Nr. 1S-217-768/2016

Procesinio sprendimo kategorija 2.14.2.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 4 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Donatas Jatužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs D. G. (toliau – Pareiškėjas) skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutarties,

nustatė:

1. 2017 m. gegužės 8 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdyboje gautas Pareiškėjo pareiškimas, kuriuo buvo prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą A. U. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį, 186 straipsnio 1 dalį, 210, 211 straipsnius, kadangi jis, būdamas AB (duomenys neskelbtini) filialo (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotoju, veikdamas UAB (duomenys neskelbtini) naudai, neteisėtai perdavė ir pasinaudojo AB (duomenys neskelbtini) komercinėmis paslaptimis bei įmonės turtu, darbuotojais, dėl ko (duomenys neskelbtini) patyrė didelę turtinę žalą.
2. Panevėžio apskrities VPK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus pareigūnė R. B. 2017 m. gegužės 17 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą motyvuodama tuo, kad nebuvo padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
3. Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė S. Š. 2017 m. gegužės 26 d. nutarimu atsisakė tenkinti Pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Panevėžio apskrities VPK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos R. B. 2017 m. gegužės 17 d. nutarimą, kaip nepagrįstą ir paliko minėtą nutarimą galioti.
4. Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2017 m. birželio 15 d. nutartimi tenkino iš dalies Pareiškėjo skundą ir pareiškimą grąžino Panevėžio apskrities VPK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybai ir prokuratūrai iš naujo tirti, tačiau 2017 m. liepos 5 d. Panevėžio apskrities VPK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus pareigūnė R. B., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 168 straipsnio 1-4 dalimis, nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal minėtą Pareiškėjo pareiškimą, nurodydama, kad remiantis surinktais duomenimis nenustatyti bent minimalūs nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiai, o atitinkamai padaryti spėjimai apie galimas nusikaltimus tėra noras inicijuoti baudžiamąjį procesą. Atkreipė dėmesį į tai, kad tokio pobūdžio ginčai yra civilinės bei administracinės teisės objektas, todėl teisėsaugos institucijos baudžiamojo proceso tvarka nesprendžia ginčų, kylančių iš civilinių bei administracinių teisinių santykių.
5. Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras K. G. 2017 m. liepos 20 d. nutarimu atsisakė panaikinti skundžiamą pareigūnės nutarimą kaip nepagrįstą ir paliko minėtą nutarimą galioti.
6. Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi Pareiškėjo skundas dėl pareigūnės bei prokuroro nutarimų panaikinimo buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad skunde nenurodytos aplinkybės, kurios paneigtų skundžiamuose nutarimuose padarytas išvadas, ne tik dėl nenustatytos žalos padarymo fakto, tačiau ir dėl A. U. veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti kaip nusikalstamus.
7. Skundu Pareiškėjas prašo panaikinti skundžiamą ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą.
1. Nurodo, kad jeigu UAB (duomenys neskelbtini) betonavimo skydus būtų nuomojęsi iš AB (duomenys neskelbtini), tai Pareiškėjo įmonė būtų gavusi 10 151,23 Eur grynojo pelno. Mano, kad negavus šių pajamų, jie patyrė 10 151,23 Eur turtinę žalą, kurios dydį patvirtina UAB (duomenys neskelbtini) komercinis pasiūlymas.
2. Tvirtina, kad ne (duomenys neskelbtini), tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnė nebendradarbiavo su įmone, kadangi 2017 m. liepos 5 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nesulaukusi atsakymo apie padarytos žalos dydį, be to, ji neapklausė ir Pareiškėjo, kaip buvo nurodyta 2017 m. birželio 15 d. teismo nutartyje.
3. Teigia, kad (duomenys neskelbtini) turimi specifiniai klojiniai suteikia pranašumą prieš kitas įmones atliekant būtent ovalo formos betonavimo darbus, todėl nesutinka su teismo išvada, kad Anykščių objekte naudoti klojiniai buvo tik panašūs į tuos, kurie buvo naudojami Mažeikių objekte. Mano, kad pateiktos fotonuotraukos, kurios buvo įkeltos į UAB (duomenys neskelbtini)internetinę svetainę patvirtina, kad klojiniai yra visiškai identiški, o pareigūnė, neišsiaiškinusi apie tai, kokius klojinius UAB (duomenys neskelbtini)turi apskritai, nepatvirtinus ar paneigus jų panašumo specialiomis žiniomis, priėmė nepagrįstą sprendimą. Abejoja jos nešališkumu.
