Civilinė byla Nr. 2A-321-407/2016

Teisminio proceso Nr. 2-42-3-00241-201341

                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. R. ir restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Milda“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1324-460/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ieškinį atsakovams V. R. ir restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Milda“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Valnetas“, bankrutavusi akcinė bendrovė bankas SNORAS.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

 I. Ginčo esmė

ieškovė akcinė bendrovė „ORLEN Lietuva“ pateiktu actio Pauliana ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais atsakovų V. R. ir restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Milda“ sudarytus sandorius: 2011 m. birželio 10 d. laidavimo sutartį, 2011 m. birželio 10 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 12 230 600 Lt (3 542 226,50 Eur) sumai, 2012 m. kovo 21 d. sutartį, 2012 m. kovo 21 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 6 300 000 Lt (1 824 606,10 Eur) sumai.

Ieškovė paaiškino, kad 2011 m. birželio 10 d. atsakovai sudarė sutartį dėl laidavimo, pagal kurią RUAB „Milda“ įsipareigojo išduoti V. R. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 12 230 600 Lt (3 542 226,50 Eur) sumai bei įsipareigojo sumokėti atsakovui V. R. atlyginimą už išduotą prievolių užtikrinimą, lygų laidavimo sutartimi BAB bankui SNORAS suteikto V. R. laidavimo už RUAB „Milda“ gautą kreditą sumai, jeigu bendrovei (UAB „Milda“) būtų iškelta bankroto arba restruktūrizavimo byla, arba bendrovė neįvykdys prievolės bankui. Tą pačią dieną RUAB „Milda“ išdavė V. R. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 12 230 600 Lt (3 542 226,50 Eur) sumai. 2012 m. kovo 21 d. atsakovai sudarė sutartį, kurios pagrindu UAB „Milda“ įsipareigojo sumokėti atlyginimą V. R. už šio paprastojo neprotestuotino vekselio 6 300 000 Lt (1 824 606,10 Eur) sumai išdavimą ieškovės naudai, ir tą pačią dieną V. R. išdavė tokios pačios sumos vekselį. Šalys susitarė, kad V. R. įgys teisę į vekselyje nurodyto dydžio atlyginimą tuo atveju, jeigu ieškovė kreipsis į notarą dėl vykdomojo įrašo pagal V. R. išrašytą vekselį išdavimo, UAB „Milda“ bankroto, restruktūrizavimo arba pagrindinės prievolės nevykdymo atveju. Nurodytų sandorių pagrindu  RUAB „Milda“ restruktūrizavimo byloje V. R. pareiškė 18 530 600 Lt (5 366 832,70 Eur) finansinį reikalavimą, kuris restruktūrizavimo bylą nagrinėjančio teismo nutartimi buvo patvirtintas  ir sudaro 50,35 proc. visų patvirtintų finansinių reikalavimų dalį. Restruktūrizavimo byloje patvirtintas 6 351 348,96 Lt (1 839 477,70 Eur) ieškovės finansinis reikalavimas, taip pat patvirtintas ir 8 992 631,35 Lt (2 604 446,06 Eur) BAB banko SNORAS finansinis reikalavimas. Dėl šios priežasties ieškovė mano, kad atsakovas V. R. laidavimo bankui prievolės neįvykdė. Nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos sandorius pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Ieškovė be nurodyto actio Pauliana pagrindo, prašė pripažinti sandorius negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms, kadangi bendrovei skolinantis iš akcininko, palūkanos negali viršyti paskolos davėjo gyvenamojoje ar verslo vietoje esančių komercinių bankų vidutinės palūkanų normos, o bendrovei ir akcininkams draudžiama susitarti dėl didesnių palūkanų.        

Atsakovai V. R. ir restruktūrizuojama UAB „Milda“ su ieškiniu nesutiko ir prašė civilinę bylą nutraukti, o netenkinus šio prašymo – ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovo V. R. finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas išspręstas RUAB „Milda“ restruktūrizavimo byloje. Nutarčiai, priimtai nurodytoje byloje, įsiteisėjus, ieškovė neturi teisės ginčyti sandorių, kurių pagrindu atsirado teismo patvirtintas finansinis reikalavimas. Paaiškino, kad ginčijami sandoriai ieškovės interesų nepažeidė, kadangi restruktūrizavimo bylos iškėlimas ir restruktūrizavimo plano patvirtinimas neturėjo įtakos bendrovės mokumui. Nurodė, jog sandorius sudaryti privalėjo, kadangi priešingu atveju bendrovei nebūtų teikiamas finansavimas. Ieškovės argumentus dėl nesąžiningumo sąlygos neigė tuo, jog sandoriai nepažeidė ieškovės interesų, o juos sudarydamos šalys siekė naudos įmonei. Ginčijami sandoriai imperatyvioms normoms neprieštarauja, kadangi įstatymai nedraudžia šalims susitarti dėl atlygintinio laidavimo. Pažymėjo, jog šiuo atveju buvo susitarta dėl sąlyginio atlyginimo, nes bendrovei tinkamai vykdant pagrindinę prievolę atsakovas V. R. neturėtų teisės reikalauti atlyginimo.

