Civilinė byla Nr. e3K-3-304-469/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01335-2014-4  

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.3.3.4; 3.2.4.5; 3.3.1.19.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Gražinos Davidonienės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

        teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. P., I. M., G. K., P. K. ieškinį atsakovui „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriui dėl žalos atlyginimo arba paskolos sutarčių pakeitimo, išvadą teikiančios institucijos Lietuvos bankas ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių investuotojo į su akcijų indeksais susietas obligacijas (SASO) banko paskolintomis lėšomis teisių gynimą, bankui pažeidus finansų tarpininko pareigas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir teismų procesinių sprendimų motyvavimą aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovai prašė priteisti iš atsakovo „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriaus (toliau – atsakovas, bankas) žalos atlyginimą: A. P. – 139 686,38 Eur, I. M. – 68 746,78 Eur,? G. K. – 131 741,71 Eur, G. K. solidariai su ieškovu P. K. – 168 512,92 Eur. Netenkinus šio reikalavimo, prašė taikyti alternatyvų jų teisių gynybos būdą – pakeisti ieškovų su atsakovu sudarytų lėšų skolinimo obligacijoms įsigyti ir apmokėti sutartis (toliau – ir sutartys, paskolos obligacijoms įsigyti sutartys), nustatant, kad atsakovas skolina ieškovams lėšas obligacijoms, susietoms su akcijų indeksais (toliau – ir obligacijos, SASO), įsigyti už 75 procentus mažesnę palūkanų normą nei nustatyta sutartyse; priteisti ieškovui A. P. iš atsakovo be pagrindo gautą 139  686,38 Eur sumą ir procesines palūkanas.

3.       Ieškovai nurodė, kad atsakovas platino SASO, kurios buvo įsigyjamos atsakovo paskolintomis lėšomis, nuosavomis ir skolintomis lėšomis. Ieškovai pirko obligacijų visais nurodytais būdais. Atsakovas reklamavo, kad obligacijų įsigijimas jo paskolintomis lėšomis yra saugi ir pelninga investicija, todėl ieškovai sudarė ir obligacijų įsigijimo atsakovo skolintomis lėšomis sutartis. Tačiau iš įsigytų obligacijų jie negavo pelno, o patyrė nuostolių, šie laikytini ieškovų bankui sumokėtomis palūkanomis už banko suteiktą kreditą obligacijoms įsigyti. Ieškovų teigimu, atsakovas pažeidė informavimo pareigą, nes visiškai neatskleidė jiems investavimo į obligacijas banko skolintomis lėšomis rizikos, be to, obligacijos buvo platinamos be parengto ir viešai paskelbto prospekto. Ieškovai laikytini neprofesionaliaisiais investuotojais, kuriems atsakovas turėjo taikyti maksimalų investuotojų apsaugos lygį. Tai, kad atsakovas pažeidė pareigą informuoti ieškovus apie obligacijų įsigijimo banko skolintomis lėšomis riziką, konstatavo kasacinis teismas 2015 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-684/2015.

4.       Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ieškovų reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o alternatyvų reikalavimą dėl paskolos obligacijoms įsigyti sutartyse nustatytų palūkanų dydžio sumažinimo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į ieškinį dėl ieškovo A. P. nurodė, kad šis ieškovas dėl obligacijų įsigijimo jokių nuostolių nepatyrė, o gavo pelno. 2006 m. rugsėjo 29 d. ieškovas įsigijo AB DNB NORD „Žaliavos-1“ ir „Pasaulis-10“ obligacijų, šias bankas išpirko prieš terminą, iš gautų lėšų jis įsigijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės „Trumpalaikės-1“ obligacijų, pastarąsias bankas išpirko 2009 m. spalio 6 d., o ieškovas gavo 62 379,39 Lt (18 066,32 Eur) pelno. 2007 m. vasario 27 d. ieškovas įsigijo AB DNB NORD „Kinija-2“ obligacijų, šias bankas išpirko prieš terminą, o ieškovas gavo 470 100 Lt (136 150,37 Eur) pelno. 2007 m. lapkričio 9 d. ieškovas įsigijo AB DNB NORD „Kinija-3“ ir „Kinija-4“ obligacijų, pastarąsias bankas išpirko 2010 m. kovo 22 d. 2007 m. gruodžio 5 d. ieškovas įsigijo AB DNB NORD „Kylančios šalys-7“ obligacijų, jas bankas išpirko 2010 m. kovo 24 d. Bankui išpirkus visas obligacijas, ieškovas grąžino bankui kreditą ir sumokėjo palūkanas. Banko 2015 m. birželio 30 d. pažymos Nr. 30.56-17/608 duomenimis, ieškovas iš viso įsigijo obligacijų už 1 423 757,84 Eur, o bankas jas išpirko už 1 561 774,27 Eur, skirtumą sudaro 138 016,43 Eur; atėmus iš šios sumos ieškovo bankui sumokėtas palūkanas (85 970,71 Eur), išeina, kad ieškovas gavo 52 045,42 Eur pelno. 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovui A. P. 42 985,36 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas, ieškovui G. K. – 87 827,81 Eur palūkanų, ieškovams G. K. ir P. K. – 15 782,17 Eur palūkanų; atleido ieškovą I. M. nuo palūkanų mokėjimo pagal 2008 m. kovo 12 d. sutartį; nutraukė civilinės bylos dalį dėl ieškovo I. M. reikalavimo pripažinti negaliojančia 2008 m. kovo 6 d. sutartį, restitucijos arba alternatyvaus teisių gynimo būdo taikymo.

