Civilinė byla Nr. 2A-2419-864/2023

Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00223-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1.;

2.6.11.16.; 3.2.4.4.

(S)

 

 

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Jakutytės-Sungailienės ir Lino Zinkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „City Car“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „City Car“ ieškinį atsakovui S. D. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „City Car“ (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui S. D. (S. D.) (toliau ir atsakovas), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 3 800 Eur skolą, 216 Eur delspinigius ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad šalys 2021 m. balandžio 9 d. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. A-08/923, pagal kurią ieškovė pardavė, o atsakovas nupirko transporto priemonę BMW 530D, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pagamintą 2006 m. birželio 30 d.; šalys susitarė, kad automobilio kaina – 3 800 Eur bei susitarė, kad pinigai už parduodamą automobilį bus atsakovo sumokami grynais į kasą arba pavedimu 3 dienų laikotarpyje po sutarties pasirašymo. Šalys sutarė, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra ir turto perdavimo-priėmimo aktas, todėl sutarties pagrindu ieškovė perdavė ginčo automobilį atsakovui. Šalys sutartyje sutarė, kad jeigu pirkėjas sutartyje nustatytu laiku nesumoka automobilio kainos, jam yra priskaičiuojami 0,02 procento dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Sutarties pasirašymo momentu pirkėjas laidavo prisiimtų įsipareigojimų vykdymą visu savo turtu (Pirkimo-pardavimo sutarties 7 punktas). Ieškovės teigimu, atsakovas nieko nėra sumokėjęs ieškovei pagal tarp jų sudarytą sutartį. Delspinigių suma už vieną dieną sudaro 0,76 Eur (3 800 Eur x 0,02 proc. = 0,76), nuo sutartyje sutarto sudarymo įvykdymo momento pabaigos praėjo 211 dienų, tai delspinigių suma iš viso sudaro 216 Eur.

3.       Atsakovas S. D. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2021 m. balandžio 9 d. atsakovas kartu su jam artimais asmenimis M. Č. ir E. Č. atvyko į automobilių turgų Gariūnuose, Vilniuje. Išsirinkęs norimą automobilį, atsakovas užpildė visus ieškovės pateiktus dokumentus, tarp jų ir pirkimo-pardavimo sutartį Nr. A-08/923, kurios sąlygos buvo ieškovės iš anksto paruoštos, ir sumokėjo grynaisiais pinigais ieškovės nurodytą kainą, t. y. 3 800 Eur. Atsiskaičius, atsakovui buvo perduoti rakteliai ir automobilis, tačiau tik išvažiavus iš Gariūnų automobilių turgaus, užsidegė motoro lemputė. Paskambinus ieškovės atstovui A. M., šis nurodė, kad taip įvyko dėl to, jog automobilis ilgai stovėjo. Vėliau atsakovas pastebėjo, kad buksuoja sankaba. Paskambinus A. M., šis pažadėjo pakeisti, tačiau vėliau tai daryti atsisakė, nes sutartyje nurodyta, jog pardavėjas garantijų automobiliui neduoda. Nurodė, kad 2021 m. birželio mėnesį atsakovas nuvyko į valstybės įmonę (toliau – VĮ) „Regitrą“ registruoti automobilį. Automobilis neatitiko lūkesčių, todėl atsakovas nusprendė automobilį registruoti laikinais numeriais. Tam, kad atsakovas galėtų registruoti automobilį, ieškovė patvirtino automobilio perdavimą, ir tai, kad gavo sutartyje nurodytus pinigus už automobilį. Paaiškino, jog ši situacija kilo dėl to, kad atsakovo vardu į ieškovę dėl netinkamos kokybės automobilio pardavimo nuolat kreipdavosi atsakovui artimas asmuo, dalyvavęs automobilio pirkime, M. Č. Atsakovas vis prašydavo ieškovės pašalinti sutartyje nenurodytus automobilio trūkumus. Ieškovė iš pradžių žadėjo pakeisti automobilį į kitą BMW X3, tačiau prašė primokėti kainos skirtumą. Atsakovas, kartu su M. Č. atvykęs pas ieškovę ir apžiūrėjęs siūlomą keisti kitą automobilį, suprato, kad automobilio keitimas bus dar didesnė problema, todėl toliau buvo prašoma tiesiog pašalinti esamus automobilio trūkumus, suremontuoti automobilį, tačiau tai daryti ieškovė atsisakė. Tuomet ieškovei buvo nurodytas toks galimas susidariusios problemos sprendimas – atsakovas parduoda automobilį, o susidariusį skirtumą nuo mažesnės pardavimo kainos, padengs ieškovė. Po šio atsakovo pasiūlyto sprendimo būdo ieškovė neatsiliepė į skambučius. Automobilis visgi buvo parduotas, nes tokios būklės automobilio negalėjo naudoti. Atsakovas savo lėšomis sutvarkė automobilio važiuoklę, pirko padangas. Ieškovė, kaip ūkinę komercinę veiklą vykdanti verslininkė, netinkamai vedė apskaitą, neišrašė ir neišdavė atsakovui grynųjų pinigų kvito (orderio). Ieškovė po 7 mėnesių kreipėsi dėl skolos išieškojimo, jokių įrodymų, kad bandė derybų būdu su atsakovu išspręsti klausimą dėl nesumokėtų pinigų, nepateikė.

4.       Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai 2022 m. birželio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3159-1130/2022 ieškinį tenkino.

