Baudžiamoji byla Nr. 1A-165-383/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52332-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7
(S)

Kauno apygardos teismas
N u T A R T i S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 28 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei,
dalyvaujant prokurorui Renatai Staniulienei,
nuteistojo gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. T. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 2 dalį ir jam skirta 40 MGL (1506,40 eurų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu S. T. skirta baudžiamojo poveikio priemonė ir uždrausta naudotis teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones 3 (trejų) metų laikotarpiui.
Priteista iš S. T. 1000 Eur ( vienas tūkstantis eurų) proceso išlaidų Z. L. naudai.
Priteista iš S. T. 600 Eur (šeši šimtai eurų) proceso išlaidų A. L. naudai.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- S. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2015 m. rugsėjo 19 d. apie 08.56 val. Varėnos r., kelio (duomenys neskelbtini) 38 km 240 m., turėdamas teisę vairuoti transporto priemonę, vairuodamas jam priklausantį automobilį „Audi 100“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 14, 101, 106 punktus, t. y. nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, siekiant išvengti nuostolingų padarinių, automobilį vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,08 promilių girtumas), prieš pradėdamas kairiojo posūkio manevrą ir keisdamas važiavimo kryptį, privalėjo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams, prieš sukdamas į kairę iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies kairiojo krašto, neįsitikinęs, kad atlikti posūkio manevrą į kairę yra saugu, sudarė kliūtį jį lenkiančio automobilio „Mitsubishi Space Wagon“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) vairuotojui A. L., kuris automobilio priekine dalimi trenkėsi į automobilio „Audi 100“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) galinę dalį, t. y. sukėlė eismo įvykį, dėl kurio automobilio „Mitsubishi Space Wagon“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) keleivė Z. L. patyrė dešinio alkūnkaulio ir dešinio stipinkaulio atvirą skeveldrinį lūžimą tipinėje vietoje su dislokacija, dešinio riešo išnirimą, plėštą dešinio riešo žaizdą, tuo nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, nes dėl dešinio alkūnkaulio ir dešinio stipinkaulio atviro skeveldrinio lūžimo tipinėje vietoje su dislokacija bei dešinio riešo išnirimo jos sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.
- Varėnos rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina nusikalstamos veikos požymių buvimą S. T. veiksmuose, už ką jis turi būti nubaustas. Teismas padarė išvadą, kad A. L. nepažeidė KET 9 punkte numatytos pareigos, jo reakcija į kaltinamojo per vėlai išreikštą ketinimą daryti posūkį į kairę buvo stabdymas ir bandymas grįžti į savo eismo juostą ir laikoma adekvačia reakcija, siekiu išvengti dar sunkesnių pasekmių, kai tuo tarpu atkreipiamas dėmesys į tai, jog kaltinamasis pažeidė ne viena KET punktą, o eismo įvykio metu buvo neblaivus (nustatytas 1,08 promilių girtumas).
- Apeliaciniame skunde nuteistasis S. T. prašo panaikinti 2017 m. spalio 16 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį šioje byloje - išteisinti S. T. pagal BK 281 straipsnio 2 dalį.
- Skunde apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nurodo, kad jis priimtas remiantis prielaidomis, neišsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurie buvo nepakankami tiesos byloje nustatymui. Skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai, tendencingai renkant duomenis nuteistojo nenaudai, nepašalinant prieštaravimų tarp nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas priimdamas nuosprendį nesilaikė in dubio por reo principo, nuosprendyje remdamasis prielaidomis ir hipotetinėmis situacijomis.
- Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 2 dalį teismas privalėjo nustatyti ne tik KET pažeidimus bet ir priežastinį ryšį tarp pažeidimų ir kilusių padarinių. Nurodoma, kad KET 9 punktą pažeidė nukentėjusysis, o apelianto būsena eismo įvykio metu neturi jokio priežastinio ryšio su eismo įvykiu, kadangi šis kilo dėl nukentėjusiojo netinkamo manevravimo. Taip pat nurodoma, jog teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nuteistasis sukdamas į kairę privalėjo praleisti jį lenkusį nukentėjusiojo vairuotą automobilį, būtent tai pripažįstant pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti.
