Administracinė byla Nr. eA-50-1047/2024
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00647-2022-8
Procesinio sprendimo kategorija 7.6.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. I., V. I., G. I., A. R. ir V. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. I., V. I., G. I., A. R. ir V. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai K. I., V. I., G. I., A. R. ir V. I. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2022 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. VPA_SP5E-1079 „Pripažinti nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo nedraudžiamuoju įvykiu“ (toliau – ir 2022 m. vasario 1 d. sprendimas), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2022 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-3102 „Dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo“ (toliau – ir 2022 m. kovo 23 d. sprendimas) bei įpareigoti Klaipėdos skyrių priimti naują sprendimą – iš naujo išnagrinėti klausimą ir B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo (toliau – ir 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis) pripažinti draudžiamuoju įvykiu.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad Klaipėdos skyrius 2022 m. vasario 1 d. sprendimu nusprendė pripažinti 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį nedraudžiamuoju įvykiu, kadangi B. I. buvo neblaivi. 2022 m. vasario 1 d. sprendime konstatuota, kad, remiantis Valstybinės teismo medicinos ekspertizės tarnybos Klaipėdos skyriaus pateikta informacija, buvo nustatyta, jog B. I. kraujyje nustatytas 0,56 promilės neblaivumas, o šlapime – 0,46 promilės neblaivumas. 2022 m. vasario 1 d. sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 3 dalimi bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) 7 punktu. Pareiškėjai Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimą apskundė VSDFV. VSDFV 2022 m. kovo 23 d. sprendime konstatavo, jog Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimas yra pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jį naikinti bei pripažinti, jog 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis yra draudžiamasis įvykis.
3. Pareiškėjai nesutiko su Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendime ir VSDFV 2022 m. kovo 23 d. sprendime (toliau abu kartu – ir Sprendimai) pateiktais argumentais, vertino juos kaip neteisėtus, nes Sprendimuose nurodomas vienintelis pagrindas, kodėl 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu – aplinkybė, kad B. I. kraujyje ir šlapime buvo rasta alkoholio. Nors Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus, tačiau pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog kiekvienu atveju privaloma įvertinti faktinių aplinkybių visumą. Pareiškėjai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarime (toliau – ir Nutarimas) pateiktu išaiškinimu, kad kiekvienu atveju turi būti išaiškinamos ir nustatomos konkrečios aplinkybės t. y. kas, asmens neblaivumas ar netinkamos, nesaugios darbo sąlygos lėmė nelaimingą atsitikimą ir jo pasekmes ir akcentavo, kad Klaipėdos skyrius turėjo pareigą nustatyti priežastinį ryšį tarp nelaimingo atsitikimo ir jį lėmusių aplinkybių – asmens neblaivumas, kitų asmenų veiksmai ar nesaugios darbo sąlygos lėmė nelaimingą atsitikimą. Tačiau Klaipėdos skyrius, priimdamas 2022 m. vasario 1 d. sprendimą apsiribojo tik formaliu ir deklaratyviu argumentų išdėstymu, nenurodė, kaip ir kokiomis sąlygomis B. I. neblaivumas turėjo įtakos 2021 m. lapkričio 27 d. įvykiui.
4. Pareiškėjai nurodo, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. kovo 31 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-319-718/2022, kuriame pripažinta, jog eismo įvykio kaltininkas atliko jam inkriminuotus veiksmus, dėl ko eismo įvykio metu mirė B. I. Nuosprendyje nėra jokių duomenų, kad eismo įvykį bent iš dalies lėmė kokie nors neteisėti žuvusiosios veiksmai ar neveikimas. Todėl B. I. neblaivumas neturėjo jokios įtakos eismo įvykiui kilti, todėl Sprendimai privalo būti panaikinti, o 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis pripažintas draudžiamuoju įvykiu.
5. Atsakovas Klaipėdos skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad Klaipėdos skyriuje 2022 m. sausio 18 d. buvo gautas Nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo aktas Nr. 01 (toliau – ir Aktas), kuriame nurodyta, kad 2021 m. lapkričio 27 d. apie 18:15 val. įvyko nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo, kurio metu žuvo B. I. Klaipėdos skyrius, išnagrinėjęs Aktą bei tyrimo medžiagą, nustatė, kad nelaimingas atsitikimas 2021 m. lapkričio 27 d. įvyko pakeliui iš darbo, B. I. įvykio metu buvo neblaivi (žuvusiosios kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 0,56 promilės etilo alkoholio, šlapime nustatyta mažiausia koncentracija 0,46 promilės etilo alkoholio), todėl, vadovaudamasis Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi bei Nuostatų 7 punktu, priėmė 2022 m. vasario 1 d. sprendimą 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu.
7. Atsakovas paaiškino, jog Įstatymo 7 straipsnis nustato išimtis, kada nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo pripažįstami nedraudžiamaisiais įvykiais. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Šios dalies nuostatos netaikomos, jeigu apdraustojo asmens neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų buvo susijęs su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Taigi Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąlyga, kuriai esant nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo nepripažįstamas draudžiamuoju įvykiu: nustačius, kad apdraustasis asmuo buvo neblaivus ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis.
8. Atsakovas nurodė, kad 2021 m. lapkričio 27 d. B. I. išėjus iš darbo, apie 18:15 val. nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, esančioje ties pastatu (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo B. I. Žuvusiosios kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 0,56 promilės etilo alkoholio, šlapime nustatyta mažiausia koncentracija 0,46 promilės etilo alkoholio. Šiuos Akte nurodytus duomenis patvirtina nelaimingo atsitikimo tyrimo dokumentai: Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos 2021 m. gruodžio 16 d. raštas Nr. IBPS-S-637272-21, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. (1.8)-SD-03-393. Nei Akte, nei tyrimo medžiagoje nėra duomenų, jog apdraustosios neblaivumas (girtumas) būtų susijęs su jai draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, Nuostatų 7 punktu, nėra teisinio pagrindo B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti draudžiamuoju įvykiu.
