Civilinė byla Nr. e3K-3-168-969/2018

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00272-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.1.1.; 2.1.2.4.1.2.; 2.6.9.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos plieno sistemos“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio metalo konstrukcijos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos plieno sistemos“ dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bankrutuojančios įmonės administratorės reikalavimą, ginant kreditorių interesus, dėl lėšų grąžinimo bankrutuojančiai įmonei pagal jos anksčiau atliktą mokėjimą nesant tam teisinio pagrindo, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ ieškiniu Klaipėdos apygardos teismo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Baltijos plieno sistemos“ 89 564,08 Eur be pagrindo įgytų lėšų ir 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad ji 2013 m. lapkričio 7 d. sudarė sutartį su UAB „Vikstata“, pagal kurią įsipareigojo šiai bendrovei pagaminti ir pristatyti prekes. Pagal minėtą sutartį ieškovė 2013–2014 metais išrašė UAB „Vikstata“ sąskaitų už 89 564,08 Eur sumą, tačiau apmokėjimo nėra gavusi. UAB „Vikstata“ administratorei nurodė, kad pinigai ieškovės direktoriaus prašymu buvo pervesti į UAB „PMK Group“ (dabartinis pavadinimas – UAB „Baltijos plieno sistemos“) sąskaitą. Atsakovė yra vienintelė ieškovės akcininkė. Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra atliktas be pagrindo, todėl ieškovė prašė teismo priteisti nepagrįstai atsakovės gautą sumą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ iš atsakovės UAB „Baltijos plieno sistemos“ 89 564,08 Eur ir 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
5. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Dar iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės direktorius 2013 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo.
6. Restruktūrizavimo byloje teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi, be kita ko, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės: sustabdytas UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ turto bei pinigų išieškojimas iš įmonės bei jos sąskaitų banke pagal vykdomuosius dokumentus, areštuotas UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ turtas ir lėšos, taip pat esančios pas trečiuosius asmenis, iki teismo nutarties iškelti ar atsisakyti iškelti UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, leidžiant UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ lėšas ir turtą naudoti įmonės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, mokėti darbo užmokestį ir atlikti kitus privalomuosius mokėjimus valstybei.
7. UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ 2013 m. lapkričio 7 d. sutartimi su UAB „Vikstata“ įsipareigojo tinkamai ir laiku pagaminti ir pristatyti į pirkėjo nurodytą objektą prekes, o UAB „Vikstata“ įsipareigojo prekes priimti ir laiku už jas atsiskaityti. Pagal šią sutartį UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ 2013–2014 metais išrašė sąskaitas faktūras Nr. 0852, Nr. 0858 ir Nr. 0864 už 89 564,08 Eur. UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ direktoriaus 2013 m. gruodžio 5 d. prašymu UAB „Vikstata“ nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. vasario 13 d. pagal sutartį mokėtiną sumą pervedė į UAB „PMK Group“ (dabar – UAB „Baltijos plieno sistemos“) sąskaitą.
8. Teismas pažymėjo, kad nors ieškinyje ieškovė nesuformulavo reikalavimo pripažinti negaliojančiu sandorį, kurio pagrindu atsakovei išmokėtos ginčo lėšos, ir nenurodė materialiosios teisės normos, nustatančios konkretų sandorio negaliojimo pagrindą, tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius ir taikyti tinkamus įstatymus.
9. 2013 m. lapkričio 7 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punkte, reglamentuojančiame atsiskaitymo už prekes tvarką, nustatyta, jog pirkėjas sumoka už pardavėjo pristatytas prekes pagal PVM sąskaitas faktūras mokestiniais pavedimais arba įnešdamas grynuosius pinigus į pardavėjo kasą per 20 darbo dienų po jų pristatymo – pateikimo ir PVM sąskaitos faktūros pasirašymo.
10. Kai UAB „Vikstata“ atliko mokėjimus, ieškovė jau turėjo didelių finansinių sunkumų ir skolų pagal 2013 m. balanso duomenis, kuriuos įvertinus bendrovei iškelta bankroto byla.
