Civilinė byla Nr. 2A-9-945/2019

Teisminio proceso Nr. 2-21-3-02773-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.39.2.5.5

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 5 d.

Kaunas

        Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Dalės Burdulienės, Mindaugo Šimonio,

        rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“, tretiesiems asmenims V. B., „If P &C Insurance AS“, veikiančiam per „If P&C Insurance AS“ filialą, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas ieškiniu ir patikslintais ieškiniais (1 t., b. l. 16–19; 107–110; 2 t., b. l. 7–10) prašė priteisti iš atsakovės 14 879,39 Lt (4 309,37 Eur) žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad atsakovė yra Lietuvoje registruotų transporto priemonių – vilkiko ir priekabos – valdytoja. Dėl atsakovės vairuotojo kaltės Vokietijoje 2011 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. lapkričio 15 d. įvyko du eismo įvykiai, sukėlę žalos tretiesiems asmenims. Žalą šiems asmenims atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, kuris pateikė ieškovui 14 879,39 Lt (4 309,37 Eur) dydžio reikalavimą. Ieškovas sumokėjo reikalaujamą sumą. Kadangi eismo įvykio metu vilkikas nebuvo tinkamai apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, ieškovas įgijo teisę išmokėtų sumų regreso tvarka reikalauti iš atsakovės (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 17, 23 straipsniai).

2.       Atsakovė atsiliepimais (1 t., b. l. 59–62; 2 t., b. l. 63–65) su ieškiniu nesutiko ir, vadovaudamasi Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad eismo įvykių metu transporto priemonių junginys (vilkikas ir priekaba) turėjo draudiminę apsaugą, todėl ieškovas turėtų reikalauti nuostolių atlyginimo ne iš atsakovės, bet iš draudikų, apdraudusių atsakovės valdomas transporto priemones.

3.       Trečiasis asmuo „If P &C Insurance AS“, veikiantis per „If P&C Insurance AS“ filialą, atsiliepimu (3 t., b. l. 79–82) prašė ieškinį tenkinti visiškai. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad byloje turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė, kuri nenumato solidarios trečiojo asmens, kaip priekabą apdraudusios draudimo bendrovės, pareigos atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą. Turi būti vadovaujamasi TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalimi, numatančia, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone, mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu (3 t., b. l. 106–109) ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovės 4 309,37 Eur (14 879,39 Lt) žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. lapkričio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 61,11 Eur (211 Lt) žyminį mokestį ir 238,76 Eur (824,40 Lt) išlaidų už dokumentų vertimus atlyginimą, priteisė iš atsakovės valstybei 68,06 Eur (235 Lt) žyminį mokestį ir 23,17 Eur (80 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

5.       Teismas nustatė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje 2011 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. lapkričio 15 d. įvyko du eismo įvykiai, kurių metu Lietuvos Respublikoje registruotas atsakovės valdomas transporto priemonių junginys – vilkikas ,,Mercedes Benz Actros 1841“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba ,,Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl atsakovės vairuotojo V. B. kaltės apgadino trečiųjų asmenų turtą (tvorą ir automobilį). Eismo įvykio valstybės Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos vidaus nuostatais, priimtais Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau – Vidaus nuostatai), sureguliavo žalą ir išmokėjo eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims, bei pareiškė atgręžtinį reikalavimą ieškovui, kuris reikalavimą įvykdė.

6.       Teismas konstatavo, kad vilkikas nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Vilkiką apdraudusi Rusijos Federacijos draudimo bendrovė „Alfa Strakhovanie PLC“ nėra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė, toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ 2, 6, 8 straipsnių reikalavimų. Byloje buvo gauta duomenų iš Rusijos transporto priemonių draudikų asociacijos apie neteisėtus Rusijos žaliosios kortelės išdavimus Lietuvoje registruotoms transporto priemonėms. Dėl to teismas sprendė, kad net ir esant Rusijos Federacijos draudimo įmonės draudimo apsaugai, nepanaikinama atsakovės atsakomybė ieškovui dėl padarytos žalos atlyginimo.

7.       Teismas nurodė, kad žala padaryta Vokietijoje – Europos Sąjungos valstybėje, Lietuvos Respublikoje registruotu ir TPVCAPDĮ nustatyta tvarka neapdraustu automobiliu ,,Mercedes Benz Actros 1841“, todėl ieškovas, atlyginęs eismo įvykio metu padarytą žalą, turi teisę susigrąžinti sumokėtą sumą iš atsakovės, neįvykdžiusios pareigos sudaryti draudimo sutartį TPVCAPDĮ nustatyta tvarka (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8.       Teismas nustatė, kad priekabos valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta trečiojo asmens draudimo bendrovės „If P &C Insurance AS“ (draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas sprendė, kad vilkikas eismo įvykių metu buvo sukabintas su civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta priekaba, kuri savarankiškai eisme nedalyvauja, ją velka motorinė transporto priemonė ir išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 2 straipsnio 11 punktas). Dėl to teismas sprendė, kad žala atlyginama pagal vilkiko draudimo apsaugą.