                                                        II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs civilinę bylą Lietuvos apeliaciniam teismui 2015-06-04 nutartimi grąžinus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad atsakovai UAB „Milda“ ir V. R. 2011 m. birželio 10 d. sudarė sutartį dėl laidavimo (toliau – 2011-06-10 sutartis), kurios pagrindu V. R. įsipareigojo atlygintinai suteikti laidavimą UAB „Milda“ kreditoriui AB bankui SNORAS už UAB „Milda“ prievoles pagal UAB „Milda“ ir AB banko SNORAS 2002 m. balandžio 26 d. sudarytas kredito sutartis (2011-06-10 sutarties 1.1 punktas) (I t., b. l. 17). Šia sutartimi UAB „Milda“ įsipareigojo išduoti laiduotojui paprastąjį neprotestuotiną vekselį 12 230 600 Lt (3 542 226,60 Eur) sumai (2011-06-10 sutarties 1.2 punktas). Atsakovai ginčijama sutartimi susitarė dėl atlyginimo laiduotojui (atsakovui V. R.) už laidavimą: 0 Lt tuo atveju, jeigu skolininkas (atsakovė UAB „Milda“) tinkamai ir laiku įvykdys visus įsipareigojimus pagal kredito sutartis ir kreditorius (AB bankas SNORAS) nenukreips išieškojimo į laiduotoją; tuo atveju, jeigu skolininkas tinkamai ir laiku neįvykdys visų įsipareigojimų pagal kredito sutartis ar kreditorius kreipsis į teismą dėl skolos iš laiduotojo priteisimo dėl neįvykdytos pagrindinės prievolės, ar bus iškelta UAB „Milda“ bankroto ar restruktūrizavimo byla, UAB „Milda“ įsipareigojo laiduotojui sumokėti atlyginimą, lygų kredito sumai arba išduoto vekselio  sumai (priklausomai nuo to, kuri suma būtų didesnė) (2011-06-10 sutarties 1.5.1, 1.5.2 punktai). 2011-06-10 sutarties sudarymo dieną UAB „Milda“ išdavė V. R. 12 230 600 Lt (3 542 226,60 Eur) sumos  paprastąjį neprotestuotiną vekselį (I t., b. l. 18).

2012 m. kovo 21 d. atsakovai sudarė sutartį (toliau – 2012-03-21 sutartis), pagal kurią atsakovas V. R., užtikrindamas UAB „Milda“ įsipareigojimų vykdymą kreditoriui AB „ORLEN Lietuva“ pagal sudarytą naftos produktų pirkimo - pardavimo sutartį, įsipareigojo išduoti kreditoriui AB „ORLEN Lietuva“ paprastąjį neprotestuotiną vekselį 6 300 000 Lt (1 824 606,12 Eur) sumai (2012-03-21 sutarties 1.1 punktas) (I t., b. l. 19). 2012-03-21 sutarties sudarymo dieną atsakovas V. R. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 6 300 000 Lt (1 824 606,12 Eur) sumai UAB „Milda“ kreditorei AB „ORLEN Lietuva“ (I t., b. l. 21). UAB „Milda“ tą pačią dieną – 2012 m. kovo 21 d., išdavė tokios pačios sumos (6 300 000 Lt) vekselį V. R. naudai (I t., b. l. 20). Šalys susitarė, kad atlyginimas V. R. už šio išduotą vekselį sudarys 0 Lt tinkamo pagrindinės prievolės įvykdymo atveju arba bus nustatytas pagal vekselyje nurodytą sumą, jeigu pagrindinis skolininkas tinkamai ir laiku neįvykdys įsipareigojimų kreditoriui, taip pat tuo atveju, jeigu kreditorius kreipsis dėl vykdomojo įrašo išdavimo arba skolos priteisimo iš V. R. arba jei UAB „Milda“ bus iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla (2012-03-21 sutarties 1.3.1, 1.3.2 punktai).

Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 2 d. nutartimi iškėlė UAB „Milda“ restruktūrizavimo bylą. Ginčo sandorių pagrindu atsakovas V. R. atsakovės UAB „Milda“ restruktūrizavimo byloje pareiškė 18 530 600 Lt (5 366 832,70 Eur) finansinį  reikalavimą, kuris restruktūrizavimo bylą nagrinėjančio teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi buvo patvirtintas ir sudaro 50,35 procentų visų RUAB „Milda“ finansinių įsipareigojimų sumos (I t., b. l. 22–26). Ta pačia nutartimi buvo patvirtintas 8 992 631,35 Lt BAB banko SNORAS finansinis reikalavimas bei 6 351 348,96 Lt (17,25 proc.) AB „ORLEN Lietuva“ finansinis reikalavimas, susidaręs RUAB „Milda“ nesumokėjus už iš ieškovės nupirktus naftos produktus. Restruktūrizavimo bylą nagrinėjančio teismo 2012-10-26 nutartimi buvo patvirtintas patikslintas 5 814 848,96 Lt dydžio AB „ORLEN Lietuva“ finansinis reikalavimas.

Byloje nustatyta, jog pagal ginčo sandorius realių mokėjimų nėra atlikta, atsakovas V. R. nėra įvykdęs prievolių už RUAB „Milda“ nei BAB bankui SNORAS, nei ieškovei.

Teismas, spręsdamas actio Pauliana ieškinio pagrįstumo klausimą, konstatavo, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į RUAB „Milda“. Teismas taip pat nurodė, kad civilinę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme šis konstatavo, kad byloje yra įrodyta esminė actio Pauliana ieškinio sąlyga – ginčijami sandoriai pažeidė RUAB „Milda“ kreditorių teises, kadangi ginčijami sandoriai iš esmės padvigubino skolininko įsipareigojimų naštą, nulėmė reikšmingus pokyčius              skolininko restruktūrizavimo proceso eigai, turėjo įtakos tam, jog buvo patvirtintas V. R. finansinis reikalavimas RUAB „Milda“ restruktūrizavimo byloje, vertine išraiška viršijantis pusę visų kreditorių finansinių reikalavimų, taigi iš esmės dvigubai sumažėjo kitų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus. Apeliacinis teismas taip pat konstatavo, kad šios išvados nekeičia deklaratyvūs atsakovų teiginiai dėl V. R. finansinio reikalavimo, atsiradusio abiejų ginčijamų vekselių pagrindu, patenkinimo perspektyvų (pvz., jog jis bus tenkinamas tik po kitų kreditorių reikalavimų patenkinimo) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar ginčo sandoriai pažeidė kreditorių teises, konstatavo, jog iškėlus restruktūrizavimo bylą RUAB „Milda“, jos įsipareigojimai, už kuriuos laidavo V. R. kreditoriams BAB SNORAS ir AB „ORLEN Lietuva“ liko nepakitę (nesumažėję), bet įmonei RUAB „Milda“ įsipareigojimai kilo antra tiek, kai pagrindinis akcininkas V. R. laidavo už įmonę ir jam neatlygintinai buvo išduotas vekselis.

Teismas, vertindamas UAB „Milda“ mokumą sprendžiant dėl kreditorių teisių pažeidimo ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu, vadovavosi kasacinio teismo praktikoje pateiktu išaiškinimu, jog, jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Teismas nustatė, kad pagal Registrų centrui pateiktus 2012-12-31 balanso duomenis (I t., b. l. 124–125) RUAB „Milda“ turimas turtas sudarė 31 725  076 Lt, o įsipareigojimai sudarė 18 996 841 Lt. RUAB „Milda“ 2012-12-31 balanse neapskaitė iš ginčijamų sandorių kylančių 18 530 600 Lt (5 366 832,72 Eur) įsipareigojimų, nors minėtas kreditorinis reikalavimas jau buvo patvirtintas Kauno apygardos teismo 2012-08-24 nutartimi, kas reiškia, jog pati RUAB „Milda“ nelaikė iš ginčijamų sandorių kylančių įsipareigojimų realiais ir dėl to neatspindėjo jų bendrovės finansinėje atskaitomybėje. Be to, neapskaitydama šių lėšų kaip kreditorinių, RUAB „Milda“ užsitikrino teisę 5 metus neatlygintinai naudotis visų kreditorių (išskyrus BAB SNORAS, kuriam pagal restruktūrizavimo planą mokamos palūkanos) lėšomis (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 str.), kurių bendra suma viršija 5 000 000 EUR, todėl teismas sutiko su ieškove, jog tai atitinka abiejų atsakovų interesus ir iš kitos pusės pažeidžia kreditorių interesus. Pagal ginčijamus sandorius RUAB „Milda“ įsipareigojimai papildomai padidėjo 5 366 832,72 EUR (18 530 600 Lt), dėl ko bendra RUAB „Milda“ įsipareigojimų suma plane 2012 m. sudarė 36 830 861 Lt sumą (I t., b. l. 83), kuri yra didesnė už turto vertę (31 13 170 Lt), todėl teismas, atsižvelgiant į tai, kad RUAB „Milda“ neatsiskaito su kreditoriais sutartyse nurodytais terminais, konstatavo, kad dėl ginčo sandorių kilusių įsipareigojimų RUAB „Milda“ tapo nemokia. Nepaisant šių aplinkybių, teismas nurodė ir tai, kad Actio Pauliana kontekste kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB ,,Baltijos parkingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-423/2007; kt.).

