Pranešėjas K.Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-23-245/2009
Teisėjas V.Dapkevičienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.
(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasaris 4 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Dargužio, teisėjų Romo Aikevičiaus, Reginos Cemnolonskienės, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Danai Rutkauskaitei, nukentėjusiajai R. J., nukentėjusiosios atstovui Antanui Pliaugai, išteisintajam R. J., gynėjui advokatui Rasai kalkauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2008-10-29 nuosprendžio, kuriuo R. J. pagal LR BK 140 str. 1 d. išteisintas nepadarius veikos turinčios nusikaltimo požymių.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
R. J. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. tuo, kad jis 2005 m. liepos 28 d. 19 val. bute, esančiame Lauko g. 5-40, Alytaus m., koja apautu batu įspyrė R. J. į pilvą, dėl ko nukentėjusiajai R. J. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Nukentėjusioji apeliaciniu skundu prašė išteisintąjį R. J. pripažinti kaltu ir nubausti. Nurodo, kad teisėja jos ir išteisintojo, liudytojų K. J., A. J., R. R. parodymus duotus teismo posėdžiuose suklastojo. Taip pat suklastoti išteisintojo parodymai duoti taikinamojo posėdžio metu. Teisėja klastodama parodymus ir neatsižvelgdama į dokumentus, patvirtinančius R. J. kaltę, bandė sumenkinti visų akivaizdoje jos asmenybę. Teisėja padėjo vilkinti teismą ir išteisintajam išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Pirmuose posėdžiuose išteisintasis R. J. teigė, kad jis nusikaltimo dieną iš vis nebuvo atėjęs į R. J. namus lankyti vaikų ir jam advokatas nereikalingas, nes jis nekaltas. Tokie parodymai neįtraukti nei į taikinamojo posėdžio protokolą, kuris buvo 2008-01-28, nei vėlesniuose protokoluose. 2008-01-28 taikinamojo posėdžio protokole, 22 puslapyje, iš nežinia kur parašyta, kad išteisintasis buvo atėjęs į nukentėjusios namus, tačiau slenksčio nebuvo peržengęs, o nukentėjusioji jį aprėkė ir neįsileido.
Išteisintasis sukūrė istoriją bandydamas suklaidinti teismą, neva jis įvykio dieną atvyko aplankyti vaikų, dukters Kamilės gimtadienio proga atvežė kompiuterį. Aiškina, kad nuosprendyje nurodyti išteisintojo parodymai neatitinka 2008-08-22 teismo posėdyje duotų parodymų. 2008-08-22 teismo posėdžio protokole, 106 puslapyje, suklastoti parodymai, kad nukentėjusioji R. J. sudavė vieną smūgį į ranką ir daug visokių sugalvotų kaltinančių parodymų. Jos duotose parodymuose 2008-08-22 teismo posėdžio protokole, 108 puslapyje, klaidingai parašyta, kad jai teismo sprendimai negalioja. Liudytojų K. J. ir A. J. parodymai suklastoti. Teisėja bandė suklaidinti šiuos liudytojus ir uždavė kompromituojantį klausimą – „jei liudysi prieš savo tėveli, tai gali vėliau blogai atsiliepti tavo ir tavo tėvelio santykiams“. Liudytojai nepasimetė ir sakė, tikrai liudys prieš tėvą. Tokie paliūdinimai buvo 2008-08-22,\ teisiamojo posėdžio protokole, 108 ir 109 puslapiuose, tačiau jų dabar nėra šiuose protokolo puslapiuose.
Liudytojas R. R. 2008-08-22 teismo posėdyje, atsakydamas į jos klausimą, parodė, kad matė ją laikant rankose lazdą, apie 30 cm. ilgio. Tačiau šių parodymų nebėra. Taip pat pakeisti šio liudytojo parodymai, kad moterys nesėdėjo mašinoje, kaip pasakojo šio teismo posėdyje, o buvo jo namuose.
Teisėja neteisingai vertino byloje surinktus ir teismo posėdyje patikrintus įrodymus, todėl padarė neteisingą išvadą priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Neteisingai teigiama, kad liudininkų parodymai yra tik prielaidos, kurios nepatvirtina išteisintojo kaltės.
