Civilinė byla Nr. 3K-3-390-701/2017

              Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12310-2013-3

                                                          Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.5.5

                                                        (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“, dalyvaujant tretiesiems asmenims draudimo bendrovei „If P&C Insurance AS“, veikiančiai per „If P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje, Rusijos draudimo bendrovei „Rosgosstrakh Ltd“, D. P., dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Biuras), sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikštą atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 27 728,85 Lt (8030,83 Eur) nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovas nurodė, kad 2012 m. kovo 7 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl trečiojo asmens D. P., vairavusio vilkiką „MAN 18.430“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės buvo sugadinta kita transporto priemonė „Mercedes Benz 930.21“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). D. P. buvo atsakovės darbuotojas, eismo įvykis įvyko jam atliekant darbines pareigas. Be to, eismo įvykio dieną atsakovė buvo vilkiko „MAN 18.430“ naudotoja pagal lizingo sutartį, t. y. atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Lietuvoje registruota transporto priemonė „MAN 18.430“ nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė ieškovui transporto priemonės registracijos valstybės Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui 8030,83 Eur reikalavimą. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 5 straipsnio, 17 straipsnio 5 dalies, Biurų tarybos vidaus nuostatų, priimtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau – Vidaus nuostatai, Bendradarbiavimo nuostatai), pagrindu sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 8030,83 Eur, todėl turi teisę reikalauti iš atsakovės nurodytos sumos atlyginimo regreso tvarka (TPVCAPDĮ 23 straipsnis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės UAB „Hoptransa“ 27 728,85 Lt (8030,83 Eur) nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
5. Teismas nurodė, kad byloje pateikti vilkiko „MAN 18.430“ Transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimo lapas Nr. RUS/010/03547496, išduotas Rusijos draudimo bendrovės „Rosgosstrakh Ltd“. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8 dalies 1 punktą atsakovės transporto priemonės „MAN 18.430“ įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, nes ji įregistruota Lietuvos Respublikoje, todėl įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis turėjo būti sudaryta pagal TPVCAPDĮ reikalavimus įmonėje, kuri teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir yra draudikų biuro narė (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 9, 18 dalys, 41 straipsnio 3, 8 dalys). Tokia įmonė turi būti įsteigta arba Lietuvoje, arba kitoje ES valstybėje narėje, arba gali būti Lietuvoje įsteigtas užsienio valstybės draudimo įmonės filialas. Taigi atsakovė privalėjo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį pagal TPVCAPDĮ nuostatas Lietuvoje įregistruotoje draudimo įmonėje, esančioje Lietuvos draudikų biuro nare. Atsakovės transporto priemonė nebuvo tokiu būdu apdrausta, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, sudaryta su Rusijos bendrove „Rosgosstrakh Ltd“, neatitinka TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 dalies reikalavimų, nes ši bendrovė neturi teisės drausti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 4, 6 dalys). Kadangi eismo įvykio metu žala buvo padaryta atsakovės naudojama teisės aktų nustatyta tvarka neapdrausta transporto priemone, tai ieškovas atlygino Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtą 8030,83 Eur žalą ir įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė grąžintų išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 1 dalis).
6. Draudimo liudijimas Nr. 05/1334680 patvirtina, kad eismo įvykio metu atsakovei priklausanti priekaba „Schmitz SCS 24/L“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir jai galiojo draudimo apsauga. Teismas rėmėsi 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) 7 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.37 straipsnio 6 dalimi, nurodė, kad draudimo bendrovė „If P&C Insurance AS“ savo nuolatinę veiklą vykdo per Lietuvos Respublikoje įsteigtą filialą, todėl nagrinėjamu atveju taikytina Lietuvos Respublikos teisė, pagal kurią nenustatyta draudikės, kaip priekabą apdraudusios draudimo bendrovės, solidariosios pareigos atlyginti eismo įvykio metu patirtą žalą.
7. Eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras žalos bylą administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, atsakomybę bei žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos administravimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 punktas). Kadangi eismo įvykis įvyko vilkikui tempiant nurodytą priekabą, tai pagal Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas žala buvo administruojama pagal vilkikui suteikiamą draudimo apsaugą, kurios šiuo atveju nebuvo. Todėl  aplinkybė, kad priekaba buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei transporto priemonės savininkei.
8. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime aptariami keleto draudikų tarpusavio santykiai (šiuo atveju Biuras negali būti tapatinamas su draudiku – TPVCAPDĮ 2 straipsnio 12, 18 dalys, IV skirsnis). Vokietijos teisės aktais pagrįstas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t. y. tik tuo atveju, kai vilkiko ir priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta pas skirtingus draudikus ir atsakingų draudikų atsakomybė yra solidari. Nagrinėjamu atveju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nebuvo apdrausta vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė, t. y. nebuvo konstatuotos dvigubo draudimo sąlygos, be to, nurodytame sprendime aptariama  žala,  padaryta ne tik apdrausta, bet ir atsikabinusia priekaba.
9. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą.
10. Kolegija nurodė, kad nepagrįstas atsakovės argumentas, jog Transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimo lapas Nr. RUS/010/03547496, išduotas Rusijos draudimo bendrovės „Rosgosstrakh Ltd“, suteikė jai draudimo apsaugą Vokietijoje (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 1 dalis). Tam, kad tiek Lietuvos Respublikoje, tiek bet kurioje kitoje ES valstybėje narėje galiotų transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apsauga, Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sudarant sutartį su draudiku – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro nariu (TPVCAPDĮ 29 straipsnio 1 dalis) arba kitos ES valstybės narės draudimo įmone ar filialu (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 3 dalis). Atsakovės transporto priemonės (vilkikas ir priekaba) yra registruotos Lietuvos Respublikoje, todėl turėjo būti apdraustos TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 punkte nurodyto transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko. Įstatymo keliamus transporto priemonės draudimo reikalavimus atitiko tik priekaba, atsakovės vilkikas buvo apdraustas Rusijos draudimo bendrovėje „Rosgosstrakh Ltd“, t. y. draudimo įmonėje, esančioje ne Europos Sąjungos valstybėje narėje. Taigi Rusijos draudimo bendrovės atsakovės vilkikui išduota žalioji kortelė nesuteikė tokios draudimo apsaugos, kokios reikalaujama pagal TPVCAPDĮ. Tai patvirtina ir Rusijos transporto priemonių draudikų asociacijos 2011 m. lapkričio 18 d. pranešimas Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Rusijos draudimo bendrovės „Rosgosstrakh Ltd“ atsakymas Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui patvirtina, kad atsakovo naudojama transporto priemonė „MAN 18.430“ nėra apdrausta, o polisas Nr. RUS/010/03547, kurį pateikė atsakovas, buvo išduotas kitai transporto priemonei.
11. Ieškovas pateikė dokumentus, kurie leidžia spręsti apie Vokietijos teisės aktų turinį.  Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, remdamasis nacionalinės teisės aktais, 2014 m. rugsėjo 2 d. rašte nurodė, kad bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi sąstato dalys yra apdraustos. Transporto priemonė yra apdrausta, jeigu, įvykus eismo įvykiui, draudikas arba draudikų bendrija perima trečiųjų šalių reikalavimus atlyginti žalą pagal Privalomojo motorinių transporto priemonių taisykles, kurios apibrėžia pareigas ir teises, susijusias su privalomuoju motorinių transporto priemonių draudimu. Atsakovės vilkikas nebuvo apdraustas, todėl Vokietijos nacionalinis draudikų biuras turėjo pagrindą kreiptis į ieškovą dėl draudimo išmokos atlyginimo. Eismo įvykis įvyko vilkikui tempiant priekabą, todėl vadovaujantis Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis žala buvo administruojama pagal vilkikui suteikiamą draudimo apsaugą, kurios šiuo atveju nebuvo (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas priimtas byloje, kurios aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos (Vokietijoje kilęs ginčas, susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu esant dvigubo draudimo sąlygoms). 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

12. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudimo apsaugos galiojimą, klaidingai vertino tarptautinio draudimo polisą Nr. RUS/001/05245685 TPVCAPDĮ 2 straipsnio 24 dalies kontekste ir nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ginčo eismo įvykių metu vilkikas buvo apdraustas Rusijos draudimo bendrovėje „Rosgosstrakh Ltd“ tarptautinio draudimo polisu (žaliąja kortele), kuris suteikė draudimo apsaugą ir Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje. Ginčo draudimo polisas, reiškiantis draudimo sutarties sudarymą, eismo įvykio metu galiojo, iki šiol nenuginčytas, todėl šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Nesant neginčijamų įrodymų, kad toks draudimo polisas yra negaliojantis ar niekinis, teismas klaidingai sprendė dėl tokios draudimo sutarties turinio ir iš jos išplaukiančių pasekmių, t. y. tariamai nesuteikiamos draudimo apsaugos. Vien faktas, kad draudimas tariamai neatitiko TPVCAPDĮ nuostatų, savaime nereiškia, jog tarp trijų šalių pagal Žaliosios kortelės sistemos, kurios narės yra Vokietijos Federacinė Respublika, Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija, taisykles sudaryta draudimo sutartis yra negaliojanti ir nesuteikia draudimo apsaugos. Dėl to žalos atlyginimą regreso tvarka ieškovas privalėjo nukreipti ne į atsakovę, o į vilkiką apdraudusią draudimo bendrovę „Rosgosstrakh Ltd“. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemai priklausančios draudimo bendrovės „Rosgosstrakh Ltd“, kuri yra Rusijos nacionalinio draudikų biuro narė, išduotas draudimo polisas suteikė draudimo apsaugą eismo įvykio metu. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas visų reikšmingų įrodymų, susijusių su ginčo draudimo poliso galiojimu, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principus, atsakovės teisę būti išklausytai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 17, 176–178, 185 straipsniai).
2. Eismo įvykyje dalyvavusi vilkiko traukiama priekaba, realiai ir sukėlusi žalą, turėjo galiojančią draudimo apsaugą, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino atsakovės ir draudimo bendrovės ,,If P&C Insurance AS“ sudarytos priekabos draudimo sutarties sąlygų, šalių įsipareigojimų ir priekabos draudiko atsakomybės eismo įvykiui įvykus bei žalai atsiradus Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje. Tiesioginė eismo įvykių dalyvė (kaip transporto priemonė) buvo priekaba, todėl vadovaujantis Vokietijos teisės aktais ir teismų praktika civilinė atsakomybė už žalos atlyginimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims tenka būtent priekabos draudimo bendrovei ,,If P&C Insurance AS“. Teisės aktuose nenustatyta išimtis, kad, neapdraudus vilkiko ar jį apdraudus TPVCAPDĮ reikalavimų neatitinkančiu draudimu, priekabos draudimas negalioja (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis). Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad atsakovė, sudarydama draudimo sutartį su draudimo bendrove ,,If P&C Insurance AS“, laisva valia susitarė, jog, įvykus eismo įvykiui Vokietijos Federacinėje Respublikoje, žalos administravimas ir jos išmokėjimas bus reguliuojami pagal Vokietijos teisės aktus ir teismų praktiką (CK 6.156 straipsnis). Vokietijos Aukščiausiais Teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendime išaiškino, kad vilkiko ir priekabos junginys yra vienas eksploatacinis vienetas, tad atsakomybė egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykyje pavojų sukėlė tik viena iš junginį sudarančių transporto priemonių, o esant dvigubam velkančios transporto priemonės ir priekabos, sudarančių junginį, draudimui, junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai. Ginčo atveju dvigubas draudimas egzistavo, todėl šie principai turėjo būti taikomi. Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad draudimo bendrovė ,,If P&C Insurance AS“ yra susipažinusi su nurodytu Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu ir juo vadovaujasi administruodama bei išmokėdama iš Vokietijoje įvykusių eismo įvykių kilusias žalas. Taigi priekabos draudikas ginčo atveju privalo atlyginti 50 proc. eismo įvykyje patirtų ir ieškovo iš atsakovės reikalaujamų nuostolių sumos. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1, 2 dalis Vokietijos biuras turi išimtinę teisę apie žalą informuoti transporto priemonės draudiką, priekabos draudiką ir ieškovą bei pasirinktinai reikalauti iš jų nuostolių atlyginimo. Tai, kad Vokietijos biuras kreipėsi į ieškovą, nepanaikina transporto priemonės ir (ar) priekabos draudikų atsakomybės.
3. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė nė vienos Vokietijos Federacinės Respublikos materialiosios teisės normos ar jos turinio, t. y. nenustatė, koks įstatymas turi būti taikomas tuo atveju, kai žalą padaro vilkiko tempiama drausta priekaba. Kilus ginčui teismas negali besąlygiškai remtis tik draudiko surinkta žalos bylos medžiaga bei kompetencija, nes teisės normų aiškinimas ir taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vokietijos biuro žalos byloje taikytų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai, o šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo nesaisto.
4. TPVCAPDĮ nuostatose nenurodoma, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistinos nevertinant jų pagrįstumo. Tokios teisės nesukuria ir tai, jog Biuras negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui. Iš Vidaus nuostatų, taikomų nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams, matyti, kad dėl žalos atlyginimo sprendžiantis biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko eismo įvykis, vienvaldiškai sprendžia visus reikalus, susijusius su žalos sureguliavimu ir tuo atveju, kai žala padaryta neapdrausta transporto priemone, informuoja Biurą, o ne už žalos atsiradimą atsakingą asmenį. Atsakingas už žalos padarymą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturi galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo. Dėl to teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išsiieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Vidaus nuostatus atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus. Nagrinėjamu atveju atsakovė nepripažįsta ieškovo teiginių, jog transporto priemonių junginio Vokietijos teritorijoje padarytą žalą turėtų atlyginti velkančios transporto priemonės draudikas, o jo nesant – vilkiko savininkas (valdytojas). Atsakovei ginčijant aplinkybes, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, ieškovas turėjo pateikti įrodymus dėl užsienio teisės turinio, nes kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika šioje byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą ir  aplinkybę, jog išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014). Tačiau ieškovo atgręžtinis reikalavimas atsakovei grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Teismai nepagrįstai į tai neatsižvelgė ir, nepasiūlydami ieškovui pateikti papildomų įrodymų, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.
