Baudžiamoji byla Nr. 2K-570/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.20.16.
2.3.2.2.11.
2.4.2.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. ir jo gynėjo advokato Rimgaudo Černiaus kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 246 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) bauda.
Iš V. Š. UAB „Hanza lizingas“ priteista 6875,38 Lt žalai atlyginti.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. nutartis, kuria Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinta nusikaltimo objektyviosios sudėties aplinkybė „neteisėtai perleido nenustatytiems asmenims“ laikant, kad V. Š. areštuotą automobilį „Ford Mondeo“ Vin. Nr. WF04XXGBB42S40452 (valst Nr. (duomenys neskelbtini)) laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 12 d. iki 2007 m. spalio 4 d. paslėpė. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl žalos iš V. Š. priteisimo UAB „Hanza lizingas“ 6875,38 Lt sumai. Civiliniam ieškovui UAB „Hanza lizingas“ pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
V. Š. pirmosios instancijos teismo nuteistas už tai, kad 2002 m. birželio 28 d. UAB „Hanza Lizingas“ Kauno atstovybėje, esančioje Kaune, Maironio g. 28, su UAB „Hanza Lizingas“ (įm. kodas 1156806, reg. Vilniuje, Geležinio Vilko g. 18a) atstovu L. K. sudarė ir pasirašė pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. 5024177 dėl automobilio „Ford Mondeo“, VIN Nr. WF04XXGBB42S40452 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 59 284,00 Lt sumai; siekiant užtikrinti įsipareigojimų UAB „Hanza Lizingas“ įvykdymą iki 2005 m. birželio 30 d. buvo nustatytas priverstinis kilnojamojo daikto – transporto priemonės „Ford Mondeo“, VIN Nr. WF04XXGBB42S40452 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) įkeitimas, tačiau V. Š., nemokėdamas įmokų ir gavęs 2004 m. rugsėjo 22 d. įspėjimą Nr. 01-30-1721 „Dėl vienašališko sutarties nutraukimo“ iš kreditoriaus UAB „Hanza Lizingas“ bei 2005 m. kovo 7 d. nutartį Nr. 678/204 iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus dėl kilnojamojo daikto – transporto priemonės „Ford Mondeo“, VIN Nr. WF04XXGBB42S40452 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) arešto ir perdavimo kreditoriaus žinion, laikotarpiu nuo 2002 m. birželio 28 d. iki 2007 m. spalio 4 d., tiksliau nenustatytu laiku, neteisėtai perleido nenustatytiems asmenims įkeistą ir areštuotą bei jam patikėtą ir jo žinioje buvusį kilnojamąjį turtą – automobilį „Ford Mondeo“, VIN Nr. WF04XXGBB42S40452 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) tuo UAB „Hanza Lizingas“ padarydamas 13 276, 12 Lt turtinę žalą.
Apeliacinės instancijos teismas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies pašalino nusikaltimo objektyviosios sudėties aplinkybę, kad V. Š. automobilį „Ford Mondeo“, VIN Nr. WF04XXGBB42S40452 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) „neteisėtai perleido nenustatytiems asmenims“, ir nutarė laikyti, kad V. Š. areštuotą automobilį „Ford Mondeo“, VIN Nr. WF04XXGBB42S40452 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 12 d. iki 2007 m. spalio 4 d. paslėpė.
Nuteistasis V. Š. ir jo gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. nutartį bei baudžiamjąją bylą nutraukti.
Skunde teigiama, kad pagal BPK 256 ir 320 straipsnius apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde, bet tai apeliacinės instancijos teisme nebuvo padaryta. Kasatoriai teigia, kad prokuroras šioje byloje neteikė nei apeliacinio, nei kasacinio skundo, todėl teismas neturėjo teisės pakeisti kaltinimo, kuris iš esmės skiriasi nuo pirminio ir sunkina (pablogina) kaltinamojo padėtį.
