Civilinė byla Nr. e2-40-881/2026
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01173-2025-6
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.19.1.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. sausio 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DevSlate Group“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 15 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DevSlate Group“ ieškinį atsakovams P. G., A. D. dėl nuostolių priteisimo, pripažinimo ir įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teisme priimtas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „DevSlate Group“ ieškinys atsakovams P. G., A. D. dėl nuostolių priteisimo, pripažinimo ir įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus.
2. Ieškinyje nurodoma, kad 2024 m. rugsėjo 30 d. partneriai UAB „DevSlate Group“, P. G. ir A. D. sudarė Bendradarbiavimo sutartį, kuria susitarė bendradarbiauti, sujungiant savo darbą, profesines žinias, verslo ryšius ir (ar) kitus išteklius „A. Q.“ (sąmoningumo užduotys) projekto (startuolio) vystymui. 2025 m. liepos 7 d. ieškovė „DevSlate Group“ gavo atsakovų pranešimą dėl Bendradarbiavimo sutarties vienašališko nutraukimo.
3. Ieškovė teigia, kad atsakovams vienašališkai ir nepagrįstai nutraukus Bendradarbiavimo sutartį, sutartis toliau galioja ieškovės atžvilgiu, ieškovei nuosavybės teise priklauso visa jos sutarties vykdymo pagrindu sukurta programinė įranga bei visos su projektu susijusios teisės ir pareigos, tarp jų know-how (technologinės naujovės, pažangioji patirtis), komercines paslaptis ir intelektinę nuosavybę, be kita ko – prekės ženklą „mindly.hr“, pavadinimą „mindly.hr“, domeną, programinę įrangą ir jos dizainą.
4. Ieškovė remiasi Bendradarbiavimo sutarties 2.4 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad visi įnašai, taip pat intelektinė nuosavybė, įgyta ir (ar) sukurta sutarties vykdymo laikotarpiu (įskaitant intelektinę nuosavybę, know-how ar kitą turtą), tampa bendra šalių nuosavybe pagal sutarties 2.2 papunktyje nustatytas nuosavybės dalis, jeigu šalys raštu nesusitaria kitaip. Ieškovės vertinimu, kadangi Bendradarbiavimo sutartis ir toliau galioja jos atžvilgiu, visa projekto vykdymo metu sukurta intelektinė nuosavybė, komercinės paslaptys, know-how ir kitas projekto turtas yra bendroji sutarties šalių nuosavybė, o atsakovams nepagrįstai nutraukus sutartį, ieškovė tapo vienintele Bendradarbiavimo sutarties partnere, t. y. visiška projekto ir su juo susijusios intelektinės nuosavybės, komercinių paslapčių, know-how ir kito projekto turto savininke.
5. Atsižvelgiant į tai, ieškovė daro išvadą, kad bet koks nurodytų teisių pažeidimas, įskaitant, bet neapsiribojant, programinės įrangos, jos dizaino elementų, prekės ženklo, pavadinimo, komercinių paslapčių ar know-how kopijavimą ar naudojimą, pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus.
6. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovus bylos nagrinėjimo metu nutraukti ieškovės intelektinės teisės objektų, įskaitant, prekės ženklo ir pavadinimo mindly.hr, programinės įrangos vizualizacijų, interneto svetainės www.mindly.hr, el. pašto domina@mindly.hr, mindly.hr domeno naudojimą.
7. Ieškovė remiasi Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 81 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo (toliau – KPTAĮ) 6 straipsnio nuostatomis, pagal kurias autorių teisių, gretutinių teisių ir komercinių paslapčių turėtojai turi teisę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės teigimu, atsakovai, nepagrįstai ir neteisėtai nutraukę Bendradarbiavimo sutartį, ne tik neteisėtai naudoja projekto intelektinę nuosavybę, komercines paslaptis ir know-how, priklausančius ieškovei, bet ir, pasinaudodami šiais objektais, toliau vysto projektui konkuruojantį produktą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 15 d. nutartimi ieškovės UAB „DevSlate Group“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
9. Įvertinęs ieškinį ir jį pagrindžiančius dokumentus, teismas konstatavo, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo manyti, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Iš ieškinio turinio matyti, kad reikalavimai suformuluoti tinkamai ir objektyviai gali būti tenkinami, ieškinyje išsamiai nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiami ieškovės reikalavimai, o kartu pateikti įrodymai preliminariai patvirtina jų pagrįstumą. Preliminariai įvertinus ieškinio reikalavimus, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė pasirinko neleistiną ar akivaizdžiai neįmanomą civilinių teisių gynimo būdą, todėl ieškinys laikytinas prima facie (tikėtinai) pagrįstu.
