Civilinė byla Nr. e2A-934-524/2025

                                                                           Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11463-2023-2 

                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.16.5; 2.6.8.7; 2.6.8.9; 3.1.7.11

    (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 12 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,  veikdama Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 623 straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Energetikos remonto ir montavimo centro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal  ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Energetikos remonto ir montavimo centro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kondro baldai“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė  uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Energetikos remonto ir montavimo centras (toliau – ir ieškovė) teismo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Kondro baldai“ (toliau – ir atsakovė) 16 766,87 Eur skolą, 252,44 Eur delspinigius, 10,50 procento dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. 2024 m. gegužės 16 d. ieškovė teismui pateikė pareiškimą dėl dalies ieškinio atsisakymo, kuriuo atsisakė ieškinio dalies dėl 477,80 Eur skolos ir 10,45 Eur delspinigių priteisimo. Kauno apylinkės teismas 2024 m. birželio 18 d. sprendimu nusprendė priimti ieškinio dalies dėl 477,80 Eur skolos ir 10,45 Eur delspinigių priteisimo atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukti. Po Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 22 d. nutarties priėmimo ginčas liko dėl 13 314,51 Eur skolos, 202,82 Eur delspinigių, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

2.       Ieškinyje nurodyta, kad šalys sudarė patalpų nuomos sutartį (toliau – sutartis), kuria ieškovė išnuomojo atsakovei 462,58 kv. m ploto gamybinės paskirties patalpas su priskirta teritorija pastate, adresu (duomenys neskelbtini). Patalpų nuomos kaina už vieną mėnesį nuo 2022 m. sausio 1 d. – 1 387,74 Eur plius PVM. Nuo 2022 m. rugsėjo 25 d. nuomos mokestis buvo padidintas iki 2 300,00 Eur plius PVM už mėnesį. Atsakovė priėmė nuomos kainos pasikeitimą, toliau vykdė sutartį, atsakovė priimdavo ir į savo apskaitą įtraukdavo išrašytas PVM sąskaitas faktūras. 2023 m. kovo 24 d. ieškovė ir atsakovė pasirašė aktą dėl skolų suderinimo, kuriuo atsakovė patvirtino, kad jos įsiskolinimas ieškovei yra 10 924,90 Eur, taip atsakovė patvirtino pakeisto nuomos mokesčio dydį. 2023 m. liepos 1 d. atsakovė pateikė pranešimą, kuriuo ji sutartį nutraukė nuo 2023 m. rugpjūčio 31 d. Faktiškai atsakovė grąžino ieškovei patalpas pagal 2023 m. rugsėjo 18 d. patalpų grąžinimo aktą, todėl atsakovei nuomos mokestis ir komunaliniai mokesčiai buvo skaičiuojami iki 2023 m. rugsėjo 18 d. Atsakovė neįvykdė savo pareigos sumokėti ieškovei nuomos mokestį ir komunalinius mokesčius. Pagal sutartį atsakovės skola ieškovei yra 16 766,87 Eur, kuri susidarė pagal PVM sąskaitas faktūras.

3.       Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nurodė, kad ieškovė nuomos kainą galėjo padidinti tik po metų laiko nuo sutarties sudarymo. Tačiau ieškovė nuomos kainą padidino po 9 mėnesių, be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kad patalpų nuomos rinkoje pasikeitė situacija. Sąskaitų faktūrų apmokėjimas neįrodo sutikimo su nuomos kainos pakėlimu. Atsakovė nepasirašė 2023 m. kovo 24 d. akto dėl skolų suderinimo ir jo nepatvirtino. Ieškovė nepaaiškino, ar į paskutinių dviejų mėnesių nuomos sumą buvo įskaitytas atsakovės sumokėtas 3 358,33 Eur dydžio depozitas. Už 2023 m. rugsėjo mėnesį 1 799,21 Eur nuomos mokestis bei komunaliniai mokesčiai apskaičiuoti nepagrįstai, kadangi atsakovė iš patalpų išsikėlė iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. Nesutinka su 242,00 Eur mokesčiu už mašinos „Chrysler“ saugojimo vietą, kadangi dėl tokių paslaugų šalys nebuvo susitarusios. Atsakovė gamino ieškovei baldus, už jų gamybą išrašė PVM sąskaitas faktūras, ieškovė su atsakove neatsiskaitė, todėl atsakovė manė, jog ieškovės skola sudengta su atsakovės skola.

4.       Kauno apylinkės teismas 2024 m. birželio 18 d. sprendimu  ieškinį tenkino iš dalies: priėmė ieškinio dalies dėl 477,80 Eur skolos ir 10,45 Eur delspinigių priteisimo atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė; priteisė iš atsakovės ieškovei 13 314,51 Eur skolą, 202,82 Eur delspinigius, 10,50 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 449,09 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė.

5.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 22 d. nutartimi nutarė atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kondro baldai“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1275-959/2024, dalį, kuria tenkinta dalis ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Energetikos remonto ir montavimo centro ieškinio reikalavimų, ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

6.       Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 22 d. nutartyje nurodyta, kad nėra galimybių nustatyti, ar ieškovė pagrįstai nuo 2022 m. rugsėjo 25 d. taikė padidintą nuomos mokestį, ir šiuo aspektu įvertinti ieškovės prašomos priteisti iš atsakovės skolos pagrįstumą. Nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi galimybės įvertinti, ar ieškovė pagrįstai už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d. apskaičiavo padidintą nuomos mokestį (2 300 Eur + PVM) proporcingai pradelstų perduoti patalpas dienų skaičiui, dėl to šios aplinkybės turėtų būti įvertintos, bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėjant iš naujo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Kauno apylinkės teismas 2025 m. kovo 24 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kondro baldai“, juridinio asmens kodas 303299888, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei Energetikos remonto ir montavimo centrui, juridinio asmens kodas 302151534,                    1 176,97 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto septyniasdešimt šešių eurų 97 ct) skolą, 9,52 Eur (devynių eurų 52 ct) delspinigius, 10,50 procento dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitos ieškinio dalies netenkinti; priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kondro baldai“, juridinio asmens kodas 303299888, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Energetikos remonto ir montavimo centro, juridinio asmens kodas 302151534, 1 928,24 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų dvidešimt aštuonių eurų 24 ct) bylinėjimosi išlaidas.

8.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutarties 3 punktas nustatė, kad nuomotoja turi teisę vieną kartą per metus peržiūrėti nuomos kainą ir ją pakeisti, jei situacija patalpų nuomos rinkoje pasikeitė; apie numatomą kainos pakeitimą nuomininkas informuojamas prieš 30 dienų. Taigi, vadovaujantis sutarties 3 punktu, ieškovė turėjo teisę vienašališkai, be atsakovės sutikimo pakeisti nuomos kainą, jeigu tenkinamos šios sąlygos: 1) tai daroma kartą per metus, 2) jeigu situacija patalpų nuomos rinkoje pasikeitė, 3) apie nuomos kainos pakeitimą pranešusi raštu atsakovei ne vėliau nei prieš 30 dienų.

9.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sutartis sudaryta 2021 m. gruodžio 1 d. Ieškovė raštu (elektroniniu laišku) 2022 m. rugpjūčio 25 d. informavo atsakovę, kad nuo 2022 m. rugsėjo 25 d. padidina nuomos mokestį. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad egzistavo dvi sąlygos, leidžiančios ieškovei didinti nuomos kainą, – tai daryta kartą per metus ir atsakovė raštu informuota ne vėliau nei prieš 30 dienų iki nuomos kainos padidinimo. Nesutiktina su atsakovės atstovo argumentu, kad nuomos kaina galėjo būti padidinta tik praėjus metams nuo sutarties sudarymo. Ieškovės atstovas paaiškino, kad sutarties sąlygos buvo parengtos ieškovės, atsakovė dėl jų nesiderėjo, nereiškė pretenzijų (2025 m. sausio 16 d. teismo posėdžio II garso įrašas). Taigi nebuvo šalių ketinimo, kad nuomos kaina galėtų būti keičiama tik praėjus metams nuo sutarties sudarymo. Sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nustatyta sąlyga – galimybė keisti nuomos kainą kartą per metus, ieškovė, kuriai atsakovė nereiškė jokių pastabų, siūlymų, negalėjo numatyti kitokios šios sąlygos reikšmės. Nesutiktina su atsakovės atstovų argumentu, kad atsakovė negavo 2022 m. rugpjūčio 25 d. elektroninio laiško. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad elektroninis laiškas atsakovei buvo išsiųstas, priešingų byloje duomenų nėra. Atsakovės vadovas 2024 m. balandžio 18 d. teismo posėdyje pripažino, kad pranešimas apie nuomos mokesčio padidinimą buvo išsiųstas jo elektroninio pašto adresu.

10.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar egzistavo nuomos kainos keitimo sąlyga – ar pasikeitė situacija patalpų nuomos rinkoje. Ieškovės vadovas paaiškinimo, kad pasikeitė situacija – atsirado kitų asmenų, kurie norėjo nuomotis patalpas už didesnę kainą. Tačiau ieškovė nepateikė į bylą duomenų, kad į ją kreipėsi kiti asmenys, kokia buvo siūloma nuomos kaina ir pan. (elektroniniai laiškai, liudytojų parodymai ar kt.). Atsakovė pateikė į bylą rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad 2022 m. rugpjūtį, palygintu su 2021 m. gruodžiu, būsto nuomos mokesčiai padidėjo 13,8 procento, 2022 m. III ketvirtį, palyginti su I ketvirčiu, nekilnojamojo turto operacijų (nuomos) paslaugų kainos padidėjo 3,5 proc. (I t., e. b. l. 58–60, 127). Ieškovė 2022 m. rugsėjį (III ketvirtį) padidino nuomos kainą 65,74 procento (kaina be PVM), palyginti su 2022 m. sausį (I ketvirtis) buvusia nuomos kaina.

11.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog 2022 m. III ketvirtį pasikeitė situacija patalpų nuomos rinkoje. Ieškovė taip pat neįrodė, jog į ją kreipėsi kiti asmenys, siūlydami didesnę nuomos kainą. Nepaisant to, teismo vertinimu, potencialių nuomininkų, siūlančių didesnę nuomos kainą, kreipimasis nelaikytinas situacijos patalpų nuomos rinkoje pasikeitimu, kadangi tai susiję tik su vienu nuomos objektu, bet ne su visa rinka.

12.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė kai kurių ieškovės PVM sąskaitų faktūrų neįtraukė į savo apskaitą, nes vertino, kad nėra skolos, kad turi būti panaudojamas depozitas (I t., e. b. l. 35–36; II t., e. b. l. 162–163). Atsakovė 2023 m. liepos 1 d. raštu informavo ieškovę, kad nutraukia sutartį nuo 2023 m. rugpjūčio 31 d., nurodė, kad ieškovė turėtų už likusius du mėnesius kaip nuomos mokestį įskaityti atsakovės sumokėtą 2 775,48 Eur plius PVM depozitą, kad nuomos kaina už vieną mėnesį yra 1 387,74 Eur plius PVM, kad atsakovė kurį laiką mokėjo didesnį nuomos mokestį, nei sutarta sutartyje (I t., e. b. l. 27–28). Atsakovė 2023 m. liepos 25 d. rašte informavo ieškovę, kad nesutinka, jog ieškovė informavo atsakovę, jog ieškovė padidino nuomos mokestį (I t., e. b. l. 31–33). Toks atsakovės elgesys patvirtina, kad nebuvo abiejų sutarties šalių bendro ketinimo dėl sutarties keitimo, nebuvo jų consensus ad idem (šalių valios sutapimas).