Kasatoriai nurodo, kad BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apei tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų jo teisę į gynybą. Pripažįstama, kad kaltinamojo teisė į gynybą suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą ir pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, tačiau inkriminuojamas kitas jame nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties alternatyvusis požymis. Be to, gynybą sunkinančiomis aplinkybėmis pripažįstamas ir toks atvejis, kai keičiamos laiko, vietos, būdo ar kitos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, o šioje byloje, pasak kasatorių, buvo pakeistas kaltinimas pagal to paties BK straipsnio nusikaltimo sudėties alternatyvų požymį, taip pat pakeistos faktinės aplinkybės – vieta, laikas, būdas.
Kasatorių teigimu, gynyba visada kėlė klausimą dėl kaltinimo konkretumo, t. y. kada, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis, kaltinimo nuomone, buvo padarytas nusikaltimas. Skunde nurodoma, kad valstybinis kaltintojas net neįrodinėjo tyčios, aplinkybių, kad inkriminuojami veiksmai buvo padaryti po apribojimų disponuoti turtu nustatymo, o tai yra esminiai BK 246 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai. Skunde teigiama, kad iš pagal BK 246 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių veikos požymių matyti, kad nusikaltamos veikos kvalifikavimui svarbus vienkartinis veiksmas, kuriuo sukeliamos atitinkamos teisinės, faktinės pasekmės, dėl kurių negalimas to turto išieškojimas ar kitoks veiksmas su juo, kuriam nustatyti minėti apribojimai. Pagal šį straipsnį baudžiamąją atsakomybę užtraukia ne atitinkamo objekto slėpimas, bet paslėpimas. Pagal Lietuvių kalbos žodyną žodis „slėpti“ reiškia ne tik pirminį paslėpimo veiksmą, bet ir visą procesą, kol objektas laikomas nematomu ir neprieinamu kitiems. Tuo trapu žodis „paslėpimas“ reiškia pirminį veiksmą, kai objektas padaromas nematomu ir neprieinamu kitiems, tačiau neapima laikotarpio nuo paslėpimo iki to objekto slėpimo nutraukimo, tą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartis Nr. 2K-713/1999). Taigi paslėpimas, pasak kasatorių, negali būti tęstinė nusikalstama veika, apibrėžiama tam tikro laikotarpio veiksmais ar neveikimu, jau vien dėl to pakeistas kaltinimas yra nepagrįstas. Taip pat byloje nėra įrodymų ir dėl paties paslėpimo fakto, o esantys įrodo, kad tam nebuvo nei laiko, nei galimybių, nei tyčios. Skunde pažymima, kad niekas transporto priemonės neieškojo, todėl nėra pagrindo teigti, kad transporto priemonė buvo paslėpta ir dar tyčia. Nei anstolis, nei kredotorius nereikalavo iš V. Š. pateikti tos transporto priemonės buvimo vietos, ją surasti. Kreditorius neskundė anstolio veiksmų, kuriais jis konstatavo, kad V. Š. žinioje automobilio nėra. Kasatorius nurodo, kad nebuvo kreipiamas dėmesys į jo paaiškinimus, į tai, kad jis gali rasti transporto priemonę ir kad vėliau ją ir surado, ir tik po to kreditorius sutiko ją perimti bei perėmė.
