Civilinė byla Nr. 3K-3-542/2014                                                                   

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-05975-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 36.1; 42.8; 99.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. V. įmonės „Šoklys“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. V. įmonės „Šoklys“ ieškinį atsakovui ūkininkui A. P. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, delspinigių priteisimą ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai atsisakoma dalies ieškinio reikalavimų, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo 24 840,90 Lt skolos, 2340,80 Lt delspinigių, 8,5 proc. dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jis paaiškino, kad atsakovas neatsiskaitė pagal šalių sudarytą naftos produktų pirkimo–pardavimo sutartį už parduotus produktus, nors sutartimi įsipareigojo apmokėti jam pateiktas PVM sąskaitas faktūras per 30 dienų.

2013 m. sausio 31 d. teismo posėdžio metu ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo priteisti jam iš atsakovo 24 800,90 Lt skolos, nes atsakovas ją sumokėjo; teismas priėmė ieškinio dalies atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 40 Lt skolos, 8,5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (40 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. rugsėjo 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 39,56 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė atsakovui iš ieškovo 983 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; grąžino ieškovui 75 proc. žyminio mokesčio; priteisė valstybei iš ieškovo 30,96 Lt, iš atsakovo –  0,54 Lt proceso išlaidų atlyginimo.

Teismas nustatė, kad šalys 2007 m. kovo 7 d. sudarė naftos produktų pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo atsakovui parduoti naftos produktų, o atsakovas – atsiskaityti už juos per 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo ir produktų gavimo dienos (Sutarties 5.1, 5.2 punktai). Sutartis sudaryta atsakovo, kaip ūkininko, verslo poreikiams tenkinti. Pagal Sutarties 11.1 punktą, ji įsigaliojo nuo pasirašymo momento ir galiojo iki 2007 m. gruodžio 31 d.; kartu Sutartyje nustatyta galimybė pratęsti Sutartį vieniems metams, jeigu likus 15 dienų iki jos galiojimo pabaigos nė viena šalių raštiškai nepareiškia noro Sutartį nutraukti. Galimybės pratęsti Sutartį daugiau kaip vieną kartą joje nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas priteisti skolą grindžiamas 2011 m. balandžio 18 d. ir 2011 m. birželio 28 d. parengtomis ir atsakovo neapmokėtomis PVM sąskaitomis faktūromis, t. y. atsakovo skola susidarė laikotarpiu, kai šalių Sutartis jau buvo pasibaigusi ir šalių sutartiniai teisiniai santykiai tęsėsi be rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties. Ieškovo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, kad jos turi būti apmokamos per 5 dienas, o jeigu apmokamos vėliau – pirkėjas turi sumokėti 5 proc. dydžio mėnesio palūkanų už visą uždelstą atsiskaityti laikotarpį. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo paaiškinimus, kad nors ieškovas jam pateikdavo PVM sąskaitas faktūras, tačiau nereikalaudavo atsiskaityti tiksliai laikantis jose nustatytų terminų ir atsakovas atsiskaitydavo nuėmęs derlių (po keleto mėnesių nuo naftos produktų įsigijimo), taip pat į tai, jog ieškovas nėra anksčiau kreipęsis į teismą dėl to, kad atsakovas praleisdavo apmokėjimo terminus, neskaičiavo delspinigių ir palūkanų, sprendė, jog atsiskaitymo pagal PVM sąskaitas faktūras praktika (vėliau nei per 5 dienas) atitiko šalių valią; be to, pažymėjo, kad PVM sąskaitos faktūros – vienašališkai ieškovo parengti dokumentai, todėl nėra pagrindo spręsti, jog atsakovas turėjo atsiskaityti per jose nustatytą 5 dienų ar Sutartyje nustatytą 30 dienų terminą. Tačiau teismas, nustatęs, kad atsakovas didžiąją dalį skolos (24 800,90 Lt) ieškovui sumokėjo, tačiau liko skolingas 40 Lt ir šios skolos neginčija, bet jos nesumoka labai ilgą laiką, sprendė, jog ieškovui priteistina iš atsakovo 8,5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo likusios skolos dalies; reikalavimą priteisti delspinigius atmetė, nurodydamas, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis), o ieškovo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nustatyta galimybė reikalauti palūkanų, bet ne netesybų. Atsižvelgdamas į po dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo likusios ieškinio dalies dydį (2380,80 Lt), teismas sprendė, kad tenkinta 1,7 proc. ieškinio ir atitinkamai paskirstė šalims jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2014 m. sausio 9 d. nutartimi paliko Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą nepakeistą.