6.       Teismas atmetė ieškovų reikalavimą dėl žalos atlyginimo, konstatavęs, kad jie praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą, neprašė jo atnaujinti, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.

7.       Nagrinėdamas alternatyvų ieškovų reikalavimą dėl paskolos obligacijoms įsigyti sutarčių pakeitimo, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, nes neatskleidė ieškovams visos investavimo rizikos, nesuteikė jiems, kaip neprofesionaliesiems klientams, tikslios, aiškios ir neklaidinančios informacijos apie siūlomą obligacijų įsigijimą banko skolintomis lėšomis, neatsižvelgė į ieškovų turimą patirtį, informuotumą ir siūlomo produkto rizikingumo suvokimą. Dėl to teismas konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus. Tačiau teismas padarė išvadą, kad ir ieškovai nebuvo pakankamai rūpestingi ir atidūs, siekdami išsiaiškinti investavimo riziką (nesigilino į sutarčių turinį ir net jų neskaitė, nesikonsultavo su specialistais), todėl nusprendė, kad už atsiradusius neigiamus padarinius, vykdant paskolos obligacijoms įsigyti sutartis dėl palūkanų mokėjimo, atsakingos abi sutarčių šalys. Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti esminės ieškovų ir atsakovo nelygybės, todėl paskolos sutartyse nustatytų palūkanų dydį teismas sumažino 50 procentų ir nusprendė CK 6.64, 6.206 straipsnių pagrindais priteisti ieškovams 50 procentų jų sumokėtų palūkanų bankui.

8.       Ieškovai nepateikė konkrečių prašomų priteisti sumų apskaičiavimų, todėl teismas, priteisdamas jiems palūkanas, rėmėsi byloje atliktos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. rugsėjo 15 d. ekspertizės aktu (dėl ieškovo G. K.), 2017 m. lapkričio 21 d. auditoriaus ekspertizės aktu (dėl ieškovo P. K.) ir atsakovo 2015 m. birželio 30 d. pažymų duomenimis.

9.       Spręsdamas dėl ieškovui A. P. priteistinos palūkanų sumos, teismas rėmėsi atsakovo 2015 m. birželio 30 d. pažyma Nr. 30.56-17/608, kurioje nurodyta, kad ieškovas pagal paskolos obligacijoms įsigyti sutartis sumokėjo bankui iš viso 85 970,71 Eur palūkanų. Todėl teismas priteisė jam iš atsakovo pusę šios sumos – 42 985,36 Eur palūkanų, taip pat 5 procentų dydžio procesines palūkanas.

10.       Teismas, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir į tai, kad ieškovų ieškinys buvo patenkintas iš dalies, nusprendė neatlyginti šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų.

11.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriaus ir ieškovų I. M., G. K. bei P. K. apeliacinius skundus, 2020 m. gruodžio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, tik nusprendė paskirstyti šalims jų patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.

12.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovai įsigydavo atsakovo platinamas SASO  ne tik savo, bet ir atsakovo skolintomis lėšomis, todėl su atsakovu sudarydavo skolinimo obligacijoms apmokėti sutartis arba pinigų obligacijoms įsigyti skolinimo sutartis. Pagal sutarčių nuostatas, ieškovai privalėjo mokėti palūkanas už suteiktą kreditą nuo visos negrąžintos sumos, palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo kredito suteikimo dienos ir skaičiuojamos iki atitinkamos kredito sumos grąžinimo bankui dienos (sutarčių 5.1 punktas). Ieškovų A. P., I. M., G. K. prievolių pagal skolinimo sutartis įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka.

