Pranešėjas J.A.Venckus Baudžiamoji byla Nr. 1A-66 2005 m.
Teisėjas S.Lemežis Procesinio sprendimo kategorija 1.1.3.2;1.1.4.2;1.1.4.4.1.; 1.1.8.1.1.;1.2.3.2.;2.4.6.3.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. vasario 11 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus,
teisėjų: Violetos Ražinskaitės, Lino Šiukštos,
sekretoriaujant Jurgitai Laurinavičiūtei,
dalyvaujant prokurorui Daivai Skorupskaitei – Lisauskienei,
gynėjui advokatui Valdemarui Bužinskui,
nuteistajam A. M. ,
nukentėjusiajai A. G. ,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1d. laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. BK 278 str. 1 d. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d.d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., A. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 140 str. 2 d. (N. N. Tat epizodas) išteisintas.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. R. , kurio atžvilgiu nuosprendis yra įsiteisėjęs.
Iš A. M. priteista 920 Lt žalos atlyginimo A. G.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
A. M. nuteistas už tai, kad tarpusavio konflikto metu mušdamas ir kitaip smurtaudamas nežymiai sužalojo V. G. , padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: jis 2003 m. kovo 10 d., apie 18 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė V. G. smūgius ranka į galvą ir kitas kūno vietas, įbrėžė peiliu per kaklą, sudavė smūgį peiliu į krūtinę, padarydamas trys pjautines žaizdas, trys odos nubrozdinimus, šešias kraujosruvas, muštinę žaizdą dešinio antakio išoriniame gale.
Be to, jis nuteistas už tai, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu tyčia sužalojo svetimą turtą, o būtent: jis 750 Lt vertės televizorių atnešė į koridorių, pakėlęs rankomis numetė jį ant grindų ir sudaužė. Atėjęs į virtuvę, spardydamas kojomis, sudaužė šaldytuvo dureles, kurių remontas kainavo 70 litų, išlaužė kambario 50 litų vertės duris, taip tyčia sugadindamas M. G. priklausantį turtą.
A. M. buvo kaltinamas pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 2, 5, 6, 10 p.p., tuo, kad jis iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. R. , turėdamas tikslą nužudyti du žmones, sukeldamas V. G. dideles kančias itin žiauriai nužudė dėl amžiaus ir fizinių ypatybių bejėgiškos būklės 1 grupės invalidę jo motiną M. G. , gim. (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino nužudyti dėl piliečio pareigų vykdymo antrą žmogų - V. G. , o būtent: 2003 m. kovo 10 d., apie 18 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, su V. R. grasindamas, jog nužudys M. G. ir V. G. bei padegs šių butą, sudavė V. G. du smūgius ranka į galvą, padarydamas kraujosruvą kairio antakio pereinančią į kaktą bei kairio momenkaulio gumburo projekcijoje ir perbraukė pastarajam peiliu per gyvybiškai svarbų organą- kaklą, padarydamas pjautinę žaizdą, po ko V. R. sudavė M. G. per galvą kočėlu ir perkirto peiliu pastarajai per plaštakos pirštus, - taip pat jis laikė rankoje peilį, nukreiptą į V. G. krūtinės pusę, ir taip atimdamas galimybę pastarajam vykdyti piliečio pareigą - apginti nuo nužudymo sava motiną, po ko V. R. V. G. akivaizdoje, suvokdamas, kad savo veiksmais sukelia šiam dideles kančias, sudavė ne mažiau dvylika smūgių kirviu dėl savo amžiaus ir fizinių ypatybių esančiai bejėgiškos būklės M. G. į galvą- vieną į kairįjį momenkaulį, du į kairįjį momenkaulį - kaktinkaulį, vieną į pakaušį ir likusius į kaktikaulį, tuo padarydamas M. G. kirstinius galvos sužalojimus, pasireiškusius daugybinėmis kirstinėmis žaizdomis kaktos -smilkinio srityse su daugiaskeveldriniais kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiais bei smegenų suardymu, po ko nuo patirtų sužalojimų M. G. mirė. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką jis sudavė smūgį V. G. peiliu į krūtinę, po ko V. R. užsimojęs kirviu pasikėsino nužudyti V. G. , tačiau su V. R. savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes V. G. pasipriešino nustumdamas į šoną ir pabėgo iš buto - tokiu būdu bendrais veiksmais su V. R. itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės M. G. ir pasikėsino nužudyti dėl piliečio pareigų vykdymo V. G. .
