Administracinė byla Nr. eAS-163-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06086-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 24S210169 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760215655 (toliau – ir Leidimas), galiojęs iki 2025 m. sausio 4 d.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Sprendimo galiojimą. Pareiškėjo vertinimu, dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo susiklostė situacija, kai teismine tvarka nepatikrinus sprendimo ir nepripažinus pagrįstu ir teisėtu, dar iki administracinės bylos išnagrinėjimo kiltų itin reikšmingi teisiniai padariniai, susiję su pareiškėjo buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pažymėjo, jog nesustabdžius Sprendimo galiojimo, nepataisomą žalą patirs ir valstybė, ir pareiškėjas, jo valdoma bendrovė ir jos klientai. Teigė, kad pareiškėjo bendrovė įsigijo daug prekių, kurioms reikės atlikti muitinės procedūras bei išsiųsti įvairiems pirkėjams. Pareiškėjas įsitikinęs, kad visų šių operacijų bendrovė be vadovo, t. y., pareiškėjo, organizuoti negalės, taigi, tiek valstybė, tiek pirkėjai, tiek ir bendrovė patirs neproporcingą žalą, nes maisto (žuvies) produktai yra greitai gendantys, todėl visas procedūras reikia atlikti itin operatyviai. Pareiškėjas nurodė, kad jo deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, kurioje yra jo socialinių ir ekonominių interesų centras; jis deklaravęs išvykimą iš kilmės valstybės, todėl mano, kad neturėdamas leidimo laikinai gyventi, negalės dirbti Lietuvos Respublikoje, todėl jau iki bylos išnagrinėjimo jis susidurs su reikšmingais teisiniais padariniais, sukeliančiais neatitaisomą didelę žalą.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 18 d. nutartimi netenkino pareiškėjo
prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas vertino, kad pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nenurodė ir nepagrindė rašytiniais įrodymais, kokią neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą patirs tuo atveju, jeigu teismas netaikys reikalavimo užtikrinimo priemonių. Lakoniškus ir neindividualizuotus teiginius ir argumentus, kuriais prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teismas laikė abstrakčiais, nesudarančiais pagrindo ją taikyti.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teiginio, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas sukels neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, per se nėra pagrindas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas pažymėjo, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Teismas taip pat akcentavo, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo
2024 m. lapkričio 18 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Sprendimo vykdymą.

Pareiškėjas pažymi, jog pirmos instancijos teismas nevertino pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi reikšmės jo teisėtam buvimui Lietuvos Respublikoje bei sprendimu sukeliamus teisinius padarinius, nenustatė jokių duomenų apie apelianto siekį piktnaudžiauti procesu.

Pareiškėjas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą - Migracijos departamento teiginys, jog pareiškėjo tikslas buvo formaliai atitikti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, yra nepagrįstas. Iš ginčijamo sprendimo matyti, jog Migracijos departamentas netyrė, ar pareiškėjas iš esmės pažeidė valstybės interesus dėl to, jog kelis mėnesius jo vadovaujamojoje bendrovėje darbuotojai negavo didesnio atlyginimo, nevertino pareiškėjo įmonės vykdytos veiklos bei ekonominio aktyvumo, indėlio į Lietuvos ekonomiką, pareiškėjo integracijos į šalies visuomenę – šias aplinkybes teismas turės papildomai ištirti.

Pareiškėjo vertinimu, nepataisomą žalą patirs ir valstybė, ir pareiškėjas, ir pareiškėjo valdoma bendrovė, ir bendrovės klientai. Pareiškėjo vadovaujama bendrovė be vadovo negalės organizuoti darbo, įvykdyti savo įsipareigojimų tiek verslo partneriams, tiek klientams, t. y. tiek valstybė, tiek pirkėjai, tiek ir bendrovė patirs neproporcingą žalą.

Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad jo deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, kurioje yra pareiškėjo socialinių ir ekonominių interesų centras. Pareiškėjas yra deklaravęs išvykimą iš kilmės valstybės, o neturėdamas leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas negalės dirbti Lietuvos Respublikoje, todėl jau iki bylos dėl sprendimo išnagrinėjimo jis susidurs su reikšmingais teisiniais padariniais, sukeliančiais jam neatitaisomą didelę žalą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog nesutinka su atskiruoju skundu ir prašo jį atmesti.

Atsakovas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Šiuo aspektu pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo vertintini kaip hipotetinio pobūdžio, susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Akcentuoja, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Atsakovo vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas yra investavęs pinigines lėšas į Lietuvos ūkį, savaime nepatvirtina, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas įmonės veiklos tęstinumui ir sėkmingai veiklai. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų kurie pagrįstų, jog jo veikla (organizuoti bendrovės veiklą) negalėtų būti vykdoma elektroninėmis priemonėmis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Apeliacijos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo
2024 m. lapkričio 18 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

                Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus;
2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

                Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018, 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui.

                Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia iš esmės tuo, kad nukentės pareiškėjo bendrovės interesai, bendrovė gali patirti fiannsinių nuostolių. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nesudaro pagrindo konstatuoti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas nepagrindė būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjo tvirtinimas, kad jis ar jo bendrovė patirs didelių finansinių nuostolių yra hipotetinis. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjai neįrodo, jog teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas
(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-663-415/2024 ir kt.). Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis aadministracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog asmens buvimas ne Lietuvos Respulikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017, 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018).

                Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nebūtų proporcingas, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjo Leidimas galiojo iki 2025 m. sausio 4 d., t. y. jo galiojimas jau yra pasibaigęs.

        Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. S. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        

        Laimutis Alechnavičius

        Ramūnas Gadliauskas

        Dalia Višinskienė