Civilinė byla Nr. e2A-703-614/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02398-2023-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.37
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jelenos Šiškinos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovams M. K., Luminor Bank AS dėl nuosavybės teisių pripažinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Vilmstata“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. K. (toliau – ir ieškovė) pareikštu ieškiniu prašė: 1) pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į 1/2 dalį turto: 0,15 ha ploto žemės sklypą, garažą, pirtį, stoginę, tvorą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kaip įgytą jungtinės veiklos su atsakovu M. K. pagrindu; 2) pripažinti ieškovę asmeniškai atsakinga už 1/2 dalį paskolos pagal 2006 m. gruodžio 7 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 06/12/45J (toliau – ir Kredito sutartis); 3) priteisti iš atsakovų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareikštus reikalavimus ieškovė grindžia šiais esminiais argumentais:
1.1. Ieškovė ir atsakovas M. K. 2000–2017 m. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Gyvendami kartu, ieškovė su atsakovu įgijo (duomenys neskelbtini), esantį turtą. Turtas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip asmeninė atsakovo nuosavybė. Tačiau turtas buvo įgytas ieškovei ir atsakovui vykdant jungtinę veiklą.
1.2. Ieškovė ir atsakovas nuo 2004 m. gyveno atsakovo vardu įgytame bute (duomenys neskelbtini). Šis butas buvo įgytas, paėmus paskolą atsakovo vardu. Už atsakovo vardu paimtą paskolą 2005 m. buvo įgytas 0,0594 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovo vardu buvo paimtos dvi paskolos, 2006 m. vasario 20 d. atsakovas pardavė butą su garažu (duomenys neskelbtini), ieškovei. Šiam turtui įgyti ieškovė paėmė paskolą iš Nordea Bank Finland Plc. Už iš Nordea Bank Finland Plc gautas lėšas ir atsakovo papildomai paimtą naują paskolą pagal Kredito sutartį buvo įgytas žemės sklypas su namu (duomenys neskelbtini). Už atsakovo prievolių įvykdymą bankui pagal Kredito sutartį laidavo ieškovė, ji taip pat įkeitė butą (duomenys neskelbtini), ir garažą.
1.3. Ieškovė prisidėjo prie ginčo turto įgijimo tiek pat, kiek ir atsakovas: 1) dalis turto kainos sumokėta ieškovės paimta paskola; 2) laidavo už atsakovo paimtą paskolą ir įkeisdama jai priklausantį butą; 3) mokėjo iš savų lėšų už namo rekonstrukcijos darbus; 4) ieškovės mama, jos draugas ir brolis fiziškai dalyvavo atliekant namo rekonstrukcijos darbus, pirko ir dovanojo statybines medžiagas, reikalingas namui rekonstruoti, ir kt.; 5) pirko baldus, buitinę techniką ir kt., rūpinosi turtu ir jį prižiūrėjo.
1.4. Dalis ginčo turto įgijimo kainos buvo apmokėta paskola, suteikta remiantis Kredito sutartimi. Ieškovei dalinės nuosavybės teise priteisus dalį turto, ieškovė turėtų būti pripažinta asmeniškai skolinga ir atsakinga už pusę pagal nurodytą sandorį suteiktos paskolos.
2. Atsakovas M. K. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį tenkinti. Atsakovas nurodė, kad pripažįsta ieškinį.
3. Atsakovas Luminor Bank AS atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Savo poziciją atsakovas grindė tokiais esminiais atsikirtimais:
3.1. Ieškovės prašymas pripažinti ją asmeniškai skolinga už pusę kredito negali būti patenkintas, nes atsakovas kreditus teikia nebent solidariems skolininkams. Atsakovo prievolė negali būti modifikuota pagal ginčo kredito sutartį – ji galioja nuo 2006 m. Aplinkybė, kad ieškovė nuo 2006 m. iki 2023 m. nesiekė išspręsti klausimų, susijusių su prievolių atsakovui Luminor Bank AS vykdymu ir turto dalių nustatymu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovui M. K. iškelta bankroto byla, suponuoja, kad ieškovė tiesiog deda pastangas pakeisti turto proporcijas ir taip išvengti priverstinio skolos išieškojimo.
3.2. Ieškovė ir atsakovas M. K. iki šios bylos iškėlimo neinformavo atsakovo Luminor Bank AS apie tariamą jungtinę veiklą. Ieškovei ir atsakovui M. K. teikti asmeniniai kreditai.
3.3. Pripažinus ieškovės nuosavybės teises į 1/2 atsakovui Luminor Bank AS įkeisto turto, būtų pažeisti atsakovo interesai, nes pasunkėtų skolos išieškojimas tuo atveju, jeigu jis vyktų priverstinai. Priverstinio turto pardavimo atveju turėtų būti nustatomos realios dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje, ieškovė galėtų neduoti sutikimo turto pardavimui kaip vieno turtinio komplekso.
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vilmstata“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Trečiasis asmuo nurodė tokius esminius atsikirtimus, kuriais grindė savo poziciją dėl ieškinio reikalavimų:
4.1. Šios bylos tikslas ne ieškovės pažeistų teisių gynimas, o siekis apsaugoti atsakovui M. K. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą nuo to, kad į jį galėtų būti nukreipti kreditorių reikalavimai.