9.       Teismas pažymėjo, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas, kuriame pasisakyta dėl priekabos draudiko civilinės atsakomybės, nagrinėjamu atveju nėra aktualus, nes jame nustatytos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos eismo įvykio aplinkybėmis: nagrinėjamoje byloje priekaba nebuvo atsikabinusi nuo vilkiko, priešingai nei nurodytame teismo sprendime. Be to, Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime sprendžiami draudikų tarpusavio reikalavimai, o šioje byloje vilkikas nebuvo nustatyta tvarka apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.

10.       Ieškinį patenkinęs, teismas priteisė ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi kreipiantis į teismą buvo sumokėta tik dalis žyminio mokesčio, nesumokėtą žyminio mokesčio dalį teismas priteisė iš atsakovės valstybei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

11.       Apeliaciniu skundu (3 t., b. l. 120–131) atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Teismas neįvertino atsakovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų – transporto priemonės (vilkiko) draudimo faktą patvirtinančio dokumento – Transporto priemonės tarptautinio draudimo poliso Nr. (duomenys neskelbtini) (žalios kortelės), išduoto Rusijos Federacijos draudimo bendrovėje „Alfa Strakhovanie PLC“, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad išduota žalioji kortelė nesuteikia apsaugos Vokietijoje, kuri patenka į draudimo polise nurodytą galiojimo teritoriją. Žalos atlyginimas turėjo būti nukreiptas ne į atsakovę, o į transporto priemonės draudimo polisą išdavusią draudimo bendrovę „Alfa Strakhovanie PLC“.

11.2.                      Teismas netinkamai vertino atsakovės į bylą pateiktus rašytinius įrodymus dėl trečiojo asmens „If P &C Insurance AS“ (priekabos draudiko) atsakomybės. Teisės aktuose nenustatyta, kad, neapdraudus vilkiko ar jį apdraudus TPVCARDĮ reikalavimus neatitinkančiu draudimu, savaime negalioja ir velkamos transporto priemonės – priekabos, draudimas. Eismo įvykio protokole buvo nurodyta, kad būtent priekaba, o ne vilkikas, tiesiogiai dalyvavo eismo įvykiuose. Vadovaujantis Vokietijos teisės aktais ir teismų praktika, atsakomybė už žalos atlyginimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims tenka būtent priekabos draudikui. Sudarydamos draudimo sutartį šalys laisva valia susitarė, kad įvykus eismo įvykiui Vokietijoje, žalos administravimas ir jos išmokėjimas bus reguliuojamas pagal Vokietijos teisės aktus ir teismų taikomą praktiką, pagal kurią kiekvienas užsienio draudikas (šiuo atveju „If P&C Insurance AS“), kuris draudžia Vokietijoje naudojamą priekabą, turi atsižvelgti į tai, kad jis yra įpareigotas padengti 50 proc. transporto priemonių junginio padarytos žalos net ir tuo atveju, jeigu priekaba buvo prikabinta prie vilkiko.

11.3.                      Nors bylą nagrinėjęs teismas taikė užsienio teisę, tačiau nenurodė nei vienos Vokietijos materialiosios teisės normos ir (ar) jos turinio, t. y. nenustatė, koks įstatymas turi būti taikomas tuo atveju, kai žalą padaro vilkiko tempiama drausta priekaba. Ieškinys pareikštas remiantis Lietuvos Respublikos teise (TPVCAPDĮ nuostatomis), o tai, kad biuras kitos valstybės biurui sumokėjo žalą, remdamasis kitos valstybės teisės normomis, yra faktinė aplinkybė, kurios įrodinėjimo našta tenka šaliai, kuri ja remiasi, t. y. ieškovui. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kaip yra reglamentuojamas žalos administravimas ir jos išmokėjimas nukentėjusiai šaliai, kai žala padaroma transporto priemonių junginiu Vokietijos teritorijoje. Atsakovei ginčijant jos atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės narės teisę pagrįstumą, ieškovui tenka pareiga įrodyti faktinę aplinkybę, kad savo TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti kitos valstybės draudikų biuro išlaidas jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. Bylą nagrinėjęs teismas, nepatikslindamas įrodinėjimo dalyko ir nepasiūlydamas ieškovui pateikti papildomų įrodymų, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.  