Pasisakydamas dėl ieškovo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė delspinigių, teismas rėmėsi bylos duomenimis ir nustatė, jog ieškovas nereiškė atsakovui pretenzijų dėl apmokėjimo terminų praleidimo, šalių sutartinių teisinių santykių laikotarpiu neskaičiavo delspinigių ir nereikalavo iš atsakovo jų sumokėti, neįtraukė delspinigių į savo buhalterinę apskaitą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas; bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neprieštaravo atsakovo teiginiams dėl šalių atsiskaitymo už pateiktus naftos produktus praktikos ir neneigė, kad nereiškė pretenzijų atsakovui dėl vėlavimo atsiskaityti, o delspinigius apskaičiavo tik prieš kreipdamasis į teismą; 2011 m. gruodžio 31 d. Tarpusavio suderinimo akte nurodyta, kad atsakovas skolingas ieškovui 40 Lt. Dėl to teismas atmetė nurodytą apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis Sutarties 11.1 punktu, pagal kurį Sutarties galiojimo terminas – iki 2007 m. gruodžio 31 d., ir nustatyta galimybė šį terminą pratęsti tik vieniems metams, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas savo reikalavimams pagrįsti remiasi nebegaliojančia Sutartimi. Be to, teismas pažymėjo, kad šios sutarties sąlygos aiškintinos tas sąlygas pasiūliusios šalies (ieškovo) nenaudai ir jas priėmusios šalies (atsakovo) naudai.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui iš atsakovo 2340,80 Lt delspinigių, 8,5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (2340,80 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos         (2011 m. rugsėjo 20-osios) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo, turinio, prigimties ir tikslų aiškinimo pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, netinkamai įvertindamas byloje pateiktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178 straipsniai). Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, kad 2007 m. gruodžio 31 d. šalių sudaryta naftos produktų pirkimo–pardavimo sutartis pasibaigusi. Sutarties 11.1 punkte nustatyta, kad ji galioja iki 2007 m. gruodžio 31 d. ir, kad jeigu likus 15 dienų iki sutarties galiojimo pabaigos nė viena šalių raštiškai nepareiškia noro nutraukti sutartį, tai laikoma, jog jos galiojimas pratęsiamas dar vieniems, t. y. kitiems metams. Šalys nebuvo išreiškę valios šią Sutartį nutraukti, po 2007 m. gruodžio 31 d. ją toliau vykdė – kasatorius tiekė naftos produktus, atsakovas už juos atsiskaitydavo, todėl jos terminas tapo neapibrėžtas (CK 6.199 straipsnis). Kasatoriaus teigimu, byloje nepagrįstai nustatyta, kad atsakovas atsiskaitydavo nesilaikydamas nustatytų terminų ir tik tada, kai nuimdavo derlių, ir kad kasatorius tokiai atsiskaitymo tvarkai neprieštaravo. Iki šalių ginčo atsakovas atsiskaitydavo, atsižvelgdamas į Sutartyje nustatytą 30 dienų terminą, o naftos produktus pirkdavo visus metus, ne tik prieš derliaus nuėmimą. Sutartis galiojo visą šalių sutartinių santykių laikotarpį, atsakovas pavėlavo atsiskaityti su kasatoriumi, todėl turi prievolę mokėti delspinigius (Sutarties 6.2 punktas).

2. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai, paskirstydami bylinėjimosi išlaidas, pažeidė CPK 93, 94 straipsnių nuostatas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad materialiojo teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. J. v. P. A. T., bylos Nr. 3K-3-473/2012). Kasatorius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 24 840,90 Lt. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas sumokėjo kasatoriui 24 800 Lt. Kadangi kasatoriaus reikalavimai buvo iš dalies patenkinti, tai jis dalies ieškinio atsisakė. Kasatoriaus teigimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad materialiuoju požiūriu jis laimėjo bylą, todėl turėjo būti priteisiamas jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Remiantis CPK 94 straipsnio 1 dalimi, teismas gali nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, įvertindamas šalies procesinio elgesio tinkamumą ir priežastis, dėl kurių jos susidarė. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad kasatoriaus procesinis elgesys buvo netinkamas, todėl turėjo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgdami į pradinio ieškinio reikalavimus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinio skundo dalį dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nutarties panaikinimo tenkinti, kitą dalį – atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Atsakovo teigimu, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, PVM sąskaitos faktūros – kasatoriaus vienašališkai parengti dokumentai, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovas turėjo pareigą atsiskaityti už prekes juose nustatytais terminais arba per Sutartyje nustatytą 30 dienų terminą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad sutartyje nustatyta sąlyga, jog pirkėjui laiku neatsiskaičius, pardavėjas turi teisę pareikalauti mokėti delspinigius, lemia tai, kad delspinigiai skaičiuojami ne automatiškai, pirkėjui laiku neapmokėjus sąskaitos, bet pardavėjui pareikalavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Amiga“, bylos Nr. 3K-3-133/2004). Iki kreipimosi į teismą kasatorius nereiškė atsakovui pretenzijų dėl apmokėjimo terminų praleidimo ir per visą sutartinių santykių laikotarpį neskaičiavo delspinigių; bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neprieštaravo atsakovo teiginiams, kad kasatorius nereiškė jam pretenzijų dėl vėlavimo atsiskaityti (delspinigius apskaičiavo prieš kreipdamasis į teismą), taip pat kad buvo kitokia atsiskaitymo už kurą praktika, kuri atitiko šalių valią. Be to, 2011 m. gruodžio 31 d. Tarpusavio suderinimo akte nurodyta, kad atsakovo skola kasatoriui – 40 Lt. Šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti, padėti viena kitai įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti viena kitą apie su prievolės vykdymu susijusius faktus, siekti išvengti nuostolių ir pan. (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus elgesys, reikalaujant priteisti delspinigius, neatitinka šių reikalavimų.

2. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino to, kad kasatorius atsisakė dalies ieškinio, tačiau likę reikalavimai – labai mažos vertės, todėl pagrindinės ieškinio dalies atsisakymas turėjo būti prilygintas viso ieškinio atsisakymui pagal CPK 139 straipsnį. Ginčo dėl 40 Lt skolos tarp šalių nėra. Šią aplinkybę patvirtina 2011 m. gruodžio 31 d. šalių pasirašytas Tarpusavio suderinimo aktas, dėl kurio bylą nagrinėję teismai nepasisakė ir neįvertino jo reikšmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarties termino aiškinimo ir delspinigių priteisimo

Sutarties terminas apibrėžia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ir suteikiamų teisių įgyvendinimo laikotarpį. Jam pasibaigus, paprastai pasibaigia šalių prievolės pagal sutartį ir taikomi su sutarties pasibaigimu susiję sutartyje ir (ar) teisės aktuose nustatyti padariniai (pvz., nuomininkas turi grąžinti nuomotą daiktą (CK 6.499 straipsnio 1 dalis), jungtinės veiklos dalyviams padalijamas bendrąja nuosavybe esantis turtas (CK 6.978 straipsnio 4 dalis), įgaliotinis privalo pateikti įgaliotojui ataskaitą ir grąžinti viską, ką yra gavęs pagal sutartį (CK 6.764 straipsnio 4 dalis), kt.). Dėl to, kilus sutarties šalių ginčui dėl įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo, be kita ko, reikšminga nustatyti, ar nepasibaigęs joje nustatytas terminas.

