ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 3 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ragtora“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ragtora“ ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo H. S.. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                       Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ragtora“ kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka ir prašė priteisti iš atsakovo A. P. 31 097 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp H. S. ir atsakovo (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta Pinigų skolinimo sutartis, kuria atsakovas H. S. paskolino 28 962 Eur (100 000 Lt), o H. S. įsipareigojo pasiskolintą sumą grąžinti iki (duomenys neskelbtini). H. S. skolos atsakovui negrąžino, tačiau ieškovės atstovas H. S. ir atsakovas žodiniu susitarimu susitarė, kad ieškovė pagal atsakovo užsakymą už skolos padengimą pagamins akmens paminklo komplektą, kurio vertė 9 075 Eur, ir akmenines laiptų pakopas, kurių vertė 22 022 Eur, bendra pagamintų daiktų vertė – 31 097 Eur. Ieškovė pagamino ir atsakovui naudotis perdavė akmens paminklo komplektą ir akmenines laiptų pakopas. Atsakovas, nesilaikydamas susitarimo, Šiaulių apylinkės teismui pateikė civilinį ieškinį dėl skolos priteisimo iš H. S. pagal pinigų skolinimo sutartį. Atsižvelgiant į tokius nesąžiningus atsakovo veiksmus, ieškovė prašė iš atsakovo priteisti 31 097 Eur skolą už akmens paminklo komplekto ir akmeninių laiptų pakopų gamybos darbus, už kuriuos atsakovas su ieškove neatsiskaitė.