Atsižvelgiant į tai, kad naujas kaltinimas buvo pateiktas tik apeliacinės instancijos teisme, V. Š. teigia neturėjęs galimybės visada dalyvauti bylos nagrinėjime pagal apeliacinėje instancijoje keliamus klausimus. Be to, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo procesas buvo neteisingas ir dėl to, kad nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas dėl naujai pateikto kaltinimo, t. y. nebuvo įrodinėjamas naujo kaltinimo pagrįstumas. Naują kaltinimą pateikęs prokuroras neprašė atlikti įrodymų tyrimo, neteikė naujų įrodymų, nors iš baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme buvo matyti, kad įrodymai rinkti dėl turto perleidimo, bet ne dėl jo paslėpimo, t. y. iš esmės net nebuvo aiškinamasi dėl inkriminuojamo kaltinimo aplinkybių, ar automobilis buvo paslėptas, jei paslėptas, tai kas ir kada, kokiu būdu tai padarė, ar tai buvo padaryta iki ar po apribojimų disponuoti turtu pritaikymo, iš ko sprendžiama, kad automobilis buvo slepiamas, kokia kaltinimo esmė – paslėpimas ar slėpimas. Skunde teigiama, kad byloje nėra kaltinamojo akto, kuris atitiktų BPK 219 straipsnio reikalavimus. Be to, nekaltumo prezumpcijos principas reikalauja, kad kaltinimo pusė pateiktų visus įrodymus, patvirtinančius kaltinimą, įrodytų kaltę ir taip paneigtų nekaltumo prezumpciją. Byloje nėra įrodymų, kad transporto priemonė jai nustatytų apribojimų metu buvo V. Š. žinioje ir būtent po jų nustatymo ji buvo paslėpta. Nepaneigta versija, kad dar iki jų pritaikymo, V. Š. ją perdavė naudotis ir parduoti kitam asmeniui, dėl to jis negalėjo jos nei paslėpti, nei ją slėpti, taip pat neįrodyta ir tyčia pažeisti nustatytus apribojimus, kad apribojimų nustatytmo metu transporto priemonė buvo jo žinioje. Apeliacinės instancijos teismas paslėpimo aplinkybę konstatavo ne pagal įrodymus dėl kaltės, bet vadovaudamasis prielaidomis ir taikydamas iš esmės kaltumo prezumpciją, nurodydamas, kad transporto priemonės nepateikimo kreditoriui ar anstoliui faktas, kai to buvo pareikalauta, suponuoja paslėpimą, nepriklausomai nuo pateikimo priežasčių, o kasatorius nepateikė įrodymų, patvirtinančių priešingai. Taigi kasatoriaus manymu, buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, ir tai lėmė, kad buvo priimtas neteisingas nuosprendis.
Kasatorius pažymi, kad nusikaltimo laiko ir vietos nustatymas svarbus ir skaičiuojant bei taikant patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą. BK 246 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra nesunkus ir jam taikytinas penkerių metų senaties terminas, pagal pateiktą kaltinimą nusikalstama veika buvo padaryta 2005 m. kovo 12 d., pareiškus naują kaltinimą apeliacinės instancijos teisme ir pagal jį priėmus nutartį, jau buvo suėjęs senaties terminas, tačiau teismai į tai neatkreipė dėmesio.
Atsiliepimu į kasacinį skundą prokurorė J.Urbelienė siūlo nuteistojo V. Š. ir jo gynėjo kasacinį skundą tenkinti iš dalies – panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamjųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokurorė nurodo, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniuose skunduose, o pagal suformuotą teismų praktiką (kasacinė nutartis Nr.2K-P-36/2010) interpretuojant šią nuostatą daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro, nukentėjusiojo (ar jo atstovo) apeliaciniuose skunduose. Nagrinėjamoje byloje prokuroras apeliacinio skundo nepadavė, todėl galima teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodytomis nuteistojo V. Š. nusikalstamos veikos aplinkybes, viršijo nuteistojo apeliacinio skundo ribas ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Be to, kaip nurodo prokurorė, apeliacinės instancijos teismas, gavęs prokuroro prašymą pakeisti kaltinimą, nesilaikė įstatyme nustatytos tokio prašymo priėmimo ir nagrinėjimo procedūros, nes prašymas buvo pateiktas 2011 m. balandžio 13 d. posėdyje nedalyvaujant nuteistajam V. Š., o pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį prašymo nuorašai turi būti įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Tuo tarpu posėdžio protokole užfiksuota, kad prokuroras pateikė prašymą pridėti prie bylos kaltinimo pakeitimą, proceso dalyviai tam neprieštaravo ir susipažino su pateiktu kaltinimo pakeitimu. Byloje nėra jokių duomenų, kaip nuteistais buvo supažindintas su pakeistu kaltinimu, be to, teismas pažeidė BPK 256 straipsnio 3 dalies rekalavimą pranešti nuteistajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nes buvo pažeistos BPK 7 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos kaltinamojo teisės į rungimosi principu pagrįstą ir teisingą procesą, teisė į gynybą, teisė žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, taip pat pažeista BPK 255 ir 256 straipsniuose nustatyta tvarka. Šie pažeidimai teismui sukliudė priimti teisingą nutartį ir suvaržė nuteistojo įstatymo garantuojamas teises, dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta ir grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Prokurorė, pasisakydama dėl skundo argumento, susijusio su senaties termino taikymu, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nurodytos aplinkybės nėra aiškios, todėl tik išsamiai ištyrus visus apeliacinių skundo argumentus ir konstatavus, kad įrodyti visi nusikalstamos veikos požymiai, galima spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės senaties terminų.