13.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad obligacijų išpirkimo dieną ieškovų mokėtinos už kreditą palūkanos buvo didesnės nei iš obligacijų įsigijimo gautas prieaugis, todėl konstatavo, jog ieškovai, pasiskolinę iš atsakovo lėšų jo platintoms obligacijoms įsigyti, patyrė nuostolių.

14.       Apeliacinės instancijos teismas sutiko su teismo išvada, kad atsiradusios pasekmės vykdant sutartis dėl palūkanų mokėjimo tenka ieškovams ir atsakovui lygiomis dalimis, todėl sutartyse nustatytų palūkanų dydis mažintinas 50 procentų.

15.       Apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad teismas, priteisęs ieškovui A. P. 42 985,36 Eur palūkanų, neteisingai įvertino atsakovo pateiktos 2015 m. birželio 30 d. pažymos Nr. 30.56-17/608 duomenis, kuri, atsakovo teigimu, parodo, jog ieškovo A. P. investicija buvo pelninga. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovų reikalavimo tenkinimo pagrindas yra ne civilinės atsakomybės teisės normos, bet sutarčių teisės normos – CK 6.64, 6.206 straipsniai, kurių taikymas nepriklauso nuo nuostolių fakto (nagrinėjamu atveju – investavimo rezultatų), todėl atsakovas neteisus teigdamas, jog ieškovas A. P. turėjo pareigą įrodinėti patirtų nuostolių dydį ir būtina atsižvelgti į jo gautą pelną įsigijus obligacijų kaip pagrindą atmesti jo reikalavimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16.       Kasaciniu skundu atsakovas „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrius prašo panaikinti teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis iš dalies patenkintas ieškovo A. P. ieškinio reikalavimas, ir priimti naują sprendimą – ieškovo A. P. ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovo kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.64, 6.206 straipsnius, nes neatsižvelgė į CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą privalomą sąlygą – skolininkas negali įvykdyti prievolės (šiuo atveju – sumokėti palūkanų) – ir į CK 6.206 straipsnio sąlygą – vienos šalies negalėjimas remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Teismai nenustatė ir nenurodė, kokios konkrečios prievolės negalėjo įvykdyti ieškovas A. P. ir kokios konkrečios paskolos obligacijoms įsigyti sutarties sąlygos jis neįvykdė. Priešingai, ieškovas visiškai įvykdė paskolos obligacijoms įsigyti sutarčių sąlygas – grąžino bankui kreditus ir sumokėjo palūkanas už naudojimąsi banko skolintomis lėšomis. Taigi, šiuo atveju nėra CK 6.64, 6.206 straipsniuose nustatytos sąlygos – skolininkas neįvykdė prievolės, todėl teismai nepagrįstai šių straipsnių pagrindu priteisė ieškovui A. P. 50 procentų jo sumokėtos bankui palūkanų sumos.

16.2.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.64, 6.206 straipsnius, konstatuodamas, kad šių teisės normų taikymas nepriklauso nuo ieškovo A. P. nuostolių patyrimo fakto, be to, šios išvados iš esmės nemotyvavo, taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 331 straipsnio 4 dalį.

16.3.                      Teismai nepagrįstai sutapatino ieškovą A. P. su kitais ieškovais, kurie dėl įsigytų obligacijų patyrė nuostolių. Ieškovas A. P. iš įsigytų obligacijų nepatyrė jokių nuostolių, o gavo 138 016,43 Eur pelno, iš šio pelno (o ne iš asmeninių lėšų) sumokėjo bankui 85 970,71 Eur kredito palūkanų ir jam dar liko 52 045,72 Eur grynojo pelno. Tai patvirtina banko 2015 m. birželio 30 d. pažyma Nr. 30.56-17/608, kurios duomenų atsakovas nepaneigė, taip pat vertybinių popierių sąskaitų išrašai ir ieškovo banko sąskaitos išrašai. Ieškovas, teigdamas, kad iš investavimo patyrė 139 686,38 Eur nuostolių, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, nenurodė ir nedetalizavo, iš kokių konkrečių sutarčių sudarymo patyrė nuostolių ir kaip juos apskaičiavo. Neatsižvelgdami į tai, kad ieškovas iš investavimo gavo pelno, teismai priteisė jam 45 985,36 Eur kredito palūkanų ir procesines palūkanas.