10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindžia aplinkybe, jog atsakovai pažeidė Bendradarbiavimo sutartį, nevykdo teisėtų ieškovės reikalavimų, neteisėtai naudoja ieškovės intelektinę nuosavybę ir komercines paslaptis, taip pat vysto konkuruojantį produktą. Dėl šių priežasčių, ieškovės teigimu, būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant nutraukti neteisėtus atsakovų veiksmus – ieškovės intelektinės nuosavybės objektų, įskaitant prekės ženklą ir pavadinimą „mindly.hr“, programinės įrangos vizualizacijas, interneto svetainę www.mindly.hr, elektroninio pašto adresą domina@mindly.hr bei domeną mindly.hr, naudojimą.
11. Teismas konstatavo, kad laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o ne išspręsti ginčą iš esmės ar sukurti tokį pat teisinį rezultatą, kurio siekiama pareikštu ieškiniu. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės visiškai sutampa su ieškinio reikalavimais, todėl jų taikymas iš esmės reikštų išankstinį ginčo išsprendimą ir prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai. Tokios priemonės gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais, tačiau ieškovė neįrodė, kad egzistuoja išskirtinės aplinkybės, pateisinančios jų taikymą, taip pat nepagrindė, jog kitu būdu nebūtų įmanoma užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo.
12. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodomos aplinkybės dėl galimų atsakovų intelektinės nuosavybės teisių, komercinių paslapčių ar Bendradarbiavimo sutarties pažeidimų yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors ginčas susijęs su intelektinės nuosavybės apsauga, tokiu atveju taikomas aukštesnis įrodinėjimo standartas, reikalaujantis, kad jau pirminėje proceso stadijoje būtų gana akivaizdi ieškinio patenkinimo tikimybė. Tačiau ieškovė apsiribojo bendro pobūdžio argumentais ir teisės normų nurodymu, neatskleisdama konkrečių faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų specialių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę ir jų proporcingumą.
13. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kuri yra būtina tiek pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalį, tiek taikant ATGTĮ bei KPTAĮ numatytas specialiąsias laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgdamas į tai ir siekdamas neproporcingai nesuvaržyti atsakovų teisių iki galutinio ginčo išsprendimo, teismas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Ieškovė atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti atsakovams laikinąsias apsaugos priemones. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Nagrinėjamu atveju egzistuoja abi CPK įtvirtintos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Ieškinys yra prima facie pagrįstas, kadangi ieškovė yra teisėta ginčo intelektinės nuosavybės ir komercinių paslapčių savininkė, o atsakovai šias teises aktyviai pažeidžia. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei daroma žala didėtų, o būsimo teismo sprendimo įvykdymas taptų faktiškai neįmanomas.
14.2. Atsakovai, neteisėtai pasitraukę iš galiojančios Bendradarbiavimo sutarties, naudojasi ieškovės intelektine nuosavybe, komercinėmis paslaptimis ir know-how, kurdami su projektu konkuruojantį produktą, taip ribodami ieškovės galimybę vystyti veiklą ir naudotis jai priklausančiomis teisėmis. Dėl aktyvių ir tęstinių neteisėtų veiksmų ieškovė patiria didėjančius nuostolius, o intelektinė nuosavybė praranda komercinę vertę.
14.3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju yra vienintelis būdas išsaugoti šalių status quo (esama padėtis) bylos nagrinėjimo metu ir užkirsti kelią tolesnei žalai. Todėl konstatuotina, kad egzistuoja tiek ieškinio prima facie pagrįstumas, tiek reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, tai sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144, 145 straipsniai).
14.4. Tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojantys specialieji įstatymai nustato laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. ATGTĮ 81 straipsnio 1 dalis numato, kad esant pagrindui įtarti autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimą, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užkirsti kelią gresiantiesiems neteisėtiems veiksmams, juos skubiai nutraukti ir užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 73 straipsnio 2 dalis suteikia teismui teisę uždrausti arba įpareigoti laikinai nutraukti įstatymo nustatytų teisių pažeidimą bei taikyti kitas CPK nustatytas priemones. KPTAĮ 5 straipsnio 1 dalis suteikia komercinių paslapčių turėtojams teisę ginti savo teises nuo neteisėto paslapčių atskleidimo ar naudojimo. Pagal KPTAĮ 6 straipsnio 1 dalį, teismas gali laikinai nutraukti komercinės paslapties naudojimą ar atskleidimą, uždrausti su pažeidimu susijusių prekių gamybą, pateikimą rinkai ar importą / eksportą, sulaikyti ar pristatyti galimai pažeidžiančias prekes bei taikyti kitas CPK nustatytas laikinąsias apsaugos priemones.
