Civilinė byla Nr. e2A-129-601/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00530-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.2.1; 2.6.26.; 2.6.27.; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2

(S)

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transartas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3979-1070/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prime logistics center“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transartas“ dėl baudos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Prime logistics center“ padavė Kauno apylinkės teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Transartas“ 5 000 Eur baudą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovė nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2019 m. rugsėjo mėn. buvo susiklostę teisiniai transportavimo paslaugų santykiai, kurių pagrindu atsakovė perveždavo ieškovės pakrautus trečiųjų asmenų krovinius, o ieškovė sumokėdavo atsakovei už suteiktas paslaugas. Tarp ieškovės ir atsakovės pasirašytose Krovinio pervežimo sutartyse buvo numatyta sąlyga, kad atsakovė įsipareigoja neteikti jokių tiesioginių komercinių pasiūlymų ieškovės klientams artimiausius 12 mėnesių po užsakymo; bauda už šios sąlygos pažeidimą – 5 000 Eur. Tačiau atsakovė šiurkščiai pažeidė pasirašytas su ieškove sutartis, neteisėtai perviliojusi ieškovės ilgametį klientą. Ieškovė kiekvieną mėnesį savo klientui „Armorgard Ltd“ organizuodavo vidutiniškai 2-3 vežimus ir gaudavo už tai tarpininkavimo mokestį, paskutinis vežimas buvo 2019 m. gegužės 6 d., t. y. po to, kai atsakovė, pažeisdama sutarties sąlygas, pasiūlė ieškovės klientui „Armorgard Ltd“ tiesiogines vežimo paslaugas, ieškovės ir jos klientės „Armorgard Ltd“ bendradarbiavimas nutrūko. O tai, kad atsakovė pervežimo paslaugas ieškovės klientei suteikė per UAB „Vildeta“, nepaneigia fakto, kad atsakovė pažeidė sutarties sąlygas. Priešingai, tokiu pačiu principu, kai gamintoja UAB „Vildeta“ ieškojo krovinio pervežėjo užsakovui „Armorgard Ltd“, pervežimo paslaugos buvo vykdomos ir ieškovei bendradarbiaujant su klientu „Armorgard Ltd“. Pagal gamintojos UAB „Vildeta“ užklausą ieškovė tarpininkaudavo ieškodama vežėjo, t. y. krovinio pervežimui samdydavo atsakovę. Atsakovė žinojo šias aplinkybes, todėl tuo ir pasinaudojo, siūlydama savo pervežimo paslaugas ieškovės klientui „Armorgard Ltd“ per gamintoją UAB „Vildeta“. Taigi, atsakovė pažeidė sutartyse numatytą sąlygą neteikti tiesioginių komercinių pasiūlymų ieškovės klientams, todėl turi sumokėti 5 000 Eur baudą.