5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu, kai transporto priemonės ir vilkiko junginio padarytą žalą užsienyje per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai, yra nevienoda. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014 yra kreipęsis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Bylos aplinkybės iš esmės yra tapačios nagrinėjamai bylai, o tai patvirtina ne tik kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos ginčijamu teisės klausimu nevienodumą, bet ir būtinybę kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo į ESTT.
13. Trečiasis asmuo draudimo bendrovė ,,If P&C Insurance AS“, veikianti per ,,If P&C Insurance AS“ filialą, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti išlaidas už vertimo paslaugas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Teismai pagrįstai konstatavo, kad eismo įvykio metu vilkikas nebuvo apdraustas TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Rusijos Federacijos draudimo bendrovė nėra Lietuvos Respublikos nacionalinio draudikų biuro narė, todėl, joje apdrausdama vilkiką, atsakovė veikė savo rizika ir turi prisiimti neigiamus imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų nesilaikymo padarinius – atlyginti ieškovui jo reikalaujamą sumą, išmokėtą nukentėjusiems asmenims dėl žalos, padarytos neapdrausta transporto priemone.
2. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras eismo įvykio metu padarytą žalą administravo savarankiškai, vadovaudamasis Vokietijoje galiojančiais teisės aktais. Ieškovas savarankiškai nenustato kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų, žalos dydžio, vadovaujasi eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir dokumentais. Nėra pagrindo abejoti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro kompetencija, todėl manytina, kad šis ieškovui pateikė išsamius ir pakankamus teisės aktų reikalavimus atitinkančius atlygintinos žalos dydį pagrindžiančius bei kitus su aptariamais eismo įvykiais susijusius dokumentus. Atsakovės pareiga atlyginti ieškovui jo patirtus nuostolius reglamentuojama Lietuvos teisės aktuose – TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1, 5 dalyse. Byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu priekaba buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Lietuvos Respublikos teisė nenustato solidariosios draudiko, kaip priekabą apdraudusios draudimo bendrovės, pareigos atlyginti eismo įvykio metu patirtą žalą, išmoka turi būti mokama pagal velkančios transporto priemonės (vilkiko) draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis), todėl priekabos draudikas neturi pareigos išmokėti draudimo išmokos. Taigi nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad pagal draudimo sutartį už žalą, padarytą kitose valstybėse, išmoka mokama pagal tų valstybių teisės aktus.
3. Atsakovės nurodomas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas priimtas byloje, kurioje nustatytos kitokios faktinės aplinkybės nei šioje byloje (dėl draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimo, esant dvigubam draudimui), todėl teismai pagrįstai juo nesivadovavo.
14. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, o netenkinus šio prašymo – apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 134 straipsnyje nustatyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos ekonominės erdvės valstybės, kuri įtvirtina pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. Kai pareigą sudaryti draudimo sutartį numato Lietuvos Respublikos įstatymai (TPVCAPDĮ 4 straipsnis), ji nelaikoma tinkamai įvykdyta, jei sudaryta draudimo sutartis neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų, taikomų tokiam draudimui, nuostatų. Pagal TPVCAPDĮ nuostatas dėl transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, draudimo sutartis, su kuria tik ir gali būti išduodama žalioji kortelė, gali būti sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Biuro narės (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8, 9, 18, 24 dalys, 6 straipsnio 4, 6 dalys). Rusijos draudimo bendrovė „Rosgosstrakh Ltd“ neatitinka nurodytų reikalavimų. Be to, užsienio draudimo bendrovių (šiuo atveju – Rusijos draudimo bendrovės) žaliosios kortelės išduodamos pagal tos šalies, kurioje ji yra išleidžiama, teisę, todėl jos negali garantuoti specifinių sąlygų, kurios turi būti užtikrinamos pagal ES direktyvas (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB); TPVCAPDĮ 14 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas nacionalinis draudikų biuras įgalioja savo narius išduoti žaliąsias korteles tik tiems jų apdraustiems asmenims, kurių transporto priemonės yra registruotos jo veiklos šalyje (Vidaus nuostatų 7 straipsnis). Rusijos draudimo bendrovių dėl Lietuvos Respublikoje registruotų transporto priemonių išduotos žaliosios kortelės nesuteikia draudimo apsaugos (TPVCAPDĮ 10 straipsnio, 41 straipsnio 3, 8 dalys), t. y. tokios draudimo sutartys nelaikytinos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimis. Pati atsakovė turėjo pateikti duomenis apie galiojančią draudimo sutartį, susisiekti su Rusijos draudimo bendrove bei imtis priemonių, kad ji vykdytų savo įsipareigojimus – grąžintų Biurui sumokėtą draudimo išmoką. Kadangi nebuvo sudaryta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkanti draudimo sutartis, tai ieškovas privalėjo sumokėti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą. Sumokėjęs reikalaujamą sumą, ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę atsakovei (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).