Teismas konstatavo, kad atsakovo V. R., kaip įmonės valdymo organo, veiksmai neatitiko protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standarto, visi ginčo sandoriai neprivalėjo būti sudaryti, kadangi neturi ekonominio pagrįstumo. Pažymėjo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo sandoriai neprivalo būti atlygintini, t. y. nėra įstatyme įtvirtintos pareigos atlyginti už pateiktas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, priešingai – paprastai tokie sandoriai būna neatlygintiniai, kadangi užtikrinimo priemones suteikusio asmens teisių apsaugos mechanizmą numato įstatymas.

Byloje nustatyta, kad atsakovas V. R. yra RUAB „Milda“ direktorius, jam priklauso 97,7 procentai bendrovės akcijų, o likusi bendrovės akcijų dalis priklauso atsakovo sutuoktinei. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo atsakovo V. R. nesąžiningumo prezumpciją (CK 6.67 str. 6 p.). Teismas nurodė, kad atsakovo nesąžiningumo nepaneigia tai, kad V. R. sutiko, kad jo finansinio reikalavimo tenkinimas yra atidedamas į restruktūrizavimo laikotarpio pabaigą, kai bus grąžintos visos skolos kitiems kreditoriams, kadangi Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 13 str. 6 d. ir taip numato, jog restruktūrizuojamos įmonės dalyvių, iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo tapusių įmonės kreditoriais, reikalavimai, nesusiję su darbo santykiais, tenkinami trečiąja eile.

Teismas darė išvadą, jog yra pagrindas pripažinti sandorius negaliojančiais remiantis CK 6.66 straipsniu. Teismas tai pat nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl ieškinio senaties.

Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, jog tinkamas ir teisėtas kreditorių reikalavimų nustatymas teisiškai reikšmingas jau siūlymui kelti restruktūrizavimo bylą, nes tai lemia kreditorių teises dalyvauti priimant tolimesnius sprendimus ir kartu patvirtina kiekvieno veiksmo restruktūrizavimo procese teisėtumą, papildomai pažymėjo, kad ginčo sandorius pripažinus negaliojančiais ab initio ir atsakovui netekus balsavimo teisės RUAB „Milda“ kreditorių susirinkimuose nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo, kreditorių padėtis pagerėtų tuo, kad tai būtų pagrindas peržiūrėti restruktūrizavimo byloje priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, panaikinti kreditorių sprendimus, kurių priėmimą lėmė V. R. balsavimas.

Dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, teismas pasisakė, kad atsakovas – įmonės vadovas, sudarydamas sandorį  dėl vekselio, elgėsi priešingai įmonės interesams, kadangi įmonės ginčijami sandoriai iš esmės padvigubino skolininko įsipareigojimų naštą. Be to, RUAB „Milda“ įsipareigojimų dydis už V. R. suteiktą laidavimą (CK 6.83 str. 2 d.) neatitinka objektyvių ir pagrįstų ekonominių skaičiavimų. Teismas tokią išvadą darė remdamasis ieškovės pateiktu įmonės atlygio atsakovui skaičiavimu Akcinių bendrovių įstatymo 15 str. 1 d. 5 p. prasme, pagal kurį bendras atlyginimas (palūkanos) V. R. per metus, jei jis būtų faktiškai suteikęs RUAB „Milda“ abi paskolas, negalėtų viršyti 1 581 013,60 Lt per metus remiantis Lietuvos banko skelbiamais duomenimis apie Lietuvos komercinių bankų vidutinę metinę palūkanų normą už nefinansinėms korporacijoms suteiktas paskolas viršijančias 3,4528 mln. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas ginčo sandorius dėl nepagrįstai didelio 5 366 832,72 Eur (18 530 600 Lt) atlyginimo sumokėjimo V. R. už net nesuteiktas paskolas pripažino prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms ir yra niekiniais bei negaliojančiais ab initio (nuo jų sudarymo momento).