13.       Pirmosios instancijos teismas šalių atstovų paaiškinimus dėl nuomos kainos pakėlimo įvertino kaip prieštaringus, nes, ieškovės teigimu, nuomos kaina buvo keičiama sutarties 3 punkto pagrindu. Atsakovė teigė, jog ieškovė buvo nurodžiusi, kad kaina didinama laikinai dėl buvusio atsakovės įsiskolinimo ieškovei, iki atsakovė sumokės ieškovei skolą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė 2022 m. rugpjūčio 25 d. elektroniniu laišku informavo atsakovę, kad vadovaudamasi sutarties 3 punktu nuo 2022 m. rugsėjo 25 d. padidina nuomos kainą iki 2 300,00 Eur plius PVM, tokią nuomos kainą pradėjo rašyti į PVM sąskaitas faktūras nuo 2022 m. spalio 31 d. Teismas kritiškai vertina atsakovės vadovo argumentus, kad sąskaitos su padidintu nuomos mokesčiu buvo išrašomos tam, kad būtų padengtas įsiskolinimas. Šio teiginio nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Be to, tai prieštarauja ieškovės 2022 m. rugpjūčio 25 d. elektroninio laiško ir nuo 2022 m. spalio 31 d. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų turiniui. Tai, kad kai kuriose ieškovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta 450,00 Eur nuolaida, nepatvirtina atsakovės argumento. Be to, tai prieštarauja ieškovės vadovo paaiškinimams, kad nuolaida buvo daroma atsakovės prašymu dėl jos prastos finansinės padėties. Duomenų, patvirtinančių, kad šalys tarėsi, jog nuomos kaina didinama laikinai, kol atsakovė padengs įsiskolinimą, byloje nėra. Todėl atsakovės teiginys, kad kaina didinama laikinai dėl buvusio atsakovės įsiskolinimo, laikytinas nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad nuomos kainą ieškovė keitė pagal sutarties 3 punktą (nors tai atliko nesant visų sąlygų, todėl nepagrįstai), bet ne dėl atsakovės nurodomų priežasčių.

14.       Pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyje dėl mokesčio už suvartotą elektros energiją, įvertinęs šalių įrodymus dėl elektros apskaitos prietaisų, nurodė, kad už 2023 m. gegužės 1 d.–2023 m. rugsėjo 18 d. laikotarpį nesumokėta elektros energijos kaina turėjo būti 327,04 Eur be PVM (1022 kWh x 0,32 Eur be PVM), su PVM – 395,72 Eur.

15.       Pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyje dėl mokesčio už automobilio stovėjimą nurodė, kad ieškovė nepagrįstai į anksčiau nurodytas keturias PVM sąskaitas faktūras įtraukė 50,00 Eur plius PVM dydžio mokestį, įvardijamą kaip „Mašinos Chrysler saugojimo vieta“.

16.       Pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyje dėl  nuomos mokesčio pagal 2023 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ERMC02201829329 už 2022 m. sausio mėnesį konstatavo, kad Kauno apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą pirmą kartą pirmosios instancijos teisme, 2024 m. birželio 18 d. sprendimu nusprendė, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja 1 679,17 Eur su PVM sumos priteisimo iš atsakovės už 2022 m. sausio mėnesio nuomą, todėl šią ieškinio reikalavimo dalį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 22 d. nutartimi nutarė atsakovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. sprendimo dalį, kuria tenkinta dalis ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Energetikos remonto ir montavimo centro ieškinio reikalavimų, ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimo dalis dėl 1 679,17 Eur su PVM sumos priteisimo iš atsakovės už 2022 m. sausio mėnesio nuomą, nebuvo panaikinta.

17.       Pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyje dėl nuomos mokesčio už 2023 m. vasario mėnesį nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė faktiškai naudojosi ginčo patalpa 2023 m. vasario mėnesį. Todėl reikia nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo šalių susitarimas, kad ieškovė išrašys didesnės sumos PVM sąskaitas faktūras, nes buvo susidaręs įsiskolinimas už kitus mėnesius, ar buvo susitarta, kad vėliau ieškovė kelis mėnesius PVM sąskaitų faktūrų neišrašinės, ir dėl šios priežasties ieškovė neišrašė PVM sąskaitos faktūros už 2023 m. vasario mėnesį. Sprendime buvo konstatuota, kad duomenų, patvirtinančių, jog šalys tarėsi, kad nuomos kaina didinama laikinai, kol atsakovė padengs įsiskolinimą, byloje nėra, todėl atsakovės teiginys, kad kaina didinama laikinai dėl buvusio atsakovės įsiskolinimo, laikytinas nepagrįstu. Sprendime taip pat buvo padaryta išvada, kad nuomos kainą ieškovė keitė pagal sutarties 3 punktą (nors tai atliko nesant visų sąlygų, todėl nepagrįstai), bet ne dėl atsakovės nurodomų priežasčių. Tokias išvadas teismas padarė, įvertinęs ieškovės 2022 m. rugpjūčio 25 d. elektroninio laiško turinį bei tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių atsakovės argumentus, kad šalys tarėsi dėl laikino nuomos mokesčio padidinimo. Taigi atsakovė neįrodė šalių susitarimo, jog už 2023 m. vasario mėnesį nuomos mokesčio nebus reikalaujama, nes prieš tai ieškovė išrašydavo PVM sąskaitas faktūras su didesniu nuomos mokesčiu. Aplinkybė, kad PVM sąskaita faktūra už 2023 m. vasario mėnesio nuomą buvo išrašyta tik 2023 m. birželio 30 d., nėra pakankamas įrodymas atsakovės nurodomam šalių susitarimui įrodyti. Be to, laikytinas nepagrįstu atsakovės argumentas, kad ieškovė išrašė 2023 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ERMC02201829329 po to, kai atsakovė informavo apie sutarties nutraukimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą 2023 m. liepos 1 d. raštu, t. y. po 2023 m. birželio 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. ERMC02201829329 išrašymo. Nėra pagrindo laikyti, jog už 2023 m. vasario mėnesį atsakovė neprivalo mokėti nuomos mokesčio.

18.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė raštu informavo ieškovę, kad nutraukia sutartį nuo 2023 m. rugpjūčio 31 d. Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės pareigos mokėti nuomos mokestį už 2023 m. rugsėjo mėnesį. Patalpos ieškovei nebuvo perduotos iki 2023 m. rugpjūčio 31 d., nes atsakovė iki 2023 m. rugsėjo 18 d. patalpose atstatinėjo nugriautą vidinę sieną, tvarkė nuomotas patalpas bei teritoriją (I t., e. b. l. 57, 108–110). Patalpos ieškovei buvo perduotos 2023 m. rugsėjo 18 d. patalpų grąžinimo aktu (I t., e. b. l. 37). Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis sutarties 7.6 punktu, CK 6.499 straipsnio 2 dalimi, ieškovė turėjo teisę skaičiuoti atsakovei nuomos mokestį iki 2023 m. rugsėjo 18 d.

19.       Pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyje dėl priteistinos sumos išanalizavo visus šalių tarpusavio įvykdytų mokėjimų dokumentus ir nurodė, kad įvertinus tai, kad ieškovė nepagrįstai padidino nuomos kainą, kad nepagrįstai įtraukė mokestį už automobilio saugojimo vietą, kad buvo perskaičiuotas mokestis už elektrą, kad ieškovė negalėjo prašyti nuomos mokesčio už 2022 m. sausio mėnesį, ieškovė per visą sutarties laikotarpį turėjo teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti ir dėl to pagrįstai į PVM sąskaitas faktūras įrašė 41 587,95 Eur nuomos mokestį ir už komunalines paslaugas. Atsakovė per sutarties galiojimo laikotarpį sumokėjo 37 052,65 Eur nuomos mokesčio ir už komunalines paslaugas. Be to, atsakovė buvo sumokėjusi 3 358,33 Eur depozitą, kurį pagal sutartį ieškovė turėjo įskaityti už paskutinius du nuomos mėnesius, t. y. už 2023 m. liepos, 2023 m. rugpjūčio mėnesių nuomą. Ieškovės atstovas paaiškino, kad ieškovė įskaitė 3 358,33 Eur depozitą (II t., e. b. l. 176–177). Taigi likusi atsakovės nesumokėta suma yra 1 176,97 Eur (41 587,95 Eur – 37 052,65 Eur – 3 358,33 Eur). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo tenkinamas iš dalies ir priteisiama 1 176,97 Eur skola. Atsakovės atstovas nurodė, kad atsakovė gamino ieškovei baldus, dėl to išrašė PVM sąskaitas faktūras, tačiau jų ieškovė neapmokėjo, todėl atsakovė manė, jog ši skola sudengta. Nustatyta, kad ieškovė išrašė atsakovei 2022 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitą faktūrą, 605,00 Eur sumos, 2023 m. birželio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą, 235,95 Eur sumos (I t., e. b. l. 56). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų pranešusi ieškovei apie įskaitymą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šalys būtų dėl to taręsi. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad tarp šalių nėra įvykęs priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas.

20.       Pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyje dėl delspinigių nurodė, kad pirmą kartą nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teise teismas sprendimu nusprendė reikalavimą dėl delspinigių priteisimo tenkinti iš dalies, priteisti 202,82 Eur delspinigius, nepriteisti delspinigių, apskaičiuotų nuo sumos už 2022 m. sausio mėnesio nuomą bei už elektros suvartojimą. Sprendimo dalis, kuria atmesta dalis ieškinio, nebuvo apskųsta, todėl šiuo sprendimu spręstina tik dėl 202,82 Eur delspinigių priteisimo. Sutarties 7.1 punktas numato, kad nuomininkė, laiku nesumokėjusi sutartyje numatytų mokėjimų, moka nuomotojai 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo nesumokėtos sumos. Nustatyta, kad ieškovė iki 2023 m. gegužės 31 d. turėjo teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti ir dėl to pagrįstai į PVM sąskaitas faktūras įrašė 31 412,14 Eur nuomos mokestį ir už komunalines paslaugas. Atsakovė iki 2023 m. gegužės 31 d. sumokėjo ieškovei 31 978,68 Eur nuomos mokesčio ir už komunalines paslaugas. Taigi atsakovė 2023 m. gegužės 31 d. faktiškai buvo permokėjusi 566,54 Eur. 

21.       Pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodęs visus šalių mokėjimo dokumentus, konstatavo, kad reikalavimas dėl delspinigių priteisimo tenkinamas iš dalies ir priteistina ieškovei iš atsakovės 9,52 Eur delspinigių.

