Civilinė byla Nr. 2A-153-413/2014;

            Proceso Nr. 2-05-3-15615-2012-3;

Pirmosios instancijos teismo teisėja: Rasa Urbonavičiūtė

Procesinio sprendimo kategorija:16.2.1; 16.2.4; 121.21.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr.2-605-894/2013 pagal ieškovo K. P. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai „Kauno Kalniečių poliklinika“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas K. P. ir atsakovas VšĮ „Kauno Kalniečių poliklinika“ 2012 m. birželio 5 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti atsakovo įstaigoje, Ūkio skyriuje, remontininku. 2012 m. rugsėjo 3 d. (pirmadienį) ieškovas raštu pranešė atsakovui, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. (penktadienį) nukrito nuo pastolių ir susižalojo. Atsakovas 2012 m. rugsėjo 3 d. pradėjo įvykio tyrimą ir 2012 m. spalio 1 d. surašė Nelaimingo atsitikimo darbe aktą. 2012 m. rugsėjo 17 d. atsakovo įsakymu ieškovas buvo atleistas iš darbo pačiam prašant (DK 127 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas kreipėsi į teismą, ir patikslinęs reikalavimus prašė priteisti iš atsakovo 4 910 Lt dydžio nuostolius (negautas pajamas) už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. vasario 17 d. ir 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, jog atsakovas nesilaikė darbdaviui nustatytos pareigos sudaryti darbuotojams saugias darbo sąlygas, dėl ko ieškovas, nukritęs nuo pastolių, patyrė įvairius sužalojimus ir kurį laiką buvo visiškai nedarbingas. Po nelaimingo atsitikimo darbe jam  nuolat skauda galvą, nugarą ir koją, jaučia pykinimą.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių nelaimingo atsitikimo darbe faktą. Nelaimingo atsitikimo tyrimo akte konstatuota tik prielaida, kad ieškovas galėjo nuslysti nuo pastolių. Ieškovas darbo vietoje elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai, todėl žalos atsiradimą galėjo lemti jo paties veiksmai. Prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra nepagrįstai didelis. Ieškovas buvo draustas nelaimingų atsitikimų darbe draudimu, todėl nėra pagrindo prašyti priteisti negautas pajamas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pagal Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 (toliau – ir Nuostatai), 16 punktą asmuo, nukentėjęs dėl nelaimingo atsitikimo darbe (jeigu jis pajėgia), ar matęs įvykį arba jo padarinius, privalo apie nelaimingą atsitikimą darbe nedelsdamas pranešti padalinio vadovui arba įmonės vadovui, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai. Nurodė, kad ieškovas, pažeisdamas paminėto teisės akto reikalavimą, tik 2012 m. rugsėjo 3 d. pranešė atsakovui apie 2012 m. rugpjūčio 31 d. nelaimingą atsitikimą, šią aplinkybę patvirtina ir kiti bylos įrodymai: 2012 m. rugsėjo 11 d. Komisijos, sudarytos nelaimingam atsitikimui tirti, posėdžio protokolas; 2012 m. spalio 1 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktas; 2013 m. birželio 5 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, dėl ko sprendė, jog ieškovas neįrodė apie savo tariamai darbe patirtą traumą (CPK 178 str.). Be to, ieškovas, gavęs 2012 m. rugsėjo 13 d. darbdavio reikalavimą išsamiai paaiškinti įvykio aplinkybes, to nepadarė. Paminėtų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad ieškovas užkirto galimybę objektyviai nustatyti įvykio aplinkybes. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Nelaimingo atsitikimo tyrimo akte padaryta tik prielaida, kad ieškovas galėjo nuslysti nuo pastolių. Remdamasis nurodytu, teismas sprendė, kad dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kurio metu ieškovas patyrė žalą, nėra atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio tarp atsakovo priešingų teisei veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.245 – 6.248 str.), kadangi vien tai, jog ieškovas patyrė žalą dėl sveikatos sužalojimo, nenustačius, kad trauma įvyko darbe, bei kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nepakanka konstatuoti faktą, jog darbdaviui atsirado pareiga atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Pažymėjo, jog byloje pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ieškovas yra visiškai darbingas, ieškovas neįrodė, jog traumą patyrė įvykus nelaimingam atsitikimui darbe. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013 m. rugpjūčio 13 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas klaidingai interpretavo įvykio aplinkybes, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Teismas netyrė ir neanalizavo 2012 m. spalio 9 d. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 2641/12 (02) nustatytų aplinkybių dėl sveikatos sutrikdymo. Ieškovo teigimu, nesikreipimą raštu į atsakovo darbų vykdytoją ir nepranešimą darbdaviui apie įvykusį įvykį lėmė patirta trauma ir jos pobūdis. Be to, sekančios dvi einančios dienos po įvykio, t. y. 2012 m. rugsėjo 1 d.  (šeštadienis) ir 2012 m. rugsėjo 2 d. (sekmadienis) buvo nedarbo dienos, dėl ko ieškovas apie įvykį darbdavį informavo tik 2012 m. rugsėjo 3 d. (pirmadienį). Todėl pirmos instancijos teismo argumentai, jog ieškovas tyčia neleido darbdaviui nustatyti įvykio aplinkybes yra neteisingi ir nepagrįsti. 2012 m. rugpjūčio 31 d. apie įvykį buvo informuotas Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariatas.

