Administracinė byla Nr. eA-1348-525/2020

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 41

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja A. I. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. balandžio mėnesio raštus (toliau – ir Raštai); 2) įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus dėl viešojo intereso gynimo, išsprendžiant pareiškėjos prašymus ir atstatant teisingumą; 3) priteisti žalos atlyginimą: neturtinės žalos – 11 bilijonų eurų, turtinės – 3 000 eurų.

2.       Pareiškėja paaiškino, jog Tarnybos direktoriaus pavaduotojas elektroniniu paštu išsiuntė pareiškėjai neteisėtus ir nepagrįstus, didžiulę neatstatomą žalą artimiesiems darančius atsakymus, kuriuose atsisakoma išspręsti jos prašymus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Pareiškėjos teigimu, jos mažametis sūnus V. B. prievarta laikomas ir kankinamas seksualinėje vergijoje, smaugiamas, žalojamas pas labai pavojingą (duomenys neskelbtini) narkomaną A. B., kuris atsisakė V. B. oficialiai teisme ir jo nekenčia, be to, sūnus vedžiojamas pas psichologus, o Tarnyba pažeidė sąžiningumo, teisingumo, moralės principus. Be to, griaunama Lietuvos valstybė neatsakingais, neskaidriais institucijų veiksmais, pažeidžiant vaiko interesus, Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) įstatymus. Pareiškėjos nuomone, jai priteistina neturtinė žala – 11 bilijonų eurų – už emocinius išgyvenimus, sunkiai sutrikdytą sūnaus sveikatą, nebetikėjimą teisingumu, taip pat priteistina turtinė žala (5 metus ji gyvena užsienyje, nes negali grįžti į Lietuvą, kurioje institucijos vykdo neskaidrią veiklą, tyčia slėpdamos labai pavojingo (duomenys neskelbtini) A. B. asmens duomenis) dokumentų vertimams (siekiant apginti sūnaus V. B. interesus) – daugiau kaip 3 000 Eur. Pareiškėja nurodė, kad ji termino skundui paduoti nepraleido, nes Tarnybos atsakymus gavo 2018 m. balandžio 17 d., o apskundimo terminas skaičiuojamas nuo kitos dienos, kai elektroniniu paštu buvo išsiųsti Raštai.

3.       Pareiškėja teigė, kad Tarnyba privalo būti įpareigota skubiai vykdyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą ES 2016/679 (toliau – ir Reglamentas), įsigaliojusį 2018 metų gegužės mėn. Pagal Reglamento 39 punktą „Reikėtų imtis visų pagrįstų priemonių, siekiant užtikrinti, kad netikslūs asmens duomenys būtų ištaisyti arba ištrinti“, „Pagal skaidrumo principą informacija ir pranešimai, susiję su tų asmens duomenų tvarkymu, turi būti lengvai prieinami ir suprantami, pateikiami aiškia ir paprasta kalba“, pagal 20 punktą Reglamentas, be kita ko, taikomas ir teismų bei kitų teisminių institucijų veiklai. Pareiškėja prašė išspręsti bylą dėl viešojo intereso gynimo, kad būtų išvengta tolimesnės rimtos tęstinės teisės aktų apėjimo grėsmės: jos sūnus turi būti išlaisvintas iš seksualinių kankinimų, smaugimų vergijos ir grąžintas jai bei Ignatavičiams. Pareiškėjos mažametis sūnus patenka į sąrašą asmenų, kurie gali būti ginami dėl viešojo intereso gynimo, nes Tarnyba pardavė sūnų į seksualinę vergiją ir pažeidė Konstitucijos 21, 38, 39 straipsnius, šiurkščiai pažeidė savo pareigas. Pareiškėja, jos mažametis sūnus, Ignatavičiai nepabūgo ginti sūnaus interesų, tačiau Tarnyba padarė jiems didžiulę neatstatomą žalą. Pareiškėjai niekada nebūtų reikėję kreiptis į teismą, jeigu Tarnyba būtų atlikusi savo pareigą ir gerbusi įstatymą.