- Nuteistasis remiasi KET 126, 128 136, 137 punktų nuostatomis nurodant, kad dėl eismo įvykio kaltas būtent A. L., kuris prieš atlikdamas lenkimo manevrą turėjo matyti ir matė, kad nuteistojo automobilyje užsidegė stabdymo signalai ir rodomas įspėjamasis signalas dėl kairio posūkio manevro, taip pat teigiama, jog nukentėjusysis lengvabūdiškai tikėjosi spėti apvažiuoti automobilį iš dešinės. Nurodoma, jog byloje esantys nukentėjusiojo parodymai yra neįtikimi ir prieštarauja įrodymams, tai patvirtina 2017 m. birželio 20 d. ekspertizės aktas Nr. 11-437(17), iš kurio galima spręsti jog automobilio „Mitsubishi Space Wagon“ vairuotojas sureagavo anksčiau nei automobilio „Audi 100“ vairuotojas, tai taip pat patvirtina ir automobilių apgadinimai. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai vertino kelio ženklų Nr. 115 ir 116 galiojimą, nurodant, kad šie yra įspėjamojo, o ne draudžiamojo pobūdžio. Teismas nepagrįstai vertino A. L. veiksmus kaip adekvačius, o nuteistojo, kaip neadekvačius, nes šis eismo įvykio metu buvo neblaivus. Nuteistasis neneigia girtumo, tačiau tai nėra pagrindas laikyti A. L. veiksmus adekvačiais eismo įvykio metu.
- Skunde apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad byloje pakanka surinktų rašytinių įrodymų, kadangi nei specialisto išvada, nei ekspertizės aktas neatskleidžia tikrovės ir neatitinka faktinės įvykio situacijos bei atkreipiamas dėmesys į tai, jog teismas atliktą ekspertizę įvertino išimtinai nukentėjusiojo naudai ir pažymėjo, jog ekspertizė pakankamai aiškiai atskleidė nuteistojo kaltę dėl eismo įvykio. Apeliantas nurodo, kad minėtos ekspertizės 14 punkte nurodyta, jog automobilio „Mitsubishi Space Wagon“ vairuotojas važiuodamas priešpriešinio eismo juosta, privalėjo stabdyti transporto priemonę, tačiau teismas šią išvadą ignoravo.
- Skunde nurodoma, kad eismo įvykio metu automobiliui „Audi 100“ esant 90 m atstumu iki miško keliuko, automobilis „Mistubishi Space Wagon“ buvo didesniu atstumu nei 71 m iki priekyje važiavusio automobilio, todėl vairuotojas turėjo realią galimybę išvengti eismo įvykio. Taip pat nurodoma, jog vairuotojui stabdant „Audi 100“, turėjo užsidegti stabdymo signalai, o automobilio „Mitsubishi Space Wagon“ vairuotojas turėjo atitinkamai reaguoti – mažinti greitį, jei tai būtų padaręs laiku – būtų buvę galima išvengti buvusio eismo įvykio.
- Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
- Nuteistojo S. T. apeliacinis skundas atmetamas.
- Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.
- Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. T. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio 2 dalį yra įrodyta. Pripažindamas S. T. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu S. T. veika pagal BK 281 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl S. T. kaltės.
- Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
- Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nuteistasis S. T. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu, padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 281 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo teigimu, jo veiką kvalifikuojant pagal BK 281 straipsnio 2 dalį teismas privalėjo nustatyti ne tik Kelių eismo taisyklių pažeidimus bet ir priežastinį ryšį tarp pažeidimų ir kilusių padarinių.
- Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia V. T. kaltę. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).