9. Atsakovas nurodo, kad Konstitucinio Teismo Nutarime buvo išaiškinta, jog priežastinis ryšys tarp nelaimingo atsitikimo ir asmens neblaivumo yra nustatinėjamas tik tuo atveju, jei nelaimingas atsitikimas įvyko darbe ir esant tinkamoms, saugioms, sveikoms darbo sąlygoms. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad visais atvejais, kai nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo metu apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis, tas nelaimingas atsitikimas, kad ir kokios būtų jo priežastys, pripažįstamas nedraudžiamuoju įvykiu.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
11. VSDFV nurodė, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šiame straipsnyje nustatytos išmokos visiškai ar iš dalies kompensuoja apdraustiesiems asmenims, o jų mirties atveju – jų šeimos nariams dėl draudžiamųjų įvykių prarastas pajamas. Mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal nuolatinės formos studijų programą studijuojantys studentai – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau kaip iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Šioje byloje į teismą kreipėsi penki B. I. vaikai, tačiau G. I., V. I., V. I. ir A. R. nelaimingo atsitikimo metu buvo sukakę 24 metai, o K. I. – 19 metų. Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimo priėmimas galėtų būti susijęs su G. I., V. I., V. I. ir A. R. teisėmis ar įstatymo saugomais interesais tik tuo atveju, jeigu būtų patvirtinta (pateikti rodymai), kad pareiškėjas yra pripažintas neįgaliu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) iki 18 metų ir dėl to yra nedarbingas arba iš dalies darbingas (invalidai) arba pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) ir buvo mirusiosios išlaikomas arba jos mirties dieną turėjo gauti jos išlaikymą. Pareiškėjai Klaipėdos skyriui nepateikė jokių prašymų dėl išmokų mokėjimo, todėl VSDFV neturi duomenų, kad pareiškėjai atitinka minėtas sąlygas.
12. VSDFV paaiškino, jog Konstitucinis Teismas Nutarimu kaip tik labai aiškiai pripažino, jog Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostata „Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe <...> arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad <...> jie įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių: 1) apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis“ (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę (turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui ta apimtimi, kuria draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie yra įvykę apdraustajam esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, bet nelaimingus atsitikimus darbe arba ūmias profesines ligas lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos sąlygos darbe. Konstitucinis Teismas nepripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai nuostatų, kurios nustato, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, jei jie atitinka Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta dėl netinkamų nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų, nepriklausančių nuo šio asmens veiksmų ar būsenos (tame tarpe jo neblaivumo), teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų siejamas su šio asmens būsena.
13. VSDFV vertino, jog minėtos aplinkybės įrodo, kad tiek Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimas, tiek VSDFV 2022 m. kovo 23 d. sprendimas yra priimti tinkamai taikant Įstatyme bei Nuostatuose įtvirtintas teises normas, nėra teisinio ar faktinio pagrindo naikinti Sprendimus, todėl pareiškėjų skundas atmestinas.
II.
14. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
15. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
15.1. B. I. nuo 2018 m. birželio 4 d. dirbo viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Klaipėdos universitetinė ligoninė“ Hospitalinių infekcijų profilaktikos ir kontrolės departamento maisto išdavėja.
15.2. B. I. 2021 m. lapkričio 27 d., eidama iš darbo pateko į eismo įvykį, kurio metu žuvo. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. sausio 18 d. Nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo akto 6 punkte „Nelaimingo atsitikimo aplinkybės“ nurodoma, kad B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. pagal nustatytą darbo tvarką ir pareiginę instrukciją iš maisto paruošimo skyriaus pargabeno maistą pacientų maitinimui ir nustatyta tvarka išvežiojo pacientams. Pasibaigus pacientų maitinimui, B. I. nustatyta tvarka surinko panaudotus pacientų maitinimui indus, nuvežė į maisto tvarkymo patalpas, sutvarkė maitinimo įrangą bei darbo vietą ir, nieko neinformavusi, išėjo iš darbo. 18:15 val. (duomenys neskelbtini) mieste, ties pastatu (duomenys neskelbtini), esančioje nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, pažymėtoje kelio ženklais ir horizontalaus kelio ženklinimo linijomis, įvyko eismo įvykis, kurio metu B. I. žuvo. Konstatuota, kad B. I. žuvo nelaimingo atsitikimo metu įvykio vietoje, nelaimingo atsitikimo priežastis – kelių eismo taisyklių pažeidimas sauskeliuose. Akte taip pat teigiama, kad remiantis Valstybinės teismo medicinos ekspertizės tarnybos Klaipėdos skyriaus pateikta informacija, B. I. kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 0,56 promilės etilo alkoholio, šlapime nustatyta mažiausia koncentracija 0,46 promilės etilo alkoholio.
15.3. Akte pateiktą informaciją patvirtina Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos 2021 m. gruodžio 16 d. rašte Nr. JBPS-S-637272-21 „Dėl informacijos apie eismo įvykį“ ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. (1.8) SD-03-393 „Dėl B. I. duomenų apie blaivumą pateikimo“ nurodytos aplinkybės.
15.4. Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, Nuostatų 7 punktu ir Akte pateiktais duomenimis, 2022 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu, kadangi ji buvo neblaivi.
15.5. Pareiškėjai, nesutikdami su Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimu, 2022 m. vasario 21 d. kreipėsi su skundu į VSDFV. VSDFV 2022 m. kovo 23 d. sprendimu konstatavo, jog Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimas yra priimtas pagrįstai, nėra teisinio pagrindo jį naikinti ir pripažinti B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį draudžiamuoju įvykiu. VSDFV paaiškino, kad pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 dalį ir Nuostatų 7 punktą, draudžiamaisiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ir šis faktas įrodomas pagal asmens sveikatos priežiūros įstaigų atliktų tyrimų išvadas apie nustatytą alkoholio koncentraciją biologinėse organizmo terpėse. Akcentuota, kad tyrimo medžiaga patvirtina, jog 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis įvyko pakeliui iš darbo, įvykio metu B. I. buvo neblaivi, todėl Klaipėdos skyrius pagrįstai 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažino nedraudžiamuoju įvykiu.
15.6. Tarp šalių nėra ginčo, kad 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis įvyko B. I. vykstant iš darbo į gyvenamąją vietą ir įvykio metu B. I. buvo neblaivi.
16. Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir DSSĮ) 2 straipsnio 22 dalyje įtvirtinta nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) sąvoka, aptarė draudžiamuosius įvykius (Įstatymo 6 str. 5 d.), Nuostatų 4 punktą, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu nustatė, kad B. I. buvo apdraustoji, nes 2021 m. lapkričio 27 d. įvykio metu buvo darbo teisiniuose santykiuose su VšĮ „Klaipėdos universitetinė ligoninė“.
17. Teismas vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio 7 dalimi, DSSĮ 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi ir nustatė, kad Klaipėdos skyrius, priimdamas 2022 m. vasario 1 d. sprendimą, atsižvelgė į Aktą.
18. Teismas vadovavosi Įstatymo 7 straipsnio 1, 3 dalimis, Nuostatų 7 punktu ir nurodė, jog byloje neginčytinai įrodyta, kad B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykio metu buvo neblaivi. Nagrinėjamu atveju taip pat netaikoma Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, kadangi B. I. dirbo maisto išdavėja, ji iš maisto paruošimo skyriaus pargabendavo maistą pacientų maitinimui ir jį išvežiodavo pacientams.
19. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus, susijusius su Konstitucinio Teismo Nutarimu, nustatė, kad Nutarime išaiškinta, jog ginčijamoje Įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos draudiminiais įvykiais nepripažįstami, kai apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų (jei tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis) ir nelaimingą atsitikimą darbe arba susirgimą ūmia profesine liga lėmė būtent apdraustojo neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, yra konstituciškai pagrįstas, atitinka konstitucinius proporcingumo ir teisingumo principus, nenukrypsta nuo Konstitucijoje įtvirtintos socialinės paramos sampratos. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog kitaip vertintinas ginčijamoje Įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos draudiminiais įvykiais nepripažįstami tais atvejais, kai apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų (jei tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis), bet nelaimingą atsitikimą darbe arba apdraustojo susirgimą ūmia profesine liga lėmė ne jo neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos. Tokiu teisiniu reguliavimu yra suabsoliutinama viena iš nelaimingo atsitikimo darbe arba susirgimo ūmia profesine liga pripažinimo nedraudiminiu įvykiu aplinkybių – apdraustojo būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų) nepriklausomai nuo to, ar nelaimingas atsitikimas darbe įvyko arba apdraustasis susirgo ūmia profesine liga dėl netinkamų, nesaugių, nesveikų darbo sąlygų, kurių nelėmė ir negalėjo lemti šio asmens veiksmai ir (arba) būsena. Pagal tokį teisinį reguliavimą nelaimingas atsitikimas darbe arba susirgimas ūmia profesine liga draudiminiu įvykiu nepripažįstamas ir tuo atveju, kai apdraustojo, kuris buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, sveikatai buvo pakenkta ne dėl minėtos būsenos, bet dėl netinkamų, nesaugių, nesveikų darbo sąlygų. Įvertinęs Konstitucinio Teismo Nutarimą, teismas priėjo prie išvados, jog VSDFV teritoriniai skyriai, spręsdami ar nelaimingas atsitikimas darbe yra draudiminis įvykis, jeigu nustatoma, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar psichiką veikiančių medžiagų, privalo įvertinti ar nelaimingą atsitikimą nulėmė nesaugios, netinkamos darbo sąlygos ar asmens neblaivumas.
20. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo Nutarime yra aptariami VSDFV teritorinio skyriaus veiksmai, kai nelaimingas atsitikimas įvyko darbe. Teismas pabrėžė, jog sąvokos nelaimingas atsitikimas darbe bei nelaimingas atsitikimas pakeliui į / iš darbo nėra tapačios. DSSĮ 11 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Darbuotojų pareigos saugant savo ir kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę, nurodytos šio įstatymo 33 straipsnyje, neatleidžia darbdavio nuo šioje dalyje nustatytos pareigos. Darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis. Akivaizdu, jog darbdavys turi prievolę užtikrinti saugias ir sveikatai nekenksmingas sąlygas tik darbo vietoje. Nagrinėjamu atveju B. I. buvo mirtinai sužalota pakeliui iš darbo, nelaimingo atsitikimo metu ji buvo neblaivi. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, jeigu apdraustasis buvo neblaivus yra nepripažįstami draudiminiais įvykiais ir nei teisės aktai, nei pareiškėjų cituojamas Konstitucinio Teismo Nutarimas neįpareigojo Klaipėdos skyriaus vertinti, ar B. I. neblaivumas lėmė 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį ir jo pasekmes. Teismas sprendė, kad Klaipėdos skyrius 2022 m. vasario 1 d. sprendimu pagrįstai konstatavo, jog 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis yra nedraudiminis įvykis, o VSDFV 2022 m. kovo 23 d. sprendimu pagrįstai atmetė pareiškėjų skundą ir paliko galioti Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimą.
21. Įvertinęs bylos nustatytų įrodymų visumą, nenustatęs Sprendimų neteisėtumo pagrindų, teismas pareiškėjų skundą atmetė. Netenkinęs pareiškėjų skundo reikalavimo dėl Sprendimų panaikinimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą ir 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti draudžiamuoju įvykiu.
III.
22. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti ir įvertinti, ar Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis (aktuali redakcija nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyta, kad „Nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“ neprieštarauja Konstitucijai, inter alia (be kita ko, įskaitant) 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai taip pat prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Sprendimus, B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti draudžiamuoju bei įpareigoti instituciją išmokėti pareiškėjams, kaip mirusiosios vaikams teisės aktų nustatyta tvarka numatytą išmoką.
