Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2023-10-16][nuasmeninta nutartis byloje][e2A-1913-643-2023].docx
Bylos nr.: e2A-1913-643/2023
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB "ALDETRANS" 300529896 atsakovas
UAB "Belintertrans Baltic" 302513951 Ieškovas
Kategorijos:
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
Prievolės
Sutartinė atsakomybė
Apeliacinis procesas
SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
CIVILINIS PROCESAS
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Prievolių vykdymas
Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
Civilinės atsakomybės rūšys
Prievolių teisė
Civilinė atsakomybė
Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
Bylos dėl krovinių ekspedicijos



Civilinė byla Nr. e2A-1913-643/2023

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-01179-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4.; 2.6.1.5.; 2.6.10.5.1.; 3.3.1.14.

 (S)

 

img1 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. spalio 10 d.

Vilnius

 

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ALDETRANS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Belintertrans Baltic“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ALDETRANS“ dėl skolos priteisimo,

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Belintertrans Baltickreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB ,,ALDETRANS“, prašydama priteisti iš atsakovės 10 350,66 Eur skolos, 4605,85 Eur palūkanų, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 8 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje paaiškino, kad 2012 m. ieškovė ir atsakovė sudarė atlygintinų, nuolatinių krovinių ekspedijavimo-transportavimo teikimo paslaugų sutartį (toliau – sutartis), kurios pagrindu ieškovė įpareigojo teikti krovinių ekspedijavimo-transportavimo paslaugas, o atsakovė nustatytais terminais atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Nurodė, kad ieškovė tinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau atsakovė nevisiškai atsiskaitė už gautas paslaugas ir liko skolinga 11 140,11 JAV dolerių, tai patvirtina 2013 m. sausio 29 d. PVM sąskaita faktūra serija BELTR Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2013 m. vasario 6 d. PVM sąskaita faktūra serija BELTR Nr. (duomenys neskelbtini).

3.       Pažymėjo, kad ieškovė ragino atsakovę apmokėti susidariusį įsiskolinimą tiek žodžiu, tiek raštu, tačiau ji tik dalinai dengė įsiskolinimą ir kiekvieną mėnesį mokėjo po maždaug 100 Eur įmokas, o šiuo metu atsakovė nustojo dengti skolą ir mokėjimų nebeatlieka.

4.       UAB „ALDETRANS“ pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė su pareikštu ieškiniu nesutinkanti, bet neginčijo sutarties egzistavimo, skolos, palūkanų ir baudos sumos.

5.       Atsakovė teigė, kad ji negali vykdyti prievolės pagal sutartį dėl objektyvių priežasčių. Paaiškino, kad ieškovei 2021 m. vasario 25 d. Europos Sąjungos Tarybos Reglamento (ES) 2021/33 pagrindu paskirtos tarptautinės sankcijos (Juridinių asmenų ar kitų organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso, kurios nuosavybės teisė priklauso arba yra kontroliuojamos subjekto, kuriam taikomos sankcijos, sąrašo 15 p.), atsiskaitymui su ieškove sankcijas taiko ne pati atsakovė, o Lietuvos Respublikos institucijos. Nurodė, kad atsakovė siekė atsiskaityti, tačiau AB „Swedbank“ neleido atlikti mokėjimo operacijos dėl ieškovei taikomų tarptautinių sankcijų, todėl 2022 m. liepos 7 d. atsakovė raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) nurodydama, kad turi skolą ieškovei pagal sutartį, prašydama priimti ir išnagrinėti dokumentus, tačiau 2022 liepos 25 d. FNTT raštu pateikė atsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), kad atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių 2013 m. atsiradusios prievolės pagrįstumą, galiojimą ir apimtį. Atsakovės teigimu, 2022 m. liepos 29 d. jai pakartotinai pasikreipus į FNTT leidimas atsiskaityti pagal įsiskolinimą nebuvo suteiktas. Atsakovė taip pat nurodė, kad jos finansinė padėtis pasunkėjusi dėl Lietuvos Respublikoje taikyto karantino Covid-19 pandemijos metu ir dėl prasidėjusio karo Ukrainoje.

