Civilinė byla Nr. 2-819/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01398-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija: 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rangas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1491-640/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rangas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Staklės ir Technika“ dėl sutarties nutraukimo ir nuostolių priteisimo, tretieji asmenys Optimum Maschinen Germany GmbH, SIA „Sparks A“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.

Ieškovas UAB „Rangas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Staklės ir Technika“ prašydamas priteisti iš atsakovo 192 294,15 Lt nuostolių bei įpareigoti atsakovą savo lėšomis išgabenti stakles iš ieškovo patalpų.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – areštuoti turtines teises, pinigines lėšas esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Nurodo, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas ir yra didelė tikimybė, jog gali būti priimtas atsakovui nepalankus teismo sprendimas, kurio įvykdymo atsakovas gali vengti ar imtis priemonių, kurios apsunkintų sprendimo įvykdymą ar padarytų jį neįmanomą. Valstybinė darbo inspekcija nustatė, kad tiekimo staklės bei gamintojo pateikti dokumentai turi trūkumų ir neatitinka esminių sveikatos ir saugos reikalavimų, dėl ko staklės yra nesaugios ir kelia pavojų. Nurodo, kad atsakovas, sužinojęs apie minėtą išvadą, gali imtis priemonių, kad apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovo teigimu, teismo sprendimą įvykdyti gali būti sudėtinga ir dėl prastos atsakovo ekonominės būklės. Atsakovo metinis grynasis pelnas sudaro tik 110 238 Lt, t.y. kiek daugiau nei pusę ieškinio sumos. 2012 m. balanso duomenimis atsakovas ilgalaikio turto beveik neturėjo, jo vertė tik 6 328 Lt, o trumpalaikio turto vertė nuo 2011 m. sumažėjo 28 proc. Iš viso balanse apskaityto turto vertė sudaro 333 958 Lt, taigi, ieškiniui patenkinti atsakovas turėtų skirti daugiau nei pusę savo turimo viso turto (57%). Atsakovo turtinė padėtis neleistų sklandžiai įvykdyti galimo jam nepalankaus teismo sprendimo, todėl yra reali grėsmė, jog atsakovas gali imtis veiksmų apsunkinančių sprendimo įvykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 25 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė (b.l. 90-91). Teismas sutiko su ieškovu, kad ieškinio suma 192 294,15 Lt yra gana ženkli, tačiau nurodė, kad aplinkybė, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė kad ieškiniui patenkinti atsakovas turėtų skirti daugiau nei pusę savo turimo viso turto (57%). Taigi, jau pats ieškovas nurodo, kad atsakovas turi pakankamai lėšų galimam ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Iš byloje esančios atsakovo pelno (nuostolio) ataskaitos matyti, kad atsakovas 2012 metus baigė su 110 238 Lt grynojo pelno, taigi, yra pelningai veikianti įmonė, dėl ko teismas taip pat negalėjo daryti pagrįstos išvados, jog atsakovas dėl 192 249,15 Lt ieškinio mėgins paslėpti įmonės turtą ar kitaip apsunkinti galimą teismo sprendimo įvykdymą. Aplinkybė, jog atsakovas sužinojo apie jam nepalankią Valstybinės darbo inspekcijos išvadą, teismo nuomone, taip pat nesudaro pagrindo daryti prielaidą, kad jis nevykdys būsimo teismo sprendimo. Priešingai, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovo lėšoms jis neišvengiamai patirtų nuostolių negalėdamas atsiskaityti su savo kreditoriais, negalėtų įsigyti sklandžiai veiklai reikiamų priemonių, dėl ko kiltų realus pavojus, kad atsakovo turimas turtas sumažės ir jo nebeužteks galimam teismo sprendimo įvykdymui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo ir jį argumentai