4.       Pareiškėja nurodė, kad negalėjo pateikti 2013 m. spalio 13 d. Nr. 6-8475 (2013 m. spalio 11 d. Nr. 19-2-3345) dokumento originalo lietuvių kalba, nes Tarnyba atsisakė pateikti dokumento originalą (o dokumentas turėjo esminį teisinį vaidmenį, juos pažeminant ir paniekinant). Tarnyba neteisėtai, nepagrįstai kratosi teisinės atsakomybės dėl minėto dokumento. Įsiteisėjęs Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimas pagrindžia, kad dokumentai, kurių originalią versiją atsisakoma pateikti, paskelbiami negaliojančiais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis, kurioje Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas atmestas).

5.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Tarnyba atsiliepime nurodė, jog su pareiškėjos skundu nesutinka, prašė jį atmesti.

6.       Atsakovas nurodė, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 6–8 punktus, pareiškėjai nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, kad ji nesutinka su Tarnybos 2018 m. priimtais raštais, bet būtina visas dėstomas aplinkybes pagrįsti rašytiniais įrodymais. Taigi, pareiškėjos skundai neatitiko ABTĮ nustatytų jiems keliamų reikalavimų, nes reikalavimai nebuvo aiškiai suformuluoti, o hipotetinio pobūdžio pamąstymai dėl pareiškėjos sūnaus kankinimų ir / ar seksualinio smurto vaiko atžvilgiu, visiškai nepateikiant jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, nelaikytini faktinėmis aplinkybėmis Tarnybos 2018 m. priimtiems individualiems administraciniams aktams panaikinti. Be to, pareiškėja teismui nepateikė konkrečių Tarnybos 2018 m. balandžio mėnesio priimtų ir prašomų panaikinti raštų, o šias aplinkybes grindė išrašais iš savo elektroninio pašto, iš kurių buvo matyti, kad Tarnyba pareiškėjos nurodytu elektroninio pašto adresu 2018 m. balandžio 16 d. išsiuntė elektroniniu parašu pasirašytą dokumentą, prašydama patvirtinti laiško gavimą.

7.       Atsakovas pažymėjo, kad Tarnyboje nuo 2013 m. periodiškai gaunami pareiškėjos skundai, prašymai, pranešimai dėl nepilnamečio V. B. teisių ir teisėtų interesų pažeidimų, pareiškėjai ne kartą išaiškintos teisės ir pareigos, nurodyta, kad visi klausimai, susiję su galimais vaiko teisių pažeidimais, turėtų būti sprendžiami teisės aktuose nustatyta tvarka ir per juose įtvirtintus terminus, todėl nuolatiniai pareiškėjos skundai sudaro prielaidas piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis. Pareiškėja akivaizdžiai nepagrįstai inicijuoja teisminius procesus, siekdama sudaryti kliūtis ekonomiškam, operatyviam ir teisingam bylos išnagrinėjimui, taip pažeidė draudimo piktnaudžiauti procesu principą. Be to, nuolatinio pobūdžio susirašinėjimas su pareiškėja itin apsunkino ne tik Tarnybos, bet ir teismų darbą, todėl, atsakovo nuomone, svarstytina teismo galimybė skirti pareiškėjai ABTĮ 83 straipsnyje įtvirtintą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