Dėl konflikto laiko aiškina, kad pareiškime policijai, sveikatos knygelėje, specialisto išvadoje nurodyta įvykio valanda – 19 val. Įvykio laiką, 19 valandą, patvirtina jos vaikai ir ji pati. Liudytojų R. R., J. R. ir J. T. nurodyta įvykio 10 valanda yra slėpimas to fakto, kad išteisintasis R. J., būdamas vaikų tėvas, juos lankydavo ne nustatytu laiku, tai yra 10 val., o kada tik panorėdavo. Nurodo, kad Kauno apygardos teismas išteisintajam pagerino matymosi sąlygas su vaikais dėl vaikų teisių klaidingų išvadų ir klaidingos R. J. charakteristikos, kuri šiuo metu yra parašyta teisinga ir yra šioje baudžiamojoje byloje. Alytaus rajono vaikų teises nukreipė R. J. motina, kuri yra buvusi mokytoja.
Ji neleido išteisintajam (tėvui) matytis su vaikais, nes vyksta baudžiamoji byla, dėl išteisintojo (tėvo) smurtavimo prieš buvusią žmoną, prie vaikų. Išteisintasis dėl vaikų lankymo skleidė melagingą informaciją, vaikai ir ji bijo tėvo (išteisintojo) dėl jo nusikalstamos veikos. Teisme apklausus vaikus, jie atsisakė bendrauti su tėvu. Vykstant šiai bylai turi būti uždrausta išteisintajam matytis su vaikais. Ji neturi pagrindo melagingai kaltinti. Ruošiasi kreiptis į teismą dėl vaikų tėvo (išteisintojo) tėvystės teisių apribojimo. Taip pat rašytas skundas vaiko teisių kontrolierei. Visa tai parodo, kad išteisintasis ne pirmą kartą smurtauja prieš vaikus ir įrodo jo kaltę.
Teismo nuosprendyje yra nurodoma, kad R. J. ir R. R. teigė, kad ji rankose turėjo šepečio kotą. Visuose teismo posėdžiuose nei išteisintasis, nei Rolandas neteigė šio fakto. R. R. teigė, kad nukentėjusioji turėjo pagalį apie 30 cm, toki dydį parodė teismo procesu. Matosi sužalojimo įrankių kaitaliojimas, t.y. pagalys 1 metro, 30 cm, šepečio kotas ir taip klaidinamas teismas. Šepečio kotas nėra bukas daiktas, kuris nurodytas specialisto išvadoje G-88405(06). Tai patvirtina, kad išteisintasis tyčia sužalojo spirdamas iš kojos į pilvą. Be to, tai jog ji jokio pagalio neturėjo, patvirtino ji ir jos vaikai. Aiškina, kad įvykis buvo prieš tris metus ir jai bei vaikams teko prisiminti aplinkybes. Ji vaikus prieš tėvą nenuteikė. Vaikai kalbėjo nuoširdžiai.
Išteisintasis stengėsi vilkinti teismą ir buvo pasišalinęs iš teismo posėdžio, po ko jis buvo atvesdintas. Atvesdintas buvo ir liudytojas R. R.. Sunkinančias aplinkybes laiko pakartotinį išteisintojo smurtavimą, pasišalinimą iš įvykio vietos, teismo klaidinimas.
Neatitinka tikrovė, kad Jurga ir R. R. su nukentėjusiąja, santuokos metu su išteisintuoju, buvo geri draugai. J. T. suinteresuota meluoti, nes jau 7 metus intymiai bendrauja su išteisintuoju, kuris buvo jos vyras. Nurodyta liudytoja su jos vyru pradėjo bendrauti jai besilaukiant trečio vaiko.
