinka su tokia Komisijos išvada, nes Tarnyba 2015 m. kovo 19 d. rašte Nr. 1SS-619-(9.5), pasisakydama dėl pareiškėjos dalinės nuosavybės teise valdomų žemės sklypų kadastrinių matavimų teisingumo bei matininkės veiksmų, aiškiai ir išsamiai nurodė pareiškėjai, kad dėl matininko neįvykdytų / netinkamai įvykdytų veiksmų ir dėl to atsiradusių nuostolių ji gali kreiptis į teismą. Tokį savo teiginį Tarnyba grindė teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis žemės sklypų planų ir kadastrinių matavimų atlikimo tvarką, o konkrečiai Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207. Tarnyba taip pat, pacitavo CK nuostatas, reglamentuojančias nuostolių, kilusių iš sutartinių teisinių santykių, atlyginimą, kurių turinys patvirtina, kad nuostolius, kilusius dėl netinkamo sutarties vykdymo, privalo atlyginti sutarties šalis nevykdanti savo sutartinių įsipareigojimų. Taip pat, Tarnyba minėtame rašte nurodė, kad neturi įgaliojimų permatuoti V. Č. ir G. V. žemės sklypus, nes inicijuoti tokius matavimus gali tik žemės sklypo savininkas ar valstybinės žemės naudotojas. Tokį savo teiginį Tarnyba grindė Nuostatų 15.6 punktu ir nurodė pareiškėjai, kad tik V. Č. ir G. V. gali inicijuoti savo privačios nuosavybės teise valdomų žemės sklypų ribų nužymėjimą vietovėje ir (ar) šių žemės sklypų kadastrinių matavimų atlikimą.
Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą bei LVAT praktiką teismas pažymi, jog VAĮ 8 str. nuostatos esmė, kad asmuo, kuriam skirtas individualus administracinis aktas objektyviai galėtų suvokti tokio sprendimo priėmimo motyvus bei sprendimo pasekmes. Kaip matyti iš to kas išdėstyta, Komisija Skundžiamame sprendime aiškiai nurodė kodėl pareiškėjos skundas yra atmetamas, t. y. pateikė išsamius argumentus kodėl sutinka su vienokia ar kitokia Tarnybos išvada, nurodė teisės aktus, kuriais rėmėsi priimdama Skundžiamą sprendimą, išanalizavo pareiškėjos Tarnybai keltus reikalavimus bei nustatė, kad į juos visus buvo atsakyta tinkamai. Taigi, skundžiamas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. 3R-207 (AG-152/01-2016) yra motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis, pareiškėja gali aiškiai suvokti tokio sprendimo priėmimo motyvus, todėl nėra jokio teisinio pagrindo šį sprendimą naikinti. Jokių kitų argumentų, kodėl pareiškėjos manymu Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas pareiškėja nepateikė, todėl teismui nustačius, jog jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Teisme taip pat gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos, kurią atstovavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatas, skundas yra atmestas bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 ir 45 straipsniais – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas atmetamas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjos I. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Bronius Januška
Irena Paulauskienė
Donatas Vansevičius