2. Pagal kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis ne Lietuvos, o eismo įvykio šalies (šiuo atveju – Vokietijos) teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies teisę nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Eismo įvykio valstybės Vokietijos nacionalinis draudikų biuras buvo išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu, civilinės atsakomybės nustatymu bei žalos administravimu (Direktyvos 2009/103/EB 2 straipsnio a punktas; Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai ir dokumentai, susiję su Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Ieškovas ir Vokietijos nacionalinis draudikų biuras pateikė teismui visus Biuro reikalavimo faktinį  pagrindą pagrindžiančius įrodymus. Lietuvoje registruotas vilkikas nebuvo apdraustas TPVCAPDĮ nuostatas atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, t. y. nebuvo konstatuotas dvigubo draudimo faktas, todėl Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo nuostatos šiuo atveju netaikytinos. Be to, pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalį išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Atsakovė turėjo galimybę pateikti savo faktinius duomenis apie užsienio teisę. Rungimosi principas negali būti tinkamai įgyvendintas, kai viena proceso šalis apsiriboja tik kitos šalies pateiktų įrodymų vertimu, nesusietu su Vokietijos teisės aktų nuostatomis.
3. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014 nagrinėjamas atvejis, kai Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu atsakingo asmens valdomi Lietuvoje registruoti vilkikas ir su juo sukabinta  priekaba  buvo   apdrausti   TPVCAPDĮ   nuostatas   atitinkančiu   privalomuoju draudimu, priešingai nei šioje byloje. Be to, nurodytoje byloje draudimo išmokos reikalauja draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam, o šioje byloje ieškovas yra nacionalinis draudikų biuras. Pagal TPVCPADĮ, kasacinio teismo praktiką nacionalinis draudikų biuras yra atribotas nuo draudiko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009).
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015 padaryta klaidinga išvada, kad Biuras išmoką moka atsižvelgdamas į TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies nuostatas. Išmoka pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalį mokama, kai nukentėjęs asmuo žalą patiria ne savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, o išmoką gauna iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės žalos atlyginimo institucijos. Be to, mokant išmoką pagal šią teisės normą Vidaus nuostatai netaikomi. Nuo Komisijos sprendimo 2003/564/EB įsigaliojimo momento Vidaus nuostatai, pateikti kaip Komisijos sprendimo 2003/564/EB priedas, tapo ES teisės šaltiniu. Nacionaliniai draudikų biurai patenka į valstybės sąvoką ir veikia valstybės vardu (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1). Vidaus nuostatai buvo ne tik Europos Komisijos pripažinti tinkamu sąlygos įgyvendinti direktyvos nuostatas įvykdymu, bet ir paskelbti su Europos Komisijos sprendimu 2003/564/EB, kuris buvo skirtas valstybėms narėms, o ne vien tik nacionaliniams draudikų biurams (Komisijos sprendimo 2003/564/EB 4 straipsnis). Nesant šių nuostatų nebūtų įmanoma užtikrinti laisvo asmenų judėjimo ES, kuris yra vienas iš pamatinių ES principų. Vidaus nuostatai yra skirti valstybėms narėms ir visų pirma tų šalių vairuotojams, kad jie galėtų be apribojimų vykti iš vienos ES valstybės į kitą. Būtent dėl Vidaus nuostatų galiojimo ir tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikoje įregistruota neapdrausta transporto priemonė „MAN 18.430“ buvo įleista į Vokietiją nepatikrinus eismo kontrolę vykdančių Vokietijos pareigūnų ir nepareikalavus sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, suteikiančios draudimo apsaugą, atitinkančią Vokietijos teisės aktų reikalavimus.
5. Kasacinis teismas savo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014) nepagrįstai išplėtė nacionalinio draudikų biuro įrodinėjimo pareigą, t. y. teikti įrodymus dėl užsienio teisės turinio. Pagal Vidaus nuostatus nacionaliniai draudikų biurai, turėdami ypatingą statusą ir pagal savo kompetenciją veikdami valstybės vardu, atsižvelgiant į ES ir nacionalinės teisės aktų nuostatas, pagrįstai abipusiai pripažįsta kito išimtinai kompetentingo biuro, administruojančio eismo įvykio metu padarytą žalą, priimtus sprendimus. Tačiau toks pripažinimas, taip pat ir Direktyvos 2009/103/EB bei Komisijos sprendimo 2003/564/EB įgyvendinimas (net ir jų nuostatas perkėlus į nacionalinę teisę) tapo neįmanomas, nes atsakingų už žalą asmenų nepagrįsti prieštaravimai, net ir esant žalos faktą ir dydį pagrindžiantiems įrodymams, tapo Biuro pareiga abejoti nacionalinių draudikų biurų, atlikusių žalų administravimo procedūras, kompetencija ir reikalauti iš jų teisės aktų nuostatų, jų išaiškinimų ir pan. Kitose valstybėse narėse nacionaliniams draudikų biurams netenka našta įrodinėti kitos valstybės teisę, kurios jie pagal ES teisę neturėjo taikyti ir netaikė. Ieškovas gauna iš žalą administravusio eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro žalos dydį ir faktą pagrindžiančius įrodymus pagal eismo įvykio šalies teisės aktus (Vidaus nuostatų 5 straipsnio 4 dalis). Tačiau ieškovas, tenkindamas eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro reikalavimą, netaiko kitos valstybės teisės aktų, nes tai pagal kompetenciją yra priskirta išimtinai kompetentingam eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Taigi, kasacinio teismo praktika, kad ieškovo atgręžtinio reikalavimo faktinį pagrindą sudaro užsienio teisės normos ir reikalavimas pateikti tokių normų turinį, reiškiant atgręžtinį reikalavimą, yra nepagrįsti. Atsakingo už eismo įvykį asmens dalyvavimas žalos administravimo procedūrose priklauso tik nuo jo valios (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalis). Siekiant tinkamai išnagrinėti bylą, būtinas papildomas Direktyvos 2009/103/EB su direktyvą įgyvendinančių Vidaus nuostatų 3, 5, 10 straipsniais aiškinimas, kurį turėtų atlikti ESTT.

IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo priimtų prejudicinių sprendimų esmė

15. Teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinių sprendimų gavimo kasacine tvarka nagrinėjamose civilinėse bylose Nr. 3K-3-415/2014 ir Nr. 3K-7-439-313/2015.
16. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2016 m. sausio 21 d. priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame nurodė, kad:
1. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 14 straipsnio b punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje neįtvirtinta specialioji kolizinė norma, pagal kurią nustatoma vieno draudiko atgręžtiniam reikalavimui kitam draudikui taikytina teisė tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėse bylose.
2. 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) reikia aiškinti taip, kad teisė, taikytina vilkiko draudiko, atlyginusio žalą per šios transporto priemonės vairuotojo sukeltą įvykį nukentėjusiems asmenims, atgręžtiniam reikalavimui per šį įvykį vilktos priekabos draudikui, nustatoma pagal Reglamento Nr. 593/2008 7 straipsnį, jeigu šiam įvykiui taikytinos deliktinės atsakomybės taisyklės pagal Reglamento Nr. 864/2007 4 ir paskesnius straipsnius numato pareigos atlyginti žalą paskirstymą.
17. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame nurodė, kad:
1. Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti prejudicinio sprendimo dėl tų prašymą priimti tokį sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų, kurie susiję su Biurų tarybos vidaus nuostatų, priimtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, – šis susitarimas pridėtas prie 2003 m. liepos 28 d. Europos Komisijos sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, – aiškinimu.
2. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo netaikoma pagrindinei bylai ratione temporis.
3. 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo, iš dalies pakeista 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeista Direktyva 2005/14, ir 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB, netaikomos šiai bylai ratione materiale.
4. Nurodytai bylai taip pat netaikomas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, nes nėra įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.
5. Todėl pirmiau nurodytos direktyvos ir Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nagrinėjamu atveju jiems neprieštarauja pasekmės, kylančios iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudencijos, pagal kurią reiškiant regresinį ieškinį pareiga įrodyti visus atsakovų pagrindinėje byloje civilinės atsakomybės už 2006 m. liepos 20 d. eismo įvykį elementus iš esmės tenka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.
18. Teisėjų kolegija 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atnaujino civilinę bylą pagal atsakovės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 2 d. nutarties peržiūrėjimo, nustatytas terminas byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti argumentus dėl ESTT prejudicinių sprendimų.

