Civilinė byla Nr. 3K-3-462/2010

                                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:        

                                                                                                        42.6; 6 1; 121.19.4 (S)                                                                                                                                                            

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Baltic Freight Services“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Baltic Freight Services“ ieškinį atsakovui ekspedicinei privačiai bendrovei „Instar Lodžistiks“ dėl papildomų nenumatytų išlaidų atlyginimo; trečiasis asmuo – ribotos atsakomybės bendrovė „UralAZavtocentr“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :                                              I. Ginčo esmė

 

            

Byloje kilo ginčas dėl papildomų nenumatytų išlaidų atlyginimo vykdant krovinių pervežimo sutartį. 2006 m. gegužės 31 d. šalys sudarė Transportinio ir ekspedicinio aptarnavimo eksporto, importo ir tranzito krovinių kombinuotų pervežimų metu sutartį. Pagal jos 1.2 punktą  atsakovas (užsakovas) paveda ieškovui (vykdytojas), o šis – užsakovo pavedimu ir lėšomis savo vardu užtikrinti (užsakovo naudai) krovinių, pervežamų priklausomai nuo konkrečios kombinuotos transportavimo grandies, parengtos kiekvienai krovinių partijai pervežti, jūros (įskaitant konteinerius), geležinkelių arba automobilių transporto NVS, Baltijos šalių ir kitų valstybių teritorijoje, transportinį ir ekspedicinį aptarnavimą (TEA). Kiekviena krovinio partija įforminama atitinkamu sutarties papildymu arba transportavimo paslaugų užsakymu, aprašant visas reikiamas pervežimo sąlygas, įkainius (tarifus), apmokėjimo terminus, kurie turi būti pasirašyti sutarties šalių prieš pradedant gabenti krovinius.

Ieškovas nurodė, kad 2006 m. lapkričio mėnesį atsakovas elektroniniu paštu pateikė jam užsakymą organizuoti stiklo krovinio pervežimą iš Honkongo į Baltarusiją krovinio gavėjui trečiajam asmeniui – ribotos atsakomybės bendrovei „UralAZavtocentr“. Jis užsakymą įvykdė ir už suteiktas paslaugas jam buvo sumokėta. Tačiau, vykdydamas šį užsakymą, jis patyrė papildomų nenumatytų išlaidų. Krovinys pervežti buvo pakrautas į kompanijai „CMA-CGM“ priklausančius konteinerius. Konteineriams su kroviniu atvykus į Klaipėdos uostą, jie buvo išsiųsti geležinkelio transportu į Baltarusiją. Paskirties vietoje krovinys buvo iš konteinerių iškrautas, o šie nustatytu terminu turėjo būti grąžinti į Klaipėdos uostą. Atsakovas neužtikrino konteinerių grąžinimo nustatytu terminu į Klaipėdos uostą, dėl to ieškovas privalėjo sumokėti 72 299,86 euro mokesčių (baudų) už konteinerių prastovą (jų grąžinimą ne laiku). Kadangi sutartyje šalys susitarė, kad atsakovas atlygina ieškovui papildomas nenumatytas išlaidas, kurias šis patyrė veikdamas atsakovo interesais ir sąskaita, tai jis turi sumokėti ieškovo patirtas išlaidas už konteinerių prastovą. Atsakovas nepagrįstai atsisako atlyginti šias išlaidas, teigdamas, kad pagal sutartį nebuvo šalių susitarimo dėl papildomų nenumatytų išlaidų apmokėjimo. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 72 299,86 euro (249 636,96 Lt) papildomų nenumatytų išlaidų ir 6 proc. procesinių palūkanų.