4.2. Ieškovė pripažįsta, kad bendro ūkio su atsakovu M. K. neveda nuo 2017 m. Tačiau į teismą dėl teisių į ginčo turtą pripažinimo kreipėsi tik 2023 m. Tai, kad tarp ieškovės ir atsakovo M. K. nebuvo susitarimo įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, akivaizdžiai patvirtina Vilniaus regiono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-1668-723/2019 ieškovės pareikštas reikalavimas nustatyti uzufruktą, t. y. teisę naudotis namu su priklausiniais (duomenys neskelbtini), kaip ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą. Nors ieškovė ieškinį atsiėmė, tačiau jame aiškiai nurodė, kad ginčo turtą laiko ne bendru jos ir atsakovo M. K., o svetimu. Be to, ieškovė atsakovą M. K. kaip ginčo turto vienintelį savininką įvardijo ir atsakovo bankroto byloje pateiktame prašyme dėl reikalavimo patikslinimo.
4.3. Ieškovės nurodytų sandorių visuma rodo, kad nebuvo jos ir atsakovo M. K. susitarimo įgyti turtą bendrai. Jeigu toks susitarimas būtų buvęs sudarytas, atsakovui nebūtų buvę jokio pagrindo parduoti jam priklausiusio buto (duomenys neskelbtini), ieškovei. Paskolą iš banko ieškovė ėmė būtent šiam butui, o ne kitam turtui, pirkti. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad ji būtų prisidėjusi prie turto pirkimo, namo rekonstrukcijos ir įrengimo. Kreditas pagal Kredito sutartį atsakovui, be kita ko, suteiktas ir namo remontui. Šalių bendras gyvenimas name, vaikų auginimas yra nepakankamas jungtinei veiklai konstatuoti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UAB „Vilmstata“ iš ieškovės 2 450,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Nurodė, kad aplinkybės, jog asmenys gyveno kartu, susilaukė vaikų, savaime negali būti kvalifikuojamos kaip įrodančios, jog konkretų turtą, įregistruotą vieno iš sugyventinių vardu, sugyventiniai įgijo bendrai. Sugyventinių ginčai dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, savaime negali būti sprendžiami pagal analogiją taikant sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančias teisės normas. Gyvendami kartu, ieškovė I. K. ir atsakovas M. K. įgijo ir kito turto (ne ginčo turto), kurį registravo kaip asmeninę nuosavybę. Tačiau ne ginčo turtą ieškovė ir atsakovas jau įvardija išimtinai kaip jų asmeninę nuosavybę, nors nėra realaus ir objektyvaus skirtumo tarp ginčo ir kito šalių jų bendro gyvenimo metu įgyto turto nuosavybės turinio.
7. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ji su atsakovu buvo susitarę ginčo turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovė ginčo turtą iki ieškinio pareiškimo laikė atsakovo M. K. asmenine nuosavybe.
8. Nurodė, kad atsakovo M. K. pripažinimas neturi teisinės reikšmės, nes jis prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams, yra pareikštas siekiant nuslėpti tiesą – faktų pripažinimu mėginant sukurti ieškinio pagrįstumo įspūdį. Atsakovui M. K. buvo iškelta bankroto byla, kuri šiuo metu nutraukta. Bankroto bylos iškėlimo faktas patvirtina, kad atsakovo finansinė padėtis yra sunki. Atsakovui iškelta bankroto byla nutraukta dėl jo nesąžiningų veiksmų. Atsakovo pareikštas pripažinimas tikėtinai yra viena iš procesinių priemonių, kuria siekiama panaudoti sumažinant turimo turto masę, į kurią jo kreditoriai galėtų nukreipti išieškojimą.
9. Nėra pagrindo abejoti tuo, kad ieškovė ir atsakovas kartu gyveno nesusituokę, vedė bendrą ūkį, susilaukė dviejų vaikų. Ieškovės ir atsakovo pateikti duomenys apie jų sudarytas kredito sutartis (įvertinus sandorių sudarymo datas) yra pakankami konstatuoti, kad ieškovė ir atsakovas tikėtina bendrai gyventi pradėjo iki žemės sklypo ir namo (duomenys neskelbtini), pirkimo.
10. Ieškovė I. K. atsakovo M. K. įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymo neužtikrino nei laidavimu, nei kitais būdais. Ieškovės iš atsakovo įsigyto buto hipoteka buvo užtikrinti atsakovo įsipareigojimai pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 03/12/15J, o ne pagal Kredito sutartį. Atsakovas M. K. laidavo už ieškovės prievoles pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 06/03/25J. Tačiau ieškovė ir atsakovas kategoriškai nurodė, kad butą ieškovė iš atsakovo M. K. įsigijo kaip asmeninės nuosavybės objektą. Analogiškos pačios pozicijos ieškovė su atsakovu laikosi ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kuriam įgyti panaudotas kreditas, suteiktas Būsto kreditavimo sutartimi Nr. BK 06/03/25J, atžvilgiu. Iš ieškovės turto buvo padengta dalis atsakovo skolos pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 06/03/25J. Žemės sklypo ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), atveju ieškovė neužtikrino atsakovo prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymo. O tai reiškia, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, jog ginčo turto įgijimo metu ieškovė su atsakovu būtų sudarę realų susitarimą, kad šį konkretų turtą perka bendrai.