2. Teismas neįvertino esminių bylos aplinkybių – Remontininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 63, patvirtintos VĮ Kauno kalniečių poliklinikos 2003 m. rugpjūčio 9 d. direktorės įsakymų Nr. 85, 5.2 punkto reikalavimų, įpareigojančių likusius darbuotojus išsaugoti nepakeistą nelaimingo atsitikimo vietą. Vadinasi patikrinimo metu nustačius, kad darbo priemonės neatitiko darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, galima daryti išvadą, kad būtent dėl šios priežasties ieškovas nuo pastolių ir patyrė sveikatos sužalojimus.

3. Teismas neįvertino byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas taipogi nesilaikė darbuotojų apsirūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatų, patvirtintų LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. A1-331“, kurio 7.1 punkte nurodyta, jog darbdavys privalo aprūpinti darbuotojus asmeninėmis priemonėmis. Tačiau ieškovui nebuvo išduoti tinkami darbo drabužiai, darbo avalynė, darbo pirštinės, darbo šalmas. Šią aplinkybę patvirtina ir LR Valstybės daro inspekcijos 2012 m. rugsėjo 28 d. išvada Nr. 2(SD)-14474, kurioje nurodoma, kad atlikus pas atsakovą neplaninį patikrinimą pasitvirtino faktas, jog ieškovui nebuvo išduoti tinkami darbo drabužiai ir avalynė.

4. Atmesdamas ieškinį teismas rėmėsi Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. (KT-7590-12), kuriuo ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šio nutarimo vieni iš pagrindinių argumentų buvo tai, jog visi liudytojai (tuo metu kartu dirbę su ieškovu asmenys) nurodė, jog nei vienas iš jų nematė, kad ieškovas būtų užlipęs, dirbęs ant pastolių, ar kad nuo jų nukritęs. Tačiau teismas neatsižvelgė į itin svarbias liudytojų paminėtas aplinkybes, kad jie visi dirbo tose vietose, iš kurių ieškovo darbo vieta nesimatė. Todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas susižeidė ne darbo vietoje.

5. Kalniečių poliklinikos direktoriaus (vyriausiojo gydytojo) įsakymu sudarytos dvišalės komisijos nelaimingam atsitikimui darbe tirti 2012 m. spalio 1 d. surašyto Nelaimingo darbe atsitikimo akto Nr.890S (3.3) 7 punkte buvo konstatuota, kad ieškovas dirbo nuo  7:30 val. iki 11 val., kuomet liudytojai jį matė išeinantį iš darbo. 2013 m. spalio 1 d. Kauno AVPK Kauno Žaliakalnio PK Viešosios policijos skyriaus Eigulių policijos nuovados pažyma patvirtina faktą, kad nelaimingas atsitikimas įvyko apie 10:00 val. Todėl laikytina, kad ieškovas būtent darbo vietoje, dirbdamas ant pastolių, nuo jų nuslydo, kas ir nulėmė jo sveikatos sutrikdymą.

6. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl nelaimingo atsitikimo, kurio metu ieškovas patyrė žalą, nėra atsakovo kaltės bei priežastinio ryšio tarp atsakovo priešingų teisei veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Priešingai, neteisėti veiksmai atsirado tuomet, kai atsakovas pažeidė „Inžinieriaus, vyresniojo specialisto pareiginių nuostatų“ 9 punktą, kuris įpareigoja, inžinierių/vyresnįjį specialistą „organizuoti sklandų darbą poliklinikos einamiesiems ir planiniams ūkio darbams poliklinikoje atlikti, 14 punktą, įpareigojantį „kontroliuoti, kaip visų specialybių ūkio skyriaus darbuotojai laikosi darbo tvarkos, darbo saugos <...> kontroliuoti ūkio skyriaus darbuotojų <...> darbo drausmę“, 32.4 punktą, kuriame nurodyta, jog inžinierius, vyresnysis specialistas taip pat atsakingas už darbo drausmės, darbo saugos ir sveikatos darbe <...> darbo tvarkos taisyklių reikalavimo vykdymą <...> darbuotojų instruktavimą darbo skyriuje. Žala šioje byloje buvo grindžiama 2012 m. spalio 9 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 2641/12 (02), iš kurios matyti, jog ieškovui konstatuota galvos ir kairio riešo sąnario sumušimas, lengvas galvos smegenų sukrėtimas, kairės čiurnos raiščio patempimas, odos nubrozdinimas dešinės plaštakos nykštyje (CK 6.249 straipsnis). Ieškovas į bylą pateikė rašytinius įrodymus apie tai, jog laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. vasario 17 d. dėl patirtos traumos pasekmių negalėjo susirasti darbo, negavo su darbine veikla susijusių pajamų. Priežastinis ryšys pasireiškė tuo, kad jei atsakovas būtų užtikrinęs pastolių kokybę ir nebūtų pažeidęs savo kaip darbų vadovo funkcijų, nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs. Apelianto nuomone, šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas yra atsakingas už žalą, kurią patyrė ieškovas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo 800 Lt išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Ieškovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių motyvuotų pagrindų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimą būtų galima pripažinti neteisėtu, o apeliacinį skundą grindžia tik savo nuomone, prielaidomis ir teiginiais dėl neva tai teismo netinkamai pritaikytų materialinės teisės normų ir netinkamo įrodymų vertinimo, nors nenurodo, kokias konkrečias materialinės teisės normas teismas pritaikė neteisingai. Apeliantas teikia teismui naują įrodymą – 2013 m. spalio 1 d. Kauno VPK Žaliakalnio PK Eigulių policijos nuovados pažymą, gautą po teismo sprendimo priėmimo, tačiau nenurodo kokias faktines aplinkybes šis įrodymas patvirtina, kodėl toks įrodymas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti šį įrodymą priimti (CPK 314 straipsnis).

2. Nepagrįsti ieškovo argumentai, jog teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovo patirta galvos trauma galėjo jį paskatinti eiti tiesiai į ligoninę ir nepranešti darbdaviui apie įvykusį nelaimingą atsitikimą. Priešingai negu nurodo apeliantas, teismas nuosekliai tyrė ir analizavo byloje esančius rašytinius įrodymus dėl ieškovo sužalojimo darbo pas atsakovą metu ar kitu metu. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra kitų objektyvių duomenų, išskyrus paties ieškovo paaiškinimus, kurie prieštarauja kitų kartu dirbusių liudytojų, ikiteisminio tyrimo metu duotiems liudytojų parodymams, iš kurių būtų galima spęsti, kad ieškovas būtent darbo metu nuslydo nuo pastolių, nukrito ant žemės ir susižalojo, apie nelaimingą atsitikimą darbe nedelsdamas pranešė darbdavio įgaliotam asmeniui. Ieškovo nenuoseklūs paaiškinimai teismo posėdyje dėl susižalojimo sukėlė pagrįstas abejones dėl to, kad ieškovas galėjo susižaloti darbo vietoje.

3. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, „jog  pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieškovas tyčia uždraudė nustatyti įvykio aplinkybes yra neteisingi bei nepagrįsti“, tačiau tokios išvados teismas nepadarė, todėl toks teismo argumentų interpretavimas, atsakovo nuomone, laikytinas ne tik neteisingu, bet ir nekorektišku.

4. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas neįvertino Remontininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 63, patvirtintos VšĮ „Kauno Kalniečių poliklinikos“ direktoriaus 2003 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 85, 2 punkto įpareigojimo, kuriame nustatyta išsaugoti nepakeistą nelaimingo atsitikimo vietą. Tuo remiantis ieškovas darė prielaidą, kad atsakovo įstaigos darbuotojams laikantis nurodyto reikalavimo 2012 m. rugsėjo 11 d. apžiūros metu nesant pastolių galinėje pusėje aptvarų, jų būklė įvykio dieną neatitiko darbuotojų saugos ir sveikatos norminių aktų reikalavimams. Atsakovė nesutinka su šiuo ieškovo argumentu, kadangi 2012 m. rugsėjo 11 d. komisija, atlikusi vietos apžiūrą, kur buvo sumontuoti pastoliai, nustatė, kad jie sumontuoti 2012 m. rugpjūčio 24 d. pagal technologinę kortą SR-TK-0019, tinkami naudojimui (pastolių priėmimo aktas Nr. 3), tačiau 2012 m. rugsėjo 11 d. apžiūrint galimai įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe vietą, pastolių galinėje pusėje nebuvo apsauginių aptvarų, todėl tik šiuo pagrindu atsakovė 2012 m. spalio 1 d. surašė Nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. (890s(3-3), kuriame konstatavo tik prielaidą, kad ieškovas galėjo nuslysti nuo pastolių, kadangi tyrimo metu darbo priemonė neatitiko darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimams. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad įvykio dieną (2012 m. rugpjūčio 31 d.) pastoliai neatitiko darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, byloje taip pat nėra įrodymų, kad ieškovas nukrito nuo pastolių darbo pas atsakovę metu, todėl ši aplinkybė esminės įtakos teismo sprendimo nepagrįstumui neturi. Pats ieškovas pažeidė 2005 m. sausio 26 d. direktoriaus įsakymu Nr. 10 patvirtintos „Remontininko pareiginių nuostatų“ 10 punktą „laikytis darbų saugos ir priešgaisrinių taisyklių reikalavimų“, 12 punktą „pastebėtus trūkumus nedelsiant šalinti, pranešti tiesioginiam darbo vadovui ar darbdaviui“. Ieškovas, turėdamas atestacijos pažymėjimą, suteikiantį teisę dirbti aukštalipių darbus, prieš darbo pradžią privalėjo patikrinti ar tvarkingos aptvaros, klojiniai ir pastebėjus bet kokį pavojų keliantį veiksnį informuoti tiesioginį vadovą ir nepradėti darbo, kol nebus pašalinti visi trūkumai. Ieškovas buvo nerūpestingas ir neapdairus, jeigu dirbo ant pastolių, kurie jo teigimu neatitiko darbų saugos reikalavimų.

5. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepasisakė dėl to, kad atsakovė nesilaikė darbuotojų apsirūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatų, nes ieškovui nebuvo išduoti tinkami darbo drabužiai. Darbų vadovas V. D. raštu patvirtino, kad darbo apsaugos priemonės buvo išduotos, tik K. P. nepatvirtino šios aplinkybės savo parašu kortelėje. Teismas vertino šiuos įrodymus ir dėl jų pasisakė.