 

                     

                    II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

 

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Teismas nustatė, kad 2006 m. gegužės 31 d. sutartis yra bendro pobūdžio ir tam, kad ji būtų sudaryta ir galiotų šalims, turi būti atskiras transportavimo paslaugų užsakymas arba atitinkamai šalių įformintas sutarties papildymas (sutarties 1.2 punktas). Teismas nurodė, kad iš elektroninės formos užsakymo ginčo kroviniui pervežti matyti, jog užsakovas yra ne atsakovo įmonė, o kita su šia byla nesusijusi įmonė – bendrovė „United Transport System“. Teismas konstatavo, kad ieškovo ir atsakovo nesaistė sutartiniai teisiniai santykiai ir nekilo tarpusavio įsipareigojimų iš sutarties, todėl atsakovui neatsirado prievolės  atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad tarp atsakovo ir ieškovo susiklostė ginčo krovinio vežimo organizavimo santykiai. Teisėjų kolegija nurodė, kad sutartimi šalys sutarė, jog atsakovas, kaip užsakovas, paveda ieškovui, kaip vykdytojui, o šis – atsakovo pavedimu ir lėšomis savo vardu užtikrina (užsakovo naudai) krovinių, pervežamų priklausomai nuo konkrečios kombinuotos transportavimo grandies, parengtos kiekvienai krovinio partijai pervežti, jūros (įskaitant konteinerius), geležinkelių arba automobilių transportu NVS, Baltijos šalių ir kitų valstybių teritorijoje, transportinį ir ekspedicinį aptarnavimą. Be to, šalys susitarė, kad kiekviena krovinio partija bus įforminta atitinkamu sutarties papildymu arba transportavimo paslaugų užsakymu, aprašant visas reikiamas pervežimo sąlygas, įkainius (tarifus), apmokėjimo terminus, kurie turi būti pasirašyti abiejų šalių prieš pradedant gabenti krovinius (sutarties 1.2 punktas). Taigi šalys sudarė krovinių ekspedicijos sutartį, kuria ieškovas, kaip ekspeditorius, įsipareigojo savo vardu, tačiau atsakovo sąskaita organizuoti krovinių gabenimą (CK 6.824 straipsnis). Byloje kilo ginčas dėl papildomų nenumatytų išlaidų, kurios atsirado kompanijai „CMA-CGM“, pasitelktai vykdyti atsakovo pateiktą užsakymą, pritaikius baudas už konteinerių prastovą, atlyginimo Atsižvelgiant į tai, kad ekspeditorius veikia užsakovo sąskaita, susitarimas dėl konkrečių tarifų ir kitų krovinio vežimo sąlygų laikytinas esminiu – užsakovas turi žinoti, kiek jis turės mokėti už vežimo, ekspedijavimo paslaugas ir kita, kas susiję su krovinio vežimu. Pagal sutarties 1.2 punktą šalys aiškiai susitarė, kad kiekvienai krovinio partijai dar iki jos vežimo pradžios turi būti pasirašytas atskiras susitarimas, kuriame būtų nustatyta visos reikiamos pervežimo sąlygos, įkainiai bei apmokėjimo terminai. Iš byloje esančių užsakymų ir šalių tarpusavio bendravimo elektroniniu paštu matyti, kad šalys nesusitarė, jog atsakovas padengs ieškovui išlaidas  už konteinerių prastovą. Šalys tarpusavio sutartimis sukuria teises ir pareigas tik viena kitai ir jokiu būdu ne tretiesiems asmenims (CK 6.154 straipsnis, 6.189 straipsnio 1 dalis). Išimtis – sutartys trečiojo asmens naudai, tačiau trečiasis asmuo gali įgyti tik teises, bet pareigos jam negali būti nustatytos (CK 6.191 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad nei pagal sutartį, nei pagal važtaraščiuose įtvirtintus duomenis atsakovas neįsipareigojo nei ieškovui, nei jūros ar geležinkelio vežėjams atlyginti nuostolius už konteinerių prastovą. Dėl to ieškovo sutartimi su trečiaisiais asmenimis prisiimtas įsipareigojimas mokėti baudas už konteinerių prastovą laikytinas veikimu savo rizika, už kurią atsakovas neatsakingas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas teigė, jog informavo atsakovą elektroniniu paštu apie konteinerių grąžinimo taisykles ir taikomas sankcijas už jų prastovą, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų jis nepateikė (CPK 178 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atmetė ieškinį.