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmai 2019 m. spalio 8 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovo 31 097 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 31 097 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. spalio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 346 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas pareiškė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, kuriuose nurodė, jog atsakovas už ieškovės pagamintą akmens paminklo komplektą ir akmenines laiptų pakopas atsiskaitė po šių užsakymų įvykdymo. Akmens paminklo komplektą ieškovė atsakovui pagamino 2009 m. liepos mėn., atsakovui tvarkant tėvų kapavietę jo motinos metinėms paminėti (atsakovo motina mirė (duomenys neskelbtini)). Dėl akmens paminklo komplekto pagaminimo atsakovas tarėsi su ieškovės užsakymų priėmėju F. V., dalyvaujant ir ieškovės vadovui H. S., kuris, teigdamas, kad taiko nuolaidą, nurodė užsakymo kainą – 5 500 Lt. 2009 m. liepos mėn., pastačius paminklą ir sumontavus apdailą, atsakovas už gaminį pinigus grynaisiais sumokėjo ieškovės kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), pinigai buvo paduoti kabinete esant užsakymų priėmėjui F. V. ir H. S.. Net ir darant prielaidą, kad atsakovas neatsiskaitė su ieškove už akmens paminklo komplektą, tokiam reikalavimui pareikšti ir pateikti jau suėjo 10 metų senaties terminas, kurį atsakovas prašo taikyti ir šią ieškinio dalį atmesti. Akmenines laiptų pakopas ieškovė atsakovui pagamino 2010 m. spalio mėn. Dėl jų pagaminimo atsakovas daugiausia tarėsi taip pat su ieškovės užsakymų priėmėju F. V., jam padavė laiptų projektą, užsakymo sąlygos buvo derinamos ne vieną kartą, derinant yra dalyvavęs ir ieškovės vadovas H. S.. Užsakymo kaina buvo apskaičiuota 11 500 Lt. Įvykdžius užsakymą, atsakovas visą sumą grynaisiais sumokėjo ieškovės kontoroje, (duomenys neskelbtini) pinigai buvo paduoti kabinete, esant užsakymų priėmėjui F. V. ir H. S.. Pagal paskolos sutartį teisiniai santykiai yra sukurti ne tarp ieškovės, kaip juridinio asmens ir atsakovo, o tarp fizinio asmens H. S. ir atsakovo. Tai, kad H. S. paskolos sutarties sudarymo metu buvo ieškovės vadovas, pagal paskolos sutartį ieškovei nesukuria jokių teisių ar prievolių. Paskolos sutartyje ar kokiame nors atskirame susitarime tarp atsakovo ir H. S. nėra numatyta, kad už paskolos gavėją H. S. prievolę grąžinti paskolą vykdys ieškovė. Su ieškove atsakovas nebuvo sudaręs nei rašytinio, nei žodinio susitarimo, kad ji vykdys už H. S. prievolę pagal paskolos sutartį. Ieškovės turtas yra atskiras nuo jos vadovo H. S. turto, net jei jis yra ieškovės akcininkas.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus, kuriuose nurodė, jog nesutinka su prieštaravimuose dėstoma pozicija ir nurodytais argumentais. Paaiškino, kad nėra ginčo dėl to, kad paskolos sutartis buvo sudaryta tarp atsakovo ir H. S., vis dėlto tarp ieškovės, atstovaujamos direktoriaus H. S., ir atsakovo buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl akmens paminklo komplekto bei akmeninės laiptų pakopos gamybos pagal atsakovo užsakymą. Nurodytas susitarimas sudarytas siekiant įskaityti H. S. skolą atsakovui, kadangi tarp H. S. ir atsakovo sudaryta pinigų skolinimo sutartis, pagal kurią H. S. iš atsakovo pasiskolino 100 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki (duomenys neskelbtini). Būtent dėl to, jog ieškovės direktorius yra H. S., asmeninė H. S. prievolė dengiama ieškovės atliktais darbais. H. S. skolos atsakovui negrąžino, tačiau šalys susitarė, kad ieškovė pagal atsakovo užsakymą už H. S. skolos dengimą pagamins akmens paminklo komplektą, kurio vertė 9 075 Eur, ir akmenines laiptų pakopas, kurių vertė 22 022 Eur. Akmens paminklo komplektas ir akmens laiptų pakopos perduotos atsakovui naudotis, t. y. nurodyti daiktai yra atsakovo žinioje. Pagamintų daiktų užsakymas ir priėmimas-perdavimas atsakovui nebuvo teisiškai įformintas, kadangi ieškovės direktorius H. S. pasitikėjo atsakovu. Paminklo gamyba ir montavimas vyko 2009–2010 m. Ieškovė nesutinka su atsakovo pozicija, kai jis teigia apmokėjęs ieškovei už paminklą. Atsakovas apmokėdamas už prekes turėjo teisę reikalauti kasos pajamų orderio, o jo nepateikus, kreiptis į ieškovę tiesiogiai arba į atitinkamas institucijas. Atsakovas neturi jokių tinkamą prievolės įvykdymą patvirtinančių įrodymų. Įvertinus aplinkybę, kad paminklo gamybos ir montavimo darbai buvo baigti tik 2010 m., nėra pagrindo tenkinti atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį, nes ieškinio dėl skolos priteisimo pateikimo metu nėra suėjęs ieškinio senaties terminas. Ieškovė nesutinka su atsakovo nurodoma paminklo ir jo apdailos verte – 5 500 Lt. Atsakovui apmokėjus už tinkamai pagamintą ir sumontuotą paminklą, atsakovas turėjo gauti pakvitavimą, o, jo negavęs, prašyti tokį pakvitavimą išduoti. Atsakovui neturint pakvitavimo, pareiga įrodyti, jog jis apmokėjo ieškovei tenka atsakovui. Nagrinėjamu atveju, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas įvykdė piniginę prievolę apmokėti už tinkamai atliktus darbus. Laiptų pakopos buvo gaminamos ir montuojamos 2011 m. Nors atsakovas teigia, kad su ieškove atsiskaitė ir už laiptų pakopas, atsakovas už atliktus darbus neatsiskaitė.