22.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pateikė bylinėjimosi išlaidų skaičiavimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

23.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025-03-24 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-578-1172/2025 – priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kondro baldai“, juridinio asmens kodas 303299888, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei Energetikos remonto ir montavimo centrui, juridinio asmens kodas 302151534, 13 314,51 Eur (trylika tūkstančių tris šimtus keturiolika eurų 51 ct) skolos, 202,82 Eur (du šimtus du eurus, 82 ct) delspinigių, 10,50 procento dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kondro baldai“, juridinio asmens kodas 303299888, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei Energetikos remonto ir montavimo centrui, juridinio asmens kodas 302151534, išlaidas advokatui už apeliacinio skundo parengimą, kurių dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti bylos nagrinėjimo metu, ir už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį.

24.       Apeliacinio skundo dalyje dėl nuomos mokesčio padidinimo nurodomi šie motyvai:

24.1.                      Byloje kilo ginčas dėl to, ar pagal 2021-12-01 Patalpų nuomos sutarties (toliau – sutartis) 3 punktą buvo padidintas nuomos mokestis nuo 2022-09-25. Dėl šios dalies priimtas skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir prieštaringas, teismas netinkamai taikė sutarties 3 punktą, netinkamai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2024-10-22 nutarties 41, 42, 43 ir 45 punktuose pateiktais išaiškinimais.

24.2.                      Apeliaciniame skunde cituojami Vilniaus apygardos teismo 2024-10-22 nutarties 41–43 ir 45 punktai ir nurodoma, kad apibendrinant šioje byloje apeliacinės instancijos teismo pateiktus išaiškinimus, iš naujo sprendžiant ginčą dėl nuomos kainos padidinimo, reikia įvertinti bylos įrodymus ir nustatyti, ar šalys savo konkliudentiniais veiksmais susitarė dėl nuomos kainos padidinimo. Vertinant bylos aplinkybių visetą reikia nuspręsti, ar šalys savo konkliudentiniais veiksmais susitarė dėl nuomos mokesčio padidinimo. Taip pat būtina įvertinti ir tai, kad ginčo šalys yra verslininkai, kuriems taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, taip pat svarbus yra sutarties laisvės principas, leidžiantis verslininkams susitarti dėl sutarties sąlygų ir pakeitimų.

25.       Apeliacinio skundo dalyje dėl bylos įrodymų, kurie patvirtina šalių sudarytą susitarimą dėl nuomos mokesčio padidinimo, cituojamas CK 6.183 str. ir Lietuvos kasacinio teismo praktika, nurodanti, kad CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios, ir nurodomi šie motyvai:

25.1.                      Sutarties 3 punkte nustatyta, kad Nuomotojas turi teisę vieną kartą per metus peržiūrėti nuomos kainą ir ją pakeisti, jei situacija patalpų nuomos rinkoje pasikeitė. Apie numatomą kainos pakeitimą Nuomininkas informuojamas prieš 30 dienų.

25.2.                      Šioje byloje ieškovė teigė, kad ji 2022-08-25 raštu (elektroniniu laišku) informavo atsakovę, kad nuo 2022-09-25 padidina nuomos mokesčio kainą. Atsakovė su tuo sutiko, ką, be kita ko, įrodo tas faktas, kad nuo 2022 m. spalio mėn. ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras, į kurias buvo įtraukta padidinta nuomos mokesčio suma. Atsakovė tokias PVM sąskaitas faktūras priimdavo, įtraukdavo į savo apskaitą iki 2023-05-31 (paskutinė į atsakovės apskaitą įtraukta su padidintu nuomos mokesčiu (2 300 Eur plius PVM) ieškovės PVM sąskaita faktūrą yra ERMC02201, data 2023-05-31, tai patvirtina 2025-02-13 atsakovės į bylą pateiktas atsakovės buhalterinis apyvartos žiniaraštis, DOK-19144). Atsakovės buhalterė V. V. pasirašė 2023 m. kovo 24 d. skolų suderinimo aktą, kurį jai persiuntė atsakovo direktorius M. K., kuriame nurodytas likutis 2022 m. gruodžio 31 d. (10 924,98 Eur) apima ir skolą pagal PVM sąskaitas faktūras su padidintu nuomos mokesčiu (e. b. t. 1, b. l. 26, 106). Už 2023 birželio mėn. ieškovė 2023 išrašė PVM sąskaitą -faktūrą Nr. ERMC02201829324, kurioje buvo įtraukta padidinta nuomos mokesčio (2 300 Eur plius PVM) suma. Ši PVM sąskaita faktūra į atsakovės apskaitą turėjo būti įtraukta iki kito mėnesio 20 d., t. y. iki 2023-07-20.

25.3.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovė ieškovės PVM sąskaitos faktūros nebepriėmė ir neįtraukė į savo apskaitą. 2023-07-01 atsakovės advokatas pateikė pranešimą dėl sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad nuo 2023-08-31 nutraukia nuomos sutartį, ir pirmą kartą šiame pranešime nurodė, kad atsakovė tariamai mokėjo didesnį nuomos mokestį nei numatytą sutartyje ir dėl to susidarė permoka. Nurodytas 2023-07-01 atsakovės (kurios vardu jau veikė advokatas) pranešimas yra pirmas jos dokumentas, kuriame atsakovė nurodė, kad tariamai neteisėtai buvo padidintas nuomos mokestis, nors anksčiau atsakovė neginčijo nuomos mokesčio padidinimo ir savo konkliudentiniais veiksmais (neatsisakė tęsti nuomos sutarties su padidintu nuomos mokesčiu, priėmė PVM sąskaitas faktūras su padidintu nuomos mokesčiu, dalį PVM sąskaitų faktūrų apmokėjo visiškai, dalį iš dalies, pasirašė skolų suderinimo aktą, į kurį įtrauktos PVM sąskaitos faktūros su padidintu nuomos mokesčiu) akceptavo nuomos mokesčio padidinimą.

25.4.                      Teismo posėdžio metu atsakovė, iš dalies prieštaraudama savo procesiniuose dokumentuose (rengtuose jos advokato) išdėstytai pozicijai, pripažino, kad buvo sudarytas susitarimas dėl nuomos mokesčio padidinimo, tik teigė, kad šis susitarimas buvo laikinas ir nuomos mokestis buvo padidintas laikinai, iki atsakovė padengs nuomos mokesčio įsiskolinimą. 2024-04-18 teismo posėdžio metu atsakovės buhalterė V. V. taip pat nurodė, kad buvo susitarta, kad keliems mėnesiams ieškovė padidins nuomos mokestį, vėliau grąžins buvusio dydžio nuomos mokestį.

25.5.                      Apeliaciniame skunde cituojamos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir nurodoma, kad, jas įvertinus pagal įrodymų vertinimo taisykles ir logikos dėsnius, išeina, kad šalys faktiškai sudarė susitarimą dėl nuomos mokesčio padidinimo, ir kartu paneigta atsakovės versija, kad susitarimas padidinti nuomos mokestį buvo tik laikinas. Tiek atsakovė, tiek atsakovės buhalterė pripažįsta, kad buvo sudarytas susitarimas padidinti nuomos mokestį, o jų versija, kad buvo susitarimas tik laikinai padidinti nuomos mokestį, yra nepagrįsta, neįrodyta, nelogiška ir pagrįstai teismo paneigta.

25.6.                      Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad teismui, nustačius, kad buvo sudarytas susitarimas padidinti nuomos mokestį, ir paneigus atsakovės versiją, kad buvo sudarytas susitarimas tik laikinai padidinti nuomos mokestį, turi būti daroma išvada, kad buvo sudarytas susitarimas visam likusiam sutarties galiojimo laikotarpiui padidinti nuomos mokestį.

25.7.                      Apeliaciniame skunde iš skundžiamo sprendimo 8 psl. 1 pastraipos daroma išvada, kad teismas, nustatęs, kad ieškovė pakeitė nuomos paslaugų kainą, nepagrįstai atmetė ieškinio dalį dėl padidintos nuomos mokesčio kainos priteisimo, nes nusprendė, kad neegzistavo viena iš Sutarties 3 punkte nurodytų nuomos mokesčio padidinimo sąlygų, nes tariamai nebuvo pasikeitusi situacija nuomos patalpų rinkoje, dėl ko, teismo vertinimu, nuomos mokesčio padidinimas yra nepagrįstas. 

25.8.                      Tokia teismo pozicija nepagrįsta, nes šalys (verslininkai) faktiškai sudarė susitarimą dėl nuomos mokesčio padidinimo (šalys patvirtino savo konkliudentiniais veiksmais), nebeturi teisinės reikšmės, ar buvo pasikeitusi situacija nuomos patalpų rinkoje. Šalių sudarytas susitarimas šalims yra privalomas, turi įstatymo galią ir turi būti vykdomas (CK 6.189 str. 1 d.). Jeigu atsakovė manė, kad susitarimas dėl nuomos mokesčio padidinimo yra neteisėtas, ji turėjo teisę reikšti priešieškinį ir ginčyti tokį susitarimą, tačiau priešieškinio nereiškė.

25.9.                      Vertinant, ar šalys faktiškai sudarė susitarimą dėl nuomos mokesčio padidinimo, aplinkybė dėl situacijos patalpų nuomos rinkoje pokyčio neturi būti sureikšminta, nes šalys faktiškai sudarė susitarimą dėl nuomos mokesčio padidinimo, t. y. ieškovė pranešė dėl nuomos mokesčio padidinimo, o atsakovė savo veiksmais akceptavo nuomos mokesčio padidinimą. Šalys (verslininkai) turi teisę susitarti dėl nuomos mokesčio padidinimo, nepriklausomai nuo to, ar pasikeitė ir kaip pasikeitė situacija patalpų nuomos rinkoje.

25.10.                      Tai, kad galbūt atsakovė suklydo sutikdama su nuomos mokesčio padidinimu arba jai šis sandoris nebuvo naudingas, nepaneigia sandorio sudarymo fakto, o galbūt galėtų būti pagrindu atsakovei ginčyti tokį sandorį, tačiau atsakovė šioje byloje priešieškinio nereiškė ir byloje nustatyto susitarimo dėl nuomos mokesčio padidinimo neginčijo.

25.11.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tą faktą, kad atsakovė kai kurių ieškovės PVM sąskaitų faktūrų neįtraukė į savo apskaitą, nes tariamai vertino, kad nėra skolos. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nelogiška ir neatitinka bylos įrodymų. Po to, kai ieškovė 2022-08-25 raštu (elektroniniu laišku) informavo atsakovę, kad nuo 2022-09-25 padidina nuomos mokesčio kainą, laikotarpiu nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2023-05-31, t. y. aštuonis mėnesius, ieškovė išrašydavo PVM sąskaitas faktūras su padidintu nuomos mokesčiu, o atsakovė visas šias PVM sąskaitas faktūras priimdavo, įtraukdavo į savo apskaitą ir visiškai ar iš dalies apmokėdavo. Be to, atsakovės buhalterė V. V. pasirašė 2023 m. kovo 24 d. skolų suderinimo aktą, kurį jai persiuntė atsakovo direktorius M. K., kuriame nurodytas likutis 2022 m. gruodžio 31 d. (10 924,98 Eur) apima ir skolą pagal sąskaitas faktūras su padidintu nuomos mokesčiu (e. b. t. 1, b. l. 26, 106). Tokie atsakovės pastovūs, sistemingi ir ilgą laikotarpį (aštuonis mėnesius) trukę veiksmai turi būti vertinami kaip atsakovės konkliudentiniai veiksmai, kuriais ji akceptavo nuomos mokesčio padidinimą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad atsakovė pasirašė skolų suderinimo aktą, o kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pateiktas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas patvirtina šalis susitarus būtent dėl jame nurodytos skolos ir reikalavimo dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1214).

