Civilinė byla Nr. e2-145-516/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01697-2015-6 Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. L. patikslintą atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-1081-881/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neoturas“ ieškinį atsakovams D. L. ir G. B. dėl žalos atlyginimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Neoturas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų G. B. ir D. L. 198 412,01 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones –ieškinio sumai areštuoti atsakovų turtą. Prašymą ieškovė grindė didele ieškinio suma.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi areštavo atsakovams G. B. ir D. L. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, turtines teises bendrai 198 412,01 Eur sumai, uždrausdamas areštuotą turtą parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims, o jei turto nepakanka – nustatė areštuoti atsakovų pinigines lėšas, kurios priklauso atsakovams ir kurias turi atsakovai ir (ar) tretieji asmenys, leisdamas atsakovams iš areštuotų piniginių lėšų kiekvieną mėnesį disponuoti gaunamomis pajamomis, neviršijančiomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto vienos minimalios mėnesinės algos dydžio.

Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju prašoma priteisti iš atsakovų suma – 198 412,01 Eur – laikytina didele, taip pat į tai, kad ieškovė, reikšdama ieškinį atsakovams, nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, pridėjo turimus įrodymus, t. y. tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, darytina išvada, jog yra teisinis ir faktinis pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė D. L. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės taikytos atsakovės D. L. turtui. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Teismas faktiškai neatliko preliminaraus įrodymų, o kartu ir preliminaraus ieškinio reikalavimų atsakovės D. L. atžvilgiu pagrįstumo vertinimo. Teismas apsiribojo visiškai formaliu teiginiu, kad „ieškovas, reikšdamas ieškinį atsakovams, nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, pridėjo turimus įrodymus, t. y. tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus“. Tačiau teismas neįvertino, ar ieškovės pateikti įrodymai yra pakankami ieškovės nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, ar ieškovės nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti civilinę atsakomybę atsakovei D. L..
2. Ieškovės vardu bankroto administratoriaus pareikštas ieškinys atsakovei D. L. yra akivaizdžiai nepagrįstas. Ieškovė ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindžia tuo, kad ieškovės valdymo organai per nutartyje iškelti įmonei bankroto bylą nustatytą terminą neperdavė bankroto administratoriui jokio įmonės turto ir dokumentų, nors bankroto administratoriui turėjo būti perduota turto už 2013 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytą 198 412,01 Eur sumą, ir būtent šiai sumai, bankroto administratoriaus nuomone, lygi padaryta žala. Tačiau atsakovė D. L. nei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. nutarties dėl UAB „Neoturas“ bankroto bylos iškėlimo priėmimo dieną, nei vėliau (per nutartyje nurodytą jos įvykdymo terminą) nebuvo UAB „Neoturas“ valdymo organu. Ši aplinkybė bankroto administratoriui buvo žinoma. D. L. nedisponavo, nesinaudojo UAB „Neoturas“ turtu ir (ar) dokumentais ir jų nevaldė po minėtos nutarties priėmimo. Taigi atsakovei nekilo pareiga ir atsakomybė už UAB „Neoturas“ turto ir dokumentų perdavimą šios bendrovės bankroto administratoriui, nes atsakovė su UAB „Neoturas“ nebeturi jokių sąsajų nuo 2014 m. liepos 24 d., kai visos akcijos buvo parduotos G. B. ir atsakovė buvo atleista iš direktoriaus pareigų. Be to, atsakovė D. L. UAB „Neoturas“ direktoriaus pareigų faktiškai nevykdė jau nuo 2014 m. vasario 3 d., nes buvo nėštumo ir vaiko priežiūros atostogose, o laikinai eiti direktoriaus pareigas buvo pavesta vyr. vadybininkei V. K..
3. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartimi UAB „Neoturas“ valdymo organai buvo įpareigoti perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo duomenimis. Ieškovės bankroto administratorius akivaizdžiai nepagrįstai bendrovės turtinę padėtį vertina retrospektyviai, t. y. pagal 2013 m. gruodžio 31 d. buvusią bendrovės turtinę padėtį, o ne pagal teismo nurodytą momentą buvusią bendrovės finansinę padėtį. BUAB „Neoturas“ bankroto byloje yra 2014 m. lapkričio 28 d. balansas ir pagal šio balanso duomenis bendrovė turėjo turto tik už 101 465 Lt (29 598,89 Eur) sumą, taigi administratoriui neperduodant bendrovės turto galėjo būti padaryta ne didesnė kaip 29 598,89 Eur žala, o ieškinys šioje byloje reiškiamas net 198 412,01 Eur sumai. Bankroto administratoriui šie duomenys žinomi, taigi reikšdamas ieškinį nepagrįstai didelei sumai ir prašydamas tai sumai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bankroto administratorius siekia sukelti atsakovams nepatogumus ir taip piktnaudžiauja savo teise. 
4. Teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ne šioje byloje būsimo ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, o ieškovės BUAB „Neoturas“ trečiąja eile tenkinamų reikalavimų įvykdymui užtikrinti, tačiau toks tikslas ir pagrindas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnyje nenumatyti.