Trečiasis asmuo H. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį ir prieštaravimus, kuriame nurodė, kad sutinka su UAB „Ragtora“ ieškiniu, patvirtina, kad tarp UAB „Ragtora“, atstovaujamos direktoriaus H. S., ir atsakovo A. P. sudarytas žodinis susitarimas dėl akmens paminklo komplekto bei akmeninės laiptų pakopos gamybos pagal atsakovo užsakymą. Nurodytas susitarimas sudarytas siekiant užskaityti H. S. skolą atsakovui A. P., kadangi tarp H. S. ir A. P. sudaryta pinigų skolinimo sutartis, pagal kurią H. S. iš A. P. pasiskolino šimtą tūkstančių litų, t. y. 28962,00 Eur, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki (duomenys neskelbtini). H. S. skolos A. P. negrąžino, tačiau šalys susitarė, jog uždaroji akcinė bendrovė „Ragtora“ pagal atsakovo užsakymą už H. S. skolos dengimą pagamins akmens paminklo komplektą, kurio vertė 9 075,00 Eur, ir akmenines laiptų pakopas, kurio vertė – 22 022,00 Eur (bendra pagamintų daiktų vertė – 31 097,00 Eur). Akmens paminklo komplektas ir akmeninės laiptų pakopos perduotos atsakovo A. P. naudojimui, t. y. nurodyti daiktai yra atsakovo žinioje. Pagamintų daiktų užsakymas ir priėmimas-perdavimas atsakovui A. P. nebuvo teisiškai įformintas, kadangi UAB „Ragtora“ direktorius H. S. pasitikėjo atsakovu. Atsakovas akmens paminklo komplekto ir akmeninių laiptų pakopų gamybos ir perdavimo vertės (bendra vertė – 31 097,00 Eur) neužskaitė kaip tinkamo H. S. skolos pagal pinigų skolinimo sutartį padengimo, kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš H. S., todėl ieškovė kreipiasi į teismą dėl skolos priteisimo už pagamintą ir perduotą akmens paminklo komplektą ir akmenines laiptų pakopas, kurių vertė 31 097,00 Eur. Trečiasis asmuo nesutinka su atsakovo prieštaravimais, mano, kad jie neatitinka faktinių aplinkybių, yra visiškai neįrodyti, atsakovas teismo posėdžio metu liudininkų parodymais įrodinėjo atsiskaitymą su UAB „Ragtora“, o tokia įrodinėjimo priemonė yra negalima.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmai 2020 m. spalio 15 d. sprendimu panaikino Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. spalio 8 d. preliminarų sprendimą ir ieškovės UAB „Ragtora“ ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovui A. P. atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors ieškovė nurodė, jog ieškovės atstovas, t. y. direktorius H. S., su atsakovu susitarė, kad ieškovė už trečiojo asmens H. S., kuris yra ir ieškovės direktorius, iš atsakovo pasiskolintą 100 000 Lt sumą, pagamins atsakovui akmens paminklo komplektą ir akmenines laiptų pakopas, ir taip šalys užskaitys trečiojo asmens H. S. skolą, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tokio susitarimo egzistavimą.