23. Pareiškėjai vadovaujasi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, 109 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo nutarimais teisingumo principo aspektu ir teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka iš konstitucinio teisingumo principo kylančios pareigos teismo sprendimu vykdyti teisingumo, nes teismo išvada, kad nei teisės aktai, nei pareiškėjų cituojamas Konstitucinio Teismo Nutarimas neįpareigojo Klaipėdos skyriaus vertinti, ar B. I. neblaivumas lėmė nelaimingą atsitikimą ir jo pasekmes yra deklaratyvi, suponuojanti formalų ir nominalų teismo vykdomą teisingumą. Vien tai, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis ir Konstitucinio Teismo Nutarimas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nenustato pareigos VSDFV (jos teritoriniams skyriams) vertinti, ar asmens neblaivumas lėmė nelaimingą atsitikimą ir jo pasekmes, ar ne, savaime nereiškia, kad toks vertinimas neturi būti atliekamas sprendžiant dėl draudiminio įvykio (ne)pripažinimo darbuotojui, patekusiam į eismo įvykį ir žuvusiam jo metu, pakeliui iš darbo.
24. Pareiškėjai laikosi pozicijos, jog iš Konstitucinio Teismo Nutarimo darytina išvada, kad yra būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp nelaimingo atsitikimo ir jį lėmusių konkrečių aplinkybių – asmens būsenos, kitų asmens veiksmų ar nesaugių darbo sąlygų, ir tik tai įvertinus, pripažinti įvykį draudiminiu ar ne. Pareiškėjai nurodo, jog Konstitucinio Teismo Nutarimu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl aptariamos, t. y. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai, tačiau teigia, jog teisinis reglamentavimas, kuriuo vadovavosi Klaipėdos skyrius ir VSDFV, kelia teisinių abejonių, kurias teismas, vykdydamas iš Konstitucijos kylantį teisingumą, turėjo įvertinti.
25. Pareiškėjai teigia, kad esant Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies reglamentavimui darbuotojas pripažįstamas visiškai kaltu dėl nelaimingo atsitikimo darbe net tada, kai jo girtumo laipsnis buvo nedidelis ir neturėjo jokios įtakos tam, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, o pastarasis įvyko tik dėl to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, kai nukentėjusiojo asmens veiksmuose nepasireiškė jokie priešingi teisės aktų reikalavimams veiksmai. Tokiu reguliavimu pažeidžiama Konstitucija, inter alia (be kita ko) jos 29 straipsnio 1 dalis ir 52 straipsnis, konstitucinis teisinės valstybės principas.
26. Pareiškėjai vadovaujasi Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalimi, aptaria Konstitucinio Teismo jurisprudenciją asmenų lygybės principo aspektu ir teigia, kad Konstitucinio Teismo Nutarimu suformuota oficialioji konstitucinė doktrina, jog įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų, nepriklausančių (ir negalėjusių priklausyti) nuo šio asmens veiksmų ir būsenos (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su šio asmens būsena, be kita ko, jo neblaivumu ar apsvaigimu nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų), kai tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai. Pareiškėjai vertina, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygybės principas ir oficialioji konstitucinė šio straipsnio doktrina neleidžia institucijoms ir kitiems subjektams skirtingai vertinti tų pačių asmenų – darbuotojų, t. y. darbo metu nukentėjusio nuo nelaimingo atsitikimo darbe asmens teisę į socialinę paramą draudžiant sieti su jo būsena, kai tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai, lyginant su tokio pat asmens – darbuotojo teisine padėtimi, t. y. teisę į socialinę paramą leidžiant sieti su jo būsena, kai nelaimingas atsitikimas nutinka tokiam asmeniui pakeliui į darbą ar iš darbo, nors tokia asmens būsena taip pat apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai.
27. Pareiškėjai vadovaujasi Konstitucijos 52 straipsniu, Konstitucinio Teismo jurisprudencija šios nuostatos aiškinimo aspektu (Konstitucinio Teismo Nutarimu) ir nurodo, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi yra suabsoliutinama viena iš nelaimingo atsitikimo pripažinimo nedraudiminiu įvykiu aplinkybių – apdraustojo būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų) nepriklausomai nuo to, ar nelaimingas atsitikimas įvyko dėl kitų asmenų veiksmų ir ar įvykių, nesusijusių su apdraustojo veiksmais ir (arba) būsena.
28. Pareiškėjai akcentuoja, jog nei baudžiamojoje byloje Nr. 1-319-718/2020, nei Akte nenustatyta, kad 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis įvyko dėl aplinkybių, susijusių su neteisėtais, juolab esant neblaiviai, B. I. veiksmais. Todėl teismo sprendimo argumentai yra nepagrįsti, paremti formaliu teisės taikymu ir deklaratyviu aplinkybių tyrimu, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, kuris, tikėtina, prieštarauja Konstitucijai, iš esmės netiriant ir nesiaiškinant, ar po mirties žuvusiosios organizme rastas alkoholis, buvo priežastiniu ryšiu susijęs su 2021 m. lapkričio 27 d. įvykiu, ar ne. Tokiu teismo sprendimu buvo nepagrįstai ir neteisėtai apribota asmens teisė į valstybės garantuojamą socialinę paramą.
29. Atsakovas Klaipėdos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
30. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai sutinka su teismo nustatytomis faktinėmis 2021 m. lapkričio 27 d. įvykio aplinkybėmis (dėl įvykio laiko, vietos, neblaivumo fakto ir pan.), tačiau ginčija susiklosčiusios situacijos teisinį vertinimą. Atsakovas vadovaujasi Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, sutinka su teismo išvada, kad B. I. neblaivumas nebuvo susijęs su darbo technologijos ypatumais, todėl pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies ir Nuostatų 7 punkto nuostatas B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis teisėtai ir pagrįstai buvo pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu. Klaipėdos skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, negali Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatų taikyti plečiamai bei vertinti priežastinį ryšį tarp 2021 m. lapkričio 27 d. įvykio ir B. I. neblaivumo, todėl pareiškėjų teiginys, jog B. I. neatliko neteisėtų veiksmų, neturi reikšmės sprendžiant 2021 m. lapkričio 27 d. įvykio pripažinimo draudžiamuoju / nedraudžiamuoju įvykiu klausimą.
31. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, atsakovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis ir atkreipia dėmesį, kad kreiptis į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo teisė, o ne pareiga. Nagrinėjant bylą teisme, pareiškėjai nereiškė prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nors Klaipėdos skyrius atsiliepime akcentavo, jog neblaivumo įtaka darbo metu ir vykstant į / iš darbo pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus yra vertinama skirtingai. Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, susijusius su Konstitucinio Teismo Nutarimu, nurodo, jog jame Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų, nepriklausančių nuo šio asmens veiksmų ar būsenos (tame tarpe jo neblaivumo), teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų siejamas su šio asmens būsena. Pažymėtina, jog asmens vykimas į / iš darbo negali būti siejamas su darbdavio užtikrinamomis saugiomis ir sveikomis darbo sąlygomis. Kadangi Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarime pripažino antikonstituciniu reguliavimą tik dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir ūmių profesinių ligų, todėl nėra reikšmingas priežastinio ryšio tarp apdraustojo neblaivumo ir nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo kilimo nustatymas. Tokią išvadą patvirtina ir Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28 d., kuri buvo priimta 2009 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-569, vykdant Konstitucinio Teismo Nutarimą, ir kurioje nustatyta, kad priežastinis ryšys tarp nelaimingo atsitikimo ir asmens neblaivumo yra nustatinėjamas tik tuo atveju, jei nelaimingas atsitikimas įvyko darbe ir esant tinkamoms, saugioms, sveikoms darbo sąlygoms. Tačiau Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad visais atvejais, kai nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo metu apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis, tas nelaimingas atsitikimas, kad ir kokios būtų jo priežastys, pripažįstamas nedraudžiamuoju įvykiu.
32. Atsakovas nurodo, jog įstatymų leidėjas jau yra sprendęs klausimą dėl priežastinio ryšio tarp nelaimingo atsitikimo ir nelaimingo atsitikimo pakeliui į / iš darbo nustatymo svarbos. Po Konstitucinio Teismo Nutarimo priėmimo 2008 m. buvo parengtas Įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, kuriame buvo įtraukta tokia nuostata: „Nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudiminiais įvykiais, jei apdraustasis, remiantis kompetentingų institucijų išvadomis, nukentėjo dėl savo paties neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo psichiką veikiančiomis medžiagomis“. Tačiau 2008 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pateikė išvadą, jog būtina tikslinti Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies projekto dalį dėl nelaimingų atsitikimų pakeliui į / iš darbo, nes „Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas nustato teisę į papildomą padidintą socialinę apsaugą palyginus su ta, kurią dėl ligos ar neįgalumo nustato Valstybinio socialinio draudimo pensijų, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymai, todėl svarstytina, ar neblaiviam, apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų asmeniui, turėtų būti laiduojama papildoma padidinta socialinė apsauga, net jeigu dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo jis nukentėjo ne dėl savo paties neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo psichiką veikiančiomis medžiagomis. Svarstytina, ar darbdavys turėtų būti atsakingas už tokią riziką, nes toks reguliavimas turės įtakos darbdavių (draudėjų) įmokų šio draudimo rūšiai tarifų dydžių nustatymui“. Iš išdėstytų aplinkybių darytina išvada, jog šiuo metu galiojanti Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies redakcija yra priimta tiek atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimą, tiek sistemiškai įvertinus nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo esmę, tikslus, darbdavio ir darbuotojo teises ir pareigas. Kadangi Įstatymo nuostata yra aiški ir pagrįsta nėra tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nuostatos atitikties Konstitucijai.
33. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai netinkamai formuluoja apeliacinio skundo vieną iš reikalavimų, nes prašo priimti naują sprendimą visiškai kitokį, nei buvo prašyta kreipiantis į teismą, t. y. pareiškėjai prašo apeliacinės instancijos teismo B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti draudžiamuoju įvykiu bei įpareigoti instituciją išmokėti pareiškėjams, kaip mirusiosios vaikams, teisės aktų nustatyta tvarka numatytą išmoką. Tačiau kreipdamiesi į teismą pareiškėjai prašė B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti draudžiamuoju įvykiu bei įpareigoti instituciją iš naujo išnagrinėti šį klausimą. Administracinė byla yra nagrinėjama tik dėl 2021 m. lapkričio 27 d. įvykio pripažinimo draudžiamuoju įvykiu, dėl šio klausimo pasisakė teismas, byloje nebuvo nagrinėjamos ar teisiškai vertinamos kitos sąlygos, pavyzdžiui, dėl pareiškėjų, kaip išmokos gavimo subjektų, teisės gauti išmokas. Kadangi pareiškėjai teisme nereiškė reikalavimo išmokėti pareiškėjams išmokas, tai toks reikalavimas negali būti keliamas ir apeliacinėje instancijoje.
34. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
35. VSDFV vadovaujasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir teigia, kad pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Klaipėdos skyrių išmokėti pareiškėjams, kaip mirusiosios vaikams, teisės aktų numatytą išmoką laikytinas nauju reikalavimu, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai atitinka Įstatymo numatytas sąlygas Įstatymo numatytoms išmokoms gauti. Reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą taip pat laikytinas nauju reikalavimu, nes jis nebuvo iškeltas teisme ir teismas jo nenagrinėjo.
36. VSDFV teigia, kad teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjų reikalavimus panaikinti Sprendimus ir įpareigoti atlikti veiksmus, tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, pasisakė ir dėl pareiškėjų minimo Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimo esmės, todėl nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas – pareiškėjai nepateikė įrodymų ar teisiškai svarių argumentų, kad skundžiamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 146 ar 147 straipsniuose numatytas sprendimo panaikinimo sąlygas.
37. VSDFV teigia, kad pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies įvertinimo yra nepagrįstas, nes Konstitucinis Teismas Nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų, nepriklausančių nuo šio asmens veiksmų ar būsenos (tame tarpe jo neblaivumo), kai tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai, teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų siejamas su šio asmens būsena, kurių nelėmė ir negalėjo lemti šio asmens veiksmai ir (arba) būsena. Tai reiškia, kad draudžiamaisiais įvykiais turėtų būti pripažįstami nelaimingi atsitikimai, kuriuos lėmė netinkamos, nesaugios ar nesveikos darbo sąlygos (nepriklausančios nuo šio asmens veiksmų ar būsenos (tame tarpe jo neblaivumo), ir kurių nelėmė ir negalėjo lemti darbuotojo veiksmai ir (arba) būsena.