Nuteistojo V.Š. ir jo gynėjo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 320 straipsnio nuostatų pažeidimų
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
V.Š. bylą Kauno apygardos teismas nagrinėjo po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi grąžino bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme antrą kartą, teismas atnaujino įrodymų tyrimą, o prokuroras teisminio posėdžio metu pateikė prašymą dėl faktinių aplinkybių pakeitimo, nurodant kaltinime, kad V.Š. įkeistą ir areštuotą automobilį paslėpė. Prokuroras pakeitė veikos objektyvųjį požymį iš neteisėto perleidimo nenustatytiems asmenims į turto paslėpimą. Teismas tokį prašymą priėmė ir išnagrinėjo bylą pagal prokuroro apeliacinės instancijos teisme pakeistas kaltinimo ribas, nors nei prokuroras nei nukentėjusysis (jo atstovas) šiuo klausimu apeliacinio skundo nebuvo pateikę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų formuojamą praktiką dėl apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribų ir kaltinimo pakeitimo apeliacinės instancijos teisme santykio, yra laikoma, jog nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiu atveju būtina atsižvelgti į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Jos nustatomos remiantis apeliacinio skundo turiniu, kuris apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymus – jų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą. Ši byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą. Iš jo apeliacinio skundo matyti, kad pagrindiniai skunde keliami klausimai buvo dėl nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo V. Š. veiksmuose bei netinkamo įrodymų vertinimo. Daugiau kitokių apeliacinių skundų nebuvo paduota. Aiškinant apeliacinio skundo ribų sąvoką, teismų praktika laikosi pozicijos, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (ar jo atstovo) apeliaciniame skunde (kasacinės nutartys Nr.2K-243/2007, Nr.2K-P-36/2010). Nagrinėjamoje byloje tokių skundų nebuvo paduota, o iš nuteistojo apeliacinio skundo negalima pasakyti, kad buvo prašoma pakeisti atskiro įrodinėjimo reikalaujančias veikos faktines aplinkybes: vietoj automobilio perleidimo nežinomiems asmenims inkriminuojant, kad automobilis buvo paslėptas.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės nustatė, kad V.Š. automobilį paslėpė, t. y. teismas pakeitė veikos faktines aplinkybes ir inkriminavo naują faktines aplinkybes savo iniciatyva. Teismo pakeistos faktinės bylos aplinkybės yra iš esmės skirtingos nuo kaltinime nurodytų, nes prokuroras nurodė naują veikos objektyvų požymį. Pažymėtina, kad pagal BK 246 straipsnį areštuoto ir įkeisto turto paslėpimas ir jo neteisėtas perleidimas kitiems asmenims yra dvi alternatyvios netapačios veikos ir kiekvieną ją reikia inkriminuoti ir įrodinėti atskirai. Pakeitus tokią reikšmingą aplinkybę, yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių galėtų būti kitokia. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundo faktines veikos aplinkybes pakeitęs pagal prokuroro pateiktą prašymą viršijo apeliacinio skundo ribas ir padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą.
Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo laikytasi BPK 256 straipsnio nuostatų, kurios reglamentuoja kaltinimo pakeitimo teisme tvarką. Pagal šiame straipsnyje įtvirtintas taisykles teismas, gavęs prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, turi nedelsdamas apie tai pranešti kaltinamajam, įteikti prašymo nuorašą, taip pat kaltinamajam ir jo gynėjui pranešti apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kokiu būdu buvo informuotas V. Š. apie prokuroro pateiktą prašymą pakeisti veikos faktines aplinkybes ir ar jis buvo informuotas apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Tokie teismo veiksmai vertinami kaip suvaržę kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, ir tinkamai pasiruošti gynybai pagal pareikštus naujus kaltinimus.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie apeliacinės instancijos teismo pažeidimai yra esminiai, kurie sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį ir kurie suvaržė įstatymo garantuotas kaltinamojo teises. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Vytautas Masiokas
Rimantas Baumilas