12.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t., b. l. 148–152) ieškovas prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad, pagal TPVCAPDĮ nuostatas, dėl transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, įprastinė draudimo sutartis, kurios pagrindu ir išduodama žalioji kortelė, gali būti sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Biuro narės (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8, 9, 18 dalys, 6 straipsnio 4, 6 dalys). Be to, Rusijos Federacijos nacionalinis draudikų biuras rašte, adresuotame Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ ir ieškovui, nurodė, kad rusiškų žaliųjų kortelių išdavimas Lietuvos Respublikoje registruotoms transporto priemonėms prieštarauja žaliosios kortelės sistemos taisyklėms, Lietuvos nacionaliniams teisės aktams ir yra Rusijos draudimo tarpininkų, kurie sudarė nusikalstamą (slaptą) susitarimą su tam tikrais Lietuvos vežėjais, siekdami pasipelnyti, nusikalstama veika. Tokiomis transporto priemonėmis padarytą žalą turi atlyginti patys vežėjai. Rusijos Federacijos draudimo bendrovės dėl Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės išduota žalioji kortelė nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos, toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 ir 8 dalių reikalavimų. Atsakovė ignoruoja byloje nustatytą faktą, kad draudimo bendrovėje „Alfa strakhovanie PLC“ sudaryta vilkiko draudimo sutartis neatitiko tarptautinių reikalavimų ir tai sąlygojo situaciją, jog Vokietijos nacionalinis draudikų biuras transporto priemonės, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvoje, padarytą žalą reguliavo kaip nedraustos transporto priemonės. Atsakovės pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai vilkiko ir jo priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta skirtingų draudikų, kurių atsakomybė yra solidari. Nagrinėjamu atveju buvo apdrausta tik priekabos valdytojo civilinė atsakomybė, t. y. nebuvo konstatuotos dvigubo draudimo sąlygos. Eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos administravimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 punktas, TPVCAPDĮ). Kadangi eismo įvykis įvyko vilkikui MERCEDES BENZ 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tempiant priekabą SCHMITZ CARGOBULL, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Vokietijos nacionalinis draudikų biuras nustatė eismo įvykio faktą, žalos dydį ir, ją atlyginęs, pateikė reikalavimą ieškovui būtent pagal vilkikui suteikiamą draudiminę apsaugą, kurios šio eismo įvykio metu nebuvo.

13.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t., b. l. 138–142) trečiasis asmuo „If P &C Insurance AS“, veikiantis per „If P&C Insurance AS“ filialą, prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad Rusijos Federacijos draudimo bendrovė nėra Lietuvos Respublikos nacionalinio draudikų biuro narė (TPVCAPDĮ 29 straipsnio 1 dalis), todėl apdrausdama vilkiką šioje bendrovėje atsakovė veikė savo rizika ir turi atlyginti ieškovui jo reikalaujamą sumą, kuri buvo išmokėta nukentėjusiems asmenims (per Vokietijos nacionalinį draudikų biurą) kaip žala, padaryta neapdrausta transporto priemone. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakomybė už žalos atlyginimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims tenka būtent priekabos draudikui, nes aplinkybė, jog priekaba buvo apdrausta, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis numato, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad eismo įvykių metu priekaba buvo sukabinta su velkančia transporto priemone (vilkiku). Žalos buvo administruojamos pagal vilkikui suteiktą draudiminę apsaugą, kurios nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo, todėl priekabos draudikas neturi pareigos išmokėti draudimo išmokos dėl eismo įvykių metu padarytos žalos, kadangi išmoka turi būti mokama pagal velkančios transporto priemonės, t. y. vilkiko, draudimo sutartį. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas ginčo atveju nėra aktualus. Įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais, šiuo konkrečiu atveju – tarp priekabos draudiko ir atsakovės sudaryta draudimo sutartimi. Šiam santykiui turi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė, kuri nenumato solidarios priekabą apdraudusios draudimo bendrovės pareigos atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą.

14.       2018 m. sausio 10 d. teisme gautas atsakovės pareiškimas dėl dalies ieškinio pripažinimo (5 t., b. l. 110–112).

        Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

16.       Byloje nekilo ginčo nei dėl ieškovės nurodytų Vokietijoje 2011 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. lapkričio 15 d. įvykusių eismo įvykių fakto ir šiais įvykiais tretiesiems asmenims (nukentėjusiesiems) padarytos žalos dydžio (14 879,39 Lt (4 309,37 Eur)), nei dėl to, kad eismo įvykius sukėlė vilkiką ,,Mercedes Benz Actros 1841“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba ,,Schmitz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių valdytoja yra atsakovė ( 1 t., b. l. 22; 2 t., b. l. 73; 3 t., b. l. 11–12, 18–19), vairavęs atsakovės darbuotojas V. B. (1 t., b. l. 23, 130–131). Nebuvo ginčijama ir aplinkybė, kad žalą nukentėjusiesiems atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras (1 t., b. l. 24–34, 69–96, 116–124; 2 t., b. l. 17–37), kurio išlaidas kompensavo ieškovas (1 t., b. l. 47; 2 t., b. l. 50).

17.       Pripažindama ieškovo teisę reikšti atgręžtinį reikalavimą dėl turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo, atsakovė nesutikimą su ieškinio reikalavimais grindžia argumentais, kad ieškovas pretenzijas reiškia netinkamam asmeniui.