6.       2023 m. kovo 14 d. atsakovė teismui pateikė prašymą dėl ieškinio senaties taikymo pagal Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimą (toliau – SMGS), nurodydama, kad siuntėjo ar gavėjo pretenzijos ir ieškiniai geležinkeliams pagal vežimo sutartis arba geležinkelių reikalavimai ir ieškiniai siuntėjams ar gavėjams dėl važtapinigių, baudų ir nuostolių atlygio sumokėjimo gali būti pateikti per 9 mėnesius, išskyrus pretenzijas ir ieškinius dėl krovinio pristatymo termino pažeidimo, kuriems pateikti nustatomas 2 mėnesių terminas.

7.       2023 m. balandžio 18 d. ieškovė pateikė papildomus įrodymus ir rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad prašymas taikyti ieškinio senatį remiantis SMGS yra nepagrįstas, nes įsiskolinimas susidarė dėl nevykdomos prievolės, o ne dėl atsiradusios žalos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovės UAB „ALDETRANS“ ieškovės UAB „Belintertrans Baltic“ naudai 11 350,66 Eur skolos, 4 605,85 Eur palūkanų, 40 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidų, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (15 996,51 Eur) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2022 m. gruodžio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 960 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad esant tarptautiniams geležinkelio vežimams, vežant krovinius Susitarime nurodytų šalių geležinkeliais, pretenzijų ir ieškinių senaties terminą, jo skaičiavimą, reglamentuoja SMGS 31 straipsnis, kuris nustato, kad ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo gali būti pateikti per devynis mėnesius, tačiau nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškinys teikiamas ne dėl nuostolių atlyginimo, o dėl skolos, susidariusios pagal transportavimo-ekspedijavimo sutartį, priteisimo, todėl negali būti taikomas sutrumpintas SMGS įtvirtintas ieškinio senaties terminas. Atsižvelgdamas į tai, teismas atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį laikė nepagrįstu.

10.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2022 m. liepos 7 d. atsakovė raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į FNTT nurodydama, jog turi skolą ieškovei pagal sutartį, prašydama priimti ir išnagrinėti dokumentus. 2022 liepos 25 d. FNTT raštu pateikė atsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), kad atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių 2013 m. atsiradusios prievolės pagrįstumą, galiojimą ir apimtį. 2022 m. liepos 29 d. atsakovei pakartotinai pasikreipus į FNTT leidimas atsiskaityti pagal įsiskolinimą nebuvo suteiktas, nes nebuvo pateikti reikiami dokumentai, neatsakyta į tam tikrus klausimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, jog FNTT leidimas nebuvo gautas dėl pačios atsakovės pasyvumo, nes po 2022 m. liepos 29 d. FNTT gauto atsakymo, atsakovė neįvykdė pareigos teikti FNTT reikalaujamus dokumentus ir (ar) atsakyti į užduotus klausimus, o ieškovė neturėjo pareigos pati kreiptis į FNTT.

11.       Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė būtų bendradarbiavusi su ieškove, teikusi duomenis, jog objektyviai negali įvykdyti sutarties dėl kilusio karo ir (ar) pasaulinės pandemijos, negali išvengti karo ar bent jau jo sukeltų padarinių įtakos sutarties vykdymui, t. y. nedėjo pastangų sutartį įvykdyti racionaliomis priemonėmis arba inicijuoti sutarties pakeitimą. Sprendė, kad atsakovė galėjo imtis aktyvių veiksmų ir atsiskaityti su ieškove.

12.       Spręsdamas dėl palūkanų priteisimo, teismas nurodė, jog šalims nesusitarus sutartyje dėl palūkanų dydžio, taikoma įstatyme įtvirtinta palūkanų norma, t. y. šalims esant ūkio subjektams, kurie sudarė komercinę sutartį ir pagal ją buvo suteiktos paslaugos, taikomas Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas (MAPKSVPĮ) ir šiame įstatyme įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto mokėjimo palūkanų norma yra 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu (MAPKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalis).

