Civilinė byla Nr. 2A-420/2013
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02224-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1.; 121.21.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno, Egidijos Tamošiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-6210-392/2011 pagal ieškovo S. Ž. ieškinį atsakovams G. Š., V. K., „Swedbank”, AB ir BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen” dėl žemės sklypo hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Vilniaus 32 notarų biuro notarė A. K.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.Ginčo esmė
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė dėl šių motyvų
.
Dėl senaties termino
Actio Pauliana pagrindu ieškinį dėl skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 6.66 str. 3 d.). Šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodė, kad apie 2006 m. lapkričio 23 d. ginčijamą hipotekos sandorį jis sužinojo tik 2009 m. rugpjūčio 3 d., gavęs atsakovo G. Š. raštą, kuriame atsakovas nurodė, jog ketina kreiptis į atsakovą „Swedbank”, AB dėl leidimo sudaryti su ieškovu ginčijamu sandoriu įkeisto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovo teigimu, tik tada jam tapo žinoma apie ginčijamo hipotekos sandorio sudarymą, todėl laikytina, kad ieškovas sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino Actio Pauliana ieškiniui pareikšti nepraleido. Teismas su tokiu ieškovo vertinimu nesutiko. Konstatavo, kad byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog ginčijamas hipotekos sandoris viešame registre įregistruotas nuo 2006 m. lapkričio 28 d. Tuo tarpu Civilinio kodekso 4.185 str. 5 d. nustatyta, kad hipotekos registro duomenys yra vieši. Vadinasi, kilus ginčui dėl hipotekos registre įregistruotų nekilnojamojo daikto suvaržymų, tame tarpe ir įkeitimo, nė viena iš ginčo šalių negali teisintis nežinojusi hipotekos registro duomenų. Vieši yra ne tik hipotekos registro, bet ir nekilnojamojo turto registro duomenys (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 str. 1 ir 2 d.). Teismas kritiškai vertino ieškovo teiginius, kad norminis reglamentavimas, užtikrinantis asmens duomenų apsaugą, ieškovui nesuteikė objektyvių galimybių sužinoti apie ginčijamą hipotekos sandorį jo sudarymo metu. Žemės sklypo, kuris buvo įkeistas ginčijamu sandoriu, registro duomenys yra prieinami kiekvienam asmeniui pagal šio sklypo unikalų numerį. Susipažinimas su šiais duomenimis yra nevaržomas norminiu reglamentavimu. Nurodyto žemės sklypo duomenys, tame tarpe ir unikalus numeris, ieškovui tapo žinomi dar 2003 m. spalio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovas jau nuo 2006 m. lapkričio 28 d., t.y. nuo ginčijamo hipotekos sandorio įregistravimo viešame hipotekos registre dienos, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie šį sandorį. Net jei tuo metu ieškovas dar neturėjo tokios informacijos, tai 2009m. sausio 1 d., suėjus paskolos grąžinimo terminui ir atsakovui G. Š. negrąžinus paskolos, ieškovas, būdamas rūpestingu ir apdairiu kreditoriumi, privalėjo kreiptis į viešuosius registrus dėl informacijos apie atsakovo turimą nekilnojamąjį turtą ir galimus jo suvaržymus pateikimo. Tuo labiau, kad ieškovas dar 2009 m. gegužės 31 d. turėjo ketinimą įsigyti atsakovui G. Š. priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), negrąžintas atsakovo sumas įskaitant į šio sklypo pirkimo-pardavimo kainą. Teismas padarė išvadą, kad vėliausia data, kada ieškovas galėjo ir turėjo sužinoti apie ginčijamo hipotekos sandorio sudarymą, yra 2009 m. gegužės 31 d., t.y. nuo tada, kai pasiūlė atsakovui G. Š. derėtis dėl žemės sklypo, kuris buvo įkeistas ginčijamu sandoriu, perleidimo ieškovo nuosavybėn. Tuo tarpu ieškinys teismui pateiktas tik 2010 m. birželio 15 d., praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo to momento, kai ieškovas turėjo sužinoti apie ginčijamo sandorio sudarymą. Teismas, ieškovo nurodomas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, laikė nesvarbiomis ir nesudarančiomis pagrindo atnaujinti šį terminą. Nurodė, kad visa tai leidžia teismui atmesti ieškovo ieškinį, nevertinant kitų ieškinyje nurodomų argumentų.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu
Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui. Atsakovai teigia, kad nurodytos Actio Pauliana sąlygos nėra, nes ieškovo reikalavimo teisė atsirado 2009 m. sausio 1 d., tuo tarpu ginčijamas hipotekos sandoris sudarytas dar 2006 m. lapkričio 23 d., vadinasi, šio sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės atsakovui G. Š.. Teismas su tuo nesutiko. Nurodė, kad sprendžiant dėl to, kada atsirado skolininko prievolė kreditoriui, būtina įvertinti tai, kad pagal Civiliniame kodekse įtvirtintą Actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu yra nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t.y. neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartis sudaryta 2005 m. sausio 18 d., o ginčijamas hipotekos sandoris – 2006 m. lapkričio 23 d., teismas padarė išvadą, jog ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui G. Š. Actio Pauliana instituto prasme.