Vilniaus apygardos teismas 2003 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu A. M. veiką kvalifikavo pagal BK 140 str. 1 d., nenustatęs jo tiesioginės tyčios nužudyti du žmones. Nurodė, kad A. M. nukentėjusiajai M. G. nesudavė nė vieno smūgio, jos nelaikė ir kitaip neatėmė galimybės pasipriešinti. Mano esant neįrodyta, kad A. M. būtų turėjęs tikslą nužudyti V. G. . Be to, teismo nuomone, jeigu A. M. būtų turėjęs tikslą nužudyti V. G. , jis būtų galėjęs tą padaryti, nes jam niekas netrukdė. Teismas padarė išvadą, kad A. M. ir V. R. , būdami stipriai apsvaigę nuo alkoholio, veikė spontaniškai, jų veiksmai nebuvo suderinti, todėl kiekvienas atsako už savo veiksmus bei jų pasekmes. A. M. atsako už savo veiksmų pasekmes - padarytus kūno sužalojimus V. G. , o jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl jo veika kvalifikuota pagal pasekmes – pagal BK 140 str. 1 d.
Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nuosprendį A. M. atžvilgiu panaikino ir priėmė nuosprendį: perkvalifikavo A. M. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. į BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 2 ir 5 p.p. ir nuteisė jį laisvės atėmimo bausme 9 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 ir 2 d.d., šią bausmę teismas subendrino apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. BK 278 str. 1 d., ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Kitoje dalyje nuosprendis paliktas nepakeistas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. lapkričio 23 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 8 d. nuosprendžio dalį dėl A. M. panaikino dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimo (BPK 331 str. ir 369 str. 3 d.) ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėta nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. balandžio 8 d. nuosprendžio dalį tik A. M. atžvilgiu, o nuteistojo V. R. atžvilgiu nuosprendis įsiteisėjo, todėl byloje paduotas prokuroro apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio nagrinėjamas tik nuteistojo A. M. atžvilgiu.
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl A. M. veikos kvalifikavimo pagal BK 140 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. M. pripažinti kaltu pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 2, 5, 6 p.p. ir nuteisti laisvės atėmimu 11 metų. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., šią bausmę subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal 1961 m. BK 278 str. 1 d., ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 11 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Skunde teigiama, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių. Teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999-06-18 nutarimo Nr. 18 ,,Dėl teismų praktikos nužudymo bylose“ 5 punkte nurodytų nuostatų. Apelianto manymu, minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo 5 punkto nuostatos turi būti taikomos ir tuo atveju, kai bejėgiškos būklės asmenį bando ginti kitas asmuo ir šiam ginančiajam tokia teisė atimama. A. M. , tuo metu, kai V. R. sudavė smūgius kirviu M. G. į galvą, stovėjo prie V. G. su peiliu, neleisdamas pastarajam pajudėti ir apginti savo motiną. A. M. , atimdamas nukentėjusiajam V. G. galimybę priešintis, padėti motinai, surasdamas ir paduodamas nusikaltimo įrankį, grasindamas peiliu nukentėjusiajam, padėjo nuteistajam V. R. padaryti nusikaltimą, t.y. nužudyti M. G. . Jis buvo aktyvus nusikaltimo dalyvis. Nukentėjusiojo V. G. parodymai apie V. R. ir A. M. atliktus veiksmus nužudant M. G. taip pat patvirtina, kad nusikaltimą A. M. ir V. R. padarė bendrai veikdami. Todėl, apelianto manymu, A. M. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip bendravykdytojų padarytas nusikaltimas, tai yra pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 2, 5 p.p.
Prokuroro manymu, skiriant nuteistajam bausmę, būtina atsižvelgti, į tai, jog padarytas nusikaltimas yra labai sunkus, smurtinis, pasekmės nepataisomos, nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.
