Baudžiamoji byla Nr. 1A-59-491/2016

              Teisminio proceso Nr. 1-05-8-00001-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija :

(S)

2.4.6.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 9 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,

sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

dalyvaujant :

prokurorei Gitanai Mačiulienei,

išteisintajam O. J.,

gynėjui advokatui Justinui Stauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Gitanos Mačiulienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo O. J. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 316 str. 1 d. kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą kolegija

N U S T A T Ė :

O. J. išteisintas kaltinant jį tuo, kad būdamas profesinės karo tarnybos kariu – tarnaudamas Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) bataliono I motorizuotosios (duomenys neskelbtini) kuopos II (duomenys neskelbtini) būrio II skyriaus (duomenys neskelbtini) padėjėju, 2012-07-23 profesinės karo tarnybos sutartimi Nr. KS-64 įsipareigojęs tarnauti Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos sistemoje nuo 2012-07-23 iki 2016-07-22, turėdamas tikslą išvengti tolimesnės karo tarnybos, žinodamas, kad Lietuvos kariuomenės drausmės statuto, patvirtinto 1999 m. gegužės 20 įstatymu Nr. VIII -1191, 66 str. numato kario atleidimą už Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nuostatų karių tarnybai taikomų apribojimų, draudžiančių dirbti kitą darbą, pažeidimą, jis tyčia 2015-02-02 sudarė darbo sutartį Nr. 743 su UAB (duomenys neskelbtini) ir įsidarbino šioje įmonėje, taip panaudodamas apgaulę vengė atlikti tikrąją karo tarnybą.

Prokurorė G. Mačiulienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – O. J. pripažinti kaltu pagal BK 316 str. 1 d. ir nubausti jį laisvės atėmimu 4 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., šios bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant O. J. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nurodo, kad teismo išvados nepagrįstos išsamiais, nešališkai ištirtais įrodymais. Prokurorė tvirtina, jog teismas netinkamai įvertino BK 316 str. 1 d. objekto ypatingumą, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Nurodo, jog BK 316 str. numatytos sudėties objektas yra Lietuvos kariuomenės komplektavimo interesai, todėl cituodama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015-11-04 nutarimą Nr. KT29-N18/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymo) 36 str. 7 d. nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymi, jog Įstatymo 36 str. 7 d. yra įtvirtintas draudimas profesinės karo tarnybos kariams dirbti bet kokį kitą darbą pagal darbo sutartį ar užsiimti individualia veikla, išskyrus šio Įstatymo numatytus atvejus. Taip pat cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą diferencijuotą civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų ir jų darbo organizavimo sampratą, kurią sudaro teisines prielaidas teisės aktais diferencijuotai reguliuoti santykiai, susiję su civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų veikla. Akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, jog įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 str. 3 d. įtvirtino diskreciją reglamentuoti krašto apsaugos sistemos, „inter alia“ karo tarnybos, organizavimo reguliavimą, kuris užtikrintų pagrindinių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos apsaugą ir tinkamą jų gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Tvirtina, kad konstitucinė karo tarnybos paskirtis yra užtikrinti pasirengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ir jos gynimą, o tai suponuoja ir tam tikrus specifinius karo tarnybos ypatumus, tokius kaip būtinumą nuolat palaikyti kovinę parengtį ir su tuo susijusį ypatingą tarnybos atlikimo režimą, ypatingą karių teisinį statusą, apimantį specifinius jų įgaliojimus, taip pat ir specifinius jiems keliamus reikalavimus, apribojimus bei draudimus.  

Pagal Įstatymo 31 str. 1 d. profesinės karo tarnybos sutartis yra rašytinis susitarimas tarp Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos piliečio, kuriuo jis savanoriškai įsipareigoja ją atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas juose numatytas kario pareigas. Prokurorės vertinimu, iš to seka, jog iš konstitucinės karo tarnybos ypatingo statuso priedermės kyla ir įstatymo leidėjo numatyta baudžiamoji atsakomybė už vengimą atlikti karo tarnybą panaudojant bet kokią apgaulę, kuri nesuderinama su ypatingam kario statusui keliamais reikalavimais ir kelia pavojų konstitucinėms valstybės vertybėms.  