Teismas laikė įrodyta aplinkybę, kad atsakovas yra atsiskaitęs už ieškovės jam pagamintą akmens paminklo komplektą ir akmenines laiptų pakopas, kadangi šias aplinkybes patvirtino liudytojas F. V.. Teismas nagrinėjamos bylos kontekste atmetė ieškovės argumentą, kad pinigų perdavimo faktas liudytojų parodymais neįrodinėjamas, nes nustatė, kad kitų įrodymų atsakovas gauti negalėjo – ieškovė sąskaitų faktūrų aktualiu laikotarpiu atsakovui neteikė, pinigų priėmimo kvitų tikėtina, kad neišdavė.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad abejotina, ar galėjo šalys susitarti, jog akmens paminklo komplekto kaina 2009-2010 metais būtų 31 334,16 Lt (9075 Eur), kadangi Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendyje konstatuota, kad maksimali paminklų gamybos ir kapų tvarkymo kaina 2011-2012 m. įmonėje UAB „Ragtora“ buvo apie 8000 Lt, be to, atsakovas pateikė panašią analogiškų darbų kaina patvirtinančią UAB „Akmendarba“ sudarytą darbų sąmatą pagal 2009-2011 m. įmonėje galiojusius įkainius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Ieškovė UAB „Ragtora“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2020 m. spalio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1383-1079/2020 ir ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovo ieškovės UAB „Ragtora“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą, įrodinėjimo pareigos paskirstymą reglamentuojančias teises normas bei su tuo susijusią aukštesnės instancijos teismų praktiką, savo sprendimą pagrindė prielaidomis. Apeliantė turėjo įrodyti, kad sandoris dėl paminklo ir laiptų pakopų pagaminimo bei montavimo buvo įvykdytas ir atsakovui kilo pareiga už atliktus darbus sumokėti, o pareiga įrodyti, kad už atliktus darbus buvo sumokėta, priklausė atsakovui. Apeliantė įrodė, kad sutartiniai darbai buvo atlikti ir atsakovo priimti, tai patvirtino ir pats atsakovas ir byloje apklausti liudytojai. Apeliantės nuomone, būtent atsakovas neįrodė, kad atsiskaitė su apeliante už atliktus darbus. Pinigų sumokėjimą atsakovas negalėjo įrodinėti liudytojų parodymais.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pati apeliantė, priimdama pinigus į kasą, privalėjo išrašyti ir atsakovui pateikti kasos pajamų orderį, be to, ji bet kokią ūkinę operaciją, ūkinį įvykį privalėjo įtraukti į apskaitą. Atkreiptinas dėmesys, kad grynųjų pinigų priėmimo kvitas nebuvo išrašytas, nes atsakovas neatsiskaitė su apeliante.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė prielaidą, kad atsižvelgiant į tai, jog prekių užsakymo ir priėmimo-perdavimo dokumentai atsakovui nebuvo pildyti, nes apeliantės direktorius H. S. pasitikėjo atsakovu, vadinasi, į apeliantės apskaitą nebuvo įtraukta medžiagų įsigijimas, jų sunaudojimas, darbuotojų darbo užmokestis, kitos patirtos išlaidos ir pan., įvertinus ir tai, kad apeliantė į apskaitą neįtraukė susitarimo dėl įsipareigojimo už kitą fizinį asmenį įvykdyti pastarojo prisiimtus finansinius įsipareigojimus, tikėtina, kad apeliantė neįformino ir atsakovui neišdavė jo už suteiktas paslaugas sumokėtų pinigų. Teismas negali pagrįsti procesinio sprendimo prielaidomis ar panašaus pobūdžio išvadomis.

Byloje nebuvo ginčo dėl darbų kainos. Teismas nepagrįstai tai suprato kaip ginčą ir analizavo buvusias laiptų pakopų kainas, analizavo trečiojo asmens H. S. pasisakymus dėl kainų. Nei ieškovė (apeliantė) pirmosios instancijos teisme prašė priteisti papildomą pinigų sumą, nei atsakovas pirmos instancijos teismuose prašė sumažinti darbų kainą, ar pan.

Atsakovas A. P. atsiliepimu į ieškovės UAB „Ragtora“ apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 2 dalies taikymo atveju draudimas remtis liudytojų parodymais neturi būti suabsoliutinamas ir taikomas tiesiogiai, neatsižvelgiant į kitas byloje paaiškėjusias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015). Esant byloje kitų leistinų įrodymų, pagrindžiančių byloje įrodinėjamas aplinkybes, tačiau šalims nesuteikiant galimybės užpildyti spragų, būtų pažeidžiamos procesinės normos, reglamentuojančios įrodinėjimą. Bylose, kuriose yra nepakankamai įrodymų dėl įrodinėjamų aplinkybių, šalims suteikiama teisė remtis ir liudytojų parodymais. Taigi aplinkybė, kad teismas remiasi ne tik rašytiniais, tačiau ir liudytojų parodymais, savaime nelemia proceso teisės normų pažeidimo. Be to, liudytojo F. V. paaiškinimai nebuvo esminiai, sprendžiant dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio, o pagal kasacinio teismo praktiką tai nevertintina kaip pagrindas naikinti teismo sprendimą, kai tokio įrodymo nebuvimas neturi įtakos situacijos vertinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009).

Ieškovė UAB „Ragtora“ apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovas A. P. nesilaikė susitarimo su apeliantu UAB „Ragtora“ ir H. S. ir apeliantui už gaminius mokėtinų sumų neįskaitė kaip H. S. skolos atsakovui pagal pinigų skolinimo sutartį grąžinimo, tačiau atsakovo paskola, suteikta ieškovo vadovui, trečiajam asmeniui H. S., kaip fiziniam asmeniui, ir atsakovo sutartiniai santykiai su ieškovu UAB „Ragtora“ dėl akmens gaminių pagaminimo neturi jokio ryšio.