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

13.       Atsakovė UAB „ALDETRANS“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį ir ieškovės UAB „Belintertrans Baltic“ ieškinį atmesti, o netenkinus pirmo punkto reikalavimų, pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 2 d. sprendimo dalį ir sumažinti priteistą palūkanų sumą nuo 4 605,85 Eur iki 908,05 Eur, taip pat priteisti iš ieškovės UAB „Belintertrans Baltic“ atsakovės UAB „Aldetrans“ naudai visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14.       Paaiškina, kad priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, cituodamas SMGS nuostatas, Geležinkelių transporto kodekse įrašyti (GTK) numatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams, kylantiems iš vežimo sutarčių neišskiriant reikalavimų dėl važtapinigių, baudų ir nuostolių atlyginimo, kaip tai numatyta SMGS 31 straipsnio 1 dalyje, kas reiškia, jog ieškovės reikalavimas dėl skolos, susidariusios pagal vežimo sutartį, priteisimo savo esme patenka į Geležinkelių transporto kodekso 67 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį, todėl jam yra taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Pažymi, kad ieškovė apeliantei paslaugas suteikė 2013 m. sausio 30 d. ir 2013 m. vasario 7 d., todėl akivaizdu, jog senaties terminas reikalavimams, kylantiems  šalis siejusių teisinių santykių, pasibaigė atitinkamai 2014 m. sausio 30 d. ir 2014 m. vasario 7 d.

15.       Pažymi, kad atsiskaitymų su ieškove sankcijas taiko ne apeliantė, o Lietuvos Respublikos institucijos, todėl net nesant suėjusiam ieškinio senaties terminui, apeliantė negalėtų atlikti mokėjimų ieškovei, kadangi to daryti neleidžia kredito įstaiga (bankas), kurioje yra apeliantės lėšos.

16.       Nurodo, kad nors apeliantė kreipėsi į FNTT, tačiau FNTT nurodė, kad jos prašymo negali nagrinėti, nes neturi pakankamai informacijos dėl atsiradusios prievolės ieškovei pagrįstumo, galiojimo ir apimties, ar ieškovė minėtą skolą įtraukė į savo kasmetines finansines ataskaitas, teikiamas VĮ Registrų centrui, ar reikalavimo teisė į skolos apmokėjimą nėra perleista trečiajam asmeniui arba jau įvykdyta, be to, pati ieškovė nedėjo jokių pastangų, jog būdama įtraukta į sankcionuotų asmenų sąrašą, imtųsi priemonių, kad FNTT leidimas būtų gautas, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, tokių duomenų teikimas yra ieškovės diskrecija.

17.       Paaiškina, kad FNTT leidimas vykdyti prievolę ieškovei buvo privalomas, taip pat ir nenumatytas, kadangi prievolė gauti FNTT leidimą atsirado nuo tarptautinių sankcijų taikymo pradžios, o ne nuo šalis siejusių teisinių santykių atsiradimo, kas reiškia, jog nesant FNTT leidimo prievolės vykdyti nėra galimybės, o nei ieškovė, nei apeliantė neturėjo galimybės ginčyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyta prievolė prieš vykdant mokėjimus gauti FNTT leidimą, todėl apeliantė pagrįstai atleidžiama nuo civilinės atsakomybės ieškovės atžvilgiu CK 6.253 straipsnio 3 pagrindais. 

18.       Pažymi, kad ieškovės reikalavimų tenkinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, kadangi su Baltarusijos Respublika susiję juridiniai asmenys (ieškovė) nėra savitiksliai įtraukti į sankcionuotų asmenų sąrašą, o Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika (jos institucijos) yra išreiškusios nepasitikėjimą Baltarusijos Respublikos viešąja tvarka ir institucijomis.

19.       Akcentuoja, kad ieškovė, kartu atsižvelgdama ir į sutrumpintą ieškinio senaties terminą, turėjo būti suinteresuota kuo greičiau kreiptis į teismą savo galimai pažeistų teisių gynybos, kas reiškia, jog palūkanų priteisimas už visą laikotarpį nuo prievolės neįvykdymo yra nepagrįstas ir turi lupikavimo požymių, nes ieškovė, delsdama kreiptis į teismą, nesąžiningai praturtėtų apeliantės sąskaitą. Nurodo, kad jei bus sprendžiama, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, palūkanos turėtų būti skaičiuojamos ne už 1826 pradelstas dienas, taikant 8 proc. metinę palūkanų normą, o tik už 365 dienas (ieškinio senaties termino dydį) ir priteisti ieškovės naudai iš apeliantės ne 4 605,85 Eur palūkanų, o 908,05 Eur (11 350,66 Eur skolos suma / 100 proc. x 8 proc. palūkanos).

