Administracinė byla Nr. A-1118-438/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00504-2013-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.8; 12.13.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. spalio 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. vasario 11 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių apskr. VMI) 2012 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 44.1-48-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir 2012 m. spalio 9 d. sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 68-11 „Dėl A. G. 2012-10-31 skundo“ (toliau – ir 2013 m. sausio 10 d. sprendimas) (I t., b. l. 1–9).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių apskr. VMI nepagrįstai neigė jo turėtas pinigines santaupas, nevertindama pareiškėjo pateiktų dokumentų, nesistengdama surinkti papildomų įrodymų, neapklausdama atsakingų asmenų.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad gavo apie 50 000 Lt pajamų už realizuotą J. R. (A. G. mamos) mišką ir dar apie 150 000 Lt už medieną iš 1998-2000 m. įsigyto miško. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato mokesčio mokėtojo pareigos saugoti dokumentus tokį ilgą laiką, t. y. daugiau nei 10 metų.
4. Pasak pareiškėjo, jis ne tik neišsaugojo visų dokumentų, bet ir negalėjo atsiminti datų, nes mokestinio patikrinimo metu buvo reikalaujama pateikti paaiškinimus dėl 15–20 metų senumo įvykių.
5. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių apskr. VMI nepagrįstai neatsižvelgė į girininko V. N. paaiškinimą, kad dėl masinių sausrų miškų savininkai turėjo teisę neribotai kirsti savo miškus, kuriuos realizavus gautos pajamos nebuvo apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM), nes tokia veikla nėra verslas, o gamtos stichijų šalinimas.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad maždaug 1995–1998 m. buvo patikrintas mokesčių inspekcijos ir patikrinimo metu buvo užfiksuotas prekių likutis už 200 000 Lt (tai patvirtina buvusios Šiaulių apskr. VMI darbuotojos paaiškinimas), kuris ilgainiui buvo parduotas dirbant pagal verslo liudijimus. Buvo gauta iki 50 000 Lt per metus (iš viso apie 200 000 – 300 000 Lt).
7. Paaiškino, kad A. G. jos mama padovanojo 120 000 Lt. Taip pat nurodė, kad nuo 1991 m. gruodžio 6 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo savo kavinę bei pardavinėjo savo užaugintą žemės ūkio produkciją. Per 12 metų iš šių veiklų buvo gauta apie 100 000 Lt. Paaiškino, kad per 2000–2003 metus iš šunų veislyno gavo apie 20 000 Lt pajamų.
8. Pareiškėjas nesutiko su patikrinimo metu padaryta išvada, kad jis 2003 m. gruodžio 31 d. negalėjo turėti 500 000 Lt piniginių lėšų. Be to, patikrinimo akte nėra nustatyta nei vienos sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį, todėl šis straipsnis, pasak pareiškėjo, buvo taikytas nepagrįstai.
9. Pareiškėjas tai pat nesutiko su apskaičiuotu vartojimo išlaidų dydžiu. Nurodė, kad buvo neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjui šildymas nieko nekainavo (turint miško), kad pareiškėjas pats augino visas daržoves, o kitus maisto produktus įsigydavo didmenine kaina.
10. VMI atsiliepime su pareiškėjo argumentais nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 45–48).
11. Paaiškino, kad miško žemės sklypas J. R. priklausė ne 3, o 1,5 metų nuo įgaliojimo pareiškėjui disponuoti jos turtu surašymo. Be to, įgaliojimu turtas nebuvo perleistas pareiškėjo nuosavybėn, pareiškėjas tik veikė J. R. vardu, todėl lėšos, neva gautos iškirtus J. R. priklausantį mišką, pagrįstai nebuvo pripažintos pareiškėjo pajamomis.
12. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo parduotą medieną, buvo pateikti dokumentai tik dėl pareiškėjo sutuoktinės sudarytų medienos pardavimo sandorių.
13. Pareiškėjo pateikti duomenys apie šunų veislyną nėra pakankamai įrodyti. Pasak VMI, nėra duomenų, kad pareiškėjas iš šios veiklos apskritai gavo pajamų. Taip pat pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų apie daržovių auginimą bei pajamas iš šios veiklos. Dokumentai apie palikimą iš Čikagos neatitinka mokesčių administratoriui teiktinų dokumentų formai ir kalbai keliamų reikalavimų. Be to, paveldėjimo dokumentų turėjimas nepatvirtina aplinkybės, kad palikimas pareiškėjo motinos buvo priimtas ir, kad dalis palikimo sumos buvo perduota pareiškėjui.