5.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2412-981/2022 panaikino Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. birželio 10 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, pripažinęs atsakovo dalyvavimą būtinu neapklausė atsakovo, tuo pažeisdamas teisės į teisingą teismo procesą principą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovo naudai iš ieškovės 90 Eur žyminio mokesčio, 2 080 Eur advokato pagalbos išlaidų.

7.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punkte numatytas kainos sumokėjimo terminas, t. y. turto pardavimo kainą pirkėjas sumoka grynais į kasą arba pavedimu 3 dienų laikotarpyje po sutarties pasirašymo. Tačiau teismo posėdyje ieškovės vadovas A. M. paaiškino, kad tai standartinė sutarties sąlyga, taikoma visiems klientams, o šis atvejis buvo kitoks, kadangi automobilis buvo parduodamas pasitikėjimo pagrindu jo mokyklos draugo ir verslo partnerio artimam giminaičiui, pas kurį įvyko gaisras ir jo turtas sudegė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes buvo susitarta, kad automobilis atsakovui bus perduotas, o kainą jis sumokės tuomet, kai susitvarkys su gaisro padariniais ir turės pinigų. Tikslus momentas kada už automobilį turi būti sumokami pinigai nebuvo apibrėžtas, ieškovės atstovo teigimu, jis sutiko palaukti apmokėjimo iki 2021 m. rudens. Šis susitarimas raštu įformintas nebuvo. Atsakovas savo ruožtu teigė, kad automobilio kainą jis sumokėjo automobilio perdavimo dieną – 2021 m. balandžio 10 d. grynais pinigais pačiam ieškovės direktoriui.

8.       Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės atstovas tvirtino, jog sutarties sudarymo metu atsakovas neturėjo pinigų atsiskaityti už perkamą daiktą, kadangi sudegė jo turtas ir dėl to buvo sutarta, kad jis atsiskaitys vėliau. Atsakovas tokiems ieškovės atstovo teiginiams prieštaravo ir nurodė, kad turėjo pinigų susimokėti už automobilį, kadangi gaisro metu sudegė tik pagalbinis pastatas bei garažas, kuriame stovėjo jo automobilis, sudegė atsakovo pasas ir automobilio dokumentai, kurie gulėjo automobilyje. Tačiau pinigus atsakovas laikė gyvenamajame name, o jis nuo gaisro nenukentėjo. Šiuos atsakovo teiginius, anot teismo, patvirtina 2021 m. balandžio 1 d. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Šalčininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos raštas, kuriame nurodyta, jog 2021 m. kovo 27 d. (duomenys neskelbtini), buvo gesinamas gaisras pagalbinio ūkio pastate. Gaisro metu sudegė pastato stogas su medinėmis konstrukcijomis, išdegė centrinė pastato vidaus dalis, pradegė perdanga, vasaros virtuvės patalpos sulietos vandeniu ir aprūkusios nuo dūmų, vietomis paveiktos termiškai, sudegė garažo patalpoje stovėjęs automobilis „Škoda Octavia“.

9.       Teismas, vertindamas, ar atsakovas sandorio sudarymo metu galėjo turėti 3 800 Eur sumą, patikrino duomenis apie atsakovo gaunamas pajamas nuo 2021 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir nustatė, kad 2021 m. atsakovo senatvės pensija sudarė 340,23 Eur per mėnesį, 2022 m. – 373,82 Eur, o 2023 m. – 436,55 Eur. Nepaisant to, kad atsakovo senatvės pensija nėra didelė ir 3 800 Eur sumą jis galėtų sukaupti per maždaug 11 mėnesių laikotarpį, jeigu šių pinigų visai neleistų, tačiau, ieškovės atstovo teigimu, tarp šalių buvo sutartas maždaug 4-5 mėnesių mokėjimo atidėjimo terminas. Taigi per tokį laikotarpį, anot teismo, vien iš gaunamos pensijos atsakovas negalėtų sukaupti reikiamos sumos. Atsakovas pateikė teismui 2023 m. liepos 14 d. notarės patvirtintą piniginių lėšų dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovas su sutuoktine padovanojo savo vaikaitei G. Ž. 19 958 Eur sumą. Teismas vertino, kad vadovaujantis sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija, atsakovui priklausė 9 979 Eur anūkei padovanotų lėšų dalis. Jeigu atsakovo pinigai būtų sudegę gaisro metu, tai vien iš gaunamos pensijos atsakovas tokios pinigų sumos negalėtų sukaupti, kadangi skaičiuojant laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 1 d. (artimiausias mėnuo po gaisro) iki 2023 m. birželio 1 d. (dovanotų lėšų pervedimo) nė kiek neleidžiant pensijos, atsakovas galėtų sukaupti tik 9 826,98 Eur, kas yra mažiau nei buvo padovanota anūkei. Dėl to teismas pripažino, kad jeigu atsakovas, praėjus sąlyginai neilgam laiko tarpui po gaisro, turėjo didelę pinigų sumą, vėliau padovanotą anūkei, tai yra labiau tikėtina, kad automobilio pirkimo-pardavimo metu atsakovas galėjo turėti ir reikiamą 3 800 Eur pinigų sumą bei iš karto atsiskaityti su pardavėju.

10.       Sprendime akcentuojama, kad nagrinėjamoje byloje pirkimo-pardavimo santykiai susiklostė tarp juridinio ir fizinio asmens. Pažymėjo, kad juridiniai asmenys, tiekdami prekes ar paslaugas privalo vadovautis jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Teismas nurodė, kad ieškovė pateikė bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB „Proximum nexum“ duomenis apie įmonės skolininkus, kuriuose nurodyta, kad S. D. pagal dokumentą SF887 skolingas UAB „City Car“ 3 800 Eur, tačiau atsakovui išrašytos sąskaitos-faktūros ieškovė nepateikė ir neįrodė, kad apskritai buvo ją išrašiusi daikto perdavimo metu, kaip reikalaujama pagal PVM įstatymo nuostatas.