4. Mano, kad A. U. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) naudai, todėl pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, pasiūlė kvalifikuotiems darbuotojams ne tik pereiti dirbti iš (duomenys neskelbtini) į kitą įmonę, juos perviliojant, tačiau ir atskleidė (duomenys neskelbtini) komercines paslaptis, todėl tokius jo veiksmus vertina kaip neteisėtus. Mano, kad tai įrodo ir tai, kad jis net 8 kartus vyko į (duomenys neskelbtini) objektą, mano, kad jis vadovavo darbų vykdymui.
5. Tvirtina, kad nebuvo tiriamos aplinkybės, susijusios su 2011 m. balandžio 11 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) priedo (duomenys neskelbtini) p., kuriame numatyta, kad „darbuotojas įsipareigoja neužsiimti jokia veikla, kuri yra konkurencinė darbdavio atžvilgiu. Nesutinka su argumentais, kad nesant A. U. parašo ant sutarties priedo Nr. (duomenys neskelbtini), negalima teigti, jog jis nebuvo supažindintas dėl komercinės paslapties saugojimo. Teigia, kad jis turėjo būti dar kartą apklaustas, kas padaryta nebuvo.
6. Mano, kad aplinkybės dėl darbuotojų išėjimo dirbti į kitą įmonę nebuvo visapusiškai ištirtos, nes nebuvo įvertinti A. U. veiksmai, kaip galima suprasti, kad būtent jis pasiūlė darbuotojams padirbėti UAB (duomenys neskelbtini). Tvirtina, kad darbuotojai nemokamų atostogų išleisti negalėjo būti, kadangi (duomenys neskelbtini) vykdė darbus objekte (duomenys neskelbtini) ir jų labai trūko. Mano, kad A. U. būtent ir įkalbėjo pereiti darbuotojus į kitą įmonę, dėl ko (duomenys neskelbtini) nepavyko objekto užbaigti laiku ir jiems buvo taikytos sankcijos, dėl to jie patyrė dar virš 800 000 Eur turtinę žalą. Teigia, kad (duomenys neskelbtini) darbuotojai šiuo aspektu apklausti taip pat nebuvo.
7. Nesutinka su padaryta išvada, kad jei į (duomenys neskelbtini) balansą nėra įtraukti minėti betonavimo skydai, tai jie nėra laikytini šios įmonės turtu. Nurodo, kad skydai buvo atiduoti, nes buvo įsigyti per nuomą, todėl vien tai, kad jie nebuvo fiksuoti įmonės balanse, nereiškia, kad jie nepriklauso (duomenys neskelbtini).

8.    Skundas atmetamas.
1. Pagal BPK 168 straipsnio nuostatas ikiteisminis tyrimas nepradedamas, kai nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, viena iš kurių – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veiksmuose ir pagrįsti ją pakankamais BPK reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Kai tokių duomenų nepakanka, ikiteisminį tyrimą atsisakoma pradėti. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Pažymėtina, kad šiuo atveju yra tikrinamas tik pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti prokuroro nutarimas dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, teisėtumas ir pagrįstumas, ir asmens kaltės ar jo atsakomybės pagal baudžiamąjį įstatymą klausimai nėra nagrinėjami.
2. Nagrinėjamu atveju prokuroras 2017 m. liepos 20 d. nutarimu, kurį paliko galioti ikiteisminio tyrimo teisėja skundžiama 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi, atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pripažinęs, kad šiuo atveju yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, o didelės turtinės žalos požymis, kuris būtinas BK 211 straipsnio sudėties požymis – nenustatytas. Be to, pirmosios instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie A. U. veiksmus, kurie galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Su tuo sutinka ir Pareiškėjo skundą išnagrinėjęs aukštesnysis teismas, kadangi procesiniuose sprendimuose, kuriuose atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, išdėstyti išsamūs ir motyvuoti argumentai, pagrįsti byloje esančiais faktiniais duomenimis.