Ieškovas UAB „Rangas“ (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti (b.l. 92-93). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas be pagrindo pripažino, kad atsakovo turto pakanka teismo sprendimui įvykdyti. Atsakovo turimo turto kiekis 2012 m. pabaigoje buvo 333 958 Lt, tačiau tai yra ne rinkos kaina, už kurią turtas gali būti realizuotas teismo sprendimo vykdymo metu. Ilgalaikio turto vertė sudaro tik 6 328 Lt, t.y. iš esmės lengvai realizuotino turto atsakovas neturi.
2. Atsakovo turto vertė per vienerius metus (nuo 2011 m. pabaigos iki 2012 m. pabaigos) sumažėjo 22 proc. Todėl tikėtina, kad šiuo metu atsakovo turimo turto vertė gali būti dar mažesnė. Teismui buvo pateikta pakankamai įrodymų prielaidai, kad atsakovo turto šiuo metu gali nepakakti.
3. Teismo išvada, kad atsakovo uždirbamo grynojo pelno kiekis yra pakankamas galimam teismo sprendimui įvykdyti, yra nepagrįsta. Atsakovo gebėjimas įvykdyti teismo sprendimą turi būti vertinamas pagal tai, ar jis turi galimybę įvykdyti galimą teismo sprendimą visa apimtimi iš karto po to, kai jis įsiteisėja. Tai, kad atsakovas per metus uždirba pelno, kurio pakaktų tik pusei teismo sprendimo įvykdymui, apelianto teigimu, patvirtina, kad atsakovas neturi ir neuždirba finansinių resursų, kurių pakaktų teismo sprendimui įvykdyti.
4. Teismas nevertino, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, o tik sprendė, kad teismo sprendimo įvykdymas bus įmanomas. Apelianto teigimu, atsakovas nesugebės iš karto įvykdyti viso teismo sprendimo, nes ieškinio suma yra pakankamai didelė palyginti su atsakovo turimu turtu.
5. Teismas nemotyvuotai pripažino, jog Valstybinės darbo inspekcijos nustatyti trūkumai nesudaro pagrindo prielaidai, kad atsakovas nevengs būsimo teismo sprendimo vykdymo ar nesiims priemonių vykdymui apsunkinti. Tuo tarpu šis naujas įrodymas sustiprina tikimybę, kad atsakovui teismo sprendimas gali būti nepalankus.
6. Teismas galėjo taikyti kilnojamojo turto areštą, taip pat ribotą piniginių lėšų areštą, tačiau neturėjo pagrindo apelianto prašymo atmesti visiškai.

Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą (b.l. 96-101). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apelianto prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pažeistų teisingumo principą, nes nepagrįstai apsunkintų atsakovo vykdomą ūkinę veiklą, trukdytų vykdyti užsakymus kitiems klientams. Be to, atsakovo turtinė padėtis nekelia grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, atsakovas iki šiol neatliko jokių veiksmų, kurie leistų daryti prielaidą apie tokią riziką ateityje.
2. Jei apeliantas byloje įrodytų esminį sutarties pažeidimą, jo reikalavimas grąžinti sumokėtą staklių pardavimo kainą būtų pagrįstas. Tokio reikalavimo suma sudaro tik 64 500,26 Lt, o likusią pareikšto reikalavimo dalį sudaro tariami netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos). Atsakovo teigimu, ieškovas iš esmės nepateikė jokių rimtų įrodymų, patvirtinančių tokių nuostolių egzistavimą ir priežastinį ryšį su apelianto įrodinėjamu esminiu sutarties pažeidimu.
3. Atsakovas, siekdamas apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, turėjo pakankamai laiko ir daugybę galimybių imtis atitinkamų veiksmų, t.y. tiek gavęs ieškinį, tiek ir Valstybinės darbo inspekcijos išvadą, tačiau iki šiol neatliko nei vieno veiksmo, kurį būtų galima traktuoti kaip siekimą išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo.
4. Atsakovo vykdoma veikla – prekyba staklėmis, įranga, technika, taip pat plataus spektro įrankiais. Teismui tenkinus apelianto prašymą, būtų areštuotos įmonei priklausančios staklės, dėl kurių sudaryti atitinkami preliminarūs pardavimo sandoriai, atsiskaitomojoje įmonės sąskaitoje esančios piniginės lėšos. Areštavus apyvartines lėšas, atsakovas negalės su savo tiekėjais atsiskaityti, todėl atitinkamai negalės įvykdyti savo sutartinį įsipareigojimų klientams. Be to, apyvartinės lėšos yra būtinos įmonės veiklai palaikyti.
5. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo turimo turto kiekis 2012 m. pabaigoje buvo 333 958 Lt, grynasis pelnas 2012 metais sudarė 110 238 Lt bei į tai, kad vykdant apelianto prašomą užtikrinti teismo sprendimą atsakovui būtų grąžintos apeliantui parduotos staklės, kurių vertė pardavimo metu sudarė 64 500,26 Lt, reali ginčo suma atsakovui nėra didelė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus apeliantui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.  Tačiau ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia apeliantui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o, kaip minėta, jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010). Nors atsakovas ir ginčija tiek pačio reiškiamo reikalavimo pagrįstumą, tiek ir jo dydį, tačiau pažymėtina, kad tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir dėl to tai negali būti sprendžiama ir vertinama nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Šių aplinkybių pagrįstumą pirmosios instancijos teismas ištirs bei įvertins nagrinėdamas bylą iš esmės. Apeliantas ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė ieškinį pagrindžiančius rašytinius įrodymus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą, todėl spręstina, kad šioje stadijoje konstatuoti, jog ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo. Tuo tarpu, jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, spręstina, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Pirmosios instancijos teismas atsisakymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės motyvavo tuo, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog atsakovas dėl 192 249,15 Lt ieškinio mėgins paslėpti įmonės turtą ar kitaip apsunkinti galimą teismo sprendimo įvykdymą, t.y. teismas sprendė, kad ieškinio suma atsakovo atžvilgiu nėra didelė. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ši prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė.