11.       Teismo nuomone, ieškovei, kaip verslininkei keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, nepaisant to, kad ieškovės vadovą A. M. ir atsakovo anūkės draugą M. Č. siejo draugystės bei verslo santykiai, o sandoris buvo sudaromas pasitikėjimo pagrindu. Šis faktas neatleidžia įmonės nuo pareigos tinkamai įforminti visus reikiamus dokumentus. Spręsdamas dėl galimo susitarimo atidėti apmokėjimą už automobilį, teismas vertino ir ieškovės atstovo A. M. bei jo draugo M. Č. susirašinėjimą: M. Č. 2021 m. kovo 27 d. pranešė A. M. apie atsakovo namų valdoje įvykusį gaisrą. Matyti, kad ieškojo naujo automobilio, teiravosi A. M. apie įvairius galimus variantus, o A. M. pasiūlė jam pirkti savo automobilį. Susirašinėjime nėra kalbos apie tai, kad atsakovas neturi pinigų naujam automobiliui ir reikėtų mokėjimą jam atidėti. A. M. ir M. Č. susirašinėjimas tęsėsi tų pačių metų birželio ir rugpjūčio mėnesiais, tačiau nebuvo nė karto pasiteirauta, ar atsakovas jau yra sukaupęs pinigų ir kada galės atsiskaityti už įsigytą automobilį. Teismas nurodė, kad įrodymų, patvirtinančių, jog šalys susitarė atidėti mokėjimą už perkamą automobilį, byloje nėra. Teismas sprendė, kad atsakovas įrodė, kad galėjo sumokėti visą daikto pardavimo kainą iš karto ir pagal susiklosčiusias aplinkybes dėl namų valdoje įvykusio gaisro atidėti mokėjimą jam nebuvo reikalinga, todėl ieškinį nusprendė atmesti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Ieškovė (apeliantė) UAB „City Car“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:

12.1.                      Teismas neištyrė ir neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, todėl padarė neteisingas išvadas. Teigia, kad teismas neteisingai paskirstė bylos šalims įrodinėjimo pareigas, t. y. ieškovė turėjo įrodyti, kad šalys tarėsi dėl vėlesnio atsiskaitymo, o atsakovas – turėjo galimybę sumokėti automobilio kainą iš karto ir tam nereikėjo atidėjimo. Anot apeliantės, šiuo atveju ieškovė turėjo įrodyti, kad atsakovas už parduotą automobilį neatsiskaitė nei automobilio perdavimo metu, nei su liudytoju M. Č. sutartu vėlesniu terminu, o atsakovas turėjo įrodyti, kad tinkamai įvykdė savo atsiskaitymo prievolę pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Vien tik galimybė sumokėti automobilio kainą nėra atsiskaitymo pareigos įvykdymo įrodymas.

12.2.                      Nesutinka su teismo motyvais dėl ieškovės, kaip verslininkės, pareigos pateikti PVM sąskaitą atsakovui ir to nepadarius, ieškovė neįrodė, kad tokia sąskaita buvo pateikta. Apeliantė paaiškina, kad teismo buvo įpareigota pateikti bendrovės 2021 m. balansą, tačiau buhalterinę apskaitą tvarkanti bendrovė patarė pateikti pažymą su konkrečiais įmonės sąskaitos duomenimis, iš kurių matyti, kad ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartis buvo įtraukta į buhalterinę apskaitą su 3 800 Eur skola ir būtent pagal dokumentą Nr. 887. Teismas neatkreipė dėmesio, kad būtent šis dokumentas ir yra įstatymo reikalaujama PVM sąskaita-faktūra. Šią sąskaitą atsakovas yra pasirašęs, tuo patvirtindamas, kad ją yra gavęs.

12.3.                      Teismas, vertindamas įrodymus, sureikšmino atsakovo pateiktą piniginių lėšų dovanojimo sutartį. Ši sutartis gali įrodyti atsakovo ir jo sutuoktinės finansines galimybes, tačiau tokias galimybes įrodo 2023 m. laikotarpiu, o ne automobilio įsigijimo laikotarpiu. Kita vertus, aptariamas įrodymas visiškai nepagrindžia atsiskaitymo už automobilį.

12.4.                      Teismas visiškai nevertino M. Č. parodymų, kurie yra prieštaringi atsakovo paaiškinimams dėl atsiskaitymo aplinkybių: atsakovas paaiškino, kad jis sėdėjo automobilio priekyje, keleivio pusėje ir prie atidarytų automobilio durelių buvo priėjęs ieškovės vadovas bei ten įvyko dokumentų ir pinigų perdavimas, o liudytojas M. Č. parodė, kad stovėjo prie atidarytų automobilio vairuotojo pusės durelių. Atsakovas nurodė, kad atsiskaitymo metu automobilyje buvo ieškovės direktorius ir atsakovas, tuo tarpu liudytojas parodė, kad matė atsiskaitymo momentą. Atsakovas nurodė, kad iš namų pasiėmė 3 800 Eur sumą, kurią jam davė ir atskaičiavo sutuoktinė, tuo tarpu liudytojas parodė, kad atsakovas atsivežė 3 600 Eur sumą. Anot apeliantės dėl nurodytų prieštaravimų bei nesant kitų atsakovo paaiškinimus pagrindžiančių įrodymų, ieškinys turėjo būti tenkinamas.