14.5. Pagal KPTAĮ 6 straipsnio 3 dalį, asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti: 1) komercinės paslapties egzistavimą; 2) teisę būti jos turėtoju; 3) neteisėtą paslapties naudojimą, atskleidimą arba grėsmę, kad tai įvyks. Šiuo atveju egzistuoja visos trys sąlygos: atsakovai neteisėtai naudoja projekto komercines paslaptis ir know-how, kurdami konkuruojantį produktą. Kasacinio teismo praktikoje nustatyta, kad komercinė paslaptis turi būti slapta, vertinga ir saugoma protingomis priemonėmis. Projekto informacija nėra vieša, jos sudėtis, konfigūracija ir idėja nežinomi konkurentams, o atsakovai ją naudoja konkurenciniams tikslams. Paslapties vertė aiški – ji suteikia ekonominę naudą. Be to, pagal Bendradarbiavimo sutartį, visa projekto informacija yra konfidenciali, o atsakovai, nutraukdami sutartį, patvirtino jos slaptumą. Atsakovų veikla kelia grėsmę ieškovės teisėms ir projekto komercinėms paslaptims.
14.6. Ieškovė yra vienintelė projekto ir susijusių turtinių teisių bei komercinių paslapčių savininkė, o atsakovų neteisėti veiksmai – aktyvus paslapčių naudojimas ir konkuruojančio produkto vystymas – pažeidžia šias teises. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra vienintelis būdas apsaugoti status quo bylos nagrinėjimo metu. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai galės toliau naudoti ieškovės intelektinę nuosavybę, o ieškovė gali prarasti teises arba jų vertę ir patirti didesnius nuostolius.
15. Atsakovai atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekia tokio pat teisinio rezultato kaip ir teikiamu ieškiniu. Teismas teisingai pažymėjo, kad laikinoji apsaugos priemonė, sutampanti su ieškinio reikalavimu, gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais, kai nėra kito būdo užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir atsakovai visiškai palaiko šį nutarties argumentą.
15.2. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos teises į ginčijamus intelektinės nuosavybės objektus ar konfidencialią informaciją, kaip reikalauja CPK 178 straipsnis. Pareikštame ieškinyje remiamasi tik teigimu, kad atsakovai tariamai pažeidė Bendradarbiavimo sutartį ir naudoja projekto intelektinę nuosavybę, tačiau ypatingos aplinkybės, pateisinančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neįrodytos.
15.3. Projekto idėją ir turinį sukūrė atsakovai dar prieš projekto pradžią. Ieškovė įsitraukė tik kaip partnerė su 10 proc. dalimi, atlikdama techninę užduotį pagal Bendradarbiavimo sutarties 2.1 papunktį. Sutarties 2.4 papunktis ir 7 punktai aiškiai nustato, kad kiekvieno partnerio indėlis prieš sutartį išlieka jo nuosavybe, todėl visa konfidenciali informacija ir intelektinė nuosavybė, pateikta ieškovei projekto kūrimui, priklauso atsakovams.
15.4. Ieškovė nevykdė pareigų pagal Bendradarbiavimo sutarties ir Pagrindinės paslaugų sutarties, sukūrė neveikiantį produktą, praleido terminus ir nepristatė projekto rezultatų atsakovams. Atsižvelgiant į tai, atsakovai teisėtai nutraukė sutartį dėl ieškovės kaltės.
15.5. Kadangi ieškovei nepriklauso ginčijami intelektinės nuosavybės ir konfidencialios informacijos objektai, nėra pagrindo teigti, kad jie galėtų būti apsaugoti laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Todėl ieškinio prima facie pagrįstumo sąlyga neįvykdyta, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų nepagrįstas.
15.6. Ieškovė neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Jos teiginiai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas taps neįgyvendinamas, nepagrįsti – nei intelektinė nuosavybė, nei konfidenciali informacija nepriklauso ieškovei, todėl atsakovų veikla jos teisių nepažeidžia. Bendro pobūdžio argumentai negali pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio.
15.7. Jeigu laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, atsakovams būtų padaryta didesnė žala – jiems būtų ribojama teisė vykdyti veiklą, naudotis intelektine nuosavybe ir konfidencialia informacija. Atsakovai teisėtai kuria ir siūlo rinkai žmogiškųjų išteklių valdymo sprendimus, naudodami savo sukurtą programinę įrangą ir grafikus, kurie nepriklauso ieškovei.
15.8. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas sukels jai didelę žalą ar neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktika rodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieš teisėtą atsakovų nuosavybės naudojimą akivaizdžiai ribotų jų teises. Be pakankamų įrodymų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų šalių procesinį lygiateisiškumą ir ekonomiškumo principą.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
17. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą lemia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
18. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Dėl ieškinio prima facie pagrįstumo
19. Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškovės ieškinį ir kartu pateiktus dokumentus, pagrįstai konstatavo, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo manyti, jog reiškiami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą civilinių teisių gynimo būdą, todėl ieškinys laikytinas prima facie pagrįstu.