6. Atmesdamas ieškovo ieškinį, teismas rėmėsi ne tik Kauno apygardos prokuratūros nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, bet ir kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, vidiniu įsitikinimu, konstatuodamas, kad tam tikrų aplinkybių byloje buvimas nekelia didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo ir fakto buvimo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo nesikreipimas dėl pirmosios pagalbos suteikimo į VšĮ Kauno Kalniečių polikliniką, prie kurios pastato jis dirbo, apelianto savarankiškas sugebėjimas nuvykti į Dainavos polikliniką, kai, jo teigimu, buvo sužalota galva ir buvo netekęs sąmonės, kelia pagrįstų abejonių dėl to, kad ieškovas galėjo susižaloti darbo vietoje. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad labiau tikėtina, jog ieškovui 2013 m. rugpjūčio 31 d. dirbant pas atsakovą nelaimingas atsitikimas darbe neįvyko. Be to, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vien fakto, jog ieškovas patyrė žalą dėl sveikatos sužalojimo, nenustačius, kad trauma įvyko darbe, bei nenustačius kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nepakanka, kad darbdaviui kiltų pareiga atlyginti ieškovo patirtus nuostolius bei neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, sprendžiant dėl darbdavio atsakomybės ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos; teismas turėjo vertinti įrodymus, atsižvelgdamas į įstatymais darbdaviui nustatytą pareigą imtis visų reikiamų priemonių darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimams užtikrinti; dėl nurodytų procesinės teisės normų pažeidimų teismas netinkamai taikė ir aiškino CK normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais šiuos apeliacinio skundo argumentus ir laiko, kad teismo išvados dėl darbdavio atsakomybės ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, padarytos, pažeidžiant CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimą nustatančias taisykles, taip pat deliktinę atsakomybę reglamentuojančias materialinės teisės normas.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kurio metu ieškovas patyrė žalą, nėra atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio tarp atsakovo priešingų teisei veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.245 – 6.248 str.), kadangi vien tai, jog ieškovas patyrė žalą dėl sveikatos sužalojimo, nenustačius, kad trauma įvyko darbe, bei kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nepakanka konstatuoti faktą, jog darbdaviui atsirado pareiga atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Remdamasis 2012 m. rugsėjo 11 d. Komisijos, sudarytos nelaimingam atsitikimui tirti, posėdžio protokolu; 2012 m. spalio 1 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktu; 2013 m. birželio 5 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir jame užfiksuotų darbuotojų (liudytojų) paaiškinimais, paties nukentėjusiojo neveikimu, kai apie įvykį jis nepranešė tiesioginiam savo vadovui padarė daugiau tikėtiną išvadą, jog 2012 m. rugpjūčio 31 d. pas atsakovą nelaimingas atsitikimas darbe neįvyko, dėl ko nėra teisinio pagrindo taikyti darbdaviui civilinę atsakomybę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados apie darbdavio atsakomybės sąlygų nebuvimą neatitinka byloje surinktų įrodymų. Byloje nustatyta, kad ieškovas 2012 m. rugpjūčio 31 d. (nelaimingo atsitikimo darbe dieną), iki 11.00 val., buvo darbo vietoje. Iš Kauno klinikų 2012 m. rugsėjo 7 d. pažymos matyti, kad ieškovas 2012 m. rugpjūčio 31 d., 13.00 val., buvo atgabentas į Kauno klinikų skubios pagalbos skyrių, kur jam buvo diagnozuota trauminė galvos smegenų liga, ūmus periodas, lengva forma; kairės plaštakos riešo sumušimas, kairės čiurnos raiščių patempimas; dešinės rankos nykščio nubrozdinimas. Išvadoje nurodyta, kad ši trauma nepriskiriama prie sunkių (t. 1, b. l. 92). Patikrinusi atsakovą, Darbo inspekcija 2012 m. rugsėjo 28 d. rašte konstatavo, kad patikrinimo metu pasitvirtino faktas, jog K. P. (ieškovui) nebuvo