Kasaciniame skunde nesutinkama su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad šalių 2007 m. kovo 7 d. sudaryta naftos produktų pirkimo–pardavimo sutartis pasibaigė, suėjus joje nustatytam terminui, ir kad tokia išvada padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles bei netinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus (CPK 176–178 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties terminas – viena sutarties sąlygų, kurios turiniui nustatyti taikytinos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. mokslinė–gamybinė AB „Precizika“, bylos Nr. 3K-3-90/2012). Kita vertus, šios taisyklės taikytinos ne visais ginčo dėl sutarties sąlygų nagrinėjimo atvejais, o tik tada, kai sutarties sąlygos neaiškios, t. y. iš sutartyje pateiktos konkrečios sutarties nuostatos formuluotės negalima daryti vienareikšmės išvados dėl nuostatos turinio. Nagrinėjamu atveju šalys Sutarties galiojimo terminą apibrėžė susitardamos, kad ji galioja iki 2007 m. gruodžio 31 d., taip pat kad jeigu likus 15 dienų iki Sutarties galiojimo pabaigos nė viena šalių raštiškai nepareiškia noro ją nutraukti, tai laikoma, jog Sutarties galiojimas pratęsiamas vieniems metams (Sutarties 11.1 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tokią Sutarties termino formuluotę, sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad šalių nustatytas Sutarties terminas aiškus, t. y. apibrėžtas konkrečia kalendorine data (iki 2007 m. gruodžio 31 d.), nustatant galimybę Sutartyje nurodytomis sąlygomis (nė vienai šalių raštu neišreiškus valios nutraukti Sutartį), pratęsti Sutarties galiojimą vieniems metams, t. y. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Kadangi šalys Sutartyje buvo aptarę jos galiojimo terminą, tai aplinkybė, kad, pasibaigus Sutarties terminui, po kurio laiko tarp šalių vėl susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai,         t. y. atsakovas pirko iš kasatoriaus naftos produktų, nesudaro pagrindo spręsti, jog Sutartis toliau galioja neapibrėžtą laikotarpį ir gali būti nutraukta CK 6.199 straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Pažymėtina, kad šiuo atveju nėra ir įstatyme nustatytų pagrindų, kuriems esant gali būti sprendžiama, jog Sutarties galiojimas buvo pratęstas (pvz., CK 6.384 straipsnio 2 dalis, 6.607 straipsnio 2 dalis, 6.805 straipsnis, kt.). Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami, jog šalių Sutartis pasibaigusi ir kasatoriaus reikalavimas priteisti skolą negali būti grindžiamas joje nustatytais įpareigojimų nevykdymo padariniais, nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 straipsnis) ir tinkamai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes (CPK 176–178 straipsniai).