20. Apeliacinis teismas atmeta atsakovų argumentus, kad ieškinys neatitinka prima facie pagrįstumo kriterijaus. Nors atsakovai teigia, jog ieškovė neįrodė teisių į ginčijamus intelektinės nuosavybės ir konfidencialios informacijos objektus, šie argumentai iš esmės susiję su ginčo išsprendimu iš esmės ir reikalauja detalaus faktinių aplinkybių bei sutartinių nuostatų aiškinimo, o tai peržengia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijos ribas.
21. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad prima facie vertinimo tikslas nėra galutinai nustatyti, kam priklauso ginčo objektai ar atsakovai pažeidė ieškovės teises, bet įvertinti, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, egzistuoja reali galimybė priimti ieškovui palankų sprendimą. Preliminaraus vertinimo metu teismas neturi pareigos spręsti dėl pateiktų įrodymų pakankamumo, patikimumo ar jų tarpusavio prieštaravimų, jeigu ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-3-516/2024).
22. Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „DevSlate Group“ pareiškė aiškiai suformuluotus ir objektyviai galimus tenkinti reikalavimus dėl atsakovų įpareigojimo nutraukti ginčo intelektinės nuosavybės objektų naudojimą bei dėl nuostolių atlyginimo. Ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai, o kartu pateikti dokumentai preliminariai pagrindžia ieškovės poziciją. Todėl vien tai, kad atsakovai ginčija ieškovės teises į projekto intelektinę nuosavybę, sutarties nutraukimo teisėtumą ar jos indėlio apimtį, savaime nesudaro pagrindo pripažinti ieškinį akivaizdžiai nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ieškinio prima facie pagrįstumą.
Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui
23. Ieškovė grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui grindžia tuo, kad atsakovai, neteisėtai nutraukę Bendradarbiavimo sutartį, aktyviai ir naudoja jos intelektinę nuosavybę, komercines paslaptis ir know-how, kurdami konkuruojantį produktą, todėl ieškovė patiria nuostolius ir gali prarasti intelektinės nuosavybės komercinę vertę. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, pasak ieškovės, būtų vienintelis būdas sustabdyti atsakovų neteisėtus veiksmus ir užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas šiems argumentams nepritaria.
24. ?Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, t. y. užkirsti kelią situacijoms, kai galutinio sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas. Tokios priemonės gali būti taikomos tik išimtiniais atvejais ir tik tuomet, kai jų prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų ir konkrečių duomenų apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus veiksmus, kurių tikslas – išvengti galimo teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
25. Apeliacinis teismas, įvertinęs apeliantės argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtina grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui sąlyga neįrodyta.
26. Apeliantės teiginiai, kad atsakovai neteisėtai naudojasi jos intelektine nuosavybe, komercinėmis paslaptimis ir know-how bei vysto konkuruojantį produktą, iš esmės kartoja ieškinio faktinį pagrindą ir yra ginčo sprendimo iš esmės dalykas. Vien deklaratyvūs teiginiai apie nuostolius ar intelektinės nuosavybės komercinės vertės sumažėjimą savaime nepatvirtina realios grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pasunkės ar taps neįmanomas.
27. Apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, kurie leistų manyti, kad atsakovų veiksmai sukurtų padėtį, kurioje būtų neįmanoma įvykdyti galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo, pavyzdžiui, jog ginčo turtas būtų perduotas tretiesiems asmenims, paslėptas ar sunaikintas. Galimybė vėliau reikalauti teisių gynimo, įskaitant žalos atlyginimą ar neteisėtų veiksmų nutraukimą, savaime neišnyksta.
28. Apeliacinis teismas taip pat pažymi, kad apeliantės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės faktiškai sutampa su pareikštais ieškinio reikalavimais ir būtų nukreiptos ne į būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą, o į ginčo išsprendimą iš esmės dar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Tokiomis aplinkybėmis laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik esant išimtinėms aplinkybėms, tačiau apeliantė jų neįrodė.
29. Aplinkybė, kad ginčas susijęs su intelektinės nuosavybės ar komercinių paslapčių apsauga ir kad specialieji įstatymai numato galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, savaime nepanaikina pareigos pagrįsti realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kaip reikalauja CPK 144 straipsnio 1 dalis ir suformuota teismų praktika. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, kad be laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būsimo teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas ar neproporcingai apsunkintas.
30. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinis teismas padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui nenustatyta, todėl atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
31. Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti, vadovaujantis atskirojo skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl ieškovės atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 136 straipsnio 4 dalimi,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja
Vilija Mikuckienė