25.12.                      Atsakovė nebepriėmė ieškovės PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų nuo 2023-06-31. Tačiau, vertinant tokį atsakovės pasikeitusį elgesį, reikia įvertinti tuometinį kontekstą, kad atsakovė sudarė atstovavimo sutartį su advokatu, kuris 2023-07-01 atsakovės vardu pateikė pranešimą dėl Sutarties nutraukimo, jame nurodė, kad nuo 2023-08-31 atsakovė nutraukia nuomos sutartį, ir pirmą kartą šiame pranešimą nurodė, kad atsakovė tariamai mokėjo didesnį nuomos mokestį nei numatytą Sutartyje ir dėl to susidarė permoka, ir tai yra pirmas atsakovės dokumentas, kuriame atsakovė nurodė, kad tariamai neteisėtai buvo padidintas nuomos mokestis.

25.13.                      Tačiau, vertinant tikrąją šalių valią, reikia vertinti šalių faktinius veiksmus ir elgesį laikotarpiu nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2023-06-31, kai šalys faktiniais veiksmais patvirtino nuomos mokesčio padidinimą, o ne veiksmus nuo 2023-07-01, kai atsakovė pakeitė savo poziciją, ir jos elgėsi pagal su advokatu suderintą elgesio modelį. Tačiau tai jokiu būdu nepaneigia atsakovės konkliudentinių veiksmų, atliktų iki 2023-07-01, kuriais atsakovė pripažino (akceptavo) nuomos mokesčio padidinimą.

25.14.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai revizavo verslininkų tarpusavio santykius ir nepagrįstai nusprendė, kad šalims nebuvo galima susitarti dėl nuomos mokesčio padidinimo.

25.15.                      Apeliaciniame skunde pateikiama lentelė, kurioje pateikiamas skirtumas tarp sutartyje numatytos numos kainos ir padidėjusios nuomos kainos be PVM yra 10 582,22 Eur, o su PVM – 12 804,49 Eur. Todėl pirmosios instancijos teismo priteista suma turi būti padidinta 12 804,49 Eur sumos dydžiu.

26.       Apeliacinio skundo dalyje dėl situacijos patalpų nuomos rinkoje pokyčio nurodomi šie motyvai:

26.1.                      Pati atsakovė pateikė į bylą statistikos duomenis iš Oficialios statistikos portalo, kurie patvirtina, kad 2022 m. rugpjūtį, palyginti su 2021 m. gruodžiu, būsto nuomos mokesčiai padidėjo 13,8 procento (t. 1, 58–60, 127).

26.2.                      Be to, pagal viešai skelbiamus Lietuvos banko duomenis, 2022 metais buvo fiksuojamas itin spartus būsto nuomos mokesčio didėjimas tiek pagal pačios atsakovės pateiktus statistikos duomenis, tiek pagal viešai skelbiamus Lietuvos banko komentarus (kuriuose apibendrinami „Ober-Haus“, Lietuvos statistikos departamento ir Aruodas.lt duomenys) vertinant analizuojamąjį laikotarpį (2021 m. gruodis–2022 rugpjūtis), būsto nuomos rinkos kaina labai padidėjo – vien rugpjūtį padidėjo 19,5–34 proc.

26.3.                      Šiuo aspektu teismo sprendimas taip pat yra prieštaringas ir nenuoseklus. Teismas nustatė, kad, pagal Oficialios statistikos portale pateiktus infliacijos skaičiuoklės duomenis, analizuojamu laikotarpiu būsto nuomos mokesčiai padidėjo 13,8 procento, tačiau vis tiek priteisė pradinį nuomos mokestį, nepridėdamas 13,8 proc. padidėjimo.

26.4.                      Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad nuomos mokesčio suma padidėjo 13,8 proc. (nors faktiškai nuomos kainos didėjimo procentas buvo daug didesnis, ką įrodo jau aptarti Lietuvos banko duomenys), už laikotarpį nuo 2022-10-01 iki 2023-09-18 ieškovei turėjo būti papildomai (t. y. prie sutarties 1.2 punkte numatyto mėnesinio nuomos mokesčio su PVM – 1 679,16 Eur) priteista ne mažesnė kaip 2 675,99 Eur suma už laikotarpį nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2023 m. rugsėjo 18 d. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo priteista suma turi būti padidinta bent jau 2 675,99 Eur sumos dydžiu.

27.       Apeliacinio skundo dalyje dėl atsakovės skolos už elektrą nurodoma, kad teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovei priteistina 395,72 Eur suma, ir visiškai tenkino ieškinio reikalavimą. Tik nesuprantami teismo argumentai, kodėl teismas nusprendė, kad skaičiavimuose dėl elektros padaryta klaida, nes, matyt, teismas pamiršo ir nevertino ieškovės 2024-05-17 pareiškimo dėl ieškinio dalies atsisakymo, kuriuo pati ieškovė ištaisė pastebėtą skaičiavimo klaidą.

28.       Apeliacinio skundo dalyje dėl skolos už automobilio saugojimo vietą nurodoma, kad ieškovė į 2022 m. spalio 31 d., 2022 m. lapkričio 30 d., 2022 m. gruodžio 30 d. ir 2023 m. sausio 31 d. PVM sąskaitas faktūras įtraukė papildomą 50,00 Eur plius PVM dydžio mokestį, įvardijamą kaip „Mašinos Chrysler saugojimo vieta“. Atsakovė šias sąskaitas apmokėjo. Tokiu savo veiksmu atsakovė patvirtino savo prievolę apmokėti tiek šias PVM sąskaitas faktūras, tiek sumokėti jose įtrauktą automobilio saugojimo mokestį. Dalis šių sąskaitų, t. y. 2022 m. spalio 31 d., 2022 m. lapkričio 30 d., 2022 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitos faktūros, yra įtrauktos į atsakovės pasirašytą skolų suderinimo aktą, kuriuo suderinta atsakovės skola 2022-12–31 d. Tuo atsakovė dar kartą patvirtino savo įsipareigojimą sumokėti automobilio saugojimo mokestį. Nesuprantama, kokiu dar kitu būdu ieškovė turėjo ginti savo teises, kai atsakovė priima PVM sąskaitas faktūras ir sumoka sutartą automobilio saugojimo mokestį. Būtina įvertinti ir tai, kad atsakovė šioje byloje nereiškė priešieškinio dėl sumokėto automobilio saugojimo vietos mokesčio grąžinimo, dėl ko, ieškovės vertinimu, šioje byloje apskritai neturėtų būti sprendžiamas klausimas dėl jau atsakovės sumokėto automobilio saugojimo mokesčio.

29.       Apeliacinio skundo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo nurodomi motyvai, kad teismas nepagrįstai skirstė bylinėjimosi išlaidas ir skaičiavo tenkintas ieškinio proporcijas nuo pradinio ieškinio sumos, o ne nuo iš naujo pirmosios instancijos teisme nagrinėto ieškinio sumos. Grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, ieškovė iš atsakovės prašė priteisti 13 517,33 Eur (13 314,51 Eur skola + 202,82 Eur delspinigiai), o atsakovė jokia apimtimi nesutiko. Teismas ieškovei priteisė 1 186,49 Eur, kas reiškia, kad teismas tenkino 8,78 proc. ieškinio sumos, o atmetė 91,22 proc. ieškinio sumos. Todėl turi būti perskirstytos pirmosios instancijos teismo priteistos išlaidos net ir tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas būtų visiškai atmestas.

30.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės (apeliantės) UAB Energetikos remonto ir montavimo centro 2025-04-22 apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2025-03-24 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-578-1172/2025, priteisti iš ieškovės UAB Energetikos remonto ir montavimo centro atsakovės UAB „Kondro baldai“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.

31.       Atsiliepime nurodoma, kad pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė įrodinėjo, kad ji padidino nuomos kainą dviem pagrindais: 1) šalių konkliudentiniais veiksmais ir (arba) 2) sutarties 3 punkto pagrindu išsiuntusi pranešimą atsakovei apie nuomos kainos padidinimą. Bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme ieškovė jau nurodė, kad nėra reikšmingos sutarties 3 punkte nustatytos sąlygos, būtinos nuomos mokesčiui padidinti, kadangi šalys susitarė padidinti nuomos kainą konkliudentiniais veiksmais. Tie patys argumentai iš esmės yra atkartojami ir ieškovės pateiktame apeliaciniame skunde, kuriame nurodoma, jog šalys nuomos kainą padidino konkliudentiniais veiksmais, t. y. ieškovei pranešus apie kainos padidinimą, o atsakovei akceptavus nuomos kainos padidinimą įtraukiant ieškovės išrašomas PVM sąskaitas faktūras su padidintu nuomos mokesčiu į savo buhalterinę apskaitą ir jas apmokant.

32.       Atsiliepime nurodoma, kad

33.       Atsiliepime nurodoma, kad sutarties 8.2 punktas numatė galimybę pakeisti sutarties nuostatas šalims susitarus tai padaryti raštu. Rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.183 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016).

34.       Atsiliepime nurodoma, kad ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad šalių konkliudentinius veiksmus patvirtina šios aplinkybės: 1) atsakovė nereiškė prieštaravimų ar pretenzijų dėl padidinto nuomos mokesčio; 2) atsakovė įtraukė į savo buhalterinę apskaitą PVM sąskaitas faktūras su padidintu nuomos mokesčiu; 3) atsakovė apmokėjo PVM sąskaitas faktūras su padidintu nuomos mokesčiu. Vien tai, kad viena šalis primeta savo valią, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti sutarties pakeitimo šalių konkliudentiniais veiksmais, jeigu nėra antrosios šalies išreikšto aiškaus ir nedviprasmiško sutikimo.

35.       Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėdamas iš naujo, priimdamas sprendimą atsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2024-10-22 nutarties nurodymus. Tuo tarpu ieškovė anksčiau paminėtas aplinkybes ignoruoja ir taip pat siekia suklaidinti apeliacinės instancijos teismą bei įtikinti jį, kad nebūtų vertinamos Vilniaus apygardos teismo nurodytos svarbios bylai aplinkybės. Atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo paaiškinusi, kad gavusi PVM sąskaitą faktūrą už 2022 m. rugsėjo mėn. su didesne nuomos kaina telefonu susisiekė su ieškove ir paklausė, dėl ko skaičiuojamas didesnis nuomos mokestis. Ieškovės vadovas paaiškino, kad dėl atsakovės vėlavimo apmokėti ieškovės išrašomas PVM sąskaitas faktūras yra susidaręs įsiskolinimas. Siekdama, kad įsiskolinimas būtų kaip įmanoma greičiau padengtas, ieškovė tam tikrą laiką išrašys PVM sąskaitas faktūras su didesne nuomos kaina, o atsakovė tokiu būdu padengus įsiskolinimą, ieškovė vėl pradės išrašinėti PVM sąskaitas faktūras su sutartyje numatyta nuomos kaina. Kadangi atsakovė iš tiesų turėjo įsiskolinimą ieškovei už patalpų nuomą, su tokiomis sąlygomis sutiko. Atsakovė dėl finansinių sunkumų neapmokėjo jai ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už 2022 m. birželio ir liepos mėnesius: atsakovė mokėjimą atliko 2022-06-25, o vėliau – tik 2022-09-01. Kaip matyti iš byloje esančių bankinių pavedimų išrašų, atsakovė jų paskirtyje nurodydavo „Apmokėjimas pagal seniausias sąskaitas“ arba „Už seniausias sąskaitas“. Taigi, atsakovė stengėsi padengti ieškovei susidariusį įsiskolinimą už nuomos ir komunalines paslaugas, o pati mokėjimo paskirtis nerodo, kad atsakovė pripažino, jog PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta suma yra už vieno mėnesio nuomą.