Nagrinėjamu atveju apeliantas pareiškė atsakovui UAB „Staklės ir technika“ materialinį reikalavimą dėl 192 294,15 Lt patirtų nuostolių priteisimo. Objektyviai vertinant šią sumą ji yra didelė. Taigi, spręstina, ar ši reikalavimo suma laikytina didele atsakovo atžvilgiu, t.y. ar atsakovo turtinė padėtis yra tokia gera, kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Iš apelianto pateikto balanso už 2012 metus matyti, kad įmonės turtas sudarė 333 958 Lt (ilgalaikis turtas 6 328 Lt, trumpalaikis turtas 327 630 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 109 480 Lt (b.l. 89). Pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad UAB „Staklės ir technika“ 2012 m. dirbo pelningai – grynasis pelnas sudarė 110 238 Lt (b.l. 88). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šie atsakovo finansiniai rodikliai patvirtina, kad jis turi nemažos vertės turto bei 2012 metais vykdė pelningą ūkinę – komercinę veiklą. Kita vertus, šių finansinių rodiklių, neįvertinus jų realaus turinio, nepakanka, norint nustatyti tikrąją atsakovo finansinę padėtį bei įvertinti jo tikruosius pajėgumus kaip pakankamus įvykdyti galimai palankų apeliantui teismo sprendimą.

Iš pateiktų duomenų matyti, kad didžiąją dalį atsakovo turto sudaro tik trumpalaikis turtas: atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys (97 337 Lt), per vienerius metus gautinos sumos (582 Lt) bei pinigai ir pinigų ekvivalentai (229 711 Lt). Akivaizdu, kad tiek atsargų, tiek turimų lėšų apimtis gali būti labai greitai pakeista. Tuo tarpu atsakovo ilgalaikio turto vertė sudaro tik 6 328 Lt: nematerialusis turtas 1 017 Lt, materialusis turtas 5 311 Lt. Taigi, visas turimas ilgalaikis turtas pagal savo vertė sudaro mažiau nei 4 proc. pareikšto reikalavimo sumos. Todėl sutiktina su apelianto argumentus, kad iš esmės lengvai realizuotino turto atsakovas neturi. Tuo tarpu trumpalaikiam turtui priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas, taigi, net realiai šiuo metu ir egzistuojantis atsakovo turtas iš esmės pagal savo pobūdį gali keistis, dėl ko negali patikimai garantuoti pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo ilgesnėje perspektyvoje. Be to, atsakovo įsipareigojimai vien per vienerius metus sudaro 109 480 Lt, todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas turi pakankamai lėšų galimam apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 185 str.).  Esant aukščiau nurodytiems duomenimis, darytina išvada, kad ieškinio suma 192 294 Lt atsakovo atžvilgiu gali būti laikoma pakankamai didele, o jo turimo turto pobūdis teikia pagrindą spręsti apie  būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.). Reikšminga ir tai, atsakovas nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei gavus apelianto atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui jokių duomenų apie jo gerą finansinę padėtį prašymo nagrinėjimo metu, jis ir pats vadovaujasi apelianto pateikto dar 2012 m. balanso duomenimis (CPK 12 str., 178 str., 314 str., 338 str.). Tuo tarpu sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 str.) taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, minimaliomis sąnaudomis (CPK 3 str. 1 d.). Todėl atsakovo turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai apeliantui, nes būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą, taigi, išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-25/2010). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, turint tik aukščiau nurodytus apelianto pateiktus duomenis apie atsakovo turtinę padėtį, kai atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi argumentai nepaneigia būtinybės jo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 12, 144 str. 1 d., 178 str.), negalima spręsti, kad šio turtinė padėtis yra tokia, jog netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo, kuris gali būti palankus apeliantui, įvykdymas nepasidarytų neįmanomas ar bent jau nepasunkėtų.

Pastebėtina, kad atsakovas, jei jo finansinė padėtis iš tikrųjų yra tokia gera ir prašoma priteisti suma jam nėra didelė, gali pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 str. 2 d.) ir tokiu būdu apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, be to, įstatymo nustatyta tvarka gali prašyti teismą pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis (CPK 146 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus bei yra tikėtinai reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės - apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas, areštuojant atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises bei pinigines lėšas 192 294,15 Lt sumai, esančias tiek pas atsakovą, tiek pas trečiuosius asmenis (CPK 145 str. 1 d. 1 p., 3 p., 337 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rangas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti.

Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rangas“ (duomenys neskelbtini) reikalavimų užtikrinimui areštuoti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Staklės ir technika“ (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises neviršijant 192‘294,15 Lt sumos, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims.

Nesant turto ar esant jo nepakankamai, areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Staklės ir technika“ ir  esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškovu uždarąja akcine bendrove „Rangas“, taip pat leidžiant uždarajai akcinei bendrovei „Staklės ir technika“ mokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei atlyginimus darbuotojams.

Išaiškinti, kad pagal CPK 147 straipsnio 6 dalį dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo ieškovas turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos.

Nutarties kopiją išsiųsti šalims bei Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.

Teisėjas                                                                             Alvydas Poškus