V. Šalių pateikti teisiniai argumentai dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo

prejudicinių sprendimų

19. Ieškovas pateikė argumentus dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. prejudicinio sprendimo:
1. ESTT konstatavo, kad nacionalinių draudikų biurų Vidaus nuostatai nelaikytini Europos Sąjungos institucijų priimtu teisės aktu, t. y. ESTT neturi jurisdikcijos juos aiškinti. Tokio pobūdžio bylose turi būti taikomos nacionalinės teisės normos.
2. Reikalavimas taikyti Vidaus nuostatus įtvirtintas TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje. Tai praplėtė ir atsakingų už eismo įvykį asmenų teises, ginantis nuo Biuro jiems reiškiamų reikalavimų (pvz., Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į įstatymų leidėjo valią kasacinis teismas pagrįstai yra pripažinęs išimtinę eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruojant žalas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Išimtinė eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetencija administruojant žalas yra konstatuota ir ESTT praktikoje (1984 m. birželio 21 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-l 16/83; 1977 m. birželio 9 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-90/76).
3. Ieškovas nevengė CK įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami jo reikalavimai. Esminis klausimas – ar Biuras turi teikti įrodymus dėl užsienio valstybės teisės, kurios taikymas yra išimtinė užsienio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetencija, turinio, nesančio žalos administravimo bylos medžiagos dalimi. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose taikyti, aiškinti ir nustatyti užsienio teisės turinį įpareigotas teismas ex officio (savo iniciatyva). Informacija apie užsienio valstybės teisės turinį turi būti oficiali, t. y. gauta Europos konvencijoje dėl informacijos apie užsienio teisę nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-4I5/2017; 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-916/2017).
20. Atsakovė pateikė argumentus dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. sausio 21 d. prejudicinio sprendimo:
1. ESTT sprendime nurodyta, kad prievolės atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui skolininkus ir prireikus priekabos valdytojo ir vilkiko valdytojo ar vairuotojo atitinkamą indėlį padarant žalą nukentėjusiam asmeniui reikės nustatyti atsižvelgiant į tiesioginės žalos atsiradimo vietos teisę (nagrinėjamu atveju – Vokietijos teisę). Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų nuostatas ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo išaiškinimą transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Taigi Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukėlė transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra.
2. Eismo įvykyje dalyvavusi vilkiko traukiama priekaba turėjo galiojančią draudimo apsaugą, be to, ji buvo tiesioginė eismo įvykio dalyvė. Dėl to civilinė atsakomybė dėl žalos atlyginimo eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims tenka būtent priekabos draudikei.
3. Vadovaujantis ESTT sprendimu draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiam asmeniui žalą atsiranda ne iš šiam padarytos žalos, bet iš jį su atsakingu draudėju siejančios sutarties. Taigi tokia žala atlyginama remiantis sutartine prievole, o tokiai prievolei taikytina teisė turi būti nustatyta pagal reglamento „Roma I“ nuostatas. Remiantis reglamento „Roma I“ 7 straipsniu, reikia nustatyti draudikų (ieškovų) pagrindinėse bylose su atitinkamais draudėjais sudarytoms draudimo sutartims taikytiną teisę, siekiant nustatyti, ar ir kiek šie draudikai gali subrogacijos būdu įgyvendinti nukentėjusio asmens teises priekabos draudiko atžvilgiu. Atsakovė, sudarydama draudimo sutartį su draudimo bendrove „If P&C Insurance AS“, laisva valia susitarė, jog įvykus eismo įvykiui Vokietijos Federacinėje Respublikoje žalos administravimas ir jos išmokėjimas bus reglamentuojamas pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktus ir teismų taikomą praktiką. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje šių aplinkybių bei atsakovės su draudimo bendrove „If P&C Insurance AS“ sudarytos sutarties nuostatų nevertino.
4. Priekabos draudikei „IF P&C Insurance AS“ kilo pareiga išmokėti 50 proc. draudimo išmokos nukentėjusiems asmenims, kuriems žala eismo įvykių metu buvo padaryta velkančiosios transporto priemonės ir priekabos junginio. Ieškovas, įgijęs atgręžtinio reikalavimo teisę, privalėjo savo reikalavimus nukreipti ne tik į atsakovę, bet ir į priekabą apdraudusią draudimo bendrovę.
21. Atsakovė pateikė argumentus dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. prejudicinio sprendimo:
1. Bet kokio reikalavimo, nacionalinio draudikų biuro pateikto valstybėje narėje, kurioje įregistruotas automobilis, reiškiant atgręžtinio reikalavimo teise grindžiamą ieškinį asmeniui, pripažįstamam eismo įvykio kaltininku, aspektai turi būti visapusiškai ištirti pagal tos valstybės narės nacionalines civilinę atsakomybę reglamentuojančias taisykles, užtikrinant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje nustatytas garantijas. Ieškovas atlygino žalą Vokietijos nacionalinio draudikų biurui nedalyvaujant atsakovei, kuri pripažinta kalta dėl eismo įvykio, jos tinkamai neinformavęs, todėl atgręžtiniai reikalavimai atsakovei savaime negali būti vykdomi valstybėje narėje, kurioje įregistruotas automobilis. Ieškovui, pareiškusiam regresinį ieškinį, tenka pareiga įrodyti visas atsakovės atsakomybės sąlygas. Ieškovo teisės reikalauti dalies sumokėtų draudimo išmokų iš atsakovės konstatavimas neeliminuoja jo pareigos šią teisę įgyvendinti pateikiant pakankamus nuostolių faktą ir dydį pagrindžiančius įrodymus. Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių visas atsakovės atsakomybės sąlygas. Ieškovui neįrodžius atsakomybės sąlygų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kasacinis teismas turėtų panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 347 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis).
2. Nesutampa kasaciniame teisme nagrinėjamos bylos ir bylos, dėl kurios priimtas prejudicinis sprendimas, faktinės aplinkybės. ESTT sprendime nurodyta, kad atsakovai nebuvo apdrausti motorinių transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Nagrinėjamu atveju atsakovė įrodinėja, kad vilkikas buvo apdraustas ir turėjo žaliąją kortelę. Vilkiko tarptautinio draudimo polise Nr. RUS/001/05245685, išduotame draudimo bendrovės „Rosgosstrakh Ltd“, nurodyta galiojimo teritorija, apimanti ir Vokietijos Federacinę Respubliką. Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių neginčijamą faktą, kad šis draudimo polisas nesuteikė draudimo apsaugos Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Žaliosios kortelės sistemos narės yra visos trys valstybės, t. y. Vokietijos Federacinė Respublika, Rusijos Federacinė Respublika ir Lietuvos Respublika. Taigi reikalavimą atlyginti žalą regreso tvarka ieškovas turėtų reikšti ne atsakovei, o vilkiką apdraudusiai draudimo bendrovei „Rosgosstrakh Ltd“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl užsienio valstybėje draustos transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo galiojimo Lietuvos Respublikoje

24.              Draudimo įstatymo 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos ekonominės erdvės valstybės, kuri numato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. Kai pareigą sudaryti draudimo sutartį numato Lietuvos Respublikos įstatymai, ji nelaikoma tinkamai įvykdyta, jei sudaryta draudimo sutartis neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų, taikomų tokiam draudimui, nuostatų (Draudimo įstatymo 134 straipsnio 2 dalis).