- Nuteistasis S. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo neigė ir paaiškino, kad 2015 m. rugsėjo 19 d. jis su žmona važiavo grybauti, 15-ame kilometre nuo (duomenys neskelbtini), neprivažiavus keliuko į kairę apie 90 m atstumu pradėjo rodyti posūkį į kairę ir sukti, tuo metu jis pajuto smūgį. Visu keliu važiavo apie 60 km/h greičiu, o ties posūkiu- apie 20-10 km/h. Pripažino, kad iš vakaro iki 21 val. vartojo alkoholį, tačiau važiuodamas jautėsi gerai. Posūkio signalą įjungė beveik prieš 100 m, dirstelėjo į veidrodėlius, jam nieko nesimatė, kitų automobilių nebuvo. Kaltės nepripažįsta (t. 2 b. l. 50, t. 4 b. l. 175). Teisėjų kolegijos vertinimu, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad šie apelianto deklaratyvūs teiginiai, kuriais jis neigia savo kaltę, yra nepagrįsti, kadangi byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia šiuos nuteistojo S. T. parodymus, taip pat apeliacinio skundo argumentus dėl pastarojo nekaltumo.
- Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiuoju apklaustas A. L. nurodė, kad įvykio dieną važiavo su žmona keliu (duomenys neskelbtini), važiavo leistinu 90 km/h greičiu, eismo sąlygos buvo geros, kelias sausas, neakino saulė. Dešinėje pusėje matė, kad lėtai važiuoja automobilis, vėliau jis parodė posūkį į kairę pusę ir pasuko. Kad neatsitrenktų jis pradėjo stabdyti, bandė grįžti į savo vietą, tačiau atsitrenkė į „Audi“ automobilio galą, kairiąją pusę. Po susidūrimo išlipo, nuėmė nuo akumuliatoriaus laidus, pažiūrėjo kaip žmona, jos ranka buvo ištinusi, ji dejavo. Toje vietoje, kur įvyko avarija, tiesus kelias, ten galima lenkti, apribojančių ženklų nebuvo. Kuomet pamatė, kad Audi vairuotojas įjungė posūkį, jis jau buvo lenkime, priešpriešinėje eismo juostoje. Pamatęs, kad susidurs, jis nusprendė grįžti į savo juostą, nes būtų važiavęs tiesiai ir galėjo užsimušti, tai buvo vienintelis kelias grįžti į savo eismo juostą ir stabdyti. Eismo įvykio metu nukentėjo žmona (t. 4 b. l. 14-15). Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis A. L. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 160, 165). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir nukentėjusiosios Z. L. užfiksuoti parodymai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiąja apklausta Z. L. nurodė, jog ji 2015 m. rugsėjo 19 d. apie 9 val. su vyru A. L. važiavo pas mamą keliu (duomenys neskelbtini). Ji šalia vyro sėdėjo, buvo prisisegusi saugos diržą, vyras taip pat. Kelias geras, matomumas geras, tuo keliu važiavo tik viena kita mašina, neakino saulė. Vyras važiavo leistinu greičiu, ji žiūrėjo į spidometrą, važiavo 90 km/h greičiu. Netoli (duomenys neskelbtini) kaimo, pamatė juodos spalvos automobilį, kuris labai lėtai važiavo, vos judėjo. Ant kelio nebuvo jokios kliūties, tas automobilis nerodė jokių ženklų, todėl vyras nutarė lenkti mašiną. Vyras iš toli pradėjo lenkti tą automobilį rodydamas posūkio ženklą. Tik tada tas automobilis parodė posūkį, kai jau buvo netoli keliukas, į kurį jis norėjo sukti. Tuomet vyras stabdė greitai ir bandė grįžti į savo vietą, tačiau trenkėsi, kur, ji nematė (t. 1 b.l 82, t. 4 b. l. 12-13). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abejoti nuosekliais, neprieštaringais ir rašytiniuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes atitinkančiais nukentėjusiųjų A. L. ir Z. L. parodymais. Byloje nėra duomenų, kad jie dėl kokių tai priežasčių siektų melagingai apkalbėti baudžiamojon atsakomybėn patrauktą asmenį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo S. T. kaltę, pagrįstai vadovavosi šiais nukentėjusiųjų parodymais.