Formos viršus

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovai V. R. ir restruktūrizuojama UAB „Milda“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – acio Pauliana ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagristai nustatė esant visas acio Pauliana ieškinio sąlygas. Ieškovė neįrodė, jog ginčijami sandoriai pažeistų jos teises, jog RUAB “Milda” neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, taip pat, jog ginčijamus sandorius sudarę atsakovai būtų buvę nesąžiningi. Ieškovės nepagrįstai ginčijamų sandorių sudarymas buvo privalomas ir neabejotinai ekonomiškai pagrįstas, nes, nesudarius šių sandorių V. R., neturėdamas tokios prievolės nei prieš RUAB “Milda”, nei prieš jos kreditorius, nebūtų asmeniškai vekseliu ir laidavimu garantavęs AB “ORLEN Lietuva” ir AB bankui SNORAS už vadovaujamos UAB “Milda” prievolių vykdymą, dėl ko AB “ORLEN Lietuva” nebūtų suteikusi UAB “Milda” itin svarbaus prekinio kredito, be kurio bendrovė nebūtų galėjusi toliau tęsti savo veiklos. Atsakovai 2015-08-14 pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad V. R. buvo priverstas savo turtu garantuoti UAB „Milda“ prievoles ieškovei AB  „ORLEN Lietuva”, kadangi 2012-03-21 susitikimo tarp UAB „Milda” bei AB „ORLEN Lietuva” atstovų metu, UAB „Milda” informavo, jog kol kas nei vienas bankas nepareiškė noro finansuoti arba garantuoti už UAB „Milda”, o AB „ORLEN Lietuva” nurodė, jog jai būtinos papildomos garantijos, todėl sutiko laukti iki kitos savaitės organizuojamo susirinkimo su UAB „Milda”, AB banko SNORO ir AB „ORLEN Lietuva” atstovais ir nestabdyti naftos produktų pardavimo, jeigu UAB „Milda” įsiskolinimas nedidės bei savininkas V. R. pasirašys vekselį 6 300 000 Lt sumai. Šie argumentai buvo išdėstyti ir atsakovų teiktuose procesiniuose dokumentuose, tačiau pirmosios instancijos teismas šių argumentu nevertino ir dėl jų apskritai nepasisakė.
2. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, esą ieškovės ginčijamų sandorių šalys sudaryti neprivalėjo, nepagrįstai akcentavo tai, kad RUAB „Milda“ yra V. R. šeimos verslas. Atsakovas V. R., neturėdamas jokios pareigos, už UAB „Milda” asmenines prievoles prisiėmė tik sąlyginai atlygintinai. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, versle nėra įprasta akcininkui neatlygintinai savo asmeniniu turtu prisiimti įsipareigojimus už ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Lietuvos apeliacinis teismas, pirmą kartą  bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, konstatavo atsakovo RUAB „Milda” kreditorių teisių pažeidimą, kadangi Lietuvos apeliacinis teismas nurodė pirmosios instancijos teismui aiškintis, ar toks pažeidimas ginčijamais sandoriais buvo padarytas, dėl  ko pats išsamiai tokio pažeidimo buvimo ar nebuvimo nevertino ir, padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą.
4. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana turi įrodyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pirmosios instancijos teismas nepagristai neįvertino, jog ieškovė akivaizdžiai neįrodė, jog dėl ginčijamų sandorių sudarymo kaip nors būtų pažeistos jos ar kitų RUAB „Milda” kreditorių teisės.
5. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino atsakovų argumentų bei pateiktų rašytinių įrodymų patvirtinančių, jog ieškovės teiginiai, siekiant įrodyti nesamą RUAB “Milda” kreditorių teisių pažeidimą, yra visiškai nepagristi. Ieškovės ginčijamų sandorių teisėtumas ir V. R. finansinio reikalavimo RUAB „Milda” restruktūrizavimo byloje pagrįstumas nėra ir negali būti nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, kadangi šios aplinkybės jau yra nustatytos įsiteisėjusia 2012-08 -24 Kauno apygardos teismo nutartimi c. b. Nr. B2-1904-260/2012, kurios ieškovė neskundė. Atsakovo V. R. reikalavimo patvirtinimas RUAB “Milda” restruktūrizavimo byloje niekaip nepablogino bei negalėjo pabloginti aukštesnėje eilėje esančių pagal įstatymą šios bendrovės kreditorių, įskaitant ir ieškovę, galimybių atgauti skolas iš bendrovės, o ginčijamų sandorių panaikinimas niekaip neapgintų AB “ORLEN Lietuva” interesų, nes jie nebuvo pažeisti.
6. Ginčijamose sutartyse sutartas sąlyginis atlyginimas V. R. už laidavimą apima ir regreso teisę į RUAB „Milda“, V. R. iš RUAB „Milda” gaunamos sumos dėl prievolės už RUAB „Milda” AB „ORLEN Lietuva” ir/ar BAB bankui SNORAS įvykdymą nesidubliuotų. RUAB „Milda” dvigubi įsipareigojimai formaliai matomi tiktai kreditorių sąraše, kadangi, žvelgiant iš kreditorių interesų pažeidimo pusės, akivaizdu, jog jie nėra du kartus patenkinti ir nebus, tai aiškiai fiksuota ir restruktūrizavimo plane.
7. Vadovaujantis, Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d., pirmosios instancijos teismas nepagristai sprendė, esą dėl ginčijamų sandorių pagrindu kilusių įsipareigojimų RUAB „Milda” tapo nemoki.