25.              Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikas – tai asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Biuro narys. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 12 dalį nacionalinis draudikų biuras – tai pagal Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5 įsteigta organizacija, vienijanti draudimo įmones, kurioms leidžiama toje valstybėje vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą. Nacionalinis draudikų biuras Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras.

26.              TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Tai, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis turi atitikti TPVCAPDĮ reikalavimus, nurodyta ir TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3, 8 dalyse.

27.              Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 20 dalį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta transporto priemonė – tai transporto priemonė, kuriai galioja transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ar kita šio įstatymo reikalavimus atitinkanti draudimo sutartis. Lietuvos Respublikoje yra pripažįstamos ir laikomos atitinkančiomis šio įstatymo nuostatas kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonių arba filialų sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 3 dalis).

28.              Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje 2012 m. kovo 7 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu Lietuvos Respublikoje įregistruoti atsakovės valdomas vilkikas su priekaba dėl atsakovės vairuotojo kaltės apgadino trečiojo asmens transporto priemonę. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog vilkikas buvo neapdraustas, t. y. netinkamai vertino tarptautinio draudimo polisą, patvirtinantį, kad eismo įvykio metu vilkikas buvo apdraustas Rusijos draudimo bendrovėje „Rosgosstrakh Ltd“. Teisėjų kolegija laiko šį kasacinio skundo argumentą nepagrįstu.

29.              Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad vilkiką apdraudusi Rusijos draudimo bendrovė „Rosgosstrakh Ltd“ neatitinka TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 dalyje įtvirtintos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko sąvokos. Ši bendrovė nėra Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, taip pat nėra užsienio draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, taigi nėra ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė. Atsakovė šių aplinkybių byloje neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis). Kadangi vilkikas buvo įregistruotas Lietuvos Respublikoje, tai jis privalėjo būti apdraustas TPVCAPDĮ nustatyta tvarka (nutarties 26 punktas), tačiau į bylą pateiktas draudimo polisas nepatvirtina, kad vilkiko draudimas atitiko TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18, 20 dalių, 4 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 3 dalies reikalavimus (nutarties 25–27 punktai).

30.              Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada, jog atsakovės vilkikas nebuvo apdraustas transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu TPVCAPDĮ nustatyta tvarka, yra pagrįsta. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017).

              Dėl Vidaus nuostatų teisinio statuso, juose įtvirtintų taisyklių galiojimo tretiesiems asmenims ir jais nacionaliniams draudikų biurams nustatytų teisių ir pareigų

22. 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečiui rekomendavus Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo buvo sukurta žaliosios kortelės sistema. Ši sistema užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas.
23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Vidaus nuostatais iš esmės yra sukuriama žaliosios kortelės sistema ir užtikrinamas jos veikimas, taip pat kad egzistuoja dvi tarpvalstybinį elementą turinčios sistemos, reguliuojančios kai kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo aspektus, todėl nacionalinis teismas kiekvienoje konkrečioje byloje turi įvertinti, pagal kurią iš sistemų yra reiškiamas (atgręžtinis) reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir kurių teisės aktų – ES motorinių transporto priemonių direktyvas įgyvendinančios nacionalinės teisės ar žaliosios kortelės sistemos – nuostatos yra aktualios byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 24, 25 punktai; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017, 32 punktas).
24. Lietuvos draudikų biuras regresinį reikalavimą atsakovei reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais. Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. prejudiciniame sprendime nurodyta, kad Vokietijoje funkcija išmokėti draudimo išmoką pagal žaliosios kortelės sistemą ir pagal ES motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo direktyvas priskirta skirtingoms institucijoms. Vokietijos draudikų biuras yra institucija, veikianti pagal žaliosios kortelės sistemą (prejudicinio sprendimo 42 punktas), todėl Lietuvos draudikų biuras regresinį reikalavimą atsakovei dėl nuostolių atlyginimo reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reguliuojančiais teisės aktais, taigi – ir Vidaus nuostatais.
25. Vadovaujantis Vidaus nuostatų 1 straipsniu šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras.
26. Kasacinis teismas pažymėjo, kad visos bylai reikšmingos Vidaus nuostatų taisyklės yra susijusios išimtinai su santykių tarp pačių draudikų biurų reguliavimu, nes būtent jiems Vidaus nuostatais nustatomos tam tikros teisės ir pareigos administruojant žalą dėl transporto priemone, kurios registracijos vieta yra kitoje žaliosios kortelės valstybėje nei eismo įvykio vieta, padarytos žalos, nustatoma tokios žalos administravimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 30 punktas). TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalies apibrėžtis, kurioje nurodyta, jog nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai (Vidaus nuostatai) yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės, patvirtina, kad Vidaus nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017, 35 punktas).
27. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoką išmoka dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos draudikų biuras, išmokėjęs išmoką dėl kitoje šalyje padarytos ir administruotos žalos, pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017, 36 punktas).