8.       Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja privalo įrodyti patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų ir / ar neveikimo egzistavimą. Pareiškėja 11 bilijonų Eur turtinės žalos atsiradimą grindžia jos būtinybe gyventi užsienyje dėl Lietuvos institucijų neskaidriai vykdomos veiklos, t. y. valstybei tyčia slepiant labai pavojingo asmens A. B. asmens duomenis. Pareiškėja reikalavo atlyginti ir 3 000 Eur žalą, patirtą už suteiktas vertimo paslaugas. Atsakovo nuomone, nurodytų duomenų nepakanka turtinei žalai įrodyti, nes nebuvo pateikti jokie žalos dydį patvirtinantys rašytiniai įrodymai. Pareiškėja neturtinę žalą kildino iš Tarnybos galimai neteisėtai surašytų 2018 m. balandžio mėn. raštų, tačiau pareiškėja jokių Tarnybos neteisėtų veiksmų ir / ar neveikimo faktų skunduose nenurodė. Tarnybos raštų turinys pats savaime negalėjo būti neteisėtas, galimai patirtos žalos atsiradimo taip pat negalėjo nulemti Raštų priėmimas, nes pareiškėja nepateikė įrodymų skunduose minimoms aplinkybėms pagrįsti, galinčių turėti įtakos Tarnybos priimtiems individualiems teisės aktams panaikinti. Taigi, atsakovo teigimu, priežastinis ryšis tarp galimai neteisėtų Tarnybos veiksmų ir žalos atsiradimo neįrodytas. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjos skunduose nurodomos aplinkybės galimai sudarytų prielaidas patirti pareiškėjai neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ir galėtų būti įvertintos pinigine išraiška tik tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pareiškėjos pažeistai teisei apginti. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, tačiau šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo, nes ji nenurodė konkrečių teisės normų, reglamentuojančių skundžiamą Tarnybos veiklą, pažeidimų, nepagrindė aplinkybių, kaip šie pažeidimai pasireiškė žalą galimai patyrusiai pareiškėjai, taip pat neįrodė, kad atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl konkrečių Tarnybos tarnautojų neteisėtų veiksmų. Tarnybos vertinimu, pareiškėjos skundai šioje dalyje yra visiškai nepagrįsti.

9.       Tarnyba nurodė, kad pareiškėja prašė įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus dėl viešojo intereso gynimo, išsprendžiant pareiškėjos prašymus ir atstatant teisingumą. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvoje vykdo teismai, kurie vykdydami teisingumą yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 2 straipsnis), todėl teisingumo vykdymas išimtinai priskirtinas teismams. Viena iš Tarnybos funkcijų yra atstovauti įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka vaiko teisėms ir geriausiems interesams Lietuvos teismuose, tačiau vaiko tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis auginti ir auklėti savo vaikus (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 straipsnio 1 dalis), todėl tik dėl objektyvių priežasčių tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą negebant užtikrinti vaiko geriausių interesų ar veikiant priešingai jų interesams, Tarnyba padeda šią teisę įgyvendinti viešojo intereso instituto pagalba. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos skunduose nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo Tarnybai veikti ginant viešąjį interesą, todėl pareiškėjos skundai laikytini nepagrįstais.

II.