38. VSDFV teigia, jog Konstitucinis Teismas išaiškino, kad tam, jog nelaimingas atsitikimas neblaiviam darbuotojui galėtų būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu, jis turi atitikti visas šias kumuliatyvias sąlygas (būtiną šių sąlygų visumą): 1) nelaimingo atsitikimo priežastis – netinkamos, nesaugios ar nesveikos darbo sąlygos; 2) netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų nelėmė ir negalėjo lemti paties darbuotojo veiksmai ar būsena (tame tarpe jo neblaivumas) (kitaip tariant, buvo išimtinai darbdavio atsakomybė); 3) darbuotojo neblaivumas nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai (kitaip tariant, neturėjo jokios įtakos nelaimingam atsitikimui). Toks išaiškinimas yra teisiškai ir logiškai pagrįstas, kadangi nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo paskirtis – drausti asmenį nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų, kurie gali įvykti dėl nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų. Darbdaviai, mokėdami nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokas, draudžia savo atsakomybę tam atvejui, jeigu jų prievolė sudaryti darbuotojui saugias ir sveikas darbo sąlygas nebūtų tinkamai užtikrinta. Tais atvejais, kai darbuotojas nėra darbdavio žinioje, darbdavys objektyviai negali ir neturi atsakyti už darbuotojo saugumą, taigi ir neturėtų būti atsakingas už darbuotojui įvykusį nelaimingą atsitikimą, kurio kilimą galimai nulėmė paties apdraustojo veiksmai ar būsena.
39. VSDFV vertina, kad B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis neatitinka nei vienos iš minėtų sąlygų: 1) nelaimingo atsitikimo priežastis – ne netinkamos, nesaugios ar nesveikos darbo sąlygos, bet kitos priežastys (eismo įvykis); 2) apie netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų buvimą ar nebuvimą nelaimingo atsitikimo metu apskritai negalima kalbėti, nes nelaimingas atsitikimas įvyko ne darbe, bet pakeliui iš darbo; 3) byloje nėra duomenų, kad nukentėjusios apdraustosios būsena niekaip nelėmė ar negalėjo lemti nelaimingo atsitikimo (apsvaigimas, neatidumas, dėmesio sutrikimas, nulemti alkoholio vartojimo, ar pan.). Todėl kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu pakartotinai išaiškinti nelaimingo atsitikimo, įvykusio neblaiviam asmeniui darbe ar pakeliui iš darbo, pripažinimą draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju įvykiu yra nepagrįstas ir netikslingas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. VPA_SP5E-1079 „Pripažinti nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo nedraudžiamuoju įvykiu“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. (11.1E) I-3102 „Dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo“, pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo atlikti veiksmus.
41. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, Sprendimus pripažino teisėtais ir pagrįstais, nes B. I. vykstant iš darbo į gyvenamąją vietą ir įvykio metu ji buvo neblaivi.
42. Apeliaciniame skunde pareiškėjai prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Sprendimus, B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti draudžiamuoju bei įpareigoti instituciją išmokėti pareiškėjams, kaip mirusiosios vaikams teisės aktų nustatyta tvarka numatytą išmoką.
43. 2023 m. kovo 15 d. apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) redakcija) nustatytas valstybės laiduojamos socialinės paramos nelaimingų atsitikimų pakeliui į darbą ar iš darbo atvejais teisinis reguliavimas, pagal kurį imperatyviai neleidžiama teismui individualizuoti socialinės paramos laidavimo teisingo užtikrinimo išimtinę būtinybę mirtino eismo įvykio atveju, nenustačius priežastinio ryšio tarp apdraustojo asmens neblaivumo ir šio asmens mirtį sukėlusio eismo įvykio bei esant teismo tvarka nustatytai tokį eismo įvykį sukėlusio kito asmens kaltei, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
44. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2024 m. vasario 13 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2016 m. birželio 21 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT15-N2/2024 nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2016 m. birželio 21 d. redakcija; TAR, 2016-07-05, Nr. 18827) 7 straipsnio 3 dalies nuostata „[N]elaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“ tiek, kiek pagal ją draudžiamaisiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, įvykę apdraustajam asmeniui esant neblaiviam ar apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų, kuriuos lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai atnaujinus bylos nagrinėjimą 2024 m. kovo 15 d. ir 2024 m. kovo 26 d. atsakovas Klaipėdos skyrius pateikė rašytinius paaiškinimus, 2024 m. kovo 13 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimą „Dėl 2022 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. VPA_SP5E-1079 panaikinimo“ Nr. VPA_SP8-5 (kuriuo panaikintas 2022 m. vasario 1 d. sprendimas), 2024 m. kovo 20 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimą „Pripažinti nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo draudžiamuoju įvykiu“ Nr. VPA_SP5E-2710 (kuriuo nuspręsta B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo pripažinti draudžiamuoju įvykiu).
46. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, ar nėra aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos dėl to, kad nebūtų pažeistas viešasis interesas (ABTĮ 140 str.). Viena iš ribotos apeliacijos administraciniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (ABTĮ 142 str. 3 d.). Pažymėtina ir tai, kad ši nuostata užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1507-520/2019). Draudimas priimti naujus įrodymus nėra absoliutus, tačiau sprendžiant klausimą dėl naujų įrodymų priėmimo, aiškinamasi, ar šiuos įrodymus proceso šalis galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, dėl kokių priežasčių šie įrodymai teikiami po to, byla iš esmės buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo teise. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija priima į bylą pateiktus naujus įrodymus, nes jie surašyti po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo ir jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
48. Pareiškėjai, vykdydami apeliacinės instancijos teismo nutartį, 2024 m. kovo 25 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuos teisėjų kolegija prideda prie bylos, ir nurodė, kad prašo panaikinti 2022 m. kovo 23 d. sprendimą, pripažinti, kad B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo buvo draudžiamasis įvykis bei įpareigoti instituciją išmokėti pareiškėjams, kaip mirusiosios vaikams teisės aktų nustatyta tvarka numatytą išmoką.
49. Dėl nagrinėjamos bylos ribų:
49.1. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.