18.       Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir teikdama apeliacinį skundą atsakovė akcentavo, kad ir vilkikas, ir priekaba buvo tinkamai apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl pretenzijas ieškovas turėtų reikšti draudikams. Dėl bylą pirmą kartą išnagrinėjus apeliacine tvarka priimtos Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties (4 t., b. l. 37–45) atsakovė pateikė kasacinį skundą (4 t., b. l. 50–62). Įvertinęs šį skundą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 15 d. nutartimi (5 t., b. l. 72–76), kuria byla grąžinta nagrinėti pakartotinai apeliacine tvarka, pripažino pagrįsta skundžiamuose žemesnių instancijų teismų procesiniuose sprendimuose pateiktą išvadą, kad vilkikas ,,Mercedes Benz Actros 1841“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo tinkamai apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kadangi atsakovės nurodomas civilinės atsakomybės draudikas – Rusijos Federacijos draudimo bendrovė „Alfa Strakhovanie PLC“ (1 t., b. l. 63–67; 2 t., b. l. 66–72) – neatitinka tokiam subjektui keliamų privalomų reikalavimų (3 t., b. l. 53–56; 5 t., b. l. 43–46). Po tokios kasacinio teismo išvados atsakovė pakeitė savo procesinę poziciją ir nurodė pripažįstanti iš TPVCAPDĮ 4 straipsnio kylančios pareigos apdrausti vilkiką transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu pažeidimą bei ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės pusę žalos atlyginimo sumos (2 154,69 Eur) pagrįstumą (5 t., b. l. 110–112). Tokios pačios pozicijos atsakovė laikėsi ir teikdama teismui rašytines nuomones (6 t., b. l. 10–13, 35–37). Nors atsakovė pateikė procesinį prašymą dėl ieškinio dalies pripažinimo, įvertinusi aplinkybę, kad vyksta apeliacinis procesas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pateiktas prašymas atitinka CPK 308 straipsnio nuostatas dėl dalies apeliacinio skundo atsisakymo. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos nagrinėjimo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovui iš atsakovės priteista žalos atlyginimo suma, viršijanti 2 154,69 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, bei nepasisako dėl skundo argumentų, kad reikalavimas turi būti reiškiamas draudimo bendrovės „Alfa Strakhovanie PLC“ atžvilgiu. 

19.       Vadovaujantis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl žalos tretiesiems asmenims, per eismo įvykį padarytos ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Jeigu žalos atlyginimą nukentėjusiajam išmoka valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, draudikų biuras, ieškovui tenka pareiga tokias išlaidas atlyginti vadovaujantis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktu. Išmokėjęs išmoką ieškovas įgyja teisę į išlaidų atlyginimą iš žalą padariusio arba pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdžiusio asmens (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar ieškovas gali reikalauti visų išlaidų atlyginimo iš pareigos apdrausti vilkiką neįvykdžiusios atsakovės, jeigu vilkikas buvo sujungtas į vientisą junginį su priekaba, kurios valdytojo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs trečiasis asmuo „If P &C Insurance AS“ (3 t., b. l. 13–14).

20.       Tenkindamas ieškinį visa apimtimi pirmosios instancijos teismas nurodė, kad žala buvo sureguliuota vadovaujantis Vidaus nuostatais (1 t., b. l. 35–45). Teismas taikė TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalį, pagal kurią išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, jeigu vilkikas eismo įvykių metu buvo sukabintas su civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta priekaba. Nesutikdama su tokia išvada atsakovė nurodė, kad ginčo santykiui turi būti taikoma Vokietijos, o ne Lietuvos teisė.

21.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 15 d. nutartyje (5 t., b. l. 72–76) nurodė, kad ieškovas reikalavimą reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais, įskaitant Vidaus nuostatus, už kurių įgyvendinimą Vokietijoje yra atsakingas Vokietijos nacionalinis draudikų biuras. Kasacinis teismas išaiškino, kad, vadovaujantis Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalimi, 5 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalimi, eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio valstybėje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui eismo įvykio vietos valstybės biuro reikalavimai dėl turėtų išlaidų atlyginimo yra privalomi. Kartu kasacinis teismas sprendė, kad Vidaus nuostatų taisyklės yra susijusios išimtinai su santykių tarp pačių draudikų biurų reguliavimu, jos nėra privalomos už žalos atsiradimą atsakingiems asmenims, todėl regresinį reikalavimą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu reiškiančiam ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog Vokietijos draudikų biuras išmoką išmokėjo ir pretenziją ieškovui pareiškė laikydamasis teisės aktų reikalavimų.

22.       Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 5 dalimi, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šios nuostatos atitinka 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsniu kuriamą teisinį reglamentavimą, kad žalos atlyginimo prievolei taikoma valstybės, kurioje atsirado žala, teisė. Be to, į atsakovės su priekabos valdytojo civilinės atsakomybės draudiku „If P &C Insurance AS“ sudarytą sutartį (3 t., b. l. 13–14) yra įtraukta sąlyga, kad už žalą, padarytą kitose valstybėse (ne Lietuvos teritorijoje), išmoka mokama pagal tų valstybių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Nurodytą teisinį reglamentavimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino kaip reiškiantį, kad prievolei išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, taikoma Vokietijos teisė.

23.       Byla pakartotinai nagrinėti apeliacinės instancijos teismui grąžinta tam, kad būtų nustatytas nagrinėjamam klausimui aktualios Vokietijos teisės turinys, kaip faktinis ieškovo reiškiamo regresinio reikalavimo pagrindas. Kitaip tariant, ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad draudimo išmoką išmokėjęs Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, o vėliau ir Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pretenziją patenkinęs ieškovas, vadovaujantis Vokietijos teisės aktais, įgijo teisę visos išmokų sumos reikalauti iš pareigos apdrausti vilkiką tinkamai neįvykdžiusios atsakovės.