                                   

                            

                           III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193, 6.196 straipsnius, pažeidė CPK 331, 185 straipsnius, dėl šių teisės normų taikymo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl CPK 331 straipsnio pažeidimo. Kasatorius ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodė, kad, nors šalių sudarytoje sutartyje aiškiai nenustatyta atsakovo pareigos atlyginti kasatoriui papildomas nenumatytas išlaidas, tačiau šia sutartimi šalys susitarė, jog atsakovas privalo atlyginti kasatoriui papildomas nenumatytas išlaidas, kurias šis patyrė veikdamas atsakovo interesais ir sąskaita bei vykdydamas atsakovo užsakymus. Šią poziciją kasatorius grindė CK 6.196 straipsnio pagrindu, kuriame nustatyta, jog sutarties sąlygos gali būti aiškiai nurodytos arba numanomos. Atsakovo pareiga atlyginti papildomas nenumatytas išlaidas šalių sutartyje yra numanoma sąlyga. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nutartyje nepasisakė dėl šių teisinių kasatoriaus argumentų, taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, įpareigojančios teismą pasisakyti dėl kiekvieno šalies nurodyto ar pateikto argumento ar aplinkybės. Dėl to teismo nutartis yra be motyvų ar sutrumpintų motyvų, ir tai yra absoliutus teismo nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

2. Dėl CK 6.193, 6.196 straipsnių netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šalių sudarytą sutartį ir spręsdamas dėl atsakovo pareigos atlyginti kasatoriaus patirtas papildomas nenumatytas išlaidas, nepagrįstai rėmėsi vien tik pažodiniu sutarties aiškinimu, taip pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles ir nukrypo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šiuo klausimu praktikos. Teismas sprendė, kad šalių nebuvo sutarta, jog atsakovas atlygins kasatoriui išlaidas, susijusias su konteinerių prastova (pavėluotu jų grąžinimu). Teismas neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad atsakovo pareiga atlyginti papildomas nenumatytas išlaidas sutartyje yra numanoma (CK 6.196 straipsnio 2 dalis). Sutarties 1.2 punkte nustatyta, kad atsakovas paveda kasatoriui, o kasatorius įsipareigoja savo vardu ir atsakovo interesais bei jo sąskaita vykdyti bei užtikrinti atsakovo krovinių pervežimą-ekspedijavimą. Sąvoka „atsakovo sąskaita“ būtent ir patvirtina, kad atsakovas privalo atlyginti kasatoriaus išlaidas, kurias šis patyrė vykdydamas sutartį. Sutarties 2.1.5 punkte nustatyta kasatoriaus pareiga atsakovo interesais imtis būtinų veiksmų, skirtų sklandžiam krovinio pervežimui užtikrinti, o sutarties 2.1.12 – atlikti visus būtinus atsiskaitymus su transporto įmonėmis, administracijomis ir valstybinėmis įstaigomis, susijusiomis su krovinio pervežimu. Akivaizdu, kad šių prievolių vykdymas yra susijęs su kasatoriaus patiriamomis papildomomis išlaidomis, kurios kiekvienu atveju negali būti aptartos sutarties šalims pateikiant ir priimant užsakymus krovinių pervežimui ir jo organizavimui. Šalys yra pelno siekiantys juridiniai asmenys, todėl būtų visiškai neprotinga teigti, kad kasatorius, sudarydamas sutartį, galėtų prisiimti papildomų nenumatytų išlaidų atsiradimo riziką, kuri išimtinai priklauso nuo atsakovo. Remiantis protingumo ir sąžiningumo principais, šios išlaidos turėtų būti atlygintos atsakovo. Be to, teisingumo principas reikalauja, kad asmuo turi teisę į būtinų ir nenumatytų išlaidų, patirtų veikiant kito asmens interesais, atlyginimą. Tai patvirtina panašius civilinius santykius reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (CK 2.151, 6.233, 6.720, 6.761 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino šalių sudarytą sutartį bei padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas neprivalo atlyginti kasatoriaus patirtų papildomų nenumatytų išlaidų.