Nuteistasis A. M. atsikirtimuose į prokuratūros apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Mano, kad apygardos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas, nuosprendyje išdėstytos aplinkybės atitinka faktines bylos aplinkybes, jo veika teisingai perkvalifikuota ir jam paskirta tinkama bausmė. Nurodo, kad V. G. ir V. R. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. V. R. jam padavė peilį, neaiškindamas, ką turi su juo daryti, jis taip pat neaiškino, kokiu tikslu prašė paduoti kirvį. Jis pats susiprasti negalėjo, kadangi iki to momento kirviu grasino V. G. . Grasindamas kirviu, V. G. jo nenaudojo, todėl jis neturėjo jokio pagrindo manyti, kad jį panaudos V. R. . Jis peiliu V. G. sužalojo su juo besigrumdamas. Taip pat nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nenustatyta, kad jis turėjo susitarimą su V. R. pasikėsinti nužudyti M. G. ir V. G. . Jo veikoje nėra objektyvių ir subjektyvių bendrininkavimo požymių. M. G. nužudymas yra baigtas nusikaltimas, kuriame jis jokio vaidmens neturėjo, o V. G. nužudyti jis taip pat nesikėsino. Jis ir V. R. veikė savarankiškai. V. R. pasakyti kažkokie žodžiai negali reikšti jų susitarimo, nes neįrodyta, ar jis tuos žodžius girdėjo ir su jais sutiko.
Nuteistasis A. M. pasisako ir dėl prokuroro skunde išdėstyto prašymo nuteisti V. R. pagal BK 129 str. 2 d. 6 p., tai motyvuodamas tuo, kad pagal šį punktą prokuratūra prašo nuteisti ir jį.
Nuteistojo nuomone, suduodamas daug smūgių M. G. kirviu ir tai padarydamas V. G. akivaizdoje, V. R. nužudyti M. G. itin žiauriu būdu tyčia nenorėjo. Tokius jo veiksmus sąlygojo pati situacija. M. G. žudymas vyko tose pačiose patalpose, kuriose buvo ir V. G. , keletą smūgių kirviu V. R. sudavė pagautas įsiūčio, nes M. G. žudymo metu šaukė. Visi smūgiai buvo suduoti per trumpą laiką, t.y. jos žudymo momentu. Be to, V. R. buvo girtas, ši aplinkybė, nuteistojo manymu, taip pat įrodo, kad V. R. specialiai nesiekė itin žiauraus žudymo būdo. Būdamas šių įvykių liudininku, tuo metu teigia negalėjęs jų suvokti ir prie paminėtų išvadų tik nagrinėjant bylą teisme.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies ir nuosprendį A. M. atžvilgiu pakeisti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Prašo A. M. veiką kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 2 ir 5 p.p.
Nukentėjusioji A. G. prašo prokuroro apeliacinį skundą nuteistojo A. M. atžvilgiu patenkinti.
Nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašo prokuroro skundą atmesti.
Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis A. M. atžvilgiu keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo byloje nustatytoms aplinkybėms ir dėl netinkamo įstatymo pritaikymo.
Byloje nenuginčijamai nustatyta, kad įvykio dieną A. M. su V. R. girtavo A. M. išnuomotame bute, kuris priklausė nukentėjusiajai M. G. , ir kad tarp nuteistųjų ir buto šeimininkės M. G. bei jos sūnaus V. G. įvyko konfliktas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarpusavio konflikto metu V. R. , turėdamas tiesioginę apibrėžtą tyčią, pasikėsino nužudyti du žmones - M. G. ir V. G. , nužudydamas bejėgiškos būklės I grupės invalidę Danutę M. G. , gimusią 1932 metais, ir pasikėsino nužudyti jos sūnų V. G. , tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Kaip minėta V. R. atžvilgiu nuosprendis jau įsiteisėjęs ir jo veiksmai jau kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 2, 5 p.p. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas nenustatė A. M. tiesioginės tyčios nužudyti du žmones ir šio nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal pasekmes, kurios tiesiogiai kilo dėl A. M. veiksmų, t.y. pagal BK 140 str. 1 d.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. M. , siautėdamas nukentėjusiųjų bute, daužydamas baldus, mušdamas V. G., nekreipė dėmesio į V. R. raginimą nužudyti abu nukentėjusiuosius ir padegti butą, nepritarė tokiam raginimui, nesuprato kuriam tikslui atnešė ir padavė V. R. kirvį, neprisidėjo V. R. nužudant M. G. ir kėsinantis nužudyti V. G. .
