Administracinė byla Nr. A-277-556/2016

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04573-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. (M. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014 m. rugsėjo 19 d. įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ Nr. 1V-621 dalį, kuria atsisakyta atkurti jam Lietuvos Respublikos pilietybę, ir įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą tenkinti jo prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) nagrinėjo jo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Nurodė, kad jis gimė (duomenys neskelbtini), šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), yra šios valstybės pilietis. Iš Lietuvos išvyko po 1990 m. kovo 11 d. Jo tėvai S. A. ir M. A. taip pat iš Lietuvos išvyko po 1990 m. kovo 11 d. Prašyme dėl pilietybės atkūrimo nurodė, kad jo tėvai ir senelė D. A. iš Lietuvos išvyko 1943 m., nes buvo persekiojami dėl tautybės ir buvo evakuoti, netekę visų politinių ir žmogaus teisių. Pareiškėjui iš jo tėvo S. A. pasakojimų taip pat yra žinoma, kad jo tėvas 1938 m. buvo įkalintas (duomenys neskelbtini) priverčiamųjų darbų stovykloje, nes po A. S. atėjimo į valdžią 1926 m. jo oponentai buvo persekiojami. Pareiškėjas teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą grindė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pagal kurias asmeniu, pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., laikomas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Akcentavo, kad Migracijos departamentui buvo pateikti dokumentai, jog jo senelė D. A. pasitraukė iš Lietuvos, nes buvo evakuota nacistinės okupacijos Lietuvoje metu. Akivaizdu, kad ji turėjo bijoti persekiojimų dėl savo žydų kilmės, jai grėsė ne tik visų pagrindinių teisių apribojimas, bet ir mirtis. Be to, pateikti dokumentai, anot pareiškėjo, taip pat įrodo, kad jo senelė negyveno 1990 m. kovo 11 d. Lietuvoje. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, mano, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto nuostatas, pagal kurias Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu, bei to paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės ir neatsisakę kitos valstybės pilietybės.  Pareiškėjo manymu, Migracijos departamentas teikime Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui peržengė savo diskrecijos ribas savavališkai interpretuodamas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatas, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras šio teikimo pagrindu priėmė neteisėtą įsakymą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 19–21).

Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi, atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjas turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, kuris iki Įstatymo įsigaliojimo nėra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Tai patvirtina Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 5 d. teikime Nr. (15/3-9)13P-977 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ nurodyta informacija apie pareiškėjo senelės D. A. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų pateikimą. Kadangi pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir nėra atsisakęs (duomenys neskelbtini) pilietybės, vadovaujantis Įstatymo nuostatomis jis gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tik, jei atitinka Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktus (Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Atsakovas pažymėjo, kad aiškindamas Įstatymo sąvoką „pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra nurodęs, kad terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė yra paprastai susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. rugpjūčio 21 d. pažyma Nr. R4-983 patvirtina, kad pareiškėjo senelė Lietuvos teritoriją iki 1990 m. kovo 11 d. paliko ne savo noru, buvo evakuota. Evakuacija – gyventojų išgabenimas iš vietovės, dėl tam tikros jiems kilusios grėsmės. Atsižvelgiant į tai, D. A. pasitraukimą iš Lietuvos nurodytomis aplinkybėmis būtų galima vertinti kaip išimtinį atvejį. Tačiau Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2013 m. liepos 23 d. pažymoje Nr. P6-455/P10-1335 nurodyta, kad D. A., būdama (duomenys neskelbtini) amžiaus, mirė (duomenys neskelbtini). Taigi, nors tiksli evakuacijos trukmė nėra žinoma, iš mirties Lietuvoje fakto galima spręsti, kad D. A. galėjo ir grįžo į Lietuvą, t. y. nebijojo ir neturėjo realaus pagrindo baimintis grįžti į Lietuvą dėl jai kilsiančios grėsmės. Atsižvelgdamas į šias faktines aplinkybes bei vadovaudamasis LVAT praktika (žr. administracinę bylą Nr. A858-349/2014), atsakovas daro išvadą, kad D. A. išvykimas iš Lietuvos teritorijos iki 1990 m. kovo 11 d. nėra laikytinas pasitraukimu iš Lietuvos Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme. Todėl ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Įstatymo nuostatas, todėl neturėtų būti panaikintas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas taip pat prašo teismo įpareigoti LR vidaus reikalų ministrą tenkinti pareiškėjo prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pažymėjo, kad LVAT ne kartą yra pastebėjęs, jog administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų. Tai sąlygoja „valdžių padalijimo“ principas, kuris reiškia valstybės valdžios galių paskirstymą skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę (pvz., LVAT 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2667/2012 ir kt.) Tai reiškia, kad teismas negali priimti sprendimo už viešojo administravimo subjektą, tik gali jį įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 23–25) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad 2013 m. birželio 5 d. Migracijos departamente buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad jis atitinka Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pagrindą, kuriam esant asmuo turi teisę būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiu. Nurodė, kad pagal pareiškėjo pateiktus archyvinius dokumentus, jo senelė pasibaigus evakuacijai kartu su pareiškėjo tėvu sugrįžo į Lietuvą, o (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nei pareiškėjas, nei jo tėvai ir senelė, negali būti laikomi asmenimis, pasitraukusiais iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kaip tai yra numatyta Įstatyme. Ginčijamas įsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nustatytus reikalavimus: priimtas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 115–121) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Migracijos departamente 2013 m. birželio 5 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Prašyme pateikė informaciją, kad jis yra (duomenys neskelbtini) valstybės pilietis, iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiu. Taip pat nurodė, kad jo tėvai ir seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Tėvai pasitraukė iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. į (duomenys neskelbtini). Būdami persekiojami dėl žydų kilmės, 1943 m. evakuoti iš Lietuvos, neteko visų politinių ir žmogaus teisių. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo bei kartu pateiktus dokumentus, įvertinęs gautą informaciją bei atsakymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 22 straipsnio 1 ir 2 punkte nurodytų aplinkybių, 2014 m. rugpjūčio 5 d. teikimu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ Nr. (15/3-9)13P-977 siūlė LR vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kadangi jis negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu. LR vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į Migracijos departamento teikimą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ Nr. (15/3-9)13P-977 bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu, 2014 m. rugsėjo 19 d. įsakymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ Nr. 1V-621 nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Įsakymas paskelbtas Teisės aktų registre 2014 m. rugsėjo 19 d., Nr. 2014-12528. Pareiškėjo teigimu, jam Lietuvos Respublikos pilietybė turėjo būti atkurta vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 4 punktu.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalimis, 7 straipsnio 4 punktu, 33 straipsnio 2 dalimi, 32 straipsnio 2 punktu. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame LR vidaus reikalų ministro įsakyme nėra nurodytas faktinis jo priėmimo pagrindas, o remiamasi Migracijos departamento 2014 m. rugpjūčio 5 d. teikimu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ Nr. (15/3-9)13P-977, kuriame pateikiamas išsamus pareiškėjo pateiktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių aprašymas ir vertinimas. Šis teikimas, teismo vertinimu, yra neatskiriama ginčijamo įsakymo dalis. Dėl to teismas, vertindamas ginčijamo atsakovo įsakymo teisėtumą, pasisakė dėl minėtame teikime nustatytų faktų ir argumentų.