Teismas laikė pagrįstais ir motyvuotais atsakovų G. Š. ir V. K. paaiškinimus, kad sudarydami ginčijamą hipotekos sandorį, atsakovai siekė padėti atsakovo G. Š. sūnui O. Š. vystyti verslą, o kartu turėjo tikslą gauti finansinę naudą (vėliau sūnaus bendrovei įkeistą žemės sklypą parduoti). Teismo vertinimu, tokie atsakovų veiksmai atitiko įprastą verslo praktiką. Tuo atveju, jei atsakovo BUAB ,,Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen” vykdomas nekilnojamojo turto projektas būtų įgyvendintas, atsakovai G. Š. ir V. K. būtų uždirbę piniginių lėšų, kurias panaudojant atsakovas G. Š. galėtų grąžinti paskolą ieškovui. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas G. Š., sudarydamas ginčijamą hipotekos sandorį, nepažeidė ieškovo kaip kreditoriaus teisių ir veikė savo bei ieškovo interesais, o sandorį, siekdamas grąžinti įsiskolinimą ieškovui, sudaryti turėjo, nes tokiu būdu siekė uždirbti ir generuoti atsiskaitymui skirtas lėšas. Remdamasis tuo teismas sprendė, kad ieškovo argumentai dėl paskolos sutartyje numatyto draudimo – be išankstinio ieškovo sutikimo nesudaryti ginčijamo hipotekos sandorio – pažeidimo, negali būti pakankamu pagrindu tenkinti ieškinį.
Teismas nurodė, kad tai, jog ginčijamas hipotekos sandoris nepažeidžia ieškovo interesų, patvirtina ir byloje esantis atsakovų G. Š. ir BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen” 2006 m. spalio 10 d. susitarimas, kuriuo atsakovas G. Š. įsipareigojo įkeisti minėtą žemės sklypą atsakovo „Swedbank“, AB naudai, užtikrinant prievolių pagal kredito sutartį įvykdymą, o atsakovas BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen”, garantuodamas nuostolių atlyginimą tuo atveju, jei pagal kredito sutartį būtų pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto, įsipareigojo išduoti atsakovui G. Š. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 13 500 000 Lt sumai. Vykdant šį susitarimą, 2006 m. lapkričio 23 d. atsakovas BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen” išdavė atsakovui G. Š. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 13 500 000 Lt sumai. 2010 m. birželio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismui atsakovui BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen” iškėlus bankroto bylą, 2010 m. rugpjūčio 16 d. atsakovas G. Š. pateikė prašymą dėl jo įtraukimo į kreditorių sąrašą ir kreditorinių reikalavimų patvirtinimo 17 024 776 Lt sumai. Teismas sprendė, kad šios faktinės aplinkybės rodo, jog atsakovas G. Š., sudarydamas ginčijamą hipotekos sandorį, nesiekė pažeisti ieškovo kaip kreditoriaus interesų, sumažindamas savo mokumą, o priešingai, – veikė atidžiai ir rūpestingai.
Teismas taip pat nurodė, kad žemės sklypo, kuris ginčijamu hipotekos sandoriu buvo įkeistas atsakovo „Swedbank”, AB naudai, vertė siekia 13 495 000 Lt. Atsakovo „Swedbank”, AB galimas reikalavimas į šį žemės sklypą sudaro 8 837 085,93 Lt. Šis atsakovo reikalavimas gali būti patenkintas nukreipiant išieškojimą ir į žemės sklypo užstatymo teisę bei šiame sklype esantį statinį, kurie atsakovui taip pat įkeisti pagal hipotekos sandorius. Tuo tarpu atsakovo G. Š. skola ieškovui sprendimo priėmimo dieną sudaro 1 473 691,60 Lt. Vadinasi, žemės sklypo, kuris buvo įkeistas ginčijamu hipotekos sandoriu, vertės šio sandorio sudarymo metu visiškai pakako visų kreditorių reikalavimams patenkinti. Be to, kaip nurodė pats ieškovas, atsakovai G. Š. ir V. K., be ginčijamu hipotekos sandoriu įkeisto žemės sklypo, turi ir kito turto, kuriuo iš dalies gali būti padengtas ieškovo reikalavimas, t.y. butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini) žemės sklypą ir nebaigtą statytį gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „Naftininkas”, kuriame yra sodo namelis ir kiti ūkiniai pastatai.
Teismas pažymėjo, kad nenustačius, jog ginčijamu hipotekos sandoriu buvo pažeisti ieškovo kaip kreditoriaus interesai, nėra pagrindo pripažinti, jog sudarydami šį sandorį atsakovai buvo nesąžiningi ar kad neprivalėjo sudaryti tokio sandorio, nes sudarydami ginčijamą sandorį atsakovai siekė naudos tiek sau, tiek kreditoriui. Tarp ieškovo ir atsakovo G. Š. sudaryta paskolos sutartis prieš trečiuosius asmenis, tame tarpe ir ginčijamo sandorio šalis, gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji yra įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre. Byloje tokių aplinkybių nenustatyta, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog sudarydami ginčijamą hipotekos sandorį atsakovai pažeidė paskolos sutarties draudimą sudaryti tokį sandorį.
Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovas iki šiol nėra inicijavęs pagal 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartį atsakovui G. Š. suteiktos 1 473 691,60 Lt dydžio paskolos išieškojimo priverstine tvarka, nors paskolos grąžinimo terminas suėjo dar 2009 m. rugsėjo 1 d. Savo kaip kreditoriaus teises ieškovas gina tik reikšdamas reikalavimus dėl atsakovo sudarytų sandorių, susijusiu su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančiais Actio Pauliana pagrindu, nors įstatymas ieškovui suteikia ir daugiau priemonių susigrąžinti skolą, tame tarpe prisiteisus ją nukreipti išieškojimą į skolininko nekilnojamąjį ir kitą turtą, kuriuo šis disponuoja ir taip ženklia dalimi apginti savo teises.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas S. Ž. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - šioje byloje ieškovo S. Ž. pareikštą ieškinį tenkinti pilnai. Ieškovo naudai iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Dėl senaties termino
Nurodo, kad prievolės vykdymo terminui esant nesibaigusiam, atsakovams 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartyje įsipareigojus be išankstinio ieškovo sutikimo nelaiduoti ir negarantuoti už trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą, ar bet kokia kita forma savo turtu nesudaryti trečiųjų asmenų prievolių įvykdymo užtikrinimo sandorių (2005 m. sausio 18 d. Paskolos sutarties 4.1. p.) - ieškovas be trukdžių valdė savo turtą (reikalavimo teises), niekaip nepajautė savo teisių pažeidimo (laidavimo už trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą) ir neturėjo pagrindo sekti ir tikrinti atsakovų turto statusą viešajame registre iki tol, kol tapo aišku, kad skolininkas prievolės įvykdyti tiek Paskolos sutartyje numatytu, tiek jokiu kitu būdu negalės (t.y. 2009 m. rugpjūčio 3 d.).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados yra prieštaringos: nustatęs, kad ieškovas gali būti laikomas sužinojusiu/turėjusiu sužinoti apie ginčijamo skolininkų sudaryto sandorio egzistavimą nuo tos akimirkos, kai tapo aišku, kad skolininkų prievolė nebus įvykdyta - teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad ši data yra 2009 m. gegužės 31 d. - nors tuo momentu buvo suteiktas papildomas terminas prievolei įvykdyti, šalys vedė derybas tardamosi dėl prievolės įvykdymo kitokiu būdu ir 2009 m. gegužės 31 d. dar nebuvo jokių duomenų, kad skolininkai prievolės įvykdymo (bet kokia forma) ieškovui pateikti negalės. Tai ieškovui tapo aišku tik 2009 m. rugpjūčio 3 d. - skolininkui pranešus apie galimybių įvykdyti prievolę bet kokiu kitu būdu apsunkinimą, dėl su „Swedbank”, AB sudaryto sandorio buvimo, po ko ieškovas sužinojo apie konkretaus ginčijamo sandorio egzistavimą ir kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo nepraėjus vienerių metų ieškinio terminui. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis paties teismo sprendime pateiktu išaiškinimu ieškovo veiksmai laikytini atitinkančiais rūpestingo ir apdairaus kreditoriaus standartą, o ieškinys pateiktas ieškinio senaties termino eigoje.
Nors apelianto įsitikinimu ieškinio senaties terminas kreipiantis į teismą dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančia nebuvo praleistas, tačiau priėmęs priešingą išvadą, Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino ieškovo prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo (CK 1.131 str.). Aplinkybės - skolininkams neinformuojant apie sudarytą sandorį ir jo turinį, o teisiniam reglamentavimui ieškovui, be piktnaudžiavimo savo teisėmis, nesuteikiant galimybės gauti šio sandorio sąlygų anksčiau kaip 2009 m. rugpjūčio 3 d. - laikytinos svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis ieškovui apie ginčijamą sutartį sužinoti pirmosios instancijos teismo nurodytu metu - nuo 2009 m. gegužės 31 d. ir nepiktnaudžiaujant savo procesinėmis teisėmis pateikti pagrįstą ir argumentuotą ieškinį teisme dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu laikotarpiu, skaičiuotinu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 1 d. Taigi, šios objektyviai egzistavusios, nuo ieškovo valios nepriklausiusios priežastys pirmosios instancijos teismo nepagrįstai buvo pripažintos nesvarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, nesudarančiomis pagrindo teismui tenkinti prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu
Teismas patvirtino ieškovą turint galiojančią reikalavimo teisę skolininkams, visas kitas Actio Pauliana instituto sąlygas pripažino neįrodytomis. Prieidamas šios išvados, kiekvienos Actio Pauliana sąlygos nustatinėjimo atžvilgiu bylą nagrinėjęs teismas pažeidė įrodinėjimą, ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimus (CPK XIII sk.), netinkamai aiškino ir taikė materialines Actio Pauliana instituto taikymo sąlygas reglamentuojančias teisės normas, tokiu būdu nenustatė visų ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, ir to pasekoje neteisingai išsprendė bylą (CPK 329 str., 330 str.).
Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog į bylą pateikti įrodymai liudija kreditoriaus teisių pažeidimą. Ginčijamo sandorio sudarymo metu (2006 m. lapkričio 23 d.) prievolės dydis buvo ne 8 837 085,93 Lt kaip kad nurodoma 2011 m. lapkričio 5 d. sprendime, o 20 029 996,64 Lt (5 801 0088 EUR). Taigi, nors teismas konstatavo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu įkeisto sklypo vertei esant pakankamai patenkinti ieškovo ir „Swedbank“, AB reikalavimus sandoris negali būti pripažįstamas pažeidžiančiu apelianto interesus, yra matyti, jog sandorio sudarymo metu įkeisto sklypo vertės (13 495 000 Lt) nepakako net hipotekinio kreditoriaus - „Swedbank“, AB reikalavimams (20 029 996,64 Lt) padengti, jau nekalbant apie skolininkų kreditoriaus S. Ž. 947 323,43 Lt reikalavimą, taigi ginčijamas sandoris neabejotinai pažeidė kreditoriaus teises. Taip pat yra realiai apsunkinta kreditoriaus reikalavimų tenkinimo galimybė nepaisant to, kad skolininkai turi kito turto, nes jo vertė nėra pakankama skolai padengti, ir tokiu būdu dėl ginčijamo sandorio egzistavimo sudaryta reali grėsmė kreditoriaus reikalavimų tenkinimui. Be to, turėdami beveik 1 mln. litų dydžio įsipareigojimą ieškovui skolininkai įkeitė savo turtą kitam asmeniui. Dėl ginčijamo sandorio atsiskaitymas su apeliantu neabejotinai užtruks gerokai ilgiau. Apeliantas pažymi ir tai, jog asmuo, kurio prievolių vykdymo užtikrinimui skolininkai neatlygintinai įkeitė savo turtą ir kuris žadėjo ateityje galimai nupirkti šį sklypą iš atsakovų - yra bankrutuojantis. Iš visų išdėstytų aplinkybių yra akivaizdu, kad ginčijamas sandoris pažeidė tiek skolininkų, tiek jų kreditoriaus S. Ž. interesus, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl šios Actio Pauliana sąlygos nebuvimo yra nepagrįsta.