Atsakovas A. P. leistinais ir patikimais įrodymais įrodė, jog akmens paminklo komplektas jam buvo pagamintas 2009 m. liepos mėn., o akmeninės laiptų pakopos – 2010 m. spalio mėn., ieškovas UAB „Ragtora“ nuo gaminių perdavimo atsakovo žinion nereiškė pretenzijų dėl neatsiskaitymo už gaminius, kas įrodo, jog atsakovas A. P. už gaminius atsiskaitė. Atsakovas H. S. nuolat primindavo apie negrąžintą skolą, H. S. niekada neneigė pareigos grąžinti skolą, tik prašydavo dar palaukti, kol atsakovas A. P. nustojo tikėti pažadais ir kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš H. S..

Ieškovės UAB „Ragtora“ (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitose faktūrose Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytos visiškai nerealios ir nepagrįstos sumos, šių sąskaitų išrašymą atsakovas A. P. vertina kaip UAB „Ragtora“ vadovo H. S. bandymą išvengti skolos atsakovui A. P. pagal paskolos sutartį grąžinimo.

Apeliantas nepagrįstai teigė, kad nebuvo ginčo dėl darbų kainos, kadangi atsakovas A. P. teisme ne kartą pažymėjo, kad ieškovo jam atsiųstose PVM sąskaitose faktūrose (duomenys neskelbtini) nurodytų kainų nerealumui patvirtinti atsakovas A. P. teismui pateikė UAB „Akmendarba“ sudarytas darbų sąmatas pagal 2009-2011 m. galiojusius įkainius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė baudžiamosios bylos, kurioje H. S. nuteistas už ieškovo UAB „Ragtora“ apgaulingą apskaitos tvarkymą ir toje byloje nustatytomis maksimaliomis paminklų gamybos ir kapų tvarkymo kainomis, kurios kelis kartus mažesnės už nurodytas  PVM sąskaitose faktūrose.

Trečiasis asmuo H. S. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė UAB „Ragtora“ apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir kasacinės instancijos teismo nutartį, prašė šiuos dokumentus pridėti prie bylos.

CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Nagrinėjamu atveju apeliantė jau pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kurie pagal savo turinį laikytini apeliacinio skundo papildymu. Todėl rašytinių paaiškinimų pateikimas apeliacinės instancijos teismui taip pat negali būti pagrindas nesilaikyti CPK 314 straipsnyje numatyto apribojimo. Atsižvelgęs į tai apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti. Pažymėtina, kad CPK 179 straipsnio 3 dalis suteikia teismui teisę naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, todėl pateikta kasacinės instancijos teismo nutartis taip pat nepriimama.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirus atsakovo motinai, pagal atsakovo užsakymą ieškovė UAB „Ragtora“ pagamino ir kapinėse pastatė akmens paminklo komplektą, taip pat atsakovo namuose įrengė akmens laiptų pakopas. Pagamintų daiktų užsakymas ir priėmimas-perdavimas atsakovui nebuvo teisiškai įformintas, sąskaitos faktūros tuo metu atsakovui išrašytos nebuvo. Ieškovė atsakovui (duomenys neskelbtini) išrašė dvi PVM sąskaitas faktūras, nurodydama iki (duomenys neskelbtini) apmokėti 22 022,00 Eur už akmenines laiptų pakopas ir 9 075,00 Eur už akmens paminklo komplektą. Atsakovas minėtų PVM sąskaitų faktūrų neapmokėjo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį dėl 31 097 Eur skolos priteisimo iš atsakovo atmetė. Su tokiu sprendimu ieškovė nesutinka, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą, įrodinėjimo pareigos paskirstymą reglamentuojančias teises normas bei su tuo susijusią aukštesnės instancijos teismų praktiką, savo sprendimą pagrindė prielaidomis.

Remdamasi bylos duomenimis teisėjų kolegija sprendžia, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad šalys buvo sutarusios, jog ieškovė atsakovui pagamins ir sumontuos akmens paminklo komplektą bei akmenines laiptų pakopas, laikytina, kad tarp šalių susiklostė vartojimo rangos teisiniai santykiai. 