Teisėjų kolegija, pritarusi bylą nagrinėjusių teismų argumentams dėl Sutarties termino pasibaigimo, konstatuoja, kad kasatoriaus reikalavimas priteisti delspinigius dėl pavėluoto atsiskaitymo už 2011 m. balandžio 18 d. ir 28 d. atsakovui patiektus naftos produktus pagrįstai netenkintas. Delspinigiai – viena iš netesybų rūšių (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o CK 6.72 straipsnyje nustatyta, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. CK nenustatyta jokių šios taisyklės išimčių. Tai reiškia, kad 2008 m. gruodžio 31 d. pasibaigus šalių Sutarčiai, kurioje buvo nustatyta kasatoriaus teisė reikalauti iš atsakovo sumokėti delspinigius už atsiskaitymo terminų pažeidimą (Sutarties 6.2 punktas), ir šalims nesudarius naujo rašytinio susitarimo, neliko teisinio pagrindo delspinigiams dėl pavėluoto atsiskaitymo už po Sutarties pasibaigimo patiektus naftos produktus priteisti. Kartu neaktualios kasatoriaus nurodytos aplinkybės, kad atsakovas vėluodavo atsiskaityti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriaus byloje pateiktose ir teismų ištirtose PVM sąskaitose faktūrose įtvirtinta galimybė reikalauti sumokėti už pradelstą atsiskaityti laiką palūkanas, bet ne delspinigius. Kaip matyti iš byloje pateiktų teismų procesinių sprendimų, kasatoriaus reikalavimas priteisti palūkanas, atsižvelgiant į kasatoriui priteistą skolos sumą, tenkintas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgdami tik į patikslintą (sumažintą) ieškinio reikalavimų dalį, taip pažeidė CPK 93, 94 straipsnių nuostatas; byloje nenustatyta, kad kasatoriaus procesinis elgesys buvo netinkamas, todėl bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos, atsižvelgiant į pradinio ieškinio reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, ieškovui sumažinus savo reikalavimus, bylos dalis dėl atsisakytų reikalavimų turi būti nutraukiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Bylos ar jos dalies nutraukimas yra bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai byla (jos dalis) baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuojamas CPK 94 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Bylos duomenimis, kasatorius kreipėsi į teismą 2011 m. rugsėjo 19 d., prašydamas priteisti jam iš atsakovo 24 840,90 Lt skolą ir nuo jos apskaičiuotinas palūkanų bei delspinigių sumas. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad 2011 m. rugsėjo 30 d. atsakovas pavedimu per banką sumokėjo kasatoriui 24 800,90 Lt, t. y. liko jam skolingas 40 Lt. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme proceso eiga patvirtina, kad šios aplinkybės teismui kasatorius nenurodė; nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. sausio 31 d., kai teismo posėdžio metu kasatorius atsisakė dalies ieškinio reikalavimų (priteisti grąžintą skolos dalį (24 800,90 Lt), procesas vyko dėl visos ieškinio sumos priteisimo (2011 m. gruodžio 30 d. sprendimu už akių ieškinys tenkintas, 2012 m. vasario 14 d. kasatoriui išduotas vykdomasis raštas). Kaip matyti iš byloje pateiktų procesinių dokumentų, apie tai, kad ieškovas kreipėsi į teismą, atsakovas sužinojo tik 2012 m. balandžio mėn., kai buvo pradėtas priverstinio vykdymo procesas, išieškant priteistą skolą. Pažymėtina ir tai, kad byloje pateiktas 2011 m. gruodžio 31 d. šalių pasirašytas Tarpusavio suderinimo aktas, kuriame nurodyta, jog atsakovo skola kasatoriui – 40 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad, priešingai nei teigia kasatorius, jo procesinis elgesys, siekiant atgauti iš atsakovo skolą už patiektus naftos produktus, neatitinka proceso dalyviams taikytinų sąžiningumo ir rūpestingumo reikalavimų (CPK 7 straipsnio 2 dalis), sudarė prielaidas ilgam (beveik dvejus metus trukusiam) teisminiam procesui, kurio metu iš dalies nepagrįstai suvaržytos atsakovo teisės disponuoti savo turtu (areštuota atsakovo turto už 27 181,70 Lt, pradėtas priverstinio išieškojimo procesas), nors buvo likusi nedidelė nesumokėta skolos dalis ir šalys 2011 m. gruodžio 31 d. patvirtino jos dydį, kasatorius nesiekė taikiai užbaigti ginčo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylinėjimosi išlaidas paskirstė atsižvelgdamas tik į sumažintų ir patenkintų reikalavimų dalį, todėl keisti ar naikinti šios pirmosios instancijos teismo sprendimo ir ją patvirtinančios apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies dėl netinkamo CPK 93, 94 straipsnio taikymo nėra pagrindo.

Atsakovas prašo priteisti atstovavimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą, tačiau nepateikė jokių šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jo prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas turėjo 40,61 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai išaiškino šalių sudarytos sutarties sąlygas, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, todėl nėra pagrindo spręsti, jog buvo pažeistos kasaciniame skunde nurodytos materialiosios ir proceso teisės normos bei priimti neteisėti procesiniai sprendimai (CPK 346 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo G. V. įmonės „Šoklys“ (j. a. k. 175787969) 40,61 Lt (keturiasdešimt litų 61 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Birutė Janavičiūtė             

Egidijus Laužikas

Dalia Vasarienė