12.5.                      Teismas neįvertino E. M. parodymų, kuri parodė, jog dalyvavo perduodant atsakovui automobilį ir nematė pinigų perdavimo, kasos pajamų orderis nebuvo sudarytas, nes pinigai nebuvo mokami bei girdėjo, kaip M. Č. sakė, jog su apmokėjimu reikės palaukti. Be to, liudytojas V. O. parodė, kad ieškovės direktorius buvo nuvykęs atsiimti ginčo automobilio. Tai, anot apeliantės, pagrindžia, jog atsakovas neatsiskaitė už automobilį.

13.       Atsakovas S. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad:

13.1.                      Ieškovė neteisingai interpretuoja įrodymų naštos paskirstymą. Teigia, kad buhalterinės įmonės pažymoje nurodyta, jog skola atsirado iš 2021 m. balandžio 9 d. sutarties, delspinigiai paskaičiuoti būtent pagal tą sutartį, tačiau nors ir buvo prašyta tiek iš atsakovo, tiek užsiminta ir iš teismo pusės, ieškovė ne tik nepateikė duomenų, kada realiai atsirado skola (t. y. koks visgi buvo susitarimas, jei toks buvo, kokiam terminui jis buvo sudarytas), bet ieškovės direktorius aiškiai nurodė teismo posėdžio metu, kad sąskaitos jis neišrašė, nes išrašė sutartį, kurioje yra visi reikalingi duomenys apmokėjimui, o dėl neteikiamo įmonės balanso paaiškino, kad teismas be buhalterinio išsilavinimo nesupras, kuri konkrečiai skola yra už ginčo automobilį. Akcentuoja, kad ieškovė (jos vadovas) savo reikalavimo tinkamais, leistinais ir teisėtais įrodymais nepagrindė, reikiamų įrodymų neteikė net ir prašoma (tiek balanso, tiek kitų dokumentų, kuriuos įsipareigojo pateikti iki 2023 m. liepos 18 d. posėdžio), kol galiausiai suklastojo ir teismui pateikė sąskaitą faktūrą, kurios iki tol pats teigė apskritai neišrašęs ir dar negana to, faktūroje suklastodamas atsakovo parašą, dėl ko turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir taikyta baudžiamoji atsakomybė.

13.2.                      Net jei ir ieškovės pateikta sąskaita ir būtų buvusi išrašyta laiku ir net pasirašyta atsakovo, didelės reikšmės šioje byloje ji neturėtų. Tarp šalių niekada nebuvo ginčo dėl to, kad šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kad ieškovė perdavė automobilį. Ieškovė bandė įrodyti, kad atsakovas su juo neatsiskaitė ir tai grindė tuo, kad pavedimas padarytas nebuvo, o kasos pajamų orderio atsakovas neturi. Sąskaitos faktūros neišrašymo faktas gali būti tik vienu iš daugelio kitų įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė nesielgė taip, kaip reikalauja įstatymai, nors šiuo verslu užsiima seniai ir per tiek metų tikrai galima buvo išmokti tinkamai bei laiku išrašyti ir pateikti reikiamus dokumentus, juos atspindėti buhalterijoje. Anot atsakovo, labiau tikėtina, kad jis taip pat, kaip neišrašė sąskaitos faktūros, taip neišrašė ir kasos pajamų orderio, pasinaudodamas silpnesniosios šalies mažesniu išmanymu ir pasitikėjimu juo.

13.3.                      Ieškovės pateikta sąskaita niekaip negalėtų būti prijungta prie bylos tuomet, kai byla nagrinėjama apeliacine tvarka jau antrą kartą, nes tai ne tik prieštarauja įstatymų reikalavimams dėl įrodymų pateikimo tvarkos ir laiko, bet ir visapusiškai pažeistų proceso koncentruotumo principą. Teigia, kad sąskaitos faktūros suklastojimą liudija tai, kad įmonės veikloje naudotas automobilis negalėjo būti parduotas pagal maržos schemą, neišskiriant PVM, kuri nurodyta sąskaitoje, sąskaitos suma skaičiais ir žodžiais nesutampa, sąskaitoje nurodytas atsiskaitymo terminas – dvi savaitės – apskritai neatitinka jokio kito byloje esančio įrodymo ir nė karto iki šiol nebuvo paminėtas (sutartyje nurodyta, kad atsiskaityta turi būti per tris dienas, ieškovė teigė, kad atsakovas jam sumokėti turėjo iki vasaros pabaigos, atsakovas ir liudytojas M. Č. nurodė, kad atsiskaityta buvo iškart). Pabrėžia, kad atsakovo, kuris nesupranta, nekalba ir nerašo lietuviškai, pasirašymas savo vardo ir pavardės lotyniškais rašmenimis yra abejotinas bei ant dokumento neaiškios kilmės parašas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismui anksčiau ir visai kitu tikslu buvo pateikta atsakovo dovanojimo sutartis, kurioje aiškiai matyti, jog atsakovas savo vardą ir pavardę rašo kirilica, o rašmenys, pats raštas (braižas) bei parašas sąskaitoje faktūroje žymiai skiriasi nuo esančių kituose bylos dokumentuose. Šiame kontekste atsakovas prašo teismo išreikalauti iš sąskaitos faktūros Nr. 887 originalą ir perduoti šį dokumentą kompetentingoms institucijoms spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