36.       Atsiliepime nurodoma, kad ieškovė visiškai teisingai nurodo, kad sprendime pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės versiją dėl susitarimo laikinai padidinti nuomos mokestį. Tačiau atsakovė niekada ir neįrodinėjo, kad tarėsi su ieškove dėl to, kad nuomos mokestis bus padidintas laikinai. Atsakovė suprato, kad ieškovė laikinai išrašys PVM sąskaitas faktūras su didesnėmis sumomis, kad būtų greičiau padengtas susidaręs įsiskolinimas, o atsakovė tam pritarė, nes iš tiesų vėlavo apmokėti ieškovės išrašomas PVM sąskaitas faktūras už nuomą.

37.        Atsiliepime nurodoma, kad ieškovė savo apeliaciniame skunde klaidina teismą nurodydama, kad atsakovės vadovas ir buhalterė V. V. neva aiškino, jog šalys susitarė laikinai padidinti nuomos mokestį. Iš tiesų atsakovės vadovas ir V. V. nurodė, jog buvo susitarta išrašyti PVM sąskaitas faktūras su didesnėmis sumomis, kad atsakovė greičiau padengtų savo įsiskolinimą už nuomą pagal anksčiau išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Ir nors atsakovės vadovas ar V. V. galėjo pavartoti terminą „laikinai padidinti“, tačiau ieškovė ignoruoja išsamius šių asmenų paaiškinimus, kad pagal tokį susitarimą vėliau ieškovė turėjo vieną ar kelis mėnesius neišrašyti jokių PVM sąskaitų faktūrų. Taigi, atsakovės vadovas ir V. V. aiškino, kad iš esmės buvo susitarimas tik laikinai rašyti PVM sąskaitose faktūrose didesnes sumas, o ne padidinti nuomos mokesčio dydį. Šią aplinkybę patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Tuo labiau tokių šių asmenų teiginių negalima vertinti kaip faktinės aplinkybės pripažinimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 187 straipsnio prasme, kadangi toks pripažinimas turi būti aiškus ir suprantamas. Tuo tarpu atsakovės vadovas ir V. V. aiškino, kad tai turėjo būti ne keliems mėnesiams padidintas nuomos mokestis, o keliems mėnesiams nurodomos didesnės sumos PVM sąskaitose faktūrose, kadangi vėliau PVM sąskaitos faktūros kelis mėnesius apskritai neturėjo būti išrašomos, kad būtų kompensuojamos laikinai mokamos didesnės sumos ir galiausiai nuomos mokestis išsilygintų ir būtų toks, koks ir buvo sutartas sutartimi.

38.       Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad tikruosius šalių susitarimus atskleidžia aplinkybė, kad už 2023 m. vasario mėn. ieškovė neišrašė PVM sąskaitos faktūros už patalpų nuomą. Tokią sąskaitą ieškovė atsakovei išrašė tik 2023-06-30, kai šalių santykiai tapo konfliktiški. Ieškovės paaiškinimai, kad ji, būdama verslininkė, versdamasi patalpų nuomos veikla, beveik pusę metų buvo pamiršusi išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, pagrįstai buvo įvertinti kritiškai.

39.       Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad ieškovė ignoruoja aplinkybę, kad 2023-03-31, 2023-04-28 ir 2023-05-31 PVM sąskaitose faktūrose nurodyta 450 Eur nuolaida, kurios ieškovės vadovas taip ir nesugebėjo paaiškinti. Ieškovės vadovas nurodė, kad ši nuolaida buvo padaryta dėl to, kad atsakovė neva to prašė, ir ieškovė geranoriškai sutiko pritaikyti nuolaidą. Tokie paaiškinimai kelia abejonių, kadangi vėliau dėl atsakovės nesutikimo su ieškovės reikalaujama didesne nuomos kaina šalių santykiai tapo konfliktiški ir ieškovė vėl ėmė skaičiuoti 2 300 Eur plius PVM dydžio nuomos kainą atsakovei. Taip pat nesutiktina su ieškovės argumentu, kad atsakovė neprieštaravo dėl padidinto nuomos mokesčio ir nereiškė jokių pretenzijų ieškovei. Byloje pateiktas šalių susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad 2023-02-11 ieškovės vadovas persiuntė atsakovės vadovui 2022-08-25 siųstą elektroninį laišką dėl neva padidinto nuomos mokesčio, papildomai nurodydamas: „Sveiki, Siunčiu jums paaiškinimą dėl kainodaros el. laišką (žemiau), jai kils papildomu klausimu, mielai atsakysiu.“ Šis laiškas patvirtina, jog atsakovė reiškė pretenzijas ir teiravosi dėl to, kodėl ir toliau PVM sąskaitose faktūrose nurodomos didesnės sumos, nors ieškovė buvo žadėjusi vėliau kelis mėnesius iš viso neišrašyti jokių PVM sąskaitų faktūrų už nuomą, kad sumos išsilygintų. Taigi, atsakovė buvo išreiškusi aiškų nepasitenkinimą ir nesutikimą su pakeistu nuomos mokesčio dydžiu.

40.       Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad atsakovė supratusi, kad ieškovė nesilaiko šalių susitarimo, o siekia nepagrįstai įteisinti nuomos kainos padidinimą, nustojo įtraukinėti ieškovės išrašomas PVM sąskaitas faktūras į savo buhalterinę apskaitą. VMI 2024-01-24 raštu Nr. (7.1 Mr) K-1084 nurodė, kad atsakovė neregistravo VMI šių PVM sąskaitų faktūrų: 2023-06-08, serija ir numeris ERMC022018253, serija ir numeris ERMC022018258, 2023-06-30, serija ir numeris ERMC02201829324, serija ir numeris ERMC02201829329, 2023-07-31, serija ir numeris ERMC02201829334, 2023-08-31, serija ir numeris ERMC02201829335, 2023-09-19, serija ir numeris ERMC02201829340. Tuo tarpu ieškovė neregistravo 2023-06-08 pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų, serija ir numeris ERMC022018253 bei serija ir numeris ERMC022018258, duomenų.

41.       Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad, kaip pagrįstai buvo atkreipęs dėmesį Vilniaus apygardos teismas, faktinė aplinkybė, kad atsakovė galiausiai savo iniciatyva nutraukė sutartį, taip pat turi reikšmės. Supratusi, kad ieškovė pasinaudojo susidariusia situacija dėl įsiskolinimo tam, kad tokiu būdu primestų atsakovei pareigą mokėti didesnį nuomos mokestį, atsakovė nusprendė nutraukti sutartį, kadangi toks didesnis nuomos mokestis visiškai neatitiko nei atsakovės valios, nei jos lūkesčių, buvusių sudarant sutartį.

42.       Atsiliepime nurodoma, jog atsakovė nereiškė priešieškinio – ji negalėjo ginčyti susitarimo, kuris net nebuvo sudarytas.

43.       Atsiliepime nurodoma, kad ieškovė apeliaciniame skunde įkėlė diagramą, taip pat nuorodą į Lietuvos banko interneto svetainę apie duomenis, kurie neva patvirtina reikšmingą nuomos kainų padidėjimą Lietuvoje bylai aktualiu laikotarpiu. Šioje vietoje pastebėtina, kad viso bylos nagrinėjimo metu ieškovė neginčijo atsakovės argumentų ir teikiamų duomenų, kad situacija nuomos rinkoje bylai aktualiu laikotarpiu reikšmingai nepasikeitė, ir todėl nėra pagrindo konstatuoti šios sąlygos įgyvendinimą, kaip būtiną nuomos mokesčio dydžiui pakeisti. Tik kartu su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė naujų įrodymų ir argumentų, kuriais ėmė ginčyti šią aplinkybę, o tai draudžiama. Atsakovė pateikė į bylą Valstybės duomenų agentūros Sklaidos, paslaugų ir bendradarbystės skyriaus 2024-01-19 atsakymą, kuriame nurodyta, kad „2022 m. III ketvirtį, palyginti su I ketvirčiu, nekilnojamojo turto operacijų (nuomos) paslaugų, kainos padidėjo 3,5 proc.“ (e. b. l. 127, t. 1). Pažymėtina, kad nuomos kaina buvo padidinta nuo 1 387,74 Eur plius PVM iki 2 300,00 Eur plius PVM, t. y. net 65,73 procento. Net 65,73 procento nuomos kainos padidinimo šiuo atveju nepateisina pokyčiai rinkoje, kurie buvo itin nedideli – vos 3,5 procento.

44.       Atsiliepime nurodoma, kad atsakovė niekada nesutiko su 50 eurų mokesčiu už automobilio laikymą, šalys dėl jo nesusitarė nei sutartimi, nei kitokiu būdu. Vilniaus apygardos teismas 2024-10-22 nutarties 51 punkte nurodė aiškintis aplinkybes dėl šio mokesčio įtraukimo į sąskaitas.

Teismas

konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

45.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

46.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

47.       Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 24 d. sprendimas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad priimtas skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir prieštaringas, teismas netinkamai taikė Sutarties 3 punktą, netinkamai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2024-10-22 nutarties 41, 42, 43 ir 45 punktuose išaiškinimais. Be to, skundžiamame sprendime trūksta ir loginio pagrįstumo, o teismo padarytos išvados yra prieštaringos, netinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Esminis ginčas iškeltas dėl to, ar pagal 2021-12-01 Patalpų nuomos sutarties 3 punktą buvo padidintas nuomos mokestis nuo 2022-09-25 ir bylos įrodymai patvirtina šalių sudarytą susitarimą dėl nuomos mokesčio padidinimo konkliudentiniais veiksmais.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

48.       Šalys 2021 m. gruodžio 1 d. sudarė patalpų nuomos sutartį (toliau – sutartis), kuria ieškovė išnuomojo atsakovei 462,58 kv. m ploto gamybinės paskirties patalpas su priskirta teritorija pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Sutartimi nuo 2022 m. sausio 1 d. nustatyta 1 387,74 Eur per mėnesį plius PVM nuomos kaina. Sutarties 1.2 punkte nustatyta, kad nuomos pradžia – 2022 m. sausio 1 d., patalpų perdavimo–priėmimo aktas nesudaromas. Sutarties 1.3 punkte nustatyta, kad nuomininkė sumoka depozitą pagal sąskaitą faktūrą iki 2021 m. gruodžio 15 d., kuris yra lygus 2 775,48 Eur plius PVM; depozitas yra įskaitomas į paskutinių dviejų mėnesių nuomos sumą. Sutarties 3 punkte nustatyta, kad nuomotoja turi teisę vieną kartą per metus peržiūrėti nuomos kainą ir ją pakeisti, jei situacija patalpų nuomos rinkoje pasikeitė; apie numatomą kainos pakeitimą nuomininkė informuojama prieš 30 dienų. 