Teismas iš Migracijos departamento teikimo turinio bei remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini), gyvena (duomenys neskelbtini) valstybėje, yra (duomenys neskelbtini) pilietis – tai patvirtina (duomenys neskelbtini) valstybės pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities archyvo 2013 m. liepos 15 d. pažymos dėl pilietybės Nr. V10-1766 duomenimis, pareiškėjo senelė D. A. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Taigi pareiškėjas pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes jis yra asmens, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, t. y. pagal pateiktus dokumentus pareiškėjo senelė D. A. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini) pilietybę, jam Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti atkurta tik tuo atveju, jei jis atitiktų Įstatymo 7 straipsnio sąlygas. Byloje esanti išvykimo viza (duomenys neskelbtini), išduota 1990 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išvykimui nuolatiniam gyvenimui į (duomenys neskelbtini) valstybę, P. T., patvirtina, kad pareiškėjas iš Lietuvos išvyko po 1990 m. kovo 11 d. Išvykimo vizos M-I Nr. (duomenys neskelbtini) ir M-I Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos 1990 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išvykimui nuolatiniam gyvenimui į (duomenys neskelbtini) valstybę, P. T., patvirtina, jog pareiškėjo tėvai S. A. (S. A.), gimęs (duomenys neskelbtini), ir M. A. (M. F.), gimusi (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos taip pat išvyko po 1990 m. kovo 11 d. Tai rodo, kad tiek pareiškėjo, tiek abiejų jo tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta 1990 m. kovo 11 d. buvo Lietuvoje. Iš teikimo turinio matyti, kad siūlymas neatkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės grindžiamas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jog M. A. tėvo S. A. evakuacija į (duomenys neskelbtini) iki 1990 m. kovo 11 d. ir M. A. senelės D. A. evakuacija į (duomenys neskelbtini) iki 1990 m. kovo 11 d. negali būti laikoma S. A. ir D. A. pasitraukimu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir jie negali būti laikomi pasitraukusiais iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kadangi pareiškėjo tėvas S. A. ir senelė D. A., pasibaigus evakuacijai, sugrįžo į Lietuvą (tai patvirtina pareiškėjo M. A. gimimas (duomenys neskelbtini); D. A. mirtis (duomenys neskelbtini)), o išvyko iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d. (tai patvirtina S. A. ir M. A. išvykimo vizos atitinkamai M-I Nr. (duomenys neskelbtini) ir M-I Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos 1990 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išvykimui nuolatiniam gyvenimui į (duomenys neskelbtini), P. T.), todėl M. A. neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu, bei Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kada asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę neatsisakę kitos valstybės pilietybės.

Teismas pažymėjo, kad nusistovėjusioje LVAT praktikoje suformuotas reikalavimas nacionalinės teisės nuostatas aiškinti atsižvelgiant ne tik į jų lingvistines formuluotes, bet ir į kontekstą bei teisinio reglamentavimo, kurio dalis jos yra, tikslus bei bendrą struktūrą (LVAT 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012). Todėl Įstatymo 7 straipsnio 3 punkto nuostatas nagrinėjamu atveju reikia suprasti ir aiškinti atsižvelgiant ne tik į lingvistinį, bet ir vadovaujantis sisteminiu, loginiu, teleologiniu, bendrųjų teisės principų, įstatymų leidėjo ketinimų metodais. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, asmeniu, pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., laikomas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. LVAT savo praktikoje aiškindamas asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sampratą, pažymėjo, kad ši teisinė konstrukcija yra įtvirtinta Įstatymo 7 straipsnyje, reglamentuojančiame atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Taigi Įstatymo 7 straipsnis įtvirtina dvigubos pilietybės atvejus. Sistemiškai išanalizavus šiuos įstatymų leidėjo įtvirtintus dvigubos pilietybės atvejus, matyti, kad dviguba pilietybė yra siejama ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu, ar kitomis išimtinėmis, paprastai nuo asmens valios nepriklausančiomis, aplinkybėmis. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad šios nuostatos negali būti aiškinamos izoliuotai nuo LR Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, pagal kurią, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Teisėjų kolegija, įvertinusi formuluotę „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos“ LR Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto dvigubos pilietybės išimtinumo principo kontekste, konstatavo, kad asmens pasitraukimas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. negali būti sutapatinamas su bet kokiu asmens išvykimu iš Lietuvos. Tokio požiūrio nepatvirtina nei LR pilietybės įstatymo nuostatų sisteminis, nei teleologinis aiškinimas, nei, juolab, oficialioji konstitucinė doktrina, aiškinanti dvigubos pilietybės sampratą. Atsižvelgus į paminėtą, sąvoką „pasitraukimas“ reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. LVAT pabrėžė, kad ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme. Teisėjų kolegija taip pat akcentavo, kad tik toks sąvokos „pasitraukimas“ aiškinimas atitinka pilietybės instituto prigimtį ir prasmę, inter alia tai, jog pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys, jog Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei (LR Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas), bei konstitucinį reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais (žr. administracines bylas Nr. A756-1967/2013; Nr. A858-349/2014; Nr. A756-1204/2014).