Ginčijamame sprendime Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai konstatavo skolininkus (G. Š. ir V. K.) turėjus pareigą sudaryti ginčijamą hipotekos sandorį. Ši teismo išvada sprendime argumentuota motyvu, jog tokiu būdu skolininkai siekė uždirbti ir generuoti atsiskaitymui lėšas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog skolininko teisinė prievolė sudaryti sandorius Civilinio kodekso 6.66 str. prasme turėtų būti aiškinama siaurai, todėl neprivalomais sandoriais laikomi tokie, kurie sudaromi nesant įstatymo ar kitos susitarimu pagrįstos teisinės prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Netgi tam tikros faktinės aplinkybės, pvz., gręsiantis bankrotas, sunki materialinė padėtis, skola kitam kreditoriui, pareiga išlaikyti tėvus, vaikus ir pan., kurios gali turėti įtakos skolininko elgesiui, negali būti traktuojamos kaip pareiga sudaryti sandorį Civilinio kodekso 6.66 str. prasme. (2008 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl Actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga Nr. 29). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 28 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009 priimtoje nutartyje yra vienareikšmiškai pabrėžęs, kad egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, negali būti Civilinio kodekso 6.66 str. nuostatų kontekste vertinama kaip skolininko pareiga sudaryti kokius nors kitokius sandorius siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuotina, jog atsakovų teisinės pareigos sudaryti ginčo sandorį egzistavimas teismo sprendime buvo nustatytas nepagrįstai, tiek fakto, tiek teisės prasme. Teismui nustatinėjant šią aplinkybę, buvo neteisingai aiškinamos Civilinio kodekso 6.66 str. nuostatos, todėl, nepagrįstai konstatuotas visų būtinųjų Actio Pauliana taikymo sąlygų nebuvimas.
Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo negalintis pripažinti sandorio šalių nesąžiningomis, remdamasis tuo, kad teismas nenustatė, jog ginčijamu hipotekos sandoriu buvo pažeisti ieškovo kaip kreditoriaus interesai, nes sudarydami sandorį skolininkai siekė naudos tiek sau, tiek kreditoriui. Byloje buvo nustatyta ir nepaneigta, kad BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen” steigėjas, vienintelis dalyvis ir vadovas yra G. Š. sūnus, t.y. egzistuoja Civilinio kodekso 6.67 str. 2 bei 4 p. įtvirtinti nesąžiningumo prezumpcijos atvejai. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovai jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis šios įstatyminės prezumpcijos nepaneigė, o teismo argumentai dėl hipotekos sudarymo kreditoriaus interesais yra nepagrįsti. Visos faktinės bylos aplinkybės vienareikšmiškai liudija, kad atsakovai veikė ne savo ir savo kreditoriaus, o išimtinai savo sūnaus interesais, nors ieškovą ir skolininkus siejanti paskolos sutartis kategoriškai draudė prisiimti tokio pobūdžio įsipareigojimus. Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad paskolos sutartyje įtvirtinto draudimo pažeidimu negalima remtis, vertinant skolininkų nesąžiningumą, kadangi paskolos sutartis prieš trečiuosius asmenis, tame tarpe ginčijamo sandorio šalis, gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji yra įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre, o byloje tokių aplinkybių nenustatyta, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovai pažeidė sutartyje nustatytą draudimą sudaryti hipotekos sandorį. Apeliantas pažymi, kad paskolos sutarčiai teisinės registracijos nenumato nei civilinis kodeksas, nei Sutarčių registro įstatymas. Atsižvelgiant į tai, sprendimo argumentai yra nepagrįsti, paskolos sutartis ir joje įtvirtinti įsipareigojimai šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.), o pažeistas paskolos sutarties draudimas sudaryti ginčijamą sandorį tik papildomai patvirtina skolininkų veiksmų nesąžiningumą.
Atsakovas „Swedbank”, AB atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistu, o S. Ž. apeliacinį skundą atmesti. Iš S. Ž. „Swedbank”, AB naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinėje instancijoje. Nurodo, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė šiuos santykius reguliuojančias materialinės teisės normas bei nepažeidė procesinių teisės normų. Apeliacinis skundas yra nepagrįstas, jame išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Atsakovas BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen” atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. priimtą sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar tarp atsakovų BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen”, kreditoriaus „Swedbank”, AB bei įkeisto daikto savininkų G. Š. ir V. K. sudarytas hipotekos sandoris, įformintas 2006 m. lapkričio 23 d. hipotekos lakštu, identifikavimo kodas 01/1/2006/0027977, pažeidžia ieškovo S. Ž., kaip atsakovo G. Š. kreditoriaus, teises bei ar yra visos CK 6.66 straipsnyje nustatytos sąlygos pripažinti šią sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu.