49.       Sutarties 8.2 punktas nustato, kad sutarties pakeitimai ir papildymai turi būti padaromi raštu ir įsigalioja tik abiem šalims pasirašius.

50.       Ieškovė 2021 m. gruodžio 8 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. ERMC022018213 reikalaudama sumokėti 3 358,33 Eur depozitą pagal nuomos sutartį. Ieškovė 2023 m. rugsėjo 22 d. išrašė atsakovei kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. ERMCK Nr. 20230922, (-3 358,33 Eur sumos).

51.       2022 m. kovo 7 d. atsakovės vadovas parašė elektroninį laišką ieškovės vadovui, nurodydamas, be kitą ko: „Gavau sąskaitą ir likau nustebęs, kad net už sausį išrašėt sąskaitą; manau tai neteisinga, juk mes jokios veiklos nevykdėm, o ir jūs patalpų neparuošėt, neiškraustėt, be to, net vandens nėra po šiai dienai. Manau, už sausį neturėtumėt rašyti sąskaitos?“ Į šį laišką ieškovės vadovas atsakė pritariamai, sutikdamas neskaičiuoti nuomos už 2022 m. sausio mėn.: „Ok, taip ir darom.“ 

52.       Atsakovė už baldų gamybą išrašė ieškovei dvi PVM sąskaitas faktūras: 2022 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija KDR, Nr. 0323, ir 2023 m. birželio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija KDR, Nr. 0376, bendra suma – 840,95 Eur.

53.       Ieškovė 2022 m. rugpjūčio 25 d. siuntė el. laišką atsakovei, nurodydama, kad nuo 2022 m. rugsėjo 25 d. keičiamas nuomos mokestis ir bus 2 300 Eur per mėn. plius PVM.

54.       2023 m. kovo 24 d. šalių finansininkės pasirašė skolų suderinimo aktą, pagal kurį atsakovės skola ieškovei – 10 924,90 Eur.

55.       2023 m. liepos 1 d. atsakovė ieškovei pateikė pranešimą, kuriuo sutartį nutraukia nuo 2023 m. rugpjūčio 31 d. Pranešime taip pat nurodė, kad: patalpų nuomos kaina už vieną mėnesį siekia 1 387,74 Eur plius PVM (sutarties 1.2 punktas), šis nuomos mokestis nebuvo pakeistas nuo sutarties sudarymo, t. y. atsakovė nėra gavusi pranešimo raštu dėl nuomos kainos pakeitimo, taip pat šalys dėl 1.2 punkto pakeitimo nėra sudariusios jokių papildomų rašytinių susitarimų; atsakovė pastaruoju metu mokėjo ieškovei didesnį nei sutarties 1.2 punkte numatytą nuomos mokestį dėl PVM sąskaitose faktūrose nurodomų didesnių sumų; atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove dėl nuomos mokesčio. 

56.       VMI 2024-01-24 raštu Nr. (7.1 Mr) K-1084 nurodė, kad atsakovė neregistravo VMI šių PVM sąskaitų faktūrų: 2023-06-08, serija ir numeris ERMC022018253, serija ir numeris ERMC022018258, 2023-06-30, serija ir numeris ERMC02201829324, serija ir numeris ERMC02201829329, 2023-07-31, serija ir numeris ERMC02201829334, 2023-08-31, serija ir numeris ERMC02201829335, 2023-09-19, serija ir numeris ERMC02201829340. Tuo tarpu ieškovė neregistravo 2023-06-08 pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų, serija ir numeris ERMC022018253 bei serija ir numeris ERMC022018258, duomenų.

57.       Ieškovė 2023 m. liepos 14 d. rašte „Dėl 2021 m. gruodžio 1 d. patalpų nuomos sutarties nutraukimo“ Nr. 07/14/01, be kita ko, nurodė, kad: atsakovės pozicija, jog pagal sutartį nuomininkė mokėjo per didelį nuomos mokestį ir yra susidariusi nuomos mokesčio permoka, yra nepagrįsta, nes 2022 m. rugpjūčio 25 d. nuomotoja pateikė el. paštu nuomininkei pranešimą, kad nuo 2022 m. rugsėjo 25 d. keičiamas nuomos mokestis ir bus 2 300 Eur per mėn. plius PVM; nuomininkė akceptavo nuomos kainos pasikeitimą, toliau buvo vykdoma sutartį, nuomininkė priimdavo ir į apskaitą įtraukdavo nuomotojos išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyta nuomos mokesčio suma – 2 300 Eur per mėn. plius PVM; 2023 m. kovo 24 d. buvo pasirašytas Aktas dėl skolų suderinimo, kuriuo nuomininkė patvirtino, kad jos įsiskolinimas nuomotojai – 10 924,90 Eur, kartu patvirtindama ir pakeisto nuomos mokesčio dydį; šio pranešimo išsiuntimo dieną nuomininkės skola nuomotojai yra 11 972,03 Eur (neskaičiuojant delspinigių už vėlavimą); sutikrinus PVM sąskaitas faktūras, paaiškėjo, kad per klaidą už kelis mėnesius nebuvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, jos išrašomos ir pridedamos prie šio pranešimo.

58.       Atsakovė 2023 m. liepos 25 d. rašte ieškovei  nurodė, kad nesutinka su ieškovės 2023 m. liepos 14 d. rašte Nr. 07/14/01 išdėstytomis aplinkybėmis dėl nuomos mokesčio padidinimo ir tariamos skolos už nuomos mokestį: nuomininkė ieškovės 2022 m. rugpjūčio 25 d. el. laiško negavo ir, gavusi PVM sąskaitą faktūrą už nuomą už 2022 metų rugsėjo mėnesį, nustebo dėl padidėjusios nuomos kainos; netrukus su ieškovė susisiekė ir ieškovė nurodė, kad didesnis nuomos mokestis numatytas tik dėl to, kad nuomininkė vėluoja atsiskaityti pagal anksčiau išrašytas PVM sąskaitas faktūras, todėl tokiu būdu siekiama, kad nuomininkė visiškai atsiskaitytų pagal ankstesnes PVM sąskaitas faktūras; taip pat nurodė, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodomas mokestis sumažės iki numatyto sutartyje, kai tik nuomininkė padengs įsiskolinimą pagal senesnes PVM sąskaitas faktūras. Atsakovė rašte pažymėjo, kad PVM sąskaitos faktūros su didesniu nuomos mokesčiu išrašymas ir apmokėjimas neatitinka sutarties 3 punkte numatytos tvarkos, tuo labiau tikrųjų sutarties šalių ketinimų; nuomininkė apmokėdavo PVM sąskaitas faktūras su didesniu nuomos mokesčiu tik dėl to, kad padengtų savo įsiskolinimą vėluodama mokėti nuomos mokestį pagal senesnes PVM sąskaitas faktūras; nuo sutarties sudarymo iki ieškovės tariamo 2022 m. rugpjūčio 25 d. pranešimo, kurio nuomininkė negavo, nebuvo praėjęs vienerių metų laikotarpis, taip pat ieškovė neįrodė, kad per 9 mėnesius pasikeitė situacija patalpų nuomos rinkoje, tariamas nuomos kainos pakėlimas buvo atliktas nesilaikant sutarties nuostatų; taip pat šalys nepasirašė jokių sutarties pakeitimų, kuriais būtų keičiamas nuomos mokestis; nuomininkė nepasirašė 2023 m. kovo 24 d. akto dėl skolų suderinimo ir jo nepatvirtino, abiejų įmonių buhalterės tik suderino buhalterinės apskaitos dokumentus, tarp jų ir PVM sąskaitas faktūras, tačiau tokio suderinimo nuomininkės vadovas niekada nepasirašė, o nuomininkės buhalterė neturi ir neturėjo jokių įgaliojimų spręsti dėl skolos dydžio ir akceptuoti skolą bei nuomos mokesčio padidinimą; atsakovė nurodė nesutinkanti su 2023 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ERMC02201829329, kurioje nuomos mokestis apskaičiuotas už 2022 m. sausio ir 2023 m. vasario mėnesius, nes nuomininkė el. laiškais buvo susitarusi su ieškove, kad nuomos mokestis už 2022 m. sausio mėnesį nebus skaičiuojamas, kadangi nuomotoja tuo metu nebuvo paruošusi patalpų, nuomininkė į patalpas įsikėlė tik 2022 m. vasario mėnesį; PVM sąskaitos faktūros už patalpų nuomą 2023 m. vasario mėnesį ieškovė nebuvo išrašiusi dėl to, kad nuomininkei apmokant ieškovės išrašomas PVM sąskaitas faktūras su didesnėmis sumomis už patalpų nuomą buvo susidariusi permoka, ir taip buvo nurodyta nuomininkei.

59.       Atsakovė grąžino ieškovei nuomotas patalpas pagal 2023 m. rugsėjo 18 d. patalpų grąžinimo aktą. Ieškovė nuomos mokestį ir mokėtinus komunalinius mokesčius atsakovei skaičiavo iki 2023 m. rugsėjo 18 d.

60.       Iš sutarties turinio nustatyta, kad ieškovė išnuomojo atsakovei patalpas su priskirta teritorija (I t., e. b. l. 19, 23, 62–63).

61.       Iš šalių atstovų paaiškinimų nustatyta, kad atsakovė laikė automobilį ne sutartimi atsakovei priskirtoje teritorijoje. Ieškovės vadovas prašė automobilį patraukti, atsakovė to neatliko. Dėl to ieškovė į 2022 m. spalio 31 d., 2022 m. lapkričio 30 d., 2022 m. gruodžio 30 d. ir 2023 m. sausio 31 d. PVM sąskaitas faktūras įtraukė papildomą 50,00 Eur plius PVM dydžio mokestį, įvardijamą kaip „Mašinos Chrysler saugojimo vieta“. Sutartyje šalys dėl tokio mokesčio sutarusios nebuvo. Atsakovė 2023 m. vasario 10 d. kreipėsi į ieškovę, nesutikdama su šiuo mokesčiu.

Dėl nuomos mokesčio padidinimo konkliudentiniais veiksmais

62.       Byloje kilo ginčas dėl to, ar pagal 2021-12-01 negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 3 punktą buvo padidintas nuomos mokestis nuo 2022-09-25.

63.       CK 6.162 straipsnis, reglamentuojantis sutarties sudarymo tvarką, nustato: sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais; kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja, nors susitarimas dėl antraeilių sąlygų ir atidėtas.

64.       Pagal CK 6.223 straipsnį sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu, o joms nepavykus susitarti – teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu. Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis).