8. Ieškovė nepagrįstai laikėsi pozicijos, esą ginčijamais sandoriais V. R. dirbtinai susikūrė galimybę sau turėti lemiamą įtaką priimant sprendimus atsakovo RUAB „Milda” kreditorių susirinkime, nes jis nežinojo nei, kad bus iškelta restruktūrizavimo byla, nei kokią dalį bendroje kreditorių masėje sudarys jo reikalavimas. Be to, visos kreditorių susirinkimo teisės buvo suteiktos kreditorių komitetui, kuriame V. R. turi tik vieną balsą iš 5, sprendimas dėl pritarimo restruktūrizavimo planui turi būti priimamas 2/3 kreditorių balsų dauguma, tuo tarpu kreditorius V. R. tokios balsų daugumos neturėjo ir neturi. Ta aplinkybė, kad AB „ORLEN Lietuva” su restruktūrizavimo planu nesutiko, per se nereiškia, kad ieškovės ginčijami sandoriai yra neteisėti ar pažeidžia ieškovės teises.  Ginčijamų sandorių panaikinimas akivaizdžiai nesuteiktų ieškovei AB “ORLEN Lietuva” jokių papildomų teisių RUAB „Milda” kreditorių komitete bei nesuteiktų jai 2/3 balsų daugumos kreditorių susirinkimuose.
9. Nustačius, jog ieškovės ginčijami sandoriai niekaip nepažeidė ir negalėjo pažeisti RUAB „Milda” kreditorių interesų, taip pat buvo sudaryti esant privalomumui, šalių sąžiningumo/nesąžiningumo sąlyga yra neaktuali. Aplinkybę, jog V. R. yra sąžininga šalis, pagrindžia tai, kad jis notarą dėl šių vekselių apmokėjimo nėra kreipęsis ir nėra jokių duomenų, kad ketintų tą padaryti.
10. Pirmosios instancijos teismas nepagristai sprendė, esą šiuo atveju yra pagrindas ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Priešingai nei sprendė pirmosios Instancijos teismas, ginčijamais sandoriais nustatytas sąlyginis atlygintinumas V. R. neturi būti suprantamas kaip atlyginimas CK 6.76 str. prasme. Akcinių bendrovių įstatymo 15 str. 1 d. 5 p. nagrinėjamu atveju apskirtai netaikytinas, kadangi skundžiamais sandoriais V. R. kaip akcininkas neteikė RUAB „Milda” jokių paskolų.
11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi 2015-03-20 įsigaliojusia Rekomendacija dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio ir 2015-03-20 ieškovei iš atsakovų priteisė visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi ši taikoma tik teisinėms paslaugoms, suteiktoms po naujos redakcijos įsigaliojimo. Kaip matyti iš byloje ieškovės pateiktų prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, visos teisinės išlaidos, už kurias ieškovė teismo prašo iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas, buvo patirtos iki naujosios šių Rekomendacijų redakcijos įsigaliojimo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Paprastai tokiomis aplinkybėmis kaip nagrinėjamu atveju sudaryti sandoriai būna neatlyginiai, kadangi bendrovių savininkai pateikia prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones siekdami įmonės veiklos pelningumo, tęstinumo ir ekonominio stabilumo. Šiuo atveju pats atsakovas, kaip pagrindinis akcininkas, išreiškė valią sudaryti ginčijamus sandorius.
2. Patys atsakovai atsiliepimu į ieškinį teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ginčijamų sandorių traktuoti kaip susitarimų dėl regreso teisės įgijimo. Pagal ginčijamus sandorius, jei V. R. įvykdytų prievoles už RUAB „Milda“, jis įgytų reikalavimo teisę ne tik į atlyginimo sumokėjimą, bet ir regreso teisę įvykdytų reikalavimų sumai. Apeliantai klaidina teismą pateikdami pavyzdį apie verslo ir bankų praktikoje taikomą reikalavimų sudvigubinimą, kai bankas kredito grąžinimą užtikrina vekseliu, kas teismų praktikoje laikoma tinkama ir sąžininga priemone.
3. Apeliantas nepagrįstai remiasi Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. nuostata vertinant atsakovės RUAB „Milda“ nemokumą, kadangi pagal šią nuostatą vertinamas tik pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykis.
4. Atsakovų nesąžiningumą įrodo ne tik įstatyme įtvirtinta prezumpcija, bet ir pati ginčijamų sandorių esmė.
5. Apeliantai nepateikė jokių kitų argumentų, išskyrus teismo nurodytą naujausią Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio redakciją, dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepagrįstumo. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, nagrinėjimo trukmę, specialių žinių reikalingumą, ginčo sumos dydį kitas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byla apeliacine tvarka yra nagrinėjama pakartotinai. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 4 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą ir 2014 m. spalio 8 d. papildomą sprendimą, ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Atsakovų sudarytus sandorius ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 str. arba 1.80 str. numatytu pagrindu.