Skunde prokurorė kelia teisės taikymo klausimus dėl O. J. įsidarbinimo UAB (duomenys neskelbtini) bei nusikaltimo sudėties subjektyvinės pusės – tyčios, požymio nustatymo. Pažymi, kad šiuo atveju būtina nustatyti, ar O. J. savarankiškas įsidarbinimas UAB (duomenys neskelbtini) gali būti priskiriamas „kitokios apgaulės“ požymiui. Cituoja teismų praktiką analogiškose bylose (Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendis byloje Nr. 1-229-813/2012; Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis byloje Nr. 1-1096-659/12; Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis byloje Nr. 1-61-412/2014) dėl šio požymio teisinio vertinimo.

Pažymi, kad O. J., pagal 2012-07-23 terminuotą profesinės karo tarnybos sutartį Nr. KS-64 atlikdamas tikrąją profesinę karo tarnybą, siekė neteisėtai ją nutraukti anksčiau laiko ir šį sumanymą realizavo. Tuo tikslu kitai sutarties šaliai jis įteikė prašymą nutraukti sutartį prieš terminą, bet nelaukdamas šio prašymo nagrinėjimo rezultatų, tiesioginiams vadovams uždėjus rezoliucijas, kad jie nepritaria kario atleidimui iš tarnybos anksčiau laiko, jis ir toliau būdamas kariu įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini) ir apie tai pats 2015-02-03 informavo savo vadovus bei personalo skyriaus darbuotoją. Jis patvirtino žinojęs savo veikimo teisines pasekmes, t. y. kad pažeidžia Įstatymo 36 str. 1 d. nuostatas. Po šio pranešimo O. J. ir toliau atlikinėjo karo tarnybą, kol 2015-03-10 ministro įsakymu profesinės karo tarnybos sutartis su juo buvo nutraukta ir jis išleistas į atsargą.

Prokurorė skunde rašo, jog įstatymų leidėjas BK 316 str. 1 d. dispozicijoje negalėjo išvardinti apgaulės būdų galutinio sąrašo, nes jų gali būti pačių įvairiausių. Nurodo, kad vengimas atlikti tikrąją karo tarnybą sutrikdant savo sveikatą arba simuliuojant ligą, klastojant dokumentus ar panaudojant kitokią apgaulę reiškia, kad kario bet koks iš anksto suplanuotas veiksmas (pvz., atvykimas į tarnybą apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių, psichotropinių medžiagų, bet koks kitas tarnybos apribojimų pažeidimas, tame tarpe ir įsidarbinimas civiliame darbe, narystė politinėje partijoje, ir t. t.) turint tikslą išvengti tolesnės karo tarnybos, vertintinas kaip BK 316 str. numatytas nusikaltimas krašto apsaugos tarnybai. Vengimu atlikti karo tarnybą pripažintinas toks kaltininko elgesys, kuriuo jis neteisėtai siekia būti atleistas nuo tolesnio karo tarnybos atlikimo.

Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu O. J. pripažino suvokęs, kad būdamas kariu jis negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo, bei žinodamas, kad jo prašymas atleisti jį savo noru nebus patenkintas, jis pasirinko vienintelį kelią išvengti tolesnės karo tarnybos – nutarė susirasti civilį darbą, įsidarbinti įmonėje, ir pateikus sutartį tarnybos vietos personalo skyriui tikėtis būti atleistam iš karo tarnybos. Tokiu būdu jis siekė, kad Krašto apsaugos ministerija su juo nutrauktų profesinę karo tarnybos sutartį, o jis galėtų dirbti kitą, geriau apmokamą civilį darbą. Įsidarbinęs UAB (duomenys neskelbtini) jis nevengė atlikti tarnybos, nes ėjo į tarnybą sąžiningai iki buvo iš jos atleistas. Tokiu savo elgesiu jis tiesiogiai siekė atleidimo iš tarnybos. Šį savo tikslą ir priemones jam pasiekti jis patvirtino ir davęs parodymus teisme. Prokurorė teigia, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje neakcentavo išteisintojo siekimo apgaule apeiti galiojantį Įstatymą, kas yra esminė aplinkybė, atskleidžianti O. J. tyčią išvengti tolesnės karo tarnybos – jis nelaukė ministro sprendimo dėl jo prašymo atleisti jį iš tarnybos, nes buvo įsitikinęs, kad jo neatleis, todėl 2015-02-02 įsidarbino bendrovėje, kad „viskas vyktų greičiau ir kad jį greičiau atleistų“.

Tai patvirtina ir byloje esantys liudytojų M. S., K. M. parodymai. Liudytojas M. S. parodė, kad 2015 m. sausio 26 d. darbe sužinojo, jog karys O. J. nori išeiti iš kariuomenės. 2015 m. vasario 5 ar 6 d., jis O. J. pasikvietė į kabinetą ir parodė jam teismo sprendimą, O. J. sakė, kad jam yra viskas suprantama, pasakė, kad jau rytoj atsineš iš civilio darbo sutartį, ją pristatys į personalo skyrių, ir jis bus atleistas iš tarnybos. Liudytojas paaiškino O. J. apie tai, kas gresia kariui už tokius veiksmus, pranešė apie tai personalo viršininkei. Tą pačią dieną kartu su O. J. nuėjo pas J. V., kuri kariui dar kartą paaiškino, kad tik bataliono vado sprendimu karys gali būti nušalintas nuo tarnybos, paaiškino atleidimo iš karo tarnybos tvarką. O. J. nurodė, kad viską suprato, tačiau kitos dienos ryte apie 9 val. į tarnybą atvyko su darbo sutartimi, sudaryta su UAB (duomenys neskelbtini).

Liudytojas K. M. parodė, jog buvo išleistas įsakymas O. J. nuo 2015-01-12 perkelti tolimesnei tarnybai į (duomenys neskelbtini) batalioną (duomenys neskelbtini). Liudytojui buvo žinoma, kad O. J. buvo nuėjęs į (duomenys neskelbtini) skyrių, klausė specialistų, kada jį nušalins nuo tarnybos, jei jis atneš darbo sutartį su privačia įmone. Jam buvo paaiškinta, kad jis negali dirbti kito darbo, kol sutartis nėra nutraukta su kariuomene. Kuopos vado pavaduotojas parodė O. J. atneštą darbo sutartį su UAB (duomenys neskelbtini), kurią O. J. pateikė personalo skyriui. Buvo informuota vadovybė, kad karys dirba kitą darbą, surašytas tarnybinis pranešimas vadui, vyr. ltn. E. S. paskirtas atlikti tarnybinį patikrinimą dėl galimo drausmės statuto pažeidimo. Pabrėžia, kad O. J. pasakė, jog jis nori nutraukti profesinę karo tarnybą, dėl to įsidarbino į bendrovę. Pažymi, kad prieš įsidarbinant UAB (duomenys neskelbtini), karys buvo parašęs prašymą nutraukti profesinę karo tarnybą dėl asmeninių priežasčių, šį prašymą matė, uždėjo neigiamą vizą, parašė : „pritariu tiesioginio vado siūlymui nepripažinti kario nurodytų priežasčių svarbiomis ir nenutraukti sutarties anksčiau laiko“.