11. Ieškovė nepateikė ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji būtų prisidėjusi prie ginčo žemės sklypo ir namo kainos dalies sumokėjimo ar namo įrengimo bei kitų sklype pastatytų statinių statybos. Įrodymų, kurie pagrįstų, kad namui remontuoti galėjo būti panaudotos kredito lėšos, suteiktos Būsto kreditavimo sutartimi Nr. BK 03/12/15J, ieškovė nepateikė ir tą galinčių pagrįsti duomenų nenurodė. Pagal Kredito sutartį atsakovui M. K. kreditas buvo suteiktas ne tik turtui pirkti, bet ir namui remontuoti. Taigi Būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 03/12/15J neturi ryšio su turto (duomenys neskelbtini), pirkimo atsakovo vardu aplinkybėmis.
12. Ieškovės pateikti čekiai, sąskaitos, brėžiniai (darant prielaidą, kad jie yra susiję su namo remonto darbais) patys savaime nepatvirtina, kad būtent ieškovė pirko namui įrengti reikalingas statybines medžiagas, mokėjo už atskirus statybos darbus. Ieškovė nėra minima nei viename dokumente. Aplinkybė, kad čekius, sąskaitas, brėžinius pateikė į bylą ieškovė, pati savaime nepagrindžia, jog ieškovė prisidėjo prie namo įrengimo ar, juolab, kitų sklype pastatytų statinių statybos. Tokie dokumentai ieškovės žinioje galėjo atsirasti dėl įvairių priežasčių.
13. Ieškovė su atsakovu bendrai teigia, kad nustojo gyventi kartu 2017 m. Trečiasis asmuo UAB „Vilmstata“ pateikė ieškovės I. K. 2019 m. sausio 13 d. Vilniaus regiono apylinkės teisme atsakovui M. K. pareikštą ieškinį, kuriame, be kita ko, ieškovė prašė nustatyti uzufruktą, t. y. suteikti teisę ieškovei ir jos bei atsakovo nepilnamečiams vaikams naudotis namu su priklausiniais (duomenys neskelbtini). Ieškinyje ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai įvardijo, kad namas asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui M. K.. Analogišką aplinkybę ieškovė nurodė ir 2022 m. spalio 26 d. atsakovo bankroto byloje pateiktame prašyme dėl finansinio reikalavimo. Ieškovė dviejuose atskiruose teismams teiktuose procesiniuose dokumentuose aiškiai ir nedviprasmiškai teigė, kad ginčo turtas yra asmeninė atsakovo M. K. nuosavybė.
14. Nurodė, kad reikalavimo dėl nuosavybės teisių pripažinimo atmetimas savaime lemia, kad antras ieškinio reikalavimas taip pat yra nepagrįstas, nes išnyksta jo faktinis pagrindas. Prievolės pagal Kredito sutartį padalinimas neatitiktų nei atsakovo Luminor Bank AS, nei kitų atsakovo M. K. kreditorių interesų. Formaliai pagal ieškovės pareikšto reikalavimo logiką sumažėtų atsakovo M. K. skolų dydis. Tačiau praktiškai prievolės pagal Kredito sutartį padalinimas apsunkintų atsakovo Luminor Bank AS padėtį, nes apribotų atsakovo Luminor Bank AS galimybes efektyviai ginti savo teises, jeigu ieškovė tinkamai vykdytų prievoles, o atsakovas M. K. ne. Atsakovo Luminor Bank AS kaip hipotekos kreditoriaus teisių apribojimas savaime lemtų ir kitų atsakovo M. K. kreditorių teisių suvaržymą dėl galimybės nukreipti savo reikalavimus į hipoteka įkeistą turtą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Ieškovė I. K. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
15.1. Teismas, vertindamas teisinį santykį tarp asmenų grupių, kurie yra palyginamoje padėtyje, padarė išvadą, kad nors ir šių santykių turinys – bendro ūkio vedimas, gyvenimas kartu, laikymas save šeimos nariais, tokio šeimyninio gyvenimo kartu turto įsigijimas ir t. t., yra identiški, tačiau visgi teisinės pasekmės taikomos tokiems identiškiems, palyginamoje padėtyje esantiems asmenis, yra skirtingos ir esamas reguliavimas taikomas tik tokiems asmenims, kurie yra sudarę santuoką. Teismas palyginamoje padėtyje esantiems asmenis taikė diskriminacinį principą, bei asmenis, kurie laiko save šeima, kurie laiko save faktiniais sutuoktiniais, vertino nevienodai, palyginus su asmenimis, kurių santykių turinys yra toks pats, tačiau jie yra sudarę santuoką.
15.2. Valstybė turi pozityvią pareigą užtikrinti, kad palyginamoje padėtyje esantys asmenys būtų traktuojami vienodai, bei teisinės pasekmės, kylančios iš tokio teisinio santykio turinio turi būti vienodos tiek asmenims, sudariusiems santuoką, tiek ir asmenims tokio civilinės santuokos nesudariusiems. Teismas nevykdė pareigos aiškiai motyvais pagrįsti, kodėl ad hoc atveju negalima taikyti teisės analogijos, todėl pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kuri inter alia reglamentuoja, kad teismo sprendimas turi būti motyvuotas, tiek faktų, tiek ir teisės klausimais.