CK 6.672 straipsnio 1 dalyje vartojimo rangos sutartis apibrėžta kaip sutartis, pagal kurią rangovas, kuris yra verslininkas, įsipareigoja pagal užsakovo, kuris yra vartotojas, užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti. Taigi ši sutartis yra konsensualinė, dvišalė, atlygintinė. Pagal vartojimo rangos sutartį, užsakovas privalo sumokėti darbų kainą po to, kai rangovas perdavė darbų rezultatą, tačiau jeigu užsakovas sutinka, darbų kaina arba avansas gali būti sumokėti sutarties sudarymo metu arba vėliau šalių sutartu laiku (CK 6.676 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad, aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193–6.195 straipsniai), bet ir speciali CK 6.193 straipsnio 4 dalyje bei 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė contra proferentem, pagal kurią, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012).

Šiuo atveju nėra ginčo, kad ieškovė darbus atliko, o atsakovas faktiškai ieškovo darbų rezultatą naudoja, tačiau priėmimo–perdavimo aktas niekada nebuvo pasirašytas. Šalių ginčas kilo dėl atsiskaitymo su rangovu pagal vartojimo rangos sutartį fakto.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad trečiasis asmuo H. S. ir atsakovas (duomenys neskelbtini) pasirašė Pinigų skolinimo sutartį, pagal kurią H. S. pasiskolino iš atsakovo 100 000 Lt (28 962 Eur) dviejų metų laikotarpiui, vėliau pinigų grąžinimo terminas buvo pratęstas dar vieneriems metams, o dar vėliau šalys susitarė, kad H. S. pasiskolintą pinigų sumą grąžins iki (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad iki žodinės vartojimo rangos sutarties sudarymo tarp ieškovės UAB „Ragtora“ direktoriaus H. S. (trečiasis asmuo) ir atsakovo A. P. (duomenys neskelbtini) Pinigų skolinimo sutarties pagrindu buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai.

Ieškovė ir trečiasis asmuo H. S. teigia, kad ieškovės atstovas H. S. ir atsakovas žodiniu susitarimu susitarė, jog ieškovė pagal atsakovo užsakymą už (duomenys neskelbtini) skolos padengimą pagamins akmens paminklo komplektą, kurio vertė 9 075 Eur, ir akmenines laiptų pakopas, kurių vertė 22 022 Eur, bendra pagamintų daiktų vertė – 31 097 Eur.  Tuo tarpu atsakovas laikosi pozicijos, kad šie teisiniai santykiai yra visiškai nesusiję, kadangi atsakovas ir H. S. jokio susitarimo dėl skolos užskaitymo nebuvo sudarę.

Pažymėtina, kad 2019-12-06 Šiaulių apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9862-457/2019 atsakovui iš H. S. (duomenys neskelbtini) Pinigų skolinimo sutarties pagrindu priteista 28 962 Eur skola. Šis teismo sprendimas yra prejudicinis faktas nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog byloje neįrodyta buvus šalių susitarimui dėl 100 000 Lt skolos įskaitymo už atsakovui pagamintus ir sumontuotus akmens gaminius.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo

Ieškovė apeliaciniu skundu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių. Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad ieškovė byloje turėjo įrodyti aplinkybę, jog sandoris dėl paminklo ir laiptų pakopų pagaminimo bei montavimo buvo įvykdytas ir atsakovui kilo pareiga už atliktus darbus sumokėti, o pareiga įrodyti, kad už atliktus darbus buvo sumokėta priklausė atsakovui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad šalys paties darbų fakto neneigia, sprendžiant dėl reikalavimo atsiskaityti už darbus pagrįstumo, pirmiausia turėtų būti nustatyta šalių sutarta darbų kaina. Nors apeliantė nurodo, jog byloje nebuvo ginčo dėl darbų kainos, tačiau bylos duomenimis ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 9 075 Eur  už akmens paminklo komplektą ir 22 022 Eur už akmenines laiptų pakopas, o atsakovas nesutikdamas su ieškiniu nurodė, kad tarp šalių buvo susitarta dėl akmens paminklo komplekto pagaminimo už 5 500 Lt ir akmeninių laiptų pakopų pagaminimo už 11 500 Lt.