Teismas, remdamasis Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2013 m. liepos 23 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė, kad pareiškėjo senelė D. A., būdama (duomenys neskelbtini) amžiaus, mirė (duomenys neskelbtini). Pastaroji faktinė aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo senelė D. A. galėjo ir grįžo į Lietuvą, t. y. nebijojo ir neturėjo realaus pagrindo bijoti grįžti į Lietuvą dėl jai kilsiančios grėsmės. Teismas, įvertinęs paminėtą LVAT praktiką, priėjo išvadą, kad pareiškėjo senelės D. A. išvykimas iš Lietuvos teritorijos iki 1990 m. kovo 11 d. nelaikytinas pasitraukimu iš Lietuvos Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 7 straipsnio 2 ar 3 punkto nuostatas, t. y., jog jis yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (2 p.) ar, kad jis yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (3 p.). Remdamasis byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, nebuvo ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., nebuvo pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) valstybę pastoviam gyvenimui išvyko 1990 m. birželio 6 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamas LR vidaus reikalų ministro įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Įstatymo nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti. Dėl šios priežasties ši pareiškėjo skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta. Pareiškėjas skundu taip pat prašo įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą tenkinti jo prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Šis pareiškėjo reikalavimas laikytinas išvestiniu iš pagrindinio reikalavimo – panaikinti individualų administracinį aktą. Teismui netenkinus pagrindinio reikalavimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinį, todėl ši skundo dalis taip pat atmesta kaip nepagrįsta.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 125–131) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014 m. rugsėjo 19 d. įsakymą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ Nr. IV-621, kaip neatitinkantį LR pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 32 straipsnio 2 punkto, ir Migracijos departamento 2014 m. rugpjūčio 5 d. teikimą Nr. (15/3-9) 13P-977, kaip neatitinkantį LR pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 32 straipsnio 2 punkto, ir priimti kitą sprendimą – panaikinti minėtus neteisėtus aktus.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, išdėstytais skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas remiasi LVAT 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-349/2014, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1967/2013. Pažymi, kad Migracijos departamentas, teikdamas teikimą LR vidaus reikalų ministrui, peržengė savo diskrecijos ribas savavališkai interpretuodamas LR pilietybės įstatymą ir viršijo jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 314 suteiktas teises, o LR vidaus reikalų ministras, pažeisdamas LR pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir 32 straipsnio 2 punktą, priėmė neteisėtą įsakymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundo netenkino ir išdėstė motyvus, kurie iš esmės sutapo su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro motyvais. Teismas savo motyvus grindžia LVAT 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, remiasi ta pačia LVAT praktika, kuria rėmėsi Migracijos departamentas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras ir pats pareiškėjas. Tai reiškia, kad tas pats įstatymas ir tie patys faktai yra aiškinami skirtingai. Priešingos pusės turi skirtingą požiūrį į įstatymo taikymą. Neaišku, kodėl teismas nusprendė, kad įstatymo leidėjo ketinimai dabartinę Lietuvos teritoriją, okupuotą Sovietų Sąjungos, laikyti Lietuvos Respublika. Jeigu tai yra konstitucinė doktrina, yra pagrindas kreiptis išaiškinimo į LR Konstitucinį Teismą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 164–166) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad ginčijamas įsakymas yra pagrįstas, atitinka Įstatymo nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 160–162) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų reikšmingų bylai aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo skundo priėmimo, 2014 m. spalio 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Migracijos departamento 2014 m. rugpjūčio 5 d. teikimą Nr. (15/3-9) 13P-977, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjo (apelianto) netenkina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014 m. rugsėjo 19 d. įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ Nr. 1V-621 dalis, kuria atsisakyta atkurti jam Lietuvos Respublikos pilietybę. Pastarasis įsakymas buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo.