3. Dėl CPK 185 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis informavo atsakovą apie konteinerių grąžinimo taisykles ir taikomas už pavėluotą jų gražinimą sankcijas, prieštarauja byloje esantiems įrodymams.  Pirmą šios aplinkybės atsakovas niekada neneigė ir neginčijo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kasatorius informavo atsakovą elektroniniu paštu apie konteinerių grąžinimo į Klaipėdos uostą taisykles ir taikomas sankcijas už naudojimąsi jais ilgesnį nei nustatytą laiką. Elektroniniame laiške (T. 2, b. l. 161) atsakovo atstovas I. M. patvirtino, kad atsakovas buvo supažindintas su galiojančiomis taisyklėmis ir konteinerių linijos tarifais, t. y. su konteinerių grąžinimo į Klaipėdos uostą taisyklėmis ir konteinerius suteikusios kompanijos taikomais mokesčiais už pavėluotą jų grąžinimą.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad:

1) kasatorius abstrakčiai teigia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, ir nepateikė teisinių argumentų dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo;

2) kasatorius, atkartodamas sutarties 1.2 , 2.1.5 punktus, iškreipė jų turinį. Sutarties 1.2 punkto antrojoje sąlygoje aiškiai nurodyta, kad kiekviena krovinio partija įforminama atitinkamu sutarties papildymu arba transportavimo paslaugų užsakymu, aprašant visas reikiamas pervežimo sąlygas, įkainius (tarifus), apmokėjimo terminus. Taigi atsakovas privalėtų atlyginti kasatoriaus išlaidas tik tuo atveju, jei jos būtų nurodytos ir aptartos pasirašytame sutarties papildyme arba užsakyme aprašant pervežimo sąlygas, įkainius (tarifus) ir apmokėjimo terminus. Be to, pagal CK 6.71, 6.72 straipsnius dėl netesybų (baudų) dydžio ir mokėjimo privalu susitarti tik raštu, todėl vien dėl to jų priteisimas iš atsakovo negalimas. Pagal sutarties 2.1.5 punktą vykdytojas užsakovo naudai atlieka visus veiksmus, kad krovinys būtų gabenamas be kliūčių, nuolat stebi jo judėjimą, informuoja užsakovą apie krovinio vietą, atlieka riedmenų paiešką. Taigi tinkamas krovinio gabenimas nesusijęs su neaptartomis ir atsakovui nežinomomis neprotingo dydžio papildomomis išlaidomis (baudomis), kurių kasatorius ne tik kad nesuderino su atsakovu, bet ir neinformavo apie tai atsakovo. Sutarties 2.1.12 punkto prievolių vykdymas yra susijęs su įkainiais (tarifais) ir kitomis sąlygomis, kurios, remiantis sutarties 1.2 punktu, kiekvienu atveju turėjo būti įformintos sutarties papildymu ar užsakymu. Neprotingų išlaidų atsiradimo rizika išimtinai priklauso nuo kasatoriaus, nes, remiantis sutarties 2.1.1 punktu, vykdytojas atrenka kokybiškiausią, patikimiausią ir taupiausią maršrutą ir krovinių pervežimo būdą;

3) šalių elektroninio susirašinėjimo metu (T 2, b. l. 161) nėra atsakovo atstovo I. M. patvirtinimo, kad atsakovas buvo supažindintas su galiojančioms taisyklėmis ir konteinerių linijos tarifais. Atsakovo atstovas patvirtino, kad su atsakovu nesuderinta pakeista gabenimo kaina ir kad supažindinimas su taisyklėmis ir konteinerių linijos tarifais buvo pradėtas atgaline data, t. y. jau po prastovos fakto.

 

   Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :                 

 IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

    Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies taikymo

 

Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartyje ar sprendime turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Motyvų apeliacinės instancijos teismo sprendime (nutartyje) nebuvimas yra absoliutus tokio procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas; 340 straipsnio 5 dalis)

Pasisakydamas dėl nurodytų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendime (nutartyje) privalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai, apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. Baltakio individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. ir kt. v. J. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-429/2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“; bylos Nr. 3K-3-231/2008; kt.).

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmes į tai kad, plėtodamas savo praktiką bylose, kuriose pasisakoma dėl teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą (nutartį) ir tokią pareigą reglamentuojančių procesinių normų pažeidimo padarinių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K.. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šalys sutartyje aiškiai susitarė dėl pervežimo įkainių, o kitų įrodymų, patvirtinančių vėlesnį šalių susitarimą dėl papildomų išlaidų atlyginimo, byloje nėra. Tokių teismo argumentų negalima laikyti išsamiais, nes teismas iš dalies neanalizavo apeliacinio skundo argumentų dėl CK 6.196 straipsnio 2 dalies taikymo, t. y. ar 2006 m. gegužės 31 d. ekspedijavimo sutartyje šalys, aiškiai neišreikšdamos, bet, atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, susitarė dėl papildomų išlaidų atlyginimo (numanomos sutarties sąlygos). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su kasatoriumi, kad apeliacinės instancijos teismas, išsamiai nepasisakydamas dėl visų ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su numanomos sąlygos nustatymu, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį, tačiau ar šis pažeidimas turėjo esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį gali būti nustatyta tik išanalizavus kasacinio skundo argumentus dėl CK 6.196 straipsnio taikymo.