13.4.                      Ieškovės reikalavimas nuo pat pradžių grindžiamas skirtingomis aplinkybėmis, dėstomos skirtingos įvykio versijos: ieškinyje teigiama, kad 2021 m. balandžio 9 d. buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo grynais arba pavedimu per 3 dienas sumokėti automobilio kainą, jos nesumokėjo, todėl pagal sutartį skaičiuojami 0,02 proc. delspinigiai praėjus nustatytam trijų dienų apmokėjimo terminui. Atsakovui pateikus atsiliepimą, teismo posėdyje atsiranda nauja ieškovės versija, kad šalys tarėsi dėl vėlesnio apmokėjimo dėl įvykusio gaisro, apie kurį informavo liudytojas M. Č. ir dėl kurio sudegė pinigai, todėl nebuvo galimybės apmokėti, prašė palaukti. Kodėl tokiu atveju delspinigius skaičiavo praėjus 3 dienoms po sutarties pasirašymo, ieškovė nurodė, kad taip numatyta sutartyje, skaičiavo ne ieškovė pati; į klausimą, kodėl sutartyje nenurodytas atidėjimo terminas, nurodė, kad pasitikėjo senu draugu, sutartis buvo pasirašyta standartinė šabloninė, o atvejis realiai buvo išskirtinis.

Teisėjų kolegija

      k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

15.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

16.       Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo teisėtumo ieškovės apeliaciniame skunde ir atsakovo atsiliepime išdėstytų argumentų kontekste.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

17.       Ieškovė UAB „City Car“ apeliaciniame skunde prašo teismo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau tokio savo prašymo jokiais argumentais iš esmės nepagrindė.

18.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad toks nagrinėjimas būtinas.

19.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014). Dėl to šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022).

20.       Apeliantė nepateikė jokių argumentų, sąlygojančių žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme būtinumą, būtinybės nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka šiuo atveju nenustatė ir teisėjų kolegija, nes byloje esančių duomenų pakanka tam, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, todėl prašymas dėl žodinio proceso organizavimo atmestinas.

Dėl naujų įrodymų

21.       Ieškovė UAB „City Car“ kartu su apeliaciniu skundu teikia ir prašo apeliacinės instancijos teismo prijungti prie nagrinėjamos bylos naujus įrodymus – 2021 m. balandžio 9 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 887. Anot apeliantės, ši sąskaita patvirtina, jog 2021 m. balandžio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo įtraukta į ieškovės, kaip bendrovės, buhalterinę apskaitą. Savo ruožtu atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prieštarauja naujų įrodymų prijungimui, teigia, kad sąskaita yra suklastota, be to, ieškovės vadovas teismo posėdyje nurodė, jog tokios sąskaitos nebuvo išrašęs. Anot atsakovo, apeliantės pateikta sąskaita neturėtų būti prijungta prie bylos tuomet, kai byla nagrinėjama apeliacine tvarka jau antrą kartą, nes prieštarauja įstatymų reikalavimams dėl įrodymų pateikimo tvarkos ir laiko ir pažeistų proceso koncentruotumo principą. Atsakovas išsako kritiką teikiamam įrodymui:  įmonės veikloje naudotas automobilis negalėjo būti parduotas pagal maržos schemą, neišskiriant PVM, kuri nurodyta sąskaitoje, sąskaitos suma skaičiais ir žodžiais nesutampa, sąskaitoje nurodytas atsiskaitymo terminas – dvi savaitės – apskritai neatitinka jokio kito byloje esančio įrodymo ir nė karto iki šiol nebuvo paminėtas, be to, sąskaitą atsakovas pasirašė lotyniškais rašmenimis, nors nesupranta lietuvių kalbos ir rašo kirilica.

22.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

23.       Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019).

24.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, nors pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama ir su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, ši praktika neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-3-823/2020).

25.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, atsisako priimti apeliantės teikiamą 2021 m. balandžio 9 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 887. Pirma, ši sąskaita, atsižvelgiant į jos parengimo, surašymo laiką (2021 m. balandžio 9 d.), galėjo būti pateikta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir apeliantė iš esmės nepaaiškino, dėl kokių priežasčių delsė pateikti šią sąskaitą tiek bylą nagrinėjusiam pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. Antra, pateikta sąskaita iš esmės prieštarauja paties ieškovės UAB „City Car“ vadovo žodiniams paaiškinimams: viena vertus, ieškovės vadovas 2023 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje nurodė, kad ginčo atveju neišrašė sąskaitos, nes šalys pasirašė sutartį, kurioje yra visi reikalingi apmokėjimui rekvizitai, antra vertus, pateikiamoje PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 887 nurodomas apmokėjimo terminas – dvi savaitės, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovės vadovas ne kartą nurodė, jog šalys tarėsi, kad pinigai už automobilį bus sumokami iki 2021 m. vasaros pabaigos. Trečia, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį atsakovas, pateiktos sąskaitos turinys kelia abejonių – sąskaitoje nurodoma mokėtina suma skaičiais – 3 800 Eur, suma žodžiais – vienuolika tūkstančių eurų, be to, sąskaitoje nurodyta, jog laiku nepamokėjus bus skaičiuojami 0,4 procento delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną, nors sutartyje šalys susitarė dėl 0,02 procento delspinigių taikymo. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad išrašytos (ir apmokėtos) PVM sąskaitos faktūros savaime nepatvirtina sandorio realaus vykdymo – PVM sąskaitos faktūros teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio 2 dalis), tai yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, o realių sutartinių santykių buvimo, sandorio vykdymo faktas įrodinėjamas kitomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015). 