3.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko, teigė, kad ieškovė klaidingai interpretuoja Krovinio pervežimo sutarties sąlygas. Anot atsakovės, byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad atsakovė būtų pateikusi tiesioginį komercinį pasiūlymą ieškovės klientui „Armorgard Ltd“ ar būtų gavusi tiesioginį užsakymą iš jo. Ieškovės pateiktame tarptautinių krovinių transportavimo važtaraštyje siuntėju nurodyta UAB „Vildeta“, kuri ir pateikė užsakymą atsakovei pervežti krovinį. Važtaraštyje nurodyta, kad krovinys bus iškraunamas Castle Trading Estate. Susitarus dėl krovinio pervežimo su UAB „Vildeta“, atsakovės buvo paprašyta išrašyti sąskaitą tiesiogiai „Armorgard Ltd“. Tačiau tiesioginis atsakovės užsakovas buvo ne ieškovės klientas „Armorgard Ltd“, bet UAB „Vildeta“. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista Krovinio pervežimo sąlyga dėl tiesioginių komercinių pasiūlymų pateikimo. Be to, atsakovė pastebėjo, kad ieškovė bendradarbiavo su „Armorgard Ltd“ nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2019 m. gegužės 6 d., todėl 2018 metais atsakovės įvykdytas vienkartinis vežimas ir tiesiogiai išrašyta sąskaita „Armorgard Ltd“ nedarė ir negalėjo padaryti įtakos ieškovės ir „Armorgard Ltd“ tiesioginiam bendradarbiavimui, t. y. ieškovės ir „Armorgard Ltd“ bendradarbiavimas vyko ir po atsakovės krovinio pervežimo. Juolab, kad „Armorgard Ltd“ mokėjo ieškovei už suteiktas paslaugas 2 500 Eur, o atsakovė už krovinio pervežimą „Armorgard Ltd“ 2019 m. vasario 5 d. išrašė sąskaitą dėl 2 600 Eur sumos sumokėjimo. Todėl nelogiška, kad ieškovės klientė rinktųsi brangesnes paslaugas teikiantį tiesioginį vežėją, kas neleidžia daryti išvados, jog ieškovės ir „Armorgard Ltd“ bendradarbiavimas nutrūko būtent dėl atsakovės kaltės. Kita vertus, atsakovė atkreipė dėmesį, kad Krovinio pervežimo sutartis rengė ieškovė, o atsakovė prisijungė prie šios sutarties, todėl visos neaiškios sąlygos turi būti aiškinamos atsakovės naudai. Šalys neaptarė, kas yra tiesioginis komercinis pasiūlymas, t. y., kad negalima vykdyti užsakymų per UAB „Vildeta“. Nepaisant to, atsakovė taip pat akcentavo, kad ieškovė, žinodama, jog atsakovė atliko pervežimus „Armorgard Ltd“, ir toliau teikė užsakymus atsakovei, t. y. bendradarbiavimas tarp šalių vyko iki 2019 m. rugsėjo 3 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino, t. y. priteisė ieškovei UAB „Prime logistics center“ iš atsakovės UAB „Transartas“ 5 000 Eur baudą, o taip pat – 1 782,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Teismo vertinimu, nors šalių sudarytose Krovinių pervežimo sutartyse nebuvo įvardijamas konkretus ieškovės klientas, kuriam buvo draudžiama teikti atsakovės tiesioginius komercinius pasiūlymus 12 mėnesių po ieškovės užsakymo, šis klientas buvo numanomas iš šalių sutartinių santykių praktikos. Be to, anot teismo, nagrinėjamu atveju neturi lemiamos reikšmės tai, kas inicijavo sutartinius santykius dėl atsakovės paslaugų vežant krovinį „Armorgard Ltd“, t. y. reikšminga tai, kad atsakovė suteikė šias paslaugas be ieškovės žinios du kartus, UAB „Vildeta“ darbuotojui tiesiogiai kreipusis dėl krovinio pervežimo į iškrovimo vietą, kurios adresas – (duomenys neskelbtini), UK. Teismas sutiko su atsakovės atstovų teiginiu, kad jie galėjo nežinoti apie tai, jog vežimo paslaugas UAB „Vildeta“ darbuotojo užsakymu teikia iš tikrųjų ne UAB „Vildeta“, bet „Armorgard Ltd“ po pirmojo vežimo, t. y. 2018 m. rugsėjo mėn. Tačiau, kaip po pirmojo vežimo UAB „Vildeta“ paprašė perrašyti sąskaitą įmonės, kurios buveinės adresas sutampa su 2018 m. rugpjūčio 16 d. Krovinio pervežimo sutartyje nurodytu krovinių iškrovimo vietos adresu, vardu, atsakovės darbuotojas turėjo suprasti, kad ieškovės klientas, kuriam draudžiama teikti tiesioginius komercinius pasiūlymus, buvo būtent „Armorgard Ltd“. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovė, sutikdama du kartus pervežti UAB „Vildeta“ darbuotojo prašymu krovinius „Armorgard Ltd“ po analogiško ieškovės Krovinio pervežimo sutarties–užsakymo, nesuėjus 12 mėnesių, veikė nesąžiningai ir pažeidė Krovinio pervežimo–užsakymo sutarties sąlygą neteikti tiesioginių komercinių pasiūlymų ieškovės klientei 12 mėnesių po ieškovės užsakymo įvykdymo, kas reiškia, jog reikalavimas dėl baudos (sutartinių netesybų) priteisimo yra pagrįstas.