24.       Įvertinus kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus, Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d., 2018 m. sausio 9 d., 2018 m. vasario 28 d. nutartimis (5 t., b. l. 92–93, 106–107, 132–133) ieškovas įpareigotas pateikti teismui Vokietijos teisės nuostatas apie transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, kurie patvirtintų ieškovo teisę reikalauti viso žalos atlyginimo iš transporto priemonių junginio dalies (vilkiko) neapdraudusio transporto priemonės valdytojo. Priešingą išvadą patvirtinančius įrodymus pasiūlyta pateikti atsakovei.

25.       Ieškovas informavo teismą apie į bylą jau pateiktus Vokietijos garantinio fondo 2014 m. gegužės 15 d. raštą (3 t., b. l. 72–76) ir Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. raštą (4 t., b. l. 20–24), taip pat teikė prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, dėl bylos sustabdymo, kol tokio paties pobūdžio informacija bus išreikalauta Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-5675-994/2018 (atnaujintas bylos Nr. 2-117-854/2019) (5 t., b. l. 124–126, 136–138). Įvertinęs šią informaciją Kauno apygardos teismas 2018 m. balandžio 16 d. nutartimi (5 t., b. l. 146–148) nutarė kreiptis į Vokietijos kompetentingas institucijas dėl informacijos apie Vokietijos teisę bylai reikšmingu klausimu pateikimo.

26.       Po informacijos iš Vokietijos federalinės teisingumo ir vartotojų gynimo ministerijos gavimo (5 t., b. l. 171–174), ieškovas informavo teismą savo procesinės pozicijos nekeičiantis (6 t., b. l. 3), kartu pateikdamas į Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-5675-994/2018 (atnaujintas bylos Nr. 2-117-854/2019) kompetentingų Vokietijos institucijų pateiktus duomenis (6 t., b. l. 4–9). Įvertinusi šiame sprendimo punkte nurodytus duomenis, atsakovė taip pat informavo teismą, kad nekeičia savo procesinės pozicijos (6 t., b. l. 10–13, 35–37). 

27.       Išanalizavusi į bylą surinktus duomenis apie ginčo santykiui taikytiną Vokietijos teisę (duomenis apie ginčui taikytinos Vokietijos teisės turinį, taip pat jos aiškinimą, teismui pateikė šalys, taip pat Vokietijos Federalinė teisingumo ir vartotojų apsaugos ministerija, kuri 2018 m. gegužės 29 d. rašte (6 t., b. l. 4–6) nurodė, jog visi teisės aktai gali būti rasti oficialioje teisės aktų duomenų bazėje http://www.gesetze-im-internet.de), įvertinusi šalių pateiktus paaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi keletą bylai spręsti reikšmingų aplinkybių.

28.       Vadovaujantis Vokietijos kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz, StVG) 7 straipsnio 1 dalimi, jeigu žalos padaroma eksploatuojant transporto priemonę ar su ja susietą priekabą, šią žalą nukentėjusiam asmeniui atlygina transporto priemonės ar priekabos valdytojas (4 t., b. l. 22–23). Atsakomybė tokiu atveju gali būti taikoma ir transporto priemonės vairuotojui (Vokietijos kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz, StVG) 18 straipsnio 1 dalis, Privalomojo motorinių transporto priemonių draudimo taisyklių (Verordnung über den Versicherungsschutz in der Kraftfahrzeug-Haftpflichtversicherung, KfzPflVV) 2 straipsnis (3 t., b. l. 72–75; 6 t., b. l. 4–6). Vokietijos privalomojo draudimo įstatymo (Pflichtversicherungsgesetz, PflVG) 1 straipsnyje įtvirtinta transporto priemonės ir priekabos valdytojo pareiga apdrausti savo, savininko ir vairuotojo civilinę atsakomybę. Kaip matyti iš į bylą pateikto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo (3 t., b. l. 20–48) turinio, toks teisinis reglamentavimas aiškinamas kaip reiškiantis, kad į vieną junginį sujungus vilkiką ir priekabą, kai visą junginį valdo vienas vairuotojas, priekabos valdytojo pareiga apdrausti ne tik pačią priekabą, bet ir jos vairuotoją, lemia priekabos draudiko pareigą atlyginti vilkiko, o kartu ir viso transporto priemonių junginio, vairuotojo veiksmais padarytą žalą. Kitaip tariant, kadangi vilkikas ir priekaba, vairuojami vieno asmens, vertinami kaip vientisas junginys, tiek vilkiko, tiek ir priekabos valdytojas atsako už visą žalą, kuri gali atsirasti eksploatuojant junginį ir privalo šią atsakomybę apdrausti. Valdytojams šią pareigą įvykdžius, atskirais vilkiko ir priekabos draudimais iš esmės yra du kartus visa apimtimi draudžiamas tas pats interesas. Tokia išvada atitinka Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. rašte (4 t., b. l. 20–21), Vokietijos Federalinės teisingumo ir vartotojų apsaugos ministerijos 2018 m. gegužės 29 d. rašte (6 t., b. l. 4–6) pateiktą teisinio reglamentavimo aiškinimą. Su tokiu aiškinimu sutiko ir atsakovė (6 t., b. l. 10–13, 35–37).