CK 6.66 yra nustatytos sąlygos, kurioms esant galimas actio Pauliana ieškinys. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos yra šios: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Nustačius, kad yra šios sąlygos, ginčijamas sandoris pripažįstamas negaliojančiu.
Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatą, kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 str. 2 d.). CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 str. 3 d.). Apeliacinės instancijos teismas vertina ar egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos.
Dėl senaties termino
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, konstatavo, kad ieškovas praleido įstatyme nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą actio Pauliana pareikšti. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 1.127 str. 1 d.). Ginčijamas hipotekos sandoris Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 2006 m. lapkričio 28 d. Pagal CK 4.253 str. 2 d. registruojami daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės, o įstatymų numatytais atvejais – ir juridiniai faktai, turi būti registruojami viešame registre. Daiktinių teisių viešumo principas principo įgyvendinimas apsaugo tiek daiktinės teisės turėtojo, tiek trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus. Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.185 str. 5 d. hipotekos registro duomenys yra vieši, todėl apeliantas turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie šį sandorį. Atsižvelgiant į daiktinių teisių viešumo principą, apie daiktinės teisės turėtojo teises yra informuoti visi tretieji asmenys ir niekas negali remtis aplinkybe, kad jiems nebuvo žinoma apie daiktines teises.
Teismo nuomone, ieškovas, sudaręs tokio pobūdžio sandorį, turėjo įvertinti tą aplinkybę, kad jam tenka ir rizika, susijusi su atsakovo G. Š. turtinės padėties pablogėjimu, kadangi šalys nebuvo įtvirtinusios jokio prievolės užtikrinimo būdo. Kaip teisingai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, net jei minėtu momentu tokios informacijos apeliantas dar neturėjo, jis privalėjo (kaip rūpestingas ir apdairus kreditorius) kreiptis į viešuosius registrus dėl informacijos suteikimo apie atsakovo turimą turtą po 2009 m. sausio 1 d. datos, t.y. suėjus prievolės įvykdymo terminui. Apeliantas, būdamas apdairus ir rūpestingas, taip pat turėjo įvertinti G. Š. 2009-03-02 pranešime dėl skolos grąžinimo (t. 1, b. l. 33) nurodytas aplinkybes, kad jis pagal paskolos sutartį paimtų sumų grąžinti neturi galimybės dėl finansinių sunkumų. Nors apeliantas teigia, jog vien viešojo registro duomenų buvimas ir jų prieinamumas turtą be trukdžių valdančiam asmeniui savaime nėra pagrindas domėtis registro duomenimis, ar pagal juos turtas nėra įregistruotas kitų asmenų vardu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto nurodytoje teismų praktikoje taikoma taisyklė nesusijusi su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis, kadangi skiriasi šių bylų ratio decidendi, todėl ši taisyklė netaikoma nagrinėjamai bylai.
Apelianto teigimu Vilniaus apygardos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, kadangi, pasak apelianto, ieškinio senatis turėjo būti skaičiuojama ne nuo 2009 m. gegužės 31 d., bet nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d., t.y. nuo to momento, kai tapo aišku, jog skolininkai neįvykdys prievolės. Kadangi, apelianto nuomone, po 2009 m. sausio 1 d. (prievolės įvykdymo termino pasibaigimo) buvo deramasi dėl prievolės vykdymo termino pratęsimo, ieškovas neturėjo pagrindo sekti ir tikrinti atsakovų turto ir daiktinių teisių suvaržymus iki to momento, kai tapo aišku, jog prievolė nebus įvykdyta, t.y. iki 2009 m. rugpjūčio 6 d. Nėra pagrindo sutikti su tokia apelianto nuomone, kadangi kreditorius turėjo pareigą būti rūpestingu ir atidžiu asmeniu, t.y. rūpintis savo teisių apsauga ir jau suėjus prievolės vykdymo terminui (2009 m. sausio 1 d.) patikrinti informaciją apie skolininko turtą ir vertinti jo galimybes įvykdyti prievolę. Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę naudotis viešo registro duomenimis, išskyrus įstatymo numatytus apribojimus (CK 4.261 str, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas vėliausiai sužinoti apie savo teisių pažeidimą turėjo galimybę 2009 m. gegužės 31 d., t.y. šiuo momentu jis jau turėjo akivaizdžią pareigą kaip atidus ir rūpestingas kreditorius pasidomėti skolininko finansine padėtimi, kadangi pats apeliantas būtent 2009 m. gegužės 31 d. pateikė skolininkui pasiūlymą už suteiktą paskolą atsiskaityti turtu - žemės sklypu. Taigi, kaip potencialus žemės sklypo pirkėjas, jis turėjo elgtis rūpestingai ir apdairiai bei kreiptis į Nekilnojamojo turto registrą dėl duomenų apie ketinamą įsigyti žemės sklypą pateikimo. Ši iš sąžiningumo principo kildinama pareiga įpareigoja potencialų turto įgijėją gauti registro duomenis, atlikti jų analizę ir įsitikinti, kad ketinamam įsigyti turtui nėra taikomi jokie apribojimai. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusius santykius, ieškovas ir atsakovas tarpusavyje bendradarbiavo (ieškiniui pareikšti reikalingų dokumentų dalį gavo atsakovo sūnus O. Š. ir perdavė ieškovui, šie dokumentai pridėti prie ieškinio (t. 1, b. l. 18, 30), atsakovas nurodė, kad turi finansinių sunkumų ir paskolos grąžinti negali), todėl ieškovui elgiantis atidžiai ir rūpestingai, jis turėjo galimybę sužinoti apie ginčijamą įkeitimo sandorį ne tik iš viešo registro duomenų, bet ir gauti šią informaciją iš skolininko. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinio senaties termino pradžia vėliausiai gali būti skaičiuojama nuo atsakovų pasiūlymo pirkti užstatytą žemės sklypą gavimo dienos, t.y. nuo 2009 m. gegužės 31 d. Kadangi apeliantas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 6.66 str., o „Swedbank”, AB prašė jį taikyti ir ieškinį atmesti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senaties institutą.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertina kitas actio Pauliana taikymo sąlygas dėl atsakovų sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės, kaip actio Pauliana sąlygos
Skundžiamu 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo G. Š. buvo sudaryta 2005 m. sausio 18 d., ginčijamas įkeitimo sandoris (hipotekos lakštas) ‑ 2006 m. lapkričio 23 d., pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą ieškinio pateikimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. neturi būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą, ir padarė išvadą, kad ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą G. Š.. Byloje yra nustatyta viena iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų.