              Dėl byloje taikytinos teisės ir pareigos nustatyti užsienio teisės turinį

28. Nagrinėjamoje byloje kasaciniu skundu yra keliamas klausimas dėl atsakovės, kaip vilkiko ir priekabos valdytojos, prievolės apimties netinkamo nustatymo, t. y., atsakovės nuomone, 50 proc. ieškovo iš jos reikalaujamų nuostolių turėtų atlyginti atsakovės priekabos draudikė. Atsakovė kasaciniame skunde akcentuoja ieškovo pareigą pateikti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro žalos byloje taikytas teisės normas, kelia šių normų turinio nustatymo ir aiškinimo klausimus.
29. Užsienio teisė civiliniams santykiams taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). CK 1.12 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę bei jos turinį nustatyti pačiam (lot. ex officio), o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys.
30. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ, kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis). TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl Lietuvos Respublikoje neapdrausta transporto priemone kitoje ES valstybėje nukentėjusiems asmenims padarytos ir administruotos žalos Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Taigi TPVCAPDĮ iš esmės nustatytos taikytinos teisės taisyklės, kuriomis Biuras atlygina žalą pagal eismo įvykio vietos privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Nurodytos nuostatos koreliuoja su 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsniu, pagal kurį nesutartinei prievolei taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė.
31. Byloje teismų nustatyta, kad krovininio automobilio, kurio valdytojas kaltas dėl žalos padarymo, priekaba buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl priekabos draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu. Kadangi atsakovės su priekabos draudike sudarytoje draudimo sutartyje nustatyta, kad už žalą, padarytą kitose valstybėse (ne Lietuvos teritorijoje), išmoka mokama pagal tų valstybių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, tai prievolei išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, taikoma Vokietijos teisė (CK 1.10 straipsnio 1 dalis, 1.12 straipsnio 2 dalis).
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos draudikų biuras savo veikloje turi vadovautis tiek Vidaus nuostatais, tiek ir TPVCAPDĮ, teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas jis įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51 punktas).
33. Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovės, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) (32 punkte nurodytų sąlygų egzistavimą). Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 52 punktas).
34. Pagal naujausią kasacinio teismo formuojamą praktiką, Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (žr. nutarties 33 punktą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017, 43 punktas; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017, 36 punktas).
35. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas vilkiko ir priekabos junginio valdytojai, kad ši atlygintų visą ieškovo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtą sumą, šio sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Atsakovė ginčija teismų nustatytą, tačiau, atsakovės nuomone, Vokietijos teisės normomis nepagrįstą velkančiosios transporto priemonės valdytojos pareigą atlyginti visus nuotolius, nes buvo sudaryta priekabos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis.
36. Pagal byloje pateikto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. IV ZR 279/08 išaiškinimą, velkančioji transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia velkančiosios transporto priemonės ir priekabos junginys, velkančiosios transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra; velkančiosios transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra aišku, ar šis Vokietijos teisės išaiškinimas gali būti taikomas nagrinėjamoje byloje, nes bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Vokietijos teisės normos gali kitaip, nei šios nutarties 36 punkte nurodytame Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime pateiktas teisės aiškinimas, reglamentuoti vienos iš transporto junginio dalių draudiko prievolių apimtį, kai kita junginio dalis nebuvo drausta.
38. Ieškovas, nagrinėjamoje byloje teigdamas, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. IV ZR 279/08 išaiškinimai nagrinėjamam ginčui netaikytini, turėjo tai pagrįsti, t. y. pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagal Vokietijos teisės normas, formuojamą teismų praktiką (jei tokia yra) visą patirtą žalą turi atlyginti būtent atsakovė, kaip vilkiko valdytoja, taip pat pateikti Vokietijos teisės normomis, teismų praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįstus argumentus, kad minėtas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas, pagal kurį velkančiosios transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra, nėra taikomas tais atvejais, kai velkančioji transporto priemonė nėra drausta. Ieškovas, reikalaudamas priteisti visą Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtą žalos atlyginimą iš atsakovės, nepateikė įrodymų, patvirtinančių pareikštą reikalavimą, t. y. Vokietijos teisės nuostatų, jų taikymo ir aiškinimo praktikos (nutarties 34 punktas).
39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kurie gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 54 punktas). Taigi atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017, 41 punktas).
40. Nagrinėjamoje byloje atsakovė remiasi Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. IV ZR 279/08, tačiau Vokietijos teisės normomis nepagrindžia būtinumo taikyti šiuos išaiškinimus sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą. Byloje nepateikta duomenų apie tai, ar yra ir kaip formuojama tolesnė šio teismo praktika nurodytu klausimu, nenurodyta Vokietijos teisės normų, reglamentuojančių atitinkamus teisinius santykius ir pagrindžiančių atsakovės reiškiamus atsikirtimus, kad ne ji, o priekabos draudikė turi atlyginti 50 procentų nuostolių.
41. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, nurodė, kad ieškovas pateikė dokumentus, kurie leidžia spręsti apie Vokietijos teisės aktų turinį, tačiau teismas nenurodė konkrečių teisės normų, kaip jos reglamentuoja susiklosčiusius teisinius santykius. Teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečių ginčo atveju taikytinų Vokietijos teisės normų turinys ir teismų praktika nėra žinomi. Šio pažeidimo kasacinis teismas negali pašalinti, nes turi būti užtikrintos dalyvaujančių byloje asmenų teisės duoti teismui paaiškinimus, teikti savo samprotavimus ir argumentus dėl Vokietijos teisės taikymo nagrinėjamu atveju (CPK 42, 47 straipsniai).
42. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina šiam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Kasacinis teismas patyrė 45,08 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 15 d. pažyma). Teisėjų kolegijai nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šių išlaidų, taip pat šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Kauno apygardos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                      Rimvydas Norkus

                                                                      Antanas Simniškis