29.       Nurodytas teisinis reglamentavimas iš esmės skiriasi nuo skundžiamu sprendimu taikytos TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį. Teismas pažymi, kad priekabos draudikas negali reikalauti riboti jo atsakomybę remdamasis TPVCAPDĮ nuostatomis tiek dėl sprendimo 22 punkte pateiktos išvados, jog atsakomybės ribos vertinamos taikant Vokietijos teisę, tiek dėl Vokietijos užsienio transporto priemonių ir transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (Gesetz über die Haftpflichtversicherung für ausländische Kraftfahrzeuge und Kraftfahrzeuganhänger, AuslPflVG) 4 straipsnio nuostatos, jog transporto priemonę eksploatuojant Vokietijoje draudimo sutarčiai turi būti taikomi Vokietijos teisės nustatyti reikalavimai (6 t., b. l. 4–6), tiek ir dėl to, kad, kaip minėta sprendimo 22 punkte, į atsakovės su priekabos valdytojo civilinės atsakomybės draudiku „If P &C Insurance AS“ sudarytą sutartį (3 t., b. l. 13–14) yra įtraukta sąlyga, jog už žalą, padarytą kitose valstybėse (ne Lietuvos teritorijoje), išmoka mokama pagal tų valstybių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

30.       Be to, Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (Versicherungsvertraggesetz, VVG) 78 straipsnio 1 dalyje (4 t., b. l. 22–23; 5 t., b. l. 172, 174) įtvirtinta solidari civilinės atsakomybės draudikų atsakomybė. Vadovaujantis Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 421 straipsniu, solidarios atsakomybės atveju nukentėjusysis viso žalos atlyginimo gali reikalauti iš bet kurio solidaraus prievolininko (6 t., b. l. 5–6). Dėl nurodytos priežasties tretysis asmuo, kuriam eismo įvykiu padaroma žalos, viso žalos atlyginimo gali reikalauti tiek iš vilkiko draudiko, tiek ir iš priekabos draudiko, nepriklausomai nuo to, kuria konkrečiai junginio dalimi ir kokia apimtimi yra padaroma žala. Toks aptariamo teisinio reglamentavimo aiškinimas yra pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime (3 t., b. l. 20–48), Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. rašte (4 t., b. l. 20–21), Vokietijos Federalinės teisingumo ir vartotojų apsaugos ministerijos 2018 m. gegužės 29 d. rašte (6 t., b. l. 4–6). Su tokiu aiškinimu sutiko ir atsakovė (6 t., b. l. 10–13, 35–37).

31.       Kaip matyti iš Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. rašto (4 t., b. l. 20–21), taip pat Vokietijos garantinio fondo 2014 m. gegužės 15 d. rašto (3 t., b. l. 72–76) turinio, aptariamos Vokietijos kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz, StVG) ir Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (Versicherungsvertraggesetz, VVG), Vokietijos privalomojo draudimo įstatymo (Pflichtversicherungsgesetz, PflVG) nuostatos yra skirtos draudimo teisiniams santykiams reglamentuoti ir apibrėžia draudikų prievolių apimtis bei situacijos, kai tas pats interesas apdraudžiamas kelis kartu, sprendimo būdus. Vokietijos federalinės teisingumo ir vartotojų gynimo ministerijos pateiktame paaiškinime (5 t., b. l. 171–174) nurodoma, kad vienai iš transporto priemonių junginio dalių esant neapdraustai, valdytojo atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas taikant bendrąsias Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) normas, kaip taikyti atsakomybę turi spręsti ginčą nagrinėjantis teismas, Vokietijos teismų praktikos šiuo klausimu nėra.

32.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Vokietijos privalomojo draudimo įstatymo (Pflichtversicherungsgesetz, PflVG) 1 straipsnyje įtvirtinta transporto priemonės ir priekabos valdytojo pareiga apdrausti savo, savininko ir vairuotojo civilinę atsakomybę yra užtikrinama nukentėjusiojo teisių apsauga. Šios pareigos neįvykdęs transporto priemonės valdytojas, pats būdamas atsakingu už žalos atsiradimą, papildomai apsunkina nukentėjusiojo padėtį, kadangi šis netenka galimybės įgyvendinti Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (Versicherungsvertraggesetz, VVG) 115 straipsnyje (6 t., b. l. 4–6), Vokietijos užsienio transporto priemonių ir transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (Gesetz über die Haftpflichtversicherung für ausländische Kraftfahrzeuge und Kraftfahrzeuganhänger, AuslPflVG) 1 straipsnyje, 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę reikšti reikalavimą tiesiogiai transporto priemonės draudikui. Kaip teisingai teikdamas nuomonę dėl Vokietijos teisės aktų vertinimo nurodė ieškovas (6 t., b. l. 22–23), tokiu atveju vilkiko valdytojo atsakomybė kyla Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 249, 823 straipsnių nuostatų, įpareigojančių atlyginti visą neteisėtais veiksmais padarytą žalą, atkuriant padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu nebūtų padarytas pažeidimas, pagrindu (6 t., b. l. 29–30). Iš šio teisinio reglamentavimo kyla ne tik atsakovės prievolė atlyginti žalą, atsiradusią dėl eismo įvykio, bet ir atsakomybė už transporto priemonės neapdraudimą. Reikšminga teisėjų kolegija pripažįsta ir tai, kad Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 840 straipsnyje įtvirtinta solidari už žalos atsiradimą atsakingų asmenų atsakomybė. Kaip minėta nutarties 30 punkte, vadovaujantis Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 421 straipsniu, solidarios atsakomybės atveju nukentėjusysis viso žalos atlyginimo gali reikalauti iš bet kurio solidaraus prievolininko (6 t., b. l. 5–6).