11. 2013 m. lapkričio 15 d. (t. y. praėjus vos savaitei po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo) ieškovės direktorius kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo. Ieškovės direktorius į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo buvo įpareigotas kreiptis 2013 m. lapkričio 11 d. įvykusiame akcininkų susirinkime, kuriame dalyvavo tik UAB „PMK Group“, kaip 100 proc. ieškovės akcijų turinti akcininkė. Dėl tos pačios priežasties teigtina, kad atsakovei turėjo būti žinoma ir apie laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės turtui taikymą teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi.
12. Tai reiškia, kad atliekant ginčo mokėjimus buvo pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės, kurias gynė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnis. Taigi ieškovei ir UAB „Vikstata“ susitarus dėl tiesioginių mokėjimų atsakovei bei trečiajam asmeniui išmokant, o atsakovei priimant tokius mokėjimus, buvo pažeistos imperatyviosios CK 6.9301 straipsnio nuostatos. Tai sudaro pagrindą teigti, kad ginčijamas atsiskaitymas yra niekinis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Be to, sandoris, pažeidžiantis teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įpareigojimus (teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi areštuotas UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ turtas ir lėšos, taip pat esančios pas trečiuosius asmenis), yra niekinis, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai, ir negalioja.
13. Atsakovė triplike nurodė, kad 2013 m. lapkričio 30 d. ieškovė buvo skolinga atsakovei 544 496,40 Lt, o nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. iš UAB „Vikstata“ buvo gauta 309 246,87 Lt, ir šia suma buvo įskaityta dalis ieškovės skolos atsakovei. Be to, papildomai buvo gauti ieškovės prašymai ir jos vardu buvo atlikti mokėjimai ieškovės darbuotojams bei tiekėjams, kad įmonė galėtų toliau vykdyti veiklą. Atliktų pavedimų bendra suma sudaro 404 245,40 Lt. Teismas pažymėjo, jog ši aplinkybė teisinę reikšmę turėtų tik tuo atveju, jeigu atsakovė pateiktų įrodymus, kad mokėjimai tiekėjams ir darbuotojams buvo įvykdyti būtent iš UAB „Vikstata“ pervestų lėšų, tačiau byloje tokių įrodymų nėra. Byloje nėra jokių duomenų apie teisinį tokių pavedimų pagrindą. Neaišku, kokie sutartiniai santykiai siejo šalis, be to, atsakovė buvo ieškovės akcininkė, todėl teismas neturi jokio pagrindo teigti, jog šie pavedimai buvo atliekami būtent tam, kad būtų grąžinta UAB „Vikstata“ atsakovei pervesta suma.
14. Ieškinį patenkinęs, ginčo lėšas teismas priteisė tiesiogiai skolininkei, nes tais atvejais, kai skolininkas yra nemokus ir trečiasis asmuo atsiskaito ne su skolininku, o tiesiogiai su jo kreditoriais, pažeisdamas mokėjimų eiliškumo tvarką, pripažinus tokį atsiskaitymą negaliojančiu, restitucijos ypatumas yra tas, kad pinigai grąžintini skolininkui, kurio atsiskaitymų su kreditoriais tvarka buvo pažeista.
15. Ieškinį tenkinęs teismas priteisė ieškovei iš atsakovės taip pat 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos 89 564,08 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. balandžio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
16. Bylą pagal atsakovės UAB „Baltijos plieno sistemos“ apeliacinį skundą išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. spalio 6 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, patikslindama sprendimo rezoliucinę dalį, t. y. negaliojančiu pripažinti nuo sudarymo momento ieškovės BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ 2013 m. gruodžio 5 d. prašymą visus ieškovei skirtus mokėjimus pervesti į atsakovės UAB „Baltijos plieno sistemos“ sąskaitą.
17. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra pasisakyta, jog atsiskaitymas pagal sutartį yra jos vykdymas, atsižvelgiant į tai, kad vykdant sutartį yra siekiama teisinių padarinių – užbaigti prievolinius teisinius santykius, jis atitinka sandorio požymius (CK 1.63 straipsnio 1 dalis) ir gali būti ginčijamas, esant atitinkamam sandorio negaliojimo pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015). Tokie kasacinio teismo išaiškinimai suponuoja išvadą, kad mokėjimo veiksmas gali būti vertinamas kaip atsiskaitymo sandoris, nes jį atlikusios šalies valia nukreipta užbaigti sutartį ir iš jos kylančius prievolinius teisinius santykius. Šiame kontekste ir ieškovės 2013 m. gruodžio 5 d. prašymas, adresuotas UAB „Vikstata“, dėl visų nuo 2013 m. gruodžio 5 d. ieškovei skirtų mokėjimų pervedimo į prašyme nurodytą atsakovės sąskaitą iš esmės taip pat atitinka vienašalio sandorio, kuriuo siekiama konkrečių teisinių padarinių – UAB „Vikstata“ prievolės atsiskaityti su ieškove pasibaigimo kitokia, nei sutartyje nustatyta, tvarka, požymius, taigi gali būti ginčijamas ir sandorių negaliojimo, ir kreditorių interesų pažeidimo (lot. actio Pauliana (Pauliano ieškinys)) pagrindais.
18. Konstatavęs sandorio negaliojimo faktą ir pasisakydamas dėl restitucijos, kaip ieškovės teisių gynybos būdo, taikymo pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tokią aplinkybę, kad šis sandoris, viena vertus, yra vienašalis, kita vertus, šio teismo pripažintu neteisėtu ir todėl negaliojančiu sandorio pagrindu ieškovė nėra perdavusi turto atsakovei, dėl ko šiai galėtų kilti pareiga grąžinti ieškovei tai, ką iš jos yra gavusi, – turtas atsakovei buvo perduotas kito subjekto (UAB „Vikstata“) atliktų mokėjimų, kurie šioje byloje nesudarė ginčo dalyko, pagrindu. Restitucija yra to sandorio šalių grąžinimas į pradinę padėtį (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnis).
19. Šioje byloje nesant pagrindo spręsti dėl UAB „Vikstata“ atliktų mokėjimų teisėtumo ar neteisėtumo, atsakovės įgyto ieškovės sąskaita turto grąžinimo klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal nepagrįsto praturtėjimo instituto, o ne pagal restituciją reglamentuojančias teisės normas, juolab kad tokį savo teisių bei interesų gynybos būdą buvo pasirinkusi ir pati ieškovė (CK 1.138 straipsnis, CPK 5, 13 straipsniai). Atsakovė byloje pripažino, kad jos ir UAB „Vikstata“ jokie sutartiniai santykiai nesiejo.
20. Teismo vertinimu, sandorio negaliojimo instituto pritaikymas savaime neeliminuoja galimybės taikyti ir nepagrįsto praturtėjimo institutą, šie du pažeistų teisių gynimo būdai gali būti taikomi kartu.
21. Ieškovės 2013 m. gruodžio 5 d. prašymas UAB „Vikstata“ pervesti ginčo lėšas atsakovei pažeidė CK 6.9301 straipsnio reguliuojamą atsiskaitymų eiliškumo tvarką, kurioje nurodyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti pagal nustatytą eilę. CK 6.9301 straipsnio 1 dalies formuluotė leidžia spręsti, kad įstatymų leidėjas expressis verbis (tiesiogiai, konkrečiai apibrėžiant) formuluoja pareigą skolininkui atsiskaitymus atlikti šioje teisės normoje nustatyta eile, kas suponuotų vertinimą apie šios normos imperatyvų pobūdį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvioji ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2015).
22. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į įstatymo leidėjo siekius nustatyti vienodą, socialiai teisingą fizinių ir juridinių asmenų, kai jie neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, atsiskaitymo eiliškumą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, siekiant išvengti galimo ūkio subjektų piktnaudžiavimo, kai turintis finansinių sunkumų asmuo atsiskaito visų pirma su pasirinktais kreditoriais ir, neatsiskaitęs su darbuotojais ir valstybės, savivaldybių ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetais ar kitais, socialiai jautriais, kreditoriais, inicijuoja bankrotą (CK 6.923 straipsnio pakeitimo ir Kodekso papildymo 6.930(1) straipsniu įstatymo projekto aiškinamojo rašto 2 punktas).
23. Ieškovės 2013 m. gruodžio 5 d. prašymo dėl lėšų atsakovei pervedimo metu ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo skolinga 67 944,58 Lt, todėl ši skola turėjo būti dengiama pirmiau nei hipotetiniai (šioje byloje neįrodinėti) ieškovės įsipareigojimai atsakovei. Ginčo sandorio sudarymo metu (2013 m. gruodžio 5 d.) ieškovės turtui ir disponavimui galiojo teismo laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti apribojimai, kuriuos šis sandoris pažeidė.