26.       Pažymėtina, kad vien tik byloje dalyvaujančiam asmeniui nepalankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimas pats savaime negali pagrįsti naujų įrodymų pateikimo būtinybės apeliacinės instancijos teisme, o šiuo atveju apeliantė sąskaitą-faktūrą teikia kartu su apeliaciniu skundu, po to, kai pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, jog ieškovė nepateikė atsakovui išrašytos PVM sąskaitos-faktūros ir neįrodė, kad apskritai buvo ją išrašiusi automobilio perdavimo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į anksčiau nurodytus motyvus, susijusius su apeliantės prašomo prijungti įrodymo ydingumu, taip pat įvertinus nesavalaikį įrodymo pateikimą ir nepagrindus pavėluoto įrodymo pateikimo priežasčių, ieškovės UAB „City Car“ teikiamą sąskaitą-faktūrą atsisakytina priimti.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

27.       Byloje nustatyta, kad 2021 m. balandžio 10 d. (rašytinės sutarties sudarymo data – 2021 m. balandžio 9 d.) tarp ieškovės UAB „City Car“ (pardavėjos) ir atsakovo S. D. (pirkėjo) buvo sudaryta automobilio BMW 530D, kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis. Sutarties 2 punkte numatyta, kad automobilio kaina – 3 800 Eur. Sutarties 3.1. punkte šalys numatė atsiskaitymo tvarką: kaina sumokama grynais į kasą, arba pavedimu 3 dienų laikotarpyje po sutarties pasirašymo. Jeigu pirkėjas sutartyje nustatytu laiku nesumoka, priskaičiuojami 0,02 procento dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną (Sutarties 5 punktas).

28.       Bylos medžiaga patvirtina, kad automobilis, iki tol priklausęs ieškovei, VĮ „Regitra“ išregistruotas 2021 m. birželio 11 d.; iš 2021 m. birželio 11 d. transporto priemonės laikinosios registracijos liudijimo matyti, kad automobilis atsakovo vardu buvo laikinai įregistruotas Lietuvoje iki 2021 m. liepos 11 d.

29.       Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl faktinio atsiskaitymo už automobilį, ieškovei įrodinėjant, kad atsakovas iki šiol nesumokėjo automobilio kainos, kadangi šalys susitarė, jog faktinis atsiskaitymas įvyks vėliau (kaip posėdžių metu nurodė ieškovės vadovas – 2021 m. vasaros pabaigoje), o atsakovui įrodinėjant, kad atsiskaitymas už automobilį įvyko sutarties sudarymo dieną (2021 m. balandžio 10 d.) grynaisiais pinigais.

30.       Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, jog ieškovė nepateikė atsakovui išrašytos PVM sąskaitos-faktūros ir neįrodė, kad buvo ją išrašiusi daikto perdavimo metu, teismas taip pat sprendė, jog atsakovas įrodė, kad galėjo sumokėti visą daikto pardavimo kainą iš karto sutarties sudarymo dieną. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, motyvuodama netinkamu įrodinėjimo naštos paskirstymu, bei prašo priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti. 

Dėl apeliacinio skundo argumentų

31.       Pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305–6.431 straipsniuose, o šiomis normomis nesureguliuotiems klausimams taikomos bendrosios sutarčių teisės (CK 6.154–6.228 straipsniai) bei prievolių teisės (CK 6.1–6.153 straipsniai) normos. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. daikto (prekės) perdavimo, ir ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnis).

32.       Pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalė, nes abi sutarties šalys (pardavėjas ir pirkėjas) turi priešpriešines teises ir pareigas, t. y. abi šalys yra ir kreditoriai, ir skolininkai. Pardavėjas turi pareigą perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį pirkėjui, o pirkėjas turi priešpriešines pareigas – priimti daiktą ir sumokėti už jį kainą; pirkėjas turi teisę reikalauti perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį, o pardavėjas turi teisę reikalauti sumokėti kainą ir priimti parduodamą daiktą. Daikto perdavimas pirkėjui jau yra sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties vykdymas.

33.       Atlygintinumas yra vienas pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikuojančių požymių, todėl svarbu, kad šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, išreikštų valią dėl atitinkamos prekės pirkimo ir pardavimo, t. y. susitartų dėl pardavėjo pareigos perduoti prekę bei pirkėjo įsipareigojimo atlyginti už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakoma, kad skolininkas (pirkėjas), siekdamas įrodyti savo piniginės prievolės pagal pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymo faktą, gali remtis ne tik pardavėjo išduotu pakvitavimu (CK 6.65 straipsnis), bet ir visomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011). Tinkamai įforminti prievolės įvykdymo faktą pirmiausia turėtų būti suinteresuotas skolininkas, nes turėdamas tokius įrodymus jis galės įrodyti prievolės pasibaigimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021).

34.       Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylos šalims įrodinėjimo pareigas, nes, anot teismo, ieškovė turėjo įrodyti, kad šalys tarėsi dėl vėlesnio atsiskaitymo, o atsakovas – turėjo galimybę sumokėti automobilio kainą iš karto ir tam nereikėjo atidėjimo. Anot apeliantės, šiuo atveju ieškovė turėjo įrodyti, kad atsakovas už parduotą automobilį neatsiskaitė nei automobilio perdavimo metu, nei su liudytoju M. Č. sutartu vėlesniu terminu, o atsakovas turėjo įrodyti, kad tinkamai įvykdė atsiskaitymo prievolę pagal pirkimo-pardavimo sutartį.