14. VMI nuomone, pareiškėjas nepagrindė 2003 m. gruodžio 31 d. deklaruotų santaupų (250 000 Lt). Papildomai pažymėjo, kad tokiu atveju būtų ekonomine logika nepagrįstas 2006–2008 m. paskolų iš banko ėmimas.
15. VMI nurodė, kad pareiškėjo išlaidos ženkliai viršijo pajamas, todėl mokestinio patikrinimo metu mokesčio bazė apskaičiuota taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas (pagal išlaidų metodą) bei pagrįstai paskaičiuota pareiškėjui 11 752 Lt mokėtino GPM bei susijusios mokesčio sumos.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskr. VMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
II.
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir ginčijamus sprendimus panaikino (IV t., b. l. 56–61).
18. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėjas negalėjo 2007–2010 m. turėtų išlaidų pagrįsti vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenimis, yra nepagrįsta.
19. Pagal minėtos deklaracijos duomenis pareiškėjui pakako lėšų (250 000 Lt) pagrįsti 2007–2010 m. turėtas išlaidas (89 152,49 Lt), todėl pareiškėjui negalėjo būti priskaičiuota mokėti į biudžetą GPM, GPM delspinigius ir GPM baudą.
20. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 ir pripažino, kad pareiškėjo 2005 m. balandžio 7 d. pateikta vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija ir joje nurodyti duomenys įgijo teisinį stabilumą, todėl mokesčių administratorius, 2012 m. atlikdamas mokestinį tyrimą bei patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti nebegalėjo, nes buvo pasibaigusi jo teisė reikalauti iš pareiškėjo pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius.
III.
21. VMI apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą (IV t., b. l. 64–67).
22. VMI nurodo, kad faktinių aplinkybių (taip pat ir deklaracijoje deklaruotų duomenų teisingumo), turinčių įtakos tikrinamo laikotarpio mokesčio apskaičiavimui, tyrimui MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos, susijusios su mokesčio apskaičiavimo senaties terminu, netaikomos. Šią išvadą VMI grindžia LVAT praktika administracinėse bylose Nr. A438-693/2007, A442-206/2009, A556-1073/2010 ir A438-201/2011.
23. Sąvokos „tikrinti“ ir „apskaičiuoti“ yra skirtingos savo prasme, todėl negali būti daroma analogija tarp teisės normų reglamentuojančių mokesčio apskaičiavimą ir tarp duomenų svarbių mokesčio apskaičiavimui tyrimo.
24. VMI atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymas (toliau – Vienkartinio deklaravimo įstatymas) yra priimtas ne mokesčių administravimo tikslais, o tai reiškia, kad jo nuostatų negalima aiškinti, taikant analogiją į teisės normas, reglamentuojančias mokesčio apskaičiavimą.
25. Pats deklaracijos pateikimas ir atitinkamų duomenų joje deklaravimas, šių duomenų nepagrindus dokumentais, nesudaro pagrindo deklaraciją vertinti kaip teisingą. Deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą įvertina mokesčių administratorius, atlikdamas kontrolės veiksmus. Priešingu atveju, būtų pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas, nes mokesčių mokėtojas, kuriam apskaičiuojant mokesčius taikomos MAĮ 70 straipsnio nuostatos ir, kuris nėra pateikęs minėtos deklaracijos, atsidurtų nelygiateisėje padėtyje su mokesčių mokėtoju, kuriam taip pat taikomos MAĮ 70 straipsnio nuostatos ir kuris yra pateikęs minėtą deklaraciją.
26. VMI nurodo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, atlikęs kontrolės veiksmus, paneigė pareiškėjo vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaruotus duomenis ir pagrįstai pareiškėjui mokesčius apskaičiavo taikydamas MAĮ 70 straipsnio nuostatas.
27. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą (IV t., b. l. 72–74).
28. Pareiškėjas pastebi, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos nagrinėjamoje byloje esančioms aplinkybėms, nes minėtoje byloje buvo nagrinėjamas pareiškėjo sutuoktinės apeliacinis skundas, o kitose apeliaciniame skunde nurodytose bylose teismas pasisakė dėl teisės normų taikymo esant kitokioms faktinėms aplinkybėms.