Bylą nagrinėjant teisme nebuvo gauta iš policijos dokumentų, kurie patvirtina, kad išteisintasis nusikalsta ne pirmą kartą. Buvo apsiribota tik 2005 m. specialisto išvada, nebuvo atsižvelgta į ankstesnę specialisto išvadą, dėl ankstesnių sužalojimų. Neatsižvelgta į jos rašytą skundą vaiko teisių apsaugos kontrolierei dėl išteisintojo nusikaltimų santuokoje ir po jos. Nuosprendyje nenurodyti dokumentai, patvirtinantys pirmą išteisintojo nusikaltimą prieš ją ir jos vaikus. Tai dokumentai: Nr. l.17-152-07; Nr. 4-01-4752; Nr. (1.21)R5-154; Nr. 52-19-S3490. Dėl šių aplinkybių abejoja teisėjo kompetencija.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėją ir nukentėjusiąją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą ir išteisintąjį, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniu skundu ginčijamas išteisintojo kaltės klausimas dėl nusikalstamos veikos padarymo, apeliaciniu skundu nesutinka su teismo posėdžio protokoluose užfiksuotais šalių parodymais, teisėjo kompetencija ir nešališkumu, byloje esančių įrodymų vertinimu. Todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).
Pirmos instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai priėmė išteisinamąjį nuosprendį R. J. atžvilgiu. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Dėl teismo posėdžių protokolų.
Apeliaciniu skundu apeliantė nesutinka su teisiamojo ir taikinamojo posėdžio protokole užfiksuotais kaltinamojo, jos pačios ir liudytojų parodymais, teigia, kad protokolai suklastoti. Toks skundo teiginys visiškai nepagrįstas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visais atvejais, be jokių išimčių, yra rašomas teisiamojo posėdžio protokolas. Jo turinį ir susipažinimo su juo bei pastabų pateikimo tvarką reglamentuota LR BPK 261 str. Šiame LR BPK 261 str. 6 d. nustatyta, kad per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. Pateiktas pastabas išnagrinėja teisiamojo posėdžio pirmininkas ir, jeigu su jomis sutinka, patvirtina jų teisingumą bei prideda prie teisiamojo posėdžio protokolo. Duomenų, kad apeliantė ar kiti baudžiamojo proceso dalyviai nustatyta tvarka būtų reiškę pretenzijas dėl šios baudžiamosios bylos teisiamojo posėdžio protokolų, byloje nėra. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nenustatyta jokių teisiamojo posėdžio protokolų klastojimo požymių. LR BPK 415 str. 1 d. nustatyta, kad privataus kaltinimo bylų nagrinėjimas teisme vyksta pagal šio LR BPK V dalyje nustatytas taisykles su šio Kodekso 415–417 straipsniuose numatytomis išimtimis. Todėl ir dėl LR BPK 413 str. tvarka vykusiojo taikinamojo posėdžio protokolo neteisingumų ar neišsamumų pretenzijos turėjo būti reiškiamos paminėta tvarka. Todėl apeliacinio skundo motyvai susiję su teisiamojo posėdžio protokolų klastojimu atmestini, kaip nepagrįsti.
Dėl parodymų prieštaringumo.
Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą, be to, išdėstomi ir byloje surinkti įrodymai paneigiantys kaltinimui prieštaraujančius duomenis. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Apylinkės teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį R. J. atžvilgiu, vadovavosi paminėta taisykle ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.
Vertinant R. J. padaryto sužalojimo laiką teismas teisingai atsižvelgė į išteisintojo R. J., liudytojų R. R., mažamečių vaikų A. J. bei K. J. bei pačios nukentėjusiosios R. J. priešingus parodymus. Išteisintasis R. J. ir liudytojas R. R. teigia, kad incidentas įvyko apie 10 val. ryto (b.l. 105, 109). Tuo tarpu nukentėjusioji R. J. ir mažamečiai vaikai A. J. bei K. J. nurodė, kad incidentas įvyko 19 val. vakaro (b.l. 107, 108, 109). Liudytojų, nukentėjusiosios ir išteisintojo parodymai dėl incidento laiko yra prieštaringi ir nėra galimybės šiuos prieštaravimus pašalinti, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti incidento laiką. Atmestinas apeliacinio skundo teiginys dėl incidento laiko patvirtinimo pareiškime policijai, sveikatos knygelėje, specialisto išvadoje, kur nurodoma, kad incidentas įvyko 19 valandą. Šiuose dokumentuose užfiksuota incidento valanda pagal nukentėjusiosios R. J. parodymus, todėl šie dokumentai nėra nenuginčijami įrodymai nustatant laiko aplinkybę.