35.       Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021 pateiktais išaiškinimais, kur nurodyta, jog ginčuose, kylančiuose dėl pirkimo-pardavimo sutartyje numatytos kainos (ne)sumokėjimo, ieškovas turėjo įrodyti, kad perdavė daiktą, o atsakovas – jog sumokėjo už daiktą sutartyje nustatytą pinigų sumą. 

36.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuo nurodytos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės nenukrypo nei bylos nagrinėjimo iš esmės žodiniuose teismo posėdžiuose metu, nei vertindamas šalių įrodymus priimtame procesiniame sprendime. Vien tai, kad teismas, spręsdamas apie atsakovo atsiskaitymą, vertino pastarojo finansinę, turtinę padėtį, gebėjimą atsiskaityti, nesudaro pagrindo pripažinti, jog tarp ginčo šalių buvo netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta. Teisėjų kolegija pastebi, jog pats atsiskaitymo (o kartu ir neatsiskaitymo, kiek tai susiję su ieškovės pozicija) faktas buvo įrodinėjimas šalių paaiškinimais, šioms žodžiu nupasakojant, kas vyko sutarties pasirašymo dieną Gariūnų turgaus aikštelėje. Taigi šiuo atveju nesant jokių papildomų įrodymų, pagrindžiančių tai, jog atsakovas galėjo atsiskaityti (ir atitinkamai – neatsiskaityti), pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai analizavo aplinkybes, ar atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu apskritai galėjo turėti tokią grynųjų pinigų sumą.

37.       Šiame kontekste ieškovė apeliaciniame skunde taip pat teigė, jog pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino atsakovo pateiktą piniginių lėšų dovanojimo sutartį, nes ji gali įrodyti atsakovo ir jo sutuoktinės finansines galimybes, tačiau tokias galimybes įrodo 2023 m. laikotarpiu, o ne automobilio įsigijimo laikotarpiu. 

38.       Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėti galima tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad jie atitiktų leistinumo ir sąsajumo reikalavimus.

39.       Teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti su anksčiau nurodyta apeliantės argumentacija, kadangi 2023 m. liepos 14 d. notarinė piniginių lėšų dovanojimo sutartis, kaip netiesioginis įrodymas, kurios pagrindu atsakovas kartu su sutuoktine padovanojo vaikaitei 19 958 Eur sumą, buvo pirmosios instancijos teismo kompleksiškai įvertintas kartu su kitais netiesioginiais įrodymais – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, pagal kuriuos 2021 m. atsakovo senatvės pensija sudarė 340,23 Eur per mėnesį, 2022 m. – 373,82 Eur, o 2023 m. – 436,55 Eur. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas pripažino, jog atsakovas objektyviai per 4-5 mėnesius negalėtų sukaupti ginčo automobilio kainos (tą galėtų padaryti per maždaug 11 mėnesių visiškai neišleisdamas gaunamos senatvės pensijos). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo pagrindu išvados visiškai pagrindžia, jog labiau tikėtina, kad atsakovas turėjo tam tikrų santaupų, kurias galėjo išleisti tiek atsiskaitymui už ginčo automobilį, tiek padovanoti vaikaitei 2023 m., kadangi vien iš gaunamų socialinių išmokų tokio dydžio sumų atsakovas objektyviai negalėjo sukaupti.

40.       Apeliantė taip pat laikosi pozicijos, kad teismas neįvertino liudytojo M. Č. parodymų, kurie yra prieštaringi atsakovo paaiškinimams dėl atsiskaitymo aplinkybių: atsakovas paaiškino, kad jis sėdėjo automobilio priekyje, keleivio pusėje ir prie atidarytų automobilio durelių buvo priėjęs ieškovės vadovas bei ten įvyko dokumentų ir pinigų perdavimas, o liudytojas M. Č. parodė, kad stovėjo prie atidarytų automobilio vairuotojo pusės durelių, taip pat šie asmenys nurodė, kad automobilio pardavimo dieną atsakovas turėjo skirtingas sumas grynųjų pinigų (atsakovas nurodė, kad 3 800 Eur sumą, liudytojas parodė, kad atsakovas turėjo 3 600 Eur sumą). Šie prieštaravimai, anot apeliantės, sudaro pagrindą tenkinti ieškinį.

41.       Teismų praktikoje pripažįstama, jog tai, kad teismas sprendime atskirai nepasisakė dėl kiekvieno į bylą pateikto įrodymo, nereiškia teismo sprendimo nepagrįstumo. Teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo ar šalių argumento, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tik tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012).

42.       Nagrinėjamu atveju vien ta faktinė aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl liudytojo M. Č. parodymų, nereiškia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas apskritai nevertino šių parodymų ir nesivadovavo jais. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pastarojo liudytojo parodymais, duotais tiek pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek Vilniaus apygardos teismui 2022 m. lapkričio 24 d. grąžinus bylą nagrinėti pakartotinai pirmosios instancijos teismui, pastebi, jog šio liudytojo parodymai, viena vertus, nėra nuoseklūs, antra vertus, yra glaudžiai susiję su ieškovo vadovą ir patį liudytoją siejusiais tarpusavio santykiais ir konfliktais. Pabrėžtina, kad aptariami ieškovės vadovo ir liudytojo santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, pažymėtina, jog apeliantė, kritikuodama pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kiek tai susiję su liudytojo M. Č. parodymais, iš esmės siekia, kad vien tik tai tam tikrų prieštaravimų, egzistuojančių tarp liudytojo parodymų ir atsakovo paaiškinimų, pagrindu, būtų padarytos priešingos, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvados, sąlygojančios apeliantės reikalavimų patenkinimą. Teisėjų kolegijos nuomone, nuo ginčo sutarties (2021 m. balandžio 9, 10 d.) sudarymo yra praėjęs reikšmingas laiko tarpas, todėl ši aplinkybė, o taip pat ir atsakovo, kaip garbingo amžiaus sulaukusio asmens, gebėjimai detaliai prisiminti ginčo situaciją, galėjo sąlygoti atsakovo ir liudytojo paaiškinimų nesutapimą, tačiau vien tik šis nesutapimas negalėjo turėti ir, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvų, neturėjo esminės teisinės reikšmės sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą.