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo
Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu, ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. Kreditoriaus interesų pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tuo atveju, jei 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartyje sudarytoje tarp S. Ž. ir G. Š. numatytas galutinis paskolos grąžinimo terminas buvo 2009 m. sausio 1 d. Ginčijamas hipotekos lakštas buvo pasirašytas 2006 m. lapkričio 23 d., t.y. tuo metu, kai galutinis paskolos grąžinimo terminas kreditoriui S. Ž. dar nebuvo suėjęs. G. Š. ir V. K. jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą įkeitė savo sūnaus O. Š. vadovaujamos bendrovės BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen” įsipareigojimų „Swedbank”, AB įvykdymo užtikrinimui. O. Š. yra vienintelis BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen” akcininkas ir direktorius. „Swedbank”, AB suteikta paskola buvo skirta nekilnojamojo turto projekto vystymui ginčo žemės sklype. Apeliantas nurodė, kad dėl sudaryto ginčo hipotekos lakšto yra grėsmė, kad S. Ž. kaip kreditoriaus reikalavimai nebus patenkinti. Su tokia apelianto nuomone teismas iš esmės sutinka. Laikoma, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje, svarbu yra tai, jog tokių pažeidimų kvalifikavimas būtų susietas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Taigi kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio. Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad turtinės padėties sunkinimas, naujų įsipareigojimų prisiėmimas, turto perleidimas ir neatsiskaitymas su tiekėjais yra pakankamas pagrindas spręsti dėl atsakovų nesąžiningumo ir vengimo atsakyti už įmonės prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012). Norint nustatyti, ar atsakovo (skolininko) sudarytu ginčijamu įkeitimo sandoriu buvo padaryta žala kreditoriui, reikia palyginti esamą atsakovo (skolininko) turto padėtį su ta, kokia ji būtų buvusi, jei ginčijamas sandoris nebūtų buvęs sudarytas. Atsižvelgiant į ginčijamu įkeitimo sandoriu užtikrinamos prievolės dydį (Swedbank, AB pareikšto kreditorinio reikalavimo bankroto byloje dydis – 8.837.085,93 Lt) ir įkeisto turto vertę (13.495.000 Lt, nustatyta šalių susitarimu 2006-11-23 pasirašant hipotekos lakštą, I t., b. l. 74), teismas vertina, kad atsakovo G. Š. galimybės atsiskaityti su ieškovu buvo apsunkintos. Tačiau teismas neturi galimybės konstatuoti, kad atsakovas atsiskaitymui su ieškovu neturi kito turto. Pagal byloje surinktus duomenis atsakovas turi kito nekilnojamojo turto (II t., b. l. 47-62), į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas.
Apeliantas neįrodinėjo ir neįrodė, kad negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš kito atsakovo G. Š. turto, nors nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos privilegijos kreditoriui. Jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai lemia išvadą, kad nėra Actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų.
Dėl sandorių sudarymo (ne)privalomumo
Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovai G. Š. ir V. K. turėjo pareigą sudaryti ginčijamą hipotekos sandorį.
Viena actio Pauliana taikymo sąlygų, kurią privalo įrodyti kreditorius – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad privaloma aplinkybė sudaryti sandorį gali būti konstatuota tik tuomet, kai pareiga sudaryti sandorį kyla iš privalomų teismo ar kitų institucijų sprendimų. Neįrodžius šių aplinkybių, galioja įstatymo nuostata, leidžianti šalims laisvai sudaryti sandorius, jeigu jie nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų ar trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat apibrėžta, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010). Sprendžiant dėl sandorio sudarymo privalomo pobūdžio, yra svarbu byloje nustatyti ir įvertinti, kada ir kokiu tikslu buvo sudarytas sandoris, ar apie jo sudarymą ir tikslus žinojo kreditorius, ar jį buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos kitų sutarčių sąlygos ir visiškai atsiskaityta su kreditoriumi, ar nebuvo galimybės reikalavimų, kylančių iš kitų sutarčių, įvykdymui užtikrinti įkeisti kitą turtą ir pan. teismo vertinimu ginčijamas įkeitimo sandoris buvo sudarytas atsakovo G. Š. laisva valia, jo nesaistė jokie privalomi įsipareigojimai užtikrinti svetimo turto hipoteka BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen” įsipareigojimų vykdymą kreditoriui „Swedbank”, AB. Atsakovų argumentus apie planus gauti pelno, teismas vertina kritiškai, kadangi tokio pobūdžio ketinimai negali būti vertinami kaip sandorio sudarymo privalomumas.