6.       Teismas nustatęs, kad atsakovė neginčijo baudos dydžio, nenurodė, kad ji yra akivaizdžiai per didelė ir neadekvati, bei patvirtino, kad Krovinio pervežimo sutartys buvo pasirašytos atsakovės atstovo, sprendė, kad abi šalys laikė tokio dydžio baudą teisingu ir adekvačiu galimų ieškovės nuostolių atlyginimo užtikrinimu dėl Krovinio pervežimo sutartyje numatyto pažeidimo. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės gauta dėl padarytų sutarties pažeidimų nauda (5 100 Eur) iš esmės atitinka prašomos priteisti baudos dydį. Dėl šių aplinkybių visumos, teismo nuomone, nebuvo pagrindo mažinti iš atsakovės priteistinos baudos dydžio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Transartas“ apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Prime Logistics Center“ ieškinį atmesti. Apeliantė taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, į teismo posėdį kviesti liudytoju UAB „Vildeta“ vadybininką A. M. ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

7.1.                        Pirmosios instancijos teismas plečiamai aiškino tiesioginio komercinio pasiūlymo sąvoką, kai ši sąvoka Krovinio pervežimo sutartyje buvo apibrėžta gana aiškiai, dėl ko pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, kadangi nesant jokių įrodymų byloje apie tiesioginio komercinio pasiūlymo ieškovės klientui „Armorgard Ltd“ davimą, sprendime padarė išvadą, jog toks pasiūlymas, kad ir netiesiogiai, atsakovės esą buvo duotas, nors jokie byloje esantys įrodymai to nepatvirtina, o priešingai, tik paneigia šią teismo padarytą išvadą;

7.2.                        Pirmosios instancijos teismas, esant ginčui tarp šalių dėl Krovinio pervežimo sutarties sąlygų, kai jose nebuvo konkrečiai apibrėžta situacija, kaip elgtis atsakovei, kai ši gauna užsakymą ne iš ieškovės, o iš kito asmens, tačiau krovinį turi nugabenti ieškovės klientui, Krovinio pervežimo sutarties sąlygas aiškino atsakovės nenaudai ir tokiu būdu nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos aiškinant prisijungimo būdu sudarytas sutartis;

7.3.                        Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga tai, jog ieškovės ir jos kliento „Armorgard Ltd“ santykiai nutrūko ne dėl atsakovės kaltės, ar kad nėra įrodymų apie ieškovės tiesiogiai patirtus nuostolius dėl vienkartinių atsakovės užsakymų tiesiogiai UAB „Vildeta“ įvykdymo;

7.4.                        Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Krovinio pervežimo sutarties sąlygas, turėjo atsižvelgti į šalių tikrąją valią sudarant minėtą sutartį ir šalių elgesį vykdant šią sutartį bei elgesį po tariamo sutarties pažeidimo;

7.5.                        Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą ir dėl baudos dydžio. Vien tai, kad atsakovė šiuo atveju neginčijo pačios baudos dydžio, savaime nereiškia, jog bauda Krovinio pervežimo sutartyje yra adekvati ir akivaizdžiai ne per didelė. Atsakovė pažymi, kad pirmosios instancijos teisme neginčijo pačios baudos dydžio dėl to, kad apskritai nesutiko su baudos jai skyrimu, t. y. nuolat tvirtino, jog Krovinio pervežimo sutarties sąlygų nepažeidė;

7.6.                        Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino koks buvo Krovinio pervežimo sutartyje įtvirtintas baudos tikslas. O būtent, jog bauda Krovinio pervežimo sutartyje buvo numatyta tikslu kompensuoti galimus ieškovės, kaip tarpininkės krovinio pervežime, nuostolius šiai praradus klientus, kuriuos persivilioja vežėjai, tiesiogiai teikdami pervežimo paslaugas ir tokiu būdu apeinant tarpininkavimo mokestį, t. y. kompensuoti ieškovės netekimus, susijusius su galima konkurencija. Tačiau ieškovė jokių nuostolių dėl atsakovės įvykdytų dviejų pervežimų, kuriuos užsakė UAB „Vildeta“, nepatyrė ir toliau bendradarbiavo su savo klientu, kuriam buvo pristatyti kroviniai;