43.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojos E. M. parodymų, kuri parodė, jog dalyvavo perduodant atsakovui automobilį ir nematė pinigų perdavimo, kasos pajamų orderis nebuvo sudarytas, nes pinigai nebuvo mokami bei girdėjo, kaip M. Č. sakė, jog su apmokėjimu reikės palaukti. Be to, apeliantės teigimu, liudytojas V. O. parodė, kad ieškovės direktorius buvo nuvykęs atsiimti ginčo automobilio. Tai, anot apeliantės, pagrindžia, jog atsakovas neatsiskaitė už automobilį.

44.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, todėl aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Ši išvada turi būti daroma pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir turi būti motyvuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013).

45.       Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

46.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, taip pat įvertinusi tai, kad byloje apklaustų liudytojų (E. M., V. O., M. Č.), o taip pat ieškovės vadovo ir atsakovo žodiniai paaiškinimai, jų nurodytos aplinkybės nesutampa tarpusavyje, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai akcentavo kitus byloje esančius rašytinius įrodymus (pavyzdžiui, ieškovės vadovo ir liudytojo M. Č. susirašinėjimą, rašytinius įrodymus apie atsakovo finansinę padėtį ir kitus), kadangi, kaip nurodoma teismų praktikoje, rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

47.       Apeliantė nesutinka su skundžiamo sprendimo motyvais dėl ieškovės, kaip verslininkės, pareigos pateikti PVM sąskaitą atsakovui ir to nepadarius, ieškovė neįrodė, kad tokia sąskaita buvo pateikta. Apeliantė paaiškina, kad teismo buvo įpareigota pateikti bendrovės 2021 m. balansą, tačiau buhalterinę apskaitą tvarkanti bendrovė patarė pateikti pažymą su konkrečiais įmonės sąskaitos duomenimis, iš kurių matyti, kad ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartis buvo įtraukta į buhalterinę apskaitą su 3 800 Eur skola ir būtent pagal dokumentą Nr. 887. Teismas neatkreipė dėmesio, kad būtent šis dokumentas ir yra įstatymo reikalaujama PVM sąskaita-faktūra. Šią sąskaitą atsakovas yra pasirašęs, tuo patvirtindamas, kad ją yra gavęs.

48.       Pažymėtina, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), reiškiantis, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas, pagal kurį šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Šiuo atveju ieškovė, kuri, be kita ko, buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, turėjo galimybę savo nuožiūra teikti į bylą įrodymus, jos manymu, pagrindžiančius jos materialiųjų reikalavimų pagrindą sudarančias aplinkybes. Tuo tarpu dėl nesavalaikio PVM sąskaitos faktūros Nr. 887 punkto pateikimo į bylą teisėjų kolegija jau yra pasisakiusi (žr. šios nutarties 25-30 punktus).

49.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ginčo klausimais, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio panaikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

50.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo išreikalauti iš ieškovės sąskaitos faktūros Nr. 887 originalą ir perduoti šį dokumentą kompetentingoms institucijoms spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

51.       CPK 299 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, jog asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus. Jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui (CPK 300 straipsnio 1 dalis). Taigi teismas turi pareigą kreiptis į atitinkamas institucijas ar prokurorą tik tuo atveju, jeigu nagrinėdamas bylą sužino apie nusikalstamos veikos požymius atitinkančius veiksmus, bet ne tada, kada tokią nuomonę išreiškia proceso šalys (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-368-467/2022; 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-853-933/2022).

52.       Teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovo nurodomos sąskaitos-faktūros įrodomąją vertę teismas įvertino pagal CPK 314 nustatytas įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme taisykles ir šiuo įrodymu nesivadovavo priimdamas procesinį sprendimą, todėl šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo remiantis CPK 300 straipsniu pranešti prokurorui apie galimai padarytą nusikaltimą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

53.       Į pagrindinius ir esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės reikšmės šiame apeliaciniame procese keliamiems klausimams ir jų išsprendimui. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

54.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, taip pat tinkamai taikė ginčui aktualias materialines ir proceso teisės normas, tuo tarpu ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kitokiam ginčo situacijos teisiniam vertinimui, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu, o ieškovės apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

55.       CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovas turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

56.       Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas pateikė įrodymus, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, išlaidas įrodinėja teisinių paslaugų sąskaitomis ir mokėjimo pavedimais.

57.       Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

58.       Rekomendacijų 8.11. punkte numatyta, kad rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1,3. Atsiliepimas į apeliacinį skundą surašytas 2023 m. rugsėjo mėn., mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių) 2023 m. I ketvirtį buvo 1 959,9 Eur, taigi maksimali už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina suma yra 2 547,87 Eur, todėl atsakovo patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytos sumos, yra pagrįstos, todėl priteistinos iš ieškovės atsakovo naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r ė :

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „City Car“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „City Car“ (juridinio asmens kodas 300909578) atsakovui S. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

                 Teisėjai                                                                                    Ramunė Mikonienė

   Asta Jakutytė-Sungailienė

   Linas Zinkevičius