Dėl ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo
Actio Paliauna sąlyga dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo reiškia, kad skolininko nesąžiningumas, t.y. tai, kad skolininkas žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaromas sandoris pažeidžia vieno ar kelių kreditorių teises, yra būtina Actio Paliauna taikymo sąlyga. Be to, Civilinis kodeksas taip pat įtvirtina, jog ginčijamas atlygintinis dvišalis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu sandorio kita šalis (trečiasis asmuo) buvo nesąžininga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad taikant Civilinio kodekso 6.66 str. svarbu laikytis kreditoriaus ir skolininko interesų balanso principo, todėl kreditoriaus teisės neturėtų būti suabsoliutinamos, t.y. kreditoriams neturėtų būti suteikiamos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu. Dėl šios priežasties Civiliniame kodekse ir yra įtvirtinta imperatyvioji nuostata dėl trečiojo asmens nesąžiningumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismai spręsdami dėl trečiųjų asmenų sąžiningumo, pirmiausiai turi įvertinti tai, ar ginčo įkeitimo sandoriai yra atlygintiniai sandoriai. Paprastai svetimo daikto hipoteka ar įkeitimas yra neatlygintiniai sandoriai, nes tokiu atveju įkaito davėjas užtikrina svetimą prievolę, o pats jokios naudos iš tokio sandorio negauna. Šioje byloje ginčijant atsakovų sudarytą įkeitimo sandorį svarbu konkrečiai nustatyti, ar įkaito davėjas, įkeisdamas nekilnojamąjį turtą kito asmens skolinių įsipareigojimų vykdymui užtikrinti, gavo iš skolininko, įkaito gavėjo ar kokio kito asmens atlyginimą arba kitokią turtinę naudą. Tik nustatęs, kad tai yra būtent tokie sandoriai, teismai turėjo spręsti dėl trečiųjų asmenų nesąžiningumo. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovų nesąžiningumas priklauso nuo šalių tarpusavio santykių. Byloje nustatytos aplinkybės, o konkrečiai 2006 m. spalio 10 d. susitarimas (t. 1, b. l. 179-181) bei 2006 m. lapkričio 23 d. paprastasis vekselis (t. 2, b. l. 16), patvirtina, kad atsakovai buvo saistomi įvairiais tarpusavio susitarimais ir kitokiais santykiais, piniginėmis prievolėmis vienas kitam, vienas kito prievolių užtikrinimais. Pagal LITEKO skelbiamą informaciją Vilniaus apygardos teismas 2011-07-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3690-392/2011 svarstė klausimą dėl 13.500.000 Lt kreditorinio reikalavimo pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį patvirtinimo ir nurodė, kad G. Š. 13.500.000 Lt dydžio reikalavimo pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį pagrįstumo klausimas šiuo metu negali būti sprendžiamas, nes vekselis yra ginčijamas civilinėje byloje Nr. 2-5617-392/2011, be to teismas nagrinėja civilinę bylą Nr. 2-3505-431/2011 iškeltą pagal ieškovo S. Ž. ieškinį „Swedbank“, AB, G. Š. ir V. K. dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu. Jeigu minėtas hipotekos lakštas būtų pripažintas negaliojančiu, tai, tikėtina, išnyktų G. Š. pareikšto kreditorinio reikalavimo pagrindas. Atsižvelgiant į išdėstyta, ir 2006 m. spalio 10 d. susitarimo 1 punkte įtvirtintą sąlygą kad šio susitarimo pagrindu G. Š. išduodamas paprastasis neprotestuotinas vekselis 13.500.000 Lt sumai (kas atitinka įkeisto žemės sklypo vertę sandorio sudarymo metu), apelianto argumentai, kad ginčijamas sandoris yra neatlygintinis yra nepagrįsti.
S. Ž. apeliacinis skundas negali būti tenkinamas dar ir dėl tos priežasties, kad „Swedbank”, AB yra sąžiningas daiktinės teisės turėtojas - hipotekos kreditorius. 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartis, ir jos 4.2 p. numatyti apribojimai nebuvo ir nėra jokia forma įregistruoti viešame registre. Sudarydami hipotekos lakštą įkeisto turto savininkai patvirtino, kad įkeičiamas daiktas kitiems asmenims neperleistas, neareštuotas, taip pat nėra kitų apribojimų disponuoti šiuo daiktu. Civilinio kodekso 4.185 str. 5 d. nustato, kad hipotekos sandoriai yra tvirtinami notariškai, registruojami viešame registre, kurio duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Teismo nuomone, šioje byloje būtina įvertinti ribojimų, numatytų ieškovo ir atsakovo G. Š. 2005 m. sausio 18 d. sudarytos paskolos sutarties 4.2 p. ir įkeitimo sandorių prigimtį bei jų įtaką trečiųjų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams. Teismas pripažįsta, kad šalys yra laisvos susitarti dėl prievolės įvykdymui taikomų užtikrinimo būdų (CK 6.70 str. 1 d.). Ieškovas teigia, kad paskolos sutarties 4.2 p. numatyti ribojimai saistė atsakovą G. Š. ir remiasi šiuo ribojimu kaip pagrindu ginčijant įkeitimo sandorį. Teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad tokio sandorio registracija pagal galiojančius teisės aktus neprivaloma. Tačiau teismo vertinimu atidus ir rūpestingas kreditorius, numatęs tokio pobūdžio apribojimą, imtųsi priemonių savo interesų apsaugai. Kaip matyti iš ieškovo sudarytų sandorių, t.y. 2003-10-21 Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties (t. 1, b. l. 14-17), ieškovo sudarytos 2006-08-31 Laidavimo sutarties Nr. LS/542. 