Teisės normos, reglamentuojančios kainos nustatymo kriterijus vartojimo rangos santykiuose, yra dispozityvaus pobūdžio. Taigi, šalys, įgyvendindamos sutarčių laisvės principą (CK 6.156 straipsnis), turi teisę susitarti dėl vartojimo rangos darbų kainos ne tik pinigine išraiška, tačiau ir bet kokiu kitu teisei neprieštaraujančiu būdu (pvz., paslaugomis, turtu ar pan.). Svarbu, kad tokio susitarimo išraiška būtų aiškiai išreikšta suderinta abiejų sutarties šalių valia (CK 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.159 straipsnis).

Nagrinėjama byla pasižymi keletu ypatumų, kurie apsunkina galimybę objektyviai nustatyti šalių teisinių santykių turinį. Pirmasis ypatumas yra tai, kad šalys nepasirašė rašytinės sutarties – kilus ginčui tai savaime apsunkina įrodinėjimo procesą. Antrasis ypatumas yra tai, kad nuo teisinių santykių pradžios (2008 m.) iki kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei 10 metų – tai apsunkina įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesą tiek pasitelkiant liudytojus, tiek ir akivaizdžiai mažina kitų, objektyvesnio turinio, įrodymų išlikimo tikimybę. 

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškovė įrodė paminklo ir laiptų pakopų pagaminimo bei sumontavimo faktą, tačiau pažymi, kad nors byloje įrodyta, kad sandoris dėl paminklo ir laiptų pakopų pagaminimo bei montavimo buvo įvykdytas, tačiau ieškovė sutartų darbų kainos byloje neįrodė.  

Dėl galimybės remtis liudytojų parodymais

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad sutartis su atsakovu buvo sudaryta žodžiu, o įstatymas, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo ir vykdymo tokiu atveju riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo ir vykdymo aplinkybių įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis), todėl atsakovas, įrodinėdamas atsiskaitymo už atliktus darbus faktą, negalėjo remtis liudytojo parodymais.

Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK XXXIII skyrius, reglamentuojantis rangos teisinius santykius, įskaitant šio skyriaus antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normas, įsakmiai nenustato rangos sutarties formos, todėl ši sutartis gali būti sudaryta tiek rašytine, tiek žodine forma. Taigi nors įstatymas nereikalauja rangos sutarties privalomos rašytinės formos, jos nesilaikymas savaime nedaro tokios sutarties negaliojančia ir nepanaikina šalių prievolės, atsiradusios iš rangos sutartinių santykių, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos ir kitais leistinais įrodymais (CPK 178 straipsnis), tačiau, iškilus ginčui dėl jos vykdymo ir sąlygų aiškinimo, paminėtų aplinkybių įrodinėjimas yra apsunkintas. Šalys, sudarydamos žodinę sutartį, prisiima riziką dėl apsunkinto atskirų jos sąlygų įrodinėjimo, kilus šalių ginčui. 

Nors ieškovė kvestionuoja atsakovo teisę šiuo atveju remtis liudytojo parodymais, teisėjų kolegija šiuos prieštaravimus pripažįsta nepagrįstais. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad siekdamas įrodyti prievolės įvykdymo faktą, skolininkas gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiskaitymo su ieškove faktą įrodinėjo savo paaiškinimais ir liudytojo parodymais.