16.4.                      Kadangi ieškovo A. P. investicija buvo pelninga, jis neįrodė priežastinio ryšio tarp banko pažeidimo (dalies investavimo rizikos neatskleidimo) ir pelno dydžio, todėl teismai neturėjo taikyti CK 6.64, 6.206 straipsnių. Teismams atleidus pelningai investavusį ieškovą nuo 50 procentų palūkanų mokėjimo (42 985,36 Eur), jo pelnas išaugo nuo 52 045,72 Eur iki 95 031,08 Eur (52 045,72 Eur + 42 985,36 Eur), tai reiškia, kad ieškovas pasididino pelną atsakovo sąskaita, o tai akivaizdžiai yra neteisinga, nes už naudojimąsi banko skolintomis lėšomis turi būti sumokėta (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). 

17.       Ieškovas A. P. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti jam iš atsakovo kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.1.                      Dėl įsigytų obligacijų ieškovas patyrė didžiulius nuostolius ir šį faktą įrodė, o atsakovas neįrodė, kad ieškovo investicija buvo pelninga. Aplinkybę, kad ieškovas gavo 52  045,72 Eur grynojo pelno, atsakovas įrodinėjo vieninteliu ir, ieškovo nuomone, nepatikimu įrodymu – savo parengta 2015 m. birželio 30 d. pažyma Nr. 30.56-17/608. Ši pažyma beveik neturi įrodomosios galios, nes pateikta suinteresuotos bylos šalies kaip išvestinė medžiaga, nepateikus pirminio įrodymo (banko sąskaitos išrašo, kuris patvirtintų, kad atsakovas buvo pervedęs ieškovui 52 045,72 Eur pelno); pažyma neatitinka CPK 186 straipsnio 2 dalyje nustatytos įrodinėjimo priemonės teisinės galios, nes atsakovo atstovas nebuvo davęs priesaikos; pažyma prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, nes joje nurodyti vieni ieškovų patirtų nuostolių dydžiai (gerokai mažesni), ieškovai nurodė kitus nuostolių dydžius (gerokai didesnius), o teismo ekspertizės akte ir specialisto išvadoje nurodyti dar kiti ieškovų patirtų nuostolių dydžiai, nors ekspertai išimtinai rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis. Iš pirmosios obligacijų įsigijimo sutarties ieškovas iš tikrųjų gavo nedidelį pelną, tačiau atsakovas jį įtikino sudaryti kitas sutartis, į jas ir buvo investuotas gautas pelnas. Pasibaigus visoms sutartims, ieškovui nebuvo išmokėta jokio pelno, o iš obligacijų įsigijimo patirtus didžiulius nuostolius jis padengė iš pirmosios sutarties gauto nedidelio pelno ir lėšų, gautų pardavus namą Nidoje. Šio fakto atsakovas neneigė.

17.2.                      Teismai nekonstatavo faktinės aplinkybės, kad ieškovas iš obligacijų gavo pelno. Šią aplinkybę atsakovas pats sau konstatuoja kasaciniame skunde ir, ja remdamasis, kelia klausimą dėl CK 6.64, 6.206 straipsnių netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasaciniame skunde nenurodyta argumentų, kad teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to nepagrįstai nenustatė ieškovo pelno gavimo fakto. Todėl kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.64, 6.206 straipsnių netinkamo taikymo yra neaktualūs.

17.3.                      Aplinkybė dėl ieškovo patirtų nuostolių (ar pelno gavimo) yra išimtinai fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia, nes yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šiuo klausimu kasacinis teismas galėtų pasisakyti tik tuo atveju, jeigu kasaciniame skunde būtų keliamas klausimas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ar įrodymų vertinimą, pažeidimo. Tačiau kasaciniame skunde tokių argumentų nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl investuotojo į su akcijų indeksais susietas obligacijas (SASO) banko paskolintomis     lėšomis teisių gynimo, bankui pažeidus finansų tarpininko pareigas

18.       Nagrinėjamam ginčui aktuali (be kita ko, materialiųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu aspektu) kasacinio teismo praktika dėl SASO sutarčių sudarymui, vykdymui ir investuotojų pažeistų teisių gynimui taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo yra suformuota ir išplėtota ligšiolinėje kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015; 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015, kt.).