3. Kaip jau minėta, byloje keliamas esminis klausimas dėl didelės žalos požymio buvimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šis požymis yra būtinas nagrinėjamos bylos nusikalstamos veikos požymis, kuris neatskiriamai susijęs su priežastinio ryšio požymiu. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvai dėl šio klausimo yra pakankamai išsamūs ir pagrįsti. Teismas, konstatuodamas dėl minėto požymio nebuvimo, išsamiai įvertinto bylos duomenis, turinčius reikšmės minėto požymio konstatavimui. Šiuo atveju padaryta išvada, kad Pareiškėjo teiginys, kad buvo padaryta didelė turtinė žala (virš 10 000 Eur grynojo pelno, kuris nebuvo gautas dėl to, kad A. U. galimai leido nemokamai UAB (duomenys neskelbtini) naudotis betonavimo skydais bei patirta daugiau nei 800 000 Eur žala dėl A. U. neteisėtų veiksmų perviliojant darbuotojus), yra visiškai nepagrįstas.
4. Pažymėtina, kad nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtinas sisteminis teisės aiškinimas, kuris suponuoja pareigą atsižvelgti į civilinės teisės suformuotas taisykles. Sprendžiant dėl didelės turtinės žalos požymio, neišvengiamai reikia aiškintis nuostolių sąvoką, kuri yra civilinės teisės reglamentuojamas dalykas, nes asmuo visų pirma teisinius santykius dėl patirtos žalos dėl komercinės paslapties atskleidimo gina civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir, tik esant dideliam veikos pavojingumui, pasiekiančiam nusikalstamos veikos ribas, teisės ginamos baudžiamosios teisės priemonėmis. Žala yra savarankiška civilinės atsakomybės sąlyga, jos dydžio nustatymas yra fakto klausimas. Konfidencialios informacijos atskleidimas dažniausiai susijęs su netiesioginiais nuostoliais (sumažėjęs bendrovės konkurencingumas rinkoje, žala bendrovės įvaizdžiui, negautas pelnas), todėl įrodyti, kad bendrovė patyrė tam tikro dydžio nuostolį, yra gana sudėtinga. Aiškinant ir taikant CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, negautomis pajamomis, kaip nuostoliais, yra laikomas būtent grynasis pelnas, kuris būtų gautas, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų, ir kuris turi būti įrodomas pagal procesiniame įstatyme įtvirtintas taisykles (CPK 178, 185 straipsniai). Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant dėl žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais (perviliojant darbuotojus bei pasinaudojant komercine paslaptimi) (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-447/2014, Nr. 3K-3-24-421/2015).
5. Apeliaciniame skunde Pareiškėjas tvirtina, kad A. U. veiksmais padarytą didelę turtinę žalą (tai, kad (duomenys neskelbtini) negavo virš 10 000 Eur grynojo pelno), pirmiausia patvirtina bylos medžiagoje esantis UAB (duomenys neskelbtini) komercinis pasiūlymas dėl (duomenys neskelbtini) pamatų įrengimo (duomenys neskelbtini) parke, tačiau su tuo sutikti negalima. Iš tiesų, iš bylos medžiagoje esančio 2016 m. gegužės 3 d. komercinio pasiūlymo matyti, kad jis buvo ruoštas būtent (duomenys neskelbtini) parko įgyvendinimui (1 t., 6-7 b. l.), tačiau teigti, jog būtent komercinis pasiūlymas išskirtinai patvirtina didelės turtinės žalos padarymo faktą – negalima. Šiuo aspektu būtina pažymėti, kad byloje esantys kiti duomenys: tyrėjos užklausa dėl papildomos informacijos pateikimo ir UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini) raštai objektyviai paneigia UAB (duomenys neskelbtini) dalyvavimą šiame (duomenys neskelbtini) parko projekte (2 t., b. l. 35, 42, 44, 45, 48, 50). Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad UAB (duomenys neskelbtini) konkursą dėl (duomenys neskelbtini) pamatų, kelių iki (duomenys neskelbtini), aptarnavimo aikštelių, laikinų aptarnavimo aikštelių ir drenažo rekonstrukcijos darbams vėjo elektrinių parke (duomenys neskelbtini) rajone skelbė 2016 m. balandžio mėnesį. Pirmame etape komercinius pasiūlymus pateikė 4 įmonės, antrame – 3 (tame tarpe ir UAB (duomenys neskelbtini), kuri nurodė, kad (duomenys neskelbtini) filialas (duomenys neskelbtini) yra jos subrangovas“), tačiau sutartis buvo pasirašyta su UAB (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 56). Reiškia, įmonė, kurios subrangovas buvo (duomenys neskelbtini) konkurso nelaimėjo, tuo pačiu atlikti darbus (duomenys neskelbtini) parke (duomenys neskelbtini) taip pat neteko galimybės. Toliau, iš UAB (duomenys neskelbtini) rašto dėl informacijos pateikimo matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini)į įmonės subrangovus 2017 m. liepos 27 d. pasiūlė UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) filialo vadovas E. P.. Dar daugiau, UAB (duomenys neskelbtini) patvirtino, kad konkursas dėl betonavimo darbų atlikimo minėtame (duomenys neskelbtini) parke, (duomenys neskelbtini) rajone, skelbiamas nebuvo. Taigi, išdėstytų duomenų visuma niekaip nepatvirtina fakto, kad UAB (duomenys neskelbtini) ne tik realiai figūravo šiame projekte, tačiau ir minėtas įmonės komercinis pasiūlymas, kuris buvo neatsiejama medžiaga nuo UAB (duomenys neskelbtini) teikiamo komercinio pasiūlymo UAB (duomenys neskelbtini), ir kuris buvo ruoštas daug anksčiau nei UAB (duomenys neskelbtini) pasiūlyta į subrangovus neskelbiant paties konkurso, buvo vertinamas subrangos darbų atlikimo atžvilgiu. Šiuo atveju vien tai, kad subrangovas UAB (duomenys neskelbtini) ruošė komercinį pasiūlymą atitinkamai įmonei su kuria dalyvavo konkurse dėl (duomenys neskelbtini) parko, ir kurio nelaimėjo, atsižvelgus į byloje esančių duomenų visumą, nepatvirtina padarytos didelės turtinės žalos fakto.
6. Pareiškėjas teigia, kad (duomenys neskelbtini) patyrė virš 800 000 Eur turtinę žalą, kadangi A. U. perviliojo darbuotojus, pasiūlydamas jiems padirbėti UAB (duomenys neskelbtini), tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis skundo argumentas išties yra visiškai nepagrįstas. Pirmiausia iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) darbus statybų objekte – (duomenys neskelbtini) parke atliko nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. (2 t., b. l. 44). Iš (duomenys neskelbtini) filialo (duomenys neskelbtini) rašto matyti, kad darbuotojams E. B., A. K., G. K., D. N., A. R., R. R., E. V., R. Z., T. Z. iš esmės nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. pradžios iki šio mėn. pabaigos buvo suteiktos nemokamos atostogos administracijos leidimu (2 t., b. l. 51, 53). Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad jie UAB (duomenys neskelbtini)objekte (duomenys neskelbtini) dirbo, nes norėjo užsidirbti lėšų pragyvenimui, kadangi prastovų metu darbdavys jiems nemokėjo, o tuo metu nuolatinėje įmonėje darbo nebuvo, todėl aplinkybės, kad darbuotojai, tenkindami savo interesus, nusprendė trumpai padirbėti kitoje įmonėje, kol pagrindinis darbdavys vėl galės suteikti darbo, negalima traktuoti kaip jų perviliojimo į kitą įmonę. Dar daugiau, niekas iš darbuotojų nepatvirtino aplinkybės, kad objektui būtų vadovavęs A. U., priešingai, nurodė, kad vadovavo K. U., ar, kad į objektą atvažiuodavo pats UAB (duomenys neskelbtini) direktorius K. V.. Aukštesniojo teismo vertinimu, reiškinys, kad žmonės užsidirba lėšų pragyvenimui, papildomai dirbdami, ar, kaip yra šiuo atveju, laikinai įsidarbindami kitoje įmonėje, yra visiškai suprantamas, todėl vertinti A. U. veiksmus kaip neteisėtus tik todėl, kad darbuotojams pasiūlė, jiems nepalankiai susiklosčiusioje situacijoje, darbo, būtų neteisinga. Juolab, kad akivaizdu, jog darbuotojai tokį sprendimą priėmė nieko neverčiami ar kitaip kaip įtakojami, todėl minėti teiginiai visiškai nepagrįsti. Kita vertus, aplinkybes, kad darbuotojai, nesant įmonėje darbo, išleidžiami nemokamų atostogų, patvirtino ir personalo vadovė – administratorė B. A.. Tai, kad (duomenys neskelbtini), turėdama objektą (duomenys