7.7.                        Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės gauta dėl padarytų sutarties pažeidimų nauda (5 100 Eur) iš esmės atitinka prašomos priteisti baudos dydį. Atsakovė pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog tuos du vienkartinius užsakymus, kuriuos UAB „Vildeta“ pateikė atsakovei, būtų ketinusi bei galėjusi vykdyti ieškovė ir būtent dėl to būtų gavusi 5 100 Eur pajamų. Kadangi tarpininkavimo mokestis vidutiniškai siekia apie 100 Eur, reikėtų atlikti net apie 50 neteisėtų pervežimų ieškovės klientams, jog ieškovė dėl to patirtų 5 100 Eur nuostolių. Todėl akivaizdu, jog Krovinio pervežimo sutartyje numatyta 5 000 Eur bauda yra per didelė ir neadekvati bei neproporcinga vertinant padarytą vieną vienkartinį pervežimą, esą kurio atsakovė negalėjo atlikti, nes tai prieštaravo Krovinio pervežimo sutarčiai;

7.8.                        Pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino, ar Krovinio pervežimo sutartį pasirašę asmenys – įmonių vadybininkai, turėjo reikiamus įgaliojimus sudaryti tokio pobūdžio sutartį joje numatant tokias dideles netesybas. Kaip antai, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą net ir bendrovės vadovo teisė sudaryti tam tikrus sandorius yra ribojama bendrovės įstatuose nustatytos tvarkos. Juolab, kad Krovinio pervežimo sutartį atsakovė, kurią atstovo vadybininkas A. L., sudarė prisijungimo būdu, t. y. nesiderant dėl jos sąlygų, tame tarpe ir baudos dydžio.

8.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Prime Logistics Center“ Kauno apygardos teismo prašo atmesti atsakovės UAB „Transartas apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimą nepakeistą. Ieškovė taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir priteisti iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie esminiai argumentai:

8.1.                        Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad, nepaisant to, kas pateikė užsakymą dėl krovinio pervežimo, atsakovė suprato, kur veža, kam veža ir ką vežą, žinodama, kad to daryti negalima. Anot ieškovės, kadangi šalys turi ilgametę paslaugų vykdymo patirtį, joms yra žinomos krovinių gabenimo paslaugų principai, be to, byloje pateikti rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtino, kad atsakovė žinojo, jog vykdo užsakymą ieškovės klientui „Armorgard Ltd“ ir elgėsi neteisėtai;

8.2.                        Apeliantės argumentai dėl sutarties sąlygų aiškinimo prisijungusios šalies naudai šiuo atveju nepagrįsti, kadangi būtų iš esmės pažeisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtinti bendrieji teisės principai, o tokį sprendimą priėmęs teismas įtvirtintų galimybę vienai šaliai elgtis nesąžiningai ir piktnaudžiauti sutartiniais santykiais;

8.3.                        Ginčijama Krovinio pervežimo sutartis yra mažos apimties – užima vos pusę lapo, todėl sutarties punktas dėl vežėjo įsipareigojimo, kuris sudaro vos du sakinius, apeliantei buvo esminis, kas reiškia, jog šalys, būdamos atidžios ir rūpestingos, turėjo aptarti pateiktas sankcijos sąlygas, jeigu kilo kokių nors neaiškumų. Juolab, kad šalių bendradarbiavimas tokių sutartinių santykių pagrindu vyko net trejus metus;

8.4.                        Atsakovės interpretacijos dėl sutartyje numatytos baudos, neva numatančios ieškovės netekimų, susijusių su galima konkurencija, kompensavimą, nepagrįstos, nes sutartyje nėra jokių nuorodų į kompensacijos turinį;

8.5.                        Ieškovės ir atsakovės susitarimas dėl netesybų buvo rašytinis. Atsakovė niekada neginčijo baudos dydžio, todėl pagrįstai vertintina, kad šalių sutarta netesybų suma yra adekvati ir šalys, pasirašydamos šį susitarimą, įvertino visas baudos skyrimo aplinkybes ir galimas pasekmes – atsakovė aiškiai sutiko, kad už nesąžiningą elgesį ieškovės atžvilgiu bus pritaikyta 5 000 Eur bauda.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Apeliacinis skundas tenkintinas.