15.3. Ieškovė ieškinio pirmąjį reikalavimą grindė iš šeimos teisinių santykių, nurodė, kad ji su atsakovu buvo faktinėje santuokoje, vedė bendrą ūkį, laikė save šeima, po ko susitarė įsigyti žemės sklypą su namu, tam, kad galėtų susilaukti vaikų ir gyventi su vaikais šiame šeimos turte. Taigi ieškovės ieškinio pagrindas, iš kurio kildinamas pirmasis reikalavimas, yra šeimos santykis ir su tuo susijusios pasekmės. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Konstitucinio Teismo jurisprudencija, civilinio kodekso 3 knyga, 3.2 straipsnio 1 dalimi, 3.4 straipsniu, 3.5 straipsniu turėjo pareigą taikyti teisinį reguliavimą kylantį tiesiogiai iš 3 knygos mutatis mutandis. Teismas, laikydamas, kad tarp ieškovės ir atsakovo šeimos teisiniai santykiai buvo (argumentų, kad tokių santykių nebuvo teismas savo sprendime nepateikė), turi pareigą taikyti tokį teisinį reguliavimą, kuris numatytas dalinant turtą santuokos pasibaigimo metu, nes tiek santuokos pasibaigimo metu, tiek ir bendro gyvenimo, nesudarius santuokos pasibaigimo metu, įvyksta vienas ir tas pats faktas – pasibaigia šeimos teisiniai santykiai. Ieškovės nuomone jokia analogija pagal civilinio kodekso šeštos ar ketvirtos knygos nuostatas negali būti taikomos, nes tai yra iš esmės savo prigimtimi skirtingi teisiniai santykiai.
15.4. Teismo sprendimo dalis, tiek kiek juo yra atmestas pirmasis ieškovės ieškinio reikalavimas prieštarauja Konvencijos 8 straipsniui, 14 straipsniui ir 1 protokolo 1 straipsniui. Pirmosios instancijos teismas to paties turinio santykius, vertino skirtingai, bei ieškovę vertino nepalankiau vien tik todėl, kad ji nebuvo sudariusi santuokos, nors paties šeimos teisinio santykio, teismas nepaneigė. Ieškovė reiškė reikalavimą dėl daiktinių teisių pakeitimo, t. y. ieškovė vadovavosi įstatymine prezumpcija, kaip savo reikalavimų pagrindu, teigdama, kad turtą ji kartu su atsakovu įgijo kaip faktiniai sutuoktiniai, todėl jam galioja CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkto prezumpcija, o šeimos santykių nutrūkimo su atsakovu metu galiojo CK 3.117 straipsnio 1 dalies prezumpcija, todėl ieškinys savo esme yra dėl daiktinių teisių, kurias ieškovė ipso facto turi, pakeitimo į nuosavybės teisę.
15.5. Ieškovė vienu ieškiniu pareiškė du savarankiškus, vienas nuo kito nepriklausančius reikalavimus, kurie pirmuoju ieškinio reikalavimu teisines pasekmes sukelia tik atsakovui M. K. (nes sumažėtų jo išviešinta nekilnojamojo turto dalis), o antruoju ieškinio reikalavimu teisines pasekmes sukelia abiem atsakovams. Atsakovas, kuris buvo šeimos teisiniuose santykiuose, pripažino tiek ieškinio faktinį pagrindą, tiek ir pirmąjį ieškinio dalyką, todėl esant tokiai situacijai teismas turėjo pareigą priimti dalinį sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti pirmojo reikalavimo dalyje, t. y. pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į 1/2 dalį turto. Teismas neteisingai taikė civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias ieškinio pripažinimą ir dalinio sprendimo priėmimą. Teismas motyvu nepriimti atsakovo ieškinio pripažinimo laikė teisėtai nereikšmingu ir pareikštu siekiant nuslėpti tiesą – faktų pripažinimu mėginant sukurti ieškinio pagrįstumo įspūdį. Teismas nenurodė kokia tai nuslėpta tiesa, jos neatskleidė, nenurodė kokie faktai buvo nuslėpti.
15.6. Ieškovė, teikdama į bylą įrodymus, pateikė konkrečius pirkimo čekius iš prekybos centro (Senukai). Čekiai yra susiję su statybomis, gerbūviu, bei namo vidaus įrengimu. Pirkimas pardavimas vyko grynais pinigais. Ieškovė nurodė, kad ji pati už savo pinigus pirko čekiuose nurodytas prekes, kurios buvo panaudotos namo įrengimui. Ieškovė taip pat pateikė ir kitus mokėjimo dokumentus rangovams, kurie patvirtina jos atliktus mokėjimus rangovams.
15.7. Teismas nepagrįstai vertino, kad ieškovės įgytas butas iš atsakovo ir už jį gautas kreditas nelaikytinas įnašu į bendros nuosavybės sukūrimą. Tuo metu bankai neišduodavo paskolų sugyventiniams. Bendros paskolos ieškovei ir atsakovui bankas nesutiko išduoti, tačiau būtent bankas pasiūlė tokį finansavimo variantą, kad ieškovė gauna banko lėšas atsakovo butui pirkti, šis ieškovės butas įkeičiamas atsakovo turimų paskolų užtikrinimui, o už butą kreditu suteiktos lėšos pervedamos į konkrečią sąskaitą. Atsakovo paskolos buvo užtikrintos ieškovės nupirktu butu. Ieškovė, įkeisdama butą taip pat turėjo pareigą grąžinti banko suteiktą kreditą, kuris buvo panaudotas namo įsigijimui ir remontui. Bankui yra žinoma, kad ieškovė padengė dalį atsakovo kredito, sumokėdama 24 981,67 Eur (civilinė byla Nr. e2FB-225-1134/2023). Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino į bylą pateiktus įrodymus.