10.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

11.       Teismas nustatė, kad Tarnyba, atsakydama į pareiškėjos 2018 m. vasario 6 d. prašymą dėl jos sūnaus V. B. galimai pažeidžiamų teisių ir geriausių interesų užtikrinimo, 2018 m. vasario 22 d. rašte Nr. S-1124 „Dėl A. I. prašymo“ (toliau – ir Raštas Nr. S-1124), be kita ko, nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 20 d. nutarime Nr. 1114 patvirtintų Tarnybos nuostatų (2016 m. balandžio 20 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai) 7 punktu, Tarnybos veiklos tikslas – pagal kompetenciją užtikrinti vaiko teisių apsaugą. Be to, Tarnyboje periodiškai gaunami pareiškėjos prašymai, skundai, kreipimaisi. Remiantis 2018 m. vasario 6 d. prašymo turiniu, jame keliami reikalavimai skubiai atskirti sūnų nuo teisto dėl labai sunkių nusikaltimų nepilnamečio vaiko tėvo A. B. ir grąžinti vaiką pareiškėjai, taip pat prašoma pateikti dokumento (13/10/2013 Nr. 6-8475 (11/10/2013 Nr. 19-2-3345) originalo vertimą į lietuvių kalbą bei prašoma pateikti pareiškėjai, kaip nukentėjusiojo nepilnamečio motinai, baudžiamosios bylos, perduotos 2016 m. gegužės 19 d. prokuroro nutarimu Kauno apygardos teismui, numerį ir kitus procesinius dokumentus iš baudžiamosios bylos. Kadangi Nuostatuose ir kituose teisės aktuose įtvirtinti Tarnybos įgaliojimai neapima teisės įpareigoti nepavaldžius subjektus atlikti tam tikrus veiksmus, nuo jų susilaikyti ar šiuos veiksmus kontroliuoti, todėl Tarnyba, nors ir turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų informaciją jos kompetencijai priskirtais klausimais (Nuostatų 9.1 punktas), tačiau nėra įgaliota reikalauti ar įpareigoti teismą (pareiškėjos prašyme nurodyta, kad A. B. baudžiamoji byla 2016 m. gegužės 19 d. prokuroro nutarimu perduota Kauno apygardos teismui) pateikti duomenis iš baudžiamosios bylos, juolab, kad Tarnyba neturi duomenų apie prašyme nurodytos baudžiamosios bylos perdavimą teismui nagrinėti. Prašyme keliamas reikalavimas pateikti dokumento vertimą į lietuvių kalbą taip pat nepatenka į Tarnybos kompetenciją, nes tik dokumentą išdavusi institucija yra įgaliota nagrinėti šią prašymo dalį: iš dokumento 13/10/2013 Nr. 6-8475 (11/10/2013 Nr. 19-2-3345) vertimo matyti, kad jį surašė Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, todėl dokumento originalo lietuvių kalba kopijai gauti reikėtų kreiptis į nurodytą subjektą.

12.       Taip pat teismas nustatė, kad Tarnyba, atsakydama į pareiškėjos 2018 m. kovo 20 d. iš Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SADM) gautą elektroninį laišką, 2018 m. balandžio mėn. rašte Nr. S- „Dėl A. I. elektroninio laiško“, be kita ko, nurodė, kad pagal Nuostatų 7 punktą Tarnybos veiklos tikslas – pagal kompetenciją užtikrinti vaiko teisių apsaugą. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarime Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių (2017 m. lapkričio 15 d. redakcija) 13.2 punktą institucijai raštu pateiktas prašymas ir skundas turi būti parašytas įskaitomai, t. y. turi būti vientisas, jo turinys ir jame keliami reikalavimai aiškiai suprantami, pagal Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 5 dalies 3 punktą prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu jis grindžiamas akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais arba jeigu jo turinys nekonkretus ir nesuprantamas ir dėl to viešojo administravimo subjektas negali tokio prašymo ar skundo išnagrinėti. Taip pat nurodė, kad Tarnyba nuo 2013 m. periodiškai gaudama pareiškėjos prašymus (skundus), juos visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo ir pateikė išsamius bei informatyvius atsakymus į visus pareiškėjai rūpimus klausimus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad tarp Tarnybai SADM persiųstų el. priedų nėra pareiškėjos Tarnybai adresuoto prašymo (prašymas adresuotas UAB „Bendrosios medicinos praktika“), iš kurio galima būtų spręsti apie jame keliamus reikalavimus, todėl minėtas dokumentas Tarnyboje negali būti nagrinėjamas.