 

Dėl CK 6.196 straipsnio 2 dalies taikymo, papildomų išlaidų pagal ekspedijavimo sutartį prigimties ir ekspeditoriaus reikalavimo teisinio kvalifikavimo

 

Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad pagal ekspedijavimo sutartį dėl papildomų išlaidų atlyginimo šalys susitarė numanoma sutarties sąlyga (CK 6.196 straipsnis). Numanoma sutarties sąlyga nustatoma atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (CK 6.196 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad tokios sąlygos turinio nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010). Tačiau kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas taikė sutarties numanomas sąlygas reglamentuojančias teisės normas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

CK 6.196 straipsnio 1 dalyje išskiriamos dvi sutarties sąlygų rūšis: aiškiai sutartyje nurodytas ir numanomas. Pastarųjų sąlygų ypatumas ir yra tas, kad dėl jų šalys aiškiai nėra susitarusios nei žodžiu, nei raštu, tačiau jas turi omenyje. Teismas, spręsdamas, ar numanoma sąlyga egzistuoja, turi vadovautis objektyviuoju kriterijumi, t. y. ar analogiški šalims protingi asmenys tokiomis aplinkybėmis būtų susitarę dėl tokios sąlygos. Nustatant numanomos sąlygos turinį atsižvelgiama į sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (CK 6.196 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus argumentų analizei dėl numanomos sąlygos ekspedijavimo sutartyje atlyginti papildomas išlaidas egzistavimo svarbu yra išsiaiškinti, kas gali būti laikoma papildomomis išlaidomis esant ekspedijavimo sutartiniams santykiams, nes šis klausimas yra susijęs su sutarties esme, kaip kriterijumi nustatant numanomos sąlygos turinį (CK 6.196 straipsnio 2 dalis), todėl teisėjų kolegija pasisako dėl sutartinių ekspedijavimo santykių specifikos, kiek tai yra susiję su kasacinio nagrinėjimo dalyku.

Krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu (CK 6.824 straipsnio 3 dalis). Aplinkybė, kad ekspeditorius teikia ar organizuoja sutartyje numatytas paslaugas užsakovo lėšomis, a priori  nereiškia, kad bet kokios ekspeditoriaus patirtos išlaidos vykdant ekspedijavimo sutartį turi būti atlyginamos. Tokios išlaidos, priklausomai nuo aplinkybių, teisiškai gali būti kvalifikuojamos skirtingai.

Pirma, tai gali būti išlaidos, kurios nebuvo numatytos sudarant sutartį, tačiau dėl kurių ekspeditorius ir užsakovas susitarė jau vykdydami sutartį. Susitarimas dėl tokių išlaidų gali būti vertinamas kaip pradinės ekspedicijos sutarties pakeitimas ar papildymas, tačiau nagrinėjamo ginčo kontekste detalesnė tokių išlaidų kvalifikavimo analizė nėra reikšminga, nes ginčo šalys tokio susitarimo nebuvo pasiekusios, todėl teisėjų kolegija dėl jo daugiau nepasisako.