65.       Tokia paminėta išlyga šalių sutartyje buvo nustatyta ir ji šalims jos vykdymo metu yra privaloma.

66.        CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios. Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti pastarąją teisės normą, turi būti atsižvelgiama į tokiu elgesiu išreikštą abiejų sutarties šalių bendrą ketinimą dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem (šalių valios sutapimas), o ne tik vienai šalių priimtiną sutarties elgesio vertinimo variantą, nes priešingu atveju, kitai šaliai pažeidžiant sutarties laisvės principą, būtų primetamos sąlygos, dėl kurių ji nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2009; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012).

67.       Apeliacinio skundo motyvai, kad bylos įrodymai – 2022 m. rugpjūčio 25 d. apeliantės pateikė el. paštu nuomininkei pranešimas, kad nuo 2022 m. rugsėjo 25 d. keičiamas nuomos mokestis ir jis bus 2 300 Eur per mėn. plius PVM; nuomininkė akceptavo nuomos kainos pasikeitimą, toliau buvo vykdoma sutartis, nuomininkė priimdavo ir į apskaitą įtraukdavo nuomotojos išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyta nuomos mokesčio suma – 2 300 Eur per mėn. plius PVM; 2023 m. kovo 24 d. buvo pasirašytas aktas dėl skolų suderinimo, kuriuo nuomininkė patvirtino, kad jos įsiskolinimas nuomotojai – 10 924,90 Eur, kartu patvirtindama ir pakeisto nuomos mokesčio dydį, įrodo atsakovės konkliudentinius veiksmus, jog atsakovė pripažino nuomos sutarties punktą dėl nuomos mokesčio padidinimo, yra neparemti įstatymu ir byloje neįrodo atsakovės sutikimo pakeisti nuomos sutarties 3 punkto.

68.       Apeliantės argumentas, kad paminėti įrodymai įrodo atsakovės konkliudentinius veiksmus patvirtinant šalių susitarimą dėl nuomos mokesčio pakėlimo iki 2 300 Eur per mėnesį plius PVM, atmestinas, nes, kaip teisingai nusprendė pirmosios instancijos teismas, tai tik patvirtino atsakovės skolos pagal rašytinę patalpų nuomos sutartį fiksavimą, kaip ją suvokė atsakovė.

69.       Atsakydama į apeliacinio skundo motyvą, kad ieškovės PVM sąskaitas faktūras su padidintu nuomos mokesčiu, išrašytas iki 2023-05-31, atsakovė visas be išimties priėmė, įtraukė į savo apskaitą ir visiškai ar iš dalies apmokėjo, o atlikdama šiuos veiksmus atsakovė nereiškė pretenzijų ir neginčijo padidinto nuomos mokesčio, taip pat įvertintina tai, jog ir atsakovės buhalterė V. V. pripažino, kad buvo susitarta padidinti nuomos mokestį, todėl yra neginčijamas pagrindas daryti išvadą, kad šalys susitarė dėl nuomos mokesčio padidinimo ir ieškovei iš atsakovės turi būti priteistas padidintas nuomos mokestis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog sąskaita faktūra – tai įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas, tačiau šis dokumentas išreiškia tik sąskaitą išrašiusio asmens valią ir nesukuria prievolių kitai šaliai, todėl negali kaip savarankiškas juridinis faktas, nenustačius kitų sutarties buvimą patvirtinančių aplinkybių, įpareigoti kitą šalį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-619-1120/2019).

70.       Šioje byloje vien sąskaitų priėmimas apskaitos sistemoje ir jų deklaravimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė sutiko pakeisti šalių nuomos sutarties trečią punktą dėl nuomos mokesčio padidinimo.

71.       Kasacinis teismas yra nurodęs, jog tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, tam tikrą faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Tuo atveju, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Remdamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog vien tik ginčo sąskaitų išrašymas nesudaro pagrindo manyti, jog atsakovė privalo jas apmokėti, taip pat nepagrindžia pakeistų sutartinių santykių egzistavimo fakto tarp ieškovės ir atsakovės dėl didesnio nuomos mokesčio.

72.       Atsakydama į apeliacinio skundo motyvą, jog atsakovė savo konkliudentiniais veiksmais pripažino padidintą nuomos mokesčio dydį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skolininko veiksmais, pripažįstančiais prievolę, laikomi veiksmai, kai skolininkas pripažįsta kreditoriaus pretenziją, sumoka dalį pagrindinės skolos arba netesybų, palūkanas už pagrindinę skolą, taip pat kai šalys modifikuoja sutartį taip, kad iš jos turinio matyti, jog skolininkas pripažįsta skolą, kai skolininkas prašo keisti sutartį, atidedant ar išdėstant mokėjimus, akceptuoja inkaso pavedimą ir kiti panašūs veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-687/2019).

73.       Be to, atsakydama į apeliacinio skundo motyvą, kad atsakovė pasirašė skolų suderinimo aktą, o kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pateiktas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas patvirtina šalis susitarus būtent dėl jame nurodytos skolos ir reikalavimo dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1214), teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodomojoje kasacinio teismo nutartyje nagrinėjimo dalykas buvo sudarytos sutarties dėl šilumos energijos tiekimo tinkamas vykdymas ir tuo pagrindu sudaryto skolų suderinimo akto vertinimas kaip prievolės pripažinimas, t. y. paminėtoje byloje nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl prievolės pakeitimo konkliudentiniu veiksmu. Be to, nurodoma apelianto kasacinio teismo praktika yra išplėtota ir pakeista vėlesnėse nutartyse.

74.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-687/2019 teisėjų kolegija konstatavo, kad tai, jog atsakovės buhalterė, kuri nėra vienasmenis juridinio asmens valdymo organas ir, kaip byloje teismų nustatyta, nėra įgaliota pripažinti skolą, priėmė sąskaitas faktūras ir pasirašė skolų suderinimo aktus, negali būti vertinama kaip veiksmai, kuriais atsakovė pripažino skolą.

75.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai, jog atsakovės buhalterė, kuri nėra vienasmenis juridinio asmens valdymo organas ir byloje neįrodyta, kad ji buvo įgaliota pasirašyti sutarties 3 punkto pakeitimą, priėmė sąskaitas faktūras ir pasirašė skolų suderinimo aktus, negali būti vertinama kaip veiksmai, kuriais atsakovė pripažino sutarties punktą dėl padidinto nuomos mokesčio. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės buhalterė, atsižvelgiant į jai suteiktus įgaliojimus, pasirašydama skolų suderinimo aktą, tik patvirtino, kad į buhalterinę apskaitą įtrauktos ieškovės pateiktos sąskaitos dėl akte nurodomų sumų. 

76.       Byloje įrodyta, kad atsakovė laiku neapmokėjo ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už 2022 m. birželio ir liepos mėnesius: atsakovė mokėjimą atliko 2022-06-25, o vėliau – tik 2022-09-01. Ši aplinkybė įrodo atsakovės poziciją, kad ji priimdama PVM sąskaitas faktūras ir pasirašydama skolos suderinimo aktą didesnę sumą vertino kaip savo įsiskolinimą, o ne sutikimą padidinti nuomos mokestį. Šis atsakovės paaiškinimas patvirtinamas ir bylos rašytiniais įrodymais – bankinių pavedimų išrašais, kurių paskirtyje atsakovė nurodydavo, kad tai mokėjimas pagal seniausias sąskaitas arba už seniausias sąskaitas, todėl remiantis šiais įrodymais atmetamas apeliantės motyvas, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog atsakovė, atlikdama apeliantės nurodomus veiksmus, suprato tai kaip savo skolos dengimą.

77.       Atsakydama į apeliacinio skundo motyvą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės versiją, kad šalių sudarytas susitarimas dėl nuomos mokesčio padidinimo buvo laikinas, ir šią aplinkybę konstatavo skundžiamo sprendimo 8 lapo 1 pastraipoje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas po ieškovės nurodomos citatos konstatavo, kad ,,atsakovės teiginys, kad kaina didinama laikinai dėl buvusio atsakovės įsiskolinimo, laikytinas nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad nuomos kainą ieškovė keitė pagal sutarties 3 punktą (nors tai atliko nesant visų sąlygų, todėl nepagrįstai), bet ne dėl atsakovės nurodomų priežasčių“.

78.       Byloje ieškovė neįrodė, kad atsakovė nebuvo skolinga nuomos mokesčio, todėl kitaip aiškinti atsakovės susidariusią skolą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

79.        Remtis CK 6.183 straipsnio 2 dalimi sutarties šalys gali, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Kilus ginčui dėl minėtos normos taikymo, teismai, nustatę nurodytas aplinkybes, sprendžia, ar sutarties šalys iš tikrųjų siekė savo elgesiu pakeisti atitinkamą sutarties sąlygą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016, 27 punktas; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521-611/2016, 24 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-469/2019).

80.       Sandorių formos taisyklės, taikytinos visiems sudaromiems sandoriams, reglamentuojamos CK 1.71 straipsnyje: sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais; sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai).

81.       Specialioji norma, aktuali nagrinėjamam ginčui dėl įsiskolinimo už išnuomotas negyvenamąsias patalpas, išdėstyta CK 6.531 straipsnyje, nustato, kad pastatų, statinių ar įrenginių nuomos sutartis turi būti rašytinė.

82.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, o nuomos sutartis dėl pastatų, statinių visais atvejais turi būti rašytinė (CK 6.478 straipsnio 1 dalis, 6.531 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2012). Įstatymo nustatytos rašytinės formos nesilaikymas, jeigu įstatymuose įsakmiai nenurodyta kitaip, nedaro žodine tvarka sudarytos sutarties negaliojančios, tačiau pasunkina jos įrodinėjimą. CK 1.93 straipsnio 2 dalis nustato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad net ir nesudaryta raštu sutartis gali būti prievolės atsiradimo pagrindas (CK 6.2 straipsnis; pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-449/2012; Nr. 3K-3-103/2013; Nr. 3K-3-251/2013 ir kt.).

83.       Šalių sutarties 8.2 punktas nustatė, kad sutarties pakeitimai ir papildymai turi būti padaromi raštu ir įsigalioja tik abiem šalims pasirašius, todėl šalys, kaip verslininkės, buvo saistomos šio įsipareigojimo. Sutartį šalys sudarė, vykdydamos savo verslus, todėl ir keisti ją privalėjo pagal sutarties ir įstatymo reikalavimus dėl negyvenamųjų patalpų nuomos įstatyme nustatytos rašytinės sutarties formos. Jokių išimčių CK verslo subjektams nenustatyta, priešingai, preziumuojama, jog verslo subjektams yra keliami aukštesni teisinio išprusimo reikalavimai.

84.       Dėl to, kas paminėta, nesant šalių sudaryto rašytinio nuomos sutarties punkto pakeitimo, ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turėjo įrodyti aiškų ir konkretų šalių žodinį susitarimą  dėl nuomos kainos padidinimo, tačiau ieškovė šios aplinkybės neįrodė.

85.       Apeliantės motyvais dėl viešai skelbiamo Lietuvos banko 2022 metais užfiksuoto itin spartus būsto nuomos mokesčio didėjimo pakeisti skundžiamo teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo.