13.       Tarnyba, atsakydama į pareiškėjos 2018 m. balandžio 6 d. prašymą dėl suklastoto dokumento 13/10/2013 Nr. 6-8475, skubaus nepilnamečio sūnaus V. B. atskyrimo nuo tėvo bei kitų vaiko teisių ir geriausių interesų užtikrinimo, 2018 m. balandžio mėn. rašte Nr. S- „Dėl A. I. prašymo“, be kita ko, nurodė, kad pareiškėja prašo atlyginti nuostolius už galimai jos nepilnamečiam vaikui padarytą žalą, iškelti baudžiamąją bylą asmenims, suklastojusiems esminį dokumentą 13/10/2013 Nr. 6-8475, kurio pagrindu buvo įvykdytas visiškas politinis susidorojimas su pareiškėjos pavyzdinga šeima ir įvykdyta žiauri prekyba žmonėmis, taip pat prašo kuo skubiau pateikti dokumento 13/10/2013 Nr. 6-8475 originalą lietuvių kalba, nes šio dokumento originalas iki šiol jai nepateiktas. Su prašymu pateikti dokumentų priedai anglų kalba. Ankstesniuose Tarnybos atsakymuose pareiškėjai išaiškinta, kad Nuostatuose ir kituose teisės aktuose įtvirtinti Tarnybos įgaliojimai neapima teisės įpareigoti nepavaldžius subjektus atlikti tam tikrus veiksmus, nuo jų susilaikyti ar šiuos veiksmus kontroliuoti, todėl prašyme keliamas reikalavimas pateikti dokumento vertimą į lietuvių kalbą nepatenka į Tarnybos kompetenciją, nes tik dokumentą išdavusi įstaiga yra įgaliota nagrinėti šią prašymo dalį. Taip pat nurodė, kad Tarnybos Rašte Nr. S-1124 buvo išaiškinta, jog dokumentą 13/10/2013 Nr. 6-8475 surašė Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, turintis teisę pateikti šio dokumento originalą ir jo vertimą, taip pat išaiškinta ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir registravimo tvarka. Be to, Tarnyba nėra kompetentinga vertinti prašyme nurodomų institucijų netinkamų veiksmų ir / ar neveikimo bei dėl to galimai atsiradusios žalos atlyginimo. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d.), valstybės civilinė atsakomybė pagal minėtą straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, bet visus šias aplinkybes pagrindžiančius įrodomus teismui privalo pateikti tokį reikalavimą teikiantis asmuo (ieškovas), o teismas, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs byloje esančius įrodymus, priims sprendimą, vadovaudamasis teisingo žalos atlyginimo koncepcija, atsižvelgdamas į kompensuojamąją neturtinės žalos paskirtį bei remdamasis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Minėtame rašte atsakovas nurodė, kad pareiškėjos prašyme keliami klausimai nepatenka į Tarnybos kompetenciją, atsakymai analogiškomis aplinkybėmis dėl galimų pareiškėjos nepilnamečio sūnaus teisių ir geriausių interesų pažeidimo, galimybės inicijuoti ikiteisminį tyrimą, taip pat dėl 13/10/2013 Nr. 6-8475 dokumento vertimo pareiškėjai pateikti 2017 m. vasario 6 d. rašte Nr. S-598, 2018 m. vasario 12 d. rašte Nr. S-896, Rašte S-1124, todėl nepateikus naujų faktų ar aplinkybių, 2018 m. balandžio 6 d. Tarnybai pateiktame prašyme keliami reikalavimai nenagrinėti.

14.       Teismas nustatė, kad UAB „Baltijos vertimai“ 2015 m. sausio 12 d. pažymoje apie apmokėtus vertimus, užsakytus ir atliktus 2013 m. spalio 15 d. – 2014 m. liepos 9 d., nurodyta suma yra 2 924,41 Eur.

15.       Teismas nurodė, kad Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir KAAT), išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. A-3929 „Dėl A. B. įrašymo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą“, kuriame pareiškėjos šeima įrašyta į nurodytą sąrašą, 2012 m. lapkričio 12 d. sprendime pareiškėjos skundą A. I. (Barkauskienės) tenkino ir panaikino minėtą įsakymą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl KAAT sprendimo, 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-594/2013 KAAT 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

16.       Teismas apibrėžė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Tarnybos 2018 m. balandžio mėn. raštus (žr. Nutarties 12 ir 13 punktus), įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus dėl viešojo intereso gynimo, išsprendžiant pareiškėjos prašymus ir atstatant teisingumą, priteisti žalos atlyginimą: neturtinės žalos – 11 bilijonų eurų, turtinės – 3 000 eurų, t. y. tai, kas priimta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 20 d. nutartyje, dėl kurios atskirojo skundo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje prašymą atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti atmetė ir pareiškėjos atskirąjį skundą atsisakė priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartyje paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį.