Dėl sandorių negaliojimo pagal CK 6.66 str.

CK 6.66 straipsnyje kreditoriui suteikta teisė actio Pauliana pagrindu ginti savo teises ir interesus nuo nesąžiningų skolininko veiksmų.

Tiek šalys savo procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė kasacinio teismo išaiškinimą dėl privalomų sąlygų viseto nustatymo CK 6.66 str. taikymui. Pirmosios instancijos teismas teigė, kad egzistuoja visos šios sąlygos, todėl ieškinį tenkino. Apeliantas ginčija tokią pirmosios instancijos teismo išvadą ir teigia, kad byloje neįrodytas sandorių sudarymo neprivalomumas, atsakovų nesąžiningumas bei tai, jog ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių teises, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pasisako dėl šių sąlygų egzistavimo pagrįstumo.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši nuostata konkuruoja su sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnio1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, teismas, tokia pareiga gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo, ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. Laivų krovos AB „Klaipėdos Smeltė“, VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, bylos Nr. 3K-7-541/2004; kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. G. B., E. B., Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Šiaulių filialas, bylos Nr. 3K-3-425/2000).

Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek antrą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas nenustatė tokių privalomų sandorio sudarymo sąlygų, todėl apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų pozicija, jog atsakovai privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, kadangi kitu atveju atsakovas V. R. nebūtų asmeniškai vekseliu ir laidavimu garantavęs AB „ORLEN Lietuva” ir AB bankui SNORAS už UAB „Milda” prievolių vykdymo. Atsakovai teigia, kad atsakovui neužtikrinant savo turtu UAB „Milda” prievolių įvykdymo, bendrovei nebūtų buvę suteikti kreditai, kurie buvo būtini tolesnei bendrovės veiklai vykdyti, tačiau pažymėta, kad nagrinėjamoje byloje nekvestionuojamas atsakovo V. R. su UAB „Milda” kreditoriais (AB bankas SNORAS ir AB „ORLEN Lietuva”) sudarytų sandorių teisėtumas. Atsakovų argumentai dėl sandorių sudarymo privalomumo iš esmės atspindi V. R. su UAB „Milda” kreditoriais sudarytų sandorių priežastis, t. y. bendrovė nebūtų galėjusi toliau vykdyti veiklos, tačiau šios aplinkybės neįpareigoja atsakovo sudaryti sandorių su savo valdoma bendrove. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, užtikrinimo priemones suteikusio asmens teisių apsaugos mechanizmą numato įstatymas. Sutiktina, kad draudimo sudaryti ginčo sandorius įstatymas taip pat nenumato, tačiau sprendžiant ar egzistavo sandorių sudarymo privalomumo sąlyga, ši aplinkybe neturi reikšmės.