Antra, ekspeditoriaus patirtos išlaidos vykdant ekspedijavimo sutartį gali būti kvalifikuojamos kaip ekspeditoriaus nuostoliai, patirti dėl to, kad užsakovas nevykdė ar netinkamai vykdė ekspedijavimo sutartį. Vertinant ekspeditoriaus patirtas išlaidas šiuo aspektu svarbi yra CK 6.824 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos ekspedicijos sutarties sampratos analizė. Minėta, kad pagal šią sampratą ekspeditorius teikia arba organizuoja sutartyje numatytas paslaugas užsakovo lėšomis. Ši esminė ekspedicijos sutarties savybė suponuoja ekspeditoriaus pareigą veikti naudingiausiomis užsakovui sąlygomis pagal jo nurodymus, o kai šių nėra, – pagal įprastos verslo praktikos reikalavimus. Kartu tai reiškia ekspeditoriaus pareigą informuoti užsakovą apie visas aplinkybes, kurios turi reikšmės užsakovo išlaidoms, nebent tokios aplinkybės buvo žinomos arba turėjo būti žinomos užsakovui. Savo ruožtu užsakovui paprastai yra žinoma, kad, vykdydamas pagal ekspedicijos sutartį prisiimtas pareigas, ekspeditorius savo vardu yra sudaręs būtinas sutartis su trečiaisiais asmenimis. Pagal tokias sutartis prisiimtiems ekspeditoriaus įsipareigojimams tiesioginę reikšmę gali turėti užsakovo veiksmai ar neveikimas, todėl užsakovas pagal ekspedijavimo sutartį turi elgtis taip, kad savo veiksmais (ar neveikimu) nepadarytų nuostolių ekspeditoriui. Pavyzdžiui, išlaidos dėl to, kad užsakovas nustatytu terminu, apie kurį jį buvo informavęs ekspeditorius arba apie kurį jis žinojo ar turėjo žinoti, negrąžino konteinerių, galėtų būti kvalifikuotinos ekspeditoriaus nuostoliais kaip civilinės atsakomybės forma. Tokie užsakovo veiksmai galėtų būti įvertinti kaip iš sutarties kilusios prievolės neįvykdymas, t. y. neteisėti užsakovo veiksmai (CK 6.205 straipsnis; 6.246 straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad užsakovas netinkamai vykdė sutartį svarbu būtų nustatyti nuostolius bei priežastinį ryšį kaip sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas. Ekspedijavimo sutartis sudaroma verslo tikslais, todėl kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga nėra teisiškai reikšminga (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Be to, sutartinės civilinės atsakomybės taikymui reikšmingos ir kitos CK šeštosios knygos XXII skyriaus antrame skirsnyje išdėstytos  taisyklės.

Trečia, ekspeditoriaus patirtos išlaidos teisiškai galėtų būti kvalifikuotos kaip papildomos išlaidos, atlygintinos pagal ekspedijavimo sutarties numanomą sąlygą net ir tada, kai šalys dėl tokių išlaidų aiškiai nebuvo susitarusios. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokiomis gali būti kvalifikuojamos tik papildomos savo prigimtimi išlaidos, t. y. neaptartos sutartyje išlaidos, kurių šalys protingai negalėjo numatyti sudarydamos sutartį, nepriklausančios nuo šalių elgesio vykdant sutartį bei susijusios su krovinio gabenimo procesu nuo išsiuntimo iki paskirties vietos ir būtinos tam, kad ekspedicijos sutartis būtų įvykdyta. Sprendžiant, ar šalys numanomai susitarė dėl papildomų išlaidų atlyginimo, turi būti vadovaujamasi CK 6.196 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, įskaitant ir tai, kaip šalys susitarė dėl ekspedicijos sutarties kainos. Pavyzdžiui, susitarimas dėl konkretaus atlyginimo, į kurį įeina ir visos krovinio gabenimo išlaidos, gali būti (tačiau ne visuomet) požymis, kad papildomų išlaidų riziką prisiėmė ekspeditorius. Minėta, numanomos sąlygos nustatymas yra fakto klausimas, todėl kasacinis teismas nepasisako dėl šioje byloje nagrinėjamos ekspedicijos sutarties turinio. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.196 straipsnį, nes nepagrįstai laikė, kad papildomas išlaidas šalys turi aiškiai aptarti sudarydamos ekspedijavimo sutartį ar vėliau. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį tik tuo atveju, jeigu jis turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas; 359 straipsnio 3 dalis). Kasatorius savo ieškiniu reikalauja priteisti išlaidas, kurias šis patyrė dėl to, kad atsakovas laiku negrąžino konteinerių. Šios išlaidos negali būti kvalifikuotos kaip papildomos, nes jos siejamos su užsakovo neveikimu vykdant ekspedijavimo sutartį, t. y. kad užsakovas nustatytais terminais negrąžino konteinerių. Tokių išlaidų atlyginimo (ar neatlyginimo) klausimas galėtų būti sprendžiamas taikant civilinės atsakomybės taisykles.

