Baudžiamoji byla Nr. 2K–495/2009 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.10.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Tomo Šeškausko, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
gynėjai advokatei Rasai Malinauskienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nuosprendžio.
Šakių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 24 d. nuosprendžiu A. M. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį išteisintas nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. A. S. civilinis ieškinys dėl 662 Lt žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nuosprendžiu Šakių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 24 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. M. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį areštu šešiasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis bei 65 straipsniu, ši bausmė subendrinta su Šakių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnę ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams keturiems mėnesiams.
Iš A. M. priteista atlyginti nukentėjusiajam A. S. 650 Lt turtinę žalą.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. M. skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 12 d., apie 2.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įsibrovė į A. S. priklausančio prekybos paviljono, esančio Šakiuose, V. Kudirkos gatvėje, medinį priestatą, būdamas jo viduje, veikdamas netiesiogine tyčia, numetė neužgesintą cigaretę ant grindų buvusių popierių ir uždegė, dėl to priestatas sudegė, taip visuotinai pavojingu būdu sunaikino nukentėjusiojo turtą, padarydamas jam 650 Lt turtinę žalą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. M. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas teismui nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Šakių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 24 d. nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Duodamas paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis neigė savo kaltę. Į pastatą įėjo rūkydamas, tačiau nieko padegti jis neketino. Baigęs rūkyti, nuorūką numetė nesuvokdamas, kad tokiu būdu neteisėtai naikina ar gadina svetimą turtą. Jis net nenumatė, kad dėl numestos nuorūkos svetimas turtas visiškai arba iš dalies neteks savo vertės, tokių padarinių nenorėjo ir jų nesiekė. Patalpos viduje buvo tamsu, jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, todėl neturėjo galimybės pamatyti, kad nuorūką meta būtent į šiukšles. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė vieninteliu įrodymu – jo duotais parodymais, kuriuose jis savo kaltę dėl tyčinio svetimo turto sunaikinimo kategoriškai neigė. Be to, iš jo parodymų galima daryti tik prielaidą, kad pastatas galėjo užsidegti dėl jo numestos nuorūkos, nes to nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. 2009 m. sausio 12 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad priestato durų užrakinimo įtaisas nulaužtas, pakabinamos spynos nerasta. Jis į priestatą pateko jau pro išlaužtas duris. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo siekiama nustatyti asmenų, nulaužusių pakabinamą spyną, bei išaiškinti, kada ir kokiu tikslu spyna nulaužta. Taip pat nepaneigta galimybė, kad į neužrakintą patalpą, jam išėjus, buvo atėję kiti asmenys, dėl kurių veiksmų ir galėjo kilti gaisras. Jis nepamena, kokiu laiku buvo įėjęs į patalpą, jo buvimo įvykio vietoje laiką jam nurodė pareigūnai. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos išvados nepagrįstos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu. Teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės. Pažeidimas laikytinas esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis), sukliudžiusiu teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą spendimą. Be to, teismas konstatavo, kad nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, tačiau visiškai neanalizavo nusikaltimo padarymo būdo, kuris yra vienas iš kvalifikuojamųjų požymių. Padegimas savaime, neatsižvelgiant į aplinkybių visumą, negali būti laikomas visuotinai pavojingu būdu. Pažymėtina, kad BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo kvalifikavimui būtina asmens kaltė – asmens suvokimas, kad jis veikia visuotinai pavojingu būdu, ir jo noras taip veikti. Numesdamas nuorūką, jis neturėjo tikslo padegti svetimo turto bei nesuvokė, kad nuorūkos numetimas yra visuotinai pavojingas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija nutartyje Nr. 2K-780/2001 pažymėjo, kad turto sunaikinimas ar sužalojimas gali būti padaromas įvairiais būdais, kad požymiai, apibūdinantys veikimo būdą, yra vertinamojo pobūdžio ir kiekvienoje byloje jie turi būti nustatomi bei vertinami atskirai, pagal konkrečias bylos aplinkybes. Kasatorius pažymi, kad baudžiamosios teisės literatūroje taip pat nurodoma, kad visuotinai pavojingas būdas yra toks, kai kaltininkas veiką padaro panaudodamas didelę griaunamąją jėgą, sukeldamas visuotinę nelaimę, pavojų daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai. Turto sunaikinimo būdo visuotinis pavojingumas priklauso ne tik nuo konkrečių veiksmų, bet ir nuo jo padarymo vietos ir kitų aplinkybių. Ne kiekvienas turto sunaikinimas padegant yra padaromas visuotinai pavojingu būdu. Byloje nėra jokių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad jis, numesdamas nuorūką, siekė sunaikinti turtą visuotinai pavojingu būdu.