86.       Atsakydama į apeliacinio skundo motyvą, kad teismas nustatė, kad, pagal Oficialios statistikos portale pateiktus infliacijos skaičiuoklės duomenis, analizuojamu laikotarpiu būsto nuomos mokesčiai padidėjo 13,8 procento, tačiau vis tiek priteisė pradinį nuomos mokestį, nepridėdamas 13,8 proc. padidėjimo, ir turėjo būti priteista ne mažesnė kaip 2 675,99 Eur suma už laikotarpį nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2023 m. rugsėjo 18 d., teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tik analizavo ieškovės teikiamus duomenis dėl rinkos kainos pokyčių, tačiau bet kokiu atveju aiškinant šalių nuomos sutartį nenustatyta, kad šalys buvo sutarusios be rašytinio susitarimo pakeisti nuomos mokestį dėl šio pokyčio.

87.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad nuomos kaina buvo padidinta nuo 1 387,74 Eur plius PVM iki 2 300,00 Eur plius PVM, t. y. 65,73 procento, teikė į bylą rinkos pokyčio įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė dėl kito mažesnio procento – 13,8, tačiau teismui nesuteikta teisė įsiterpti į šalių sutartinius santykius ir nustatyti savo nuožiūra apeliantės prašomą procentą, nes ieškovė ginčo dėl sutarties sąlygų pakeitimo neiškėlė.

88.       Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, ar sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnis).

89.       Sutarčių laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygas, kad jos atitiktų tikrąją sutarties šalių valią, neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei, šalių lygiateisiškumo ir bendriesiems teisės principams, taip pat sudarytos sutarties esmei ir tikslui. Kadangi vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 str.) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 str. 1 d.). Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu, tačiau toks reikalavimas teismui turi būti suformuluotas.

90.       Pagal CK 6.223 straipsnio 2 dalį teismo sprendimu vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista įstatymų nustatytais atvejais, todėl ieškovė sutarties vykdymo metu, nustačiusi jos įrodinėjamą rinkos pokytį, turėjo iškelti ginčą dėl atsakovės nesutikimo pakeisti rašytinę patalpų nuomos sutartį. Akcentuotina tai, kad CK 6.204 straipsnio 3 dalis įpareigoja sutarties šalį, kuriai sutarties vykdymas tampa sudėtingesnis, veikti aktyviai, tiek teikiant kitai šaliai prašymą pakeisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką (t. y. tuoj pat, kai tik atsirado aplinkybės, sudarančios jai kliūtis tinkamai vykdyti sutartį), tiek ir operatyviai naudotis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo, kai priešinga šalis nepareiškia noro derėtis arba atsisako sutartį pakeisti. Priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai tokius veiksmus atlikti delsiančiai sutarties šaliai. Nors CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, koks turi būti protingas terminas šalims susitarti dėl sutarties pakeitimo, tačiau šis terminas priklauso nuo sutarties pobūdžio, sutarties šalies galimybių vykdyti sutartį nepakeistomis sąlygomis ir kitų aplinkybių. Tokiais atvejais gali būti taikomos ir bendrosios sutarčių pakeitimo nuostatos, nustatytos CK 6.223 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti arba jei per 30 dienų negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip.

91.       Iš šalių sutarties darytina išvada, jog šalys buvo sutarusios dėl 30 dienų įspėjimo termino sutarties pakeitimo atveju, todėl ieškovė 2022 m. rugpjūčio 25 d. nusiuntusi el. laišką atsakovei ir negavusi atsakovės įgalioto atstovo konkretaus rašytinio sutikimo praėjus 30 dienų terminui turėjo inicijuoti ginčą teisme dėl šalių sutarties 3 punkto pakeitimo, todėl šioje byloje tenkinti apeliacinio skundo dalies nėra teisinio pagrindo.

92.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių įrodymus, vertino visų byloje esančių įrodymų, paaiškinimų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad su atsakove ginčo laikotarpiu buvo pasiektas bendras ketinimas dėl sutarties 3 punkto pakeitimo ir nuomos mokesčio padidinimo.

Dėl skolos už automobilio saugojimo vietą

93.       Šalių sutartyje nustatyta, kad ieškovė išnuomojo atsakovei patalpas su priskirta teritorija. Nuomos mokestis už nurodytą sutartyje teritoriją sutartyje nebuvo nurodytas.

94.       Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovė laikė automobilį ne sutartimi atsakovei priskirtoje teritorijoje, o ieškovės vadovas prašė automobilį patraukti, atsakovė to nevykdė, todėl ieškovė į 2022 m. spalio 31 d., 2022 m. lapkričio 30 d., 2022 m. gruodžio 30 d. ir 2023 m. sausio 31 d. PVM sąskaitas faktūras įtraukė papildomą 50,00 Eur plius PVM dydžio mokestį, įvardijamą kaip „Mašinos Chrysler saugojimo vieta“ .

95.       Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog dėl to, kad šios sąskaitos atsakovės buvo apmokėtos, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo dėl jų pasisakyti, nes sutiktina su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad Vilniaus apygardos teismas 2024-10-22 nutarties 51 punkte nurodė, kad „grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, be pirmiau nurodytų nagrinėtinų aplinkybių, vertintina: <...> 4) ar pagrįstai ieškovė į 2022 m. spalio 31 d., 2022 m. lapkričio 30 d., 2022 m. gruodžio 30 d. ir 2023 m. sausio 31 d. PVM sąskaitas faktūras įtraukė papildomą 50 Eur plius PVM dydžio mokestį, įvardijamą kaip „Mašinos Chrysler saugojimo vieta“.

96.        Be to, Vilniaus apygardos teismas 2024-10-22 nutarties 50 punkte

97.       Iš skundžiamo teismo sprendimo dalies dėl mokesčio už automobilio stovėjimą bei priteistinos skolos sumos nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes tyrė, pasisakė dėl  kiekvienos ieškovės išrašytos ir atsakovės apmokėtos sąskaitos pagrįstumo, todėl pirmosios instancijos teismas, nurodydamas kiekvieną ieškovės išrašytą sąskaitą, nustatė jų pagrįstumą ir nurodė, kad ieškovė nepagrįstai į PVM sąskaitas faktūras įtraukė 50,00 Eur plius PVM dydžio mokestį, įvardijamą kaip „Mašinos Chrysler saugojimo vieta“. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė nepagrįstai padidino nuomos kainą, kad nepagrįstai įtraukė mokestį už automobilio saugojimo vietą, kad buvo perskaičiuotas mokestis už elektrą, kad ieškovė negalėjo prašyti nuomos mokesčio už 2022 m. sausio mėnesį, ieškovė per visą sutarties laikotarpį turėjo teisę reikalauti atsakovės sumokėti ir dėl to pagrįstai į PVM sąskaitas faktūras įrašė tik 41 587,95 Eur nuomos mokesčio ir mokesčio už komunalines paslaugas, o atsakovė sumokėjo 37 052,65 Eur ir 3 358,33 Eur depozitą.

98.       Įvertinus šalių ginčo teisinį santykį darytina išvada, kad šios bylos kontekste nagrinėjant bylą iš naujo ir vykdydama apeliacinio teismo nutartį atsakovė neturėjo reikšti priešieškinio, nes šios bylos nagrinėjimo dalyką sudarė ieškovės išrašytų sąskaitų tik pagal šalių sutartį pagrįstumas. Akivaizdu, kad ieškovė išrašė sąskaitas atsakovei ir ne pagal rašytinius šalių įsipareigojimus, įskaitant ir mokestį už automobilio saugojimą, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai atliko skaičiavimus pagal kiekvieną ieškovės išrašytą sąskaitą, nustatydamas šalių sutarties 3 punkte nurodytą nuomos mokestį – 1 387,74 Eur (su PVM 1 679,17 Eur).

99.       Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Pirmosios instancijos teismo išvados neprieštarauja byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams, šalių paaiškinimams. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, jog apeliantės argumentai dėl teismo sprendimo motyvų prieštaringumo ir dėl Vilniaus apygardos teismo 2024-10-22 nutarties 41, 42, 43 ir 45 punktų nevykdymo yra  nepagrįsti, nes iš teismo sprendimo nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo iš esmės neišeidamas už pareikšto ieškinio ribų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo

100.        Apeliantė nurodo, kad, grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, ieškovė iš atsakovės prašė priteisti 13 517,33 Eur (13 314,51 Eur skola + 202,82 Eur delspinigiai), o atsakovė jokia apimtimi nesutiko. Teismas ieškovei priteisė 1 186,49 Eur, kas reiškia, kad teismas tenkino 8,78 proc. ieškinio sumos, o atmetė 91,22 proc. ieškinio sumos. Todėl turi būti perskirstytos pirmosios instancijos teismo priteistos išlaidos net ir tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas būtų visiškai atmestas, tačiau tokia ieškovės pozicija nepagrįsta, nes Vilniaus apygardos teismo 2024-10-22 nutartimi byla buvo perduota nagrinėti iš naujo ir bylinėjimosi išlaidos nepaskirstytos.

101.        Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

102.       Ieškovė 2023-10-20 pareiškė ieškinį atsakovei dėl skolos priteisimo, kuriuo prašė: ieškovei UAB Energetikos remonto ir montavimo centrui priteisti iš atsakovės UAB „Kondro baldai“ 16 766,87 Eur skolą ir 252,44 Eur delspinigius, iš viso 17 019,31. Pirmą kartą bylą išnagrinėjęs Kauno apylinkės teismas 2024-06-18 priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1275-959/2024, kuriuo nusprendė: ieškinį tenkinti iš dalies ir priimti ieškinio dalies dėl 477,80 Eur skolos ir 10,45 Eur delspinigių priteisimo atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukti.

103.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad po civilinės bylos iškėlimo ir jos pradėjimo nagrinėti iš esmės ieškovė dalies ieškinio atsisakė. Ieškovė dalies ieškinio reikalavimų atsisakė ne dėl atsakovės veiksmų, bet dėl to, kad ieškovė klaidingai apskaičiavo atsakovės sunaudotos elektros energijos kiekį bei skolą už ją. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 18 d. sprendimu nutraukta bylos dalis yra sprendimas atsakovės naudai, todėl bylinėjimosi išlaidos skirstytinos ne pagal patikslintą, o pagal pradinį ieškinio reikalavimą – 17 019,31 Eur.

104.       Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant CPK 94 straipsnio nuostatas, išaiškinta, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Turi būti atsižvelgta į tai, kad pagal CK 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, taip pat vadovautis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-248/2018, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

105.       Kasacinio teismo praktikoje pareikštų reikalavimų sumažinimas ir (ar) atsisakymas savo esme prilyginamas bylos dalies, dėl kurios reikalavimai sumažinti (ar jų atsisakyta), išsprendimui kitos šalies naudai, nes jai neteks atsakyti pagal tuos reikalavimus, kurių ji atsisakė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-915/2016 31 punktą; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018 22 punktą).

106.       Paminėtais motyvais nėra pagrindo sutikti su šia apeliacinio skundo dalimi ir bylinėjimosi išlaidų proporciją skaičiuoti nuo 13 517,33 Eur ieškinio reikalavimo sumos.

Dėl bylos procesinės baigties

107.       Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, todėl skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais pakeisti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

108.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

109.       Atsakovė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321–331 straipsniais, teismas

nutaria:

              Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos teisėjos Irma Čuchraj 

                                                                                                               Erika Misiūnienė

                                                                                                                Vilija Valantienė