17.       Teismas, išanalizavęs skundžiamus administracinius aktus (žr. šio teismo sprendimo 12 ir 13 punktus), padarė išvadą, kad Tarnyba negalėjo įgyvendinti jai įstatymais ir teisės aktais (remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 20 d. nutarime Nr. 1114 patvirtintų Tarnybos nuostatų (2016 m. balandžio 20 d. redakcija) 7 punktu, Tarnybos veiklos tikslas – pagal kompetenciją užtikrinti vaiko teisių apsaugą) nepriskirtų funkcijų, kurias prašė atlikti pareiškėja, t. y. Tarnyba negalėjo atlyginti nuostolių už galimai jos nepilnamečiam vaikui padarytą žalą, iškelti baudžiamąją bylą asmenims, suklastojusiems esminį dokumentą 13/10/2013 Nr. 6-8475, kurio pagrindu buvo įvykdytas visiškas politinis susidorojimas su pareiškėjos pavyzdinga šeima ir įvykdyta žiauri prekyba žmonėmis, taip pat kuo skubiau pateikti dokumento 13/10/2013 Nr. 6-8475 originalą lietuvių kalba. Teismas buvo aktyvus, reikalavo dokumento iš Kauno miesto savivaldybės administracijos, tačiau ji 2018 m. liepos 16 d. rašte Nr. (33.195)2-2137 teismui nurodė, kad 2013 m. spalio 13 d. dokumento Nr. 6-8475 pateikti negali, nes iki vaiko teisių apsaugos sistemos reorganizacijos 2018 m. liepos 1 d. veikęs Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius registre dokumentų nerengė ir neregistravo, be to, 2013 m. spalio 13 d. buvo sekmadienis (poilsio diena). Taigi, teismo vertinimu, Tarnybos 2018 m. balandžio mėn. raštų nebuvo jokio teisinio pagrindo panaikinti. Atitinkamai nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus dėl viešojo intereso gynimo, išsprendžiant pareiškėjos prašymus ir atstatant teisingumą.

18.       Pareiškėja taip pat prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti žalos atlyginimą: neturtinės žalos – 11 bilijonų eurų, turtinės – 3 000 eurų. Teismas nurodė, kad kadangi šioje administracinėje byloje nenustatė Tarnybos neteisėtų veiksmų, tai pareiškėjos prašymo priteisti turtinę ir neturtinę žalą tenkinti nebuvo teisinio pagrindo.

III.

19.       Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą ir išspręsti iš esmės klausimą dėl viešojo intereso gynimo. Įpareigoti Tarnybą pateikti dokumentus, kuriuos turėtų pagal įstatymą teikti apie A. B., ir atšaukti neegzistuojančius dokumentus, kuriuos siuntė į užsienį, bei įpareigoti Tarnybą, Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrių, pareiškėjos atsiprašyti. Taip pat prašo priteisti žalą, kurią sukėlė Tarnybos neteisėti veiksmai, abejingumas, neveikimas.

20.       Pareiškėja nurodo, kad pagal teismų praktiką yra įrodyta, jog fizinis / juridinis asmuo, kuris pateikė neegzistuojantį, suklastotą dokumentą, yra už jį atsakingas. Tarnyba, pateikdama neegzistuojantį dokumentą (-us) užsienio tarnyboms ir jų neatšaukdama, padarė pareiškėjai didžiulę tęstinę žalą. Pareiškėja teigia, kad suklastotus, neegzistuojančius dokumentus pateikusi Tarnyba yra atsakinga, jog šie suklastoti dokumentai iššaukė panieką prieš mažametį V. B. ir padarė neatstatomą žalą. Pareiškėjos nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė vertinti jos pateiktus dokumentus.