Vertinant mažamečių vaikų A. J. bei K. J. parodymus apie incidentą teismas teisingai atsižvelgė į tai, kad mažamečiai liudytojai parodymus davė praėjus daugiau kaip trims metams po incidento. Incidento metu K. J. buvo 10 metų, o A. J. tik 7 metai. Nors mažamečiai liudytojai ir patvirtino nukentėjusiosios R. J. parodymus, tačiau mažamečių liudytojų parodymus teismas pagrįstai atmetė, nes buvo pagrindas abejoti jų objektyvumu. Mažamečiai liudytojai A. J. bei K. J. duodami analogiškus parodymus apie incidentą taip pat parodė, kad jis kartu su mama prisiminė apie šio įvykio aplinkybes, kartu su mama išvakarėse kalbėjo apie įvykį (b.l. 108, 109). Be to, mažametis liudytojas A. J. papildė kad, jis vis pamiršdavo datą, mama jam primindavo datą ir mėnesį. Mama prašydavo papasakoti apie įvykį, kad šis neužmirštų (b.l. 109). Vertinant tai, kad incidentas vyko daugiau kaip prieš tris metus, incidento metu vaikai buvo dar labai maži ir nukentėjusiosios R. J. pastangas priminti vaikams įvykio aplinkybes, yra pagrindas abejoti mažamečių liudytojų parodymų objektyvumu. Be to, pati nukentėjusioji R. J. apeliaciniu skundu neneigia padėjusi A. J. bei K. J. prisiminti įvykio aplinkybes. Atsižvelgiant į tai atmestini apeliacinio skundo teiginiai dėl mažamečių liudytojų duotų parodymų apie konfliktą ir būtinybės jais vadovautis. Teismas, vertindamas konflikto aplinkybes, šių mažamečių liudytojų parodymais pagrįstai nesivadovavo.
Apeliaciniu skundu teigiama, kad yra prieštaravimas liudytojų R. J. ir R. R. parodymuose dėl R. J. rankoje buvusio daikto konflikto metu. Ji aiškina, kad nuosprendyje yra neteisingai nurodoma, kad R. J. ir R. R. parodė apie nukentėjusiosios rankoje turėtą šepečio kotą, nes visuose teismo posėdžiuose nei išteisintasis, nei liudytojas R. R. neteigė šio fakto. Apeliantė teigia, jog R. R. parodė, kad nukentėjusioji turėjo pagalį apie 30 cm. Matosi sužalojimo įrankių kaitaliojimas, t.y. pagalys 1 metro, 30 cm, šepečio kotas ir taip klaidinamas teismas. Šie apeliacinio skundo teiginiai visiškai nepagrįsti, nes skundu nurodytų aplinkybių išteisintasis ir minėtas liudytojas neparodė, todėl šis skundo teiginys atmestinas. Tiek išteisintasis R. J., tiek liudytojas R. R. aiškiai parodė, kad nukentėjusioji rankoje turėjo šepečio kotą ar lazdą, su kuriuo puolė ant R. J. (b.l. 105, 110). Nėra jokio parodymų kaitaliojimo dėl R. J. rankoje buvusios lazdos.
Aiškinantis išteisintojo R. J. kaltę nenustatyta ar jis atliko neteisėtus veiksmus dėl kurių buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas R. J.. Nukentėjusioji R. J. pareiškime apylinkės teismui nurodė, kad R. J. spyrė jai į pilvą tuo sukeldamas skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Išteisintasis R. J. neigia spyręs nukentėjusiajai R. J. į pilvą (b.l. 105), liudytojas R. R. taip pat teisiamajame posėdyje parodė, kad išteisintasis nespyrė nukentėjusiajai į pilvą (b.l. 110). Nukentėjusiosios, išteisintojo ir liudytojo parodymai prieštaringi ir byloje nėra objektyvių įrodymų neginčijamai patvirtinančių, jog išteisintasis R. J. atliko tyčinius neteisėtus veiksmus, dėl kurių buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai R. J..