Pagal liudytojos J. V. parodymus, 2015-02-02 pas ją atėjo karys O. J. ir ne klausė, o teigė, kad įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini) ir kad dabar jis bus atleistas. Ji karį informavo, kad jis negali darbintis, kol nenutraukta profesinė karo tarnybos sutartis, tačiau jis jau buvo parašęs prašymą nutraukti sutartį ir prašymas buvo įsiųstas komisijai spręsti. Ji išteisintajam pasiūlė sulaukti sprendimo dėl jo prašymo nutraukti sutartį, kadangi kitu atveju jam gresia baudžiamoji atsakomybė už vengimą atlikti karo tarnybą. Į darbo pabaigą atėjo už darbo laiko apskaitos žiniaraščius atsakinga karė R. V., pasiteiravo kaip žymėti tarnybos laiką eiliniam O. J., kadangi pastarasis sakė, jog bus nušalintas kai tik atneš darbo sutartį. Tada ji paskambino I kuopos vado pavaduotojui vyr. ltn. M. S. ir paprašė, kad jis ateitų su tuo kariu pasiaiškinti. Karys atėjo su pavaduotoju, ji dar kartą eiliniam O. J. paaiškino, kad jis taip elgtis negali, kad negali darbintis būdamas kariu. 2015-02-03 į darbo pabaigą gavo kuopos vado tarnybinį pranešimą dėl eilinio O. J. įsidarbinimo UAB (duomenys neskelbtini), prie pranešimo buvo pridėta sutarties kopija su šia įmone.

Prokurorė skunde vardija ir kitus bylos duomenis, kurie pagrindžia O. J. kaltę : 2012-07-10 įsakymą dėl O. J. priėmimo į profesinę karo tarnybą Nr. (duomenys neskelbtini); 2012-07-23 profesinės karo tarnybos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri patvirtina, kad jis įsipareigojo iki 2016-07-22 tarnauti profesinėje karo tarnyboje Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo, Statuto ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas; 2015-03-03 tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri patvirtina, kad O. J. padarė Kariuomenės drausmės statuto 66 str. numatytą drausmės pažeidimą.

Teigia, kad ministro 2015-03-10 įsakyme O. J. atleidimo pagrindas nėra Kariuomenės drausmės statuto pažeidimas. Akcentuoja, kad BK 316 str. 1 d. nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl pasekmių įrodinėti nereikia. Nurodo, kad iš byloje esančių liudytojos J. V. parodymų matyti, kad dėl organizacinių kliūčių tarnybinio patikrinimo 2015-03-03 išvada, kurioje konstatuotas O. J. padarytas Kariuomenės drausmės statuto 66 str. pažeidimas ir siūloma O. J. skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, iki ministro įsakymo priėmimo dienos, t. y. 2015-03-10, ministro nepasiekė, dokumentai prasilenkė.

Nurodo, kad išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog O. J. įsidarbino civiliame darbe tyčia, siekdamas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį, ką pripažino ir jis pats. Akcentuoja, kad kaltinamasis žinojo, jog už draudimo profesinės karo tarnybos kariui dirbti kitą darbą pažeidimą pagal Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 66 str. gali būti taikoma tik vienintelė drausminė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, kitų alternatyvių drausminių nuobaudų nėra. Tai reiškia, kad O. J. iš anksto apgalvotas veiksmas patvirtina jo išankstinę tyčią pažeisti Lietuvos kariuomenės drausmės statutą, o tai didina O. J. veikos pavojingumą ir viršija vien tik drausminės atsakomybės ribas. Mano, kad tokie jo veiksmai atitinka jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvios pusės sudėties „kitokios apgaulės“ vengiant atlikti tikrąją karo tarnybą požymį.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Šioje byloje O. J. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas kariu, jis panaudojo kitokią apgaulę – tyčia 2015-02-02 sudarė darbo sutartį Nr. 743 su UAB (duomenys neskelbtini), įsidarbino šioje bendrovėje, taip vengdamas toliau atlikti karo tarnybą.