20.       Ieškovė UAB „Belintertrans Baltic“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 2 d. sprendimą.

21.       Pažymi, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme prašo taikyti 1 metų ieškinio senatį, nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė prašė taikyti 9 mėnesių ieškinio senatį, taip pat, apeliaciniame skunde ieškinio senatį prašoma taikyti GTK 67 straipsnio 2 dalies pagrindu, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškinio senatį buvo prašoma taikyti vadovaujantis SMGS 31 straipsnio 1 dalies pagrindu, o tai laikytina nauju reikalavimu, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme ir negali būti vertinamas apeliacinės instancijos teisme, be kita ko, atsakovė nenurodė priežasčių, kodėl tokiais argumentais (reikalavimais) nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

22.       Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti ne žalą, baudą ar važtapinigius, o skolą už suteiktas paslaugas, ir SMGS nenustato ieškinio senaties terminų reikalavimams dėl skolos priteisimo, todėl šiuo atveju galioja bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas 10 metų senaties terminas, kurio ieškovė nepraleido ir dėl to byloje ginčo nėra.

23.       Paaiškina, kad ieškovė į sankcijų sąrašą buvo įrašyta 2022 m. birželio 13 d., FNTT paskelbus ieškovės pavadinimą savo internetinėje svetainėje, jai sankcijos taikomos kaip juridiniam asmeniui, turinčiam sąsajų su asmenimis, kuriems taikomos tarptautinės finansinės sankcijos 2021 m. vasario 25 d. Europos Sąjungos Tarybos Reglamento (ES) 2021/339 pagrindu, tuo tarpu atsakovės prievolė atsiskaityti su ieškove susidarė PVM sąskaitų faktūrų išrašymo dieną, t. y. atitinkamai 2013 m. sausio 29 d. ir 2013 m. vasario 6 d., kas reiškia, jog nagrinėjamu atveju 2021 m. vasario 25 d. reglamento (ES) 2021/339 nuostatos netaikytinos, kadangi jos įsigaliojo tik 2021 m. vasario 26 d., t. y. vėliau nei atsakovei kilo prievolė atsiskaityti su ieškove.

24.       Nurodo, kad FNTT pareikalavus papildomų duomenų, atsakovė nepateikė net dalies tokių duomenų, o pateikė pakartotinį prašymą, taigi pati atsakovė nedėjo jokių pastangų, kad gautų leidimą vykdyti prievolę, taip pat, atsakovė net nesikreipė į ieškovę, kad gautų duomenis, kuriais disponuoja ieškovė, o ieškovė nežinojo, kad atsakovė negali gauti leidimo vykdyti prievolę, nes trūksta tam tikrų duomenų, be to, net ir ieškovei kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, atsakovė nesiekė bylos užbaigti taikiai ir bendromis pastangomis gauti FNTT leidimą, o vietoje to ginčija patį ieškinį ir vilkina atsiskaitymą su ieškove, teikdama nepagrįstus argumentus ir juos nuolatos keisdama. Pažymi, kad atsakovei gavus FNTT leidimą, bankas neturės teisės blokuoti tokio atsiskaitymo, priešingai nei nurodo atsakovė, kas rodo, jog atsakovė nevykdo prievolės ieškovei dėl savo pačios neveikimo.

25.       Pabrėžia, jog atsakovės prašymai atleisti ją nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio pagrindu ir atsakovės nurodymas, jog prievolės vykdymas prieštarautų viešajai tvarkai taip pat yra nauji, ir išeina už bylos nagrinėjimo ribų.

26.       Pažymi, kad CK 6.253 straipsnyje įtvirtinti pagrindai atleisti asmenį nuo civilinės atsakomybės, o ne nuo prievolės vykdymo, be to, ieškovė neprašo atsakovei taikyti civilinės atsakomybės, t. y. neprašo priteisti nuostolių ar netesybų, nes ieškovė savo ieškinį kildina iš prievolinių teisinių santykių. Taip pat nurodo, jog atsakovė neįrodė, kad prievolės ieškovei įvykdyti neįmanoma. Akcentuoja, kad prievolės vykdymas neprieštarauja viešajai tvarkai, kadangi: (i) prievolė kilo iš 9 metų senumo sutartinių santykių; (ii) prievolių vykdymas sankcionuotiems asmenims yra leidžiamas Reglamente ir įstatyme nustatytais atvejais; (iii) prievolių vykdymą sankcionuotiems asmenims prižiūri FNTT, o pripažinus, kad prievolės vykdymas šiuo atveju prieštarauja viešajai tvarkai, reikštų, kad minėti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai taip pat prieštarauja viešajai tvarkai.