Kasatorius teigia, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes nagrinėjo tik prokuroro skundo motyvus, ignoravo gynybos pateiktus paaiškinimus, taip pažeisdamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad byla turi būti nagrinėjama lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo, bei BPK 7 straipsnio reikalavimus, nes kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl Baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, apskųstus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius grindžia savo abejones, ar nukentėjusiojo turtas buvo sunaikintas būtent dėl jo padarytų veiksmų, nenagrinėtini. Tai, kad gaisras nukentėjusiojo paviljono priestate kilo ir padariniai atsirado dėl A. M. padarytų veiksmų, nepaneigta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuris apeliacine tvarka nuteistojo nebuvo skundžiamas ir nėra skundžiamas kasacine tvarka.
Pirmosios instancijos teismas A. M. išteisino nenustatęs, kad veika padaryta tyčia, kuri yra būtina baudžiamajai atsakomybei už tyčinį svetimo turto sunaikinimą ar sužalojimą kilti. Tokią išvadą šis teismas motyvavo tuo, kad byloje nėra įrodymų, jog A. M. sukėlė gaisrą veikdamas tyčia, kad jo veika vertintina kaip neatsargumas, nes – pats A. M. neprisipažino, jog cigaretę numetė norėdamas padegti pastatą; byloje motyvų, dėl kurių jis galėjo siekti tyčia sunaikinti nukentėjusiojo turtą, nenustatyta; A. M. teiginys, kad neatsargiam jo elgesiui turėjo įtakos ir jo girtumas, nepaneigta. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. M. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje. Šis teismas, nuosprendyje išanalizavęs įrodymus, bei nurodęs, kodėl kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, konstatavo, kad A. M. nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia.
BK 187 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame Kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Byloje nustatyta, kad A. M. į medinį priestatą įėjo rūkydamas cigaretę, patalpos viduje matė šiukšles, popierius ir ant jų, t. y. degių medžiagų, išeidamas numetė neužgesintą cigaretę. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad taip elgdamasis A. M. suvokė ir pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, ir dėl to galinčius atsirasti padarinius, t. y. tai, kad gali kilti gaisras ir tokiu būdu gali būti sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas, ir, nors tokių padarinių nenorėjo, sąmoningai leido jiems kilti, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas tyčia kvalifikuojamas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nustačius, kad kaltininkas tai padarė visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Veiką kvalifikuojantys požymiai, apibūdinantys veikimo būdą ir padarytos žalos dydį, yra vertinamojo pobūdžio, todėl kiekvienoje byloje jie turi būti nustatomi atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo A. S. turto sunaikinimo būdą pripažino visuotinai pavojingu būdu, nes nukentėjusiojo turtas, esantis miesto teritorijoje, sunaikintas padegant, buvo sukeltas realus pavojus užsidegti ir kitoms, su jo patalpomis sublokuotoms medinėms patalpoms, netoliese esantiems pastatams. Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai A. M. padarytą svetimo turto sunaikinimą pripažino padarytu visuotinai pavojingu būdu, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Tomas Šeškauskas
Aldona Rakauskienė