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad išteisintasis O. J. pagal 2012-07-23 pasirašytą terminuotą profesinės karo tarnybos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atliko tikrąją profesinę karo tarnybą, įsipareigojęs tarnauti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje 4 metus – iki 2016-07-22. 2015-01-26 Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui jis parašė prašymą nutraukti profesinės karos tarnybos sutartį, nurodydamas, jog jis susirado geriau apmokamą darbą palankesnėmis darbo sąlygomis. Šiam jo prašymui ir sutarties nutraukimui dėl svarbių priežasčių tiesioginiai vadovai nepritarė. Tuomet 2015-02-02 išteisintasis O. J. sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB (duomenys neskelbtini), pagal kurią jis nuo 2015-02-03 į bendrovę buvo priimtas dirbti pardavėju konsultantu, ir pateikė ją savo tarnybos personalo skyriui. Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministras 2015-03-10 įsakymu Nr. P-290 „Dėl eil. O. J. atleidimo iš pareigų, jo išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnybą rezerve“ atleido O. J. iš pareigų nuo 2015-03-12, nutraukė su juo profesinės karo tarnybos sutartį nuo 2015-03-13 pagal Įstatymo 37 str. 1 d., kuris nurodo, jog karys, sudaręs profesinės karo tarnybos sutartį, karys savanoris ar kitas aktyviojo rezervo karys, sudaręs kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartį, savo iniciatyva gali nutraukti tarnybą prieš sutartyje įsipareigotą terminą tik krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka ir jo sprendimu dėl pripažintų svarbių priežasčių. Ministras taip pat atsižvelgė į jo paties 2012-03-06 įsakymu Nr. V-231 „Dėl profesinės karo tarnybos nutraukimo kario iniciatyva prieš terminą tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatas bei Kareivių (jūreivių) ir puskarininkių tarnybos reikalų svarstymo komisijos 2015-02-18 siūlymą Lietuvos kariuomenės vado sprendimui dėl kareivių (jūreivių) ir puskarininkių tarnybos reikalų Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 43 b. l.). Nustatyta ir tai, kad išteisintasis O. J. į tarnybą ėjo iki jo atleidimo iš tarnybos dienos. Savo poelgį išteisintasis motyvavo (ir tai nuosekli jo pozicija) tuo, kad žinodamas savo tiesioginių vadų nepritariantį požiūrį į jo prašymą nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį, neturėdamas kito pasirinkimo, nors ir žinodamas, jog tai kariui draudžiama, nutarė sudaryti darbo sutartį ir tada tikėtis palankaus sprendimo nutraukti galiojančią sutartį su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija. Šios bylos aplinkybės prokurorės skunde nėra ginčijamos.

Apeliaciniame skunde keliamas iš esmės vienas klausimas – ar galiojančią profesinės karo tarnybos sutartį turinčio kario veikimas siekiant tokią sutartį nutraukti, sudarius paprastą darbo sutartį, gali būti pripažįstamas „kitokia apgaule“ BK 316 str. 1 d. prasme, ir vertinamas kario vengimu atlikti tikrąją karo tarnybą. Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas šioje situacijoje išteisintojo elgesio nevertino kaip jo panaudotos kitokios apgaulės su tikslu vengti karo tarnybos. Teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad : 1) nelaukdamas krašto apsaugos ministro sprendimo dėl jo prašymo, O. J., pasirašęs darbo sutartį su UAB (duomenys neskelbtini) pažeidė Įstatymo 36 str. 7 d. draudimą profesinės karo tarnybos kariui dirbti pagal darbo sutartį; tačiau už minėto draudimo pažeidimą numatyta drausminė atsakomybė Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 66 str., kuri O. J. taikyta nebuvo; 2) krašto apsaugos ministras jau minėtu 2015-03-10 įsakymu O. J. 2015-01-26 prašyme nurodytas priežastis nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį pripažino svarbiomis ir atleido jį iš pareigų vadovaudamasis Įstatymo 37 str. 1 d.; 3) O. J. siektas tikslas – nutraukti krašto apsaugos profesinės karo tarnybos sutartį – nėra nusikalstamas ir saugomas LR Konstitucijos bei įstatymų; 4) O. J. įsidarbinęs bendrovėje to neslėpė, apie tai pranešė tiek tiesioginiams vadams, tiek personalo tarnybai, pateikė sutarties kopiją; nors ir pažeisdamas Įstatymo reikalavimus, jis toliau ėjo profesinės karo tarnybos kario pareigas iki pat atleidimo iš tarnybos dienos; 5) už paminėtą pažeidimą jam būtų buvusi pakankama drausminė atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su šiais apylinkės teismo argumentais ir pritaria išvadai, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad išteisintasis, visų pirma, veikė apgaule, bei kad jis taip vengė atlikti tikrąją karo tarnybą.

Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 316 str. 1 d. traukiamas karys, kuris vengė atlikti tikrąją karo tarnybą sutrikdydamas savo sveikatą arba simuliuodamas ligą, suklastodamas dokumentus ar kitokia apgaule. Vengimu atlikti karo tarnybą pripažįstamas toks kaltininko elgesys, kuriuo jis neteisėtai siekia būti atleistas nuo tolesnio tikrosios karo tarnybos atlikimo. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai gali pasireikšti alternatyviais vengimo būdais : sutrikdant savo sveikatą, simuliuojant ligą, suklastojant dokumentus, ar panaudojant kitokią apgaulę. Teismų praktikoje apgaule suprantami veiksmai, elgesys ar žodžiai, kuriais sąmoningai norima apgauti, suklaidinti kitą asmenį. Tai galėtų būti sąmoningas neteisingas ar iškreiptas pranešimas, melagingų, tikrovės neatitinkančių žinių apie tam tikras aplinkybes ir faktus pateikimas, arba tokių faktų nuslėpimas siekiant vieno tikslo – būti atleistam iš karo tarnybos.

Iš tiesų, valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka yra vienos svarbiausių konstitucinių vertybių, kurių apsauga yra prioritetinė visų piliečių ir valstybės valdžios priedermė, todėl valstybės apsaugos funkcijai vykdyti yra būtina atskira institucinė sistema, sudaryta iš karinių ir sukarintų valstybės institucijų, kurioms yra taikomi valstybės tarnybai keliami pagrindiniai konstituciniai reikalavimai. Konstitucinė karo tarnybos paskirtis užtikrinti pasirengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ir jos gynimą suponuoja ir tam tikrus specifinius jos ypatumus: būtinumą nuolat palaikyti kovinę parengtį ir su tuo susijusį ypatingą tarnybos atlikimo režimą, ypatingą karių teisinį statusą, apimantį specifinius jų įgaliojimus, taip pat ir specifinius jiems keliamus reikalavimus, apribojimus bei draudimus. Įstatymo 31 str. 1 d. nustato, kad profesinės karo tarnybos sutartis yra rašytinis susitarimas tarp Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos piliečio, kuriuo jis savanoriškai įsipareigoja ją atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas juose numatytas kario pareigas. Todėl kolegija visiškai pritaria apeliacinio skundo motyvams, kad asmeniui, siekiančiam tapti profesinės karo tarnybos kariu (arba jau tapusiam), yra keliami tam tikri specifiniai tarnybos šioje sistemoje reikalavimai. Tačiau, kokia bebūtų specifinė ši teisinių santykių veikimo sritis, čia taip pat galioja ir yra ginamos Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais bei kitais teisės aktais garantuotos žmogaus teisės ir laisvės. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame teismo nuosprendyje, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str. žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės; pagal 48 str. – kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Kiekvienoje teisinėje valstybėje vienas pagrindinių visuomenės tikslų būtent ir yra žmogaus teisių garantavimas bei jų apsauga. Pagal Įstatymo 21 str. 3 d., kariai naudojasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Jų naudojimasis teisėmis į privataus gyvenimo apsaugą, tarnybos vietos garantijas, poilsį ir laisvalaikį, susivienijimų laisves, gyvenamosios vietos pasirinkimą ir laisvą kilnojimąsi, tarnybinio būsto neliečiamybę, susirinkimų, grupinių peticijų, žinių skleidimo ir nuomonės reiškimo būdus įstatymais ir įstatymų patvirtintais statutais gali būti apribojamas tik tiek, kiek yra būtina kario pareigoms atlikti, karinei drausmei ir paklusnumui bei tarnybos tikslams užtikrinti. Įstatymo 21 str. 6 d. garantuoja, kad kiekvieno kario žmogaus orumas turi būti gerbiamas, karys neturi patirti pažeminimo.