24. Pareiškus teisme reikalavimą dėl nepagrįsto atsakovės praturtėjimo, jai išliko procesinė pareiga įrodinėti pagrindą gauti šias sumas. Tokių aplinkybių neįrodžius ir pripažinus, kad ieškovės 2013 m. gruodžio 5 d. prašymas dėl lėšų pervedimo atsakovei yra negaliojantis, šis prašymas nebegali būti laikomas teisėtu pagrindu atsakovei gauti ginčo lėšas. Nėra įrodymų, pagrindžiančių ginčo lėšų suma sumažintus ieškovės įsipareigojimus atsakovei. Todėl atsakovė praturtėjo dėl ieškovės veiksmų (nurodymo UAB „Vikstata“ ginčo lėšas pervesti atsakovei) ir šį jos praturtėjimą atitinka ieškovės turto sumažėjimas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

25. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Baltijos plieno sistemos“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 6 d. nutartį bei priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iki šiol nebuvo spręsta, ar atsakovė, gavusi lėšas iš trečiojo asmens pagal ieškovės prašymą ir tuo pačiu metu pagal analogiškus ieškovės prašymus atsiskaičiusi už ieškovę su jos darbuotojais ir tiekėjais, gali būti teismo sprendimu pripažinta kaip nepagrįstai praturtėjusi. Atsakovė taip pat kelia teisės klausimą, ar galima CK šeštosios knygos XX skyriaus „Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas“ pagrindu, net nenurodant konkrečios šio skyriaus teisės normos, tenkinti ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, kai turtas gautas turint teisinį pagrindą ir tik teismui savo iniciatyva pritaikius sandorio negaliojimo institutą (dėl 2013 m. gruodžio 5 d. prašymo) atsiranda formalios prielaidos taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.
2. Pagal šioje byloje priimtus teismų sprendimus susiklosto tokia situacija, kad atsakovė, pagal ieškovės vadovo 2013 m. gruodžio 5 d. prašymą 2013 m. gruodžio 9 d. gavusi iš UAB „Vikstata“ ieškovei priklausančią ginčo sumą ir pagal to paties ieškovės vadovo 2013 m. gruodžio 10 d. – 2014 m. vasario 3 d. prašymus už ieškovę atlikusi atitinkamus mokėjimus ieškovės darbuotojams bei tiekėjams už 117 077,56 Eur sumą, laikytina nepagrįstai praturtėjusia dėl ieškovės veiksmų, todėl dar kartą privalo sumokėti ieškovei 89 564,08 Eur sumą. Atsakovės teigimu, toks ginčo teisinių santykių vertinimas akivaizdžiai neatitinka CK 6.237–6.242 straipsnių nuostatų.
3. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013; 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015; kt.). Iš skundžiamos nutarties nėra aišku, kokias teisės normas teismas taikė – ar susijusias su nepagrįsto praturtėjimo institutu (CK 6.242 straipsnis), ar reglamentuojančias turto gavimą be pagrindo (CK 6.237 straipsnis).
4. Ieškovės nurodymas UAB „Vikstata“ pervesti lėšas į atsakovės sąskaitą kaip vienašalis sandoris buvo pripažintas negaliojančiu nepagrįstai, kadangi lėšų įgijimas buvo pagrįstas savanorišku ieškovės nurodymu ir jis buvo atliktas dar iki bankroto bylos iškėlimo. Taip pat atsakovės nebuvo ir BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ bankroto administratoriaus 2015 m. kovo 5 d. ataskaitoje pateiktame skolininkų sąraše. Atitinkamai ir ieškovės kreditoriai, kuriems atsakovė padengė ieškovės skolas, nebuvo įtraukti į ieškovės kreditorių sąrašą dėl apmokėtų sumų dalies, t. y. jie nereikalavo atsiskaityti su jais pakartotinai. Teismai nenurodė, kokių konkrečių ieškovės kreditorių teisės tariamai buvo pažeistos, tokių įrodymų nepateikė ir ieškovė.