49.2. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai į teismą su skundu kreipėsi prašydami panaikinti Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimą, 2022 m. kovo 23 d. sprendimą, pripažinti B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo draudžiamuoju įvykiu bei įpareigoti instituciją iš naujo išnagrinėti šį klausimą. Būtent tokius reikalavimus priėmė nagrinėti pirmosios instancijos teismas 2022 m. balandžio 21 d. nutartimi ir jie nustato nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo ribas.
49.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017 ir kt.).
49.4. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjai apeliacinio skundo reikalavimo (jis pakartotas ir 2024 m. kovo 25 d. rašytiniuose paaiškinimuose) – įpareigoti instituciją išmokėti pareiškėjams, kaip mirusiosios vaikams, teisės aktų nustatyta tvarka numatytą išmoką – nebuvo pareiškę pirmosios instancijos teismui, o apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, teisėjų kolegija pareiškėjų reikalavimo instituciją išmokėti pareiškėjams, kaip mirusiosios vaikams teisės aktų nustatyta tvarka numatytą išmoką nenagrinėja. Pareiškėjams teisėjų kolegija išaiškina teisę dėl šios išmokos kreiptis teisės aktų nustatyta tvarka – apdraustajam asmeniui mirus, vienkartinė draudimo išmoka skiriama asmeniui (asmenims), turinčiam (turintiems) teisę į šią išmoką, pagal jo (jų) prašymą (prašymus) dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo, kuris (kurie) pateikiamas (pateikiami) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos pripažinimo draudžiamuoju įvykiu dienos (Įstatymo 25 str. 5 d.). Atsižvelgiant į tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo draudžiamuoju įvykiu pripažino 2024 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. VPA_SP5E-2710, teisę į vienkartinę draudimo išmoką turintys pareiškėjai prašymą (prašymus) dėl tokios išmokos skyrimo, teisės aktų nustatyta tvarka gali pateikti ne vėliau kaip iki 2024 m. gegužės 20 d.
50. Dėl pirmosios instancijos priimtų nagrinėti pareiškėjų skundo reikalavimų:
50.1. Dėl reikalavimo panaikinti 2022 m. kovo 23 d. sprendimą:
50.1.1. 2022 m. kovo 23 d. sprendimas priimtas VSDFV išnagrinėjus pareiškėjų skundą dėl 2022 m. vasario 1 d. sprendimo panaikinimo. VSDFV nusprendė, kad 2022 m. vasario 1 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo, nes jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi.
50.1.2. Ginčui aktualioje Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies redakcijoje (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad draudžiamaisiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko, ūmi profesinė liga pasireiškė esant tinkamoms, saugioms, sveikatai nekenksmingoms darbo sąlygoms ir juos lėmė apdraustojo asmens neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų. Nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Šios dalies nuostatos netaikomos, jeigu apdraustojo asmens neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų buvo susijęs su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis.
50.1.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2024 m. vasario 13 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2016 m. birželio 21 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT15-N2/2024 nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2016 m. birželio 21 d. redakcija; TAR, 2016-07-05, Nr. 18827) 7 straipsnio 3 dalies nuostata „[N]elaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“ tiek, kiek pagal ją draudžiamaisiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, įvykę apdraustajam asmeniui esant neblaiviam ar apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų, kuriuos lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas, kai nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais vien tik dėl asmens būsenos, net jeigu tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai (juolab sukelti jo mirtį), nėra konstituciškai pagrįstas, jis neatitinka konstitucinių teisingumo ir proporcingumo principų ir paneigia asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta pakeliui į darbą ar iš darbo, teisę į socialinę apsaugą, teikiamą, inter alia (be kita ko) kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamą socialinę apsaugą įstatymų numatytais atvejais.
50.1.4. Kadangi byloje nėra ginčo, kad atsakovas Klaipėdos skyrius, priimdamas 2022 m. vasario 1 d. sprendimą vadovavosi pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai teisės norma ir nevertino B. I. būsenos įtakos 2021 m. lapkričio 27 d. nelaimingam atsitikimui, neatsižvelgė į Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. kovo 31 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-319-718/2022 (kuris bausmės skyrimo klausimu buvo pakeistas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-200-557/2022) išvadą, kad būtent P. N. veika, o ne kitų eismo dalyvių veiksmai, buvo tiek autoavarijos, tiek ir jos metu kilusių pasekmių priežastis, skundžiami 2022 m. vasario 1 d. sprendimas ir 2022 m. kovo 23 d. sprendimas negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, nes atsakovas ir VSDFV, priimdami skundžiamus Sprendimus, vadovavosi teisiniu reguliavimu, kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, neįvertino individualios pareiškėjos situacijos. Tokie individualūs administraciniai aktai negali būti pripažinti teisėtais, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 2 p.). Taigi pareiškėjų apeliacinio skundo reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų reikalavimas panaikinti 2022 m. kovo 23 d. sprendimą, tenkinamas. 2022 m. kovo 23 d. sprendimas panaikinamas.
50.2. Dėl reikalavimo panaikinti 2022 m. vasario 1 d. sprendimą ir reikalavimo iš naujo išnagrinėti šį klausimą:
50.2.1. Byloje susiklostė situacija, kai pirmosios instancijos teismui atmetus pareiškėjų skundą bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje pagal pareiškėjų apeliacinį skundą atsakovas Klaipėdos skyrius po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2024 m. vasario 13 d. nutarimo pats pasinaikino skundžiamą 2022 m. vasario 1 d. sprendimą (2024 m. kovo 13 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimas „Dėl 2022 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. VPA_SP5E-1079 panaikinimo“ Nr. VPA_SP8-5) ir iš naujo išnagrinėjo šį klausimą priimdamas 2024 m. kovo 20 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimą „Pripažinti nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo draudžiamuoju įvykiu“ Nr. VPA_SP5E-2710.
50.2.2. Pareiškėjai 2024 m. kovo 25 d. rašytiniuose paaiškinimuose dėstydami galutinius reikalavimus prašymo panaikinti 2022 m. vasario 1 d. sprendimą ir reikalavimo iš naujo išnagrinėti šį klausimą nenurodė, tačiau taip pat nenurodė, kad atsisako šios apeliacinio skundo dalies. Taigi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nagrinėja šiuos reikalavimus.