išduoti darbo drabužiai ir darbo avalynė (t. 1, b. l. 8-10). Darbdavio 2012 m. spalio 1 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akte dėl nelaimingo atsitikimo priežasčių (17 punktas) konstatuota, kad pažeidžiant teisės aktų reikalavimus atsakovo darbo priemonės neatitiko darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų ir įmonėje nebuvo pakankamos saugos ir sveikatos vidinės kontrolės (t. 1, b. l. 96-99). Taigi darbdavys pripažino, kad nelaimingo atsitikimo darbe priežastimi buvo paties atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas). Pažymėtina, kad šios kategorijos bylose nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktas yra oficialusis rašytinis įrodymas (prima facie), kuriame pateikti duomenys gali būti paneigti kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų, parodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi rašytiniais įrodymais, kurių išvados iš esmės buvo grindžiamos atsakovo darbuotojų (liudytojų) nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Paminėtam kontekste pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog nei vienas iš apklaustų liudytojų (darbuotojų) tiesiogiai nematė nelaimingo atsitikimo, nereiškia, kad tokio atsitikimo nebuvo, nes, kaip seka iš jų paaiškinimų darbdaviui ir parodymų ikiteisminio tyrimo įstaigai, šie asmenys ir nuketėjusysis dirbo skirtingose darbo vietose, taigi galėjo nelaimingo atsitikimo ir nepastebėti. Teisiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys faktinei bylos medžiagai atsakovo argumentai, kad ieškovas neįrodė, jog jis susižalojo darbe, kadangi ši aplinkybė patvirtinta Nelaimingo atsitikimo darbe aktu, o atsakovo prielaidos apie galimą ieškovo susižalojimą ne darbo vietoje neparemtos jokiais kitais leistinais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Ieškovui byloje dėl žalos atlyginimo nelaimingo atsitikimo darbe atveju teko pareiga įrodyti, kad jis susižalojo vykdydamas darbo pareigas, ir žalos dydį; tuo tarpu darbdavio kaltė, t. y. kad jis nesugebėjo sudaryti saugių darbo sąlygų, yra preziumuojama (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi teismas, be pakankamo pagrindo aplinkybėms, nurodytoms oficialiajame rašytiniame įrodyme (Nelaimingo atsitikimo darbe akte), nesuteikė didesnės įrodomosios galios ( CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą bylos šalims. Pažymėtina, kad darbdavio pareiga užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais taip pat išplaukia iš Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo, DK normų reikalavimų; darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, rūpintis darbuotojų poreikiais (DK 229, 264 straipsniai). Vadinasi, esant byloje duomenų, jog ieškovas susižalojo darbo metu, yra pagrindas konstatuoti darbdavio kaltę. Atsakovo nurodomos aplinkybės apie nesavalaikį pranešimą apie nelaimingą atsitikimą, paties ieškovo neatsargumą, kadangi jis nedėvėjo apsauginio galvos šalmo, gali būti pagrindas ieškovo reikalavimą sumažinti arba atmesti (CK 6.282 straipsnio 1 dalis), tačiau šiuo aspektu teismas bylos nenagrinėjo, o atsakovo nurodytais argumentais (dėl ieškovo neatsargumo), kai pats darbdavys neužtikrino darbuotojui saugių darbo sąlygų, atmesti apeliacinį skundą, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo. Netinkamas procesinių ir materialinių teisės normų taikymas, dėl ko byla buvo išnagrinėta neteisingai, sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti byloje naują sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3-3-371/2003; kt.). Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad turi būti įvertinta kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, visuma ir neturi būti sureikšminamas nė vienas jų atskirai. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų, siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą, kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-416/2009; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2013; kt.).