5. Iš nuoseklios kasacinio teismo praktikos matyti, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai; kai turtas gautas sandorio pagrindu, jo išreikalavimui visų pirma taikytinas sandorio negaliojimo institutas, o CK taisyklės, reglamentuojančios be pagrindo gauto turto ar nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą, sandorio negaliojimo atveju gali būti taikomos tik subsidiariai – jeigu restitucijos nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010; 2016 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016).
6. Pirmosios instancijos teismui pažeidus proceso teisės normas ir neįtraukus į bylą trečiuoju asmeniu UAB „Vikstata“, apeliacinės instancijos teismas, užuot perdavęs bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad UAB „Vikstata“ atlikti mokėjimai šioje byloje nesudarė ginčo dalyko, iš esmės paneigė pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame ginčijamas bei pripažįstamas niekiniu būtent UAB „Vikstata“ atliktas mokėjimas atsakovei. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs UAB „Vikstata“ atlikto mokėjimo atsakovei sandorio negaliojimo faktą ir pasisakydamas dėl restitucijos taikymo, kaip ieškovės teisių gynybos būdo, iš esmės nusprendė ir dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), kurio apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė ir nepanaikino sprendimo. Negali susidaryti tokia situacija, kad sandorį pripažinus negaliojančiu yra ginčijama tik trečiojo asmens (atsakovės) teisė gauti mokėjimus negaliojančio sandorio pagrindu, o UAB „Vikstata“ teisė atlikti mokėjimus yra neginčijama ir nesukelianti šalims jokių pasekmių.
26. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 6 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
1. Atsižvelgiant į šalių aptartas sutarties sąlygas pagal pirkimo–pardavimo sutartį, atsiskaityti už prekes UAB „Vikstata“ turėjo tiesiogiai BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“, o ne direktoriaus nurodytam kitam asmeniui. BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ direktoriaus veiksmai, esant sunkiai įmonės finansinei padėčiai, prašyti pinigus pervesti kitai bendrovei, laikytini nesąžiningais ir pažeidžiančiais bendrovės kreditorių interesus. Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra už sutarties ribų ir atliktas be pagrindo.
2. UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ iš UAB „Vikstata“ turėtos gauti lėšos buvo pervestos atsakovei jau po to, kai buvo kreiptasi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ iškėlimo. Tai reiškia, kad BUAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ jai priklausančių lėšų pervedimo atsakovei momentu neabejotinai turėjo finansinių sunkumų. CK 6.9301 straipsnis reglamentuoja atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir imperatyviai nurodo, kokia eile skolininkas privalo atlikti atsiskaitymus, kai jis neturi pakankami lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Lėšų pervedimu buvo pažeistas nurodytas eiliškumas.
3. UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ turėjo lėšas gauti tiesiogiai iš UAB „Vikstata“, o atsakovė neturėjo teisinio pagrindo priimti jai nepriklausančių lėšų ir atlikti mokėjimų. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad, ieškovei ir UAB „Vikstata“ susitarus dėl tiesioginių mokėjimų atsakovei bei UAB „Vikstata“ išmokant, o atsakovei priimant tokius mokėjimus, buvo pažeistos imperatyviosios CK 6.9301 straipsnio nuostatos, tai sudaro pagrindą teigti, kad ginčijamas sandoris yra niekinis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra padaryta tinkamai ištyrus visus įrodymus.
4. Teismų praktikoje analogiški sandoriai, kurių pagrindu, ignoruojant kitus kreditorius, atsiskaitoma tik su skolininko pasirinktais kreditoriais, pripažįstami pažeidžiančiais kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2012, 2012 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2012, 2013 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2013, 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013). Todėl atsakovės veiksmai, kai ji, žinodama blogą UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ finansinę būklę ir esant teismo taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, nesilaikant įstatymų nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, priėmė UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ skirtas lėšas, vertintini kaip pažeidžiantys ieškovės ir jos kreditorių interesus.
5. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai pažymėjo, kad ieškovės 2013 m. gruodžio 5 d. prašymo dėl lėšų atsakovei pervedimo metu ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo skolinga 67 944,58 Lt, todėl ši skola turėjo būti dengiama pirmiau. Atsakovės argumentai, kad ji didžiąją gautų lėšų dalį panaudojo atsiskaityti su ieškovės darbuotojais, kad jos kreditoriams yra sumokėjusi net daugiau, nei gavusi iš UAB „Vikstata“, minėtos išvados nepaneigia. Priešingai, šie teiginiai labiau patvirtina ieškovės siekį apeiti įstatyme bei teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių įtvirtintus draudimus ir savo nuožiūra atsiskaitinėti su pasirinktais kreditoriais per savo akcininkę UAB „Baltijos plieno sistemos“. Be to, nėra nei nustatytas, nei įrodytas faktas, kad nepagrįstai gautas lėšas atsakovė būtų panaudojusi atsiskaityti su ieškovės darbuotojais ir tiekėjais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 1.80 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

27. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, kad esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Atsiskaitymas vykdant prievolę pagal sutartį gali būti ginčijamas teisme kaip sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017, 34 punktas). Atsiskaitymas pagal sutartį yra jos vykdymas, atsižvelgiant į tai, kad vykdant sutartį yra siekiama teisinių padarinių – užbaigti prievolinius teisinius santykius, jis atitinka sandorio požymius ir gali būti ginčijamas, esant atitinkamam sandorio negaliojimo pagrindui.
28. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės 2013 m. gruodžio 5 d. prašymas, adresuotas UAB „Vikstata“, dėl visų ieškovei skirtų mokėjimų pervedimo į prašyme nurodytą atsakovės sąskaitą yra sandoris. Šiuo sandoriu atsiskaityti pagal sutartį turėjusi UAB „Vikstata“ nebuvo apskritai atleista nuo piniginės prievolės ieškovei, atsiradusios jų tarpusavio sutarties pagrindu, vykdymo, bet pakeistas subjektas, kuriam ši prievolė turi būti įvykdoma, t. y. ieškovė nurodė atlikti atsiskaitymą ne jai, o atsakovei (ieškovės patronuojančiajai įmonei, t. y. vienintelei ieškovės akcininkei).
30. Nors ieškovė ir atsakovė nesudarė rašytinės sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo (CK 6.103 straipsnis), tačiau byloje nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 5 d. ieškovės prašymo pagrindu UAB „Vikstata“ atliko, o atsakovė priėmė atliktą mokėjimą. Ieškovei paskyrus kitą asmenį, kuriam turėjo būti įvykdoma prievolė, o UAB „Vikstata“ šią prievolę įvykdžius ieškovės paskirtam asmeniui, UAB „Vikstata“ laikoma tinkamai įvykdžiusia prievolę (CK 6.44 straipsnio 2 dalis, 6.123 straipsnio 1 dalis), dėl to prievolė pasibaigė, o ieškovė neteko teisės reikalauti, kad šią prievolę UAB „Vikstata“ įvykdytų jai. Nė viena iš ginčo šalių UAB „Vikstata“ atlikto prievolės įvykdymo atsakovei, kaip sandorio, neginčijo, todėl laikytina, kad tokiu būdu tiek ieškovė, tiek atsakovė pritarė tokiam prievolės kreditoriaus pasikeitimui ir prievolės įvykdymui. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad tarp ieškovės ir atsakovės faktiškai susiklostė reikalavimo perleidimo teisiniai santykiai.
31. Byloje nustatyta, kad ieškovei iškelta bankroto byla Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi. Dar iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės direktorius 2013 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Restruktūrizavimo byloje teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi, be kita ko, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės: sustabdytas UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ turto bei pinigų išieškojimas iš įmonės bei jos sąskaitų banke pagal vykdomuosius dokumentus, areštuotas UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ turtas ir lėšos, taip pat esančios pas trečiuosius asmenis, iki teismo nutarties iškelti ar atsisakyti iškelti UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, leidžiant UAB „Pajūrio metalo konstrukcijos“ lėšas ir turtą naudoti įmonės ūkinei komercinei veiklai vykdyti, mokėti darbo užmokestį ir atlikti kitus privalomuosius mokėjimus valstybei.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis teismo nustatytas ieškovės turto areštas apėmė ir draudimą disponuoti turimomis reikalavimo teisėmis. Pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismo taikomas turto areštas apima: kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštą. Tai reiškia, kad galiojant Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms ieškovė neturėjo teisės perleisti atsakovei turimos reikalavimo teisės į UAB „Vikstata“. Todėl ieškovės 2013 m. gruodžio 5 d. prašymas, kuriuo nurodyta UAB „Vikstata“ atlikti mokėjimą pagal turimą reikalavimo teisę ne ieškovei, o atsakovei, reiškė sandorį (reikalavimo teisės perleidimą), atliktą pažeidžiant teismo taikytą ieškovės turto areštą ir jo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, privalomumą (CPK 152 straipsnis). Todėl toks prašymas yra negaliojantis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms.