19.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sudarant SASO sutartis bankas veikė ne tik kaip kredito įstaiga, tačiau ir kaip profesionalus finansų tarpininkas, todėl jam taikytina CK 6.38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji prievolių teisės taisyklė, pagal kurią, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Pagrindiniai finansų tarpininkų veiklai taikytini reikalavimai aktualiu laikotarpiu buvo nustatyti Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme (toliau – FPRĮ), kuriuo įgyvendinta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/ES (MiFID), bei susijusiuose teisės aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015; 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015; kt.).

20.       Pagal kasacinio teismo praktiką, bankas, sudarydamas SASO sutartis su neprofesionaliais investuotojais, be kita ko, turėjo vykdyti FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas: sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais; teikti klientams (potencialiems klientams) teisingą, aiškią, neklaidinančią informaciją, įskaitant reklaminio pobūdžio, apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas; aiškiai ir suprantamai pateikti informaciją, reikalingą tam, kad klientai suprastų siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus; prieš pradedant teikti klientui investicines paslaugas, surinkti apie jį informaciją, reikalingą įvertinti, ar siūloma paslauga ar priemonė yra jam tinkama (žinios ir patirtis investavimo srityje, finansinė padėtis, tikslai, kurių siekiama naudojantis investicinėmis paslaugomis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015; 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015; kt.).

21.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, įsigyjant obligacijas skolintomis lėšomis, už kurias įsipareigojama mokėti palūkanas, siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis pasikeičia, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunama priemoka turi atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Finansų tarpininkas tokiais atvejais privalo aiškiai ir suprantamai atskleisti investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo neigiamus padarinius: tiek tai, kad obligacijų išpirkimo metu susiklosčius rinkoje nepalankiai situacijai jis atgaus tik nominalią obligacijų vertę, o pagal skolinimosi sutartį turės sumokėti sutartas palūkanas, tiek ir tokios situacijos susiklostymo tikimybes, t. y. atskleisti obligacijų įsigijimo skolintomis lėšomis specifikos nulemtą rizikos padidėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015; 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015; kt.). 

22.       Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai byloje nustatoma, jog bankas, veikęs kaip finansų tarpininkas, sudarant SASO sutartis netinkamai vykdė jam įstatymu nustatytas informavimo, rizikos vertinimo ir atskleidimo, kt. pareigas, konstatuojami jo neteisėti veiksmai, o klientas įgyja teisę į dėl tokių neteisėtų veiksmų pažeistų teisių gynimą. Sprendžiant dėl neprofesionalaus investuotojo teisės gynimo būdų, teismų praktikoje laikomasi bendro pobūdžio civilinio proceso taisyklės, kad besikreipiantis teisminės gynybos asmuo privalo nurodyti ieškinio reikalavimą – kokio rezultato siekia bei faktinį savo reikalavimo pagrindą – faktines ginčo aplinkybes, tačiau neturi pareigos nurodyti teisinio ieškinio pagrindo; teisinė ginčo teisinių santykių kvalifikacija ir taikytinų teisės normų parinkimas visada išlieka teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015; kt.). Sprendžiant dėl investuotojo teisių gynimo, turi būti vertinami ne tik banko veiksmai, bet ir tai, kiek pats investuotojas buvo rūpestingas ir atidus ir galimai prisidėjo prie turtinių praradimų ar kitų neigiamų padarinių atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014; 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015; kt.).

23.       Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad, sprendžiant dėl SASO investuotojo prievolės mokėti palūkanas pagal paskolos obligacijoms įsigyti sutartį, tuo atveju, kai ir pats kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, šalių teisiniams santykiams gali būti taikomas CK 6.64 straipsnis, reglamentuojantis prievolės neįvykdymo teisines pasekmes. Prievolė mokėti palūkanas kreditoriui kyla iš šalių sudarytos skolinimo sutarties, todėl, kvalifikuojant šalių santykius, taikytinas ir CK 6.206 straipsnis, reglamentuojantis sutarties neįvykdymo teisines pasekmes. CK 6.64 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę. Vienas iš tokių atvejų – kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės mokėti palūkanas vykdymo (CK 6.64 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014; 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015).

24.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir atsakovas (bankas) kasaciniame skunde neginčija aplinkybės, jog, sudarydamas su ieškovais paskolos obligacijoms įsigyti sutartis, jis pažeidė finansų tarpininko pareigas. Dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo pirmosios instancijos teismo konstatuota, kad bankas pažeidė teisės aktų reikalavimus, nes neatskleidė ieškovams visos investavimo, sudarant SASO sutartis banko skolintomis lėšomis, rizikos, nesuteikė jiems, kaip neprofesionaliesiems klientams, tikslios, aiškios ir neklaidinančios informacijos apie siūlomą obligacijų įsigijimą banko skolintomis lėšomis, neatsižvelgė į ieškovų turimą patirtį, informuotumą ir siūlomo produkto rizikingumo suvokimą. Teismas šalių ginčui taikė CK 6.64, 6.206 straipsnius ir sumažino sutartyse nustatytų palūkanų dydį 50 procentų, konstatavęs tai, kad ir patys ieškovai nebuvo pakankamai rūpestingi ir atidūs, siekdami išsiaiškinti investavimo riziką. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovų atsakovui pagal sutartis sumokėtų palūkanų sumažinimo 50 procentų CK 6.64, 6.206 straipsnių pagrindu. 

25.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 19–23 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką dėl investuotojo į SASO banko paskolintomis lėšomis teisių gynimo, konstatuoja, kad teismai pagrįstai šalių ginčui taikė CK 6.64, 6.206 straipsnių nuostatas.

        Dėl ieškovo A. P. ieškinio reikalavimo pagrįstumo vertinimo

26.       Ieškovas A. P. faktiniu ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad po atsakovo suteiktų rekomendacijų ir konsultacijų, jog tai yra saugus ir patikimas būdas investuoti savo lėšas ir gauti garantuotą pelną, jis sudarė su atsakovu SASO banko skolintomis lėšomis įsigijimo sutartis. Atsakovas pažeidė pareigą tinkamai jam atskleisti, kad obligacijų įsigijimas banko paskolintomis lėšomis yra itin rizikingas finansinis sandoris; ieškovas iš įsigytų obligacijų negavo jokio pelno, o patyrė didžiulius nuostolius ir dar turėjo sumokėti bankui palūkanas už paskolintas lėšas. Ieškovas teigia, kad jis patyrė 139 686,38 Eur nuostolių. Atsikirsdamas į ieškovo A. P. ieškinį bankas teismui teigė, kad šis ieškovas, skirtingai nuo kitų ieškovų, iš įsigytų SASO jokių nuostolių nepatyrė, o gavo 52 045,72 Eur pelno. Kasaciniame skunde atsakovas teigia, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į jo atsiliepime į ieškinį, patikslintą ieškinį ir apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad ieškovas dėl investavimo ne patyrė nuostolių, o gavo pelno, šių argumentų deramai neįvertino, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais.

27.       Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinė ieškovo pareiga nurodyti ieškinio faktinį pagrindą neatsiejama nuo pareigos tą pagrindą įrodyti; pareiga įrodyti atsikirtimų pagrindą tenka su ieškinio reikalavimais nesutinkančiam atsakovui (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu teismas privalo abiejų šalių pateiktus įrodymus įvertinti laikydamasis bendrųjų civilinio proceso principų ir galutiniame procesiniame sprendime argumentuotai konstatuoti, kokios ginčo sprendimui reikšmingos aplinkybės ir kokių įrodymų pagrindu byloje nustatytos (CPK 270 straipsnio 4 dalies 1–3 punktai).

28.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021, 65 punktas; kt.). 

29.       Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, vertindamas ieškovo A. P. ieškinio pagrįstumą, apsiribojo atsakovo 2015 m. birželio 30 d. parengtos pažymos Nr. 30.56-17/608 duomenimis apie ieškovo sumokėtas pagal visas sutartis palūkanas. Tačiau teismas neanalizavo ir nevertino kitų pažymos duomenų apie obligacijų įsigijimo bei jų išpirkimo kainas ir nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad pagal pažymos duomenis ieškovo investavimo rezultatas buvo teigiamas (ieškovas gavo pelno). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taip pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso teisės reikalavimus visapusiškai, laikantis šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų vertinti visus bylos įrodymus, tiek pagrindžiančius ieškinio reikalavimus, tiek atsakovo atsikirtimus (CPK 185 straipsnis) (nutarties 28 punktas).