29. Pareiškėjo nuomone, būtų nepateisinama tokia situacija, kai mokesčių administratoriui būtų suteikiama teisė neribotą laiką tikrinti deklaracijos, pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., duomenų tikrumą, o taip pat situacija, kai asmuo neribotą laiką galėtų būti įpareigojamas pagrįsti šios deklaracijos duomenis. Tokiu atveju asmuo būtų įpareigotas neribotą laiką saugoti piniginių lėšų įgijimą patvirtinančius dokumentus, kai net juridiniai asmenys apskaitos dokumentus privalo saugoti ne daugiau kaip 10 metų.
30. Pareiškėjas nesutinka su VMI argumentais dėl lygybės principo pažeidimo. Pasak pareiškėjo, deklaracijų nepateikę asmenys negali būti tokioje pačioje padėtyje kaip ir asmenys, pateikę deklaracijas, nes Vienkartinio deklaravimo įstatymo nuostatose buvo įtvirtinta nuolatinių Lietuvos gyventojų pareiga minėtas deklaracijas pateikti. Deklaracijų nepateikę asmenys negali pagrįsti kito turto įgijimo piniginėmis lėšomis, kurios privalėjo būti deklaruotos.
31. Šiaulių apskr. VMI atsiliepimo į apeliacinį skundą teismui nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
32. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje ginčas yra aktualus tuo aspektu, ar mokesčių administratorius, 2012 metais atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, galėjo tikrinti 2005 m. balandžio 7 d. pateiktos Vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos duomenų teisingumą ir pagrįstumą, jų nepripažinti bei atitinkamai apskaičiuoti pareiškėjui mokėtinus mokesčius už 2007–2010 metus.
33. Pažymėtina, kad šis ginčas yra analogiškas ginčui, kuris administraciniuose teismuose buvo nagrinėjamas byloje Nr. A-2667-438/2015. Šioje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo sutuoktinės A. G. apmokestinimo 9 997 Lt GPM, 1 905 Lt GPM delspinigiais bei 1 000 Lt GPM bauda, kurie pastarajai buvo apskaičiuoti tų pačių faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu, kaip ir pareiškėjui, o būtent, mokesčių administratorius, atlikęs tyrimą nepripažino A. G. 2005 m. balandžio 7 d. pateiktos Vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos duomenų teisingumo, o jos turėtas 2007–2010 metais išlaidas - 89152,49 Lt., pripažino viršijančiomis pajamas bei apmokestino.
34. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas spręsdamas ginčą, kilusį tarp pareiškėjo ir atsakovo, kaip precedentu rėmėsi minėtoje administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. priimtu sprendimu.
Šiuo sprendimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas konstatavo, kad būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo), pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą, deklaracijos duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją), neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t.y., šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką, bei kad šiems teisiniams santykiams pagal analogiją turi būti taikomos Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatos (ABTĮ 4 str. 5 d.), mokesčių administratoriui suteikiančios teisę mokestinį patikrinimą atlikti, o tuo pačiu ir mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šių nuostatų laikėsi ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas byloje ginčijamą sprendimą.
35. Pažymėtina, kad tokios teismų praktikos, analogiškuose ginčuose, yra laikomasi ir kitose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016).
36. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, pasisakant apie teismų precedentų reikšmę yra konstatuota, kad „Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų - sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų - precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą“(žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą byloje Nr. 33/03).
37. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
38. Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
39. Šios išvados nepaneigia ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad minėta teismų praktika yra ydinga, nes nevienodoje teisinėje padėtyje atsiduria asmenys, kurie deklaravo pajamas pagal Vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos nuostatas ir kurie to nepadarė. Atsakovo teigimu, jei vadovautis šia teismų praktika, gaunasi, jog mokesčių administratorius, pasibaigus minėtam terminui, nebegali tikrinti pajamų pagrįstumo tų asmenų, kurie pasinaudojo Vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos tvarka, ir priešingai, jis tai gali daryti tų asmenų atžvilgiu, kurie nėra deklaravę savo pajamų.
40. Šiuo atveju pažymėtina, kad aptartos nuostatos dėl terminų, kuriems pasibaigus mokesčių administratorius nebegali reikalauti iš asmens pagrįsti deklaruotų pajamų pagrįstumą, taikomos ir tų asmenų atžvilgiu, kurie nedeklaravo pajamų pagal Vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos tvarką. Tačiau, asmenys nedeklaravę pajamų, patiria kitas neigiamas pasekmes, kurios yra numatytos Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio dalyje, o būtent, jie, vėlesniais laikotarpiais einančiais po 2005 m. gegužės 1 d., nebegali grįsti turtu, kurio nedeklaravo, kito turto įsigijimo.
41. Apibendrinus darytina išvada, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Ričardas Piličiauskas