Dėl CK 1.82 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

33. CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad viena iš aplinkybių, kurias turi įrodyti ieškovas, prašydamas pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu, yra kitos sandorio šalies nesąžiningumas, taip pat sandorio akivaizdus žalingumas (pvz., akivaizdžiai žalingas yra turto perdavimas kitiems asmenims neatlyginamai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017, 29, 31 punktai).
34. Byloje nenustatyta, kad tuo metu, kai buvo perleidžiama reikalavimo teisė – t. y. 2013 m. gruodžio 5 d., tarp ieškovės ir atsakovės būtų egzistavęs susitarimas, rodantis atsakovės įsipareigojimą atsilyginti (kompensuoti) ieškovei mainais už šios perleistą turtinę teisę (piniginį reikalavimą į UAB „Vikstata“). Nors atsakovė byloje teigė, kad, gavusi lėšas iš UAB „Vikstata“, ji ieškovės 2013 m. gruodžio 10, 11, 13, 17 dienomis, 2014 m. sausio 2, 3, 6, 7, 8, 9, 10, 22, 23, 24 dienomis ir 2014 m. vasario 3 d. prašymų pagrindu įvykdė 117 077,56 Eur vertės prievoles už ieškovę jos kreditoriams (atsiskaitė su darbuotojais ir tiekėjais), tačiau šios aplinkybės savaime nepatvirtina, kad 2013 m. gruodžio 5 d. reikalavimo teisės perleidimas ir vėlesni ieškovės prašymai atsakovei dėl atsiskaitymo su jos kreditoriais buvo tarpusavyje susiję. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių ginčo lėšų suma sumažintus ieškovės įsipareigojimus atsakovei, taip pat duomenų, kurie pagrįstų, kokių atsakovės susitarimų su ieškove pagrindu atsakovė vykdė ieškovės prašymus atsiskaityti su ieškovės darbuotojais ir kreditoriais, o ir tokie atsiskaitymai, kaip matyti iš atsakovės teismui pateiktos 2016 m. lapkričio 29 d. patikslintos pažymos, jau vyko iki atsakovei gaunant ginčo lėšas iš UAB „Vikstata“. Be to, 2014 m. lapkričio 14 d. atsakovės finansinis reikalavimas, pareikštas ir patvirtintas ieškovės bankroto byloje, patvirtina, kad atsakovė į savo finansinį reikalavimą ieškovei įtraukė ir tų sumų dalį, kurias anksčiau šioje byloje tvirtino sumokėjusi už ieškovę iš ginčo lėšų jos kreditoriams. Šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad 2013 m. gruodžio 5 d. ieškovė reikalavimo teisę perleido atsakovei neatlygintinai – t. y. iš esmės dovanojo reikalavimo teisę į UAB „Vikstata“.
35. Atsakovė buvo vienintelė ieškovės akcininkė ir atsakovei, kaip patronuojančiajai bendrovei, įgijusiai lėšas pagal ieškovės perduotą reikalavimo teisę, turėjo būti aiškiai žinoma apie sunkią ieškovės turtinę padėtį, jos negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, dėl ko ieškovės direktorius 2013 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o vėliau ieškovei buvo iškelta bankroto byla Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 7 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, kai skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja. Reikalavimo perleidimas neatlygintinai buvo aiškiai nenaudingas ieškovei ir jos kreditoriams, akivaizdžiai prieštaravo ieškovės, kaip privataus juridinio asmens, veiklos tikslams, atsakovė turėjo žinoti apie tai, kad įgydama reikalavimo teisę ir pagal šią teisę konkrečią lėšų sumą pažeis ieškovės kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad sudarytas sandoris yra negaliojantis ne tik pagal CK 1.80 straipsnį, bet ir pagal CK 1.82 straipsnį.
36. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, jei atsakovei nagrinėjamoje byloje būtų pavykę įrodyti aplinkybę, kuria ji iš dalies remiasi ir kasaciniame skunde – t. y. kad ieškovės 2013 m. gruodžio 5 d. reikalavimo teisės perleidimas atsakovei ir 117 077,56 Eur vertės atsakovės atlikti atsiskaitymai su ieškovės kreditoriais buvo tarpusavyje susiję, tai lemtų 2013 m. gruodžio 5 d. sandorio negaliojimą CK 1.80 straipsnio, taikant kartu su CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagrindu.
37. Pagal CK 6.9301 straipsnio 1 dalį skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti laikydamasis reikalavimų tenkinimo eiliškumo. CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas privalomas pirmesnės eilės atsiskaitymas su Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nutartyje nustatė, kad ieškovės 2013 m. gruodžio 5 d. prašymo dėl lėšų atsakovei pervedimo metu ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo skolinga 67 944,58 Lt ir kad ši skola, remiantis CK 6.9301 straipsnio 1 dalimi, turėjo būti dengiamas pirmiau nei hipotetiniai (šioje byloje neįrodyti) ieškovės įsipareigojimai atsakovei. Todėl tuo atveju, jei nagrinėjamoje byloje atsakovė būtų įrodžiusi, jog ieškovė, perleisdama reikalavimo teisę, su ja atsiskaitė už jos įsipareigojimų kreditoriams padengimus, tai sudarytų savarankišką pagrindą konstatuoti, kad tokiu atveju ieškovės atliktas atsiskaitymas su atsakove, perleidžiant jai reikalavimą į UAB „Vikstata“, pažeidė atsiskaitymų eiliškumą, nustatytą CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje. Toks sandoris savo ruožtu būtų laikomas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis).

Dėl pagal negaliojantį sandorį perleisto turto grąžinimo

38. Pagal CK 6.237 straipsnį asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis (1 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus (2 dalis).
39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CK taisyklės, reglamentuojančios be pagrindo gauto turto ar nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą, sandorio negaliojimo atveju gali būti taikomos tik subsidiariai – jeigu restitucijos nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016 42 punktą).
40. Pripažinus, kad 2013 m. gruodžio 5 d. sandoris yra niekinis, laikytina, kad jis nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Tai reiškia, kad atsakovė neįgijo reikalavimo teisės į UAB „Vikstata“, taigi, neturėjo teisės priimti iš jos prievolės įvykdymą. Kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, 2013 m. gruodžio 5 d. sandoris, pripažintas negaliojančiu, nebegali būti laikomas teisėtu pagrindu atsakovei gauti ginčo lėšas.
41. Kadangi atsakovė įgijo lėšas iš UAB „Vikstata“ nepagrįstai, tai ji turi grąžinti gautų lėšų sumą ieškovei, kuri turėjo reikalavimo teisę į UAB „Vikstata“ ir ją, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, neteisėtai perleido (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Perleisto pagal pripažintą negaliojančiu sandorį turto (reikalavimo teisės ir, šią teisę įgyvendinus, – lėšų sumos) grąžinimas ieškovei yra tinkamiausia teisinė priemonė, visa apimtimi atkūrusi iki pažeidimo buvusią padėtį. Aiškinimas, kad atsakovė pirmiausiai privalo grąžinti pinigus UAB „Vikstata“, o ši – ieškovei, būtų neracionalus ir neekonomiškas. Pažymėtina, kad niekiniu pripažinto 2013 m. gruodžio 5 d. sandorio pagrindu UAB „Vikstata“ atliktas mokėjimas atsakovei vertintinas kaip savarankiškas atsiskaitymo sandoris, kuris nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijamas. Atsižvelgiant į tai, kad dėl UAB „Vikstata“ teisių ir pareigų šioje byloje teismas nesprendžia, UAB „Vikstata“ neįtraukimas į bylos nagrinėjimą dalyvaujančiu byloje asmeniu nepažeidė šio asmens teisių.
42. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai, tenkindami ieškovės ieškinį, t. y. pripažinę negaliojančiu sandorį ir įpareigoję grąžinti pagal negaliojantį sandorį įgytą lėšų sumą, priėmė iš esmės teisingus procesinius sprendimus, kuriuos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Egidijus Laužikas

                                                                      Algis Norkūnas

                                                                      Gediminas Sagatys