2 (t. 1 b. l. 37-42) ), jis turėjo pakankamai verslo praktikos, kad galėtų prisiimti ir įvertinti riziką. Teismas, vertindamas tarp ieškovo ir atsakovo G. Š. suklosčiusius santykius, atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovo pareiga atsiskaityti su ieškovu buvo kildinama iš 2003-10-21 Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Šios sutarties šalys G. Š. ir V. K. (pardavėjai) bei S. Ž. (pirkėjas) dėl nežinomų priežasčių 2005-01-18 sudarytu susitarimu (t. 1, b. l. 29) anuliavo minėtą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad šio susitarimo 2 punktu šalys pareiškė ir patvirtino, kad grąžino viena kitai tai, ką yra gavusios pagal minėtą pirkimo-pardavimo sutartį ir neturi viena kitai materialinių ar kitokio pobūdžio pretenzijų. Kaip teigia ieškovas prievolę grąžinti sumokėtą avansą pagal pirkimo-pardavimo sutartį su skolininku jie modifikavo į 2005-01-18 Paskolos sutartį. Tačiau teismo vertinimu, ieškovas, būdamas atsargus ir rūpestingas galėjo pasirūpinti, kad nutraukinat žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, susitarime dėl jos nutraukimo būtų įtvirtinta sąlyga, kad pardavėjas negrąžino pirkėjui pagal sutartį sumokėto avanso. Tokia pastaba būtų galėjusi būti atžymėta ir Nekilnojamojo turto registre. Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 50 punkte numatyta, kad nekilnojamojo turto registre gali būti daromos žymos apie kitus sandorius, susijusius su nekilnojamuoju daiktu, daromos pagal sandorio šalių ar kitų žymos padarymu suinteresuotų asmenų prašymą. Žymai padaryti asmuo turi pateikti galiojantį sandorį. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje daiktinės teisės viešumas apsaugo daiktinės teisės turėtoją bei trečiuosius asmenis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovas Swedbank, AB, sudarydamas ginčijamą įkeitimo sandorį buvo atidus ir rūpestingas, įsitikino, kad įkeičiamam daiktui nėra taikomi jokie apribojimai. Apie ribojimus, numatytus ieškovo ir atsakovo G. Š. sudarytos paskolos sutarties 4.2 punkte, jam nebuvo žinoma ir jis neturėjo galimybės jų sužinoti, taikydamas įprastines skolininko patikimumo vertinimo procedūras. Teismo nuomone, tokio pobūdžio ribojimas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis. Todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad šiuo atveju turi būti ginamos sąžiningo trečiojo asmens – Swedbank, AB teisės, o actio Pauliana sąlygos - kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises, neegzistuoja.
Dėl restitucijos
Civilinio kodekso 6.145 str. 2 d. nustato, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.153 str. 3 d., bet kokie kiti veiksmai (tame tarpe hipoteka) sąžiningo trečiojo asmens naudai gali būti panaudoti prieš restitucijos reikalaujantį asmenį. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad „Swedbank”, AB nevertino ir nesidomėjo, ar sudarant sandorį nepažeidžiami įsipareigojimai pagal su kitais asmenimis sudarytas sutartis. Kadangi paskolos sutartis tarp S. Ž. ir G. Š. ir bet kokie iš šios paskolos sutarties kylantys apribojimai nebuvo niekur registruoti, „Swedbank”, AB neturėjo jokios galimybės sužinoti apie bet kokius apribojimus, numatytus 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartyje. Apeliantas, teigdamas, kad „Swedbank”, AB elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, sudarydamas hipotekos sandorį, nenurodo, kokius papildomus veiksmus „Swedbank”, AB galėjo ir privalėjo atlikti. Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, „Swedbank”, AB yra sąžiningas daiktinės teisės - ginčo turto hipotekos, turėtojas ir jo interesai ginami remiantis taip pat ir Civilinio kodekso 4.96 str. normomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2004 konstatavo, kad sąžiningo įgijėjo interesų apsaugos institutas taikomas tiek ginant nuosavybės teisę, tiek ir kitas daiktines teises. Jeigu įkeitimo teisė, kaip daiktinė teisė, yra įgyta sąžiningai, tai sąžiningo įkaito turėtojo teisė turi būti ginama. Nei sandorio pripažinimas negaliojančiu, nei restitucijos taikymas negali įtakoti sąžiningo įgijėjo interesų (CK 1.80 str. 4 d., 6.153 str.), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis (CK 4.96 str.).
Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, Actio Pauliana paskirtis - kompensacinė, todėl šioje byloje būtina nustatyti, koks yra pagrindinis ieškinio tikslas - ar apelianto reikalavimų patenkinimas, ar sandorio pripažinimas negaliojančiu. Akivaizdu, kad pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu, jokio turto S. Ž. negaus ir negalės nukreipti savo reikalavimų patenkinimo į, dėl sandorio negaliojimo, grąžinamą turtą. Taigi, apelianto ieškinio ir apeliacinio skundo tikslas yra ginčo sutarties pripažinimas negaliojančia, todėl, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl Actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga, bei atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuotos ne visos actio Pauliana sąlygos, apelianto apeliacinis skundas neturi būti tenkinamas.
Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovui priteisimo. Taip pat pažymėtina, kad kiti byloje dalyvaujantys asmenys šiuo atveju taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, kad bylos nagrinėjimo metu būtų patyrę kokių nors bylinėjimosi išlaidų.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes, jas teisingai įvertino ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Procesinės teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
| Teisėjai | Danutė Gasiūnienė |
| | |
| | Kazys Kailiūnas |
| | |
| | Egidija Tamošiūnienė |