Ieškovė BUAB „Neoturas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį sprendimą. Atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Ieškovė nuodugniai paaiškino, kad BUAB „Neoturas“ valdymo organai iki 2015 m. balandžio 10 d. privalėjo pateikti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir visą turtą, bet to nepadarė. Pagal paskutinį oficialiai ir viešai paskelbtą įmonės balansą įmonė turėjo turto už 198 412,01 Eur. Bankroto administratoriui nebuvo pateikti jokie dokumentai, kuriais patvirtinama, kad įmonės turimo turto vertė (apimtis) sumažėjo, taigi administratoriui turėjo būti perduota turto būtent už 198 412,01 Eur. Ieškovė pagrindė paaiškinimais, pridėtais įrodymais ir kasacinio teismo praktika, kad už įmonės turto neperdavimą atsakingas ne tik G. B., bet ir D. L..
2. Byloje reiškiamas reikalavimas (198 412,01 Eur) yra labai didelis ir ši aplinkybė jau pati savaime leidžia spręsti apie teismo sprendimo neįvykdymo riziką ieškinio patenkinimo atveju.
3. Apeliantė, perduodama įmonės turtą naujajam įmonės vadovui, turėjo pareigą tinkamai parengti dokumentus turtui perduoti ir atlikti jo perdavimą pagal visus reikalavimus. Buvusioji įmonės vadovė ir naujasis vadovas nepasirašė jokio išsamaus įmonės dokumentų ir turto priėmimo–perdavimo akto, pagal kurį aiškiai matytųsi, kokį konkretų turtą D. L. perdavė naujajam vadovui. Apeliantė neinventorizavo turto. Taigi nėra duomenų, kad apeliantė perdavė visą turtą. Dėl pačios apeliantės neveikimo administratorius neturi galimybės nustatyti, kuriam atsakovui einant vadovo pareigas įmonės turtas buvo prarastas ir kuris atsakingas, kad turtas nebuvo perduotas administratoriui. Tokiu atveju kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad abu vadovai atsako solidariai.
4. Nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nėra sprendžiama, ar ieškinio reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas, taigi apeliantės argumentas dėl nepagrįsto žalos dydžio yra teisiškai nesvarbus šiuo momentu. Žalos dydžio pagrįstumą teismas įvertina, nagrinėdamas ieškinį dėl žalos priteisimo iš esmės.
5. Laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos šioje byloje, siekiant užtikrinti galbūt ieškovei palankaus sprendimo įvykdymą. Esant ieškovei palankiam sprendimui, priteista suma būtų panaudota įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti, tačiau tai nereiškia, kad teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones trečiąja eile tenkinamiems reikalavimams užtikrinti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei nustatytos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos.

Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, yra išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali būti suprantamas kaip ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų išsami analizė, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti galutinio kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams pagrįsti ir pan.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, remiasi tuo, kad teismas tinkamai neįvertino, ar ieškovės pateikti įrodymai yra pakankami ieškovės nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, ar tos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti civilinę atsakomybę atsakovei. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teismų praktiką, akivaizdu, kad civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų konstatavimas (be kita ko, ir vertinimas, kokias pareigas atsakovė, kaip buvusi įmonės vadovė, turėjo, kokias pareigas atliko arba kurių neatliko) yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, t. y. nagrinėjant ieškovės ieškinį iš esmės turi būti aiškinamasi, ar ieškovės nurodytų argumentų (aplinkybių) ir jiems patvirtinti pateiktų įrodymų pakanka atsakovei taikyti civilinę atsakomybę.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme nustatytos pareigos tik bylos iškėlimo metu vadovavusiam asmeniui perduoti dokumentus ir turtą bankroto administratoriui įtvirtinimas savaime neatima teisės bendrovei reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir ankstesniems bendrovės vadovams, jei jie savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės ir (ar) tinkamai neperdavė dokumentų naujam įmonės vadovui ne dėl įmonės kaltės. Skirtingais laikotarpiais vadovavusiems bendrovės vadovams gali atsirasti civilinė atsakomybė už tinkamą įmonės dokumentų ir turto neperdavimą bendraisiais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad direktoriai yra asmenys, atsakingi už bendrovės turto apskaitymą ir išsaugojimą. Atsistatydindamas iš pareigų, kiekvienas jų turėjo užtikrinti skaidrų bendrovės turto ir dokumentų perdavimą. Kasacinis teismas išaiškino ir tai, kad atsakomybė yra solidari, jei visa žala arba konkreti žalos dalis yra priskirtina dviem ar daugiau asmenų, t. y. ne vien tuo atveju, kai nustatomas subjektyvus bendrininkavimas (bendri atsakovų veiksmai, sukėlę žalą), bet ir tada, kai nesusiję kelių asmenų veiksmai sukelia bendrą žalą, t. y. objektyvaus bendrininkavimo atveju (žr. ten pat).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinyje išdėstytas apeliantės D. L. patraukimo atsakove priežastis – visų pirma tai, kad bankroto administratoriaus duomenimis, atsakovė nesudarė ir nepasirašė su naujuoju įmonės vadovu G. B. tinkamo turto perdavimo–priėmimo akto (pastebėtina, kad su atskiruoju skundu atsakovės pateiktame turto ir dokumentų perdavimo akte neatsispindi nei perduotas turtas (išskyrus paminėtus kompiuterius), nei jo kiekis ar vertė) ir todėl administratorius negali nustatyti, kurio iš direktorių vadovavimo laikotarpiu turtas galbūt buvo prarastas ir kuris iš vadovų atsakingas už dokumentų ir turto bankroto administratoriui neperdavimą – bei jo ieškovės argumentams pagrįsti pateiktus įrodymus, visiškai pagrįstai priėjo išvadą, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti akivaizdų pareikšto ieškinio preliminarų nepagrįstumą ir dėl to atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantės turtui. Atsakovės nurodyti argumentai dėl jos vadovavimo laikotarpio, turto ir dokumentų perdavimo naujam vadovui aplinkybių turi būti analizuojami bylą nagrinėjant iš esmės, taigi apeliantės atskirajame skunde išdėstyti motyvai šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta ir atsakovės argumentą dėl per didelės ieškinio, taigi ir pritaikyto arešto, sumos. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė, įgyvendindama dispozityvumo principą, turi teisę pati pasirinkti, kokio dydžio reikalavimą pareikšti, o ar reikalavimas pagrįstas ir ar pagrįstas visas jo dydis, sprendžiama bylą nagrinėjant iš esmės, įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes ir esančius įrodymus, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Be to, kaip nurodė ir pati atsakovė, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartimi BUAB „Neoturas“ valdymo organai buvo įpareigoti perduoti administratoriui turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo duomenimis, tačiau toks balansas sudarytas nebuvo (priešingų duomenų atsakovė nepateikė (CPK 178 straipsnis)), o paskutinis oficialus ir viešai registre paskelbtas balansas yra 2013 m. gruodžio 31 d., kuriuo ir vadovaujasi administratorius.

Kaip teisingai nurodė ieškovė, ieškinio suma nagrinėjamoje byloje yra didelė atsakovams, kaip fiziniams asmenims, o apeliantė jokių duomenų, leidžiančių padaryti priešingą išvadą, t. y. kad suma jai nėra didelė ir nėra grėsmės, jog būsimo galbūt ieškovei palankaus sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas, nepateikė. Kadangi byloje yra konstatuotos abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė areštą atsakovės turtui.

Pagal CPK 144 straipsnį laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti. Nagrinėjamu atveju pareikštas ieškinys dėl žalos bankrutavusiai įmonei atlyginimo priteisimo. Tuo atveju, kai ieškinį pareiškia jau bankrutavusi įmonė (jos vardu bankroto administratorius), akivaizdu, kad visų pirma pateiktu reikalavimu siekiama ginti bankrutavusios įmonės kreditorių interesus, jų galimybę gauti finansinių reikalavimų patenkinimą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, išsprendęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, rezoliucinėje nutarties dalyje nustatė areštuoti atsakovų turtą ieškovės trečiąja eile tenkinamiems reikalavimams užtikrinti, nagrinėjamu atveju nepaneigia pačios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo bei savaime nelemia būtinybės naikinti areštą, pritaikytą apeliantės turtui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užtikrinti teismo rezoliucinės dalies aiškumą bei tikslumą, sprendžia rezoliucinę dalį patikslinti, nustatant, kad areštas atsakovų turtui taikomas ieškovo BUAB „Neoturas“ reikalavimams užtikrinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą, jos rezoliucinę dalį patikslinant ir nurodant, kad atsakovams G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)) ir D. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, turtinės teisės, bendrai neviršijant 198 412,01 Eur sumos, areštuojamos ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Neoturas“ (j. a k. 126316280) ieškinio reikalavimams užtikrinti.

              Teisėja                                                                                                           Rasa Gudžiūnienė