- Teismas pripažindamas nuteistąjį S. T. kaltu taip pat pagrįstai rėmėsi byloje esančia Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr.11-2144(15), kuri patvirtina, kad būtent automobilio „Audi 100“ vairuotojo S. T. veiksmai, - prieš atlikdamas posūkio manevrą į kairę neįsitikino, jog tai daryti saugu ir sudarė kliūtį ja lenkiančio automobilio „Mitsubishi“ judėjimui, - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo eismo įvykio kilimą (t. 1 b. l. 72-78). Taip pat, Lietuvos teismo ekspertizių centre atliktos komisijinės eismo įvykio-transporto trasiologinės ekspertizės akto Nr.11-437(17) išvada, kurioje nurodyta, kad prieš pradėdamas kairiojo posūkio manevrą automobilio „Audi 100“ vairuotojas S. T. privalėjo įsitikinti, jog tai daryti saugu, t.y. prieš tai duoti kelią jo vairuojamą automobilį „Audi 100“ lenkiančio automobilio „Mitsubishi Space Wagon“ judėjimui. Tokiu būdu automobilio „Audi 100“ vairuotojas S. T. būtų turėjęs techninę galimybę išvengti eismo įvykio. Automobilio „Mitsubishi Space Wagon“ vairuotojas važiuodamas priešpriešinio eismo juosta 88 km/h greičiu ir efektyviai stabdydamas savo vairuojamą transporto priemonę, automobiliui „Audi 100“ įvažiavus į šią eismo juostą bei sudarius jam kliūtį, neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su automobiliu „Audi 100“. Automobilio „Audi 100“ vairuotojo S. T. veiksmai, - prieš atlikdamas posūkio manevrą į kairę neįsitikino, jog tai daryti saugu ir sudarė kliūtį jį lenkiančio automobilio „Mitsubishi Space Wagon“ judėjimui, - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Minėtoje ekspertizės akto išvadoje taip pat nurodyta, jog nėra pagrindo teigti, kad, buvusioje kelio eismo situacijoje, automobilio „Mitsubishi Space Wagon“ vairuotojo A. L. veiksmai, techniniu požiūriu, turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (t. 4 b. l. 105-117). Teisminio nagrinėjimo metu apklausti specialistė Loreta Levulytė ir ekspertas Martin Možeiko patvirtino savo surašytų išvadų, aktų teisingumą (t. 4 b. l. 64-66, 183-185).
- Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas atliktą ekspertizę Nr.11-437(17) įvertino išimtinai A. L. naudai ir ignoravo išvados 14 punktą, kuriame nurodyta, jog automobilio „Audi 100“ vairuotojui keičiant judėjimo kryptį, t.y. sukant į kairę, automobilio „Mitsubishi Space Wagon“ vairuotojas A. L. važiuodamas priešpriešine eismo juosta, privalėjo stabdyti savo vairuojamą transporto priemonę. Atkreiptinas dėmesys, jog viso proceso metu nukentėjusysis kategoriškai teigė, jog vengdamas atsitrenkti į „Audi 100“ automobilį, kuris parodęs posūkį staiga suko į kairę, jis pradėjo stabdyti, bandė grįžti į savo vietą, tačiau atsitrenkimo į „Audi 100“ automobilio galą nepavyko išvengti. Tai, kad A. L. stabdė automobilį, bandydamas išvengti susidūrimo, patvirtina ir eismo įvykio fotonuotraukose, eismo įvykio schemoje bei autoavarijos vietos apžiūros protokolo priede (plane) (t. 1 b. l. 18-27, 28,29) užfiksuotas stabdymo pėdsakas. Minėtoje ekspertizės išvadoje ekspertai įvertinę atliktus skaičiavimus, padarė išvadą, jog automobilio „Mitsubishi Space Wagon“ vairuotojas A. L. važiuodamas orientaciniu 88 km/h greičiu, sureagavo savo transporto priemonę stabdymui anksčiau nei automobilis „Audi 100“ kairiojo posūkio kreive įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, tačiau net ir laiku stabdydamas neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su kairiojo posūkio kreive judančiu automobiliu „Audi 100“. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. T. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, vertino surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, o ne atskirus įrodymus.