21.       Pareiškėjos teigimu, Tarnyba, Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius, turi prisiimti atsakomybę už tyčia suklastotus Tarnybos dokumentus ir suklastotų neegzistuojančių dokumentų tyčinį pateikimą užsieniui. Pareiškėja nurodo, kad Tarnyba remiantis įstatymu, teisės aktais privalo nedelsiant išsireikalauti informacija apie A. B. teistumus, nepakaltinamumą, jo gydymąsi psichiatrijos ligoninėse, A. B. psichikos sveikatos pažymą, tačiau Tarnyba to nevykdo, nurodydama, kad šie faktai įvaikinimo tarnybai nežinomi. Pareiškėjos nuomone, pagal Lietuvos teismų praktiką asmenys, pateikę neegzistuojančius dokumentus, kurie yra suklastoti, yra baudžiami įstatymų nustatyta tvarka. Tarnyba daug neegzistuojančių suklastotų dokumentų siuntė užsieniui, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas pasisakė dėl vieno neegzistuojančio dokumento, kai kiti neegzistuojantys suklastoti dokumentai taipogi tyčia nuslepia pavojingo A. B. charakteristiką.

k o n s t a t u o j a:

IV.

22.       Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

23.       Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos atsakymo į pareiškėjos 2018 m. kovo 20 d. iš Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gautą elektroninį laišką, pateikto 2018 m. balandžio mėn. raštu Nr. S- „Dėl A. I. elektroninio laiško“ ir dėl Tarnybos atsakymo į pareiškėjos 2018 m. balandžio 6 d. prašymą, pateikto 2018 m. balandžio mėn. raštu Nr. S- „Dėl A. I. prašymo“, taip pat dėl įpareigojimo Tarnybą atlikti veiksmus dėl viešojo intereso gynimo ir dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2018 m. liepos 20 d. nutartimi pareiškėjos skundo dalį, kurioje prašė panaikinti 2013 m. spalio 13 d. dokumentą Nr. 6-8475 (2013 m. spalio 11 d. Nr. 19-2-3345, atsakymas į laišką Nr. S-4139 2013 m. spalio 3 d.), laikė nepaduota.

24.       Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs skundžiamus administracinius aktus, padarė išvadą, kad Tarnyba negalėjo įgyvendinti jai įstatymais ir teisės aktais nepriskirtų funkcijų, kurias prašė atlikti pareiškėja, t. y. Tarnyba negalėjo atlyginti nuostolių už galimai jos nepilnamečiam vaikui padarytą žalą, iškelti baudžiamąją bylą asmenims, suklastojusiems esminį dokumentą 13/10/2013 Nr. 6-8475, taip pat kuo skubiau pateikti šio dokumento originalą lietuvių kalba. Teismo vertinimu, Tarnybos Raštų nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti, bei nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti Tarnybą atlikti veiksmus dėl viešojo intereso gynimo, išsprendžiant pareiškėjos prašymus ir atstatant teisingumą.

25.       Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir išspręsti iš esmės klausimą dėl viešojo intereso gynimo. Įpareigoti Tarnybą pateikti dokumentus ir atšaukti neegzistuojančius dokumentus, kuriuos siuntė į užsienį, bei įpareigoti Tarnybą, Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrių, pareiškėjos atsiprašyti. Taip pat prašo priteisti žalą, kurią sukėlė Tarnybos neteisėti veiksmai, abejingumas, neveikimas.

26.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

27.       Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

28.       Atsižvelgiant į pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimus susijusius su 2013 m. spalio 13 d. dokumento Nr. 6-8475 atšaukimu / panaikinimu, kurie buvo nepriimti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 20 d. nutartimi, bei naujus reikalavimus susijusius su Tarnybos atsiprašymo pateikimu, taip pat į 2020 m. gegužės 13 d. prašymą prijungti naujus įrodymus ir dokumentus, akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

29.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja teisiniais argumentais nepagrindė būtinumo apeliacinės instancijos teisme papildomai aiškintis reikalavimus, kurie nebuvo priimti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme, todėl šie reikalavimai nenagrinėtini apeliacine tvarka (ABTĮ 134 str. 6 d.). Be to, nors pareiškėja nurodo, kad 2020 m. gegužės 13 d. pateikiami teismui įrodymai yra naujai paaiškėjusios aplinkybės, tačiau pateikia 2013 m. rugsėjo 23 d. garso įrašą ir kitoms įstaigoms siųstus ir iš jų gautus dokumentus, kurie nėra susiję su šioje byloje ginčijamais Raštais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šių naujai pateiktų įrodymų nevertins.