Viena actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas. Nagrinėjamoje byloje buvo taikyta atsakovų nesąžiningumo prezumpcija vadovaujantis CK 6.67 str. 6 p. bei remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, jog atsakovui priklauso 97,7 procentai RUAB „Milda“ akcijų, o likusi bendrovės akcijų dalis priklauso atsakovo sutuoktinei. Atsakovai šios prezumpcijos nepaneigė, todėl nėra pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Apeliacinės instancijos teismas taip konstatuoja buvus atsakovų nesąžiningumą ir sudarant sandorius juose numatytomis sąlygomis, t. y., jog atsakovui V. R. mokamas sutarto dydžio atlyginimas esant tam tikroms sąlygoms. Apeliacinis teismas pažymi, kad tokia situacija, kai bendrovės pagrindinis akcininkas įsipareigodamas už bendrovę įvykdyti jos įsipareigojimus kreditoriams ne tik apsidraudžia pasirašydamas su bendrove neprotestuotiną vekselį, kurį galės pateikti vykdymui kreditoriams nukreipus reikalavimą į jį, bet ir tuo pačiu išsimokėti tokio paties dydžio atlyginimą – prieštarauja elementariai verslo logikai, teisingumo bei protingumo principams. Akivaizdu, kad tokios sutarties sąlygos prieštarauja įstatymo reikalavimui civilinių teisinių santykių subjektus, įgyvendinančius savo teises bei atliekančius pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, kad dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, <...>. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė RUAB „Milda“ 2011-12-31 balanso duomenis bei nustatė, jog RUAB „Milda“ neatsiskaito su kreditoriais sutartyse nurodytais terminais, o įtraukus į balanso duomenis atsakovo V. R. kaip kreditoriaus reikalavimus, įsipareigojimų suma yra didesnė už turto vertę, kas reiškia, jog dėl iš ginčo sandorių kilusių įsipareigojimų RUAB „Milda“ tapo nemokia. Su šia teismo išvada nėra pagrindo nesutikti, todėl priešingi apeliantų argumentai atmestini. Tačiau sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, pirmą kartą bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, konstatavo atsakovo RUAB „Milda” kreditorių teisių pažeidimą. Kaip matyti iš minimo teismo procesinio dokumento, Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 4 d. nutartimi konstatavo, jog esminė – kreditoriaus (kreditorių) interesų pažeidimo sąlygą – nebuvo įvertinta, todėl bylą grąžino nagrinėti iš naujo. Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 4 d. nutartyje nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ginčijami sandoriai iš esmės padvigubino skolininko įsipareigojimų naštą, nulėmė reikšmingus pokyčius skolininko restruktūrizavimo proceso eigai, turėjo įtakos tam, jog buvo patvirtintas V. R. finansinis reikalavimas RUAB „Milda“ restruktūrizavimo byloje, vertine išraiška viršijantis pusę visų kreditorių finansinių reikalavimų, taigi iš esmės dvigubai sumažėjo kitų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus, šios aplinkybės nelaikytinos turinčiomis prejudicinę reikšmę (CPK 182 str. 2 p.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo sandorius pripažino negaliojančiais pagal CK 6.66 str.

Dėl sandorių negaliojimo pagal CK 1.80 str.

Ieškovė reikalavimą pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais CK 1.80 str. pagrindu grindžia tuo, kad juose numatytas atlyginimas atsakovui V. R. už suteiktą laidavimą ir išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su šia teismo išvada. Pažymėtina, kad ieškovės pateikti skaičiavimai dėl palūkanų kaip metinio atlyginimo už akcininko savo valdomai bendrovei suteiktas paskolas yra pavyzdiniai ir neįpareigoja teismo jais vadovautis. Tačiau teismas pagrįstai juos vertino spręsdamas nagrinėjamą klausimą kaip valstybės palaikomą normalią, teisingumo standartus atitinkančią praktiką atlyginant verslo dalyviams už savo valdomo juridinio asmens finansavimą. Pasikartotina, kad tokia situacija, kai bendrovės pagrindinis akcininkas įsipareigodamas už bendrovę įvykdyti jos įsipareigojimus kreditoriams ne tik apsidraudžia pasirašydamas su bendrove neprotestuotiną vekselį, kurį galės pateikti vykdymui kreditoriams nukreipus reikalavimą į jį, bet ir tuo pačiu išsimokėti tokio paties dydžio atlyginimą – prieštarauja elementariai verslo logikai, teisingumo bei protingumo principams. Akivaizdu, kad tokios sutarties sąlygos prieštarauja įstatymo reikalavimui civilinių teisinių santykių subjektus, įgyvendinančius savo teises bei atliekančius pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantai taip pat skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sudėtingumą ir apimtį, procesinių dokumentų turinį, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos sprendimu priteisti visas ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad nėra pagrindo pagal apeliaciniame skunde pateiktus argumentus keisti ar naikinti apskųstą teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo tenkintas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.