- Atmestini ir nuteistojo skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino KET 9, 26, 127, 128, 136, 137, 140 punktuose įtvirtintų nuostatų, kurias pažeidė nukentėjusysis A. L.. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje itin išsamiai išanalizavo eismo įvykio kilimo mechanizmą ir priežastinį ryšį tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių ir pagrįstai konstatavo, jog nenustatyta, kad A. L. būtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių 140.1-140.5 punktų reikalavimus, įskaitant reikalavimus nelenkti sankryžoje ar kelio ruože, kur blogai matomas kelias, taip pat nepažeidė Kelių eismo taisyklių 9 punkte numatytos bendrosios pareigos, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų (protingų) atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai ar kitų Kelių eismo taisyklių reikalavimų susijusių su lenkimu ar kitais jo, kaip vairuotojo veiksmais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas savo skunde, pagrįstai vertino ir kelio ženklų Nr. 115 ir 116 (vingiai) galiojimą, nurodant, kad šie yra įspėjamojo, o ne draudžiamojo pobūdžio. Pažymėtina, jog Kelių eismo taisyklėse kelio ženklai Nr. 115 ir Nr. 116 (vingiai) yra priskiriami įspėjamųjų kelio ženklų kategorijai, jie įspėja vairuotoją apie būsimą pavojingą kelio ruožą, kuriuo važiuojant reikia imtis atitinkamų atsargumo priemonių. Kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, kelio ženklais Nr. 115, 116 (vingiai) žymimi kelio ruožai su mažo spindulio arba riboto matomumo vingiais (įspėjama apie tokių vingių buvimą), tačiau to negalima tiesiogiai susieti su blogu matomumu, nes įspėjama apie pačių vingių charakteristikas, vingių mažą spindulį (staigų posūkį) arba ribotą matomumą vingyje, o ne apie tiesias atkarpas, tarp vingių esančių tiesių atkarpų ilgius ir pan. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų (eismo įvykio schemos, eismo įvykio fotonuotraukose, eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priedo (plano), nukentėjusiojo A. L. parodymų) A. L. nuteistojo automobilį lenkė ne kelio ruože, kuriame buvo aštrus vingis, ar blogas matomumas, priešingai jis lenkė automobilį tiesiame, gerai matomame kelio ruože, kuriame galiojo įspėjamasis, o ne draudžiamasis kelio ženklas, todėl pripažinti, kad A. L. lenkdamas S. T. automobilį pažeidė Kelių eismo taisyklių 140.1-140.5 punktų reikalavimus, įskaitant reikalavimus nelenkti sankryžoje ar kelio ruože, kur blogai matomas kelias, nėra jokio pagrindo.
- Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančia įrodymų visumą, remdamasis vidiniu nešališku įsitikinimu pagrįstai konstatavo, jog S. T. padarė daugiau negu vieną Kelių eismo taisyklių pažeidimą ir pagrindinis jo padarytas pažeidimas, turintis tiesioginį priežastinį ryšį su pasekmėmis buvo būtent Kelių eismo taisyklių 101 punkto, numatančio, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, pažeidimas, kadangi bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs, jei nuteistasis būtų atlikęs savo pareigą nuolat stebėti eismo situaciją bei įsitikinti manevro saugumu, t. y. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatyta, kad nuteistasis S. T., vairuodamas transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 14, 101, 106 punktų reikalavimus, ko pasekoje, dėl jo veiksmų kilus eismo įvykiui, nukentėjusiajai Z. L. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
- Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo S. T. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 281 straipsnio 2 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti nuteistojo apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis nuteistojo skundas atmetamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo S. T. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.
Teisėjai Svetlana Jurgaitienė
Viktoras Preikšas
Valdas Vitunskas