10.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

11. Apeliantė (atsakovė) prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nenustatė visų reikšmingų bylai aplinkybių, kurias galima būtų nustatyti bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka. Kaip antai, į posėdį nebuvo iškviestas ir liudytoju apklaustas UAB „Vildeta“ vadybininkas A. M., kuris pateikė tiesioginius užsakymus atsakovei.

12.        CPK 321 straipsnio 1dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

13. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės nurodomos aplinkybės (iš esmės dėl to, kad būtų apklaustas UAB „Vildeta“ vadybininkas) nesudaro pagrindo bylą pagal apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes bylai reikšmingų, esminių aplinkybių įvertinimas yra galimas rašytinio apeliacinio proceso tvarka. Be to, apeliantė galėjo prašyti liudytoją apklausti pirmosios instancijos teisme, tačiau to nepadarė, taip pat apeliantė nepagrindė, kodėl šio liudytojo apklausos būtinybė atsirado tik apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis), kas taip pat sudaro pagrindą atmesti apeliantės prašymą.

       Dėl ginčo esmės

14. Nustatyta, kad tarp ieškovės ir apeliantės (atsakovės) nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2019 m. rugsėjo mėn. buvo susiklostę transportavimo paslaugų teisiniai santykiai, kurių pagrindu apeliantė (vežėja) perveždavo ieškovės pakrautus trečiųjų asmenų krovinius, o ieškovė sumokėdavo jai už suteiktas paslaugas. Tarp ieškovės ir apeliantės pasirašytose Krovinio pervežimo sutartyse-užsakymuose buvo numatyta sąlyga, kad apeliantė įsipareigoja neteikti jokių tiesioginių komercinių pasiūlymų ieškovės klientams artimiausius 12 mėnesių po užsakymo; bauda už šios sąlygos pažeidimą – 5 000 Eur. Ieškovė savo kliento „Armorgard Ltd“ užsakymus vykdė per UAB „Vildeta“, kuri teikdavo užklausas dėl krovinio pervežimo, o ieškovė ieškodavo vežėjo. 2018 m. rugsėjo mėn. (2018 m. spalio 18 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra)  ir 2019 m. vasario mėn. (2019 m. vasario 5 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra) apeliantė, pagal UAB „Vildeta“ užsakymą, suteikė pervežimo paslaugas „Armorgard Ltd“ (toliau – ginčo pervežimai). Byloje nėra ginčo, kad ieškovės klientas ginčo santykiuose yra „Armorgard Ltd“, taip pat nėra ginčo, kad ginčo pervežimai buvo atlikti pagal UAB „Vildeta“ pateiktus pasiūlymus apeliantei.

15. Taigi, byloje kilo ginčas dėl to, ar apeliantė, atlikdama ginčo pervežimus, pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus neteikti jokių tiesioginių komercinių pasiūlymų ieškovės klientams artimiausius 12 mėnesių po užsakymo.

16. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, iš esmės motyvuodamas tuo, kad apeliantė, žinodama, kad klientas, kuriam teiktinos vežimo paslaugos UAB „Vildeta“ darbuotojo nurodymu, iš tikrųjų yra „Armorgard Ltd“, neatsisakė teikti krovinio pervežimo paslaugų, o nurodydamas vežimo paslaugos kainą pateikė tiesioginį komercinį pasiūlymą „Armorgard Ltd“.

17. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad: 1) apeliantė nepateikė jokio tiesioginio komercinio pasiūlymo ieškovės klientei „Armorgard Ltd“; 2) kroviniai buvo pervežti pagal UAB „Vildeta“ užsakymą jos gavėjui „Armorgard Ltd“, t. y. teismas nepagrįstai krovinio gavėją („Armorgard Ltd“) sutapatino su krovinio užsakovu (UAB „Vildeta“); 3) krovinio pervežimo sutartyje-užsakyme nebuvo įtvirtinta sąlyga, jog apeliantas (vežėjas) negali priimti užsakymų iš kitų užsakovų (siuntėjų) ir su jais bendradarbiauti, kai šie krovinius nori pervežti ieškovės klientams.

18. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacini skundo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ieškinį pagrįstu.

19. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kokius ribojimus sukėlė (galėjo sukelti) apeliantei jos įsipareigojimas (neteikti jokių tiesioginių komercinių pasiūlymų ieškovės klientams artimiausius 12 mėnesių po užsakymo; toliau - įsipareigojimas), kurį nustatė ieškovė (apeliantė priėmė), jos komercinėje veikloje ir sutartiniuose krovinių pervežimo teisiniuose santykiuose su ieškove.

20. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis). 

21. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017).

22. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ieškovė siekia plečiamai aiškinti įsipareigojimą, t. y. neatsižvelgiant į pažodinį įsipareigojimo tekstą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės prisiimtas įsipareigojimas yra aiškus ir suprantamas ir jo plečiamai aiškinti nėra jokio pagrindo. Iš įsipareigojimo yra suprantama, kad apeliantė neturi teisės (prisiėmė savo komercinės veiklos ribojimą) teikti tiesioginio komercinio pasiūlymo ieškovės klientei „Armorgard Ltd“. Tokių duomenų, kad apeliantė teikė tiesioginį komercinį pasiūlymą „Armorgard Ltd“ byloje nėra, to nenurodo ir pati ieškovė, todėl vien ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas ieškinį atmesti. Atkreiptinas dėmesys, jog įsipareigojime esantis žodis „tiesioginis“ nedviprasmiškai pažymi (akcentuoja) tai, kad komercinis pasiūlymas turi būti pateiktas būtent ieškovės klientui, o ne tarpininkui ar kam kitam.

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė gavo pasiūlymą iš UAB „Vildeta“ pervežti krovinį jo gavėjui ieškovės klientei „Armorgard Ltd“, kurį ji priėmė ir įvykdė. Iš įsipareigojimo turinio niekaip negalima daryti išvados, jog įsipareigojimas riboja apeliantei vykdyti komercinę veiklą su kitais (ne ieškovės klientais) komerciniais subjektais (užsakovais), net jeigu šių užsakymų gavėjai yra ieškovės klientai. Apeliantė nėra įsipareigojusi nepriimti užsakymų iš UAB „Vildeta“, taip pat nėra įsipareigojusi nevežti krovinių ieškovės klientei. Pažymėtina ir tai, kad įsipareigojimas nedraudžia pačiai ieškovės klientei „Armorgard Ltd“ teikti užklausimą apeliantei dėl krovinių pervežimo, o tokį gavus, apeliantei jį vykdyti.

24. Taigi, nenustačius, kad apeliantė teikė tiesioginius komercinius pasiūlymus ieškovės klientei „Armorgard Ltd“ ir to pasekoje vykdė ginčo pervežimus, nėra pagrindo tenkinti ieškinį. Tai, kad ieškovės klientė „Armorgard Ltd“ savo krovinių parsigabenimui galimai pasitelkė UAB „Vildeta“, niekaip nekeičia ginčo esmės ir nesudaro pagrindo ieškinio patenkinimui, t. y. apeliantės pervežimo paslaugos kainos nurodymas UAB „Vildeta“, negali būti prilyginamas tiesioginio komercinio pasiūlymo pateikimui „Armorgard Ltd“.  

25. Dėl kitų šalių argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje Van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

26. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus ir padarytas teisines išvadas, teisėjų kolegija  konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, netinkamai taikė tiek materialinės (CK 6.193 straipsnis), tiek procesinės (CPK 185 straipsnis) teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Todėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

27. Ieškinį atmetus iš ieškovės apeliantei (atsakovei) priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Pirmosios instancijos teisme apeliantė patyrė 1 121,26 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teisme apeliantė patyrė 1 132,56 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taigi, iš ieškovės apeliantei priteistina 2 253,82 Eur bylinėjimosi išlaidų.

28. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimas iš ieškovės valstybei nepriteisiamas, nes jis neviršija minimalios valstybei priteisiamos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2).

       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

       Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

       Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transartas“, juridinio asmens kodas 151359643, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prime logistics center“, juridinio asmens kodas 304151807, 2 253,82 Eur (du tūkstančius du šimtus penkiasdešimt tris eurus 82 ct) bylinėjimosi išlaidų.

       Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.