27.       Paaiškina, kad atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neginčijo ieškovės prašomų priteisti palūkanų dydžio, dėl ko ieškovė neteikė paaiškinimų, dėl ko ji tiek laiko delsė kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, ir tokius paaiškinimus pagrindžiančių įrodymų, t. y. toks atsakovės naujas reikalavimas yra nesąžiningas, kadangi ieškovės galimybės teikti papildomus įrodymus kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą yra ribotos, be kita ko, aplinkybė, kad kreditorius nepakankamai greitai kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, negali būti pripažinta kriterijumi, dėl kurio galėtų būti mažinamas priteistinų palūkanų dydis, taip pat, kasacinis teismas nurodęs, jog teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas.

28.       Nurodo, kad ieškovė delsė kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, nes atsakovės turtinė padėtis neleido jai padengti viso įsiskolinimo iš karto, atsakovė po truputį mažino skolos sumą, mokėdama nedideles sumas ieškovei, o šalys buvo susitarusios žodžiu, kad atsakovei dengiant skolą, ieškovė nesikreips į teismą, tačiau kai atsakovė nustojo dengti įsiskolinimą ir artėjant 10 metų senaties terminui, ieškovė nusprendė kreiptis į teismą, o atsakovė siekia tokį ieškovės geranoriškumą panaudoti išvengiant didžiosios dalies palūkanų mokėjimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

29.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

30.       Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl skolos priteisimo.

Byloje nustatytos esminės faktinės aplinkybės.

31.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2012 m. gruodžio 14 d. sudarė Transportavimo ir ekspedijavimo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo susitarta dėl šalių tarpusavio santykių, susijusių ekspeditoriaus teikiamomis transportavimo ir ekspedijavimo paslaugomis, atliekant eksporto ir importo, tranzitinių bei kitų krovinių pervežimus geležinkelių transportu Baltijos ir NVS šalių teritorijomis pagal kliento paraiškas ir jo lėšomis, taip pat kliento apmokėjimu už einamąjį atkabinamąjį privačių vagonų-automobilvežių remontą. Sutarties 3.7 punkte buvo numatyta, kad klientas apmoka ekspeditoriaus išrašytas sąskaitas per 5 darbo dienų laikotarpį nuo sąskaitos faktūros gavimo faksu ar elektroniniu paštu. Nustatyta, kad ieškovė pateikė atsakovei 2013 m. sausio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą serija BELTR Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2013 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą serija BELTR Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose nurodoma mokėjimo suma, tačiau atsakovė nevykdė prievolės sumokėti už suteiktas paslaugas. Tiek ieškovė, tiek atsakovė pripažino, kad transportavimo-ekspedijavimo sutartis buvo sudaryta, kroviniai pristatyti laiku.

32.       Atsakovei nevykdant pareigos sumokėti už suteiktas paslaugas ieškovė kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės 11 350,66 Eur skolos, 4 605,85 Eur palūkanų, 40 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidų, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, nurodydamas, jog atsakovė nedėjo pastangų sutartį įvykdyti racionaliomis priemonėmis arba inicijuoti sutarties pakeitimą bei nesiėmė aktyvių veiksmų tam, kad atsiskaityti su ieškove. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

Dėl ginčo esmės.

Dėl ieškinio senaties.

33.       Apeliantė nurodo, jog ieškovės reikalavimas dėl skolos, susidariusios pagal vežimo sutartį, priteisimo savo esme patenka į GTK 67 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį, todėl jam yra taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o kadangi ieškovė atsakovei paslaugas suteikė 2013 m. sausio 30 d. ir 2013 m. vasario 7 d., tai senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš šalis siejusių teisinių santykių, pasibaigė jau atitinkamai 2014 m. sausio 30 d. ir 2014 m. vasario 7 d.

34.       Ieškinio senatis – materialiosios civilinės teisės institutas, tai – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (

CK 1.124 straipsnis), ieškinio termino praleidimas yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu kita ginčo šalis to reikalauja ir teismas praleisto termino neatnaujina (CK 1.126, 1.131 straipsniai). 