Pažymėtina, kad reikalavimas priteisti papildomas išlaidas materialine teisine prasme skiriasi nuo reikalavimo atlyginti nuostolius. Kreditoriaus teisės esant sutartiniams santykiams gali būti ginamos įvairiais bendrosiose ir specialiosiose sutarčių teisės normose numatytais kreditoriaus teisių gynimo būdais. Pavyzdžiui, nagrinėjamos bylos kontekste reikšmingos bendrosios normos įtvirtina kreditoriaus teisę reikalauti įvykdyti sutartį natūra (CK 6.213 straipsnis), sustabdyti priešpriešinį vykdymą (CK 6.207 straipsnis), reikalauti nuostolių, palūkanų ar netesybų atlyginimo (CK 6.256 straipsnis; 6.261 straipsnis), nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnis), įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis). Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis teisių gynimo būdus, jeigu bendrą taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis. Tačiau kiekvienas iš jų yra savarankiškas, todėl, priklausomai nuo to, kokį savo teisių gynimo būdą pasirinko kreditorius, byloje nustatytinos aplinkybės gali visiškai ar iš dalies skirtis. Reikalavimas atlyginti papildomas išlaidas yra grindžiamas sutartimi ir savo prigimtimi yra reikalavimas įvykdyti piniginę prievolę natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju ieškovas privalo įrodyti, kad papildomų išlaidų atlyginimas buvo sulygtas sutartimi (aiškiai išreikšta ar numanoma sąlyga), taip pat tai, kad ieškovo patirtos išlaidos yra papildomos savo prigimtimi. Tuo tarpu reikalavimas atlyginti nuostolius yra grindžiamas sutarties pažeidimo (neįvykdymo) faktu ir yra savarankiškas kreditoriaus teisių gynimo būdas. Tokiu atveju kreditorius turi įrodyti ekspedicijos sutarties neįvykdymo faktą, nuostolius ir priežastinį ryšį kaip civilinės atsakomybės sąlygas. Kokiu būdu ginti savo teises, pasirenka kreditorius teikdamas ieškinį ir nurodydamas ieškinio pagrindą bei dalyką, kurie savo ruožtu nustato teisminio nagrinėjimo ribas. Iš ieškovo pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo numanomą sąlygą ir reikalavo papildomų išlaidų atlyginimo, tačiau nereiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo ir neįrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygų. Kad ieškovas nereiškia reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, patvirtino ir jo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (T. 1, b. l. 286). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neanalizuoja apskųstos nutarties teisėtumo civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektu.

 

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimai neturėjo reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui, todėl nėra pagrindo jos naikinti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas; 359 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama galioti, tačiau naujais, šioje nutartyje išdėstytais motyvais.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatoriaus atsakovui priteisiamos jo kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos. (CPK 93, 98 straipsniai). Atsakovas pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą sumokėjo advokatui 6200 Lt. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę paslaugą maksimalaus dydžio. Rekomendacijų 8.14 punkte nustatyta, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą taikytinas koeficientas – 2, kurio pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Taigi šiuo atveju maksimalus užmokesčio dydis yra 1600 Lt (MMA – 800 Lt x 2). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla nebuvo itin sudėtinga, advokato darbo ir laiko sąnaudos surašant atsiliepimą nebuvo didelės, prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį mažina iki 1000 Lt (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Iš kasatoriaus į valstybės biudžetą priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1  punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Baltic Freight Services“ (įmonės kodas 1155211) atsakovui ekspedicinei privačiai bendrovei „Instar Lodžistiks“ (įmonės kodas 690000910) 1000 (vieną tūkstantį) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Priteisti  iš ieškovo UAB „Baltic Freight Services“ (įmonės kodas 1155211) į valstybės biudžetą  67,70 Lt ( šešiasdešimt septynis litus 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                      Egidijus Baranauskas

 

 

 

                                                                                                                             Gražina Davidonienė

 

 

 

                                                                                                                             Česlovas Jokūbauskas