neskelbtini) neužtikrino savo darbuotojams darbo, ir išleido juos nemokamų atostogų, išties, kaip visiškai teisingai akcentavo teismas skundžiamoje nutartyje, yra pačios įmonės veiklos organizavimo problema. Kita vertus, būtina pažymėti, kad privataus verslo veikla iš prigimties nėra pastovi ir garantuota, ji yra susijusi su nuolatine rizika, kuomet kiekvienam asmeniui turi būti elementariai suvokiama, kad tokia rizikinga veikla negali būti siejama išimtinai tik su pelno gavimu eliminuojant nuostolio galimybę. Šiuo aspektu darbuotojų parodymai visiškai pagrindžia byloje esančias aplinkybes, todėl nesėkmės atveju, primygtinai manyti, kad nesėkmę (nuostolius) įtakojo A. U. nusikalstami veiksmai, ir šiuos veiksmus bet kokiu siekiu kriminalizuoti nėra nei adekvatu, nei proporcinga, nei galų gale teisinga, todėl tokias situacijas iš pradžių galima bandyti išspręsti ir švelnesnėmis priemonėmis.
7. Apeliaciniame skunde Pareiškėjas be kita ko nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnė nebendradarbiavo su (duomenys neskelbtini), 2017 m. liepos 5 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nesulaukusi atsakymo apie padarytos žalos dydį, be to, ji neapklausė Pareiškėjo, darbuotojų, kaip buvo nurodyta 2017 m. birželio 5 d. teismo nutartyje, tačiau šie skundo argumentai visiškai nepagrįsti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tyrėja, atsižvelgdama į ankstesnėje ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje nurodytus atlikti proceso veiksmus, rinko naujus duomenis, juos tyrė bei analizavo. Po 2017 m. birželio 5 d., teismo nutarties priėmimo, vyresnioji tyrėja R. B. išsiuntė Pareiškėjui šaukimą į apklausą ir 2017 m. birželio 9 d. Pareiškėjas buvo apklaustas, todėl jo teiginys, kad tyrėja nevykdė teismo sprendimo jį apklausti, absoliučiai nepagrįstas (1 t., b. l. 106, 108, 110, 111-112). 2017 m. birželio 14 d. liudytoja apklausta B. A., (1 t., b. l. 118-120), 2017 m. birželio 16 d. liudytojais apklausti E. B., A. K., G. K., A. R., E. V., R. Z. ir kt. (1 t., b. l. 135-136, 142-143, 149-150, 156-157; 2 t. b. l. 4-5,11-12, ), tad ir kitas skundo argumentas, kad liudytojais neapklausti darbuotojai, laikinai dirbę ir UAB (duomenys neskelbtini), visiškai nepagrįstas. Dar daugiau, iš byloje esančių pareigūnės siunčiamų užklausų turinio bei kiekio akivaizdu, jog buvo siekiama išsiaiškinti visas aplinkybes ne tik, kaip minėta, dėl darbuotojų laikino įsidarbinimo kitoje įmonėje, tačiau ir dėl turtinės žalos dydžio nustatymo. Šiuo aspektu svarbu tai, kad įmonių visose užklausose buvo prašoma pateikti informaciją skubiai, kas iš esmės ir buvo padaryta (pavyzdžiui UAB (duomenys neskelbtini) užklausa išsiųsta 2017 m. birželio 21 d., atsakymas gautas tą pačią dieną; UAB (duomenys neskelbtini)užklausa išsiųsta 2017 m. birželio 6 d., atsakymas gautas – 2017 m. birželio 8 d.; UAB (duomenys neskelbtini) užklausa išsiųsta 2017 m. birželio 12 d., atsakymas gautas – 2017 m. birželio 13 d. ir kt. (2 t., b. l. 35, 37; 38, 40-41; 42,44). Tačiau (duomenys neskelbtini) į prašymą skubiai pateikti informaciją atitinkamai sureagavo tik kartą – į 2017 m. birželio 6 d. siųstą užklausą atsakė jau kitą dieną (2 b. l. 51, 53). Atsakymą į 2017 m. birželio 21 d. užklausą, pateikė 2017 m. birželio 29 d., o į užklausą, siųstą tą pačią dieną kaip gautas jų atsakymas – 2017 m. birželio 29 d., dėl patirto žalos dydžio (dėl esminio dalyko), išsiuntė tik 2017 m., liepos 5 d., kada buvo priimtas tyrėjos nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, o atsakymą į užklausą tyrėja gavo tik 2017 m. liepos 10 d., tokiu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, (duomenys neskelbtini) patys nebuvo suinteresuoti operatyviai pateikti atsakymus į siųstas užklausas tam, kad būtų kuo greičiau išsiaiškintos visos svarbios aplinkybės bylai ištirti, pareiškime nurodytoms aplinkybėms patvirtinti ar paneigti.
8. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad į (duomenys neskelbtini) balansą neįtraukti anksčiau nuomoti betonavimo skydai yra jų nuosavybė, tačiau su tuo sutikti kategoriškai negalima. Šiuo aspektu be to, kas jau paminėta skundžiamoje nutartyje, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimą Nr. 1 20-asis verslo apskaitos standartas „nuoma, lizingas (finansinė nuoma) ir panauda“ (Žin., 2004, Nr. 20-616; 2007, Nr. 1-57; 2008, Nr. 134-5222; 2010, Nr. 144-7403; 2012, Nr. 153-7895, 2013, Nr. 137-6959; TAR, 2015-09-07, i. k. 2015-13573), nuoma yra laikoma nuomotojo už mokestį suteikta teisė nuomininkui sutartą laiką valdyti ir naudoti turtą, kas šiuo atveju ir matyti pagal minėtas tris PVM sąskaitas – faktūras. Pagal minėtą nutarimą 12-ajame apskaitos standarte „ Ilgalaikis materialusis turtas“ nurodyta, kad šis standartas taikomas registruojant apskaitoje ilgalaikį materialųjį turtą, nustatant jo įsigijimo (pasigaminimo) savikainą, nusidėvėjimą, perkainojant jį, atliekant kitas su ilgalaikiu materialiuoju turtu susijusias ūkines operacijas ar registruojant ūkinius įvykius, išskyrus tuos atvejus, kai kiti verslo apskaitos standartai reikalauja ar leidžia šį turtą ar su juo susijusias ūkines operacijas ir ūkinius įvykius registruoti apskaitoje kitaip. Nagrinėjamu atveju betonavimo skydai, kuriuos Pareiškėjas laiko (duomenys neskelbtini) turtu, nebuvo įtraukti į įmonės apskaitą, nei kaip ilgalaikis įmonės turtas, nei kaip koks kitas turtas nustatyta tvarka, todėl tvirtinti, kad jie nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini), visiškai negalima. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuomotis kitos įmonės turtą ir turėti turto pagal įmonės apskaitą nėra tapatūs dalykai.
9. Pareiškėjas mano, kad klojiniai, kurie buvo naudojami (duomenys neskelbtini) objektuose yra identiški, o ne panašūs, tačiau šie skundo argumentai atmetami. Skundžiamoje nutartyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nors naudoti klojiniai ir yra panašūs, tačiau nesudaro pagrindo teigti, kad jie yra tie patys, su kuo visiškai sutinka ir aukštesnės instancijos teismas. Kita vertus, byloje esantys duomenys taip pat leidžia daryti tokią išvadą, kadangi klojiniai vežami į objektą buvo ne (duomenys neskelbtini) automobiliu. Liudytojais apklausti darbuotojai taip pat patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) tik buvo panaši į esančią (duomenys neskelbtini), kas taip pat nepaneigia fakto, kad klojiniai išties galėjo būti tik panašūs. Tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) naudojo savo resursus reiškia ne ką kitą kaip tik aiškiai suprantamą konkurenciją rinkoje, todėl šiuo aspektu Pareiškėjo manymas, kad (duomenys neskelbtini) yra bekonkurentė nėra visiškai teisingas, kita vertus, kaip minėta, verslas yra tokia veikla, kai konkurencingumas rinkoje yra tiesiog neišvengiamas, todėl negauto objekto nesėkmė neturėtų būti traktuojama pirmiausia kaip neteisėtų veiksmų pasekmė.  