33.       Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad atsakovei tinkamai neapdraudus vilkiko, sudariusio vientisą junginį su „If P &C Insurance AS“ apdrausta priekaba, nukentėję asmenys įgijo teisę reikalauti, kad visą žalą atlygintų atsakovė, kaip vilkiko valdytoja, reikalavimą grįsdami bendrosiomis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis, arba reikšti iš draudimo teisinių santykių kylantį reikalavimą, kad žalą atlygintų priekabos draudikas. Kaip matyti iš surinktos medžiagos, Vokietijos įstatymuose nėra nuostatų, kurios paneigtų nukentėjusiųjų teisę viso žalos atlyginimo reikalauti iš pareigos apdrausti vilkiką neįvykdžiusios atsakovės arba ją ribotų, įpareigodamos nukentėjusįjį savo teises ginti reikalavimą reiškiant kitą transporto priemonių junginio dalį apdraudusiam draudikui. Šią išvadą paneigiančių duomenų į bylą nepateikė ir atsakovė, nors tai padaryti jai pasiūlyta Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi (5 t., b. l. 92–93).

34.       Teikdama teismui savo poziciją dėl dalinės atsakomybės taikymo (6 t., b. l. 10–13, 35–37), atsakovė akcentavo, kad, atsakovei neįvykdžius pareigos apdrausti vilkiką, priekabos draudimas netapo negaliojančiu, todėl ieškovas, būdamas draudiku, sumokėjęs draudimo išmoką, reikšdamas atgręžtinį reikalavimą turi padalinti atsakomybę tarp atsakovės, kaip neapdrausto vilkiko valdytojos, ir priekabos draudiko. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka.

35.       Vadovaujantis Vidaus nuostatų (1 t., b. l. 35–45) 3 straipsnio 1 dalimi, Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kurį sukėlė Lietuvoje registruotų transporto priemonių junginys, kilo Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pareiga administruoti žalą. Tuo atveju, jeigu žalą administruojantis eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras gauna patvirtinimą iš transporto priemonės registracijos vietos valstybės draudikų biuro, kad transporto priemonė buvo tinkamai apdrausta ir yra tinkamai paskirtas patikėtinis žalai transporto priemonės registracijos vietos valstybėje administruoti, reikalavimas perduodamas tokiam patikėtiniui (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 2 dalis, 4 straipsnis). Priešingu atveju žalą administruoja eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras. Į bylą surinkti duomenys (1 t., b. l. 71–75, 88–93; 2 t., b. l. 33–34) patvirtina, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ėmėsi veiksmų atsakomybės subjektui identifikuoti ir, nustatęs, kad vilkikas nebuvo tinkamai apdraustas, priėmė sprendimą pats išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiesiems.

36.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Vidaus nuostatų 5, 10 straipsniais, ieškovo pareiga atlyginti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro išlaidas yra absoliuti, ji nepriklauso nuo to, ar transporto priemonė buvo apdrausta. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama apsaugoti nukentėjusiojo interesus, kad jis galėtų savo teises įgyvendinti patogiausiu, priimtiniausiu būdu. Nukentėjusieji galėjo pasirinkti, kam pareikšti reikalavimą – vilkiko valdytojai, priekabos draudikui ar Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui. Gavęs reikalavimą ir jį įvykdęs, Vokietijos draudikų biuras įgijo teisę reikalauti išlaidų atlyginimo iš ieškovo. Patenkinęs Vokietijos draudikų biuro reikalavimą ieškovas perėmė teisę reikalauti, kad išlaidas atlygintų už žalos atsiradimą atsakingi asmenys. Nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad išmokos buvo išmokėtos pagrįstai, laikantis Vokietijos teisės aktų, taip pat Vidaus nuostatų reikalavimų.