50.2.3. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad išnykus ginčo dalykui skundo reikalavimas yra atmestinas, o su šiuo reikalavimu susijusių argumentų bei motyvų vertinimas teisiškai yra nereikšmingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1450/2008, 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2130-662/2016).
50.2.4. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl šių pareiškėjų skundo reikalavimų atmetimo yra keistini ir pareiškėjų reikalavimai panaikinti 2022 m. vasario 1 d. sprendimą ir iš naujo išnagrinėti šį klausimą atmetami, nes jie jau patenkinti atsakovo priimant 2024 m. kovo 13 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimą „Dėl 2022 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. VPA_SP5E-1079 panaikinimo“ Nr. VPA_SP8-5 ir 2024 m. kovo 20 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimą „Pripažinti nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo draudžiamuoju įvykiu“ Nr. VPA_SP5E-2710.
50.3. Dėl reikalavimo teismui B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo pripažinti draudžiamuoju įvykiu pažymėtina, kad, kaip minėta, B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo draudžiamuoju įvykiu pripažintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2024 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. VPA_SP5E-2710, todėl, vadovaujantis Nutarties 50.2.3 punkte paminėtais argumentais, šis pareiškėjo reikalavimas netenkinamas.
51. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija patenkina pareiškėjų apeliacinį skundą iš dalies ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir rezoliucinę dalį. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimo rezoliucinė dalis išdėstoma taip: „Pareiškėjų K. I., V. I., G. I., A. R. ir V. I. skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-3102 „Dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo“. Likusią pareiškėjų K. I., V. I., G. I., A. R. ir V. I. skundo dalį atmesti.“ Pažymėtina, kad tokį pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimą lėmė Konstitucinio Teismo 2024 m. vasario 13 d. nutarime plėtojama Konstitucijos nuostatų sampratos oficialioji doktrina ir atsakovo Klaipėdos skyriaus veikimas, pasinaikinus skundžiamą 2022 m. vasario 1 d. sprendimą (2024 m. kovo 13 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimas „Dėl 2022 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. VPA_SP5E-1079 panaikinimo“ Nr. VPA_SP8-5), iš naujo išnagrinėjus šį klausimą priimant 2024 m. kovo 20 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimą „Pripažinti nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo draudžiamuoju įvykiu“ Nr. VPA_SP5E-2710. Kadangi VSDFV 2022 m. kovo 23 d. sprendimas nebuvo panaikintas, jis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, jis panaikinamas šia nutartimi.
52. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
53. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų – ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
54. Pareiškėjai pateikė prašymą atlyginti jiems bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimas iš dalies priimtas pareiškėjų naudai, todėl jie turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Atsakovo argumentai, kad jis vadovavosi Sprendimų priėmimo metu galiojusiais teisės aktais, todėl bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti priteisiamos, nedelsdamas ėmėsi veiksmų, atitinkančių Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2024 m. vasario 13 d. nutarimo išaiškinimus, atmetami, nes proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą yra tiesiogiai susijusi su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija, konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2002 m. liepos 2 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarime Nr. KT45-A-N3/2021 konstatavo ir tai, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą ir iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko) jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, be kita ko, reiškia, kad asmuo, gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, be kita ko, kreipdamasis į teismą, turi teisę naudotis veiksminga advokato teikiama teisine pagalba; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali; asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. EŽTT 2020 m. vasario 18 d. sprendime byloje Černius ir Rinkevičius prieš Lietuvą (peticijų Nr. 73579/17 ir 14620/18), bylinėjimosi išlaidų atlyginimo aspektu aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą, dėl advokato išlaidų atlyginimo administracinėje byloje konstatavo, kad Konvencija yra skirta veiksmingoms ir praktiškai naudojamoms, o ne teorinėms ar iliuzinėms teisėms užtikrinti; sprendime pažymėta, jog teismas nesutinka su tuo, kad galimybės inicijuoti teisminį procesą ir apskųsti paskirtas baudas turėjimas savaime atitinka visus Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus; kreipimosi į teismą tikslas yra ne tiesiog dalyvauti teismo procese, o pasiekti norimą rezultatą; kreiptis į teismą siekiant apginti savo teises yra beprasmiška, jei galiausiai atsiduriama blogesnėje padėtyje nei prieš bylinėjimąsi; ex post facto (po fakto) atsisakymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas yra kliūtis teisei kreiptis į teismą (68 punktas).
55. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (teisės akto redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos). Remiantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
56. Pareiškėjai pateikė įrodymus, kad pirmosios instancijos teisme sumokėjo 22,50 Eur (2022 m. balandžio 14 d. Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 3) ir 500 Eur už teisines paslaugas pagal 2021 m. gruodžio 30 d. atstovavimo sutartį (2022 m. birželio 14 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. DL 4-00072 ir 2022 m. birželio 15 d. Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 9). Byloje pateikti įrodymai, kad advokatų kontora, teikdama teisines paslaugas, už pareiškėjus sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį (2022 m. birželio 28 d. Luminor lėšų pervedimo nurodymas Nr. 390). Kadangi kitokių įrodymų byloje nėra, darytina išvada, kad šis žyminis mokestis įtrauktas į minėtą 500 Eur sumą už teisines paslaugas.
57. Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose įtvirtintos maksimalios priteistinos sumos, į jų dydį, į tai, kad iš esmės pareiškėjai bylą laimėjo, į atsakovo poziciją ir argumentus byloje, į tai, kad tik apeliacinėje instancijoje atsakovas patenkino dalį pareiškėjų reikalavimų, į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjams iš atsakovo Klaipėdos skyriaus priteistina visa patirtų 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (22,50 Eur + 500 Eur).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų K. I., V. I., G. I., A. R. ir V. I. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjų K. I., V. I., G. I., A. R. ir V. I. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-3102 „Dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo“.
Likusią pareiškėjų K. I., V. I., G. I., A. R. ir V. I. skundo dalį atmesti.“
Priteisti pareiškėjai K. I. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 522,50 Eur (penkis šimtus dvidešimt du eurus penkiasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis