Administracinė byla Nr. eA-5450-822/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00281-2018-5
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja I. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 7U-2 ,,Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Baltarusijos Respublikos pilietei I. K.“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išduoti jai ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
2. Pareiškėja nurodė, kad ji yra vienasmenė 2011 m. lapkričio 28 d. įsteigtos UAB ,,Monoray“ (toliau – ir bendrovė), akcininkė ir bendrovės vadovė. Pareiškėja nurodė, kad bendrovės darbuotojų kaita ypač išaugo 2017 m., nes šiuo laikotarpiu į bendrovę buvo priimti trys nauji darbuotojai, o atleisti keturi. Pareiškėja aktyviai ieškojo tinkamo ir kvalifikuoto personalo darbui bendrovėje, tačiau tam tikrą laiką šios paieškos teigiamų rezultatų nedavė. Personalo paieška taip pat buvo apsunkinta nepalankiomis ekonominėmis sąlygomis. Dėl nurodytų aplinkybių bendrovėje laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. dirbo tik pati pareiškėja, o nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. dirbo du darbuotojai, nuo 2017 m. gruodžio 22 d. bendrovėje dirba trys darbuotojai. Pareiškėjos vertinimu, Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, neatitinka galiojančių teisės aktų reikalavimų. Ilgalaikio gyventojo leidimo neišdavimas pareiškėjai vien dėl to, kad bendrovėje trumpą laikotarpį (apie vieną mėnesį) nebuvo vienu metu įdarbinti trys darbuotojai, ir tikrovės neatitinkančiu pagrindu, kad 2015–2016 m. darbuotojams nebuvo reguliariai mokamas darbo užmokestis, neatitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo principų. Atsakovas neprašė nei bendrovės, nei jos vadovės ar darbuotojų pateikti paaiškinimų apie nurodytą situaciją. Pareiškėjos teigimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, įsigaliojusiomis po 2017 m. sausio 1 d. Sąlyga dėl visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių yra panaikinta, todėl bendrovė atlikto patikrinimo dieną atitiko visas Įstatymo sąlygas. Įstatymas neįpareigoja pareiškėjos informuoti apie darbuotojų skaičiaus pasikeitimą bendrovėje, nes Įstatymo 36 straipsnyje nurodytas baigtinis sąrašas aplinkybių, apie kurias užsienietis privalo pranešti įgaliotai institucijai. Pareiškėja nesutiko su atsakovo teiginiais, kad trims Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių darbo sutartis pareiškėja pateikė 2015 m. lapkričio 25 d. kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo (N. N., V. G., V. M.), nebuvo reguliariai mokamas darbo užmokestis. Pareiškėja pateikė išrašą iš UAB ,,Monoray“ kasos ir „Sodros“ ataskaitą apie darbuotojus už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2018 sausio mėn., patvirtinančią, kad visiems UAB ,,Monoray“ darbuotojams darbo užmokestis yra mokamas reguliariai. Pareiškėja teigė, kad ją su Lietuva sieja glaudus ryšys ir visi jos tiek ekonominiai, tiek turtiniai, tiek socialiniai interesų centrai yra Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad ji atitinka visas Įstatymo numatytas leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygas: 1) ji pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos daugiau nei 5 metus; 2) visą gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį ji turėjo leidimą laikinai gyventi; 3) ji, kaip UAB ,,Monoray“ direktorė, turi galiojantį sveikatos draudimą; 4) ji gauna reguliarias pajamas, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) ji išlaikė valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.
4. Atsakovas paaiškino, kad įvertinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) duomenis, buvo padaryta išvada, kad bendrovė faktiškai jau 2016 m. kovo 24 d., t. y. praėjus 7 dienoms po leidimo laikinai gyventi pareiškėjai išdavimo, nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Migracijos departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. gruodžio 14 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi. Šiame sprendime konstatuota, kad pareiškėja ir UAB ,,Monoray“ neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Šis sprendimas šiuo metu yra apskųstas teismui. Panaikinant pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, buvo vadovaujamasi ne Įstatymo redakcija, galiojančia nuo 2017 m. sausio 1 d., o Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Migracijos departamentui užteko duomenų sprendimui atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi priimti, todėl iš pareiškėjos nebuvo reikalaujama pateikti papildomų dokumentų ar paaiškinimų. Pareiškėja taip pat nenurodė ir neįrodė jokių procedūrinių pažeidimų ir konkrečių teisės aktų nuostatų, kurias Migracijos departamentas pažeidė neapklausdamas pareiškėjos, taip pat nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas. Esminė informacija, susijusi su patikrinimais ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodyta pačiame Sprendime. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šias išvadas. Išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Migracijos departamentas atsisakė, nes ji neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (pareiškėjos leidimas laikinai gyventi yra panaikintas). Taip pat pareiškėja nesilaikė imperatyvių Įstatymo nuostatų, todėl tai leido padaryti pagrįstas išvadas dėl realios ir akivaizdžios nelegalios migracijos grėsmės (t. y. pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus užsieniečio buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje) ateityje.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad 2017 m. lapkričio 28 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-2018(02216) panaikino pareiškėjai išduotą laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu jį atmetė, konstatuodamas, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja ir bendrovė nuo 2016 m. kovo 24 d. neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, atsakovo sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėja šio sprendimo apeliacine tvarka neskundė. 2018 m. sausio 8 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, 55 straipsniu 2 dalimi Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatuodamas, kad šiuo metu bendrovėje „Monoray“ dirba du Lietuvos Respublikos piliečiai – A. S., dirbantis nuo 2017 m. gruodžio 22 d., ir R. V., dirbanti nuo 2017 m. lapkričio 27 d., pareiškėja neturi ilgalaikių ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Be to, sprendime pažymėta, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra panaikintas) bei kitų 53 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, todėl gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.
7. Teismas vadovavosi Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto 26 straipsnio 1 dalies, 35 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 15 dalies, 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – Aprašas), 37 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių (toliau – ir Gairės) 22.3 punkto nuostatomis.
8. Teismas nustatė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. gruodžio 14 d. priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi LT7383122, galiojusį iki 2018 m. kovo 17 d., nes pareiškėja ir bendrovė nuo 2016 m. kovo 24 d. neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Tai aiškiai konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę reikšmę šioje byloje.
9. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad ji ir bendrovė,,Monoray“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas sąlygas, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendime aiškiai konstatavo, kad bendrovė neatitiko imperatyvių reikalavimų, o pareiškėja, kuri buvo bendrovės „Monoray“ akcininke ir direktorė, sąmoningai nepaisė teisės aktų nustatytų reikalavimų, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, ir tokiu būdu siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Taigi, pareiškėja neatitiko imperatyvių Įstatymo, reglamentuojančio užsieniečių teisinę padėtį, nuostatų, todėl gali kilti nelegalios migracijos grėsmė ateityje. Teismas laikė, kad ši grėsmė pagrįsta pačios pareiškėjos faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais.
10. Teismas, atsižvelgęs į Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, nurodė, kad panaikinant pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, atsakovas vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Taigi, pareiškėjos bendrovėje „Monoray“ turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o pareiškėjos teiginiai dėl netinkamo Įstatymo taikymo laike buvo atmesti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja taip pat pažeidė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes pasikeitus aplinkybėms (bendrovei „Monoray“ nebeatitinkant 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų), lemiančioms leidimo išdavimo pagrindą, pareiškėja nesikreipė į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą.
12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine komercine veikla Lietuvoje. Byloje surinkta įrodymų visuma suponavo išvadą, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos išdėstyti abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.
13. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju aktualūs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12, 14 punktai. Būtent šiais pagrindais rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atsisakyta išduoti tuo pagrindu, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine komercine veikla Lietuvoje, gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo egzistavimą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi yra atsakovo surinkti duomenys, taip pat duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, kai šie duomenys neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjos pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo padarytos išvados. Leidimo neišdavimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti bendrovės akcininko pareigų (pasitelkiant įgaliotus atstovus). Pareiškėjos turima viza nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą.
15. Teismas nurodė, jog pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą. Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laikė, kad ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
16. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
III.
17. Pareiškėja I. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.
18. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos nagrinėjimui svarbias aplinkybes bei netinkamai taikė nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų nuostatas.
19. Pareiškėja teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi bylos nagrinėjimo metu Migracijos departamento naujai pateiktais atsisakymo išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi motyvais. Atsakovas savo Sprendimą grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, nurodant, kad pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę pagrindžia aplinkybė, kad pareiškėjos vadovaujamoje bendrovėje tam tikru laikotarpiu nedirbo Įstatymo nustatytas skaičius darbuotojų. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis naujais, jau bylos nagrinėjimo metu Migracijos departamento nurodytais atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi motyvais, peržengė bylos nagrinėjimo ribas.
20. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos atvykimo tikrasis tikslas nebuvo teisėtos veiklos Lietuvoje vykdymas, kas suponuoja nelegalios užsienietės migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad bendrovė nevykdytų ūkinės komercinės veiklos Lietuvoje. Priešingai, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu nenuginčijamai patvirtino, kad pareiškėjos bendrovė ginčui aktualiu laikotarpiu vykdė ūkinę-komercinę veiklą, t. y. teikė krovinių pervežimo paslaugas Lietuvoje bei gavo pajamas iš šios veiklos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendime konstatavo, kad bendrovės veiklos fiktyvumas nebuvo nustatytas. Be to, pasibaigus pareiškėjos turimo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo laikotarpiui, atsakovas išdavė pareiškėjai daugkartinę nacionalinę vizą. Šiame kontekste pareiškėja pažymi, kad vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, vienas iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų yra galima užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
21. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjos neatitikimą Įstatymo reikalavimui turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir atitikti Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas grindė tuo, kad pareiškėjos vadovaujamoje bendrovėje kurį laiką dirbo mažesnis skaičius darbuotojų nei to reikalauja Įstatymo 45 straipsnio nuostatos. Pareiškėja nurodo, kad iš Įstatymo nuostatų, reglamentuojančių leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygas, matyti, kad teismo sprendime nurodytos aplinkybės dėl bendrovėje įdarbintų asmenų skaičiaus neturi jokios įtakos sprendžiant leidimo nuolat gyventi išdavimo klausimą, kadangi nei Įstatymas, nei jį lydintieji teisės aktai nenumato tokio reikalavimo ir (ar) atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi šių aplinkybių pagrindu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjos paskutinis turėtas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kurio galiojimo metu buvo pateiktas prašymas, galiojo iki 2018 m. kovo 17 d. Taigi pareiškėja prašymo pateikimo ir jo nagrinėjimo metu atitiko visas Įstatymo nustatytas leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygas.
22. Pareiškėja tvirtina, jog Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas, nenurodydami jokių detalesnių motyvų, nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja neturi ilgalaikių ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėja nurodo, kad ji Lietuvoje nepertraukiamai pragyveno beveik 6 metus. Per visą šį laikotarpį pareiškėja praktiškai nebuvo išvykusi iš Lietuvos bei nuo pat atvykimo į Lietuvą rūpinosi savo verslu. Be to, pareiškėja yra pardavusi jai Baltarusijos Respublikoje priklausiusį butą, o gautas lėšas investavusi į savo verslą Lietuvoje.
23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
24. Atsakovas teigia, jog tiek Sprendime, tiek atsiliepime į skundą Migracijos departamentas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad pareiškėjai atsisakoma išduoti leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo bei kitų 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų ir gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.
25. Atsakovas nurodo, kad priešingai nei teigia pareiškėja, teismas nenustatinėjo bendrovės veiklos fiktyvumo ar vykdomos veiklos realumo. Tačiau nurodo, kad pareiškėja neatitiko imperatyvių Įstatymo nuostatų, todėl gali kilti nelegalios migracijos grėsmė ateityje.