15.8. Jei ieškovė būtų įtraukta į prievolę bankui, kitų kreditorių teisės būtų užtikrintos, nes ieškovė tiesiogiai tenkintų atsakovo kreditorinius reikalavimus. Tai, kad ieškovė turi galimybių būti bendraskole, patvirtina į bylą pateikti mokėjimo dokumentai. Be to ieškovė dar 2021 m. spalio mėnesį sumažino atsakovo skolą sumokėdama atsakovui Luminor Bank AS 24 981,67 Eur.
16. Atsakovas M. K. atsiliepimu prašė apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
16.1. Teismas laikė, kad tokie asmenys, kurie patys save laiko šeima, kurie patys save laiko faktiniais sutuoktiniais, negalioja jokia teisinė apsauga ir garantijos lyginant su asmenimis, kurių tarpusavio santykį sieja toks pats turinys, tačiau kurie savo tokį tarpusavio santykį papildomai yra įforminę santuokos sudarymu. Apeliantės argumentai dėl šios teismo sprendimo dalies yra logiški, teisingi ir pagrįsti, todėl apeliacinės instancijos teismas su šiais skundo argumentais turi sutikti. Tas faktas, kad asmenys, kurių santykių turinys atitinka šeimos santykių turinį, tačiau kurie nėra sudarę santuokos, negali būti traktuojamas skirtingai, nei asmenų, kurie tokią santuoką yra įforminę, nes pagal Konstituciją svarbu ne išorinė tokių santykių forma, o tokių santykių turinys. Ieškovės ieškinio pagrindas, iš kurio kildinamas pirmasis reikalavimas, buvo ir yra šeimos teisiniai santykiai ir su tuo susijusios pasekmės šiems santykiams nutrūkus. Teismas turėjo laikyti, kad šeimos santykiams pasibaigus, kiekvienas iš šių santykių dalyvis turi teisę atsidalinti jam jungtinės nuosavybės teise priklausančią turto dalį.
16.2. Pirmosios instancijos teismas to paties turinio santykius, vertino skirtingai, bei ieškovę vertino nepalankiau vien tik todėl, kad ji nebuvo sudariusi santuokos, nors paties šeimos teisinio santykio, teismas nepaneigė. Todėl sprendimas prieštarauja Konvencijos 8 straipsniui, 14 straipsniui ir 1 protokolo 1 straipsniui.
16.3. Atsakovas, kuris buvo šeimos teisiniuose santykiuose, pripažino tiek ieškinio faktinį pagrindą, tiek ir pirmąjį ieškinio dalyką, todėl esant tokiai situacijai teismas turėjo pareigą priimti dalinį sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti pirmojo reikalavimo dalyje. Teismas neteisingai taikė civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias ieškinio pripažinimą ir dalinio sprendimo priėmimą.
16.4. Teismas neprijungė teikiamų nuotraukų, kuriomis buvo įrodinėjamos faktinės aplinkybės, tiek dėl šeimos teisinių santykių, tiek turto statybos ir kitos objektyviai svarbios aplinkybės, kuriomis buvo įrodinėjamas ieškinio teisėtumas ir pagrįstumas. Ieškovė į bylą pateikė pirminius įrodymus, t. y. konkrečius pirkimo čekius dėl statybinių medžiagų įsigijimo. Šiuose čekiuose (kuriems daugiau kaip 15 metų), aiškiai matyti, kad jie yra susiję su statybomis, gerbūviu, bei namo vidaus įrengimu ir kt. Šiuos čekius gali turėti tik asmuo realiai jų pagrindu įsigijęs konkrečias medžiagas.
16.5. Atsakovo paskolos buvo užtikrintos ieškovės nupirktu butu. Ieškovė, įkeisdama butą taip pat turėjo pareigą grąžinti banko suteiktą kreditą, kuris buvo panaudotas namo įsigijimui ir remontui. Ieškovė padengė dalį atsakovo kredito, sumokėdama 24 981,67 Eur. Ieškovė kiekvieną mėnesį savarankiškai vykdo prievoles bankui ir moka visą įmoką pagal kredito sutartį.
16.6. Teismo pasvarstymai dėl Vilniaus rajono apylinkės teismui pateikto ieškinio (civilinė byla Nr. e2-1668-723/2019), tiek pagrindo tiek dalyko, yra teisiškai nereikšmingi ir neturi prejudicinės galios šiame ginče, nes neatitinka prejudiciškumo taisyklių ir sąlygų.