2014 m. rugsėjo 19 d. įsakymas priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu (ministras priima sprendimus dėl Lietuvos  Respublikos pilietybės atkūrimo).

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 28 d., t. y. apskųsto įsakymo priėmimo dienai) buvo numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali  atkurti, jeigu jie  nėra kitos valstybės  piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės  netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos  Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose pasisakyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka inter alia bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (2 p.); yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki      1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.).

Taigi pagal įstatymų leidėjo valią Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas galimas tik tiems asmenims, kurie nėra kitos valstybės piliečiai. Išimtis iš bendros taisyklės, t. y. galimybė išsaugoti ir kitos valstybės pilietybę, atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikos Seimo buvo apibrėžta Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2 - 4 punktuose, kas ir yra aktualu pagal esamą faktinę situaciją.

Tai reiškia, kad esant prašymui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, būnant ir kitos valstybės piliečiu, būtina nustatyti, ar prašymą pateikęs asmuo buvo ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijo kitos valstybės pilietybę, yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijo kitos valstybės pilietybę arba yra ką tik nurodytų asmenų palikuonis. Esant bent vienai iš šių aplinkybių, prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo paprastai turėtų būti tenkinamas. Vadinasi, tiek prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjančiam teisiniam vienetui, tiek teismui (jei ginčas persikeltų į teismą) tenka pareiga aiškiai apibrėžti prašymui spręsti reikšmingas faktines aplinkybes, kas iš esmės ir buvo padaryta. Nebuvo nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas (apeliantas) yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijusio kitos valstybės pilietybę, arba asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijusio kitos valstybės pilietybę, palikuonis.

Kaip skundo tenkinimo pagrindas apskritai neminėta aplinkybė dėl asmens ištrėmimo iš okupuotos Lietuvos Respublikos teritorijos iki 1990 m. kovo 11 d., todėl plačiau šiuo aspektu nepasisakytina.

Prašymo tenkinimas iš principo sietas su asmens pasitraukimu iš Lietuvos Respublikos teritorijos iki 1990 m. kovo 11 d.

Aptariant pastarąją sąvoką aktuali apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-349/2014, kur buvo išdėstyta, kad „<...> sąvoką „pasitraukimas“ (Pilietybės įstatymo 7 str. 3 p.) reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. Ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tik toks sąvokos „pasitraukimas“ aiškinimas atitinka pilietybės instituto prigimtį ir prasmę, inter alia, tai, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei (Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas) bei konstitucinį reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais“.

Šią bylą tikrinanti teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo formuojamos administracinių teismų praktikos (Teismų įstatymo 33 str.) ir kitaip aiškinti sąvokos „pasitraukimas“.

Pareiškėjo senelės evakavimas ir vėlesnis jos grįžimas į okupuotos Lietuvos Respublikos teritoriją nepatenka į pirmiau nurodytų išskirtinių aplinkybių sąrašą, pateisinantį asmens galimybę turėti dvigubą pilietybę. Taigi byloje nebuvo nustatyti duomenys, kurie galėtų pagrįsti, kad pareiškėjas (apeliantas) yra asmens, kuris iš Lietuvos pasitraukė dėl jam okupacinio režimo keliamos grėsmės, palikuonis.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pasitraukimas iš okupuotos Lietuvos Respublikos teritorijos tik viena iš sąlygų, galinčių suponuoti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, turint ir kitos valstybės pilietybę. Įstatymų leidėjas reikalauja nustatyti ir kitą faktinę aplinkybę – kitos valstybės pilietybės įgijimą. Šios dvi aplinkybės pagal Lietuvos Respublikos Seimo valią organiškai tarp savęs susijusios. Nesant bent vienos iš jų paneigiama galimybė ir į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo senelės turėtą kitos valstybės pilietybę, todėl ir pastarasis aspektas lemia apeliacinio skundo netenkinimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nesutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepateikta teisinių argumentų, suponuojančių skundžiamo sprendimo naikinimą ar jo keitimą.

Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o M. A. (M. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Ričardas Piličiauskas

                                                                      Arūnas Sutkevičius