Kolegijos nuomone, šios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismo išvada dėl A. M. tyčios turinio ir jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo nėra teisinga, dėl ko buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant nusikalstamą A. M. veiką bei neteisingai paskirta bausmė (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1, 2, 3 p.p.).
Sprendžiant apie kaltininko tyčios turinį, būtina atsižvelgti į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, į nusikaltimo įrankius, būdą, sužalojimų pobūdį, sunkumą, lokalizaciją, nusikalstamos veikos intensyvumą, neužbaigimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkte sakoma, ,,kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu.“ Apie bendrininkų veiksmus tas pats nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999-06-18 nutarimo Nr. 18 ,,Dėl teismų praktikos nužudymo bylose“ 5 punkte.
Nors A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė norėjęs atimti gyvybę M. G. ir V. G. , tačiau byloje surinktų įrodymų visetas įrodo A. M. su V. R. veikus vieninga tyčia, turint tikslą nužudyti M. G. ir V. G. . Nors įvykio metu panaudoti nusikaltimo įrankiai – kirvis bei peilis – turi ir buitinę paskirtį, nėra įrankiai, specialiai skirti žudymui ir kūno sužalojimams daryti, tačiau šioje konkrečioje situacijoje, kai tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų jau buvo kilęs konfliktas, kai A. M. nukentėjusiųjų bute siautėjo ir daužė baldus bei įvairius daiktus (dėl šių veiksmų A. M. nuteistas pagal BK 278 str. 1 d. ir šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas), mušė V. G. , o V. R. šlapinosi nukentėjusiųjų virtuvėje šiems valgant, mušė M. G. kočėlu per galvą, peiliu perpjovė nukentėjusiajai plaštaką, atidalindamas pirštus, V. R. pasakius ,,dedam abudu, padegam butą ir dingstam” bei paliepus A. M. atnešti kirvį, kurį pastarasis ir atnešė, jis negalėjo nesuprasti, kuriam tikslui V. R. reikalingas kirvis, jis suprato, kad kirvis bus panaudotas kaip žudymo įrankis.
A. M. neigia girdėjęs, kai V.R. jam sakė, kad ,,dedam abu ir padegam butą“, tačiau šiuos nuteistojo teiginius paneigia nuteistojo V. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurių metu dalyvavo ir gynėjas. V. R. nurodė, kad Andrius grįždamas paėmė kirvį ir peilį, kirvį man, o peilį sau. Jis girdėjo, kad Andrius grasino papjauti ( t. 2, b.l. 8 ). Kitoje apklausoje V. R. nurodo, kad suprato, jog atėjo laikas nužudyti G., sakė A., kad reikia juos nužudyti ir važiuoti iš čia (t. 2, b.l. 13). Be to, savo parodymus apie įvykdytą nusikaltimą V. R. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t.2. b.l. 48 - 49). Ta aplinkybė, kad V. R. teisme pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad nebuvo susitarimo nužudyti, paneigia nuteistųjų atlikti tolimesni veiksmai. Nors nuteistieji iš anksto žodžiu ir nesitarė nužudyti M. G. ir V. G. , tačiau jų suderinti veiksmai rodo nuteistųjų vieningą tyčią nužudyti abu nukentėjusiuosius. V. R. paraginus nužudyti abu nukentėjusiuosius ir atnešti kirvį, A. M. atnešė kirvį ir padavė jį V. R. , V. R. padavė A. M. peilį. Kai V. R. smūgiavo kirviu M. G. į galvą, A. M. tuo metu laikė peilį įrėmęs V. G. į krūtinę, taip neleisdamas pastarajam ginti motinos, kuri kaip nustatyta byloje buvo silpnos sveikatos, pirmos grupės invalidė, vaikščiojo su ramentais. Teisme nukentėjusysis V. G. parodė, kad tuo metu, kai mamai buvo suduoti smūgiai kirviu į galvą, jis sėdėjo ant sofos, o A. M. buvo įrėmęs jam peilį. Jis negalėjo apginti motinos, nes vos tik pajudėdavo A. M. pakišdavo jam peilį (t. 4 b.l. 38). Be to, V. G. bandė peiliu durti V. G. į gyvybiškai svarbią kūno vietą – krūtinę, tačiau nesugebėjo padaryti mirtinų ar sunkių sužalojimų, padarydamas pjautines žaizdas, sukėlusias nežymų sveikatos sutrikdymą, kadangi V. G. pasipriešino, koja išspyrė A. M. iš rankų peilį ir nubėgo link durų. A. M. neigia padėjęs V. R. vytis V. G. ir kirviu kėsintis jį nužudyti, tačiau iš V. G. ir V. R. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jie patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 122-123, t. 2, b. l. 48-59) matyti, kad V. G. bėgant iš buto, jį vijosi ne tik V. R. su kirviu rankoje, bet ir A. M. , norėdamas neleisti V. G. pabėgti iš buto. Parodymų patikrinimo vietoje metu V. R. net parodė, kaip V. G. bandant atidaryti buto duris ir pabėgti, A. M. laikė pastarąjį apkabinęs per juosmenį. Šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu patvirtinęs V. G. teisme parodė neprisimenąs, ką veikė A. M. , kai nukentėjusysis bėgo iš buto, tačiau tai paaiškinama nukentėjusiojo sveikatos būkle bei išgyventu šoku ( t. 1 b. l. 102). V. R. ir A. M. bendri veiksmai bandant neleisti V. G. pabėgti iš buto, - V. R. kėsinantis nukentėjusiajam suduoti kirviu, rodo, kad atėmus gyvybę M. G. , tiek V. R. , tiek A. M. norėjo nužudyti ir V. G. , tačiau šio savo nusikalstamo kėsinimosi neįvykdė, nebaigė savo nusikalstamos veikos, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes, aktyviai pasipriešinęs V. G. pabėgo iš buto.
Nepagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, kad A. M. , įrėmęs peilį V. G. tarp šonkaulių, turėjo visas galimybes nužudyti nukentėjusįjį, jei būtų turėjęs tokį sumanymą, tačiau to nepadarė savo valia. A. M. nusikalstamo ketinimo nužudyti V. G. neįvykdė tik dėl to, kad V. G. aktyviai pasipriešino, išspyrė peilį A. M. iš rankų ir pabėgo. V. G. parodymus, kad jis išspyrė peilį A. M. iš rankų, patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas (b. t. 1, l. 4-24), kuriame nurodyta, kad kirvis rastas buto koridoriuje, o peilis – kambaryje.
Kolegija daro išvadą, kad tiek V. R. , tiek A. M. buvo nusikaltimo bendravykdytojai, todėl ir A. M. veika turi būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 2, 5 p.p., kaip pasikėsinimas nužudyti du žmones, M. G. ir V. G. , nužudant bejėgiškos būklės I grupės invalidę M. G. , gim. (duomenys neskelbtini).
Kadangi Vilniaus apygardos teismas neteisingai nustatė bylos aplinkybes, netinkamai kvalifikavo A. M. veiką, skundžiamas nuosprendis dėl neteisingo bylos aplinkybių nustatymo ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pakeistinas, A. M. veiką perkvalifikuojant iš BK 140 str. į BK 129 str. 2 d. 2, 5 p.p. Tokiu būdu konstatuojama, jog nusikalstama A. M. veika pasireiškė tuo, kad jis iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. R. , pasikėsino nužudyti du žmones - M. G. ir V. G. , nužudant dėl amžiaus ir fizinių ypatybių bejėgiškos būklės 1 grupės invalidę M. G. , gimusią (duomenys neskeltini), o būtent:
2003 m. kovo 10 d., apie 18 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kartu su V. R. , grasindami, jog nužudys M. G. ir V. G. bei padegs šių butą, sudavė V. G. du smūgius į galvą, padarydamas kraujosruvą kairio antakio pereinančią į kaktą bei kairio momenkaulio gumburo projekcijoje ir perbraukė pastarajam peiliu per gyvybiškai svarbų organą - kaklą, padarydamas pjautinę žaizdą. Po ko V. R. sudavė M. G. per galvą kočėlu ir perkirto peiliu pastarajai per plaštakos pirštus. V. R. paraginus nužudyti abu nukentėjusiuosius ir atnešti kirvį, A. M. atnešė kirvį ir padavė jį V. R. , V. R. padavė jam peilį. A. M. laikė rankoje peilį, nukreiptą į V. G. krūtinės pusę, taip atimdamas galimybę pastarajam pasipriešinti ir apginti nuo nužudymo savo motiną, kuri dėl amžiaus ir fizinių ypatybių buvo bejėgiškos būklės. Po ko V. R. V. G. akivaizdoje sudavė ne mažiau dvylika smūgių A. M. atneštu kirviu dėl savo amžiaus ir fizinių ypatybių esančiai bejėgiškos būklės M. G. į galvą - vieną į kairįjį momenkaulį, du į kairįjį momenkaulį - kaktinkaulį, vieną į pakaušį ir likusius į kaktikaulį, tuo padarydamas M. G. kirstinius galvos sužalojimus, pasireiškusius daugybinėmis kirstinėmis žaizdomis kaktos - smilkinio srityse su daugiaskeveldriniais kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiais bei smegenų suardymu, po ko nuo patirtų sužalojimų M. G. mirė. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką A. M. sudavė smūgį V. G. peiliu į krūtinę, po ko V. R. užsimojęs kirviu pasikėsino nužudyti V. G. , tačiau jis su V. R. savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes V. G. pasipriešino nustumdamas į šoną ir pabėgo iš buto.