Pagal CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatas gali būti leista remtis liudytojų parodymais sutarties sudarymui ar vykdymui įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015. Teismų praktika. 2015, 43, p. 177-190). Šiuo atveju draudimas remtis liudytojų parodymais prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, nes šalių sutartinių santykių turinys turėtų būti nustatomas remiantis tik pačių šalių paaiškinimais, kurie, kaip įrodinėjimo priemonė, yra dar labiau subjektyvaus pobūdžio, lyginant su liudytojų parodymais, dėl šalių suinteresuotumo ginčo baigtimi. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės direktorius H. S. nepateikė į bylą tuo metu galiojusių gaminių įkainių, nepamena, ar įmonėje yra atsakovo užsakyto paminklo dokumentai, nežino, kokia buvo paminklo kaina, teismui nepateikė jokių įmonės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių atsakovo užsakytų gaminių pagaminimo laiką ir kainą, nepateikė jokių apskaitos dokumentų apie atsakovo skolas, apskaitytas įmonės buhalterijoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės nurodomos aplinkybės buvo įrodytos iš esmės tuo, kad pats atsakovas pripažino paminklo ir laiptų pakopų pagaminimo bei sumontavimo faktą, todėl teisėjų kolegija nurodo, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta ieškovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, susijusius su liudytojo F. V. šališkumu. Nors ieškovė nurodė, kad F. V. yra pažįstamas su atsakovu ir galimai yra suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių liudytojo F. V. suinteresuotumą bylos baigtimi. Taip pat, ieškovės argumentai, susiję su liudytojo F. V. galimybėmis atsiminti prieš daugiau nei dešimt metų vykusius iš esmės nereikšmingus ir kasdienius įvykius, vertintini kaip deklaratyvūs.

Dėl įrodymų vertinimo

Ieškovė taip pat nurodė, kad teismas negali grįsti procesinio sprendimo prielaidomis ar panašaus pobūdžio išvadomis; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė prielaidą, kad tikėtina, jog apeliantė neįformino ir atsakovui neišdavė už suteiktas paslaugas sumokėtų pinigų kvito.

Kasacinis teismas yra suformulavęs ir išplėtojęs nuoseklią praktiką įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Atsakovas A. P. bylos nagrinėjimo metu ne kartą pabrėžė, jog jis neprisimena, kaip buvo įformintas pinigų iš jo priėmimas, kai jis juos perdavė ieškovo kontoroje dalyvaujant ieškovo vadovui, trečiajam asmeniui H. S. ir vadybininkui F. V., jis neatmeta to, jog kasos pajamų orderiai ar kitokie dokumentai buvo išrašyti, bet jis jų tiesiog neišsaugojo, nes atsiskaitymas vyko prieš 10 metų ir atsakovas, kaip fizinis asmuo, neturi pareigos tokius dokumentus saugoti tiek laiko. Atsakovo atsiskaitymo už gaminius faktą patvirtino liudytojas F. V., kuris dirbo tuo metu vadybininko pareigose.

Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nors akmens paminklo komplektas buvo pagamintas 2009 m., o akmeninės laiptų pakopos – 2010 m. spalio mėn., ieškovė UAB „Ragtora“ nuo gaminių perdavimo atsakovo žinion apie 10 metų nereiškė pretenzijų dėl neatsiskaitymo už gaminius. Be to, kaip jau minėta, ieškovė nepateikė jokių įmonės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių atsakovo užsakytų gaminių pagaminimo laiką, faktą bei kainą, nepateikė jokių apskaitos dokumentų apie atsakovo skolas, apskaitytas įmonės buhalterijoje, PVM sąskaitos-faktūros už atliktus darbus buvo surašytos tik prieš kreipiantis į teismą, o jose nurodyta suma už pagamintus gaminius ženkliai viršija pačios ieškovės taikytus įkainius 2011-2012 metais. Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju tarp šalių yra susiklostę vartojimo santykiai, kuriuose šalys yra nelygiavertės. Nagrinėjamu atveju ieškovei, kaip rangovei, kuri yra verslininkė, keliami didesni rūpestingumo ir atidumo kriterijai ir, nesant rašytinės sutarties dėl numatytų atlikti darbų apimties, atsiskaitymo būdo ir formos, ji privalo prisiimti didesnę dalį iš to kylančių neigiamų pasekmių.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus, todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti pernelyg aukštai iškeltas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog labiau tikėtina, jog atsakovas atsiskaitė už jam pagamintus gaminius, yra pagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

1.                      Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

2.                      Nepatenkinus ieškovės apeliacinio skundo, atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai), tačiau prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmai 2020 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                              Jurga Kramanauskaitė – Butkuvienė

                      Lina Muchtarovienė

                      Irena Stasiūnienė