Įstatymo 37 – 39 str. yra numatyti pagrindai, kuomet profesinė karo tarnyba gali būti nutraukta. Tai reiškia, kad net ir karys, sudaręs profesinės karo tarnybos sutartį, turi teisę tikėtis ir turėti galimybę laisvai apsispręsti, nori jis toliau tarnybą tęsti, ar ne. Esant svarbioms priežastims karys gali pateikti prašymą nutraukti tarnybos sutartį prieš sutartyje įsipareigotą terminą Įstatymo 37 str. 1 d. numatytu pagrindu. Toks prašymas gali būti patenkintas tik krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka ir jo sprendimu. Savaime suprantama, kad krašto apsaugos ministras gali tokį prašymą tenkinti arba jo netenkinti pripažinęs, kad kario nurodomos priežastys nutraukti tarnybos sutartį prieš terminą nėra svarbios ir pateisinamos. Šioje byloje išteisintasis O. J. 2015-01-26 krašto apsaugos ministrui parašė prašymą nutraukti profesinės karos tarnybos sutartį, ir prašyme nurodė, kad susirado geriau apmokamą darbą palankesnėmis darbo sąlygomis (1 t., 29 – 30 b. l.). Akivaizdu, kad jis ministrui nurodė tą pačią savo apsisprendimo nutraukti tarnybą priežastį – civilį geriau apmokamą darbą palankesnėmis darbo sąlygomis, dėl kurios tarnybos sutartis su juo ir buvo vėliau nutraukta. 2015-03-10 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) krašto apsaugos ministras atleido O. J. iš pareigų nuo 2015-03-12, nutraukė su juo profesinės karo tarnybos sutartį nuo 2015-03-13 būtent Įstatymo 37 str. 1 d. pagrindu, t. y. pripažinęs, kad išteisintojo prašyme nurodyta priežastis prieš laiką nutraukti jo tarnybą yra pakankamai svarbi, kad tarnyba būtų nutraukta. Todėl, kolegijos vertinimu, taip elgdamasis O. J. šiuo atveju jokios apgaulės nenaudojo, profesinės karo tarnybos sutartis su juo buvo nutraukta abiejų sutarties šalių sutikimu, žinant tikrąsias, o ne kažkokias nesančias, išgalvotas ir pan., tarnybos nutraukimo priežastis. Vien tik aplinkybė, kad O. J., tik parašęs prašymą nutraukti su juo tarnybos sutartį ir nesulaukęs krašto apsaugos ministro sprendimo dėl jo įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini), negali būti vertinama kaip kitokia apgaulė BK 316 str. 1 d. prasme, nes jis savo ketinimo ir pasiryžimo nutraukti tarnybą nuo nieko neslėpė, apie tai informavo savo tiesioginius vadus, personalo tarnybą, netgi pateikė darbo sutarties kopiją. Liudytoja J. V. parodė, kad prieš įvykį, O. J. kreipėsi į ją norėdamas sužinoti, kas jo lauktų tuo atveju, jei jis įsidarbintų civilinėje darbovietėje. Liudytoja jam paaiškino galimas tokių veiksmų kilimo pasekmes bei pasiūlė jam kreiptis į ministrą dėl leidimo nutraukti tarnybą. Pažymėjo, kad O. J. prašymą dėl sutarties nutraukimo jai atnešė 2015-01-26, todėl ji pasiūlė sulaukti ministro atsakymo, jog gali būti teisingai atleistas. Liudytojas M. S. parodė, kad apie O. J. norą palikti karo tarnybą jis sužinojo iš kitų karių, todėl savaitės laikotarpyje jį pasikvietęs, su juo kalbėjo apie tarnybos sutarties nutraukimą bei įsidarbinimą privačioje darbovietėje, rodė teismo nuosprendį bei paaiškino, kad yra krašto apsaugos ministro įsakymas, jog karys dėl svarbių priežasčių gali nutraukti karo tarnybą, jei vienintelis šeimos narys dirba ir kt. Papildomai pažymėjo, kad O. J. kitą dieną pristatė pažymą iš darbovietės, kurioje įsidarbino. Liudytojas K. M. taip pat patvirtino, jog jam buvo žinoma apie O. J. kreipimąsi į ministrą dėl karo tarnybos nutraukimo, kadangi jis pats ant prašymo uždėjo neigiamą vizą. Šiuo atveju akivaizdu, kad O. J. nuo pat pradžių nesiekė nuslėpti noro nutraukti tarnybą ir įsidarbinti privačioje įmonėje. Maža to, labai svarbu yra tai, kad O. J. iki pat tarnybos sutarties su juo nutraukimo ir jo atleidimo dienos tęsė savo tarnybą, vykdė savo pareigas, iš tarnybos vietos nepasišalino. Tai patvirtina profesinės karo tarnybos karių tarnybos laiko apskaitos žiniaraščiai (1 t., 165 – 174, 187 – 196 b. l.). Todėl prokurorės argumentai, kad O. J. šiuo atveju apgaule siekė išvengti tikrosios karo tarnybos yra nepagrįsti.

Kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytu motyvu, kad O. J., pateikęs prašymą nutraukti sutartį prieš terminą ir, nesulaukęs šio prašymo išnagrinėjimo rezultato įsidarbindamas UAB (duomenys neskelbtini), galimai pažeidė Įstatymo 36 str. 7 d. įtvirtintą draudimą profesinės karo tarnybos kariui dirbti kitą darbą pagal darbo sutartį. Tačiau, ką pagrįstai akcentavo ir apylinkės teismas, viena vertus, atsakomybė už minėto draudimo pažeidimą yra drausminė, numatyta Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 66 str. Kita vertus, savo prašyme krašto apsaugos ministrui išteisintasis nurodė kaip jau įvykusį faktą, kad jis susirado geriau apmokamą darbą. Todėl, nė kiek neabejotina, kad ministras, pasirašydamas įsakymą nutraukti tarnybos sutartį su O. J., šiuo atveju tai žinojo, įvertino ir priėmė sprendimą sutartį nutraukti, o ne kelti jo drausminės atsakomybės klausimą.   

Tokiu būdu, šioje byloje nėra įrodymų, kad O. J. elgėsi neteisėtai, panaudojęs kitokią apgaulę vengė atlikti tikrąją karo tarnybą. Todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai jį pagal BK 316 str. 1 d. išteisino jam nepadarius šios veikos. Skundžiamas pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį ir priimti O. J. apkaltinamąjį teismo nuosprendį  apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais kolegija neturi jokio pagrindo.

Kiti prokurorės apeliacinio skundo argumentai, susijęs su byloje surinktų įrodymų vertinimu, nėra esminiai, todėl atskirai dėl jų kolegija nepasisako.                                                                                                                                                                               

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

NUTARĖ:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Gitanos Mačiulienės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                          Valdas Meidus

              Teisėjai                                                                                                 Artūras Ridikas

                                            Evaldas Vanagas