30.       Apeliacinės instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo procesinio sprendimo turinio, atmesdamas atsakovo apeliacinį skundą, iš viso nevertino byloje esančių įrodymų, nurodydamas, kad ieškovų reikalavimo tenkinimo pagrindas yra ne civilinės atsakomybės teisės normos, bet sutarčių teisės normos – CK 6.64, 6.206 straipsniai, kurių taikymas nepriklauso nuo nuostolių fakto (nagrinėjamu atveju – investavimo rezultatų), todėl atsakovas neteisus teigdamas, jog ieškovas A. P. turėjo pareigą įrodinėti patirtų nuostolių dydį ir būtina atsižvelgti į jo gautą pelną įsigijus obligacijų kaip pagrindą atmesti jo reikalavimą.

31.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti apeliacinės instancijos teismo argumentai teisiškai ydingi. Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, bankui netinkamai įvykdžius finansų tarpininko pareigas sudarant SASO sutartis, investuotojas įgyja teisę į dėl tokių banko neteisėtų veiksmų pažeistų jo subjektinių teisių gynybą. Nenustačius ieškovų teisių pažeidimo fakto, nėra pagrindo taikyti jų gynimo priemonių. Taigi, byloje, be kita ko, turi būti nustatyta, ar egzistuoja ieškovų teisių pažeidimo faktas. Minėta, kad visi ieškovai, tarp jų ir A. P., nurodė faktiniu ieškinio pagrindu aplinkybes, kad dėl SASO skolintomis lėšomis sutarčių jie patyrė turtinių praradimų – nuostolių, nes negavo pelno, o priešingai – patyrė išlaidų, viršijančių iš investicijų gautą naudą.

32.       Šiame kontekste teisėjų kolegija išaiškina, kad kiekvienas SASO įsigijimo už banko paskolintas lėšas atvejis (SASO įsigijimo sutartis ir susijusi paskolos sutartis) byloje nagrinėjamu aspektu – taikant CK 6.64, 6.206 straipsnių nuostatas, kaip investuotojo teisių gynimo būdą, turi būti vertinamas atskirai – ar kiekvienos iš akcijų įsigijimo sutarčių atveju ieškovai gavo finansinę naudą, ar patyrė nuostolių bankui sumokėtų palūkanų ar kt. mokėjimų forma. Nenustačius, kad šalis siejo viena sutartis dėl visų obligacijų įsigijimo, kitaip vertinti nėra teisinio pagrindo.

33.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017, 22 punktas; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-701/2019, 35 punktas). Dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumo sprendžiama, be kita ko, ir pagal tai, ar teismas tinkamai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus ir į juos pakankamai atsakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-339-469/2018, 31 punktas).

34.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir įvertino įrodymus, pagrindžiančius ieškovo A. P. investavimo į SASO rezultatus pagal visas su juo sudarytas sutartis, todėl byloje nebuvo nustatyta reikšminga aplinkybė dėl šio ieškovo patirtų nuostolių ar gauto pelno fakto, ir dėl to galimai priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą dėl ieškovo A. P. ieškinio, nevertino atsakovo apeliacinio skundo argumentų dėl ieškovo gauto pelno, kurie laikytini esminiais, ir iš esmės apsiribojo pritarimu pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl šio ieškovo. 

35.       Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, padarytas proceso teisės normų pažeidimas gali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme.  

36.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei pareigą tinkamai motyvuoti procesinius sprendimus (CPK 185 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis), todėl byloje liko nenustatyta reikšminga faktinė aplinkybė, ar ieškovas A. P. dėl investavimo į SASO patyrė nuostolių ar gavo pelno, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria, pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš atsakovo ieškovui A. P. priteista 42 985,36 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų, atsakovui iš ieškovo priteista 2087,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, iš ieškovo valstybei priteista 170,84 Eur žyminio mokesčio, naikintina ir ši bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37.       Už kasacinį skundą atsakovas sumokėjo 870 Eur žyminio mokesčio ir patyrė 2420 Eur išlaidų už advokato pagalbą; ieškovas A. P. nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme; kasaciniame teisme patirta 19,87 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovo „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriaus priteista ieškovui A. P. 42 985,36 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 42 985,36 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. lapkričio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; nutarties dalį, kuria atsakovui „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriui priteista iš ieškovo A. P. 2087,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme; nutarties dalį, kuria iš ieškovo A. P. priteista valstybei 170,84 Eur žyminio mokesčio. Šias bylos dalis perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                        Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                        Gražina Davidonienė

                                        Sigita Rudėnaitė