35.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad, vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Reikalavimas taikyti ieškinio senatį, kaip kiekvienas materialinio teisinio pobūdžio reikalavimas, paprastai turi būti formuluojamas atsakovo teikiamuose procesiniuose dokumentuose, nes dėl tokio reikalavimo ieškovas turi turėti galimybę pareikšti savo atsiliepimus jo teikiamuose procesiniuose dokumentuose.  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-274/2014; ir kt.).

36.       Ieškinio senaties terminų trukmė skirtingų rūšių reikalavimams nustatyta įstatyme, šis reguliavimas yra imperatyvus – šalims savo susitarimu ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką pakeisti draudžiama (CK 1.125 straipsnio 12 dalis). CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Sutrumpinti ieškinio senaties terminai atskirų rūšių reikalavimams nustatyti CK bei kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose. Ieškinio senaties terminai gali būti nustatyti ir tarptautinėse sutartyse, tokiu atveju tarptautinės sutarties nuostatos taikomos prioritetiškai nacionalinių įstatymų atžvilgiu (CK 1.13 straipsnis).

37.       Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teisme atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, vadovaudamasi Tarptautinių krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (toliau – TKVGS) 31 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuris numato, jog siuntėjo ar gavėjo pretenzijos ir ieškiniai geležinkeliams pagal vežimo sutartis arba geležinkelių reikalavimai ir ieškiniai siuntėjams ar gavėjams dėl važtapinigių, baudų ir nuostolių atlygio sumokėjimo gali būti pateikti per 9 mėnesius, išskyrus pretenzijas ir ieškinius dėl krovinio pristatymo termino pažeidimo, kuriems pateikti nustatomas 2 mėnesių terminas, o apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašydama taikyti ieškinio senatį, tačiau vadovaujantis GTK 67 straipsnio 2 dalies pagrindu, pagal kurį ieškiniai dėl reikalavimų, atsirandančių iš vežimo sutarties, gali būti pareiškiami per vienus metus nuo dienos, kurią ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą.

38.       Taip pat, kaip teisingai pažymėjo ieškovė atsiliepime, GTK 67 straipsnio 2 dalis, kaip ir TKVGS 31 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentuoja vežėjų geležinkeliais atsakomybę ir nuostolių atlyginimą. Remiantis tuo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį pateikė ne dėl nuostolių atlyginimo, o dėl skolos, susidariusios pagal transportavimo-ekspedijavimo sutartį, priteisimo, todėl sutrumpintas TKVGS įtvirtintas ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, kas reiškia, jog šioje situacijoje taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio dėl skolos priteisimo senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentai, susiję su sutrupinto ieškinio senaties termino taikymu, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl skolos priteisimo.

39.       Remiantis bylos duomenimis, atsakovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui neginčijo skolos ir jos dydžio, tačiau nurodė, jog ieškovė yra sankcionuojamas juridinis asmuo, kuriai yra draudžiama vykdyti prievoles. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog FNTT atsakovei nesuteikė leidimo atlikti piniginės operacijos, o dėl to kalta pati ieškovė, nes nedėjo jokių pastangų, kad būdama įtraukta į sankcionuotų asmenų sąrašą, imtųsi priemonių, jog FNTT leidimas būtų gautas, atsakovės nuomone, tokių duomenų teikimas yra ieškovės diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės teiginiais nesutinka.