10. Galiausia Pareiškėjas tvirtina, kad nebuvo tiriamos aplinkybės, susijusios su 2011 m. balandžio 11 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) p., kuriame numatyta, kad „darbuotojas įsipareigoja neužsiimti jokia veikla, kuri yra konkurencinė darbdavio atžvilgiu. Nesutinka, kad nesant A. U. parašo ant sutarties priedo Nr. (duomenys neskelbtini), negalima teigti, jog jis nebuvo supažindintas dėl komercinės paslapties saugojimo. Šie skundo argumentai atmetami kaip visiškai nepagrįsti. Šioje situacijoje būtina pažymėti, kad tai, jog ikiteisminio tyrimo teisėja skundžiamoje nutartyje detaliai neišvardino ar neanalizavo visų duomenų, visiškai nereiškia to, jog duomenys nebuvo analizuojami, vertinami ir siejami į vieną visumą. Šiuo aspektu matyti, kad tiek tyrėja, tiek prokuroras, tiek ikiteisminio tyrimo teisėja, priešingai nei teigia Pareiškėjas, analizavo minėtą darbo sutartį, priedą Nr. (duomenys neskelbtini), bei padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad nesant A. U. parašo ant sutarties priedo Nr. (duomenys neskelbtini), niekaip negalima teigti, jog jis buvo supažindintas su informacija, kokia įmonėje laikoma komercine paslaptimi. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojo įstatymo normomis nėra apibrėžta, kokia informacija laikytina komercine paslaptimi, tačiau CK 1.116 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai. Taigi civilinėje teisėje tam, kad informacija būtų laikoma komercine paslaptimi, reikia, kad ji atitiktų šiuos požymius: 1) informacija turi būti slapta (nevieša); 2) informacija turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama; 3) informacija turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-499/2006, 3K-3-303/2011, 3K-3-366/2011 ir kt.). Šiuo atveju galima teigti, kad pirmiausia pati (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų galimų priemonių komercinės informacijos išsaugojimui, kita vertus, sutartyje numatė, kad šios sutarties pažeidimas sukelia darbuotojo drausminę atsakomybę – atleidimą iš darbo. Dar daugiau, nėra suprantama ir pačios (duomenys neskelbtini) pozicija. Viena vertus tvirtinama, kad jis nesilaikė Komercinių ir technologinių paslapčių saugojimo sutarties, dėl ko, remiantis sutartimi, jis turėjo būti atleistas iš darbo, kadangi įmonė pati numatė tokias sankcijas nutartyje, tačiau kita vertus – jį atleidžia iš pareigų savo noru, nors iš duomenų visumos matyti, kad apie susidariusią situaciją turėjo žinoti žymiai anksčiau. Todėl susidarius tokiai situacijai, aukštesniojo teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti išvada, jog A. U. veiksmuose nėra Pareiškėjo nurodytų nusikalstamų veikų požymių. Apie tai, kaip minėta, motyvuotai pasisakė ir sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo priimantys įstatymo įgalioti pareigūnai.
9. Apeliacinės instancijos teismas turėtų atsakyti į visus apeliaciniame skunde dėstomus teisinius argumentus, bet neprivalo išsamiai atsakyti į kiekvieną apelianto reiškiamą abejonę dėl byloje surinktų įrodymų ar jų vertinimo, jei apelianto dėstomų abejonių aptarimas apeliacinės instancijos teismo sprendime negali turėti jokios reikšmės apeliacinės instancijos teismo daromoms išvadoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180/2014, 2K-308/2014).
10. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytą, skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog šiuo atveju prokuroras motyvuotai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Pareiškėjo pareiškimą, o ikiteisminio tyrimo teisėja priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą nutartį, atmetusi Pareiškėjo skundą tuo pačiu klausimu. Todėl, naikinti skundžiamą ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutarė:

D. G. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas               Donatas Jatužis