Tokiu būdu A. M. bendrais veiksmais su V. R. nužudė bejėgiškos būklės M. G. ir pasikėsino nužudyti V. G. , t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 2 ir 5 p.p.
Nėra pagrindo apeliacinio skundo ribose A. M. padaryto nusikaltimo kvalifikuoti dar ir pagal 129 str. 2 d. 6 p., kaip padaryto itin žiauriai. Pažymėtina, kad ir prokurorė apeliacinės instancijos teismo posėdyje šioje dalyje skundo nepalaikė.
V. R. ir A. M. buvo kaltinami, to paties prašoma ir apeliaciniame skunde, itin žiauraus nužudymo požymį jiems inkriminuoti dėl to, kad M. G. buvo nužudyta sūnaus V. G. akivaizdoje, pastarajam sukėlus dideles dvasines kančias dėl motinos nužudymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punkte sakoma ,,nužudymas itin žiauriai gali būti pripažintas ir tada, kai nukentėjusysis nužudomas jo artimųjų akivaizdoje, taip sukeliant jiems dideles dvasines kančias. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą.“ Šioje byloje V. R. ir A. M. tyčia buvo ne nužudyti M. G. sūnaus V. G. akivaizdoje, taip sukeliant pastarajam dideles dvasines kančias, - o nužudyti vienu metu tiek M. G. , tiek V. G. . Ši nuteistųjų tyčia ir buvo realizuojama, nužudžius M. G. , A. M. tuo pačiu metu kėsinosi nužudyti V. G. , tačiau šiam pasipriešinus, nesugebėjo užbaigti sumanytos nusikalstamos veikos. Todėl A. M. nusikalstamoje veikoje nėra tyčinio nužudymo itin žiauriai sudėties požymio – subjektyviosios pusės būtino elemento – tyčios.
Skiriant bausmę A. M. atsižvelgiama į tai, kad nusikaltimą A. M. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Taip pat teismas atsižvelgia į tai, kad nuteistasis pats atvyko į tyrimo organus ir papasakojo apie padarytą nusikaltimą, anksčiau neteistas ir administracine tvarka nebaustas, yra jauno amžiaus, jo veika nusikaltimo padaryme nebuvo tokia intensyvi kaip kito bendrininko, todėl ir bausmė jam skiriama švelnesnė negu kitam nuteistajam.
Kita nuosprendžio dalis apeliacinio skundo ribose teisėta ir pagrįsta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 d. 1 p.
n u s p r e n d ž i a:
Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nuosprendį pakeisti:
A. M. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 2, 5 p.p., ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 ir 2 d.d., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 278 str. 1 d., ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio vykdymo dienos. Į paskirtą bausmės laiką įskaityti suėmime ir laisvės atėmimo bausmės vietoje išbūtą laiką nuo 2003 m. kovo 13 d. iki 2003 m. gruodžio 12 d. ir nuo 2004 m. balandžio 8 d. iki 2004 m. gruodžio 1 d.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Jonas Algimantas Venckus
Teisėjai: Violeta Ražinskaitė
Linas Šiukšta