Bylos duomenimis, dėl patirtos traumos darbe ieškovas buvo nedarbingas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 14 d. (t. 1, b. l. 12). Atleistas iš darbo 2012 m. rugsėjo 17 d. (t. 1, b. l. 44). Byloje nenustatyta, kad ieškovas gydėsi stacionariai, jo sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, darbingumo lygis nenukentėjo (t. 2, b. l. 113). Remdamasi bylos duomenimis apie ieškovo nedarbingumo laiką, patirtos traumos pobūdį ir nustatytą 100 proc. darbingumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo padaryta žala ieškovo sveikatai, t. y. vienai labiausiai saugotinų asmens vertybių, tačiau nustačius, kad sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, neilgą laiko tarpą, taip pat kitas nurodytas aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad šiuo ginčo atveju 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimas atitiks neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Todėl ieškovo prašomas 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas mažintinas iki nurodytos 3000 Lt sumos.

Dėl negautų pajamų

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo ar asmenys privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 straipsnio 1 dalis); nuostolius nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (CK 6.283 straipsnio 2 dalis). Socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo atveju, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį (CK 6.290 straipsnio 1 dalis). Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovas patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, ieškovas buvo gydomas ambulatoriškai, nedarbingumo laikotarpis tęsėsi nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 14 d. 2012m. rugsėjo 17 d. šalys darbo santykius nutraukė. Taigi ieškovas faktiškai nedirbo 10 darbo dienų. Ieškovo vienos darbo dienos darbo užmokestis sudaro 44,61 Lt (t. 1, b. l. 45), nedarbingumo laikotarpiu jis gavo 150,53 Lt socialinio draudimo išmokų (t. 1, b. l. 12). Nors bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad po atleidimo iš darbo ieškovas lankėsi pas gydytojus, tačiau šie medicininiai duomenys neleidžia daryti išvados, jog ieškovo sveikata po patirtos traumos būtų labai pablogėjusi (t. 2, b. l. 1-48, 78-7999-102, 113-114). Pažymėtina, kad po teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo paaiškėjus, kad nukentėjusiojo sveikata pablogėja, jis turi teisę pareikšti ieškinį dėl papildomų išlaidų atlyginimo (CK 6.263 straipsnio 3 dalis). Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui turi būti atlygintinos negautos 446,10 Lt dydžio pajamos už 10 darbo dienų, atimant iš jų 150,53 Lt išmokėtų socialinio draudimo išmokų. Taigi ieškovui priteistina nuostolių suma sudarytų 295,57 Lt. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Ieškovo ieškinį tenkinus iš dalies (priteisus jam 3000 Lt neturtinės ir 295,57 Lt turtinės žalos atlyginimo, ieškovo patenkintų reikalavimų procentinė išraiška yra 16,55 proc. Ieškovas buvo atstovaujamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, kuri pirmosios instancijos teisme patyrė 1340 Lt (t. 2, b. l. 116). Už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atsakovas turėjo 800 Lt išlaidų (t. 3, b. l. 9). Remiantis paminėta proporcija, valstybei iš atsakovo priteistina 221,77 Lt, o iš ieškovo atsakovui 667,60 Lt bylinėjimosi išlaidų CPK 98, 99 straipsniai).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu

n u s p r e n d ž i a:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą-ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui K. P., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo VšĮ Kauno kalniečių poliklinikos, į. k. 135044630, 3000 Lt (tris tūkstančius litų) neturtinės žalos atlyginimo ir  295,57 Lt (du šimtus devyniasdešimt penkis litus 57 ct) nuostolių atlyginimo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui VšĮ Kauno kalniečių poliklinikai, į. k. 135044630, iš ieškovo K. P., a. k. (duomenys neskelbtini), 667,60 Lt (šešis šimtus šešiasdešimt septynis litus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo VšĮ Kauno kalniečių poliklinikos, į. k. 135044630, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, į. k. 30010381, 221,77 Lt (du šimtus dvidešimt vieną litą 77 ct) bylinėjimosi išlaidų, sumokant šias išlaidas į VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300, nurodant juridinio asmens kodą 188659752, banką „Swedbank“, įmokos kodą 5630 ir mokėjimo paskirtį-įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjai                                                         Galina Blaževič

Gintautas Koriaginas

Arvydas Žibas