40.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. liepos 7 d. atsakovė raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į FNTT nurodydama, jog turi skolą ieškovei pagal sutartį, prašydama priimti ir išnagrinėti teikiamus dokumentus, o FNTT 2022 m. liepos 25 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei nurodė, kad ieškovei 2021 m. vasario 25 d. Europos Sąjungos Tarybos Reglamento (ES) 2021/33 pagrindu paskirtos tarptautinės sankcijos, tačiau atsakovės prašymo negali nagrinėti dėl to, jog neturi pakankamai informacijos dėl atsakovės atsiradusios prievolės ieškovei pagrįstumo, galiojimo ir apimties (pvz., ar skola apima sutartines netesybas), ar ieškovė minėtą skolą įtraukė į savo kasmetines finansines ataskaitas, teikiamas VĮ Registrų centrui, ar reikalavimo teisė į skolos apmokėjimą nėra perleista trečiajam asmeniui arba jau įvykdyta. 2022 m. liepos 29 d. atsakovė raštu Nr. (duomenys neskelbtini) su papildomais paaiškinimais dar kartą kreipėsi į FNTT, tačiau FNTT rašte nurodė, kad UAB „ALDETRANS“ kartu su pakartotiniu raštu nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių galimai vykdytinos prievolės pagrįstumą, galiojimą ir apimtį, susitarimų dėl skolos mokėjimo periodiniais mokėjimais, šalių susitarimą dėl netesybų skaičiavimo ar atsisakymo nuo jų, finansinės atskaitomybės dokumentų, patvirtinančių skolos įtraukimą į apskaitą, kitų dokumentų, pavyzdžiui susirašinėjimo su kreditoriumi, kuris patvirtintų paaiškinime nurodytas aplinkybes, dėl kurių nuo 2013 metų nebuvo vykdytos prievolės. FNTT rašte taip pat nurodyta, jog tarnybai pateikus visus išimtį pagrindžiančius dokumentus bei ankstesniuose raštuose prašomą informaciją, leidimas vykdyti mokėjimus po duomenų įvertinimo gali būti suteiktas. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė FNTT būtų pateikusi prašomus dokumentus ir reikalaujamus duomenis.

41.       Apeliacinės instancijos teismas vertina kaip pagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas, kad FNTT leidimas atsiskaityti pagal įsiskolinimą nebuvo gautas dėl pačios atsakovės pasyvumo. Byloje nėra duomenų, kad FNTT pareikalavus, atsakovė būtų pateikusi bent dalį prašomų pateikti dokumentų, vietoj to, atsakovė pateikė naują prašymą. Taip pat, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų kreipusis į ieškovę, norėdama gauti duomenis, kuriuos turi tik ieškovė, pvz. kasmetines finansines ataskaitas, taip pat siekusi sužinoti, ar ieškovė reikalavimo teisės nėra perleidusi trečiajam asmeniui, ar prievolė dar neįvykdyta, nėra duomenų ir apie tai, kad atsakovė apskritai būtų dėjusi kokias nors pastangas FNTT leidimui gauti net ir ieškovei kreipusis į teismą ir prasidėjus teisminiam bylos nagrinėjimui. Atsižvelgiant į tai vertintina, jog leidimas, priešingai nei teigia apeliantė, nebuvo gautas būtent dėl pačios atsakovės pasyvumo, nesiimant iniciatyvos ir nebendradarbiaujant su ieškove.

42.       Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę, o kartu ir procesinę pareigą, šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Pažymėtina, kad nepakanka nurodyti faktines aplinkybes, būtina pridėti ir įrodymus patvirtinančius faktines aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė būtų bendradarbiavusi su ieškove, dėjusi pastangas sutartį įvykdyti racionaliomis priemonėmis, prašiusi suteikti tam tikrus duomenis, kas reiškia, jog ne dėl ieškovės, o dėl atsakovės pasyvumo piniginė prievolė nebuvo įvykdyta.

43.       Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat nurodo, jog ji turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės ieškovės atžvilgiu CK 6.253 straipsnio 3 dalies pagrindu.

44.       CK 6.253 straipsnyje numatyta, jog civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos (1 dalis). Valstybės veiksmai – tai privalomi ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti (CK 6.253 straipsnio 3 dalis).

45.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.253 straipsnio 3 dalyje pateikta valstybės veiksmų, kaip pagrindo atleisti nuo civilinės atsakomybės ir jos netaikyti, apibrėžtis suponuoja išvadą, kad šiam pagrindui konstatuoti būtina atitinkamų sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) valstybės institucijų veiksmai (aktai); 2) veiksmai (aktai) turi būti nenumatyti ir privalomi asmeniui; 3) veiksmai (aktai) turi būti tokie, dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma; 4) asmuo neturėjo teisės veiksmų (aktų) ginčyti teismo ar administracine tvarka. Taigi, valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių asmeniui neįmanoma įvykdyti prievolę, be kita ko, gali būti pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės tik tais atvejais, kai šie veiksmai negalėjo būti iš anksto numatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-378/2019, 41 punktas).