17. Trečiasis asmuo UAB „Vilmstata“ atsiliepimu prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
17.1. Sugyventinių ginčai dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, savaime negali būti sprendžiami pagal analogiją taikant sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančias teisės normas. Ieškovė teigė, kad nuo 2017 m. pabaigos su atsakovu M. K. nebeveda bendro ūkio, tačiau ieškinį dėl nuosavybės teisių į ginčo turtą pripažinimo paduoda praėjus beveik penkeriems metams, kas tik patvirtina susitarimo dėl ginčo turto įsigijimo bendros dalinės nuosavybės teise nebuvimą. Priešingu atveju, egzistuojant ieškovės nurodomam susitarimui, ieškovė reikalavimus dėl nuosavybės teisių į ginčo turtą pripažinimo būtų pareiškusi iš karto nebevedant bendro ūkio su atsakovu M. K., o ne po beveik penkerių metų.
17.2. Civilinėje byloje Nr. e2-1668-723/2019 ieškovė 2019 m. sausio 13 d. pareiškė reikalavimus atsakovui M. K. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir uzufrukto nustatymo. Būtent, ieškovė prašė teismo nustatyti uzufruktą, t. y. teisę naudotis ginčo turtu kaip ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą, t. y. naudoti svetimą daiktą iki vaikų pilnametystės.
17.3. Atsakovo M. K. nemokumo byloje ieškovė pareiškė prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Ieškovė 2022 m. spalio 26 d. prašyme dėl pareikšto finansinio reikalavimo patikslinimo nurodė, jog ji ir tuo metu bankrutuojantis asmuo iki 2018 m. gyveno bankrutuojančiam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame name (su priklausiniais), esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, ieškovė aiškiai įvardijo ginčo turto savininką – atsakovą M. K..
17.4. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ji iki nagrinėjamos bylos iškėlimo būtų laikiusi save ginčo turto savininke, nors ginčo turtas įgytas prieš daugiau nei 17 metų. Ieškovė atsakovo M. K. įsipareigojimų pagal 2006 m. gruodžio 7 d. Kredito sutartį įvykdymo neužtikrino nei laidavimu, nei kitais būdais. Byloje taip pat nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovė būtų vykdžiusi už atsakovą M. K. prievoles pagal 2006 m. gruodžio 7 d. Kredito sutartį.
17.5. Ieškiniu ieškovė siekia sumažinti atsakovo M. K. turimo turto masę, į kurią jo kreditoriai galėtų nukreipti išieškojimą.
18. Atsakovas Luminor Bank AS atsiliepimu prašė atmesti apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
18.1. Argumentą, kad aplinkybė, jog gyveno kaip šeima, savaime turėtų būti kvalifikuojama kaip pakankama ieškinio daliai dėl ieškovės nuosavybės teisių pripažinimo patenkinti, ieškovė ir atsakovas naudoja tik ginčo turto atžvilgiu. Teismas pažymėjo, jog gyvendami kartu, ieškovė ir atsakovas įgijo ir kito turto, kurį registravo kaip asmeninę nuosavybę. Tačiau ne ginčo turtą ieškovė ir atsakovas jau įvardija išimtinai kaip jų asmeninę nuosavybę, nors nėra realaus ir objektyvaus skirtumo tarp ginčo ir kito šalių jų bendro gyvenimo metu įgyto turto nuosavybės turinio.
18.2. Ieškovė ginčo turtą iki ieškinio šioje byloje pareiškimo laikė atsakovo asmenine nuosavybe. Atsakovo finansinė padėtis yra sunki. Atsakovui iškelta bankroto byla nutraukta dėl jo nesąžiningų veiksmų. Atsakovo pareikštas pripažinimas tikėtinai yra viena iš procesinių priemonių, kuria siekiama panaudoti sumažinant turimo turto masę, į kurią jo kreditoriai galėtų nukreipti išieškojimą.
18.3. Ieškovė atsakovo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį įvykdymo neužtikrino nei laidavimu, nei kitais būdais. Ieškovės iš atsakovo įsigyto buto hipoteka buvo užtikrinti atsakovo įsipareigojimai pagal būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 03/12/15J, o ne pagal kreditavimo sutartį namui įsigyti.
18.4. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji būtų prisidėjusi prie ginčo žemės sklypo ir namo kainos dalies sumokėjimo ar namo įrengimo bei kitų sklype pastatytų statinių statybos. Pagal kreditavimo sutartį atsakovui kreditas buvo suteiktas ne tik turtui pirkti, bet ir namui remontuoti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
21. Ginčo objektą nagrinėjamoje byloje pirmiausia sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas netenkino ieškovės ieškinio dėl nuosavybės teisių pripažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios rūšies bylose ne kartą yra nurodęs, jog nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).
23. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, jog reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).
24. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
25. Sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Aptarta kasacinio teismo praktika suponuoja, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas).
26. Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas).
27. Taigi atsižvelgiant į esamą reglamentavimą bei nurodytą kasacinio teismo praktiką, dėl nesusituokusių asmenų - apeliantės (ieškovės) I. K. ir atsakovo M. K. bendro gyvenimo metu įgyto turto negali būti sprendžiami remiantis CK trečiosios knygos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį režimą, normomis. Minėta, jog kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis, t. y. nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai.