26. Atsakovas pažymi, kad daugkartinė nacionalinė viza pareiškėjai buvo išduota tam, kad ji galėtų dalyvauti teismo posėdžiuose.
27. Atsakovas remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1342-426/2018, kuriame konstatuota, kad bendrovė jau nuo 2016 m. kovo 24 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo. Taigi pareiškėjos teiginiai, kad prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi metu pareiškėja atitiko visus Įstatyme numatytus reikalavimus, yra nepagrįsti.
28. Atsakovas pažymi, jog teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjos argumentus bei surinktus duomenis ir priėmė pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. sausio 8 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
30. 2017 m. lapkričio 28 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė leidimą laikinai gyventi, Baltarusijos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimus apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus LVP Nr. 007235, LVK Nr. 011547, UAB „Monoray“ pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, dokumentą, patvirtinantį sumokėtą teisės aktų nustatyto dydžio valstybės rinkliavą už prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą. Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-2018(02216) panaikino pareiškėjai išduotą laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgdamas į tai, kad bendrovėje „Monoray“ dirba tik 2 asmenys: pati pareiškėja ir Lietuvos Respublikos pilietė, kuri bendrovėje pradėjo dirbti tik nuo 2017 m. lapkričio 27 d., įmonėje vyko dažna darbuotojų kaita, nemaža dalis darbuotojų įmonėje dirbo vos kelis mėnesius ar net trumpiau, 2017 m. vasario 21 d. atleidus V. G., bendrovėje iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. dirbo tik pareiškėja, turinti leidimą laikinai gyventi. Taigi. pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu jį atmetė, pareiškėja šio sprendimo apeliacine tvarka neskundė.
31. 2018 m. sausio 8 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, 55 straipsniu 2 dalimi ir 53 straipsnio 1 dalimi, ginčijamu sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, konstatuodamas, kad pareiškėja neatitinka nei vieno iš leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, be to ji neturi ilgalaikių ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Be to, sprendime pažymėta, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra panaikintas) bei kitų 53 straipsnio 1 dalyje numatytų kitų pagrindų, todėl gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėja prašymo pateikimo metu atitiko Įstatymo numatytas leidimo nuolat gyventi sąlygas – buvo pragyvenusi Lietuvos Respublikoje daugiau nei 5 metus ir turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir kitas sąlygas.
32. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 15 dalį, leidimas nuolat gyventi – tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą gyventi užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Taigi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms – jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (1) ir turėjo leidimą laikinai gyventi (2). Leidimą nuolat gyventi išduodant šiuo pagrindu, užsieniečio pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 straipsnio 3 dalis). Pragyvento laikotarpio nepertraukiamo buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis).
33. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. gruodžio 14 d. priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi LT7383122, galiojusį iki 2018 m. kovo 17 d., nes pareiškėja ir bendrovė nuo 2016 m. kovo 24 d. neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Tai konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Panaikinant pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, atsakovas vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Pakeitimo įstatymas 29 straipsnio 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokių abejonių, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėja neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų leidimas nuolat gyventi išdavimo sąlygų – jeigu užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.
34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas ginčijamame sprendime pagrįstai yra konstatavęs, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl šios priežasties tam tikros abejonės dėl pareiškėjos nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo nėra be pagrindo. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio nuostatų bei apie tai nepranešė Migracijos valdybai. Vadinasi, pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja greičiausiai siekė tiesiog atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine komercine veikla Lietuvoje. Apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokio įtikinančio paaiškinimo, kuris pakeistų teisėjų kolegijos minėtą poziciją.
35. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas, nenurodydami jokių detalesnių motyvų, nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja neturi ilgalaikių ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikia jokių svarių argumentų, kurie paneigtų minėtą atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadą.
36. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12, 14 punktais, numatančiais, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas). Byloje nustatyta, kad pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine komercine veikla Lietuvoje, gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjai ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pareiškėjos apeliacinio skundo tenkinti nėra teisinio pagrindo, apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Ramutė Ruškytė
Skirgailė Žalimienė