46.       Pažymėtina, jog byloje ginčas kilo dėl prievolės įvykdymo, ieškovė neprašė atsakovės atžvilgiu taikyti civilinės atsakomybės, priteisti nuostolių ir netesybų, tuo tarpu CK 6.253 straipsnyje yra įtvirtinti pagrindai atleisti asmenį nuo civilinės atsakomybės, o ne nuo prievolės įvykdymo. Be kita ko, atsakovė bylos nagrinėjimo metu net ir neįrodinėjo, kad prievolės ieškovei įvykdyti neįmanoma. Remiantis tuo, kaip nepagrįstas atmetamas apeliantės prašymas atleisti ją nuo civilinės atsakomybės ieškovės atžvilgiu CK 6.253 straipsnio 3 dalies pagrindu.

47.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su sekančiu atsakovės argumentu, jog ieškovės reikalavimų tenkinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. 

48.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad „viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014).

49.       Pažymėtina, jog piniginė prievolė atsakovės atžvilgiu kilo iš sutartinių santykių, kurių ieškinio senaties terminas dar nėra pasibaigęs, taip pat, nors atsakovė ir yra Baltarusijos Respublikos įmonė, tačiau prievolių vykdymas sankcionuotiems asmenims yra leidžiamas pagal Europos Sąjungos Tarybos 2006 m. gegužės 18 d. Reglamentą (EB) Nr. 765/2006 ir įstatyme nustatytais atvejais, o prievolių vykdymą sankcionuotiems asmenims prižiūri FNTT, kurios leidimo atsakovė iki šiol nėra gavusi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsakovė neįrodė, kaip ieškovės reikalavimų tekinimas šiuo atveju prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, todėl jos argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir atmetami.

50.       Apeliantė apeliaciniame skunde nesutinka ir su priteistu palūkanų dydžiu, nurodo, jog palūkanų dydis turėtų būti sumažintas atsižvelgiant į sutrumpintą ieškinio senaties terminą, taip pat į tai, kad ieškovė nepagrįstai delsė kreiptis į teismą savo galimai pažeistoms teisėms apginti.

51.       Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006) ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis. Priklausomai nuo konkrečios bylos faktų ir ištirtų palūkanų mažinimo aplinkybių, skirtinguose teisiniuose santykiuose įstatymams ir teisės principams neprieštaraujančiu palūkanų dydžiu gali būti pripažinti įvairūs palūkanų dydžiai. Pavyzdžiui, vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje konstatuota, kad įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams neprieštarauja nei 11 proc. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006), nei 14,75 proc. metinių palūkanų dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006).

52.       CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; ir kt.).

53.       Bylos duomenimis nustatyta, jog šalys sutartyje nebuvo susitarusios dėl palūkanų dydžio, kas reiškia, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma įstatyme įtvirtinta palūkanų norma. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės įstatymo nustatytas 8 proc. dydžio palūkanas. Pažymėtina, jog atsakovė ieškovei mokėdavo po 100 Eur ir tokiu būdu dengdavo įsiskolinimą, dėl ko ieškovė turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis, kad atsakovė sumokės laiku visą sumą. Taip pat byloje nėra aplinkybių, leidžiančių priteistas palūkanas pripažinti nepagrįstomis bei pažeidžiančiomis sąžiningumo ir teisingumo principus. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ieškovė nepagrįstai delsė kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, negali būti laikoma kriterijumi, dėl kurio galėtų būti mažinamas priteistinų palūkanų dydis.

Dėl bylos procesinės baigties.

54.       Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

55.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

56.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (2 dalis).

57.       Pažymėtina, jog netenkinus apeliacinio skundo apeliantės (atsakovės) patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

58.       Ieškovė UAB „Belintertrans Baltic“ pateikė prašymą priteisti iš atsakovės 600 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė tai pagrindžiančius įrodymus – 2023 m. rugpjūčio 1 d. sąskaitą už teisines paslaugas Serija OR Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. rugpjūčio 18 d. mokėjimo nurodymą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra protingo dydžio, todėl priteistinos iš atsakovės.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a:

 

atsakovės UAB „ALDETRANS“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „Belintertrans Baltic‘, juridinio asmens kodas 302513951, iš atsakovės UAB „ALDETRANS“, juridinio asmens kodas 300529896, 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teisėjai                                               Margarita Stambrauskaitė

                                                                                                           Eglė Surgailienė

                                                                                                           Rūta Veniulytė-Jankūnienė