28. Bylos šalys nurodė, kad ieškovė ir atsakovas ilgą laiką kartu gyveno nesusituokę, vedė bendrą ūkį, susilaukė dviejų vaikų (2010 m., 2014 m.), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog vien ta aplinkybė, kad asmenys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, susilaukė vaikų, savaime negali būti kvalifikuojama kaip įrodanti, jog ginčo turtą, įregistruotą atsakovo vardu, sugyventiniai įgijo bendrai. Minėta, kad byloje reikia įrodyti buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, kadangi ir šalims gyvenant kartu bei vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto įgijimo bendrosios nuosavybės teise tarp šalių gali ir nebūti susitarta.
29. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas M. K. asmeninės nuosavybės teise 2003 m. nusipirko butą, esantį (duomenys neskelbtini) su garažu. Nurodytam turtui įsigyti atsakovas panaudojo lėšas, suteiktas iš Nordea Bank Finland Plc pagal 2003 m. gruodžio 8 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 03/12/15J.
30. Atsakovas M. K. 2005 m. asmeninės nuosavybės teise nusipirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodytam turtui įgyti atsakovas panaudojo lėšas, suteiktas Nordea Bank Finlanc Plc pagal 2004 m. gruodžio 29 d. Papildomą susitarimą Nr. BKP 04/12/137 prie Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 03/12/15J.
31. Atsakovas M. K. 2006 m. butą ir garažą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė ieškovei. Nurodytam turtui įsigyti ieškovė panaudojo lėšas, suteiktas Nordea Bank Finland Plc pagal 2006 m. kovo 3 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 06/03/25J. Už ieškovės prievolių pagal šią sutartį įvykdymą 2006 m. kovo 3 d. Laidavimo sutartimi laidavo atsakovas M. K.. Buto hipoteka buvo užtikrintos ne tik ieškovės pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 06/03/25J prisiimtos prievolės, bet ir atsakovo M. K. prievolės pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 03/12/15J.
32. Atsakovas M. K. 2007 m. asmeninės nuosavybės teise nusipirko žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodytam turtui įsigyti ir remontuoti atsakovui lėšas suteikė Nordea Bank Finland Plc pagal 2006 m. gruodžio 7 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 06/12/45J (Kredito sutartis). Atsakovo prievolių, prisiimtų Kredito sutartimi, įvykdymas užtikrintas namo ir žemės sklypo hipoteka, duomenų apie tai, kad būtų užtikrintas papildomai į bylą nėra pateikta.
33. Atsakovui M. K. 2008 m. iš Nordea Bank Finland Plc buvo suteiktas papildomas 57 924 Eur kreditas pagal 2008 m. kovo 21 d. Papildomą susitarimą Nr. BKP 08/03/106D prie Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 03/12/15J (kitas tikslas nebuvo nurodytas)
34. Šios nustatytos aplinkybės pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, kad atsakovo įsigyto buto hipoteka buvo užtikrinti atsakovo įsipareigojimai ne pagal ginčo Kredito sutartį, o tik pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 03/12/15J. Ieškovė atsakovo M. K. įsipareigojimų pagal ginčo Kredito sutartį nebuvo užtikrinusi. Nors ieškovė nurodo, kad įkeisdama būtą, taip pat turėjo grąžinti suteiktą kreditą, kuris buvo panaudotas ginčo turto įsigijimui ir remontui, tačiau butas, kaip minėta, buvo įkeistas siekiant grąžinti kreditą, suteiktą pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 03/12/15J. Pastebėtina, kad atsakovas laidavo už ieškovės prievoles pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 06/03/25J. Už buto pardavimą gautas lėšas atsakovas tikėtinai panaudojo ginčo turto įsigijimui, tačiau ieškovė įsigijo naują nuosavybę – butą. Taigi negalima teigti, jog nusipirkdama butą jo įsigijimo lėšomis ieškovė prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo ar remonto. Taip pat nėra duomenų, kad ginčo turtui įsigyti buvo panaudotos lėšos, suteiktos pagal Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 03/12/15J, kurių vėlesnis grąžinimas buvo užtikrintas ieškovės įsigyto būto įkeitimu.
35. Pastebėtina, kad ieškovė I. K. neginčija aplinkybės, jog butą ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovas M. K. įsigijo kaip asmeninės nuosavybės objektą. Taip pat neginčijo aplinkybės, kad butą ieškovė iš atsakovo įsigijo kaip asmeninės nuosavybės objektą. Taigi, visą kitą - ne ginčo turtą ieškovė ir atsakovas laiko išimtinai jų asmenine nuosavybe, nors iš esmės nepagrindžia tokio skirtumo buvimo – dėl kokių priežasčių vien ginčo turtinis objektas buvo ar galėjo būti perkamas bendrai, t. y. šalys objektyviai neįrodo tokio nuosavybės įgijimo susitarimo turinio, ieškovė neargumentuoja koks skirtumas buvo įsigyjant ginčo turtą ir kitą nekilnojamąjį turtą ir kodėl dabar po tokio ilgo laiko tarpo reiktų vertinti, jog būtent tik ginčo nekilnojamąjį turtą šalys įgijo bendrai.