37.       Vertindama ieškovo teisę visos išmokos kompensavimo reikalauti iš atsakovės, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta nutarties 31 punkte, Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo (Versicherungsvertraggesetz, VVG) 78 straipsnio 1 dalies (4 t., b. l. 22–23; 5 t., b. l. 172, 174), Vokietijos kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz, StVG) 7 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio, 18 straipsnio 1 dalies (4 t., b. l. 22–23) nuostatos yra skirtos už žalą atsakingų asmenų ir civilinės atsakomybės draudikų tarpusavio santykiams reglamentuoti. Kad žalos atlyginimas tarp bendraskolių paprastai skirstomas lygiomis dalimis, nurodoma ir Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 426 straipsnio 1 dalyje. Būtent vertindamas vienos transporto priemonių junginio dalies draudiko pretenziją kitos junginio dalies draudikui Vokietijos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendime (3 t., b. l. 20–48) nurodė, kad kiekvienos junginio dalies draudikas privalo atlyginti dalį žalos, todėl negali reikalauti atlyginti visas turėtas išlaidas. Tokia išvada yra pateikta ir Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 2011 m. liepos 7 d. rašte (3 t., b. l. 86–87). Toks aptariamo klausimo sprendimo būdas užfiksuotas ir atsakovės į bylą pateiktuose „If P &C Insurance AS“ raštuose (3 t., b. l. 15–17), kuriuose nurodoma, kad, administruodamas su kitais eismo įvykiais susijusią žalą, priekabos draudikas išmokėjo visą draudimo išmoką nukentėjusiesiems ir reikalauja šių išlaidų dalies iš neapdrausto vilkiko valdytojo.

38.       Tačiau nagrinėjamoje byloje kilo kitokio pobūdžio ginčas. Ieškinį atsakovei, kaip neapdrausto vilkiko valdytojai, reiškia ne priekabos draudikas, bet nukentėjusiesiems žalą atlyginęs nacionalinis draudikų biuras. Nei Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, nei ieškovas nėra atsakingi už žalos atsiradimą. Jie veikia kaip specialūs Vidaus nuostatuose nurodyti subjektai, kuriems pavesta funkcija administruoti žalos klausimus, bet ne kaip draudikai. Šią išvadą patvirtina Vidaus nuostatų 2 straipsnio 1–2 dalyse pateiktas „nacionalinio draudikų biuro“ ir „draudiko“ sąvokų išaiškinimas, taip pat Vidaus nuostatų 3, 4, 7, 10 straipsniuose apibrėžtos nacionalinių draudikų biurų funkcijos – patikėtinių paskyrimas, žalių kortų išdavimas bei pareiga spręsti su žalos administravimu susijusius klausimus. Kad nacionalinis draudikų biuras yra speciali administracinė institucija, bet ne civilinės atsakomybės draudikas, išaiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012. Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad ieškovas nėra atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą subjektas, jis nesidalina atsakomybės su vilkiko valdytoja ir priekabos draudike, turi teisę reikalauti iš už žalos atsiradimą atsakingų asmenų visų turėtų išlaidų atlyginimo.

39.       Vertindama atsakovės argumentą, kad ieškovas turėtų padalinti atsakomybę vilkiko valdytojai ir priekabos draudikei, iš kiekvienos reikalaudamas po 50 proc. išmokos sumos, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta nutarties 30, 32 punktuose, civilinės atsakomybės draudiko ir pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdžiusio valdytojo atsakomybė yra solidari, kiekvienam iš jų gali būti reiškiamas reikalavimas atlyginti visą žalą. Į bylą pateiktuose Vokietijos teisės aktuose nėra įtvirtinto specialaus ribojimo, kad tarpusavio santykius tarp už žalą atsakingų asmenų ir/ar civilinės atsakomybės draudikų reglamentuojančios teisės normos yra taikomos ir nacionaliniams draudikų biurams. Kitaip tariant, ieškovas įvykdė jam tekusią pareigą įrodyti savo teisę reikalauti visos sumos iš savo nuožiūra pasirinkto solidaraus prievolininko, o atsakovė neįvykdė pareigos šią teisę nuginčyti, kadangi nepateikė duomenų apie įstatyminį šios teisės ribojimą.

40.       Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai motyvuodamas savo išvadas ir be pagrindo konstatuodamas, jog priekabos draudikui negali būti taikoma pareiga atlyginti transporto priemonių junginiu padarytą žalą ar jos dalį, pripažindamas ieškovo teisę viso žalos atlyginimo reikalauti iš neapdrausto vilkiko valdytojo ginčą išsprendė tinkamai, todėl sprendimas, patikslinus motyvus, paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio patenkinimas pats savaime negali būti vertinamas kaip užkertantis kelią atsakovei, taikant Vokietijos teisės normas, reglamentuojančias už žalą atsakingų asmenų ir/ar civilinės atsakomybės draudikų tarpusavio santykius, reikšti trečiajam asmeniui „If P &C Insurance AS“ reikalavimą vykdyti draudimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (3 t., b. l. 13–14).

41.       Apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės valstybei priteisiamas teismų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, turėtų po skundžiamo sprendimo priėmimo, atlyginimas (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Hoptransa“ juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 68,64 Eur (šešiasdešimt aštuonių eurų 64 ct) teismų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

Teisėjai                                                        Marius Bartninkas

Dalė Burdulienė

Mindaugas Šimonis