Vertinant nukentėjusiajai padarytą nežymų sužalojimą atsižvelgtina į asmens sveikatos istorijos 27 lapą, iš kurio nustatyta, kad R. J. chirurgo apžiūrėta 2005-07-29 ir konstatuota, jog traumos žymių nėra. Palpuojant pilvą, skausmo nelokalizuota. Patologinių darinių neprasičiuopia. Chirurgas padarė išvadą - sumušimas (b.l.79). Iš 2005-08-08 specialisto išvados Nr. G-884/05(06) nustatyta, kad apžiūrėjus nukentėjusiąją kūno paviršiuje sužalojimų nebuvo. R. J. kliniškai nustatytas pilvo sumušimas. Sužalojimas padarytas kieto, buko žalojančio daikto poveikyje. Šią išvadą Nr. G-884/05(06) davęs specialistas S. J. apklaustas teisme parodė, kad išvada buvo surašyta remiantis chirurgo padarytais įrašais asmens sveikatos istorijoje. Nors, objektyvių trauminio poveikio požymių nebuvo, bet nebuvo ir objektyvių duomenų galinčių paneigti chirurgo įrašus surašant išvadą (b.l. 110). Specialisto išvada ir chirurgo įrašas asmens sveikatos istorijoje šiuo konkrečiu atveju objektyviai nepatvirtina, jog nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Atsižvelgiant į aukščiau išvardintą, konstatuojama, kad apylinkės teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų patvirtinančius R. J. kaltę atlikus neteisėtus veiksmus nukentėjusiosios R. J. atžvilgiu. Prieštaravimai dėl konflikto aplinkybių ir laiko pagrįstai aiškinti išteisintojo R. J. naudai, nes, atsižvelgus į konflikto aplinkybes, šioje byloje nėra daugiau galimybių nustatyti objektyvių ir neginčijamų įrodymų. R. J. pagrįstai išteisintas vadovaujantis LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 1 d. požymių.
Dėl kitų apeliacinio skundo motyvų.
Atmestini skundo teiginiai dėl teismo proceso vilkinimo. Nors išteisintasis R. J. ir liudytojas R. R. buvo atvesdinti į teismo posėdį, tačiau teismo procesas nebuvo vilkinamas. Kaip matyti iš pačios apeliantės skundo, nurodyti asmenys į teismo posėdį buvo atvesdinti teismo nutartimis, todėl teismas ėmėsi visų procesinių priemonių užtikrinti greitą bylos nagrinėjimo procesą (b.l. 66-67, 83).
Apeliacinio skundo teiginiai, kad išteisintasis R. J. prieš nukentėjusiąją yra smurtavęs anksčiau negali būti kaltės įrodymas bylą nagrinėjant dėl pareikšto kaltinimo. Pati nukentėjusioji teismui pareiškimą pateikė tik dėl 2005-07-28 įvykusio konflikto ir teismo procesas privataus kaltinimo tvarka vyko tik dėl pareiškime nurodytų aplinkybių. Įrodinėjant asmens kaltumą pagal pareikštą kaltinimą yra įrodinėjama nusikaltimo sudėtis. Nusikaltimo sudėtis numatyta LR Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje įrodinėjama vadovaujantis LR Baudžiamojo proceso kodekso normomis. Nusikaltimo sudėties buvimas nustatomas remiantis surinktais įrodymais. Įrodymai yra tik tokie duomenys, kuriais įrodinėjama bent viena kaltinimui reikšminga aplinkybė. Tokiais įrodymais laikomi veikos padarymo aplinkybės, kaltę įrodančios ar paneigiančios aplinkybės ir panašiai. Todėl atmestini visi skundo teiginiai, susiję su ankstesniais išteisintojo R. J. neteisėtais veiksmais ir dėl to rašytais skundais.
Taip pat nepagrįstos nukentėjusiosios R. J. abejonės dėl teisėjos kompetencijos ir šališkumo. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka nenustatyta esminių LR Baudžiamojo proceso pažeidimų, teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai priėmė išteisinamąjį nuosprendį R. J. atžvilgiu. Deklaratyvūs ir skundo teiginiai dėl teisėjo šališkumo, nes apeliantė nenurodė LR BPK 58 str. nurodytų nušalinimo pagrindų, bet to, ji nušalinimo teise nepasinaudojo bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme.
Pirmos instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
n u t a r ė
nukentėjusiosios R. J. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Kęstutis Dargužis
Teisėjai: Romas Aikevičius
Reginos Cemnolonskienės