30.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl įpareigojimo Tarnybą atlikti veiksmus dėl viešojo intereso gynimo, išsprendžiant pareiškėjos prašymus ir atstatant teisingumą, nurodė, kad viena iš Tarnybos funkcijų yra atstovauti įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka vaiko teisėms ir geriausiems interesams Lietuvos teismuose, tačiau pareiškėjos skunduose nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo Tarnybai veikti ginant viešąjį interesą. Pareiškėja nesutinka su tokiu teismo viešojo intereso gynimo vertinimu.

31.       Viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą. Be minėtų dviejų sąlygų teismų praktikoje nurodoma ir prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A822-65/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-580/2013).

32.       Viešasis interesas, taikant ABTĮ, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Pažymėtina, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-433-442/2015).

33.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad teisingumo vykdymas išimtinai priskirtinas teismams, o viena iš Tarnybos funkcijų yra atstovauti įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka vaiko teisėms ir geriausiems interesams Lietuvos teismuose, tačiau vaiko tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis auginti ir auklėti savo vaikus (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 str. 1 d.), todėl tik dėl objektyvių priežasčių tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą negebant užtikrinti vaiko geriausių interesų ar veikiant priešingai jų interesams, Tarnyba padeda šią teisę įgyvendinti viešojo intereso instituto pagalba. Taigi, darytina išvada, kad būtent Tarnybai yra suteikta pareiga spręsti ar konkrečiu atveju ji pasinaudos teise ginti viešąjį interesą, siekiant užtikrinti konkretaus vaiko interesus, kai jų apginti negali tėvai.

34.       Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją ir H. B. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą H. ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952)). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prie Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

35.       Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamai atliktu bylos įrodymų vertinimu, dėl kurių pareiškėjos skundas netenkintas, pasisakytina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

36.       Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos skundo reikalavimai netenkintini.

37.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su teismo sprendimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Juolab, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (pareiškėjos kreipimaisi į Tarnybą ir teikti dokumentai, atsakovo pateikti Raštai), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėja nepateikė.

38.       Pareiškėjos apeliacinio skundo nekonkretūs, pertekliniai ir deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti argumentai nesudaro pagrindo vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo kaip neteisėto ar nepagrįsto.

39.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl žalos atlyginimo priteisimo, nurodė, kad išnagrinėjęs bylą nenustatė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijos neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka, kad Tarnybos Nuostatuose ir kituose teisės aktuose įtvirtinti Tarnybos įgaliojimai neapima teisės įpareigoti kitus subjektus atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus, ar šiuos veiksmus atlikti pačiai Tarnybai. Pareiškėja turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą sieja su galimai jos nepilnamečiam vaikui padaryta žala, reikalavimu iškelti baudžiamąją bylą asmenims, suklastojusiems esminį dokumentą 13/10/2013 Nr. 6-8475 ir kitus dokumentus, taip pat su valdžios institucijų netinkamais veiksmais, bei nurodo patyrusi dokumentų vertimo išlaidas.

40.       Žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybių institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto.

41.       Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

42.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei pareiškėjos nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, būtų tinkamai neatlikęs pavestų pareigų ar jas vykdęs pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Kadangi teismas nenustatė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo pareiškėjos atžvilgiu, reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmesti kaip neįrodyti.

43.       Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama. 

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Ramūnas Gadliauskas

        Arūnas Sutkevičius