36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės pateikti čekiai, sąskaitos, brėžiniai patys savaime nepatvirtina, kad būtent ieškovė pirko juose nurodytas statybines medžiagas ar įrankius, kad ji savo asmeninėmis lėšomis mokėjo už atskirus statybos darbus, duomenys apie ieškovę nėra minimi nei viename iš pateiktų fiskalinių dokumentų (įrašai – „mokėta grynais“, eilutėje „pirkėjas“ įrašų visai nėra arba ta dalis uždengta, nurodytas kitas asmuo (A. M.)). Sutiktina su apeliantės argumentu, kad kasos čekiuose įprastai nenurodomi prekių įgijėjo duomenis, tačiau akivaizdu, jog vien čekių turėjimas ar asmens jų pateikimas teismui šiame kontekste savaime nėra objektyvi aplinkybė kuri sudarytų pagrindą teigti, kad būtent ieškovė pirko prekes ar užsakė paslaugas. Be to byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių jog minimos statybinės medžiagos ar įrankiai yra susiję su ginčo turto remontu ar įrengimu, t. y. kad jam iš esmės pagerinti ar įrengti buvo panaudoti.
37. Apeliantė neneigia, kad kitose civilinėse bylose, t. y. tiek ieškinyje atsakovui M. K. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, dėl uzufrukto nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, tiek teikdama prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovo M. K. kaip fizinio asmens bankroto byloje ji laikėsi pozicijos, kad namas nuosavybės teise priklauso būtent atsakovui. Ieškovė ir atsakovas teigia, jog jie nustojo kartu gyventi 2017 m., tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ieškovė ar atsakovas iki ieškovės šios bylos pradėjimo 2023 m. vasario mėnesį kokiais nors savo veiksmais ar elgesiu būtų išreiškę norą tinkamai įforminti tariamai buvusią jų abiejų valią sukurti būtent ginčo turto – žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir kitais statiniais (duomenys neskelbtini) bendrą nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, jog atsakovas M. K. ankščiau nei iki civilinės bylos iškėlimo būtų pripažinęs, kad ieškovė yra ginčo turto bendrasavininkė, o ieškovė iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstu, jog iki nagrinėjamos bylos iškėlimo ji būtų laikiusi save ginčo turto (dalies) savininke. Nors, kaip jau buvo minėta, ginčo turtas įgytas 2007 m., ieškovė net dešimt metų šalims gyvenant bendrai ir šešerius metus šalims išsiskyrus sandorio neginčijo, savo nuosavybės teisės į ginčo turtą neįrodinėjo.
38. Nustatytos aplinkybės pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido prieiti prie išvados, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, jog ginčo turto įgijimo metu ieškovė su atsakovu būtų sudarę realų susitarimą dėl šio konkretaus ginčo turto įgijimo bendrosios nuosavybės teise.
39. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovas pripažįsta ieškinį, todėl teismas turėjo pareigą ieškovės ieškinį tenkinti pirmojo reikalavimo dalyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu apeliantės skundo argumentu.
40. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 42 straipsnio 1 – 2 dalys nustato, jog atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį, tačiau teismas nepriima atsakovo pripažinimo ieškinio, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.
41. Nagrinėjamu atveju byloje yra pateikti objektyvūs duomenys apie tai, jog atsakovas turi neįvykdytų piniginių prievolių kreditoriams, yra kaltinamas baudžiamojo proceso tvarka, jo kaip fizinio asmens bankroto procesas nutrauktas dėl jo nesąžiningumo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovo ieškinio pripažinimas nagrinėjamu atveju gali reikšti siekį išvengti prievolių vykdymo ar jas apsunkinti, o tai reikštų prieštaravimą viešajam interesui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visus byloje esančius įrodymus, o nenustatęs jokių objektyvių duomenų, kad dėl ginčo turto įgijimo bendrosios nuosavybės teise tarp ieškovės ir atsakovo atitinkamai buvo susitarta, ieškovės ieškinį atmetė.
42. Ieškovė antruoju reikalavimu prašė pripažinti ieškovę asmeniškai atsakinga už 1/2 dalį paskolos pagal 2006 m. gruodžio 7 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 06/12/45J (Kredito sutartis), tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentais, jog šis reikalavimas yra savarankiškas nagrinėjamos bylos kontekste. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad netenkinus pirmojo ieškinio reikalavimo pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo turto, nėra pagrindo tenkinti ir antrojo ieškinio reikalavimo bei ieškovę laikyti atsakinga už paskolos vykdymą išduotą ginčo turto įsigijimui. Be to, ieškovė nepagrindžia pastarojo ieškinio reikalavimo kaip savarankiško reikalavimo materialinio subjektinio suinteresuotumo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir antrąjį ieškovės ieškinio reikalavimą.
43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 02 15 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 07 02 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 10 31, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Ginčo šalys, nesutikdamos su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, teisės normas būtų pažeidęs ar netinkamai jas taikęs. Ginčo šalys iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia ginčo šalių nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik byloje esančiais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
45. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
46. Vadovaudamasi nurodytomis nustatytomis aplinkybėmis ir argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, aiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės ieškinį atmesdamas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), todėl teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.
47. Trečiasis asmuo UAB „Vilmstata“ pateikė prašymą dėl 1 361,25 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme su nurodytas išlaidas pagrindžiančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, sprendžia, jog yra pagrindas sumažinti prašomas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, ir priteisti trečiajam asmeniui iš ieškovės 1 000 Eur apeliacinės instancijos bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UAB „Vilmstata“, juridinio asmens kodas 300044576, iš ieškovės I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000,00 Eur (vieno tūkstančio eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teisėjos Margarita Stambrauskaitė
Eglė Surgailienė
Jelena Šiškina